Tom Peters: In Search of Excellence

Ganėtinai keista skaityti knygą žmogaus, kurį lyg ir neakivaizdžiai pažįsti, nes kiekvieną dieną skaitai jo internetinį dienoraštį. Dar keistesnis jausmas apima, kai skaitai jo prieš gerus dvidešimt metų išleistą knygą, kai apie internetinius dienoraščius dar niekas nesvajojo. Taip man atsitiko su Tom Peters knyga „In Search of Excellence

Ši knyga yra autoriaus (na, dviejų autorių) atlikto geriausių JAV kompanijų vadybos principų tyrimo rezultatas apie 1980-uosius metus. Knygoje skiriama daug dėmesio darbotojų motyvavimui, hierarchijoms (o tiksliau jų nebuvimui) ir panašiems dalykams. Skaitant šią knygą ne kartą buvo apėmęs jausmas, jog visa tai jau kažkur girdėta, bet tai iš dalies paaiškinama tuo, kad pastoviai skaitau autoriaus weblogą.

Knygos autorių teigimu, sėkmingos vadybos principai dažniausiai remiasi pasitikėjimu žmonėmis. Jeigu darbuotojams skiriamas dėmesys, jeigu su jais elgiamasi kaip su suaugusiais žmonėmis, jeigu jie patys gali eksperimentuoti ir turėti laisvę iniciatyvai, rezultatas būna labai teigiamas. Manoma, jog sėkmingoms kompanijoms visiškai netinka griežta vadovų hierarchija, kuri yra sutinkama kariuomenėje – kiekvienas darbuotojas turi pats jausti savo atsakomybę, dirbdamas turi jausti džiaugsmą (work is fun!), turi jaustis kompanijos dalimi, kurioje jis yra labai reikšmingas. Tuo tarpu kariuomenės principu valdomos kompanijos, kuriose vyrauja griežta tvarka ir biurokratija, dažnai veikia neefektyviai, o jos darbuotojai būna visai nemotyvuoti.

Motyvuojant darbuotojus reikia apdovanoti ne tik kelis išrinktuosius, o kone visą kolektyvą, nes tie keli išrinktieji ir šiaip jau turbūt yra pakankamai motyvuoti, kad gerai dirbtų, tuo tarpu vidutinybėms reikai paskatinimo. Dažniausiai geriausiose JAV kompanijose vyrauja netgi ne piniginių premijų ir paskatinimų kultūra: paprastas darbuotojas itin didžiuojasi tapęs „savaitės darbuotoju“ ir stengiasi atlikti sav darbus žymiai geriau nei gavęs keliasdešimt papildomų dolerių. Žmonėms ypač reikia dėmesio, juos reikai nuolat girti ir skatinti, tada jie pasitemps dirbti dar geriau.

Dar vienas svarbus geriausių JAV kompanijų bruožas: jų fanatiškas atsidavimas klientams. Viena iš dažniausiai minimų kompanijų knygoje yra IBM, kuri parduoda ne pačius pigiausius informacinių technologijų sprendimus, tačiau viskas atsiperka jų darbuotojų fanatizmu sprendžiant klientų problemas. Panašiai yra ir su kitomis geriausiomis kompanijomis: jų darbuotojai verčiasi per galvą, sėdi naktimis, trenkiasi per liūtis ir audras į kitą pasaulio galą, kad tik pasitarnautų savo klientams. Tiesa, daugelis kompanijų teigia, jog klientai joms labai rūpi, bet kiek iš jų būtų pasiruošę naktį prikelti iš lovos kelis savo darbuotojus tam, kad jie galėtų padėti klientui kokiame nors Pakruojyje, kuriam antrą valandą ryto užstrigo serveris? Geriausiose kompanijose dirba savo darbo fanatikų būriai.

Susitikimas su Darium Nedzinsku

Vakar teko su Finansų analitikų asociacijos nariais dalyvauti susitikime su vienu iš Vilniaus prekybos akcininkų ir VST generaliniu direktoriu Dariumi Nedzinsku. Ponas Nedzinskas dar visai neseniai dirbo Hansabanko valdybos pirmininku, tad turėdamas berods tik 34-erius metus tikrai yra daug pasiekęs ir sukaupęs labai įdomios patirties.

Pokalbyje šiek tiek buvo užsiminta ir apie VP Market grupę, jos valdymą. Man, ir turbūt ne vien man, buvo gana neįprasta VP Market valdymo schema: šios grupės aukščiausias valdymo organas yra akcininkų susirinkimas, tačiau daugumą sprendimų priima valdyba, kurios sudėtyje nėra akcininkų (išskyrus labai neseniai akcininku tapusį patį poną Nedzinską), tad jeigu kiltų akcininkų konfliktas su valdyba, galėtų praeiti koks mėnuo, kol būtų atlikti visi formalumai jos atstatydinimui. Visgi pasitikėjimas žmonėmis yra nemenkas.

Savaime suprantama, daugiausiai kalba sukosi apie pačius Vakarų Skirstomuosius Tinklus, apie jų perėmimą, kainodarą, investicijų poreikį, tvarkymąsi su darbuotojais, tiekėjais, apskaitą ir t.t. Vienas įdomus pastebėjimas, kuris įstrigo į atmintį: Lietuvos vartotojai supranta mokesčius už elektrą panašiai kaip kokius valstybinius mokesčius, ir niekaip negali įsisąmoninti, jog elektra yra tokia pati prekė, kaip kad ir koks nors batonas. Na, gal ir ne visai tokia pati, mat tiekti elektrą į kaimus yra visiškai nepelninga, tad visiems vartotojams nustatant tokią pačią elektros kainą miestų gyventojai kompensuoja elektros tiekimo kaštus kaimo gyventojams, tad elektra yra visuomeninė prekė. Bet pagal vartotojų požiūrį, elektros vogimas, savavališkas pasijungimas nuo kokios nors pro šalį einančios linijos, ar tiesiog sąskaitų nemokėjimas yra moralus ir leistinas dalykas.

Pakankamai įdomi yra ir skirtomųjų tinklų veiklos specifika bei visuomeninio elektros tiekėjo statusas. Skirstomieji tinklai yra įsipareigoję per 30 dienų į bet kurią Lietuvos vietą atstatyti nutrūkusį elektros tinklą, arba nutiesti jį naują, tad jeigu gyveni kur nors Čepkelių raisto viduryje, skirstomieji tinklai turės ten nutiesti elektros laidus, jeigu tu to paprašysi (ir sumokėsi 40 procentų kaštų). Tai labai nepelninga kaimo vietovėse, nes kartais tokių kabelių tiesimo atsipirkimas gali siekti ir šimtus metų, bet čia vėl gelbsti miestų gyventojai, kurie yra tikroji grietinėlė, kuri moka už elektrą žymiai daugiau nei ją kainuoja jiems tiekti. Dalinant šalį į dvi skirstomųjų tinklų bendroves kaip tik ir buvo atsižvelgta į gyventojų struktūrą ir viskas sudėliota būtent taip, kad abi bendrovės turėtų po vienodai miesto ir kaimo gyventojų: viską sudėjus į bendrą katilą ir dalinant kaštus visiems vartotojams, tam tikru socializmo principu galima gauti šiokį tokį pelną.

Skirstomieji tinklai susiduria ne vien su tokiomis problemomis. Viena iš tokių neįprastesnių problemų, dėl kurių deramasi ir su Aplinkos Apsaugos ministerija yra ne kas kitas, o paprasčiausi gandrai, kurie suka lizdus ant elektros stulpų. Pasirodo, jie susukę lizdus ten atlieka ir kai kuriuos gamtinius reikalus, kurie yra pakankamai sudėtingos cheminės sudėties, tad lietui palijus, graužia aliumininius laidus ir jiems kenkia. To pasėkoje, šiuos laidus dažnai tenka keisti, o tai papildomi kaštai įmonei, bei padidintas nesaugumas, nes tokias linijas žymiai dažniau reikia prižiūrėti ir remontuoti. Negelbsti ir gandralizdžių perkėlimas į kitas vietas, mat elektros stulpai yra tam tikras rojus gandrams: tekanti elektra šildo laidus, o šie savo ruožtu šildo ir lizdą, ir kiaušinius: nemokamas komfortas.

Savaime suprantama, ne visos problemos yra tokios sąlyginai paprastos. Privatizavus tinklus juos reikėjo gerokai aptvarkyti, kad jie pradėtų generuoti pelną, o tam reikėjo sutvarkyti ir sąskaitų tvarkymą, ir darbuotojus, ir dar daugelį kitų dalykų. VST buvo atleisti apie 700 žmonių, ir buvo įdiegta nauja atlyginimų sistema: kiekvienas gauna ne po lygiai, o po tiek, kiek jis dirbo ir nusipelnė. Beje, į tokią sistemą reakcija yra gana prieštaringa: dažnai į gerai besistengiantį dirbti ir tobulėti žmogų bendradarbiai vis dar žiūri su tam tikra panieka ir vos ne klijuoja jam išdaviko etiketę. Lygindamas Hansabanko ir VST patirtį ponas Nedzinskas teigė, jog Hansabanke daryti tokias pertvarkas buvę žymiai lengviau, nes ten daugiau žmonių buvo su aukštuoju išsilavinimu, ir lengviau suvokė tai, jog reikia stengtis dirbti ir ko nors siekti, tuo tarpu VST yra ne taip lengva, bet ilgainiui gal būt mąstymas pasikeis.

Kalbant apie žmones, dar buvo paminėta, jog nemažai žmonių buvo pasiruošę iš VST išvažiuoti dirbti į vakarus statybose ar tik šiaip braškių skinti, mat ten didesnis atlyginimas ir geresnės sąlygos. Tačiau yra jau ir grįžusių, kurie sutinka čia Lietuvoje gauti ir mažesnį atlyginimą, bet būti kartu su šeima, turėti laisvesnį darbo grafiką, ne visą dieną arti kaip jaučiui ir dar turėti visas socialines garantijas. VST su malonumu priima grįžusius žmones į darbą, ir dažnai tame skyriuje sumažėja norinčių vykti uždarbiauti į užsienį skaičius.

Dar įdomi mintis dėl profesinių sąjungų: jos irgi yra verslo forma, ir jeigu jų vadovai yra pakankamai protingi ir nėra bukai užsispyrę rodyti kažkokias ambicijas, tai bendradarbiavimas su įmonės vadovybe dažniausiai būna vaisingas ir abipusiai naudingas.

Beje, prieš eidamas dirbti direktoriumi, Nedzinskas nežinojo, koks yra elektros apibrėžimas. Aš irgi jo nežinojau, nes nebuvau girdėjęs nuo mokyklos laikų. Pasirodo, tai paprasčiausias laisvųjų elektronų judėjimas.