Faktai ir tikėjimas moksle

Labiausiai verčiantis susimąstyti dalykas, kurį šį rytą perskaičiau buvo šios Clay Shirky mintys:

In school, the embrace of evidence is often taught as if it were a one-time revolution that has now been internalized by society. It hasn’t. The idea of evidence is consistently radical: Take nothing on faith. No authority is infallible. If you figure out a good way to test something, you can contradict hallowed figures with impunity.

Labai didelė dalis to, ką žinome, iš tikrųjų yra daugiau tikėjimas, o ne faktais grįstas pažinimas. Net jeigu kažkas senovėje faktais įrodė, kad kažkoks teiginys yra teisingas, šiuo metu mes pasitikime (tikime?) to žmogaus autoritetu, ir priimame jo teiginius, nesulygindami jų su faktais. Aišku, mūsų šiuolaikinis pažinimas yra toks didelis, kad būtų neįmanoma sužinoti ką nors naujo, jeigu nuolat vis tikrintume prieš mus dirbusių mokslininkų prielaidas ir išvadas – tai per daug užtruktų, tad turime jais (pasi)tikėti.

Bet kartais susigriebiu, jog dažnai aklai pasitikiu autoritetu ar vyraujančiu stereotipu, nesigilindamas į prielaidas, small print ir kitas subtilybes: juk labai sunku net pagalvoti, kad koks nors didžiai gerbiamas profesorius gali klysti, o rinkų apžvalgininkas iš tikrųjų nelabai ką nusituokti apie tai, ką jis rašo.

Laimė skurde

Ir toliau tęsiant laimės ir turtingumo temą, šiandien bežiūrėdamas Barry Schwartz paskaitą nuklausiau įdomią mintį, kuri labiau susijusi su psichologija, o ne su ekonomika (beje, visa paskaita yra apie tai, jog didesnis pasirinkimas ne visada būna geriau – lyg ir priešingai ekonominei logikai). Ponas Schwartz teigia, jog neretai būna taip, jog skurde esantys žmonės būna laimingesni nei turtingi (na, ar bent jau praturtėję dažnai žvalgosi į praeitį ir dūsauja „kokie mes buvom tada laimingi, nors ir nieko neturėjom“), kadangi jie leisdami pinigus nedaug ko tikisi, tuo tarpu turtuoliai tikisi už pinigus nusipirkti beveik tobulybę: kai tai, ką gauni, pranoksta tavo lūkesčius, jautiesi laimingas, tad jei mažai ko tikiesi, tavo lūkesčius pranokti ir tave pradžiuginti nesunku. Čia turtuoliams sunkiau, nes jų lūkesčiai yra užaukštinti, ir lengviau nusivilti, kai gauta prekė neatitinka lūkesčių, artimų tobulybei. Trumpai tariant:

We evaluate our experiences by comparing them to what we expect them to be; and if our expectations are high, even good experiences will end up feeling like we have failed.

Laimė ir gyvenimo gerėjimas

Kaip visada, kalėdinis The Economist būna pilnas įdomių straipsnių, kuriuose rašoma ne vien apie ekonomiką ir politiką: per šias Kalėdas buvo galima pasiskaityti apie Čingischano istoriją, Rusijos orouostus, Puštūnų teisinę sistemą, kumpių gamybos tradicijas, džinus, kyšių etiketą ir t.t. Bet labiausiai man patikęs ir privertęs pamąstyti straipsnis buvo apie laimę, nagrinėjantis problemą, kodėl gerėjant pasaulio pragyvenimo lygiui, laimės kiekis nesikečia.

Pagal gyventojų apklausas, kuriomis bandoma išsiaiškinti, ar žmonės jaučiasi laimingi, vakaruose žmonės per 50 metų netapo laimingesni: jie jaučiasi tokie pat laimingi, kaip ir po antrojo pasaulinio karo, nepaisant to, jog ekonomika stipriai paaugo, atsirado naujų technologijų, ir šiaip, matuojant viską pinigais ir paprasčiausia perkamąja galia, žmonių gyvenimas turėtų būti bent jau keletą kartų geresnis nei prieš pusę amžiaus. Tiesa, turtingi žmonės dažniausiai yra laimingesni nei skurdūs (šiek tiek į temą jau esu rašęs, bet turtingose valstybėse bendra gyventojų nuotaika nesiskiria nuo skurdesnių valstybių nuotaikos.

Tokį fenomeną galima paaiškinti tuo, jog, tam kad žmogus būtų laimingas, nepakanka, jog jis būtų viskuo aprūpintas – jam dar labai svarbu turėti daugiau nei jo kaimynas. Jeigu jautiesi viršesnis už kitus, tai esi laimingesnis. Tokį požiūrį lyg ir patvirtina tam tikri tyrimai: aukštesni Britanijos valdininkai gyvena ilgiau nei žemesnieji, nepriklausomai nuo jų gyvenimo būdo, kas galėtų reikšti, jog jie yra laimingesni. Bet tokiu atveju, jeigu iš tiesų tam kad būtume laimingi reikia jaustis viršesniam už kitus, iškyla problema, kaip padidinti visų žmonių laimę. Juk visi negali būti viršesni. Kol kas dar niekas šios problemos neišsprendė :)

Pratęsiant gatvių pavadinimų rinkos temą

Prieš porą dienų rašiau apie tai, kad Kinijos Wuhan miesto savivaldybė planuoja pardavinėti gatvių pavadinimus, ir išreiškiau nuomonę, jog nematau tame nieko blogo, jeigu tokių sandorių metu būtų sukuriama vertė. Atrodo, jog visi komentatoriai gana skeptiškai žiūri į tokią idėją, tad tikriausiai reikėtų plačiau paaiškinti mano požiūrį į šią problemą.

Noriu pabrėžti, jog esu už šią idėją, jeigu, ir tik jeigu ji sukuria pridėtinę vertę, t.y. padidina visuomenės gerovę. Visuomenėje gerovė yra sukuriama (pagal Pareto efektyvumo apibrėžimą), jeigu sandorio vertė visoms šalims yra bent jau neneigiama: besireklamuojanti kompanija padidina pelną daugiau nei išleidžia už leidimą pervadinti gatvę, o visi gyventojai gauna daugiau naudos (pagerėja gatvės apšvietimas, įsteigiama daugiau mokyklų, arba tiesiog pinigai pašalpų pavidalu padalijami gyventojams) nei patiria kaštų (diskomforto jausmas, dokumentų keitimo kaštai, ir t.t.). Sutinku, kad gali būti sunku labai tiksliai paskaičiuoti, kokiu kaštus patiria gyventojai (vienok „diskomfortą“ galima į piniginę išraišką paversti per neigiamą nekilnojamo turto kainų pokytį pervadintoje gatvėje), bet sutikite, jog jie nėra begaliniai. Negi nesutiktumėte pakeisti savo gatvės pavadinimą, jeigu jums asmeniškai būtų įteiktas, tarkime, kelių milijonų litų čekis? Galų gale galite paimti čekį ir nusipirkti namą kitur, jeigu nepatinka naujasis gatvės pavadinimas.

Aišku, klausimas, ar kokia nors kompanija yra pasiryžusi mokėti keletą milijonų litų kiekvienam gatvės gyventojui už teisę pavadinti gatvę, lieka atviras. Bet tai jau visai kita problema („ar egzistuoja paklausa tam tikrame kainos lygyje?“), nesusijusi su principiniu klausimu, ar gatvių pavadinimus iš viso galima pardavinėti. Sunku man įžvelgti kokią nors moralinę problemą gatvių pavadinimų pardavime (su sąlyga, kad gyventojams už diskomfortą kompensuojama).

Parduodami gatvių pavadinimai

Prancūzijos verslo dienraštis Les Echos rašo, jog Kinijos miestas Wuhan, turintis virš 8 milijonus gyventojų, ruošiasi pardavinėti gatvių, aikščių, tiltų ir pastatų pavadinimus. Toks sprendimas priimtas siekiant padidinti savivaldybės pajamas. Straipsnio autorius (nors originalų straipsnį apie šį įvykį rašė Kinijos žurnalistas, Les Echos taipogi šią žinią nušviečia neigimai) į tokius planus žiūri su pasibaisėjimu, jam jie atrodo iškreipta merkantilizmo išraiška. Be to, jo nuomone, savivaldybės turėtų ne pardavinėti „žmonių turtą“, o rūpintis ekonominės gerovės kūrimu.

Tikriausiai esu sugadintas laisvosios rinkos šalininkas, bet kaip tik manau, jog gatvių pavadinimų pardavinėjimas yra ne toks jau blogas dalykas. Juk Lietuvoje irgi pardavinėjami pastatų pavadinimai (Siemens arena), ir niekas nemato tame nieko amoralaus, niekas tuo nesibaisi. Tiesa, Lietuvoje tik privatūs savininkai pardavinėja pastatų pavadinimus, bet nematau jokio esminio skirtumo, ar pardavėjas yra privati bendrovė, ar savivaldybė. Svarbiausia, jog tokio sandorio metu būtų sukuriama vertė, t.y. kad bent jau už vardą būtų sumokama tiek, kad būtų padengti visi vardo keitimo kaštai.

Mirė Miltonas Friedmanas

Šiandien, sulaukęs 94 metų, mirė vienas žymiausių ekonomistų Miltonas Friedmanas. Jis labiausiai buvo žinomas kaip monetarizmo teorijų kūrėjas, gavęs už tai ir Nobelio ekonomikos premiją. Monetarizmas yra ekonomikos teorija, kuri teigia, jog egzistuoja labai glaudus ryšys tarp infliacijos ir pinigų kiekio rinkoje, ir kad geriausias būdas kovoti su infliacija yra sumažinti pinigų kiekį ekonomikoje pakeliant palūkanų normas. Friedmanas taipogi buvo liberalių ekonominių pažiūrų ir manė, jog valstybė neturėtų kištis į ekonomiką. Be to, jo nuomone, reikėtų dekriminalizuoti prostituciją ir narkotikus (tačiau juos stipriai apmokestinti), privalomą karinę tarnybą pakeisti profesionalia kariuomene.

Genijais tampama tik per darbą

Pasirodo, posakis, jog sėkmę devyniasdešimčia procentų lemia darbas, ir tik dešimčia – talentas, yra daugmaž teisingas. Bent jau taip mano vis daugiau ir daugiau mokslininkų. Šiuo metu netgi manoma, jog reikėtų pamiršti tokias savokas kaip „genijus“ ar „talentas“, kadangi tikėtina, jog sėkmę pilnai lemia ne kas kitas, o darbas. Netgi didžiausi genijai, tokie kaip Mocartas, Niutonas ar Einšteinas, pasiekė savo viršūnę ne ko kito, o atkaklaus darbo pagalba. Dažniausiai daugiausiai pasiekė žmonės nebūtinai turi didžiausius intelekto koeficientus, tačiau jie turi puikius mokytojus, ir yra pasiryžę padėti labai daug pastangų savo tikslams pasiekti. Tai reiškia, jog nereikia būti išskirtinių gabumų, kad galėtum ką nors pasiekti, bet kartu tai rodo, jog reikia būti nusiteikus sunkiai dirbti.

O kiek visgi sunkiai reikia dirbti? Mokslininkai mano, jog dešimties metų atkaklių pastangų turėtų pakaktų, jog pasižymėtum pasirinktoje srityje pasauliniu mastu. Būtent bent tiek laiko prireikia geriausiems atletams, pianistams, mokslininkams ar skulptoriams pasiekti pasaulinį pripažinimą. Netgi tie, kurie atrodo turi įgimtą talentą, praleidžia panašų laiko tarpą lavindamiesi: Mocartas pradėjo mokytis griežti smuiku trejų metų, o septynerių rašė simfonijas, bet jomis neišgarsėjo. Tikrai dėmesio sulaukusius kūrinius jis pradėjo rašyti tik paauglystėje, būdamas penkiolikos – tad tam prireikė apie dvylikos metų darbo.

Hakeriai naudojasi biržos paslaugomis

Beieškodamas kokio nors lengvesnio skaitymo prancūzų kalba (su kolega stengiamės šiek tiek jos pramokti) laikraštyje Le Figaro aptikau įdomų straipsnį apie tai, jog hakeriai (emmm…ok, krekeriai, arba jei visiškai lietuviškai – programišiai) naudojasi birža siekdami atimti pinigus iš savo aukų ir sumėtyti savo pėdas. Schema labai paprasta, bet kartu ir įdomi tuo, jog atsekti, kur pradingsta pinigai, nėra taip jau lengva. Pirmiausia (tikriausiai per fišingą) gaunami aukos prisijungimo prie sąskaitos duomenys. Programišius akcijų rinkoje sava legalia sąskaita nusiperka akcijų, kurios dažniausiai būna nelikvidžios (penny stocks), kad būtų galima staigiai ir stipriai sukelti jų kainą. Vėliau, naudojantis pavogtais sąskaitos duomenimis, teikiami pavedimai į biržą pirkti akcijas aukos vardu, tačiau jau žymiai didesne kaina, nei tas akcijas pirko programišius. Programišius akcijas parduoda rinkoje (o tiksliau – aukai), aukos sąskaitoje sumažėja grynųjų pinigų, ir joje atsiranda bevertės akcijos. Iš programišiaus legalios sąskaitos atrodo, jog programišius atliko labai pelningą, bet visiškai legalų sandorį. Kadangi visi sandoriai sudaromi biržoje, priežiūros institucijoms sunku atsekti, kad yra ryšys tarp aukos ir programišiaus – taigi žymiai paprasčiau programišiui pasislėpti, nei kaip nors tiesioginiu būdu iš aukos pervedant pinigus į savo sąskaitą. Vien per trečiąjį šių metų ketvirtį E-Trade kompanijos klientai tokiu būdu prarado apie 18 milijonų JAV dolerių.

Damodaran apie įmonių vertinimo objektyvumą

Viena įdomiausių minčių, kurias šiandien pavyko perskaityti buvo šis Aswath Damodaran pastebėjimas apie kompanijų vertinimo objektyvumą:

The bias in valuation starts with the companies we choose to value.

Taigi, vien dėl to, jog nusprendžiama įmonę įvertinti, šiam vertinimui suteikia subjektyvumo. Gal būt šią įmonę ruošiamasi parduoti, ir norima gauti kuo didesnę kainą, gal būt vertintojas perskaitė kokią nors įdomią naujieną apie kompaniją, kuri sukėlė jo susidomėjimą (ir kartu sukėlė teigiamus arba neigiamus jausmus kompanijos atžvilgiu ir t.t.).

Vertinimas niekada negali būti visiškai objektyvus, nes jis visada paremtas prielaidomis, kurios gali būti tiek optimistinės, tiek pesimistinės. Be to, net ir įvertinus įmonę ir gavus kažkokią įsivaizduojamą jos vertę, vertintojo nuomonė gali pasikeisti, kai gauta vertė palyginama su įmonės rinkos kaina – jeigu gauta vertė labai skiriasi nuo akcijos kainos, pradedi abejoti savo prielaidomis (sunku eiti prieš srovę ir manyti, jog visas pasaulis klysta, ir tik tu vienas esi teisus). Dar sunkiau būna vertinant įmonių įsigijimus, nes labai sunku įsivaizduoti, kaip gali atrodyti įmonė, kai ji bus valdoma kitų akcininkų. Dažnai tokiais atvejais yra pamirštami finansiniai rodikliai ir bandoma sugalvoti, kiek naudos galima gauti iš sinergijos efekto ar kitokio strateginio įmonės tinkamumo perimančiai kompanijai – o tai vadinti objektyviu vertinimu sunkoka.

Tad kitą kartą, kai pamatysite, jog analitikai mano, kad kompanijos akcijos vertė yra 2.93 Lt, supraskite, jog toks vertinimas yra padarytas tikrai ne cento tikslumu ir palikite nemažai vietos paklaidai.