Kaip atskirti gerus įmonių vadovus

Prieš pusantros savaitės The Economist straipsnyje apie angeliškuosius investuotojus užtikau puikią citatą, kurioje pasakojama, ko vienas investicinis fondas tikisi iš įmonių vadovų:

In addition to expecting his entrepreneurs to apply sensible commercial disciplines, such as knowing their market, Mr Hommels looks for obsession in the people he backs. “If you talk to them about vacations, they must always find a way to bring the conversation back to the business,” he says.

Manau, kad tai tinka ne vien vadovams, bet ir paprastiems darbuotojams. Kiek iš jūsų praeitumėte šį testą? Kiek žmonių myli savo darbą tiek, kad net kalbai su nepažįstamu žmogumi pakrypus apie atostogas, vis tiek ji nepastebimai grįžtų prie darbo?

Viena tokia kategorija žmonių, su kuria teko nemažai bendrauti, ir netgi būti vienu iš jų, yra programuotojai (arba šiaip kompiuterastai). Nesvarbu, kur tik besusitiktų programuotojai, kalba suksis apie programavimą. Nesvarbu, ar pašnekovas bus mergina pasimatymo metu (been there, done that), ar mokyklos laikų draugas, vis tiek kažkaip nepastebimai kalba pradeda suktis apie programavimą ir kitus su kompiuteriais susijusius dalykus. Jeigu tokie žmonės, kurie gyvena tuo, ką dirba, dar turėtų ir neblogą suvokimą apie verslo procesus, The Economist nuomone, jie būtų geri kandidatai sėkmingam verslui kurti.

Amaranth žlugimas

Prieš kelias savaites staigiai pradėjusios mažėti gamtinių dujų kainos JAV užlenkė vieną nemažą rizikos fondą (hedge fund) Amaranth, kuris per savaitę sugebėjo prarasti 6 milijardus JAV dolerių.

Jeff Matthews cituoja knygą „When Genius Failed“, kurioje aprašomas didžiausio rizikos fondo LTCM žlugimas:

The most memorable part of Roger Lowenstein’s excellent book on the Long Term Capital Management debacle was when LTCM’s founder, John Meriwether, called a retired, street-wise, market-savvy ex-Bear Stearns confidant for advice.

When he heard LTCM was down 50%, the old-timer didn’t mince words. He told Meriwether: “You’re finished.”

What the old pro was telling the computer-driven “Genius” of the book title was that when the market smells blood in the water, it goes after whatever is bleeding and doesn’t let go.

Jeigu rinkoje pasklinda gandai, jog kažkokiam dideliam investuotojui gresia likvidumo krizė, ir jam reikės bet kokiu būdu pardavinėti savo pozicijas, tokia likvidumo krizė tampa savaime išsipildančia pranašyste, kadangi niekas nenori būti pirkėju. Kai rinka jaučia, jog kažkas kraujuoja ir privalo pardavinėti, niekas neperka, nes tikimasi, jog kuo ilgiau išlauksi, tuo pigiau nupirksi. Amaranth turėjo dideles ilgas pozicijas gamtinių dujų rinkoje, tad kainų mažėjimas stipriai sumažino jų fondų vertę bei sukėlė likvidumo krizę. Amaranth yra rizikos fondas, kuris investuoja savus bei skolintus pinigus – kainoms krentant skolas reikia grąžinti, o tam, kad grąžinti skolas, reikia greitai parduoti tai ką turi, o tai vėl mažina kainas. Be to, staiga dingsta ir pirkėjai, kurie laukia tolimesnio kainų kritimo, arba šiuo atveju – tikriausiai fondo žlugimo.

Estija – ekonomiškai laisviausia valstybė pasaulyje

Šįmet Estija buvo paskelbta ekonomiškai laisviausia šalis pasaulyje pagal State of the world Liberty indeksą. Lietuva liko gana aukštoje 16-oje vietoje, aplenkusi Austriją, Latviją, Vokietiją. Prancūzija tik 48-a, o paskutinę vietą užima Šiaurės Korėja.

NY Times ($, bet yra ir nemokamai) aprašo istoriją, kaip Estija tapo tokia liberali. Pasirodo, pirmasis Estijos premjeras Martas Laaras, kuris buvo muzikos mokytojas ir teturėjo 32 metus, buvo skaitęs tik vieną knygą apie ekonominę teoriją – Miltono Friedmano „Laisvę rinktis“. Ši knyga Laarui patiko dėl to, kad Friedmanas Sovietų Sąjungoje buvo nekenčiamas. Laaras buvo labai politiškai naivus, tad panaudojo visas Friedmano idėjas praktikoje. Vietoj to, kad rūpintųsi prekybos karų laimėjimu, Estija vienašališkai panaikino daugumą muitų, pakvietė užsienio investuotojus, privatizavo daugumą valdžios funkcijų. Buvo drastiškai sumažinti mokesčiai, visiems buvo pritaikytas vienodas pajamų mokesčio tarifas. Nors pirmaisiais metais Estija pergyveno didelę krizę, bet šios reformos šiuo metu ir yra Estijos klestėjimo priežastis.

Dienos nuorodos

Prisikaupė keletas nuorodų, kurios gal būt bus įdomios ne vien man.

  • Tim Harford, apie kurio knygą jau esu rašęs, labai paprastai ne ekonomistų kalba aiškina, kas yra diskriminavimas kainomis ir produktais.
  • Grafikas New York Times, vaizduojantis būsto kainas JAV. Per šimtą metų nebuvo tokio nekilnojamo turto kainų burbulo.
  • Morgan Stanley makroekonominių komentarų archyvas. Galima rasti visko: nuo Lenkijos BVP rodiklių komentarų iki JAV palūkanų prognozių.
  • Hugh užduoda klausimus Seth Godin. Paskutiniu metu visur atrodo kartojasi tema, jog reikia daryti tai ką mėgsti, o ne dirbti dėl pinigų:

    As a result of the transparency of blogging, a lot of people have realized, almost as an aside, that people do what they love to do. It’s just now you get to see it on your screen. Sometimes those things appear to have no financial incentives (raising goldfish) and sometimes they do. But let’s be clear… unless you work for Goldman Sachs or are selling drugs on a street corner in Topeka, you’re almost certainly not in this, whatever this is, for the money.

    Most of the time, for most people, in most industries, it’s not REALLY about the money.

  • Guy Kawasaki: The Art of The Start video. Apie tai, kokia turėtų būti kompanija, kad ji patiktų venture capital investuotojams. Svarbu, jog būtų dirbama su užsidegimu ir geriau jau turint tikslą pakeisti pasaulį, o ne uždirbti daug pinigų.

Naujas įdomus spamas

Dažnai gaunu spamo, kuriame siūloma pirkti vieną ar kitą (dažniausiai bevertę) akciją: su „Pump and dump“ stiliaus finansinės apgavystės, kai akcijos kaina dirbtinai užkeliama, sudarant įspūdį, jog šį akcija „tik kyla“, nėra tokios jau naujos. Bet šiandien gavau visai kitokį pasiūlymą: pasirink akciją pats, ir mes ją užkelsim, tad nereikės turėti net savo boiler room. Kaip pasakytų Tyler Cowen – „Markets in Everything“, netgi nusikalstamoje veikloje nebebūtina, jog pats atliktum juodą darbą – ta puikiai gali atlikti „outsourcintas“ skambinimo centras.

Beje, šią savaitę The Economist‘e galima rasti straipsniuką (prieinamas visiems) apie tai, kaip mažas niekuo dėtas listinguojamas kompanijas paveikia tokios finansinės machinacijos.

Žaliavų burbulas

The Economist šią savaitę turi puikų straipsnį (RP) apie tai, jog pasaulio žaliavų kainos gali būti per daug dirbtinai išpūstos, o metalai bei nafta fundamentaliai turėtų kainuoti žymiai mažiau nei dabar. Spekuliacinių fondų investicijos į žaliavų rinką padidėjo nuo 3 milijardų dolerių 2000-aisiais iki 90 milijardų dolerių pernai metais, o prekyba žaliavomis tarp 2001 ir 2005 metų padvigubėjo.

Kai kurie analitikai mano, jog žaliavų brangimas yra labai logiškas, nes pasaulio ekonomika pateko į „super-ciklą“, kurio metu žaliavos turi brangti žymiai daugiau ir ilgiau nei rodo pastarųjų dešimtmečių istorija – anksčiau žaliavų brangimas visada baigdavosi labai liūdnai, kai jos imdavo staigiai pigti, o žaliavų gavyba užsiimančios kompanijos likdavo su dideliais nuostoliais. Bet šį kartą analitikai mano, jog viskas bus kitaip, nes 1980-aisiais ir 1990-aisiais vyravusios žemos žaliavų kainos neskatino naujų investicijų į žaliavų gavybą, taigi pasiūla neaugo, o dabar staigiai pradėjusi augti Kinija stipriai padidino žaliavų paklausą. Nors dabar kompanijos stengiasi kiek galima daugiau investuoti, bet naujų resursų paieška užtrunka ne vienerius metus, tuo labiau, kad šiuo metu pasaulyje yra žymiai sugriežtinti aplinkos apsaugos įstatymai. Tuo tarpu Kinijos paklausa ir toliau auga (per paskutinius 15 metų Kinija padidino žaliavų importą 10 kartų), tad šis disbalansas tarp paklausos ir pasiūlos iššaukia žymiai didesnes žaliavų kainas.

Bet sunku tokia logika vadovautis nagrinėjant visas žaliavas. Maisto produktai irgi keletą metų brango, nors išauginti daugiau kukurūzų ar rapsų nėra labai sudėtinga – tereikia jų daugiau pasėti. Paklausa iš tiesų išaugusi, nes žemės ūkio produktus vis dažniau norima panaudoti biokuro gamybai, o Kinijos gyventojai suvartoja daugiau mėsos (kuriai išauginti reikia daug pašarų), bet pasiūlą padidinti nėra problemų, ir, atrodo, ji sparčiai didėja.

Auksas yra dar viena keistai besielgianti žaliava – prireiktų ilgų metų, kol pramonė ir auksakaliai suvartotų visą auksą, kuris yra iškastas. Auksas vertinamas ne todėl, kad jo trūksta, o todėl, kad manoma, jog jis yra puiki apsisaugojimo nuo infliacijos priemonė. Infliacijos grėsmė šiuo metu padidėjusi, tad aukso kainos šovė į naujas aukštumas.

The Economist teigia, jog net naftos kainos yra žymiai didesnės, nei jos turėtų būti. Tiesa, naftos suvartojimas vis dar didėja, ypač Kinijoje, tuo tarpu pasaulyje pasiūlą galima padidinti tik apie 1,5 milijono barelių per dieną (šiuo metu kasdien suvartojama apie 84 milijonai barelių). Iranas eksportuoja 3,4 milijono barelių naftos kasdien, tad bet kokie pranešimai apie galimą konfliktą Artimuosiuose Rytuose skatina nervingą naftos brangimą. Nepaisant to, per paskutinius metus laisva naftos pasiūla pasaulyje padidėjo. Padidėjo ir naftos atsargos, ir tikėtina, jog pasiūla augs ir artimiausius pora metų. Tuo tarpu paklausa jau auga nebe taip greitai kaip anksčiau, nes aukštos naftos kainos mažina norą vartoti.

Societe Generale analitikų teigimu, ilguoju laikotarpiu žaliavų kainos turėtų būti lygios ribiniams žaliavų išgavimo kaštams (t.y. barelis naftos turi kainuoti tiek, kiek kainuoja išgauti dar vieną papildomą naftos barelį). Pagal tokius skaičiavimus nafta šiuo metu kainuoja 50% brangiau nei derėtų, o cinkas ir varis pervertinti apie 40%. Kiti analitikai mato paraleles su interneto burbulu: jei kas nors pradeda sakyti, jog šį kartą viskas bus visai kitaip, ir kainos tik kils, reikia labai rimtai susimąstyti, nes tikriausiai viskas jau pervertinta.

Didžiausios pasaulio kompanijos

Financial Times paskelbė 500 didžiausių pasaulyje kompanijų sąrašą. Esant didelėms naftos kainoms visiškai nenuostabu, jog sąrašo viršuje dominuoja naftos kompanijos. Tačiau kas prieš 20 metų galėjo pagalvoti, jog dešimta didžiausia kompanija pasaulyje bus iš buvusios Sovietų sąjungos, tuo tarpu Amerikos korporacijų simbolis General Motors nepateks netgi į penkišimtuką? Tiesa, Gazprom visgi nėra tik kompanija, ji gali būti ir politinis ginklas.

Via New Economist.

Dangoraižiai ir krizės

The Economist (R$) rašo, jog dangoraižiai dažniausiai užbaigiami statyti būtent tuo metu, kai biurų nuomos rinkoje pradeda mažėti paklausa ir artėja ekonomikos krizė. Chrysler dangoraižis buvo pabaigtas statyti tuo metu, kai Niujorko birža patyrė 1929-ųjų metų paniką, Empire State – tuo metu, kai 1934-aisiais siautė didžioji depresija (dėl to, kad ketvirtis šio pastato patalpų ilgą laiką buvo neišnuomotos, jis buvo pravardžiuojamas „Empty State building“). Akademiniai tyrimai irgi rodo, jog aukščiausi XX-o amžiaus pastatai Amerikoje būdavo pabaigiami statyti būtent tada, kai JAV ekonomika ruošdavosi smigti žemyn.

Nežinia, ar ši taisyklė galioja ir Azijoje, kur šiuo metu sparčiai statomi vis aukštesni ir aukštesni pastatai, nors didelė biuro patalpų paklausa kol kas dar vyravo tik neilgą laiką. Tiesa, 452-jų metrų Petronas Twin Towers Malaizijoje buvo baigtas statyti praėjus metams po to, kai 1997-aisiais praūžė Azijos finansų krizė.

Be to, panašios tendencijos pastebimos ir Londone. Biurų paklausa Londone stipriai sumažėjo 1974-aisiais, 1982-aisiais, 1990-aisiais ir 2002-aisiais metais. Paskutinės dvi biurų paklausos krizės buvo pažymėtos dviejų didelių dangoraižių užbaigimu: Canary Wharf Tower 1991-aisiais ir 30 St Mary Axe („agurkas“) 2003-aisiais. Nuo dangoraižio idėjos sugalvojimo iki jo pastatymo praeina apie 5-10 metų, tad ne taip jau lengva atspėti, kokia bus biurų rinkos situacija po dešimtmečio.

Kada esi turtingas?

Šiandien užtikau man labiausiai iki šiol patikusį atsakymą į klausimą, kada žmogus gali būti laikomas turtingu:

You know you are rich when more money won’t change where you live, what you eat, what you drive or who you sleep with.

Žinai, jog esi turtingas tuomet, kai turint daugiau pinigų nekeistum savo gyvenamosios vietos, savo dietos, mašinos ar partnerio.

Pagal šį turtingumo apibrėžimą turbūt ne tiek jau mažai įprastai skurdžiais laikomų žmonių neišsivysčiusiose valstybėse pasirodytų esą gana turtingi, nes jie moka džiaugtis tuo ką turi.

Genijų nebūna

Viename New York Times straipsnyje rašoma, jog genijų nebūna – jais tampama per sunkų ir atkaklų darbą (RR). Mokslininkas Eriksonas įsitikinęs, jog angliška patarlė „practice makes perfect“ yra teisinga. Jo tyrimai rodo, kad jeigu žmogus labai stengiasi, jis gali viską pasiekti ir tam nereikia jokių išskirtinių talentų. Tiesa, žmogui lengviausia stengtis siekti kokių nors rezultatų toje srityje, kuri jam patinka. Jeigu žmogus mėgsta programavimą, jis natūraliai tam skirs daugiau laiko ir dėmesio, todėl gal ir atrodys, jog jis turi „įgimtą programavimo talentą“. Tuo tarpu, jeigu žmogui nepatinka kokia nors matematika, jis stengsis išsisukinėti ir jos nesimokyti: tam bus pasitelkiamas ir argumentas „neturiu gabumų matematikai“, nors iš tiesų tai tereiškia „nemėgstu matematikos“.