Adam Kay – „Dabar tau skaudės“

Gydytojų darbas sunkus. Nežmoniškai sunkus. Budėjimai, viršvalandžiai, stresas, graužatis, kad ne viską iki galo padarei tam, kad išgelbėtum gyvybę, maži pinigai (nors su tuo gal ir galima ginčytis – tiesiog pinigai maži, jei dirbama vien tik valstybiniame sektoriuje), nuovargis, ilgi studijų metai. Kraujas, mirtys, skausmas. Tam reikia pasišventimo.

Adam Kay knyga yra juokingų (ir šokiruojančių) pasakojimų apie gydytojo rezidento darbą rinkinys, ir jis tikrai puikiai valdo klaviatūrą. Deja, to negalėčiau pasakyti apie lietuvišką vertimą, nes jis tikrai daugelyje vietų trukdė skaityti. Douchebag nėra „dušas“, o bernvakario nereiktų vadinti „viengungių vakarėliu“. Jei ne vertimas, knygai būtų galima skirti aukščiausius balus. Net jei kai kuriose vietose skaityti šlykštoka, bet juk tokia nepasaldinta gydytojų darbo kasdienybė.

Ši knyga privers susimąstyti, kas iš tiesų motyvuoja žmones: pasitenkinimas išgelbėjus gyvybę žymiai svarbesnis nei pinigai ar ramesnis darbo tempas. Turbūt padeda ir tai, kad šiame darbe visada matai prasmę – tai ne maigyti klaviatūrą ir stumdyti Excelio celes kuriant naują finansinę ataskaitą ar duomenų bazės dokumentaciją, kurios galbūt niekas neskaitys. Tiesiog nepalyginama.

Kaip galvoja prancūzai

Galvojau, kad ši knyga bus lengvesnė, nes tikėjausi kažko panašaus į Kate Fox knygą „Watching the English“. Sudhir HaareesinghHow the French Think: An Affectionate Portrait of an Intellectual People“ pasirodo gana sunkiai kramtomas tomas apie prancūzų filosofinę mintį bei jų mąstymo šablonus.

Prasibrovus pro gana sudėtingą, kone akademinę kalbą, įdomių įžvalgų knygoje tikrai galima rasti. Prancūzai piešiami kaip gilūs intelektualai, bet kartu ir kontrastingai priešinami su anglo-saksiškaja minties mokykla: britai ar amerikonai žymiai praktiškesni, jiems labiau svarbios ne patrauklios filosofinės utopinės konstrukcijos, o tai, kas veikia realybėje. Britai, prancūzų akimis, yra per daug pragmatiški, per daug užsiėmę pinigų darymu, kai patys prancūzai save laiko protingesniais, gebančiais galvoti apie tokiu dalykus, kaip tautų draugystė, brolybė, pinigus laiko vulgariais, ir geriau imasi revoliucijos siekiant įgyvendinti utopiją nei nuosekliai dirba link savo tikslų.

Vienas įdomiausių skyrių yra paskutinis, kuriame rašoma apie dabartinę prancūzų filosofinės minties situaciją. Jei dar ano amžiaus viduryje prancūzai buvo visiem įdomūs (daug kas skaitė Camus, Baudrillardą ir pan.), tai paskutinius kelis dešimtmečius jokių ryškių asmenybių prancūzų rašytojų bei filosofų tarpe nebeliko. Taip, knygos vis dar rašomos, leidžiamos prancūzų kalba, bet jos retai pasiekia bestselerių sąrašus už Prancūzijos ribų, jos lieka lokalios. Panašiai ir su prancūzišku mokslu: jei prieš šimtmetį ar kiek seniau prancūzai garsėjo savo mokslininkais (Pasteras, Kiuri, etc), tai dabar net Prancūzijos universitetai vargiai gali konkuruoti su kitų Europos šalių mokslo įstaigomis. Ir kas gali paminėti kokį labai sėkmingą pastarųjų metų prancūzų išradimą? Nebelabai kas.

Visas šis nuosmukis Prancūzijoje kelia tam tikrą tautos depresiją. Jeigu prieš šimtmetį ar kelis prancūzai buvo pati stipriausia intelektuali jėga pasaulyje, formavusi tautų vertybes (tereikia prisiminti, kokia svarbi pasaulio minties raidai buvo Prancūzijos revoliucija), tai dabar jie jaučiasi likę niekam neįdomiame užribyje. Dar prieš šimtą metų carinėje Rusijoje aukštuomenėje buvo gero tono ir išsilavinimo ženklas šnekėti prancūziškai, o dabar tai visiškai pakeitė anglų kalba. Kultūriškai prancūzai pralaimėjo, ir, deja, kol kas nelabai turi ką pasiūlyti naujo.

David Sedaris: „Naked“

Šią knygą radau naujai atrastame Joe Sandoe knygyne Londone: tas trijų aukštų suspaustas knygynėlis kimšte prikimštas įvairiausių įdomių knygų. Viskas sugrūsta nugarėlėmis į pirkėją, tad esi priverstas jas traukioti, vartyti ir nepajauti, kad jau į krepšį susirinkai tiek keistenybių, kad kelionei namo teks pirktis naują lagaminą. Taip ir turi atrodyti idealus knygynas.

Tad naršant po lengvesnių skaitalų skyrių pastebėjau, kad jame yra gal penkerios David Sedaris knygos. Apie šį humoro rašytoją nieko nebuvau girdėjęs, tad nusipirkau vieną jo knygą paragavimui. Visgi bendrai didelio įspūdžio David Sedaris nepadarė: tiesiog gal tai kiek kitokio stiliaus humoras nei man patinka. Nors pats titulinis apsakymas „Naked“ apie autoriaus atostogų savaitę nudistų kolonijoje labai geras: tiek juokingas, tiek verčiantis pagalvoti apie kūną, įvairius tabu, apie visuomenę ir apie stereotipus – užskaitau.

Tikriausiai kitų David Sedaris knygų neimsiu skaityti. Deja, neprilipo.

Pilietybės išsaugojimo referendumas – negaliu apsispręsti

Prisipažinsiu, kad likus tik gerai savaitei iki referendumo dėl pilietybės išsaugojimo vis dar nesu iki galo apsisprendęs kaip balsuoti. Referendumo intencijos tikriausiai geros, bet įgyvendinimas kelia klausimų, ir nesijaučiu iki galo užtikrintas, kad visi iki galo į juos rimtai žiūri. Lyg ir būčiau linkęs pilietybės išsaugojimui pritarti, bet jaučiu kažkokią keistą abejonę – lyg su džiaugsmu balsuočiau už elektroninio balsavimo įteisinimą iki galo nesuprasdamas jo rizikų (jeigu ką, tai esu stipriai „prieš“ elektroninį balsavimą), o tik vertindamas intencijas.

Teigiamai balsuoti norėčiau, nes manau, jog šiuolaikinė valstybė nebėra ribojama teritorija – geru piliečiu gali būti ir gyvendamas visai kitur. Visai nesvarbu, jog jau dešimtmetį dirbi Londone ar gyveni JAV: jeigu tik yra noras turėti ryšį su Lietuva, tokio noro nereikia slopinti. O ir šiaip, kuo toliau, tuo labiau ribos tarp fizinių valstybių nyksta, nes didžiąją laiko dalį pradedame leisti virtualioje realybėje, kur tavo IP adresas neturi daug reikšmės (nors kuo toliau, deja, visgi jo reikšmė irgi didėja). Be to, realybėje tokių „naujų“ piliečių bus tikriausiai ne tiek jau ir daug: gal tik keli tūkstančiai, tad ar verta dėl to sukti galvą ir ieškoti rizikų?

Lygiai taip pat esu už tai, kad emigrantams būtų galima lengviau keliauti: net jei jie jau įsišaknijo kitose šalyse ir gavo jų pilietybes, Lietuvos pasas suteiktų Šengeno erdvės privalumus. Tai neabejotinas pliusas, palengvinantis gyvenimą, ypač tokioje aplinkoje, kurioje Britanijos išėjimas iš Europos Sąjungos gali sukelti papildomų nepatogumų.

Iš kitos pusės, referendumu keičiame Konstituciją, kurioje numatyti pamatiniai valstybės principai, o dabartinėje formuluotėje pilietybės išsaugojimas numatytas tik Lietuvos Respublikos piliečiams pagal kilmę, kurie įgyja euroatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios (ES ir NATO) valstybės pilietybę: ganėtinai specifiška, bet kartu teoriškai su rizika, kad tie kriterijai gali keistis. Taip, suprantu, kad tai yra saugiklis, kuris šiuo metu mus saugo nuo priešiškų valstybių bei „žalių žmogeliukų“, nes išeliminuoja visus, kurie yra už ES ir NATO ribų, bet ar jis bus pakankamas po 20 metų? O po 120-ies? Būčiau žymiai labiau už tai, kad pilietybė būtų išsaugoma visiems, nesvarbu, kokios valstybės pilietybę jie įgyja – taip bent jau rizikos tampa visiems aiškesnės ir suprantamesnės. O jei dėl tokio pasiūlymo daugelis nebūtų linkę pritarti, gal ir dabartinis variantas visgi nėra toks geras? Taip, Konstitucijos atžvilgiu esu konservatyviai paranojiškas.

Turiu ir filosofinių abejonių dėl priesaikos kelioms valstybėms vienu metu. Gerai, jeigu interesų konfliktas niekada nekyla, visada išliekame sąjungininkai ir esame tose pačiose barikadų pusėse. Bet net ir tada, kovojant su vienu priešu, kurios valstybės kariuomenėje turėtų atlikti pareigą dvigubas pilietis? Kuri valstybė turi viršenybę? Kartu su pilietybės teikiamomis privilegijomis ateina ir pareigos, bet ar dvigubi piliečiai net labai norėdami jas gali vykdyti? Šiuo metu asmuo įstatymiškai gali būti tik vienoje santuokoje arba politinėje partijoje, vienguba pilietybė irgi turi logikos. Reziduoti kitoje ES valstybėje turint Lietuvos pilietybę niekas nedraudžia.

Dar gera savaitė galvojimui.

Tara Westover: „Apšviestoji“

Ši knyga labai patiko žmonai ir uošvei, o be to ją labai rekomendavo Bill Gates – žodžiu, ji lengvai pateko į šiemet būtinų perskaityti knygų sąrašą. Patiko, bet visgi ne taip, kaip pernai skaityta „Hillbilly Elegy“: gal sunkiau buvo identifikuotis su heroje, gal kartais per daug kai kas atrodė perspausta ir sutirštinta, gal sunku buvo suprasti, ar čia sisteminė visuomenės problema, ar tiesiog Tarai taip nepasisekė, kad gavo tokius tėvus su psichinėmis ligomis.

Jei „Hillbilly Elegy“ gana aiškiai matosi, kas visgi herojų ištraukė iš asocialumo duobės ir tempė į šviesą: užsispyrusi močiutė, kariuomenės būrio vadas, ar kiti sutikti žmonės, tai „Apšviestojoje“ gana sunku suprasti, iš kur atsirado polinkis į mokslą. Išaugus mokslo nekenčiančioje aplinkoje vargu ar galima lengvai įgauti kitokias vertybes. Be to, man buvo gana sunku patikėti, jog visiškai nieko nemokomi vaikai, užaugę kone drevėje, per vasarą galėtų išmokti tiek, kad išsilaikytų baigiamuosius mokyklos egzaminus: ar tik dvi klases baigęs suaugęs lengvai su tuo susidorotų? O gal visgi nebuvo taip jau tie vaikai nemokomi ir sąlygos siekti šviesos nebuvo jau tokios baisios? Keturi mokslo daktarai asocialioje šeimoje šiaip jau neišauga.

Panašios kritikos susilaukia ir tėvų „survivalistų“ paveikslas – gal jie ir ruošiasi pasaulio pabaigai, bet iki visiško kraštutinumo jiems tolokai: yra namie ir internetas, naudojamasi ir elektra, yra ir telefonas. Jų gyvenimo stilius nėra kraštutinis Amišų idealas. Pati autorė gana dažnai pabrėžia, jog nebepasitiki savo atmintimi: dažnai tuos pačius įvykius jų dalyviai piešia kitokiomis spalvomis.

Nepaisant šių trūkumų, visgi tai užkabinanti knyga. Labiau apie psichinę negalią, apie smurtą šeimoje, apie asocialumą, mažiau apie kraštutinį religingumą, apie mormonus bei tamsuolių kaimiečių vertybes. Bet norint geriau suprasti, kuo gyvena tamsuoliškoji JAV gyventojų dalis, rekomenduočiau skaityti „Hillbilly Elegy“.

Marina Abramovič: „Walk Through Walls“

Autobiografija visada lieka autobiografija – kai kurie dalykai atrodo pagražinti, gal kas ir nutylėta, kas nors pašviesinta, sušvelninta, bet galų gale tai atspindi autoriaus požiūrį į savo nueitą kelią. Marina Abramovič – viena garsiausių performansų menininkių pasaulyje, tikra performansų „močiutė“, ne kartą plėtusi šio žanro ribas ir ne kartą šokiravusi žiūrovus.

Nors Marina ir stengiasi save nupiešti kaip itin stiprią asmenybę, kuri gali visur „eiti kiaurai sienas“ bei viską nugalėti, artodo, kad tai kartu ir sulaužyta siela: privilegijuota vaikystė aštuonių kambarių bute (kas Jugoslaviško socializmo realybėje yra neįtikėtina prabanga) tarp nuolat konfliktuojančių tėvų, savęs žalojimas, žaidimai su mirtimi, fatalizmas. Ir kartu nuolatinis dėmesio noras. Noras šokiruoti, peržengti skausmo ribas, atsisakyti absoliučiai visko dėl meno: vaikų, gyvybės, prieraišumo. Ganėtinai keista skaityti memuarus, ir juose beveik nerasti gilesnio paaiškinimo, kam labiausiai skirti Marinos performansai: susidaro įspūdis, jog jie visgi labiausiai skirti jai, o ne publikai. Peržengti save, dar kartą save nuplakti, dar kelias savaites save kankinti nejudant. Ir visur tik „aš“, „aš“ ir „aš“. Aš galiu, o mano partneris negalėjo to iškentėt. Aš galiu nuoga save viešai žaloti, nes ne kiekvienas tai išdrįstų. Štai, žiūrėkit kaip man visai nebaisu, kai badau savo rankas peiliu.

Knygos skyriuje apie jos žymiausią performansą „The Artist is Present“ rašoma, kad jai į akis atėjo pažiūrėti labai liūdna mergina, ant rankų laikiusi kūdikį. Ilgai pažiūrėjus Marinai į akis, ji atidengė kūdikio galvą, kur matėsi randas ir nuėjo. Pasirodo, kūdikis sirgo smegenų vėžiu ir tai buvo diena, kai buvo nuspręsta, kad daugiau chemoterapijos nebebus jam taikoma, nes jis per daug kankinasi, o išgelbėti jo nėra šansų. Marina sugretina šį kūdikio randu su savaisiais randais, kurie ant jos kūno atsirado dėl jos performansų, bet toks sugretinimas skamba tuščiai ir kvailokai: kūdikio randai yra tikri, jo toks likimas, o Marinos – sau pačiai suteikto viešo skausmo publikai randai. Nelabai tik aišku, ar Marina supranta, kad tai nelygiavertis palyginimas.

Tiesa, nepaneigsi, jog Marinos Abramovič performansai iš tiesų nepalieka abejingų – ji moka žaisti publikos emocijomis. Ir gal net ne tiek svarbu, kad jis tiki šamanais, telepatiniu bendravimu mintimis, kristalų jėga ir kitomis paikystėmis: emocija publikai yra tikra. O ją gali sukelti ne kiekvienas menininkas.

Johann Hari: „Lost Connections“

Šią knygą nusipirkau per Ezra Klein podcastą išgirdęs interviu su jos autoriumi. Johann Hari populiariai ir aiškiai susistemino šiuolaikines mokslines žinias apie depresiją ir jos priežastis. Ir nors žinios apie depresiją nėra tai, kas man šiuo metu itin aktualu, bet bendri pastebėjimai apie tai, kas žmones daro laimingus, pasirodė intriguojantys.

Pasirodo, JAV (o gal ir Lietuvoje, nesu tuo tikras) vis dar labai populiaru depresiją gydyti antidepresantais: vyrauja požiūris, kad depresija tai tiesiog kažkas chemiškai ne visai tvarkingai susidėlioję paciento smegenyse, o tą lengviausia išspręsti atstatant cheminį balansą. Tačiau tai iš tiesų tėra tik simptominis gydymas – lygiai taip pat, kaip atsiradus skausmui, gydyti jį nuskausminančiaisiais, nekreipiant dėmesio į tai, kad pacientui nutraukta ranka. Depresija dažniausiai yra ženklas, kad kažkas su paciento gyvenimu yra negerai: gal kas mirė, kad jis nemato išeities, gal yra kur nors užstrigęs. Ir kol to neišspręsi, pacientas laimingesnis netaps.

Buvo labai įdomu paskaityti apie pagrindines depresijos priežastis. Beje, nekenčiamas darbas, kuriame nematai prasmės, ir kuriame nesijauti gerbiamas, yra viena iš svarbesnių. Jei dirbi ten, kur tave verčia daryti beprasmius darbus, ir dar niekas už tavo pastangas nepadėkoja, natūralu, kad gyvenimas neatrodys mielas. O jei dar kankina finansiniai sunkumai, ir dėl to lengvai negali nusispjauti ir eiti dirbti kitur – problema iš tiesų didelė. Dar depresija dažnai užpuola tuos, kurie jaučia socializacijos trūkumą (o tai dažnai būna mažus vaikus auginančioms mamoms) ar tiems, kurių vertybės orientuotos į išorę – tie, kuriems labai svarbu, ką apie juos mano kiti, kuriems nuolat reikia palaikymo. Dėl to socialiniai tinklai į depresiją stumia iš keleto pusių: internetinis bendravimas yra paviršutinis, lyginant su draugyste „akis į akį“, o be to internete visi tokie gražūs ir idealūs, kad greitai pradedi savimi nusivilti. O jei stengiesi gyvenimą gyventi taip, kad gautųsi gražios Instagram nuotraukos, greitai pasijunti tuščias. Ypač, jei „like“ ir komentarų skaičius nedidėja.

Vienas įdomesnių pasiūlymų, ką daryti, kad būtum laimingesnis, yra tapti dosnesniu kitiems. Paklausti, kaip sekasi, pasiūlyti pagalbą, pabendrauti. Tai ypač nelengva, esant gilioje depresijoje (juk atrodo, jog labiausiai pagalbos reikia ne kitiems, o tau), bet tai vienas tiesiausių kelių į laimę. Gaila, kad pagal dosnumą lietuviai yra kone paskutinėje vietoje pasaulyje.

Lietuviai – antri mažiausiai dosnūs pasaulyje

Praėjusią savaitę sužinojau mane sukrėtusį faktą: Lietuva pagal dosnumą pasaulyje užima 155 vietą iš 156 šalių. Mes mažiau dosnūs už skurstančiuosius Afrikoje (nors to gal ir galima tikėtis), mažiau dalinamės nei stereotipinės diktatorių valdomos ir socialinės atskirties krečiamos šalys, turime mažiau atjautos net už atbukusią post-sovietinę erdvę. Lenkiame tik graikus, kurie jau gerą dešimtmetį murkdosi finansinėje baloje.

Šis faktas man ypač užstrigo, nes kaip tik skaitau Johann Hari knygą „Lost Connections“ apie tikrąsias depresijos priežastis: šiuolaikiniai mokslininkai mano, kad kuo žmogus daugiau padeda kitiems, kuo jis yra dosnesnis ir kuo jis daugiau dėmesio bei laiko skiria kitiems žmonėms, tuo jis būna laimingesnis. Artimiausias kelias į laimę nėra nusipirkti geresnę mašiną, didesnį telefoną ar erdvesnį namą, net ir antidepresantai iš duobės nepadeda išlipti taip, kaip paprastas rūpinimasis kitais. Jei tik skiri kam nors laiko, jei kam nors padedi, pabendrauji, visa tai su kaupu sugrįžta atgal. Susikuria bendruomenės ryšiai, atrandi tikrų draugų (o ne tų, paviršutinių, Facebooke ar Instagrame). O bendruomenėje gyvenantis žmogus nesijaučia vienišas, tokie žymiai mažiau serga depresija.

Gerai pagalvojus, mūsų savižudybių bei alkoholio vartojimo statistika tikriausiai yra tik simptomas, kurio nepagydysi trumpindamas parduotuvių darbo laiką bei uždrausdamas šokinėti nuo tiltų. Mums reikia labiau rūpintis vienas kitu.

Tiesa, kaip tai būtų galima pasiekti, neišmanau. Net sovietinio laikotarpio čia negalima kaltinti: skaitant „Lietuvio kodą“ galima pastebėti, jog jau prieš šimtmetį lietuviai buvo individualistai. Atsiriekia savo žemės lopinėlį ir jokiu būdu niekam neleis jam nurodinėti kaip ten tvarkytis. O kur dar liūdni priežodžiai apie tai, kad lietuviai labiausiai džiaugiasi, kai dega kaimyno tvartas.

Pamenu, kartą važiuojant traukiniu Londone nugirdau vieno vaikino telefoninį pokalbį: jis skambino į ligoninę pasiteirauti, kaip laikosi jo pagyvenusi kaimynė, kuriai naktį pasidarė bloga ir ją išvežė greitoji. Tokį rūpestį sunkiai įsivaizduočiau Vilniuje: aš net nežinau, kas gyvena virš mano buto! Dar pagavau save, kad man šmėkštelėjo lietuviška mintis: „matyt šis jaunuolis nori pretenduoti į palikimą, čia vienintelis logiškas paaiškinimas“. Britai dosnumo reitinge dešimtoje vietoje. Šiek tiek aukščiau už visus į top 20 patenkančius skandinavus, į kuriuos dažnai lygiuojamės.

Roberto Calasso: „The Ruin of Kasch“

Net nežinau, kaip apibūdinti šią knygą. Net nežinau, ar ji man patiko, nes stūmiausi per ją sunkokai. Daug filosofijos, daug faktų, daug istorijos, kurią neretai sunku suprasti: žiūrėk, kažkur mintis pabėgo ir nebesupranti, apie ką čia skaitai. Ir kai jau galvoji, kad nebeverta kankintis, užčiuopi kažką fundamentalaus: apie garbę, apie pasiaukojimą, apie Prancūzijos revoliuciją, apie tai, kuo skiriasi teisė nuo tvarkos, apie post-modernizmą,  marksizmą ir liberalizmą, kurie lipdyti iš to paties molio, nes abu tikisi išlaisvinti žmogų, apie Upanišadas, apie Antikos filosofus. Nors knygai perskaityti reikėjo kelių mėnesių ir kone keliasdešimt kartų norėjau ją mesti į šoną, pergalėjo mano bjaurus įprotis sukandus dantis pabaigti tai, kas pradėta. O kai jau ši knyga užversta, knygyne vėl pagaunu save besidairant Roberto Calasso pavardės – gal ne tuojau pat, bet esu tikras, kad ir toliau norėsiu jį skaityti.

Po „Kušo griūties“ mano skaitytinų knygų sąrašas pasipildė ne viena knyga: nesu skaitęs nei Markso „Kapitalo“, nei Tomo Akviniečio, labai paviršutiniškai suprantu filosofijos minties istoriją, apie Maksą Stirnerį net nebuvau girdėjęs. Rytų filosofijos žinios pasibaigia ties kažkada mokykloje skaitytu „Gilgamešu“. Tiek mažai laiko, o tiek daug įdomių, dar neatrastų dalykų.

Ką perskaičiau spalį

Taip jau išpuolė, kad spalį teko daug skraidyti darbo reikalais, o tai reiškia, kad lėktuvuose turėjau nemažai laiko skaitymui. Be jau minėtos „Hyperfocus“ suskaičiau dar šešias knygas.

Brandon Sanderson – „The Final Empire“

Šią pirmą Mistborn serijos knygą skaitėme knygų klube – tai buvo dar vienas bandymas susipažinti su fantazy stiliumi. Iki galo šio stiliaus kol kas neprisijaukinau, nors visgi skaičiau sunkiai atsitraukdamas. Netgi apibūdinčiau šią knygą kaip guilty pleasure: atrodo, ją perskaitęs ne daug kuo praturtėji, bet vis tiek skaitai kaip kokį junk food. Daug veiksmo, nemažai išplėtotos magijos, bet vis tiek kažkaip viskas primityvu ir lėkšta, veikėjai paprasti, be didelių moralinių dilemų (nors knygų klubo nariai teigė, jog viskas ten daug sudėtingiau, tik atskleidžiama tolimesnėse knygose), siužetas galėtinai tiesinis, be supainiotų vingių.

David Randall – „The Universal Journalist“

Klasikinis žurnalistikos vadovėlis, apie tai, kaip žurnalistas turi elgtis, kaip rinkti informaciją, kas yra svarbios naujienos, kaip reikia rašyti ir panašiai. Labai vertinga knyga, kuri iš dabartinio požiūrio atrodo jau kaip sunkiai pasiekiamas idealistiškų idėjų rinkinys. 

Do you know anyone who can confirm that? – If they don’t, then you need to ask yourself a question: how come this person is the only one in the world who knows this?

David Randall, „The Universal Journalist“

Gerai pagalvojus, Lietuvoje tokio rimto žurnalizmo, kuris bent jau galėtų kažkiek taikyti į griežtus šios knygos standartus, reiktų labai sunkiai paieškoti. Dabartiniai portalai, aklai kopijuojantys pranešimus spaudai bei rašantys iššaukiančias antraštes ir „influenceriai“ yra visiška rimto žurnalizmo priešingybė. „Vedamųjų rašytojai“ (kokiu bandė tapti Užkalnis), kurstantys visuomenės aistras, žurnalistų požiūriu, irgi yra žemesnioji kasta. Žurnalistas turi būti kuo objektyvesnis ir rašyti tik tiesą. Geriausiai, kelių šaltinių patvirtintą tiesą, o ne gandus ir nuomones. 

But columnists, quite definitely, are the strangest of the lot. To be fair (as commentators invariably write in the final paragraph when they have spent all the previous ones being outrageously unfair), columnists are not one species, but a vast family of them, plus assorted subspecies and mutants. Some are mildly annoying, like the self-obsessed me-columnists, who write under the impression that the minutiae of their lives are as fascinating to us as they obviously are to them. These are usually either a thirtysomething woman wittering on about how hopeless she is at everything and doing her best to set back the cause of feminism thirty years; or a slightly older male anxious to prove how far he has progressed down the road to New Manhood. Neither are convincing. […] Good news reporting, of whatever age, tells a story; columns of the past are barely even ephemera.

David Randall, „The Universal Journalist“

Galų gale, gerai rašyti reikia mokėti, o tai neateina be didelių pastangų ir įdėto darbo. Tekstai turėtų būti aiškūs, suprantami, be dviprasmybių, pagrindinės mintys turi būti išdėstytos kuo anksčiau, nes niekas neturi laiko skaityti visą straipsnį tik tam, kad suprasti, apie ką jis (o, kaip tai tolima nuo dabartinių internetinių portalų!). Įsivaizduok, kad ant kalvos stovi tavo geriausias draugas, ir tu bėgi iki jo į kalną norėdamas pranešti savo naujieną: kai jau atsirasi prie jo, būsi uždusęs, tam turėsi kvapo tik keletui žodžių – jie ir turi būti tavo naujienos pirmasis sakinys, atskleidžiantis visą esmę.

Learning how to write is hard, lonely work. We all know people who say they want to write. What they often want is merely to walk around saying they are writers. What they do not want to do is to put their butts on a chair and stay there until they have covered some paper or a computer screen in words. That is what you have got to do. Many, many times.

David Randall, „The Universal Journalist“

Michael Frayn – „The Tin Men“

Šią knygą skaičiau todėl, kad ji buvo paminėta David Randall knygoje apie žurnalistiką: joje minimas laikraštis, kuris buvo rašomas vien socialinių apklausų pagalba. Per apklausas išsiaiškinus, kad žmonėms labiau patinka aviakatastrofos nei traukinių avarijos, o autoavarijose turėtų žūti bent dešimt žmonių, kad tai sudomintų skaitytojus, laikraščio turinys buvo dėliojamas algoritmų. Knyga rašyta 1965-aisiais metais, tad atrodė, kad būtų galėjusi tapti puikiu pranašu Facebook algoritmams ir visoms su tuo susijusioms problemos. Deja, tai tik viena šalutinė knygos mintis, kuri paminėta tik prabėgšmomis: knyga labiau apie absurdišką didelės kompanijos gyvenimą, pasipūtusius ir mažai ką suprantančius vadovus (beje, gana dažnai matyta situacija), baimingai žiūrinčius į savo aukštesniuosius viršininkus. Visgi ganėtinai silpna knyga.

A computer could turn out a paper whose language was both soothingly familiar and yet calmingly incomprehensible.

Michael Frayn, „The Tin Men“

Viktor Pelevin – „SNUFF“

Dar viena knyga knygų klubui – ir šį kartą fantastika, kuri man labai patiko. Daug alegorijų, daug temų, smagi skaityti ir su nemažai vietų, kur padėjus knygą dar norisi pagalvoti. Labai rekomenduotina.

Alex Gregory – „Dadventures: Amazing Outdoor Adventures for Daring Dads and Fearless Kids“

Už šios knygos akis užkliuvo knygyne, tačiau iš knygos tikėjausi gal per daug. Tiksliau, gal nesu toks drąsus tėtis, kad pulčiau įgyvendinti šios knygos idėjas: kelias dienas nakvoti hamake miške, virti dilgėlių arbatą (dilgėles turėtų surinkti vaikai!), statyti upelio užtvanką ar sode kasti ežiukams urvelius. Kai kurios idėjos visai nieko, bet daug kas atrodo ganėtinai ekstremalu (na, arba reikia, palaukti, kol paaugs dukra – su dviejų metų vaiku net vasarą nedrąsu eiti nakvoti į mišką). Juolab, kad skaitant šią knygą dukra tupėjo namie su aukšta temperatūra: matyt nuotykius reikės atidėti vėlesniam laikui.

Jane Jacobs – „Systems of Survival: A Dialogue on the Moral Foundations of Commerce and Politics“

Visgi Jane Jacobs – ne Platonas, o „Systems of Survival“ – ne „Valstybė“. Tikriausiai būtų buvę lengviau skaityti, jei knyga būtų ne keisto dialogo formos, o paprasta esė, nes ta forma kaskart trukdė į viską žiūrėti rimtai. O idėjų lyg ir yra: rašoma, kad vyrauja dvi moralinės sistemos – komercinė ir valdžios / galios, ir iš to kyla daug visokių visuomenės santvarkos ypatybių. Geriausia knygos santrauka visgi yra Vikipedijoje. Pabaigoje jau kankinausi, bandydamas knygą pribaigti, bet nelabai buvo verta. Jei skaityti Jane Jacobs, tai geriau jos knygą apie miestus