Pilietybės išsaugojimo referendumas – negaliu apsispręsti

Prisipažinsiu, kad likus tik gerai savaitei iki referendumo dėl pilietybės išsaugojimo vis dar nesu iki galo apsisprendęs kaip balsuoti. Referendumo intencijos tikriausiai geros, bet įgyvendinimas kelia klausimų, ir nesijaučiu iki galo užtikrintas, kad visi iki galo į juos rimtai žiūri. Lyg ir būčiau linkęs pilietybės išsaugojimui pritarti, bet jaučiu kažkokią keistą abejonę – lyg su džiaugsmu balsuočiau už elektroninio balsavimo įteisinimą iki galo nesuprasdamas jo rizikų (jeigu ką, tai esu stipriai „prieš“ elektroninį balsavimą), o tik vertindamas intencijas.

Teigiamai balsuoti norėčiau, nes manau, jog šiuolaikinė valstybė nebėra ribojama teritorija – geru piliečiu gali būti ir gyvendamas visai kitur. Visai nesvarbu, jog jau dešimtmetį dirbi Londone ar gyveni JAV: jeigu tik yra noras turėti ryšį su Lietuva, tokio noro nereikia slopinti. O ir šiaip, kuo toliau, tuo labiau ribos tarp fizinių valstybių nyksta, nes didžiąją laiko dalį pradedame leisti virtualioje realybėje, kur tavo IP adresas neturi daug reikšmės (nors kuo toliau, deja, visgi jo reikšmė irgi didėja). Be to, realybėje tokių „naujų“ piliečių bus tikriausiai ne tiek jau ir daug: gal tik keli tūkstančiai, tad ar verta dėl to sukti galvą ir ieškoti rizikų?

Lygiai taip pat esu už tai, kad emigrantams būtų galima lengviau keliauti: net jei jie jau įsišaknijo kitose šalyse ir gavo jų pilietybes, Lietuvos pasas suteiktų Šengeno erdvės privalumus. Tai neabejotinas pliusas, palengvinantis gyvenimą, ypač tokioje aplinkoje, kurioje Britanijos išėjimas iš Europos Sąjungos gali sukelti papildomų nepatogumų.

Iš kitos pusės, referendumu keičiame Konstituciją, kurioje numatyti pamatiniai valstybės principai, o dabartinėje formuluotėje pilietybės išsaugojimas numatytas tik Lietuvos Respublikos piliečiams pagal kilmę, kurie įgyja euroatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios (ES ir NATO) valstybės pilietybę: ganėtinai specifiška, bet kartu teoriškai su rizika, kad tie kriterijai gali keistis. Taip, suprantu, kad tai yra saugiklis, kuris šiuo metu mus saugo nuo priešiškų valstybių bei „žalių žmogeliukų“, nes išeliminuoja visus, kurie yra už ES ir NATO ribų, bet ar jis bus pakankamas po 20 metų? O po 120-ies? Būčiau žymiai labiau už tai, kad pilietybė būtų išsaugoma visiems, nesvarbu, kokios valstybės pilietybę jie įgyja – taip bent jau rizikos tampa visiems aiškesnės ir suprantamesnės. O jei dėl tokio pasiūlymo daugelis nebūtų linkę pritarti, gal ir dabartinis variantas visgi nėra toks geras? Taip, Konstitucijos atžvilgiu esu konservatyviai paranojiškas.

Turiu ir filosofinių abejonių dėl priesaikos kelioms valstybėms vienu metu. Gerai, jeigu interesų konfliktas niekada nekyla, visada išliekame sąjungininkai ir esame tose pačiose barikadų pusėse. Bet net ir tada, kovojant su vienu priešu, kurios valstybės kariuomenėje turėtų atlikti pareigą dvigubas pilietis? Kuri valstybė turi viršenybę? Kartu su pilietybės teikiamomis privilegijomis ateina ir pareigos, bet ar dvigubi piliečiai net labai norėdami jas gali vykdyti? Šiuo metu asmuo įstatymiškai gali būti tik vienoje santuokoje arba politinėje partijoje, vienguba pilietybė irgi turi logikos. Reziduoti kitoje ES valstybėje turint Lietuvos pilietybę niekas nedraudžia.

Dar gera savaitė galvojimui.

Tara Westover: „Apšviestoji“

Ši knyga labai patiko žmonai ir uošvei, o be to ją labai rekomendavo Bill Gates – žodžiu, ji lengvai pateko į šiemet būtinų perskaityti knygų sąrašą. Patiko, bet visgi ne taip, kaip pernai skaityta „Hillbilly Elegy“: gal sunkiau buvo identifikuotis su heroje, gal kartais per daug kai kas atrodė perspausta ir sutirštinta, gal sunku buvo suprasti, ar čia sisteminė visuomenės problema, ar tiesiog Tarai taip nepasisekė, kad gavo tokius tėvus su psichinėmis ligomis.

Jei „Hillbilly Elegy“ gana aiškiai matosi, kas visgi herojų ištraukė iš asocialumo duobės ir tempė į šviesą: užsispyrusi močiutė, kariuomenės būrio vadas, ar kiti sutikti žmonės, tai „Apšviestojoje“ gana sunku suprasti, iš kur atsirado polinkis į mokslą. Išaugus mokslo nekenčiančioje aplinkoje vargu ar galima lengvai įgauti kitokias vertybes. Be to, man buvo gana sunku patikėti, jog visiškai nieko nemokomi vaikai, užaugę kone drevėje, per vasarą galėtų išmokti tiek, kad išsilaikytų baigiamuosius mokyklos egzaminus: ar tik dvi klases baigęs suaugęs lengvai su tuo susidorotų? O gal visgi nebuvo taip jau tie vaikai nemokomi ir sąlygos siekti šviesos nebuvo jau tokios baisios? Keturi mokslo daktarai asocialioje šeimoje šiaip jau neišauga.

Panašios kritikos susilaukia ir tėvų „survivalistų“ paveikslas – gal jie ir ruošiasi pasaulio pabaigai, bet iki visiško kraštutinumo jiems tolokai: yra namie ir internetas, naudojamasi ir elektra, yra ir telefonas. Jų gyvenimo stilius nėra kraštutinis Amišų idealas. Pati autorė gana dažnai pabrėžia, jog nebepasitiki savo atmintimi: dažnai tuos pačius įvykius jų dalyviai piešia kitokiomis spalvomis.

Nepaisant šių trūkumų, visgi tai užkabinanti knyga. Labiau apie psichinę negalią, apie smurtą šeimoje, apie asocialumą, mažiau apie kraštutinį religingumą, apie mormonus bei tamsuolių kaimiečių vertybes. Bet norint geriau suprasti, kuo gyvena tamsuoliškoji JAV gyventojų dalis, rekomenduočiau skaityti „Hillbilly Elegy“.

Marina Abramovič: „Walk Through Walls“

Autobiografija visada lieka autobiografija – kai kurie dalykai atrodo pagražinti, gal kas ir nutylėta, kas nors pašviesinta, sušvelninta, bet galų gale tai atspindi autoriaus požiūrį į savo nueitą kelią. Marina Abramovič – viena garsiausių performansų menininkių pasaulyje, tikra performansų „močiutė“, ne kartą plėtusi šio žanro ribas ir ne kartą šokiravusi žiūrovus.

Nors Marina ir stengiasi save nupiešti kaip itin stiprią asmenybę, kuri gali visur „eiti kiaurai sienas“ bei viską nugalėti, artodo, kad tai kartu ir sulaužyta siela: privilegijuota vaikystė aštuonių kambarių bute (kas Jugoslaviško socializmo realybėje yra neįtikėtina prabanga) tarp nuolat konfliktuojančių tėvų, savęs žalojimas, žaidimai su mirtimi, fatalizmas. Ir kartu nuolatinis dėmesio noras. Noras šokiruoti, peržengti skausmo ribas, atsisakyti absoliučiai visko dėl meno: vaikų, gyvybės, prieraišumo. Ganėtinai keista skaityti memuarus, ir juose beveik nerasti gilesnio paaiškinimo, kam labiausiai skirti Marinos performansai: susidaro įspūdis, jog jie visgi labiausiai skirti jai, o ne publikai. Peržengti save, dar kartą save nuplakti, dar kelias savaites save kankinti nejudant. Ir visur tik „aš“, „aš“ ir „aš“. Aš galiu, o mano partneris negalėjo to iškentėt. Aš galiu nuoga save viešai žaloti, nes ne kiekvienas tai išdrįstų. Štai, žiūrėkit kaip man visai nebaisu, kai badau savo rankas peiliu.

Knygos skyriuje apie jos žymiausią performansą „The Artist is Present“ rašoma, kad jai į akis atėjo pažiūrėti labai liūdna mergina, ant rankų laikiusi kūdikį. Ilgai pažiūrėjus Marinai į akis, ji atidengė kūdikio galvą, kur matėsi randas ir nuėjo. Pasirodo, kūdikis sirgo smegenų vėžiu ir tai buvo diena, kai buvo nuspręsta, kad daugiau chemoterapijos nebebus jam taikoma, nes jis per daug kankinasi, o išgelbėti jo nėra šansų. Marina sugretina šį kūdikio randu su savaisiais randais, kurie ant jos kūno atsirado dėl jos performansų, bet toks sugretinimas skamba tuščiai ir kvailokai: kūdikio randai yra tikri, jo toks likimas, o Marinos – sau pačiai suteikto viešo skausmo publikai randai. Nelabai tik aišku, ar Marina supranta, kad tai nelygiavertis palyginimas.

Tiesa, nepaneigsi, jog Marinos Abramovič performansai iš tiesų nepalieka abejingų – ji moka žaisti publikos emocijomis. Ir gal net ne tiek svarbu, kad jis tiki šamanais, telepatiniu bendravimu mintimis, kristalų jėga ir kitomis paikystėmis: emocija publikai yra tikra. O ją gali sukelti ne kiekvienas menininkas.

Johann Hari: „Lost Connections“

Šią knygą nusipirkau per Ezra Klein podcastą išgirdęs interviu su jos autoriumi. Johann Hari populiariai ir aiškiai susistemino šiuolaikines mokslines žinias apie depresiją ir jos priežastis. Ir nors žinios apie depresiją nėra tai, kas man šiuo metu itin aktualu, bet bendri pastebėjimai apie tai, kas žmones daro laimingus, pasirodė intriguojantys.

Pasirodo, JAV (o gal ir Lietuvoje, nesu tuo tikras) vis dar labai populiaru depresiją gydyti antidepresantais: vyrauja požiūris, kad depresija tai tiesiog kažkas chemiškai ne visai tvarkingai susidėlioję paciento smegenyse, o tą lengviausia išspręsti atstatant cheminį balansą. Tačiau tai iš tiesų tėra tik simptominis gydymas – lygiai taip pat, kaip atsiradus skausmui, gydyti jį nuskausminančiaisiais, nekreipiant dėmesio į tai, kad pacientui nutraukta ranka. Depresija dažniausiai yra ženklas, kad kažkas su paciento gyvenimu yra negerai: gal kas mirė, kad jis nemato išeities, gal yra kur nors užstrigęs. Ir kol to neišspręsi, pacientas laimingesnis netaps.

Buvo labai įdomu paskaityti apie pagrindines depresijos priežastis. Beje, nekenčiamas darbas, kuriame nematai prasmės, ir kuriame nesijauti gerbiamas, yra viena iš svarbesnių. Jei dirbi ten, kur tave verčia daryti beprasmius darbus, ir dar niekas už tavo pastangas nepadėkoja, natūralu, kad gyvenimas neatrodys mielas. O jei dar kankina finansiniai sunkumai, ir dėl to lengvai negali nusispjauti ir eiti dirbti kitur – problema iš tiesų didelė. Dar depresija dažnai užpuola tuos, kurie jaučia socializacijos trūkumą (o tai dažnai būna mažus vaikus auginančioms mamoms) ar tiems, kurių vertybės orientuotos į išorę – tie, kuriems labai svarbu, ką apie juos mano kiti, kuriems nuolat reikia palaikymo. Dėl to socialiniai tinklai į depresiją stumia iš keleto pusių: internetinis bendravimas yra paviršutinis, lyginant su draugyste „akis į akį“, o be to internete visi tokie gražūs ir idealūs, kad greitai pradedi savimi nusivilti. O jei stengiesi gyvenimą gyventi taip, kad gautųsi gražios Instagram nuotraukos, greitai pasijunti tuščias. Ypač, jei „like“ ir komentarų skaičius nedidėja.

Vienas įdomesnių pasiūlymų, ką daryti, kad būtum laimingesnis, yra tapti dosnesniu kitiems. Paklausti, kaip sekasi, pasiūlyti pagalbą, pabendrauti. Tai ypač nelengva, esant gilioje depresijoje (juk atrodo, jog labiausiai pagalbos reikia ne kitiems, o tau), bet tai vienas tiesiausių kelių į laimę. Gaila, kad pagal dosnumą lietuviai yra kone paskutinėje vietoje pasaulyje.

Lietuviai – antri mažiausiai dosnūs pasaulyje

Praėjusią savaitę sužinojau mane sukrėtusį faktą: Lietuva pagal dosnumą pasaulyje užima 155 vietą iš 156 šalių. Mes mažiau dosnūs už skurstančiuosius Afrikoje (nors to gal ir galima tikėtis), mažiau dalinamės nei stereotipinės diktatorių valdomos ir socialinės atskirties krečiamos šalys, turime mažiau atjautos net už atbukusią post-sovietinę erdvę. Lenkiame tik graikus, kurie jau gerą dešimtmetį murkdosi finansinėje baloje.

Šis faktas man ypač užstrigo, nes kaip tik skaitau Johann Hari knygą „Lost Connections“ apie tikrąsias depresijos priežastis: šiuolaikiniai mokslininkai mano, kad kuo žmogus daugiau padeda kitiems, kuo jis yra dosnesnis ir kuo jis daugiau dėmesio bei laiko skiria kitiems žmonėms, tuo jis būna laimingesnis. Artimiausias kelias į laimę nėra nusipirkti geresnę mašiną, didesnį telefoną ar erdvesnį namą, net ir antidepresantai iš duobės nepadeda išlipti taip, kaip paprastas rūpinimasis kitais. Jei tik skiri kam nors laiko, jei kam nors padedi, pabendrauji, visa tai su kaupu sugrįžta atgal. Susikuria bendruomenės ryšiai, atrandi tikrų draugų (o ne tų, paviršutinių, Facebooke ar Instagrame). O bendruomenėje gyvenantis žmogus nesijaučia vienišas, tokie žymiai mažiau serga depresija.

Gerai pagalvojus, mūsų savižudybių bei alkoholio vartojimo statistika tikriausiai yra tik simptomas, kurio nepagydysi trumpindamas parduotuvių darbo laiką bei uždrausdamas šokinėti nuo tiltų. Mums reikia labiau rūpintis vienas kitu.

Tiesa, kaip tai būtų galima pasiekti, neišmanau. Net sovietinio laikotarpio čia negalima kaltinti: skaitant „Lietuvio kodą“ galima pastebėti, jog jau prieš šimtmetį lietuviai buvo individualistai. Atsiriekia savo žemės lopinėlį ir jokiu būdu niekam neleis jam nurodinėti kaip ten tvarkytis. O kur dar liūdni priežodžiai apie tai, kad lietuviai labiausiai džiaugiasi, kai dega kaimyno tvartas.

Pamenu, kartą važiuojant traukiniu Londone nugirdau vieno vaikino telefoninį pokalbį: jis skambino į ligoninę pasiteirauti, kaip laikosi jo pagyvenusi kaimynė, kuriai naktį pasidarė bloga ir ją išvežė greitoji. Tokį rūpestį sunkiai įsivaizduočiau Vilniuje: aš net nežinau, kas gyvena virš mano buto! Dar pagavau save, kad man šmėkštelėjo lietuviška mintis: „matyt šis jaunuolis nori pretenduoti į palikimą, čia vienintelis logiškas paaiškinimas“. Britai dosnumo reitinge dešimtoje vietoje. Šiek tiek aukščiau už visus į top 20 patenkančius skandinavus, į kuriuos dažnai lygiuojamės.

Roberto Calasso: „The Ruin of Kasch“

Net nežinau, kaip apibūdinti šią knygą. Net nežinau, ar ji man patiko, nes stūmiausi per ją sunkokai. Daug filosofijos, daug faktų, daug istorijos, kurią neretai sunku suprasti: žiūrėk, kažkur mintis pabėgo ir nebesupranti, apie ką čia skaitai. Ir kai jau galvoji, kad nebeverta kankintis, užčiuopi kažką fundamentalaus: apie garbę, apie pasiaukojimą, apie Prancūzijos revoliuciją, apie tai, kuo skiriasi teisė nuo tvarkos, apie post-modernizmą,  marksizmą ir liberalizmą, kurie lipdyti iš to paties molio, nes abu tikisi išlaisvinti žmogų, apie Upanišadas, apie Antikos filosofus. Nors knygai perskaityti reikėjo kelių mėnesių ir kone keliasdešimt kartų norėjau ją mesti į šoną, pergalėjo mano bjaurus įprotis sukandus dantis pabaigti tai, kas pradėta. O kai jau ši knyga užversta, knygyne vėl pagaunu save besidairant Roberto Calasso pavardės – gal ne tuojau pat, bet esu tikras, kad ir toliau norėsiu jį skaityti.

Po „Kušo griūties“ mano skaitytinų knygų sąrašas pasipildė ne viena knyga: nesu skaitęs nei Markso „Kapitalo“, nei Tomo Akviniečio, labai paviršutiniškai suprantu filosofijos minties istoriją, apie Maksą Stirnerį net nebuvau girdėjęs. Rytų filosofijos žinios pasibaigia ties kažkada mokykloje skaitytu „Gilgamešu“. Tiek mažai laiko, o tiek daug įdomių, dar neatrastų dalykų.

Ką perskaičiau spalį

Taip jau išpuolė, kad spalį teko daug skraidyti darbo reikalais, o tai reiškia, kad lėktuvuose turėjau nemažai laiko skaitymui. Be jau minėtos „Hyperfocus“ suskaičiau dar šešias knygas.

Brandon Sanderson – „The Final Empire“

Šią pirmą Mistborn serijos knygą skaitėme knygų klube – tai buvo dar vienas bandymas susipažinti su fantazy stiliumi. Iki galo šio stiliaus kol kas neprisijaukinau, nors visgi skaičiau sunkiai atsitraukdamas. Netgi apibūdinčiau šią knygą kaip guilty pleasure: atrodo, ją perskaitęs ne daug kuo praturtėji, bet vis tiek skaitai kaip kokį junk food. Daug veiksmo, nemažai išplėtotos magijos, bet vis tiek kažkaip viskas primityvu ir lėkšta, veikėjai paprasti, be didelių moralinių dilemų (nors knygų klubo nariai teigė, jog viskas ten daug sudėtingiau, tik atskleidžiama tolimesnėse knygose), siužetas galėtinai tiesinis, be supainiotų vingių.

David Randall – „The Universal Journalist“

Klasikinis žurnalistikos vadovėlis, apie tai, kaip žurnalistas turi elgtis, kaip rinkti informaciją, kas yra svarbios naujienos, kaip reikia rašyti ir panašiai. Labai vertinga knyga, kuri iš dabartinio požiūrio atrodo jau kaip sunkiai pasiekiamas idealistiškų idėjų rinkinys. 

Do you know anyone who can confirm that? – If they don’t, then you need to ask yourself a question: how come this person is the only one in the world who knows this?

David Randall, „The Universal Journalist“

Gerai pagalvojus, Lietuvoje tokio rimto žurnalizmo, kuris bent jau galėtų kažkiek taikyti į griežtus šios knygos standartus, reiktų labai sunkiai paieškoti. Dabartiniai portalai, aklai kopijuojantys pranešimus spaudai bei rašantys iššaukiančias antraštes ir „influenceriai“ yra visiška rimto žurnalizmo priešingybė. „Vedamųjų rašytojai“ (kokiu bandė tapti Užkalnis), kurstantys visuomenės aistras, žurnalistų požiūriu, irgi yra žemesnioji kasta. Žurnalistas turi būti kuo objektyvesnis ir rašyti tik tiesą. Geriausiai, kelių šaltinių patvirtintą tiesą, o ne gandus ir nuomones. 

But columnists, quite definitely, are the strangest of the lot. To be fair (as commentators invariably write in the final paragraph when they have spent all the previous ones being outrageously unfair), columnists are not one species, but a vast family of them, plus assorted subspecies and mutants. Some are mildly annoying, like the self-obsessed me-columnists, who write under the impression that the minutiae of their lives are as fascinating to us as they obviously are to them. These are usually either a thirtysomething woman wittering on about how hopeless she is at everything and doing her best to set back the cause of feminism thirty years; or a slightly older male anxious to prove how far he has progressed down the road to New Manhood. Neither are convincing. […] Good news reporting, of whatever age, tells a story; columns of the past are barely even ephemera.

David Randall, „The Universal Journalist“

Galų gale, gerai rašyti reikia mokėti, o tai neateina be didelių pastangų ir įdėto darbo. Tekstai turėtų būti aiškūs, suprantami, be dviprasmybių, pagrindinės mintys turi būti išdėstytos kuo anksčiau, nes niekas neturi laiko skaityti visą straipsnį tik tam, kad suprasti, apie ką jis (o, kaip tai tolima nuo dabartinių internetinių portalų!). Įsivaizduok, kad ant kalvos stovi tavo geriausias draugas, ir tu bėgi iki jo į kalną norėdamas pranešti savo naujieną: kai jau atsirasi prie jo, būsi uždusęs, tam turėsi kvapo tik keletui žodžių – jie ir turi būti tavo naujienos pirmasis sakinys, atskleidžiantis visą esmę.

Learning how to write is hard, lonely work. We all know people who say they want to write. What they often want is merely to walk around saying they are writers. What they do not want to do is to put their butts on a chair and stay there until they have covered some paper or a computer screen in words. That is what you have got to do. Many, many times.

David Randall, „The Universal Journalist“

Michael Frayn – „The Tin Men“

Šią knygą skaičiau todėl, kad ji buvo paminėta David Randall knygoje apie žurnalistiką: joje minimas laikraštis, kuris buvo rašomas vien socialinių apklausų pagalba. Per apklausas išsiaiškinus, kad žmonėms labiau patinka aviakatastrofos nei traukinių avarijos, o autoavarijose turėtų žūti bent dešimt žmonių, kad tai sudomintų skaitytojus, laikraščio turinys buvo dėliojamas algoritmų. Knyga rašyta 1965-aisiais metais, tad atrodė, kad būtų galėjusi tapti puikiu pranašu Facebook algoritmams ir visoms su tuo susijusioms problemos. Deja, tai tik viena šalutinė knygos mintis, kuri paminėta tik prabėgšmomis: knyga labiau apie absurdišką didelės kompanijos gyvenimą, pasipūtusius ir mažai ką suprantančius vadovus (beje, gana dažnai matyta situacija), baimingai žiūrinčius į savo aukštesniuosius viršininkus. Visgi ganėtinai silpna knyga.

A computer could turn out a paper whose language was both soothingly familiar and yet calmingly incomprehensible.

Michael Frayn, „The Tin Men“

Viktor Pelevin – „SNUFF“

Dar viena knyga knygų klubui – ir šį kartą fantastika, kuri man labai patiko. Daug alegorijų, daug temų, smagi skaityti ir su nemažai vietų, kur padėjus knygą dar norisi pagalvoti. Labai rekomenduotina.

Alex Gregory – „Dadventures: Amazing Outdoor Adventures for Daring Dads and Fearless Kids“

Už šios knygos akis užkliuvo knygyne, tačiau iš knygos tikėjausi gal per daug. Tiksliau, gal nesu toks drąsus tėtis, kad pulčiau įgyvendinti šios knygos idėjas: kelias dienas nakvoti hamake miške, virti dilgėlių arbatą (dilgėles turėtų surinkti vaikai!), statyti upelio užtvanką ar sode kasti ežiukams urvelius. Kai kurios idėjos visai nieko, bet daug kas atrodo ganėtinai ekstremalu (na, arba reikia, palaukti, kol paaugs dukra – su dviejų metų vaiku net vasarą nedrąsu eiti nakvoti į mišką). Juolab, kad skaitant šią knygą dukra tupėjo namie su aukšta temperatūra: matyt nuotykius reikės atidėti vėlesniam laikui.

Jane Jacobs – „Systems of Survival: A Dialogue on the Moral Foundations of Commerce and Politics“

Visgi Jane Jacobs – ne Platonas, o „Systems of Survival“ – ne „Valstybė“. Tikriausiai būtų buvę lengviau skaityti, jei knyga būtų ne keisto dialogo formos, o paprasta esė, nes ta forma kaskart trukdė į viską žiūrėti rimtai. O idėjų lyg ir yra: rašoma, kad vyrauja dvi moralinės sistemos – komercinė ir valdžios / galios, ir iš to kyla daug visokių visuomenės santvarkos ypatybių. Geriausia knygos santrauka visgi yra Vikipedijoje. Pabaigoje jau kankinausi, bandydamas knygą pribaigti, bet nelabai buvo verta. Jei skaityti Jane Jacobs, tai geriau jos knygą apie miestus

Chris Bailey. „Hyperfocus“

Dar viena produktyvumo knyga, kuri savyje sukergia viską, kas šiuo metu  šioje srityje madingiausia: mindfulness, meditacija, getting things done, flow  ir pan. Kaip ir neblogai, bet kartu ir nelabai kas naujo: atleistina, jei tai būtų pirmoji perskaityta knyga šia tema, bet kadangi tokių priskaitęs esu keliasdešimt, tai nenustebino.

Kita vertus, vis tiek negaliu praeit pro tokias knygas ir nusiperku. Tikėtina, kad po keleto dešimtmečių atrodys gana keistai, kad produktyvumo temos yra vienos populiariausių, nors mūsų dėmesio trukmė vis trumpėja, o kuo toliau, tuo labiau mūsų produktyvumą žlugdo žvilgčiojimas į telefoną bei socialinius tinklus. O gal tai nieko blogo? Gal visai nereikia su savimi kovoti ir stengtis iš savęs padaryti superproduktyvų antžmogį? Matyt trumpalaikių malonumo akimirkų gainojimas visgi nėra mums pilnatvę suteikiantis dalykas ir šiuolaikinė visuomenė jaučia kažkokį nejaukų egzistencinį nerimą, jog nemaža gyvenimo dalis yra tiesiog prašvaistoma.

Norma Stevens. „Avedon. Something Personal“

Kartais oro uoste man patinka nusipirkti knygą iš tokios srities, apie kurią nieko nežinau: mados fotografija tikrai šį kriterijų puikiai atitinka. Richard Avedon buvo vienas garsiausių mados fotografų, dirbęs turbūt su visomis įžymybėmis, modeliais ir mados žurnalais.

Avedon fotografijos stilius tikrai išskirtinis: jis vienas pirmųjų fotoportretus darė baltame fone. Pasirodo, ir jo fotografavimo procesas buvo kiek neįprastas: daugiau dėmesio pačiam modeliui, gana nedaug kadrų, daug energijos ir noro atskleisti modelio asmenybę. Richard Avedon tikriausiai buvo gėjus, tad neįprasta buvo ir tai, kad jis nemiegodavo su savo modeliais – pasirodo, tai buvo įprastinė praktika mados fotografijoje. 

Knyga ganėtinai ilga ir gal per daug ištęsta, tačiau ją perskaičius man įstrigo keli dalykai. Pirma, geram fotografui svarbu užmegzti ryšį su savo modeliu, nes tik taip galima tikėtis pagauti gerą akimirką ir atskleisti modelio charakterį. Išmokti fotografuoti – tai ne perskaityti fotoaparato instrukciją ir kelis vadovėlius apie tai, kaip sustatyti šviesas studijoje. Taip, to irgi reikia, bet tai tik pirmas laiptelis, ant kurio užlipa visi. Lygiai taip pat nepadės ir geresnė įranga ar brangesnis fotoaparatas – geros fotografijos esmė yra kažkas žymiai daugiau. Antra, kai pagarsėji vienoje srityje, labai nelengva, prasimušti kitur: Richard Avedon įgavo mados fotografo etiketę, ir kad ir kiek vėliau fotografavo paprastus žmones, kritikams jau nebeįtiko. Dar blogiau: jų nuomone, fotografuodamas skurdžius žmones jis iš jų tyčiojosi – kur tai girdėta, kad mados ir glamūro fotografas savo blykstę nukreiptų į nedaug pasiekusius!

Skaitydamas šią knygą susipažinau su nemenka dalimi mados fotografijos istorijos: kone kiekviename puslapyje turėjau sustoti ir internete ieškoti minimų nuotraukų. Tai tam tikras knygos minusas, nes originalių Avedono darytų nuotraukų joje beveik nėra (bet tai tikriausiai dėl autorinių teisių). O jos tikrai įspūdingos ir išraiškingos: Dovima su drambliais, Suzy Parker Paryžiuje, June Leaf, Elizabeth Taylor, nuoga Stephanie Seymour ir t.t. Man visai naujas pasaulis.

Katherine Ormerod: „Why Social Media is Ruining Your Life“

Su šia knyga kiek apsigavau: per kažkurį podcastą kažką nugirdęs apie populiarią knygą apie blogą socialinių tinklų įtaką iki galo neįsidėmėjau nei pavadinimo, nei autorės. Tad knygyne pamatęs kažką panašaus, griebiau nuo lentynos ir per daug nesigilinęs, nusipirkau. Gavau ne visai tai, ko tikėjausi, bet visgi buvo verta. Tiesa, gal daugiau dėl keliamų klausimų bei problemų, nei dėl siūlomų sprendimų, kurie pasirodė ganėtinai naivoki ir per daug paviršutiniški.

Nors tikėjausi knygos apie nuomonių radikalizaciją, trolinimą, fake news bei buką turinį, gavau knygą apie tas man ganėtinai menkai pažįstamas problemas, kurias socialiniai tinklai kelia moterims ir merginoms: ir tai buvo tikrai nemenkas išėjimas už mano burbulo ribų. Kalbama apie patyčias, depresiją, savivertės sumažėjimą, apie aplinkos spaudimą, norą visiems patikti (ir nusivylimą nesulaukus pakankamos reakcijos).

Ne dažnas supranta, kad Instagram, Facebook ir kiti socialiniai tinklai neatspindi realybės: juose galima rasti tik gražias, filtruotas nuotraukas iš atostogų, vakarėlių ir kitų gražaus gyvenimo akimirkų. Ten nerasi ašarų, nerasi niūrios kasdienybės, visi stengiasi pateikti tik linksmąją savo pusę. O kai kasdien peržiūri keliasdešimties savo pafotošopintų draugių atostogų nuotraukas, gali pasirodyti, jog visas pasaulis yra linksmas, lieknas, tobulas – visas, išskyrus tave. Nes tu sėdi tamsoje vieniša, užsiknisusi buityje, galbūt su klykiančiu vaiku, su taure vyno rankoje ir skrolini. Visi laimingi, visi tolubi, išskyrus tave. Tu – vienintelė lūzerė. Bandant gyventi instagraminį gyvenimą pradedi būti nepatenkintas savo kūnu, savo gyvenimo būdu, savo daiktais, savo padėtimi. Ypač jei seki influencerius, kuriems, atrodo, prabangūs viešbučiai, jachtos ir automobiliai yra kasdienybė. Tada imi ir metams pasiimi vartojamą paskolą, tam kad galėtum susikurti savo svajonių atostogas ir bent jau vieną kartą savo draugams galėtum pateikti tobulų palmių nuotraukų. Šekit! Kaip jūsų pirmadienis ofise?

Panašiai yra ir su internetine motinyste: forumuose gal ir sulauksi pagalbos, bet juos ir labai stiprus spaudimas būti tobulai mamai. Nebeužtenka, kad tavo vaikas pavalgęs ir aprengtas, jis turėtų valgyti tik labai sveiką maistą, būtinai turi būti gimęs natūraliu būdu ir be epidūro, nuo trečio mėnesio lankyti japonų kalbos pamokas ir programuoti jei ne asembleriu, tai bent jau Exceliu. Forumuose visos tokios tobulos ir pasišventę, jog atrodo joms nėra sunkių dienų (tai aišku, kad vaiką reikia nešioti ant rankų jeigu jis to nori iki pat 8-ojo gimtadienio ir jam niekada nesakyti „ne“!) Būnant tokiame burbule labai greitai save galima nuteisti kaip nepakankamai gerą mamą. O juk viskas gerai, nereikia taip visko sureikšminti.

Knyga galėjo būti žymiai stipresnė, jeig visgi būtų užduotas klausimas, kodėl mums iš viso reikia tokios stiprios validacijos iš beveik nepažįstamų žmonių? Kodėl mes nebegalime būti savimi ir dalintis su draugais ne itin tobulomis nuotraukomis, nebijodami būti užbadyti pirštais? Visi socialiniai tinklai tapo „asmeninio prekinio ženklo“ kūrimo įrankiais, bet kodėl mums iš viso reikia būti tais asmeniniais prekiniais ženklais? Ką mes bandome parduoti?

Aš pats Facebook’e nebeplatinu šio dienoraščio įrašų: turint platoką auditoriją (turėjau kelis tūkstančius sekėjų) rašyti tapo sunku, nes jauti kažkokį įsipareigojimą. Žymiai ramiau, kai gali rašyti (beveik) tik sau.