Category: Visuomenė

Džonatanas Sviftas – „Guliverio kelionės“

Knygų klubas, Pastebėjimai, VisuomenėLeave a comment

Vaikystėje „Guliverio kelionės“ prilygo Baronui Miunhauzenui: siureali ir linksma pasaka, bet nieko labai ypatingo. Pernai metais net kelis kartus akis užkliuvo už užuominų, jog Džonatanas Sviftas laikomas vienu geriausių britų rašytojų, ištobulinusių politinės satyros žanrą (kadangi XVIII amžiaus pamfletininkai kaip tik buvo aukštumoje, tai – ypatingas pagyros ženklas). To vedamas, labai norėjau dar kartą perskaityti „Guliverio keliones“ suaugusiojo akimis. Ir šį kartą originalia kalba. Kadangi dar Londone nusipirkau Džonatano Svifto laiškų ir dienoraščių knygelę, mano pažintis su Guliveriu ir jo kūrėju tapo kiek gilesnė nei iš pradžių tikėjausi.

„Guliverio kelionės“ pranoko mano ir taip gana aukštus lūkesčius. Aštuoniolikto amžiaus kalba gal ir ne pati lengviausia skaityti, bet istorijos tekstas ne kartą mane privertė sustoti ir pažvelgti į pasaulį visai kitaip. Ir, kas geriausia, kad viskas taip paprasta, kad net šešiametei dukrai galima paaiškinti, ką vienu ar kitu keistu palyginimu autorius norėjo pasakyti. Kad karai vyksta dėl visiškų smulkmenų, kad žmonės gali būti žiaurūs, kad logiškai galvojant, elgiamės labai keistai, mūsų moralė ne visada veda teisingu keliu. Žinant to meto įvykius (o tam tikrai kartais reikia paaiškinimų), „Guliverio kelionės“ sužiba visomis spalvomis: Liliputija (Anglija) kovoja su Blefuska (Prancūzija) dėl visiškai juokingos priežasties – vieni kiaušinius daužia buku galu (katalikai), o kiti – smailu (protestantai). Smailaus galo šalininkai irgi seniau daužė kiaušinį buku galu, kol jų karalius netyčia neįsipjovė sau į pirštą (konfliktas su popiežiumi). Net šiuolaikiniam žmogui „Guliverio kelionių“ temos yra drąsios: kalbama ir apie tai, kaip Liliputijoje Guliveris užsitraukia nemalonę nes savo šlapimu užgesina gaisrą karaliaus rūmuose, minimos Guliverio tuštinimosi problemos. Bet svarbiausia, kad „Guliverio kelionės“ labai tiksliai aprašo žmogiškas problemas ir būdą: tarkim Liliputijoje pasirodžius Guliveriui viena didžiausių problemų buvo ta, kad visi norėjo į jį pažiūrėti – o kol visi traukė į jį užmest akį, laukai buvo nedirbami, šaliai grėsė badas. Ar tai ne socialinių tinklų metafora? Ar tikrai problemos, kuriomis rūpinasi minios, yra tokios svarbios?

Man labai patiko ir pasakojimas apie Laputą – skraidančią mokslininkų salą, kurioje visi stengiasi sugalvoti vis gudresnių būdų pagerinti gyvenimą ir nedirbti. Jie labai protingi, bet vis tiek visi skursta, nes niekas projektų nepriveda iki galo. Laputoje netgi yra sukurta mašina, kuri atsitiktiniu būdu iš mokslininko jaunystės užrašų sudėlioja atsitiktines frazes – mokslininkas mano, kad jam nieko nereikės daugiau galvoti ir atradinėti, nes ši mašina viską išgalvos. Panašu į šiuolaikinį dirbtinį intelektą ir ChatGPT? Kaip knygai, rašytai prieš tris šimtus metų – labai gerai.

Ar šiuolaikinis dirbtinis intelektas jau padarė proveržį?

Filosofija, Pastebėjimai, Programavimas, Visuomenė, ,

1726 metais Džonatanas Swiftas išleido savo populiariausią knygą „Guliverio kelionės“, kurioje buvo aprašoma ir kelionė į skraidančią salą Laputą. Salos gyventojai – labai protingi, bet nelabai tikrame gyvenime besigaudantys mokslininkai, kurie vis prigalvoja visokiausių keistenybių, turinčių visiems palengvinti gyvenimą. Vienas toks išradimas yra milžiniška mašina su daugybe ratų ant kurių pritvirtintos lentelės su įvairiausiais žodžiais, paimtais iš išradėjo jaunystės užrašų: patempus virvelę tie ratai sukasi ir žodžiai susidėlioja daug maž atsitiktine tvarka į sakinius. Dažniausiai ne itin prasmingus, bet kartais juose yra reikšmingų frazių, kurias kaip mat į knygas surašo penkios dešimtys prie mašinos dirbančių studentų. Mašinos išradėjas tiki, kad žmonijai nuo šiol galvoti nebereikės, nes visas pasaulio knygas rašys ši jo mašina. Mašina nuo šiol atras visus pasaulio dėsnius ir tik beliks juos užrašyti į knygas. Tiesa, tam reiktų papildomo finansavimo, nes darbas su viena mašina lėtokas…

Neseniai pasirodęs GPT-3 (generative pre-trained transformer) dirbtinio intelekto modelis iš OpenAI veikia panašiu principu: apmokius modelį milžinišku kiekiu teksto jis randa sąsajas tarp visokiausių terminų ir, uždavus kokį klausimą, gali sugeneruoti visai protingą atsakymą. Paprašius, atsakymą jis gali pateikti ir eilėraščio, ar mokslinio straipsnio stiliumi, gali imituoti žiniasklaidos antraštes, programavimo kalbos kodą, formalaus dokumento tekstą ar tiesiog kaip anekdotą. Norint išbandyti GPT modelį, programavimo žinių nereikia – OpenAI padarė galimybę tiesiog pasikalbėti su šiuo dirbtinio intelekto modeliu. Rezultatai tikrai pranokstantys lūkesčius, generuojamas tekstas kokybiškas. Lyg kalbėtumeisi su lingvistikos profesoriumi, mokančiu kalbėti begale kalbų ir stilių, o kartu ir tobulai žinančiu visus faktus, kuriuos galima rasti Wikipedijoje. Vienintelis minusas: to profesoriaus logika yra kaip maždaug ketverių metų vaiko ir sudėtingų uždavinių jis išspręsti (kol kas?) nesugebės. Jei paklausi, koks Jono mamos trečio sūnaus vardas, jeigu jis turi brolius Petrą ir Paulių, GPT-3 tokio klausimo neatsakys. Bet, kita vertus, beveik tobulai sugeneruos tau skundą oficialioms institucijoms sklandžia biurokratine kalba, jeigu nori jiems pasiskųsti apie nebarstomas gatves. Sutaupo laiko paprastoms užduotims.

Daug kam toks geras teksto generavimas gali pasirodyti kone stebuklingas, tad ir noriu surašyti čia savo mintis ką apie tai šiuo metu manau. Tikėtina, kad mano spėjimai gali ir stipriai prašauti, bet norisi turėti juos užfiksuotus raštu, mat žmogaus atmintis mėgsta jam pačiam pataikauti: prisimeni tik tuos dalykus, kuriuos tiksliai atspėjai ir netyčia pamiršti savo spėjimų klaidas. Visada pamenu, kad 2015-2016 metais buvau įsitikinęs, jog Teslos ambicija 2020-aisiais turėti self-driving mašiną yra visiškai nereali. Esu linkęs pamiršti, jog 2008-aisiais tikėjau, kad Ukraina (lygiai kaip ir Rusija!), nenumaldomais septynmyliais žingsniais juda link vakarų ir ten po kelių metų nebeliks korupcijos.

Dažnai su naujomis, daug žadančiomis technologijomis, atsitinka taip, kad trumpuoju laikotarpiu jos nepateisina į jas sudėtų (per daug didelių) lūkesčių. Pradinei euforijai praėjus, pastebima, kad visgi technologija turi kažkokių ribojimų, ne visada veikia idealiai. Paaiškėja, kad bet kuris vaistas nuo visų ligų turi tam tikrus šalutinius poveikius, ar negydo tam tikrų simptomų – tada minia greitai persimeta ant naujos panacėjos. GPT modelio problema – logikos trūkumas. Generuojamas tekstas gražus, iš pažiūros protingas ir netgi logiškas, bet atidžiau pažiūrėjus, ta logika pasirodo esanti kreivoka ir pradeda nebekelti pasitikėjimo. GPT generuojamas tekstas man labai panašus į sapnus: kol sapnuoji, viskas atrodo aišku ir tvarkinga, bet pabudęs loginio ryšio ne visada atseki. Pasirodo, jog plaukiojai ant nendrinio plausto baseine, o jis tapo krokodilu ir kaip tik tau pabundant bandė tave sugriebti už kojos. Kol sapnavai, plaustas iš nendrių ir krokodilas uždarame baseine atrodė logiškiausias dalykas pasaulyje, bet geriau pagalvojus belieka stebėtis, kodėl sapno logika taip skiriasi nuo realios. Taip ir su GPT generuojamu tekstu: skamba gerai, bet kas kartą turi tikrinti, ar jo logika ne iš sapnų pasaulio. Pasitikėti tokiu tekstu (kol kas) taip pat sunku, kaip patikėti svarbų darbą keturmečiui: gal rezultatas ir bus pasiektas, bet jis nebūtinai bus toks, kokio tikėjaisi.

Sunkiausia, kad kuo sudėtingesnis uždavinys, tuo atidžiau reikia tikrinti rezultatą. GPT gali generuoti programavimo kodą ir stebėtinai gerai išspręsti paprastas programavimo užduotis. Užtenka pažiūrėti į šios bibliotekos demonstracinį filmuką. Manau, kad didžiausia problema tame, kad davus sudėtingą užduotį ir gavus klaidingą rezultatą (t.y. jeigu modelis sugeneruoja klaidingą kodą), reikia be galo daug žinių atsekti, kur modelis suklydo ir sugeneruotą kodą pataisyti. Kitaip sakant, dirbtinis intelektas lengvus dalykus išsprendžia lengvai, o sudėtingų dalykų išspręsti nemoka (makes easy things easy and hard things impossible, tuo tarpu žmonėms gana lengvus uždavinius spręsti sunku, bet jie bent jau sugeba su daug pastangų išspręsti sudėtingus, humans make easy things hard, but hard things possible). Dar blogiau: jis ne visada (niekada?) nesugeba atskirti, kurios problemos yra lengvos, o kurios sudėtingos. Neaišku kur yra riba, kur modeliu dar vis galima pasitikėti, o kur jau reikia kuo ankstyvesnio žmogaus įsikišimo.

Tiesa, juk čia dar pati technologijos aušra, viskas tobulės. Juk ir naujas darbuotojas negalės iš karto tobulai atlikti užduoties. Skirtumas tas, kad žmogus kol kas gali turėti pajautimą, kad kažkas čia ne taip, gali, gavęs instrukciją „na, dar pagalvok, kažkaip tau gavosi nelogiškas atsakymas“, iš tiesų išmokti savo klaidas ir jas ištaisyti. Kol kas to GPT negali, o jei galėtų – būtume radę bendrinio dirbtinio intelekto (general artificial intelligence) Gralio taurę.

Kita vertus, ilguoju laikotarpiu tokios technologijos turi žymiai didesnį efektą nei buvo tikimasi, tik tas efektas pasireiškia visai kitokiais, netikėtais būdais. Tarkim interneto pradžioje buvo tikimasi, kad žmonės taps labai protingi, nes galės lengvai bet kada prieiti prie visų pasaulio bibliotekų resursų: realybėje visi laiką leidžia socialiniuose tinkluose ir internetą vartoja daugiausiai visai ne tekstinės informacijos vartojimui. Kur mus nuves dirbtinai generuojamo teksto perteklius? Tikėtina, kad tekstą skaitys dar mažiau žmonių. Kažkas, rašydamas elektroninį kvietimą į renginį užduos dirbtiniam intelektui užduotį sukurti tris išsamius Šekspyro plunksnos vertus paragrafus apie renginio išskirtinumą, kažkas, gavęs šį laišką, dirbtiniam intelektui duos užduotį tai išversti į tris žodžius „Petras kviečia alaus“, kad tik nereiktų tų trijų paragrafų skaityti. Jau dabar didžioji teksto dalis internete yra generuojama visai ne žmonėms, daugiausiai tekstų yra rašomi Google botams, kad jie aukščiai paieškose įvertintų vieną ar kitą puslapį.

Taigi, mano trumpos prognozės:

  • Dirbtinis intelektas išgyvens susižavėjimo fazę: juo bus galima daryti nuostabių dalykų, bet kartu pradės ryškėti ir jo trūkumai ir apribojimai
  • Po kelių metų dirbtinis intelektas ras savo pritaikymo nišų, bet jos nebeatrodys stebuklingos (kaip kad dabar nebeatrodo stebuklinga numerių nuskaitymo technologija įvažiuojant į parkingą)
  • Žemiausio lygio teksto rašytojams ateis labai sunkios dienos. Jau dabar automatiniai vertėjai ir teksto generatoriai gerai atlieka savo darbą, konkuruoti su jais beprasmiška.
  • Kita vertus, specializacija vis dar bus vertinga: versti grožinę literatūrą sunkiau nei techninę dokumentaciją. Kūrybiški žmonės, darantys kokybišką darbą, išliks vertingi. Dar vertingesni nei dabar: kaip kad tie, kurie rankomis mezga vienetinius megztinius Fareruose vis dar gali konkuruoti su Indijos ar Kinijos fabrikais.
  • Didžiausias žmogaus privalumas: jis gali suprasti, ko tiksliai reikia. Net jei programuotojų darbas pasikeis tiek, kad vietoje kodo rašymo jam reikės teikti užklausas dirbtiniam intelektui, išgyvens tie, kas geriausiai supranta kliento poreikius. Dirbtinis intelektas bus tik dar vienas įrankis darbui palengvinti.
  • Deja, kuo toliau, tuo mažiau bus vertinamas tekstas: jį lengva generuoti, o skaitančių jaunoje kartoje yra mažai: jau dabar atsakymų jie ieško video formatu ir geriau žiūrės problemą paaiškinantį filmuką Youtube ar TikTok nei perskaitys techninę dokumentaciją ar ilgą knygą. Tekstas reikalauja susikaupimo, o dėmesio trukmė stipriai sumažėjusi. Tekstas internete tampa svarbus tik automatinėms sistemoms. Botų generuojamas botams.
  • Vis dar didžioji žmonijos išmintis bus kaupiama knygose, ir, tikiuosi, jog jos vis dar bus daugiausiai rašomos ne dirbtinio intelekto. Pažiūrėsim, kiek būsiu atspėjęs po kokio dešimtmečio.

Joshua Foer – „Moonwalking with Einstein“

Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė, , ,

Pasisekė man šiemet su pirma šių metų knyga: „Moonwalking with Einstein“ duočiau geriausius įvertinimus. Pradžioje ši knyga turėjo būti tiesiog autoriaus žurnalistinis straipsnis apie atminties varžybas, bet tema autorių tiek įtraukė, kad po metų jis pats tapo JAV atminties čempionu. Iš teksto irgi matosi, kad autorius į temą įsigyveno giliai ir rašė ne šiaip iš pareigos: knygoje sutiksi įvairių veikėjų, kuriuos daug kas laiko genijais (bet jie nebūtinai tokie yra!), šarlatanų, verslininkų, siekiančių parduoti stebuklingą atmintį (kaip kad knygų apie atmintį populiarintojas Tony Buzan, kurio knygą pasirodo skaičiau dar 2005-aisiais), mokslininkų ir filosofų. Deja, knygos išvada tokia, kad norint greitai įsiminti kortų seką arba telefono numerį tereikia tam treniruotis ir naudotis nedideliais atminties triukais, kurie žinomi jau nuo Antikos laikų. Šią išvadą patvirtina ir pačio autoriaus patirtis – jis, būdamas tiesiog paprastas žurnalistas, per metus sugebėjo tapti JAV atminties čempionu ir dar pagerino JAV atminties rungčių rekordus. Tiesiog reikia atkaklumo, užsispyrimo ir vadovausis keliomis strategijomis. Bet ar tai davė naudos už atminties čempionato ribų? Jokios. Nuo to, kad greitai gali įsiminti kortų kaladės seką, protingesnis netampi.

Įdomu buvo skaityti ir apie požiūrį į atmintį mūsų kultūroje. Dar Platono laikais buvo teigiama, jog raštas yra pavojingas išradimas, nes per daug naudojant raštą, nebebus lavinama atmintis. Jei tiesiog gali viską perskaityti ir tau nieko nereikia prisiminti, reiškia, jog giliai minties neperprasi – tik atmintyje įstrigusi idėja gyvens su tavimi, tu turėsi daug laiko su ja susigyventi ar kaip tik, ją atmesti. Rašymas ir skaitymas – per daug paviršutinė veikla, lyginant su mąstymu, o kokybiškas mąstymas galimas tik turint gerą atmintį. Panašiai buvo manoma ir viduramžiais, kai knygos jau egzistavo, bet jos buvo retos ir brangios: konkreti knyga buvo skaitoma šimtus kartų, jos tekstas dažnai buvo tik pagalba mintinai balsu tariamiems žodžiams. Šiuolaikinis knygų skaitymo būdas, kai perskaičius knygą po kelių metų atmintyje geriausiu atveju išlieka tik įspūdis ar keli faktai ir epizodai, turėtų kelti ankstyvųjų viduramžių ar Antikos filosofams panašų pasibaisėjimą, kaip šiuolaikiniams knygiams pasibaisėjimą kelia knygų išmainymas į Tik-Toką ar kitokių trumpalaikių socialinių tinklų turinį. Atmintyje išlieka tik mikroskopinė dalis matytų idėjų, ir nei viena jų giliai neišgyvenama, nepermąstoma.

Kadangi kaip tik man skaitant knygą ruošiausi poezijos vakarui ir itin sunkiai kaliau eilėraščio eilutes, bent jau galėjau pasiguosti, kad net atminties čempionai labiausiai nekenčia poezijos rungties (beje, sako, kad pastaraisiais metais ji buvo panaikinta). Senovėje, kai poezija nebuvo užrašoma, išlikdavo tik tokie posmai, kuriuos lengva prisiminti, todėl rimas ir ritmas buvo būtini. Kiekvienas poezijos skaitovas ar bardas, ją dainuojantis prie laužo, kartas nuo karto pakeisdavo kokį žodį, kuris labiau „lipdavo“ prie eilėraščio struktūros, tad kuo senesnis eilėraštis, tuo jis lengviau įsimenamas. Sakoma, kad Homero nebuvo, Iliados ir Odisėjos eilės tėra daugelio bardų kūrybos rezultatas. Tuo tarpu vėlesnė poezija, o ypač šiuolaikinės baltosios eilės, pirmiausia yra užrašomos, mažai kas jas mokosi mintinai – tad ir rimo bei ritmo joms nebereikia, svarbu kaip nors neįprasčiau išsireikšti. Nieko keisto, kad neįprastas tekstas be aiškios struktūros frustruoja tiek mane, tiek atminties čempionus. Bet jau ne aš vienas toks.

Gregory Clark: „The Son Also Rises“

Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė, ,

Gregory Clark knygoje analizuoja pavardžių paplitimą įvairiose socialinėse klasėse ir daro išvadą, kad žmonija yra labai mažai socialiai mobili. Kitaip tariant, mažai šansų, kad skurde gyvenanti šeima per kelias kartais prisikas prie elito: priešingai, teigiama, kad dar ir dabar Britanijos elite žymiai daugiau žmonių su Normanų aukštuomenės pavardėmis nei būtų galima tikėtis (nors nuo normanų užkariavimo praėjo beveik tūkstantis metų). Tarp universitetų studentų galima matyti žymiai daugiau žmonių su pavardėmis, kurias buvo galima sutikti universitetų sąrašuose prieš tris ar keturis šimtus metų. Gydytojai Indijoje žymiai dažniau yra iš vienos kastos. Tarp advokatų beveik nesutiksi čigonų. Analizė teigia, kad beveik bet kurioje šalyje, ar tai būtų labai egalitarinė Švedija, ar winner-takes-all JAV, ar konservatyvi Japonija, maždaug pusę sekančios kartos socialinės padėties nulemia tėvų socialinė padėtis (koreliacijos koeficientas apie 0.7, tad determinacija – apie 50%). Gimęs Landsbergiu net po šimtmečių esi nulemtas būti elite, o gimęs Jonausku – užprogramuotas vidutinybei.

Su matematika nepasiginčysi, nors gal stebėtis nereikia: šiuolaikinė visuomenė dar tik kokį nepilną šimtmetį gyvena lygybės sąlygomis. Prieš septyniasdešimt metų tikrai ne kiekvienas galėjo išleisti vaiką į universitetą, kad ir kaip to norėjo, tad visiškai logiška, kad vaikų pasiekimai atspindi tėvų galimybes. Tiesa, autorius teigia, kad labai panaši situacija buvo ir žymiai senesniais laikais: prasimušti į aukštesniąją klasę buvo įmanoma beveik taip pat dažnai kaip ir dabar. Nesu tikras, ar tai imti už gryną pinigą, sunku besąlygiškai tuo patikėti – gal visgi yra kažkokių matavimo ypatybių (sampling bias), kurios taip sujaukia rezultatus? O gal iš tiesų mūsų įsivaizdavimas apie aiškią luomų atskirtį viduramžiais nėra labai teisingas?

Su kuo tikrai nesinori sutikti, tai su skubota autoriaus išvada, kad žmonių socialinę padėtį ir sėkmę gyvenime lemia beveik vien tik genai. Iš principo, autorius teigia, kad Landsbergiai yra sėkmingi vien dėl to, kad turi „vadovavimo“ genus, o čigonai nieko nepasiekia, nes „jų blogi genai“. Arčiau rasizmo jau turbūt negalima prieiti. Atrodo, jog Gregory Clark viską modeliuoja matematiškai, lyg vakuume, bet juk žmonės gyvena kažkokioje aplinkoje. Jie paveldi ne vien genus iš tėvų, bet ir socialinius ryšius, vertybes, siekius, auklėjimą. Pažįstu nemažai šeimų, kuriose yra labai daug gydytojų: gydytojais po močiutės tampa sūnūs, o po to anūkai. Ar jie tai daro tik dėl to, kad turi kažkokį įgimtą „gydytojo geną“? Ne! Dėl to, kad auga tokioje aplinkoje, kur toks darbas vertinamas, būna tuo sudominti. Lygiai taip pat ūkininkų šeimose dažnai vertinamas darbas „prie žemės“, kartais net su tam tikra panieka žvelgiama į profesorius, nes „jie – teoretikai“. Sunku tikėtis, kad tokios šeimos atžalos staiga mesis į filosofijos dėstymą.

Kita vertus, ši knyga visgi suteikia ir vilties: nėra taip, kad šeimos pavardė tavo lemtį užprogramuoja nebepakeičiamai. Medžiai neauga iki debesų, iškilios šeimos po truputį artėja link vidurkio, o visuomenės apačios pamažu kyla į viršų. Tik tam gali prireikti bent keleto, o gal ir dešimties, kartų.

Amia Srinavasan: „The Right to Sex“

Filosofija, Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė, , ,

Šeši straipsniai apie šiuolaikinį feminizmą ir požiūrį į problemas, susijusias su seksu / lytiškumu: apie incelus (involuntary celibates – tie, kurie norėtų sekso, bet jo negauna, ir dėl to būna pikti ant visuomenės), apie pornografiją, apie prostituciją, apie tai, ar profesorius gali įsimylėti studentę ir pan. Nepasakyčiau, kad šiomis temomis turėjau stiprią nuomonę, o perskaičius knygoje išdėstytus argumentus už ir prieš, tuo labiau stiprios nuomonės neturiu. tiesiog, tai labai sudėtingos problemos, neišsprendžiamos paprastais būdais. Nėra juodo ir balto, viskas „it’s complicated“.

Tarkim problema su pornografija: feminizmas kaip ir nemato jokios problemos, kad tam pritariantys suaugę žmonės pornografiją tiek gamintų, tiek vartotų. Jei tik kas nori rodyti nuogą kūną, o kas nors nori į jį žiūrėti, ši laisvė turėtų būti užtikrinta tol, kol ji nekenkia kitiems, kuriuos tai piktina – jei tik visi suaugę žmonės. Bet, problema tame, kad pornografija formuoja paauglių sampratą apie seksą ir koks jis turėtų būti: dažniausiai agresyvesnis nei realybėje, dažniausiai labiau teikiantis dėmesio vyro pasitenkinimui, nei moters malonumui ir pan. Dažniausiai pornografijoje scena pasibaigia tikru vyro orgazmu, o moteris orgazmą simuliuoja – tai nesąmoningai programuoja ir realaus sekso scenarijus.

Įdomi buvo ir argumentų dėl prostitucijos legalizavimo apžvalga: duomenys rodo, kad ją draudžiant moterys vis tiek pardavinėjamos, jų padėtis tampa sunkesnė. Net jeigu atsakomybę neša perkantysis kaip kad Skandinavijos šalyse, prostitucija vyksta nebe tokiose saugiose moteriai vietose (tarkim kliento namuose), nes klientas nori saugumo – kai kurie feministai teigia, kad iš principo tai nesprendžia esminės problemos, kodėl moterys patenka į prostitucijos ratą: jų nuomone, problema turėtų būti sprendžiama per jų socialinės gerovės gerinimą. Prostitucija, kaip seniausia profesija, sunkiai išnaikinama vien bausmėmis ir ar įstatymais.

Knygoje daug kur teigiama, kad didelė bėda santykiuose yra skirtingas galios santykis: jeigu moteris neturi pajamų ir yra priklausoma nuo vyro, ji bus likusi niekam nesiskųsti, net jei vyras ją skriaudžia. Jeigu vyras savo autoritetu turi galią ją priversti mylėtis (pirmieji vakaro „ne“ nebūtinai reiškia „ne“, jeigu pasitikintis savimi vyras atkakliai stengiasi – o jau vakarėliui įsibėgėjus sunku tampa atsisakyti), moteris net nebūtinai tai vadins prievarta, kad ir kaip nejaukiai jausis ryte. Komplikuoti ir santykiai, kur žmonės turi papildomų galios svertų: viršininkas ir sekretorė, dėstytojas ir studentė – bet visuomenė ne taip smerkiamai vertina, jeigu galios santykis atvirkštinis (t.y. jeigu poroje viršininkė ir pavaldinys arba dėstytoja ir studentas). Ar tai turėtų būti draudžiama? Gal ir ne, juk nepradėsi iki galo visko reguliuoti. Bet net ir feministės neturi aiškaus atsakymo, kur turėtų būti ribos.

Trumpai tariant, įdomi ir įžvalgi knyga apie tokias temas, kuriomis nelabai galvojau ir nelabai turėjau nuomonę. Sudėtinga problematika.

Rolf Dobelli: Stop Reading the News. A Manifesto for Happier, Calmer and Wiser Life

Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė,

Šis trumpas manifestas kiek per radikalus: ne kiekvienas turėtų imti ir visiškai nustoti domėtis žiniomis, bet jį paskaičius yra apie ką pagalvoti. Iš tiesų, naujienų portalai ir žinių srautas sukelia be galo daug nerimo, žinios šiais laikais yra tam, kad šokiruotų, o ne informuotų. Kiekvieną dieną žiniasklaidoje perskaitome begalę naujienų, ir tik labai labai menka jų dalis iš tiesų yra mums aktuali. Kažkuris politikas kažką pasakė, kažkas su kažkuo susitiko, kažkokia įžymybė kažkur apsilankė, kažkur toli įvyko kažkokia nelaimė, buvo sunaikintas dar vienas tankas, dar kartą buvo pagrasinta Europai, akcijų kainos kažkiek pasikeitė, palūkanos padidėjo, bulvių kainos kiek nukrito, Akmenės rajone gimė trynukai, Švenčionyse kažkas kažką subadė peiliu. Nei vienos iš šių naujienų po kelių dienų net neprisiminsi, bet mes vis uoliai spaudžiame „refresh“ mygtuką, tikėdamiesi kažko naujo.

Autorius siūlo žinių atsisakyti visiškai: atsiras žymiai daugiau laiko knygoms ar gilesniems analitiniams straipsniams, kuria geriau padeda suvokti pasaulį, bus mažiau nerimo, o ir susitikus su žmonėmis bus apie ką pakalbėti – jie mielai papasakos naujausias naujienas. Nors, dažniausiai susitikus pažįstamą mus domina ne tai, ką jis šiandien skaitė naujienų portaluose, o jo asmeninės naujienos, kas nutiko jo gyvenime. Sakyčiau, kad panašus principas turėtų galioti ir socialiniams tinklams: ten esančios naujienos retai būna aktualios, nes socialiniuose tinkluose žmonės nustojo dalintis savo asmeninėmis patirtimis, viską užgožė „influenceriai“. O ką skelbia įtakos siekiančios žvaigždės irgi retai būna aktualu: gal ir įdomu trumpam pažvelgti, bet jau kitą dieną nieko neprisiminsi.

Mano paties siekis atsiriboti nuo socialinių tinklų ir žiniasklaidos leido atsisakyti įpročio skaityti naujienų portalus. Nebematau click-bait’inių antraščių, tačiau nesijaučiu, jog kažką praleidžiu. Socialinių tinklų visgi nepavyko pilnai atsisakyti: karas Ukrainoje lėmė, kad laisvą minutę automatiškai imu telefoną į rankas ir peržvelgiu Twitter srautą. Bet ši knyga iš tiesų privertė pagalvoti apie to naudą. Geriau paskaityčiau „the Economist“ ar kokią knygą apie istoriją.

David Crystal: How Language Works

Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė

Ši knyga iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai nuobodi – parašyta ji vadovėliškai, sausokai. Bet ją perskaičius atsiveria gilus ir ryškus kalbų pasaulis, visai kitoks nei mums apie jį mokė mokykloje ar bandė suformuoti kalbos komisija. Kalbų pasaulis be galo įvairus ir įdomus, jame tiek daug keistenybių. Ir jame nėra frazės „negalima taip sakyti“: kalbą kuria ne kalbos komisija, o žmonių kultūra. Nesikeičia tik negyvos kalbos, kuriomis jau daugiau niekas nebešneka. Kol yra kalbančių žmonių, tol kalbos evoliucionuoja: keičiasi tartis, intonacijos, naudojami vis kiti žodžiai, sakinio struktūros ir pan.

Skaitant šią knygą buvo kilusi tokia mintis, kad gal mūsų noras reguliuoti ir valdyti kalbą vietoj to, kad džiaugtumėmės jos įvairove, yra kilęs iš sovietinio mąstymo, kad visi žmonės turėtų būti vienodi: kalbėtų vienodai, tartų vienodai, rengtųsi vienodai, galvotų vienodai. Iš tiesų, žmogaus kalba atskleidžia labai daug dalykų: tartis parodo, kur esu augęs, naudojami žodžiai parodo tavo išsilavinimą, naudojamos frazės rodo, kokias knygas esi skaitęs ar kokius filmus esi žiūrėjęs. Kol tai žmonėms netrukdo tarpusavyje susikalbėti, tol tai nėra problema. Įvairove reikia džiaugtis.

Knygoje buvo daug man nežinomų faktų apie kalbas, daug dalykų apie kuriuos net nebuvau susimąstęs. Stereotipiškai kalbos dalykai nuo mokyklos laikų yra sudėlioti į labai aiškius stalčiukus: švedų ir danų yra dvi skirtingos kalbos be jokio tarpinio perėjimo, sakinyje turi būti veiksnys ir tarinys (o jeigu nėra, tai matyt čia kažkokia eksperimentinė poezija), žodžiai yra aiškiai suskirstyti į kalbos dalis (daiktavardis, būdvardis, …). Nė velnio! Būna visaip. Skandinavijoje visi kalba beveik tokia pačia kalba, ir beveik gali tarpusavyje susišnekėti, tad skandinavų kalbos skirstymas į danų, švedų ir norvegų yra daugiau politinis nei lingvistinis. (Beje, rašoma, kad nuo Portugalijos iki Italijos visi irgi kalba beveik ta pačia kalba: gyvenantys prie valstybių sienų gali suprasti palei sieną gyvenančius kitos šalies gyventojus. Panašiai kaip Vilniaus krašto tuteišai gali suprasti lenkus ar baltarusius). Pažiūrėkite į savo susirašinėjimus pokalbių programėlėse: ar visur rasite veiksnį ir tarinį? Ir taip toliau, ir panašiai…

Kajsa Norman: „Sweden’s Dark Soul: The Unraveling of an Utopia“

Geografija, Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė, ,

Dar viena knyga, kurią pirkau kelionei į Švediją. Tamsoka ir baisoka: švedė žurnalistė piešia nelabai patrauklų Švedijos paveikslą, kuriame tolerancija tik deklaruojama, o imigrantų problemos sušluojamos po kilimėliu. Daug rašoma apie švedų visuomenę ir jos vertybes, apie tai, kad istoriškai švedai nemėgdavo išsišokėlių, buvo itin vertinama lygybė, visi buvo „kirpti pagal vieną matą“. Švediškas būdas kovoti su kitokiais – juos išmesti iš bendruomenės, išsišokėliai ignoruojami. Iš pažiūros švedai save laiko labai tolerantiškais, tad kitaip besielgiantys nebus viešai drausminami, jiems nebus priekaištaujama, tiesiog jie visur susidurs su diskriminacija. Toks kaip ir paradoksas: išorėje deklaruoji, jog esi labai tolerantiškas, bet realiai kitokius išstumi į visuomenės pakraščius. Per pastaruosius dešimtmečius padaugėjus imigrantų, jie nebebuvo iki galo integruojami, susiformavo getai, į kuriuos net policininkams baugu įeiti. Nusikalstamumas stipriai išaugo ir Švedija pradėjo Europoje pirmauti pagal susišaudymų skaičių tūkstančiui gyventojų. Švediška idilė baigėsi.

Ši knyga pirmą kartą išleista 2018 metais. Sakoma, kad tuo metu liesti imigrantų temas „tolerantiškoje“ Švedijos visuomenėje buvo labai blogo tono ženklas. Žiniasklaida apie tai tylėjo, integracijos problemos buvo nutylimos, buvo stengiamasi išlaikyti idilišką Švedijos įvaizdį. Bet Švedijoje populiarėja nacionalistinė dešiniųjų Demokratų partija – dar 2010-aisiais nepatekusi į parlamentą, 2018-aisiais ji surinko 17.5% balsų. Vienareikšmiškai, Švedijoje įtampos auga ir idiliškas vaizdas nebeatitinka realybės.

Tiesa, autorė yra stipriai kritikuojama, kad jis viską stipriai perspaudė ir apšmeižė Švediją – viskas Švedijoje vis dar gerai ir Švedija išlieka pačia patraukliausia vieta gyvenimui. Gali būti, kad tai nepilnas ir nevisai objektyvus vaizdas, tačiau atrodo, kad problema iš tiesų egzistuoja. Ir švedams dėl jos skauda, net jei jie viešai apie tai nepripažįsta.

The People vs Tech: How the Internet is Killing Democracy

Knygos, Visuomenė, ,

Nors knyga rašyta dar visai neseniai – 2019-aisiais, bet pastarieji keli metai buvo tiek permainingi, kad ji jau atrodo kiek senstelėjusi. Pagrindinės problemos, apie kurias rašoma knygoje, vis dar aktualios, bet per trejus metus technologijų pasaulyje daug kas gali apsiversti: duomenų rinkimas apie vartotojus niekur nedingo, bet GDPR visus privertė pasitempti, Facebook vartotojų kiekis pradėjo kristi, Bitcoino bei kriptovaliutų žadama naujoji utopija netapo kūnu. Gali būti, jog Trumpo rinkimų kampanija ir Brexit buvo duomenų technologijų pikas. Bent jau 2022-aisiais technologijų pasaulis tapo labiau fragmentuotas. 2022-aisiais skaitau žymiai daugiau knygų ir mažiau naudojuosi socialiniais tinklais. Net ir portalų nebeskaitau.

Knygoje People vs Tech keliami klausimai apie neribotą technologijų grėsmę demokratijai: kai didžiausi pasaulio verslai yra pagrįsti duomenų rinkimu ir reklamos pardavimu, nesunku suprasti, kad jų pelno siekis gali kirstis su visuomenės interesais. Technologijos suteikia galimybę manipuliuoti žmonėmis, subtiliai jiems įteigti savo nuomonę, o kartais tiesiog sukelti nepasitenkinimą ir erzulį. Tuo ne kartą naudojosi Rusija bei radikalesni politikai: selektyviai rodant reikiamas naujienas, žmonėms galima sudaryti iškreiptą pasaulio vaizdą. Demokratijai reikia kritiškai ir blaiviai mąstančių rinkėjų, bet per pastaruosius metus net mano aplinkoje atsirado žmonių be kritinio mąstymo, kuriems pasaulinės „globalistų“ konspiracijos ir reptiloidai atrodo logiškesnis pasaulio paaiškinimas nei tai, apie ką kalbama viešojoje erdvėje.

Technologijos nebūtinai atneša gėrį ir dėl kitų priežasčių. Dažnai jos sukuria didelę nelygybę: programuotojai ir tech žmonės stipriai praturtėja, o paprastiems žmonėms tenka kovoti dėl papildomo euro. Ekonomika, kur visi tapo Uber vairuotojais ar maisto kurjeriais iš pirmo žvilgsnio skamba patraukliai, bet vidutinės tokių darbuotojų pajamos nebūtinai didesnės nei dirbant pilnu etatu vairuotoju. Daug kas tapo influenceriais, bet ten ekonomika dar žiauresnė: keletas populiariausių nusigriebia visą grietinėlę, o kiti tenkinasi tik keletu eurų ar dovanotų prekių pavyzdžių. Nebūtinai inžinieriai supranta, kad jų technologinis sprendimas neišsprendžia socialinės problemos. O demokratijai reikia stiprios vidurinės klasės, kuri vertintų tai, ką ji turi ir nesijaustų nusivylusi. Nusivylusių daugėja.

Kaip jau minėjau, per trejus metus daug kas pasikeitė. Nebetikiu, kad Facebook ir Google yra tokie stiprūs kaip anksčiau, jų pozicijos silpnėja. Manipuliuoti elektrorato nuomone pasitelkus algoritmus vis dar lengva, bet darosi sunkiau. Kriptovaliutos netapo pagrindine atsiskaitymo priemone. Yra vilties, kad demokratija ilgainiui išliks.

John Dickie: „The Craft. How the Freemasons Made the Modern World“

Istorija, Knygos, Konspiracijos, Visuomenė, ,

Sakyčiau, ši nelabai seniai pasirodžiusi John Dickie knyga apie laisvuosius mūrininkus yra viena išsamiausių ir objektyviausių, kurias skaičiau (o skaičiau bent keletą). Knygoje labai nuodugniai, remiantis istoriniais šaltiniais, pasakojama laisvųjų mūrininkų istorija įvairiose šalyse, daugiausiai dėmesio skiriant ne tiek jų ritualams, ar vertybėms, o labiau politinėms peripetijoms, kurių sūkuriuose ne visada laisviesiems mūrininkams pavykdavo laikytis savo principo į politiką nesivelti. Kaip tik atvirkščiai – tarkim Italijos atveju ložė P2 buvo tapusi korupcijos įrankiu: narystė ložėje užtikrindavo, kad reikalai judės. Ir nesvarbu, kad ši ložė neatitiko reguliarumo principų ir kiti jos nepripažino: mūrininkams mestas šešėlis dar ilgai duos peno konspiracijų teorijoms.

Istoriniu požiūriu mūrininkų statusas skirtingose šalyse labai skyrėsi. Tarkim Anglijoje masonų ložės kilo iš brolių noro kartu pagerti ir pabendrauti, o tai, kad į jas priimdavo tiek protestantus, tiek katalikus (o kolonijose net ir induistus bei kitų religijų atstovus) teikė papildomų privalumų: tai buvo būdas pirkliams, gydytojams, tiek aukštuomenei, tiek apsišvietusiai vidurinei klasei pabendrauti tarpusavyje. JAV laisvieji mūrininkai Vašingtono ir kitų JAV tėvų iniciatyva tapo kone valstybinė religija, kuriai priklausė beveik kiekvienas šviesus vyras. Bendri ritualai ir apeigos leido JAV kurti savitą bendruomenę, suvienijo skirtingus žmones. Tačiau kitose šalyse įtampų buvo žymiai daugiau: masonai buvo laikomi laisvamaniais, tad jie buvo piešiami katalikų priešais. Laisvės ir liberalumo idėjos, ypač po Prancūzų revoliucijos, irgi ne visiems buvo priimtinos, tad nenuostabu, kad ne visur į mūrininkus buvo žiūrima teigiamai.

Buvo įdomu skaityti ir apie nacizmo bei mūrininkų santykį. Vokietijoje ložės buvo uždarytos, bet persekiojami tik broliai žydai (ir tai, labiau dėl to, kad žydai, o ne dėl to, kad masonai). Patys mūrininkai bandė ieškoti kelių kaip išlaikyti savo organizaciją, bet politinės konkurencijos naciams nereikėjo. Įdomu tai, kad žiauriausiai su mūrininkais susidorojo Franko Ispanijoje: pagal ložių sąrašus žmonės buvo šaudomi. Dar ir dabar Ispanijoje ložės nėra stiprios.

Paskutiniai knygos skyriai skirti visai šviežiems laikams. Prieš keletą metų, Didieji Prancūzijos Rytai (Grand Orient, nereguliari ložė, kurios nepripažįsta didžioji dalis masonų, nes jie gana seniai atsisakė reikalavimo, kad brolis turi tikėti į Didįjį Visatos Architektą – iš esmės jie progresyvūs laisvamaniai) nusprendė, kad į savo gretas leis priimti ir moteris. Sprendimas priimtas dėl gana įdomios priežasties: pasirodo, vienas brolis, jau tapęs pilnateisiu meistru, pasikeitė lytį, tad tapo nebeaišku, ar jis gali būti ložėje. Sprendimas tolerantiškas: brolis išlieka broliu, net jeigu jis dabar sesė, o kartu tai atveria duris ir moterims ložėse.

Tiesa, knygoje ne kartą minima, kad mūrininkija išgyvena nemažai iššūkių šiuolaikiniame pasaulyje: vidutinis brolių amžius vis didėja, jaunimui mūrininkija nebe tokia įdomi. Sakoma, kad pasikeitė tradicijos: jaunimui nebeaktualu ilgą laiką iš vyresnių mokytis moralinių vertybių, jie nori viską atrasti ir nuveikti patys. Be to, gyvenimo tempas tapo žymiai greitesnis, ir ne visiems jau užtenka laiko kas savaitę ar kelias fiziškai susitikti ritualiniuose darbuose: prieš šimtą ar du šimtus metų tai gal buvo viena svarbiausių brolijos socialinių funkcijų – galimybė pabendrauti su panašaus mąstymo žmonėmis, padėti vienas kitam, rasti kas tave suprastų. Sakoma, kad mūrininkų ložių itin padaugėjo po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų – grįžusiems kariams reikėjo bendrystės ir bičiulystės, o kas juos geriausiai supras jei ne tokie patys broliai perėję per tą patį pragarą?