Išsilavinusiųjų bendravimo ypatumai

Tarp visų tų neperskaitytų dalykų, kurie susikaupė kelionės į Maskvą metu, radau nuorodą į akademinį straipsnį (per  Marginal Revolution) apie žmonių bendravimą. Įdomiausia, jog nustatyta, kad kuo žmogus daugiau išsilavinęs, tuo mažiau jis linkęs bendrauti su giminėmis ir draugais:

The results clearly show that the employment law reduced hours of work but there is no evidence that the extra hours went to increased social interactions. Although hours of work are not an important determinant of social interaction, human capital is found to be important. The effect of human capital, as measured by education and age, is positive for membership groups but negative for visiting relatives and friends. Also, contrary to expectations, there are no important differences in the determinants of social interaction by gender, marital status or parent status.

Nesunkiai galiu sugalvoti, kodėl labiau išsilavinęs žmogus pradėtų mažiau bendrauti su giminėmis — tiesiog pasikeičia žmogaus interesai, nebelieka tiek daug bendrų temų bendravimui, tačiau bendravimo su draugais sumažėjimas sunkiau paaiškinamas. Taip, tiesa, draugai keičiasi, keičiantis interesams (turbūt nedaugelis vis dar labai artimai draugauja su vaikų darželio draugais), bet bendras laikas, paskirtas draugams, iš pirmo žvilgsnio juk neturėtų mažėti.

Beje, įdomus ir pastebėjimas, jog priešingai nei tikėtasi, bendravimo kiekis nepriklauso nuo lyties: tiek moterys, tiek vyrai bendravimui skiria tiek pat laiko.

Kas galėjo pagalvoti…

Šiandien Brad Setser internetiniame dienoraštyje pateikia keletą faktų, kurie priverčia susimąstyti apie pokyčius, kurie vyksta finansiniame pasaulyje. Dar prieš kokius metus didieji pasaulio bankai patarinėjo kompanijoms didinti savo užsiskolinimo lygį (ar bent jau mažinti nuosavą kapitalą superkant savas akcijas) — dabar tiems patiems bankams striuka dėl per mažo nuosavo kapitalo santykio. Dar visai neseniai tų pačių bankų analitikai įrodinėjo, jog valstybinis kapitalas trukdo ekonomikos plėtrai, o dabar šių bankų didžiausiais akcininkais tapo įvairiausių besivystančių šalių valstybiniai fondai.

Bet įdomiausias faktas šis: per visą Tarptautinio Valiutos Fondo istoriją didžiausia suma, kuri buvo išduota besivystančių valstybių ekonomikoms gelbėti per vieną ketvirtį buvo 13.7 milijardo JAV dolerių (2001-aisiais, paskolos Argentinai ir Turkijai), tuo tarpu per paskutinį 2007-ųjų ketvirtį besivystančios valstybės vakarų bankams gelbėti skyrė 28.4 milijardus JAV dolerių (Citi, Merrill, Morgan Stanley ir UBS sulaukė akcijų emisijų pirkėjų iš Singapūro, Kinijos ir Jungtinių Arabų Emyratų). Tetrūksta dar kelių milijardų ir sumos, skirtos JAV ir Vakarų Europos bankams gelbėti, viršys visas TVF lėšas, kurios buvo paskolintos į bėdą patekusioms valstybėms Azijos krizės metu.

Ar kas tai galėjo numatyti prieš kokius dešimtį metų?

Peter L. Bernstein: Against the Gods

Senų senovėje žmonės nežinojo, ką reiškia sąvoka „atsitiktinumas“. Pasaulis buvo visiškai deterministinis; viskas, kas įvykdavo, turėjo savo priežastis. Senovinių žaidimų kauliukais baigtį nulemdavo ne tikimybių teorija, o dievai — jie spręsdavo, kurį žaidėją apdovanoti sėkme ir apipilti turtais. Vienintelis galimas rizikos valdymas tokiame pasaulyje tėra papildoma malda ir aukos dievams, kurios galėtų palenkti dievus į savo pusę.

Šiuolaikinis rizikos valdymas visiškai kitoks: pilnas matematinių statistinių modelių, galingų kompiuterių ir paprastiems mirtingiesiems nesuprantamų simbolių bei graikiškų raidžių. Tačiau jis ir dabar dar nėra tobulas — kiekviena didelė rinkos krizė vis primena, jog rizikos valdymo modeliais iki galo pasitikėti negalima, jog dar žmogaus protas pilnai nėra suvokęs, kas yra atsitiktinumas, ir kaip jį galutinai prisijaukinti. Knyga „Against the Gods“ pasakoja istoriją apie tai, kaip vystėsi žmonijos suvokimas apie atsitiktinumą, kaip buvo kuriama tikimybių teorija, kaip ją po to pradėta naudoti finansinei rizikai valdyti. Kiekviena nauja mintis (matematinė viltis, lygi tikimybės ir išlošio sandaugai; normalusis skirstinys; rizikos matavimas kainos svyravymų dydžiu) savo laiku buvo radikali, ir ne iš karto į ją buvo žiūrima rimtai, bet pamažu dievų nulemtas pasaulis buvo pakeistas į šiuolaikinį matematiniais modeliais grįstą valdomą nežinią.

Tačiau dar ir dabar mes ne viską suvokiame. Kaip rašo eseistas G.K.Chesterton:

Tikroji mūsų pasaulio problema yra ne ta, kad neaišku ar mūsų pasaulis yra racionalus ar neracionalus. Jis yra racionalus, bet ne visiškai. Gyvenimas nėra nelogiškas, tačiau jis primena spąstus logika besivadovaujantiems: jis dažniausiai atrodo per daug taisyklingas ir per daug lengvai aprašomas matematiniais modeliais. Tačiau labai sunku pastebėti, kada tie modeliai pradeda nebeveikti ir viską užvaldo chaosas.

Trumpai tariant, tai tikrai nebloga knyga, pasakojanti įdomią statistikos istoriją, o kartu ir priverčiančią pamąstyti, jog mūsų suvokimo riboms dar yra kur tobulėti.

Portfolio apie Rusijos energetikos politiką

Žurnalas Portfolio paskutiniame savo numeryje turi labai neblogą (ir ilgoką) straipsnį apie Rusiją ir jos energetikos politiką. Piešiamas vaizdas ganėtinai niūrus, bent jau vakariečių akimis, nors tas pats vaizdas iš Rusijos paprastam rusui neatrodo labai blogai — juk Rusija šiuo metu gyvena tikrai puikiai, lyginant su Jelcino laikais, o ir, atrodo, pasaulis pradeda vėl su Rusija skaitytis, tad galima tuo ir pasididžiuoti.

Didžiausia Rusijos problema tame, jog jos gerovė labai priklausoma nuo naftos ir dujų kainų: mokesčiai už šių gamtinių resursų gavybą ir eksportą sudaro 40 procentų Rusijos biudžeto. Negana to, Gazpromas dujas vietinei rinkai teikia žymiai mažesnėmis nei pasaulinėmis kainomis, taip subsidijuodamas vietinę pramonę bei gyventojus — jeigu Gazpromui taptų striuka, tai labai stipriai pajustų visa Rusijos ekonomika. Gazpromas yra tarsi valstybė valstybėje, ir visai nenuostabu, jog prezidentas Putinas neoficialiai yra šios bendrovės vadovu — dar neaišku, kuris postas turi daugiau galios. Rusijos naftos ir dujų imperijos valstybės rankose buvo koncentruojamos įvairiausiais, ne itin švariais, būdais, bet norint išlikti Rusijoje, kuri turi didžiausias dujų atsargas pasaulyje, reikia su tuo taikytis. Tai patyrė ir kompanija Shell, kai ji buvo priversta parduoti jai priklausančias Sachalino projekto akcijas Gazpromui (tiesa, Shell irgi ne visai angelai, kadangi kontraktą su valstybe dėl investicijų pasirašė Rusijos nuosmukio metu ir iš to visais, kartais ir ne visai padoriais, būdais stengėsi išpešti kuo daugiau naudos — Portfolio straipsnis atspindi abi reikalo puses). Bėda tame, jog Gazpromas nemoka valdyti didelių investicinių projektų, tai didelė ir neefektyvi organizacija, kur net sunku atsekti, kiek ji skolinga bankams. Kompanijos vadovai skiriami feodaliniu principu, iš patikimų kadrų, o ne pagal jų patirtį ir nuopelnus, investicijos į naujus gręžinius vyksta lėčiau ir brangiau nei planuota. Nors Rusija ir turi didžiausius dujų rezervus, bet didelė jų dalis yra Arkties zonoje, ir prie jų prieiti ne taip ir lengva — tam reikės daug papildomų investicijų ir užsienio kompanijų patirties. Tačiau kol kas dujų korta žaisti sekasi neblogai; daugelis vakarų Europos valstybių didelę dalį savo energetikos resursų importuoja iš Rusijos, o ir diversifikuotis dujų šaltinius jiems ne taip jau lengva, mat antra pagal dydį dujų rezervais šalis pasaulyje yra Iranas, o su juo nelabai kas nori draugauti. Bet ši strategija gali tęstis tik tol, kol dujų ir naftos kainos itin didelės; joms nukritus, tikėtina, jog Rusijos ekonomiką turėtų sukrėsti didesnė krizė nei 1998-aisiais — tiesiog per daug visko pastatyta ant vienos kortos.

Paskaitos apie diskontuotus pinigų srautus medžiaga

Vakar teko vesti paskaitą spekuliantams apie diskontuotų pinigų srautų kompanijų vertinimo metodą (Asociacija „Spekuliantai“ rengia daug įvairių seminarų investavimo temomis). Tema sausoka, nuobodoka ir pilna skaičių bei techninių detalių, bet gal būt kam nors mano skaidrės bus naudingos. Nežinau, kiek ta paskaita buvo naudinga jos klausiusiems, bet aš jai besiruošdamas tikrai nemažai sužinojau ;)

Parsisiųsti skaidres.

Citatų autorystės klaida „Verslo žiniose“

Šios dienos „Verslo žinių“ pagrindinėje temoje įsivėlė klaida: visi mano cituojami žodžiai iš tiesų yra ne mano, o Andriaus Kubiliaus, paimti iš jo dienoraščio. Tiesiog buvo sumaišyta citatos autorystė. Visko pasitaiko.

Su Kubiliaus mintimis, kurios atspausdintos kaip mano, visgi galima sutikti, nors taip aštriai tikriausiai nebūčiau išsireiškęs — politika nėra mano stiprioji vieta :)

Atnaujinimas: prieinamas Verslo žinių straipsnis PDF formate.

Vieno lito aukcionas

Pažaiskime paprastą žaidimą: surenkime aukcioną, kurio nugalėtojui atiteks vienas litas, tik, skirtingai nuo įprasto aukciono, savo siūlomas kainas turės sumokėti ne tik nugalėtojas, bet ir antrą didžiausią pasiūlymą pateikęs dalyvis (nugalėtojui atiteks laimėtasis litas, o antroje vietoje likęs dalyvis negaus nieko).

Tarkime, jog pradžiai kas nors pasiūlo kokius 50 centų (moki 50 centų, o gauni visą litą — geras sandoris!), tada racionalu, jog kažkas kitas didins kainą, kol ji pasieks 99 centus. Bet čia aukcionas nesibaigs, kadangi pasiūlęs antrą didžiausią kainą (tarkime, 98 centus) racionaliai mąsto taip: jeigu laimės tas, kas pasiūlė 99 centus, tai jis išloš 1 centą (1.00 Lt prizas minus 0.99 Lt siūlymas), tuo tarpu aš prarasiu savo 98 centus, kuriuos siūliau, už tai nieko negaudamas. Taigi, racionalus 98 centus pasiūliusio dalyvio sprendimas yra didinti siūlymą iki 1.00 Lt — nors prizas lygiai tokio pačio dydžio, bet „išeiti ant nulio“ yra geriau nei prarasti 98 centus.

Dabar lygiai tokia pačia logika naudojasi ir tas, kuris siūlė 99 centus: jeigu jis dabar leidžia laimėti pasiūliusiam vieną litą, tai jo nuostolis sieks 99 centus. Todėl jam atrodo racionalu didinti siūlymą virš 1.00 lito — jeigu jis pasiūlo 1.01 ir laimi, tai jo nuostolis bus tik vienas centas (1.00 Lt prizas ir 1.01 Lt siūlymas), o tai geriau nei prarasti 99 centus. Deja, lygiai tokia pačia logika turėtų naudotis ir racionalus jo priešininkas ir vėl padidinti kainą. Jeigu abu priešininkai sprendimus priima racionaliai, tai dėl vieno lito jie turėtų varžytis tol, kol vienas iš jų nebankrutuotų. Pradžioje jų strategija rėmėsi išlošio maksimizavimu, o vėliau — nuostolio minimizavimu.

Šį aukcioną sugalvojo ekonomistas Martin Shubik: jis atrodo labai paprastas, ir, iš pirmo žvilgsnio racionalūs dalyviai turėtų iš jo uždirbti (nes vieno lito prizas yra realus). Be to, visi dalyviai dalyvauja šiame aukcione savanoriškai ir nieko neverčiami. Nepaisant to, standartiniai lošimų teorijos įrankiai negali pasakyti, kada iš tiesų reikėtų abiems dalyviams sustoti ir susitaikyti su pralaimėjimu.

(Tiesa, jeigu kalbame apie diskrečias vertes, tada racionaliausia būtų pirmam aukciono dalyviui iš karto siūlyti 99 centus, kad antras dalyvis nebeturėtų paskatų siūlyti aukštesnės kainos. Bet jeigu kalbame apie tolydžias kainas ir kas nors gali pasiūlyti 99.5 cento, aukcionas vis dar tęsis be galo.)

OMG! Kuriamas naujas komentarų filtras!!!1

Šios dienos Fortune užtikau labai įdomų straipsniuką apie tai, jog kuriamas naujas filtras interneto komentarams, kurio užduotis bus atsijoti nereikšmingus ir mažai prie intelektualaus diskurso prisidedančius žmonių pasisakymus (tokio filtro tikrai reikėtų vos ne kiekvienai masiškesnei interneto svetainei). Jeigu interneto svetainė naudojasi tokiu filtru, o joje bandai palikti nelabai prasmingą komentarą („OMG! First post!“), gausi pranešimą, jog tavo komentaras per mažai intelektualus, ir teks bandyti jį perfrazuoti kaip nors prasmingiau.

Pasirodo, sukurti tokį filtrą ne taip jau paprasta. Tarkim, filtruoti nepageidaujamas reklamas (spamą, arba visiškai lietuviškai — brukalą) nėra sudėtinga, nes jose dažniausiai figuruoja tie patys raktiniai žodžiai, tuo tarpu atskirti, ar komentaras yra pakankamai protingas, kad jis galėtų būti įdomu ir kitiems skaitytojams, yra žymiai sudėtingiau. Neužtenka tik atmesti komentarus, kuriuose pilna gramatinių klaidų ar neteisingai pavartotų žodžių: intelektualūs žmonės dažnai naudoja ironiją, tad kartais ironizuodami jie specialiai gali nesilaikyti kalbos taisyklių, parodijuoti. Nors filtro kūrėjai teigia, jog tam tikrų vis tiek pasinaudoti tam tikrais dėsningumais: tarkim, ironizuodami žmonės nutęsia balses („Yeaaaah…“), tuo tarpu niekinių komentarų autoriai prideda nereikalingų priebalsių („This is so amazinggggg!“). Be to, jeigu komentare yra teisingai pavartotas koks nors žodis, kurio rašyba yra itin sunki („zucchini“), tikriausiai visas komentaras yra vertingas, nors jame yra daug kitų rašybos klaidų.

Projektą galima rasti adresu http://stupidfilter.org/. Gaila, jog jo duomenų bazė pradžioje bus tik angliška.

skolink.lt

Net sunku surasti įtikinamų paaiškinimų, kodėl pastarąsias porą savaičių nieko neparašiau į šią svetainę, nors įspūdžių buvo nemažai — spalio mėnesį jau teko pabuvoti trejose konferencijose bei susitikimuose skirtingose valstybėse, gyvai pabendrauti su kokia penkiasdešimčia įvairiausių listinguojamų kompanijų vadovų. Apie vieną įspūdingesnių kelionių (tiesa, įspūdis visgi slogus, o ne optimistinis) jau rašė kolega Donatas. Konferencijų maratonas tuo dar nesibaigia: rytoj laukia kelionė į Serbiją, tad mano dienoraštis vėl gali būti primirštas kelioms dienoms.

Užtat turiu vieną gerą žinią, kuria jau irgi norėjau pasidalinti prieš kokias porą savaičių — atgaivintas projektas skolink.lt. Šis projektas — tai bendruomeninė biblioteka, kuri leidžia vartotojams keistis knygomis. Kai Džiugui pažadėjau, jog pasidalinsiu jo dovanotomis man knygomis su visais to norinčiais, kaip tik ieškojau tokios svetainės, bet nieko tinkamo tarp užsienietiškų knygų katalogavimo sistemų nepavyko man rasti. Laimei, Maksim sutiko atgaivinti prieš kelerius metus kurtą lietuvišką projektą, kurį dabar ir galima pasiekti adresu skolink.lt. Kol kas dar nesu sudėjęs visų knygų, kuriomis galiu pasidalinti, bet po truputį tikiuosi ten perkelti (ir leisti skolintis) didžiąją dalį savo bibliotekos. Mano skolinamų knygų sąrašas pasiekiamas adresu http://www.skolink.lt/userinfo.php?user=moxliukas

Doleris ir Afrikoj doleris? Gal jau nebe…

Paskutinėmis dienomis JAV dolerio kursas, lyginant su kitomis šešiomis likvidžiausiomis valiutomis, nukrito į žemiausią tašką per 15 metų (šaltiniai: Bloomberg, FT). Nors JAV dolerio silpnėjimas dėl „deficitų dvynių“ jau buvo prognozuojamas seniai (bent jau pamenu tokias analitikų prognozes nuo 2004-ųjų — t.y. mano darbo finansų rinkose pradžios), visų mintys krypdavo į faktą, jog pasaulio centriniai bankai rezervus daugiausiai laiko būtent šia valiuta, o pinigams plaukiant į naftą parduodančias šalis bei Kiniją, dolerių paklausa iš tų šalių centrinių bankų turėtų didėti, ar bent jau labai nemažėti. Prieš metus-kitus centriniams bankams kilo noras daugiau savo atsargų laikyti ir kitomis valiutomis (pirmiausia euru), bet dažniausiai eurais buvo laikomos tik naujai gaunamos įplaukos, niekas nebandė staiga savo dolerinių rezervų (kurių pas užsienio centrinius bankus yra susikaupę už 2200 milijardų dolerių) pakeisti į kitas valiutas. Iki šiol.

Per rugpjūtį JAV vyriausybinių obligacijų, kurių nuosavybė priklauso užsienio centriniams bankams, suma sumažėjo net 3,8%, o tai reiškia, jog užsienio centriniai bankai rekordiškai staigiai bandė atsikratyti JAV obligacijų (ir, tikriausiai, gautus dolerius išsikeisti į kitą valiutą, nes bankų rezervai dažniausiai išimtinai laikomi skolos vertybiniais popieriais). Tarp pardavėjų buvo ir Kinija, ir Japonija — jos abi turi daugiausiai rezervų JAV valiuta.

Tad kas bus su doleriu? Numatomas JAV ekonomikos lėtėjimas optimizmo neprideda, nors jis gal būt ir galėtų sumažinti einamosios sąskaitos deficitą. Tačiau svarbiausia, jog jeigu iš tiesų užsienio centrinių bankų apetitas doleriui smarkiai sumažėjo, galima būtų prognozuoti tolimesnį JAV dolerio silpnėjimą bei ilgesnės trukmės obligacijų palūkanų normų kilimą, netgi atsižvelgiant į tai, jog Federalinė rezervų sistema tikriausiai labiau linkusi palūkanų normas mažinti nei didinti. Vieno 2006-aisiais metais daryto FED tyrimo metu prieita prie išvados, jog jeigu užsienio centriniai bankai nustotų pirkti JAV dolerį, palūkanų normos JAV turėtų padidėti 0,9 procentinio punkto.