Ką perskaičiau spalį

Taip jau išpuolė, kad spalį teko daug skraidyti darbo reikalais, o tai reiškia, kad lėktuvuose turėjau nemažai laiko skaitymui. Be jau minėtos „Hyperfocus“ suskaičiau dar šešias knygas.

Brandon Sanderson – „The Final Empire“

Šią pirmą Mistborn serijos knygą skaitėme knygų klube – tai buvo dar vienas bandymas susipažinti su fantazy stiliumi. Iki galo šio stiliaus kol kas neprisijaukinau, nors visgi skaičiau sunkiai atsitraukdamas. Netgi apibūdinčiau šią knygą kaip guilty pleasure: atrodo, ją perskaitęs ne daug kuo praturtėji, bet vis tiek skaitai kaip kokį junk food. Daug veiksmo, nemažai išplėtotos magijos, bet vis tiek kažkaip viskas primityvu ir lėkšta, veikėjai paprasti, be didelių moralinių dilemų (nors knygų klubo nariai teigė, jog viskas ten daug sudėtingiau, tik atskleidžiama tolimesnėse knygose), siužetas galėtinai tiesinis, be supainiotų vingių.

David Randall – „The Universal Journalist“

Klasikinis žurnalistikos vadovėlis, apie tai, kaip žurnalistas turi elgtis, kaip rinkti informaciją, kas yra svarbios naujienos, kaip reikia rašyti ir panašiai. Labai vertinga knyga, kuri iš dabartinio požiūrio atrodo jau kaip sunkiai pasiekiamas idealistiškų idėjų rinkinys. 

Do you know anyone who can confirm that? – If they don’t, then you need to ask yourself a question: how come this person is the only one in the world who knows this?

David Randall, „The Universal Journalist“

Gerai pagalvojus, Lietuvoje tokio rimto žurnalizmo, kuris bent jau galėtų kažkiek taikyti į griežtus šios knygos standartus, reiktų labai sunkiai paieškoti. Dabartiniai portalai, aklai kopijuojantys pranešimus spaudai bei rašantys iššaukiančias antraštes ir „influenceriai“ yra visiška rimto žurnalizmo priešingybė. „Vedamųjų rašytojai“ (kokiu bandė tapti Užkalnis), kurstantys visuomenės aistras, žurnalistų požiūriu, irgi yra žemesnioji kasta. Žurnalistas turi būti kuo objektyvesnis ir rašyti tik tiesą. Geriausiai, kelių šaltinių patvirtintą tiesą, o ne gandus ir nuomones. 

But columnists, quite definitely, are the strangest of the lot. To be fair (as commentators invariably write in the final paragraph when they have spent all the previous ones being outrageously unfair), columnists are not one species, but a vast family of them, plus assorted subspecies and mutants. Some are mildly annoying, like the self-obsessed me-columnists, who write under the impression that the minutiae of their lives are as fascinating to us as they obviously are to them. These are usually either a thirtysomething woman wittering on about how hopeless she is at everything and doing her best to set back the cause of feminism thirty years; or a slightly older male anxious to prove how far he has progressed down the road to New Manhood. Neither are convincing. […] Good news reporting, of whatever age, tells a story; columns of the past are barely even ephemera.

David Randall, „The Universal Journalist“

Galų gale, gerai rašyti reikia mokėti, o tai neateina be didelių pastangų ir įdėto darbo. Tekstai turėtų būti aiškūs, suprantami, be dviprasmybių, pagrindinės mintys turi būti išdėstytos kuo anksčiau, nes niekas neturi laiko skaityti visą straipsnį tik tam, kad suprasti, apie ką jis (o, kaip tai tolima nuo dabartinių internetinių portalų!). Įsivaizduok, kad ant kalvos stovi tavo geriausias draugas, ir tu bėgi iki jo į kalną norėdamas pranešti savo naujieną: kai jau atsirasi prie jo, būsi uždusęs, tam turėsi kvapo tik keletui žodžių – jie ir turi būti tavo naujienos pirmasis sakinys, atskleidžiantis visą esmę.

Learning how to write is hard, lonely work. We all know people who say they want to write. What they often want is merely to walk around saying they are writers. What they do not want to do is to put their butts on a chair and stay there until they have covered some paper or a computer screen in words. That is what you have got to do. Many, many times.

David Randall, „The Universal Journalist“

Michael Frayn – „The Tin Men“

Šią knygą skaičiau todėl, kad ji buvo paminėta David Randall knygoje apie žurnalistiką: joje minimas laikraštis, kuris buvo rašomas vien socialinių apklausų pagalba. Per apklausas išsiaiškinus, kad žmonėms labiau patinka aviakatastrofos nei traukinių avarijos, o autoavarijose turėtų žūti bent dešimt žmonių, kad tai sudomintų skaitytojus, laikraščio turinys buvo dėliojamas algoritmų. Knyga rašyta 1965-aisiais metais, tad atrodė, kad būtų galėjusi tapti puikiu pranašu Facebook algoritmams ir visoms su tuo susijusioms problemos. Deja, tai tik viena šalutinė knygos mintis, kuri paminėta tik prabėgšmomis: knyga labiau apie absurdišką didelės kompanijos gyvenimą, pasipūtusius ir mažai ką suprantančius vadovus (beje, gana dažnai matyta situacija), baimingai žiūrinčius į savo aukštesniuosius viršininkus. Visgi ganėtinai silpna knyga.

A computer could turn out a paper whose language was both soothingly familiar and yet calmingly incomprehensible.

Michael Frayn, „The Tin Men“

Viktor Pelevin – „SNUFF“

Dar viena knyga knygų klubui – ir šį kartą fantastika, kuri man labai patiko. Daug alegorijų, daug temų, smagi skaityti ir su nemažai vietų, kur padėjus knygą dar norisi pagalvoti. Labai rekomenduotina.

Alex Gregory – „Dadventures: Amazing Outdoor Adventures for Daring Dads and Fearless Kids“

Už šios knygos akis užkliuvo knygyne, tačiau iš knygos tikėjausi gal per daug. Tiksliau, gal nesu toks drąsus tėtis, kad pulčiau įgyvendinti šios knygos idėjas: kelias dienas nakvoti hamake miške, virti dilgėlių arbatą (dilgėles turėtų surinkti vaikai!), statyti upelio užtvanką ar sode kasti ežiukams urvelius. Kai kurios idėjos visai nieko, bet daug kas atrodo ganėtinai ekstremalu (na, arba reikia, palaukti, kol paaugs dukra – su dviejų metų vaiku net vasarą nedrąsu eiti nakvoti į mišką). Juolab, kad skaitant šią knygą dukra tupėjo namie su aukšta temperatūra: matyt nuotykius reikės atidėti vėlesniam laikui.

Jane Jacobs – „Systems of Survival: A Dialogue on the Moral Foundations of Commerce and Politics“

Visgi Jane Jacobs – ne Platonas, o „Systems of Survival“ – ne „Valstybė“. Tikriausiai būtų buvę lengviau skaityti, jei knyga būtų ne keisto dialogo formos, o paprasta esė, nes ta forma kaskart trukdė į viską žiūrėti rimtai. O idėjų lyg ir yra: rašoma, kad vyrauja dvi moralinės sistemos – komercinė ir valdžios / galios, ir iš to kyla daug visokių visuomenės santvarkos ypatybių. Geriausia knygos santrauka visgi yra Vikipedijoje. Pabaigoje jau kankinausi, bandydamas knygą pribaigti, bet nelabai buvo verta. Jei skaityti Jane Jacobs, tai geriau jos knygą apie miestus

Chris Bailey. „Hyperfocus“

Dar viena produktyvumo knyga, kuri savyje sukergia viską, kas šiuo metu  šioje srityje madingiausia: mindfulness, meditacija, getting things done, flow  ir pan. Kaip ir neblogai, bet kartu ir nelabai kas naujo: atleistina, jei tai būtų pirmoji perskaityta knyga šia tema, bet kadangi tokių priskaitęs esu keliasdešimt, tai nenustebino.

Kita vertus, vis tiek negaliu praeit pro tokias knygas ir nusiperku. Tikėtina, kad po keleto dešimtmečių atrodys gana keistai, kad produktyvumo temos yra vienos populiariausių, nors mūsų dėmesio trukmė vis trumpėja, o kuo toliau, tuo labiau mūsų produktyvumą žlugdo žvilgčiojimas į telefoną bei socialinius tinklus. O gal tai nieko blogo? Gal visai nereikia su savimi kovoti ir stengtis iš savęs padaryti superproduktyvų antžmogį? Matyt trumpalaikių malonumo akimirkų gainojimas visgi nėra mums pilnatvę suteikiantis dalykas ir šiuolaikinė visuomenė jaučia kažkokį nejaukų egzistencinį nerimą, jog nemaža gyvenimo dalis yra tiesiog prašvaistoma.

Norma Stevens. „Avedon. Something Personal“

Kartais oro uoste man patinka nusipirkti knygą iš tokios srities, apie kurią nieko nežinau: mados fotografija tikrai šį kriterijų puikiai atitinka. Richard Avedon buvo vienas garsiausių mados fotografų, dirbęs turbūt su visomis įžymybėmis, modeliais ir mados žurnalais.

Avedon fotografijos stilius tikrai išskirtinis: jis vienas pirmųjų fotoportretus darė baltame fone. Pasirodo, ir jo fotografavimo procesas buvo kiek neįprastas: daugiau dėmesio pačiam modeliui, gana nedaug kadrų, daug energijos ir noro atskleisti modelio asmenybę. Richard Avedon tikriausiai buvo gėjus, tad neįprasta buvo ir tai, kad jis nemiegodavo su savo modeliais – pasirodo, tai buvo įprastinė praktika mados fotografijoje. 

Knyga ganėtinai ilga ir gal per daug ištęsta, tačiau ją perskaičius man įstrigo keli dalykai. Pirma, geram fotografui svarbu užmegzti ryšį su savo modeliu, nes tik taip galima tikėtis pagauti gerą akimirką ir atskleisti modelio charakterį. Išmokti fotografuoti – tai ne perskaityti fotoaparato instrukciją ir kelis vadovėlius apie tai, kaip sustatyti šviesas studijoje. Taip, to irgi reikia, bet tai tik pirmas laiptelis, ant kurio užlipa visi. Lygiai taip pat nepadės ir geresnė įranga ar brangesnis fotoaparatas – geros fotografijos esmė yra kažkas žymiai daugiau. Antra, kai pagarsėji vienoje srityje, labai nelengva, prasimušti kitur: Richard Avedon įgavo mados fotografo etiketę, ir kad ir kiek vėliau fotografavo paprastus žmones, kritikams jau nebeįtiko. Dar blogiau: jų nuomone, fotografuodamas skurdžius žmones jis iš jų tyčiojosi – kur tai girdėta, kad mados ir glamūro fotografas savo blykstę nukreiptų į nedaug pasiekusius!

Skaitydamas šią knygą susipažinau su nemenka dalimi mados fotografijos istorijos: kone kiekviename puslapyje turėjau sustoti ir internete ieškoti minimų nuotraukų. Tai tam tikras knygos minusas, nes originalių Avedono darytų nuotraukų joje beveik nėra (bet tai tikriausiai dėl autorinių teisių). O jos tikrai įspūdingos ir išraiškingos: Dovima su drambliais, Suzy Parker Paryžiuje, June Leaf, Elizabeth Taylor, nuoga Stephanie Seymour ir t.t. Man visai naujas pasaulis.

Katherine Ormerod: „Why Social Media is Ruining Your Life“

Su šia knyga kiek apsigavau: per kažkurį podcastą kažką nugirdęs apie populiarią knygą apie blogą socialinių tinklų įtaką iki galo neįsidėmėjau nei pavadinimo, nei autorės. Tad knygyne pamatęs kažką panašaus, griebiau nuo lentynos ir per daug nesigilinęs, nusipirkau. Gavau ne visai tai, ko tikėjausi, bet visgi buvo verta. Tiesa, gal daugiau dėl keliamų klausimų bei problemų, nei dėl siūlomų sprendimų, kurie pasirodė ganėtinai naivoki ir per daug paviršutiniški.

Nors tikėjausi knygos apie nuomonių radikalizaciją, trolinimą, fake news bei buką turinį, gavau knygą apie tas man ganėtinai menkai pažįstamas problemas, kurias socialiniai tinklai kelia moterims ir merginoms: ir tai buvo tikrai nemenkas išėjimas už mano burbulo ribų. Kalbama apie patyčias, depresiją, savivertės sumažėjimą, apie aplinkos spaudimą, norą visiems patikti (ir nusivylimą nesulaukus pakankamos reakcijos).

Ne dažnas supranta, kad Instagram, Facebook ir kiti socialiniai tinklai neatspindi realybės: juose galima rasti tik gražias, filtruotas nuotraukas iš atostogų, vakarėlių ir kitų gražaus gyvenimo akimirkų. Ten nerasi ašarų, nerasi niūrios kasdienybės, visi stengiasi pateikti tik linksmąją savo pusę. O kai kasdien peržiūri keliasdešimties savo pafotošopintų draugių atostogų nuotraukas, gali pasirodyti, jog visas pasaulis yra linksmas, lieknas, tobulas – visas, išskyrus tave. Nes tu sėdi tamsoje vieniša, užsiknisusi buityje, galbūt su klykiančiu vaiku, su taure vyno rankoje ir skrolini. Visi laimingi, visi tolubi, išskyrus tave. Tu – vienintelė lūzerė. Bandant gyventi instagraminį gyvenimą pradedi būti nepatenkintas savo kūnu, savo gyvenimo būdu, savo daiktais, savo padėtimi. Ypač jei seki influencerius, kuriems, atrodo, prabangūs viešbučiai, jachtos ir automobiliai yra kasdienybė. Tada imi ir metams pasiimi vartojamą paskolą, tam kad galėtum susikurti savo svajonių atostogas ir bent jau vieną kartą savo draugams galėtum pateikti tobulų palmių nuotraukų. Šekit! Kaip jūsų pirmadienis ofise?

Panašiai yra ir su internetine motinyste: forumuose gal ir sulauksi pagalbos, bet juos ir labai stiprus spaudimas būti tobulai mamai. Nebeužtenka, kad tavo vaikas pavalgęs ir aprengtas, jis turėtų valgyti tik labai sveiką maistą, būtinai turi būti gimęs natūraliu būdu ir be epidūro, nuo trečio mėnesio lankyti japonų kalbos pamokas ir programuoti jei ne asembleriu, tai bent jau Exceliu. Forumuose visos tokios tobulos ir pasišventę, jog atrodo joms nėra sunkių dienų (tai aišku, kad vaiką reikia nešioti ant rankų jeigu jis to nori iki pat 8-ojo gimtadienio ir jam niekada nesakyti „ne“!) Būnant tokiame burbule labai greitai save galima nuteisti kaip nepakankamai gerą mamą. O juk viskas gerai, nereikia taip visko sureikšminti.

Knyga galėjo būti žymiai stipresnė, jeig visgi būtų užduotas klausimas, kodėl mums iš viso reikia tokios stiprios validacijos iš beveik nepažįstamų žmonių? Kodėl mes nebegalime būti savimi ir dalintis su draugais ne itin tobulomis nuotraukomis, nebijodami būti užbadyti pirštais? Visi socialiniai tinklai tapo „asmeninio prekinio ženklo“ kūrimo įrankiais, bet kodėl mums iš viso reikia būti tais asmeniniais prekiniais ženklais? Ką mes bandome parduoti?

Aš pats Facebook’e nebeplatinu šio dienoraščio įrašų: turint platoką auditoriją (turėjau kelis tūkstančius sekėjų) rašyti tapo sunku, nes jauti kažkokį įsipareigojimą. Žymiai ramiau, kai gali rašyti (beveik) tik sau.

Vytautas Plečkaitis: Masonai. Laisvieji mūrininkai, kūrę ir stiprinę Lietuvą

Ši nedidukė Vytauto Plečkaičio knygelė nupiešia gana išsamų laisvosios mūrininkijos paveikslą XX amžiaus pradžios Lietuvoje. Tuo metu ložių buvo gana nedaug, o ir laisvųjų mūrininkų priskaičiuojama tik keliasdešimt (pateikiama apie trisdešimt žinomų pavardžių), tačiau, atrodo, jog jų įtaka visgi buvo labai nemenka. Tarp 1918 metų vasario 16-osios aktą pasirašiusiųjų net ketvirtadalis buvo masonai: ši nedidelė, bet tikrai glaudi bendrija vienijo itin įtakingus to meto visuomenininkus (ir netgi porą visuomenininkių!) bei valstybininkus. Ložių nariai daugiausiai buvo teisininkai, verslininkai bei politikai.

Visgi ankstyvojo XX amžiaus Lietuvos mūrininkija buvo labai netipinė: ritualams dėmesio skiriama nedaug, į narius priimamos ir moterys, nors kai kurių principų atrodo, jog laikomasi kruopščiai: jei nėra septynių narių (beje, tiesiog brolių, nebūtinai meistrų), laikoma, jog kvorumo nėra ir susirinkimas neįvyksta. Susirinkimų metu svarstomi asmeninio tobulėjimo klausimai, o temos, kurios šių laikų mūrininkijoje būtų draudžiamos: labiausiai viskas sukasi apie politiką, ką daryti su Vilniaus kraštu, ar reiktų panaikinti mirties bausmę ir pan. Masoniškumo tuose susirinkimuose atrodo nedaug, nors visgi broliai atrenkami itin kruopščiai, jų gyvenimas ir elgsena ilgai stebima prieš pakviečiant juos prisijungti prie brolijos.

Užtat tolerancija ir tais laikais buvo pamatinė mūrininkų vertybė: ložėse dalyvavo visų tautų atstovai, broliais buvo lietuviai, lenkai, žydai, baltarusiai ir netgi Vilniaus rusas. Tais keliais kritiniais metais kai kūrėsi nacionalinės valstybės, garbingų, vienas kitais pasitikinčių bei įtakingų skirtingų tautybių vyrų susirinkimai, kuriuose galima nuoširdžiai be pykčio pasitarti įvairiais klausimais atliko didelę vienijančią rolę. O vienybė, ar bent jau galimybė laisvai ir be paniekos diskutuoti su oponentais, sudaro tvirtą visuomenę.

Jane Jacobs: the Death and Life of Great American Cities

Tiesą pasakius, man draugas rekomendavo ne šią Jane Jacobs knygą: sakė, reikia būtinai perskaityti jos „Systems of Survival“. Vis dar skaitau, stumiuosi, bet be didelio džiaugsmo. Užtat pasigooglinus apie pačią autorę ir kitas jos knygas internetai buvo vieningi: labiausiai dėmesio verta jos knyga apie miestų planavimą.

Ir iš tiesų – oho! Internetai neklydo, tai labai stipri knyga. Parašyta 1962-aisiais, kai miestuose mašinos dar pilnai nekaraliavo, nors užimdavo vis svarbesnes pozicijas. Per daugiau nei penkiasdešimt metų nuėjome dar toliau: be mašinų savo miesto gyvenimo neįsivaizduojame. O gaila, nes tai ir nužudo miesto gyvybę.

The simple needs of automobiles are more easily understood and satisfied than the complex needs of cities, and a growing number of planners and designers have come to believe that if they can only solve the problems of traffic, they will thereby have solved the major problems of cities. 

Jane Jacobs, „The Death and Life of Great American Cities“

Sėkmingam miesto rajonui reikia gyvybės, o gyvybė susideda iš žmonių. Žmonės naudojasi gatvėmis skubėdami su savo reikalais, tingiai gerdami kavos puoduką lauko kavinėje (spoksodami į tuos pačius skubančius žmones), rūkydami prie įėjimo į pastatą, prižiūrėdami bežaidžiančius vaikus. Gatvių gyvybė atsiranda tik tuomet, kai šis bruzdesys nerimsta visą dieną, kai visad yra į ką paspoksoti. Būtent dėl to dažniausiai gatvės būna žymiai gyvesnės nei parkai: parkuose nėra tiek daug ką veikti, o ir mamos su vaikais juos naudoja tik keletą valandų prieš vaikų pietų miegą, ir vakare. Parkai naktimis ištuštėja ir tampa nesaugūs, tad labai nelogiškai atrodo siūlymai prastus kvartalus „gerinti“ įrengiant juose parkus: tokiuose rajonuose parkai greitai tampa nusikaltimų vieta, kurią baugu praeiti tamsiais vakarais. 

The first necessity in understanding how cities and their parks influence each other is to jettison confusion between real uses and mythical uses – for example, the science-fiction nonsense that parks are “the lungs of the city”. It takes about three acres of woods to absorb as much carbon dioxide as four people exude in breathing, cooking, and heating. The oceans of air circulating around us, not parks, keep cities from suffocating. 

[…]

Why are there so often no people where the parks are and no parks where the people are?

Jane Jacobs, „The Death and Life of Great American Cities“

Sėkmingo rajono gatvės siauros, jomis lėtai ir retokai važiuoja mašinos: bent jau tiek retai, kad gyventojai galėtų bet kurioje gatvės vietoje, o ne vien tik perėjose, ją pereiti. Jeigu transporto srautas intensyvesnis, gatvė automatikai suskyla į dvi pėsčiųjų zonas: spontaniškai pereiti gatvę sudėtinga, tad skubantys su reikalais nebeužeina į kitoje gatvės pusėje esančias parduotuves. Kuo mažiau tokių vartotojų, tuo mažiau gyvybės.

Sėkmingoje gatvėje kvartalai turi būti trumpi, kad nebūtų taip, jog visada reikia ilgai eiti ta pačia viena gatve ilgą nuotolį: kuo daugiau galimybių rinktis vis kitą maršrutą, tuo daugiau galimybių parduotuvėms, restoranams bei kavinėms. O jie yra vieni svarbiausių kvartalo gyvybės požymių: jei nėra kavinių, kvartalas negyvas.

Nors knyga rašyta labai seniai, problemos atrodo tos pačios: miestų planuotojai vis dar planuoja gražias didelių kvartalų utopijas, su parkais, suoleliais, infrastruktūra, plačiomis gatvėmis ir skulptūromis. Tik tuose rajonuose nedaug vietų, kur galima sėdėti lauko kavinėje, bobutės nebesėdi ant suoliuko aptardamos kiemo naujienas, o vietinis mėsininkas nerūko prie savo parduotuvėlės įėjimo. Viskas betoniškai sterilu, tvarkinga ir mirę. Gyventojai apsipirkti važiuoja į kitame miesto gale esantį Akropolį, o namo grįžta tik vakarop išsimiegoti. Tuo tarpu apgriuvusiame senamiestyje iki pat vėlumos klega žmonės, nors jis ne toks erdvus, ankštokas, su mašina beveik neprisigrūsi, o ir pastatai nenauji, nepatogūs. Ir jei senamiestį plačiu mostu išgriausi ir pastatysi erdvų, patogų naujų namų rajoną, tikėtina, kad gyvybė ten užges. Sėkmingas miestas susideda ne iš patogių namų.

New buildings do not get rid of rats. Only people get rid of rats.

Jane Jacobs, „The Death and Life of Great American Cities“

Mašinos labai stipriai pakeitė miestus: jei turi mašiną, nebereikia eiti į vietinę parduotuvę, galima nuvažiuoti į prekybos centrą. Nebėra vietinės parduotuvės, nebėra ir vietinės bendruomenės, nes visas dienos gyvenimas vyksta nebe namų kiemuose. Turbūt dar nemažiau visko pakeitė ir internetas: bendrauti su kaimynais nebereikia. Net bobutės nebesėdi prie laiptinių: jos skaito Delfi ir komentuoja Facebooke. Kuo mažiau kaimynų akių, tuo atrodo nesaugiau į kiemą išleisti vaikus: net jei mum ir atrodė, kad mes vieni šlaistydavomės kur pakliūna, bet visada kiemas buvo pilnas suaugusiųjų, kurie reikalui esant įsikišdavo ir sudrausmindavo. Bobučių policija visgi veikdavo. Dabar, norint bendrauti, einame į internetą, o kiemas ir miesto kvartalai ištuštėjo. Ir jie toliau tuštės, jei juose dar labiau įsivyraus mašinos.

Knyga apie musulmoniškas skyrybas. Talaq, talaq, talaq.

Nebepamenu, iš kur ši knyga atsirado mano skaitytinų knygų sąraše: gal ji šmėkštelėjo skaitomų interneto dienoraščių įrašuose, o gal ją pamačiau Goodreads sraute. Matyt užkliuvo tai, kad šia tema nieko nesu skaitęs, ir nieko apie tai nenutuokiu. Jei knygą vertinti pagal šį kriterijų, tai ji tikrai gera, nes sužinojau tikrai daug. Tiems, kam ši tema nenauja, knygoje klius daug kas: ji pasikartojanti, ganėtinai vienpusė ir joje trūksta gylio.

Talaq – musulmonų vyrų teisė išsiskirti su žmona, paprasčiausiai pasakant, kad jis jos atsisako. Skyrybos tampa galutinės po trečio talaq.

Wikipedia apie skyrybas Islame

Zyia Us Salam rašo „Till Talaq Do Us Part: Understanding Talaq, Triple Talaq and Khula“ iš Indijoje gyvenančio musulmono požiūrio taško: ten aukščiausias teismas 2017-aisias metais trigubą talaq uždraudė. Dauguma svarstymų, kas yra teisinga, ir kas ne, kyla iš Korano ir Pranašo mokymų, tik bėda, jog to mokymo interpretacijų yra labai daug – nėra Islame vieno popiežiaus, kuris turėtų galutinį sprendžiantį žodį, tad skirtingi imamai skirtingai tą patį Koraną gali ir interpretuoti.

Šio autoriaus nuomone, skyrybos Islamo tradicijoje būna dviejų rūšių: khula ir talaq. Khula – tai moters iniciatyva vykdomos skyrybos ir jos neturėtų reikėti vyro pritarimo (nors realiai to niekas nepaiso ir kitose tradicijose tai tiesiog yra skyrybos bendru sutikimu). Moteriai norint skirtis, turėtų būti informuojamas imamas ir jis, tikrai įsitikinęs moters ketininimų rimtumu, turėtų perduoti šią naujieną vyrui (ir šiam tereiktų tik sutikti). Tam, kad moteris nepriimtų tokio sprendimo lengva ranka, ji tokių skyrybų atveju praranda kraitį. Realybėje, kaip galima suprasti, vyras dažnai sutikimo neduoda (kas, autoriaus manynu, yra prieš Islamo mokymą), o ir imamai yra linkę moterį nukalbėti (jei iš viso kada papasakoja apie tokią moters teisę).

Tuo tarpu talaq yra skyrybos vyro iniciatyva ir tam moters sutikimo nereikia. Tiesa, tvarkinga procedūra reikalauja, kad talaq  būtų sakomas ne apsvaigus ar įpykus, prie liudininkų, ir būtinai ne moters mėnesinių metu (siekiama apsaugoti nuo per daug skubių sprendimų). Standartiškai galutinės skyrybos įvyksta tik po trečio talaq – po pirmojo ir antrojo pora turi ir toliau gyventi kartu lyg nieko nebūtų įvykę. Tarp talaq pareiškimų turi praeiti ne mažiau kaip mėnuo (arba tiksliau reikia sulaukti mėnesinių – jei žmona nėščia reiks laukti iki kol ji pagimdys).  Kol dar nėra trijų talaq, skyrybos gali būti lengvai atšauktos: vyras yra savo žodžio savininkas, nori – duoda, nori – atsiima. Taip pat laikoma, kad vyras atsiėmė savo žodžius jeigu per tris mėnesius fiziškai santykiauja su savo žmona. Jei praėjo daugiau kaip trys mėnesiai ir vyras nori grįžti pas žmoną, reikės naujos vestuvių ceremonijos, bet iki trečio talaq dar viskas labai lengvai pataisoma. Su trečiuoju talaq laikoma, jog skyrybos yra galutinės ir neatšaukiamos: vyras nebegali grįžti prie savo atleistos žmonos, nebent ji po skyrybų susituoks su kitu vyru, su juo permiegos ir išsiskirs (pagal tas pačias pilnas procedūras). Dažnai „laikino vyro“ paslaugas teikia tie patys imamai.

Senais laikais kai kurie sunitai pradėjo praktikuoti supaprastintą galutinių skyrybų variantą: imi ir vienu kartu pasakai visus tris talaq. Taip iš karto ir be skausmo galutinai išsiskiri su žmona. Tiesa, pradžioje tokios skyrybos buvo leidžiamos tik su Šariato įstatymo sąlyga, kad vyras vienu kartu paskelbęs tris talaq bus viešai išplaktas, tačiau šios nuostatos nebesilaikoma. Todėl kai kuriose musulmonų šalyse tapo legalu išsiskirti su žmona jai telefonu ar žinute parašant tris žodžius „talaq, talaq, talaq“. Vakariečiai dažniausiai girdi apie tokią barbarišką Islamo skyrybų praktiką, ir tuo stebisi, nors, autoriaus nuomone, tokia praktika yra anti-islamiška, neatitinkanti Korano bei pranašo mokymų, o be to, ir ne taip jau plačiai paplitusi.

Esther Perel: Mating in Captivity

Dar visai neseniai perskaičiau labai gerą Esther Perel knygą apie neištikimybę „State of Affairs“ – ji labai gerai viską sudėliojo į vietas ir leido į santykius (bei neištikimybę) pažvelgti labai racionaliai. „Mating in Captivity“ – ankstesnė šios porų psichologės knyga apie porų seksualinį gyvenimą: ne paslaptis, kad fejerverkai ganėtinai greitai išblėsta, atsiranda rutina, kasdienybė, o seksas tampa prėskas, mechaniškas, iš pareigos.

Pasirodo, geram seksui intymumas nepadeda, o priešingai – trukdo. To priežastis gana logiška: kuo labiau esi artimas su žmogumi, tuo labiau bijai jį prarasti. Tuo labiau stengiesi, kad jam būtų gera, ir tuo labiau pamiršti savo paties poreikius. Ilgainiui seksas tampa „paslauga vienas kitam“ ir jame nebelieka aistros, kibirkšties, laukinio noro – svarbiausia tampa tai, kad partneris gerai jaustųsi. Bet tai kažkaip nebeužveda. O štai jei pasižiūri į pornografiją internete – viskas paprasta ir gera, galima greitai atsipalaiduoti, nes matosi, jog merginos ekrane patenkintos – tau dirbti nebereikia ir telieka atsiduoti savo paties malonumui. Panašiai būna ir neištikimybės atveju – kažkaip netikėtai sugrįžta ir aistra, ir fantazija. Būtent todėl, kad nereikia tiek stengtis: na, jei nepavyks tai susirasiu kitą. Bet jei turi labai glaudų ryšį su savo partneriu, tai jo lengva ranka mesti nesinorės.

Vienas iš blogiausių dalykų, kuris gali nutikti poros gyvenime – tai seksas iš pareigos. Tokie santykiai labai greitai tampa beseksiai, nes malonumo visiems mažai. Greičiausias kelias į aistros sugrąžinimą – vėl stengtis, kad partneris pradėtų jaustis savyje gerai ir seksualiai: tam padeda ir flirtas, o kartais ir fantazijos apie kitus partnerius. Jeigu supranti, kad nebūtinai visą laiką tavo partneris yra pasiryžęs būti tik su tavimi, dėl jo labiau stengiesi – vilioji, įžiebi jame aistrą, leidi jaustis trokštamu.

Knygą apie neištikimybę vertinčiau geriau, mat šioje ne viskas buvo tiek nauja. Bet nebloga ir ši.

Walter Scheidel: The Great Leveler

Tai viena iš tų knygų, kuri taip įtikina savo idėjomis, kad ją perskaitęs į pasaulį žiūri jau kitomis akimis: tie, kas trokšta kuo mažesnės pajamų (ar turto) nelygybės pradeda atrodyti nieko nesuprantančiais naivuoliais.

Pagrindinė knygos tezė – jeigu tik gyvename gerais laikais, nelygybė visada didėja. Augant ekonomikai ir nesant milžiniškų sukrėtimų, pajamų bei turto nelygybė istoriškai augdavo beveik be išimčių. O ir tos išimtys buvo gana trumpalaikės ir išskirtinės: gal tik tam tikri istorijos etapai Senovės Graikijoje pažeidžia šią taisyklę. Kuo turtingesnė ekonomika, tuo vis daugiau galimybių ir taip patiems turtingiausiems visuomenės nariams toliau didinti savo turtą. Tai nebūtinai reiškia, jog skurdžiausieji toliau skursta: tiesiog jų pajamų ir turto augimas yra lėtesnis nei grietinėlės.

Tiesa, istoriškai nelygybė ne visada tik didėjo, periodiškai viską į savo vietas sustatydavo daug gyvybių nusinešančios nelaimės: karai, revoliucijos, epidemijos ar totalus valstybės kolapsas. Pasaulis antrojoje XX amžiaus pusėje buvo žymiai lygesnis, nei XIX amžiaus pabaigoje, bet už tai reikia padėkoti pasauliniams karams: šie ne vien tik nušlavė daugelį aristokratijos privilegijų, bet ir per masines mobilizacijas sulygino visus žmones nebekreipiant dėmesio į jų luomą ar prigimtį. Net tos šalys, kurios pasaulinius karus išgyveno santykinai ramiai (kaip kad Švedija ar Šveicarija), buvo priverstos stipriai padidinti mokesčius: karas pasibaigė, mokesčiai liko, ir juos buvo galima panaudoti visuomenės pajamų perskirstymui. Bet tai buvo vienkartinis efektas: nelygybė Švedijoje ir toliau auga. Skaičiuojama, jog norint tokį nelygybės mažinimo receptą pritaikyti JAV, turtingiausiems pajamų mokesčių tarifą reiktų pakelti iki 80%, ir tai nelygybę sumažintume tik iki 1990-ųjų pabaigos lygio. Nepraktiška ir vargiai pasiekiama.

Nelygybė gana efektyviai buvo sumažinta per XX amžiaus revoliucijas: Sovietų Sąjungoje, Kinijoje ir kitose komunistinėse šalyse turtas buvo tiesiog atimtas ir padalintas (tuo pačiu išžudant visus, kurie priešinosi). Tai iš tiesų sumažino nelygybę – manoma, jog Sovietų Sąjunga buvo ganėtinai lygi valstybė, bent jau tuo, kad visi buvo beveik vienodi skurdžiai. Bėda tame, kad net toks drastiškas nelygybės mažinimas buvo trumpalaikis ir gyvavo tik tol, kol jį palaikė režimas. Per kelis metus nuo Sovietų Sąjungos žlugimo pajamų nelygybė vėl staigiai grįžo į priešrevoliucinį lygį. Panašiai nutiko ir Kinijoje, vos tik buvo po truputį pradėta gręžtis į rinkos ekonomiką. Gyvenimui gerėjant, Kinijos gyventojų nelygybė nebeprimena komunistinės šalies rodiklių.

Viduramžiais pasaulinių karų bei komunistinių revoliucijų nebuvo, bet gyventojus gana greitai aplygindavo nuolat pasikartojančios maro epidemijos, kurios neretai į kapus nusinešdavo trečdalį ar net daugiau gyventojų. Toks staigus gyventojų sumažėjimas turėdavo dideles pasekmes ekonomikai: kokiai 15-20 metų, kol užaugdavo nauja karta, trūkdavo darbo jėgos, tad darbininkų atlyginimai šokteldavo keletą kartų. Tuo pačiu atpigdavo žemė, nes jos nebuvo kam dirbti ir bet koks nekilnojamas turtas: jis tiesiog tapdavo perteklinis. Tai lemdavo stiprų turtingųjų dvarininkų nuskurdimą ir pagerindavo gyvenimą tiems, kas duoną uždirbdavo savo rankomis, o ne savo kapitalu. Jei tik marą pragyvenai gyvas, tikėtina, jog ir skurdžium buvęs gyvensi visai neblogai.

Knygos išvada – nelygybės sumažinti normaliomis priemonėmis beveik neįmanoma, žmonės tampa lygesni tik per nelaimes. Jeigu norite lygesnės visuomenės, vienintelis būdas tai pasiekti yra per smurtą, bet ar tikrai tai verta?

Palikai kelioms minutėms keturmetį? Gali gauti kalėjimo

Neišeina iš galvos šiandien perskaitytas New York Times straipsnis. Skamba kiek utopiškai, bet, pasirodo, tokia realybė: kelioms minutėms palikus vieną keturmetį vaiką mašinoje JAV galima susilaukti realios kalėjimo bausmės. Keturmetis dar keturmečiu, bet teoriškai tokios bausmės kai kuriose valstijose galima susilaukti net jei vaikui devyni. Berods Lietuvoje vaiko palikti vieno negalima iki jam sueis šešeri, tik tikėtina, jog tokio įstatymo priežiūra ne tokia uoli: nubėgti iki parduotuvės gal dar pavyktų be „baudžiako“. Amžių norima palaipsniui didinti iki dvylikos.

Kaip dvimetės dukros tėvui man šita tema tampa po truputį aktuali: ne tai kad labai reikėtų ir norėtųsi vaiką trumpam palikti vieną, bet galiu įsivaizduoti įvairias situacijas, kur tikrai tokį elgesį galima pateisinti. Įdomu ir tai, jog lyginant su savo vaikyste, visuomenė labai stipriai pasikeitė ir vaikų savarankiškumo liko mažiau: pats būdamas septynerių važiuodavau vienas 7 stoteles autobusu, pereidavau gatves ir savarakiškai keliaudavau į mokyklą. Ir taip darė visi. O ir kieme eidavome patys vieni kur norėdavome (be telefonų!), nebūtinai tūpčiodami po langais, kur mus visada mato.

Nežinau, koks amžius jau teisingas savarankiškumui ugdyti, man tai naujos temos ir dilemos. Bent jau anksčiau apie tai nesusimąstydavau.