Spaudos laisvės diena

Kadangi šiandien spaudos laisvės diena, užtikau keletą nuorodų, susijusių su šia proga.

John McMillan ir Pablo Zoido savo straipsnyje How to Subvert Democracy: Montesinos in Peru teigia, jog sunkiausia yra papirkti žiniasklaidą. Kai valstybės pareigūnams ir genčių vadams reikėdavo tik nedidelių kyšių, pakeisti televizijos kanalo nuomonę prireikė šimto kartų didesnės sumos nei bet kuriam teisėjui. Autoriai daro išvadą, kad labiausiai demokratiją ir teisybę Peru saugo žiniasklaida, nes kitos institucijos yra tiesiog per daug lengvai nuperkamos.

Pasaulio banke dirbantys mokslininkai teigia, jog didžiąją dalį pasaulio žiniasklaidos kontroliuoja valstybinis kapitalas arba kelios šeimos. Autoriai prieina prie išvados, jog valstybinė žiniasklaidos priemonių kontrolė mažina piliečių politines ir ekonomines laisves, ko iš tiesų logiškai ir reikėtų tikėtis – valstybės kontroliuojama žiniasklaida retai kada gali būti objektyvi (BOCTAOE kaip kad BBC).

2006 metų organizacijos „Žurnalistai be sienų“ ataskaitoje teigiama, jog JAV žiniasklaidos laisvė yra mažesnė nei Lietuvoje – vienas JAV žurnalistas pernai turėjo sėsti į kalėjimą, nes neatskleidė savo informacijos šaltinio. Kaimynai lenkai gali turėti problemų, jeigu kritikuoja popiežių.

Dešimties labiausiai cenzūruojamųšalių sąraše kaimynai Baltarusiai užima dešimtą vietą tarp kitų žiniasklaidai priešiškai nusiteikusių valstybių, kaip kad Šiaurės Korėja, Turkmėnija, Libija, Kuba, Pusiaujo Gvinėja, Birma, Uzbekija, Eritrėja ir Sirija.

Dienos pabiros

Keletas pastarųjų dienų straipsnių, kurie patraukė mano akį:

  • Mano kolega Donatas užduoda vertą diskusijų klausimą apie socialiai atsakingą (bet politinį) investavimą. Manyje giliai gyvenantis liberalistas lyg ir nemato nieko blogo investicijose į Rusiją – net jeigu šiomis investicijomis skatinama Rusijos galia, kuri vėliau gali atsisukti prieš pačius investuotojus, tai nereiškia, jog investuoti į Rusiją nereikėtų. Tiesiog darant investicinį sprendimą reikėtų atsižvelgti ir į tai, jog galų gale tų investicijų grąžos teikiamais privalumais gali ir nepasinaudoti, nes Rusija bus per daug galinga, kad kažką paliktų ir „smulkiesiems investuotojams iš Vakarų“. Kitaip sakant, investuoti galima, tik reikia prisiminti, jog investavimo partneris nėra patikimas, ir visa tai gali atsisukti prieš tave patį. Investicijų boikotu čia vargu ar ką pasieksi – jei ne Vakarų kapitalas, kas nors kitas (Kinija? kitokios „rogue petrol states“?) imsis tokio projekto finansavimo, jeigu bus tik užtikrinama pakankama grąža.
  • New York Times rašo apie Zimbabvėje siautėjančią infliaciją (RR). Šiuo metu ten tuoletinis popierius kainuoja 417 Zimbabvės dolerių – čia kalbama ne apie rulonėlį, o apie dvi jo skiauteles, mat visas rulonėlis kainuoja 145 tūkstančius Zimbabvės dolerių (beveik du litus). Zimbabvės infliacija siekia apie 1000 procentų per metus, kas reiškia, jog kasmet kainos padidėja dešimteriopai. Jeigu turi grynų, ir tau ko nors reikia, juos geriausia išleisti tuojau pat, nes rytoj jų perkamoji galia bus bent 5-iais procentais mažesnė.
  • Christian Science Monitor rašo, jog Kinijoje pradeda trūkti darbo jėgos. Darbo jėgos trūkumas pradėjo reikštis didesniais atlyginimais darbininkams, o kadangi kartu didėjo ir žaliavų kainos, tekstilės sektoriuje Indijos ir Bangladešo prekės tapo pigesnės net už Kinijos produkciją. Didėjant pragyvenimo lygiui Kinijoje, padidėjo ir paslaugų sektoriaus darbuotojų paklausa, o kadangi darbas paslaugų sektoriuje yra lengvesnis ir labiau pageidaujamas, sunkiau tampa rasti darbininkų pramonės įmonėms. Tiesa, tai dar nereiškia, jog Kinijos eksporto apimtys greitu metu gali sulėtėti. Kinija paskutiniais duomenimis vis dar auga apie 10 procentų per metus.
  • The New Yorker rašo apie naują finansinę išvestinę priemonę, kuri greitai pasirodys Čikagos biržoje: ateities sandorius, kurie bus susieti su dešimties didžiausių JAV miestų būstų kainomis. Taigi, jeigu išleidote kokius 1,5 milijono dolerių pirkdami namą ir norite apsisaugoti nuo būsto kainos kritimo, galite parduoti ateities sandorį, kuris jums atneš finansinį pelną, jeigu būstų kainos kris. Kita vertus, jeigu tikitės, jog būstų kainos kils, galite pirkti ateities sandorį ir tikėtis pelno, kainoms iš tiesų pakilus. Jeigu ši ateities sandorių rinka veiks tinkamai, ji leis negalintiems rizikuoti žmonėms (tarkim tiems, kas turi didžiules būsto paskolas) perduoti savo rizikas tiems, kas nori jas prisiimti (spekuliantams nekilnojamu turtu).
  • Praėjusį savaitgalį mirė vienas garsiausių ekonomistų John Kenneth Galbraith. New York Timesgalima rasti išsamų nekrologą (RR). Galbraith buvo tas ekonomistas, kuris pirmasis teigė, jog per reklamą kompanijos gali priversti vartotojus pirkti tokius produktus, kurių jiems nė nereikėjo. Jo populiariausiame veikale „The Affluent Society“ rašoma apie tai, jog JAV yra per daug dėmesio skiriama vartojimui, o vartojimo paskolos ir privataus vartojimo skatinimas veda prie didesnės infliacijos ir nereikalingų produktų gamybos. Visgi Galbraith išliko vienu didžiausių liberaliųjų ekonomikos mąstytojų XX-ame amžiuje.
  • Marginal Revolution dienoraštyje teigiama, jog Indija galėtų efektyviau valdyti savo valiutos atsargas, ir vien tai pridėtų apie 1-1.5 procento papildomo augimo jos ekonomikai – maždaug dvigubai tiek, kiek Indija šiuo metu kasmet išleidžia sveikatos apsaugai. Teisingai investuoti atliekami 100 milijardų dolerių galėtų daryti stebuklus.
  • Be to, sužinojau, jog Air Baltic pradeda skraidyti į Tbilisį ir Baku ir pirmą kartą skaičiau vikipediją žemaitiškai.

Atviros ekonomikos skatina augimą

Šiandien Wall Street Journal rašo apie tai, jog šalys, kurios leidžia laisvą kapitalo judėjimą, auga žymiai greičiau nei tos valstybės, kurios yra uždaros. Tai šiuo metu yra labai aktuali tema, nes pasaulyje pastaruoju metu vis tampa populiaresnė nacionalinio protekcionizmo idėja: JAV kilo skandalas, kai jos uostus norėjo nupirkti Dubajaus kompanija, prancūzai neleido užsieniečiams pirkti komunalinių paslaugų tiekėjos, tie patys prancūzai ir liuksemburgiečiai šnairuoja į indo valdomą plieno gamintoją Mittal Steel, kuris bando perimti Arcelor, o vos prieš kelias dienas ir Kroatijos vyriausybė teigė, jog farmacijos kompanija Pliva yra jų nacionalinis perlas, kurio gal nereiktų atiduoti į užsieniečių rankas. Jau net nėra ką kalbėti apie Italijos centrinį banką, kuris žūt būt stengėsi išsaugoti Italijos bankus italų rankose.

Nors Europos sąjungoje lyg ir turėtų vyrauti laisvo kapitalo judėjimo principas, bet tai ne visai tiesa, nes visur galima prigalvoti įvairių biurokratinių kliūčių. Bet štai Portugalija, kuri labiausiai riboja kapitalo judėjimą, ir kurios tik 15% darbuotojų dirba užsienio kapitalo įmonėse (kurios padaro apie 8% visos apyvartos), šiandien yra pati neturtingiausia iš senųjų ES narių. Tuo tarpu Airija, kuri sumažino mokesčius ir apribojimus užsienio investicijoms (užsienio kapitalo įmonėse dirba beveik 50% darbuotojų, ir jos pasiekia 78% apyvartos), iš lentelės apačios greitai sugebėjo pakilti į patį viršų. Ekonomikos atvirumo ir jos augimo ryšį patvirtina ir istoriniai duomenys:

In the past four decades, open economies (mostly from Europe, East Asia, North America) have fared far better than closed ones (Africa, Latin America, parts of Eastern Europe). Economists Jeffrey Sachs and Andrew Warner found that from 1970-1989 average annual growth in open developed economies was 2.3%, compared with 0.7% in the closed. In developing countries, those numbers were 4.5% and 0.7%.

Reikia tikėtis finansinių krizių?

Econbrowser šiandien primena, jog didėjant JAV realioms palūkanų normoms, pinigų srautai, kurie anksčiau būdavo nukreipti į besivystančias rinkas, grįžta į JAV, o tai sukelia finansinių krizių tikimybę besivystančių šalių ekonomikose. Kadangi pastaruoju metu JAV didino palūkanų normas, ir maždaug prieš metus jos vėl tapo teigiamos (skaičiuojant realias palūkanų normas), galima tikėtis, jog besivystančiose šalyse vėl galima tikėtis krizių, kurių jau nebuvo keletą metų.

Pastaruoju metu apie galimas krizes kalbama vis dažniau, o tam pagrindo turi ir ypač dideli JAV deficitai, aukštos naftos bei kitų žaliavų kainos, pasauliniai nekilnojamo turto burbulai ir kiti dalykai. Nors JAV ekonomika vis dar sparčiai auga, tikėtina, jog ji sulėtės, o tai gali padaryti neigiamų pasekmių visai pasaulio ekonomikai: štai nors ir Europos ekonomikos augimas po truputį bando atsigauti, bet jos didžiausios prekybos partnerės JAV augimo sulėtėjimas vėl galėtų priversti Europą stagnuoti.

O kai kurie europiečiai (šiek tiek susireikšmindami dėl euro reikšmės pasauliui) piešia dar liūdnesnį vaizdą. Ech, tie prancūzai…

Mokami patarimai vertinami labiau

Harvard business Review rašo:

In one study I conducted, subjects answered different sets of questions about American history. Before answering some of the questions, they could get advice on the correct answer from another subject whom they knew was no more expert than they were. In one version of the experiment, people could get advice for free, while in another version, they paid for it. When they paid for advice, people tended to give it more credence than it warranted—driven, I suspect, by a combination of sunk-cost bias and the nearly instinctual belief that cost and quality are linked.

Jeigu už patarimą reikėjo mokėti, žmonės mano, kad jis yra vertingesnis ir juo labiau pasitiki – matyt instinktyviai manoma, jog jeigu kažkas kainavo daugiau, jis yra ir geresnis bei vertingesnis. Net jeigu žinoma, jog patarimus duoda visai ne ekspertas, o toks pat diletantas kaip ir patarimų pirkėjas.

Visi marketingistai meluoja

Seniai jau čia berašiau: buvau atostogauti (pirmą kartą gyvenime slidinėjau kalnuose, bet čia kita istorija), o po to visą savaitę stengiausi atsigriebti skaitydamas rinkų apžvalgas ir stengdamasis pasivyti jų pulsą.

Šiandien užtikau pas Seth Godin jo darytos prezentacijos Google video įrašą. Viskas, ką Seth mano apie šiuolaikinį marketingą suspausta į mažiau nei valandą: violetinės karvės, permission marketing, flipping the funnel, idėjų virusai ir istorijų pardavinėjimas.

Objektyvi religija

The Economist rašo apie Daniel C. Dennett knygą „Breaking the Spell: Religion as a Natural Phenomenon“, kurioje siūloma religijas studijuoti kaip galima objektyviau. Pati idėja atrodo yra labai paprasta, bet visgi mūsų įsitikinimai ir vertybės sunkiai leidžia objektyviai priimti kitų religijų papročius, jais nesibjaurint. Užtenka perskaityti sekančią pastraipą, kad suvoktum, kodėl mes nesuprantame musulmonų, o jie nesupranta mūsų:

[…]Daniel Dennett teasingly asks his readers whether they have heard of a people called the Yahuuz. Among these exotic folk, he informs us, people who reach the age of 80 are expected to commit suicide, and their remains are then gobbled up by the whole tribe. What we would regard as child pornography, they call good clean fun; they also perform, in hilarious public rituals, the things that civilised folk do in a lavatory. If readers are disgusted, Mr Dennett goes on to suggest, they may finally have glimpsed what many Muslims feel about western countries where people drink alcohol, wear skimpy clothes and ignore traditional ideas about the family.

Draudimas dalyvauti rizikinguose pensijų fonduose

BNS rašo (via Delfi):

Vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojams tikriausiai bus uždrausta dalyvauti rizikinguose pensijų fonduose. Toks klausimas šią savaitę bus svarstomas Seimo Socialinių ir darbo reikalų komitete. Manoma, kad toks draudimas apsaugotų vyresnio amžiaus žmones, kad išėję į pensiją jie neliktų be duonos kąsnio, rašo dienraštis „Klaipėda“.

„Norime apsaugoti gyventojus, kad šie, visą gyvenimą kaupę pinigus sotesnei pensijai, likus keleriems metams iki išsvajotojo poilsio nedalyvautų rizikinguose fonduose“, – sakė komiteto pirmininkas Algirdas Sysas.

Jo teigimu, Seimui tikriausiai bus pasiūlyta pritarti įstatymo pataisai. Ja būtų nustatyta, kad rizikinguose pensijų kaupimo fonduose negali dalyvauti asmenys, kuriems iki pensinio amžiaus liko 5 ar 10 metų.

Taip, investavimas į akcijas yra rizikingas užsiėmimas, ir iš tikrųjų, nėra jokios garantijos, jog investuotojai nepraloš, savo pensines lėšas, likus keletui metų iki pensijos, sudėję į rizikingiausius fondus, bet kodėl reikia tokį dalyką drausti ir kodėl reikia atimti žmogui teisę disponuoti savo pinigais kaip jam patinka? Šios problemos sprendimas turėtų būti švietimas, o ne draudimas – juk gali būti ir tokių žmonių, kurie pilnai suvokia rizikas, ir jas nori prisiimti. Nanny state?

Palūkanų normų reliatyvumas

Einšteino reliatyvumo teorijos teigia, jog laikas yra reliatyvus: jeigu žmogus būtų įsodintas į kosminį laivą, kuris skristų beveik šviesos greičiu, jam atrodytų, jog kelionė truko gal tik kokius metus, kai Žemėje jau bus praėjęs gal ir koks tūkstantmetis. Tyler Cowen klausia, kokios turėtų būti palūkanų normos tokioje ekonomikoje, kurioje būtų įmanoma pasinaudoti šiuo faktu? O kokia turėtų būtų palūkanų norma kosminio laivo viduje? Ir ar jei norime turėti visiškai apibendrintą finansų teoriją, kuri veiktų ne vien Žemėje, ar nevertėtų kalbant apie palūkanų normas atsižvelgti ir į skolininko/tojo greitį?