Kabinetas 339

Nepaisant to, kad daugelis dalykų jau ne kartą skaityti internetinėje žiniasklaidoje, tai labai svarbi knyga šiuolaikinei tiriamajai žiniasklaidai. Kruopščiai, detalė po detalės sudokumentuotas tyrimų prieš Skvernelį procesas atskleidžia žurnalistų darbo kasdienybę, o kartu ir paaiškina daug dalykų, kurie tuo metu atrodė keistoki: ypač buvo įdomu sužinoti staigaus žurnalisto Černiausko pasitraukimo priežastis ir užkulisius. Interesų grupės, šantažas, ciniška politika, asmeninė nauda, žaidimai po kilimu, informatoriai, įtampa, išdavystės – čia visko yra.

Vienintelis dalykas, kuris knygoje erzino, tai per daug supaprastintas kalbos stilius ir kalbėjimas trečiuoju asmeniu. „Žurnalistas Pancerovas nuėjo į barą „Gringo“ išgerti alaus“, „Birutė aptarė naujienas su kolega“. Suprantama, jog norima išlaikyti objektyvumą, bet galų gale gaunasi šiek tiek keistai: istorijos kulminacija vis tiek yra draugo ir bendradarbio išdavystė, kurios tiesiog negalima papasakoti atsiribojant be asmeninių potėpių. Net ir be Černiausko įvykių visoje knygoje yra jaučiama įtampa dėl Skirmanto Malinausko pozicijos – jis kaip ir buvęs bendradarbis ir draugas, bet nuėjęs į kitą barikadų pusę. Kad ir kaip būtų, asmeninių emocijų tokiais atvejais tikriausiai neįmanoma ištrinti, o stengiantis jas pridangstyti tekstas gavosi ganėtinai negyvas. Kita vertus, manau, kad pačio pasakojimo objektyvumas yra išlaikytas pagal aukščiausius standartus: faktai kelis kartus pertikrinti, jais nesuabejosi.

Belieka tik apgailestauti, jog dabartinei valdžiai šie žurnalistiniai tyrimai visai nesvarbūs: visi priekaištai ir nuodėmės numojamos ranka, galima elgtis taip, kaip nori. Tikėkimės, kad bent jau rinkėjai į tai atsižvelgs: kuo daugiau žmonių perskaitys šią knygą, tuo bus visiems geriau.

Arabiška laiko zona

Pasirodo, jog iki 1968-ųjų metų Saudo Arabijoje buvo naudojamas labai senas ir keistas laiko zonos nustatymo metodas: para buvo suskirstyta į 24 valandas, tačiau jų trukmė kiekvieną dieną keisdavosi. Tik saulei nusileidus laikrodžiai būdavo iš nustatomi ties nuliu ir prasidėdavo naktis, kuri tęsdavosi iki saulėtekio. Naktis, kaip ir diena, buvo padalinta į dvylika lygių dalių: žiemą nakties valandos gaudavosi kiek ilgesnės nei vasarą.

Ši sistema ne tokia jau ir nepraktiška: saulei leidžiantis visada muedzinas kviečia maldai, tad tai ir laikas, kai visi pasitikslina savo laikrodžius. Toks laiko skaičiavimas gerai tinka ir kultūriškai: kadangi laikas nėra labai tikslus, o kiekvieno laikrodžiai skiriasi keliomis ar keliasdešimt minučių, niekas punktualumo ir nesitiki. Nereikia stresuoti, kad vėluoji, nes niekas tikslaus laiko nežino. Laikas tampa lanksčia sąvoka, o laikrodis tik kažkiek padeda koordinuoti veiklą. Tai tik įrankis, o ne vergystės pančiai.

Kol visas bendravimas tarp žmonių vyksta viename kaime ar miestelyje, tokio laiko matavimo visiškai pakanka. Problemos ėmė kilti, kai reikdavo susitarti su kažkuo iš toliau – net ir už dešimties kilometrų laikas gali skirtis visa valanda, jei saulė viename kaime leidžiasi už kalno ir ten temsta anksčiau. O ką jau kalbėti apie laiko suderinimą su vakariečiais, kurie 1960-aisiais vis labiau plūdo į Arabiją siurbti naftos. Nuo 1968-ųjų Saudo Arabija perėjo prie įprastinio Saudo Arabijos Standartinio laiko.

Pagal Vilniaus saulėtekį ir saulėlydį, dabartinis „arabiško stiliaus“ laikas yra , kiekviena nakties valanda trunka minučių, o dienos valanda – minučių.

Lietuvos totoriai XIX amžiuje

2000-aisias metais pradėjau studijuoti Vilniaus Universitete ir pirmaisias metais turėjome išklausyti kursą, pavadinimu „Mokslinių tyrimų pagrindai“. Nebepamenu, kas jį dėstė, bet tai buvo griežta standžiai suveržtų į rėmus apipelijusių klišių mokykla: moksliniame darbe privaloma literatūros apžvalga su ne mažiau kaip keliasdešimt išnašų (viena išnaša – vienas sakinys apie ją, tad pakakdavo perskaityti literatūros šaltinio santrauką), būtina vartoti sukaulėjusią nevaizdžią formaliąją kalbą, ir, pageidautina, bent keletą kartų kiekviename puslapyje įvelti žodį „problematika“. Tai suteikia moksliniam darbui žymiai daugiau svorio, eliminuoja bet kokią abejonę mokslininko rimtumu ir, matyt, padvigubina šansus būti išspausdintam kokiame nors vietinės reikšmės mokslinių darbų žurnale. Niekada tokių aukštumų nepasiekiau.

Tamaros Bairašauskaitės monografija „Lietuvos totoriai XIX amžiuje“ – idealus tokio mokslinio darbo pavyzdys iš 1996-ųjų, atitinkantis visus tuos mokslinių tyrimų pagrindų standartus, kurių mus mokė. Sausas, pabrėžtinai formalus, besiremiant tik oficialiais šaltiniais, lyg ir apie totorius, bet visai be jų dvasios: medžiagos archyvuose perversta labai daug, tačiau ji taip išdžiovinta, jog telikęs tik sausas faktų rinkinys, pagal kurį suprasti tikrąjį totorių gyvenimą XIX amžiaus Lietuvoje ne ką lengviau nei iš PVM deklaracijų suvokti, ką galima nusipirkti Maksimos parduotuvėse. Kadangi pati autorė yra totorių kilmės, toks apsiribojimas vien tik oficialiais valstybinių archyvų dokumentais (surašymų duomenys, mokestiniai sąrašai, bajorystės įrodymų bei teismų bylos) glumina – negi tikrai nėra kokių nors bendruomenės laiškų, pasakojimų ar atsiminimų, kurie suteiktų tiems oficialiems dokumentams gyvybės ir spalvos?

Kad ir kaip ten bebūtų, kažkiek vis tiek apie totorių gyvenimą XIX amžiuje sužinojau. Buvo jų apie 4-7 tūkstančiai, gyveno ne vien aplink Vilnių bei Trakus, bet ir tolėliau, beveik visi buvo pripažinti bajorais. Nežinojau, kad keletas kilometrų nuo mano senelio tėviškės, Vinkšnupiuose, dar nuo Vytauto Didžiojo laikų buvo totorių dvaras ir netgi apie šimtą metų stovėjo medinė mečetė. Totoriai nuo seno tarnaudavo kariuomenėje, turėjo atskirus pulkus, o už tarnystę gaudavo žemių bei dvarus – toks jų bajoriškas statusas buvo pripažintas ir po Lietuvos-Lenkijos padalijimo. Lyg ir buvo ištikimi carui, atrodo, jog į sukilimus nesivėlė, tad buvo laikomi patikimais, mielai priimami į valstybės tarnybą. Tikybos laisvė ir toliau jiems buvo leidžiama, nors valdžios potvarkiais jie buvo priskirti prie Krymo dvasinių vadovų. Kas buvo labai nepatogu, nes sueuropėję lietuviški totoriai su jais nelabai ką turėjo bendro. Įdomu tai, kad užfiksuota keletas moterų „atsivertimų“ į katalikybę arba stačiatikybę: pagal Rusijos potvarkius buvo draudžiama tuoktis skirtingų tikybų žmonėms, tad atsivertėlės iš karto valdžios akyse buvo laikomos išsiskyrusios su savo vyrais musulmonais. Tai buvo geras pretekstas pabėgti nuo buitinio smurto.

Gaila, kad monografija menkai atskleidžia Lietuvos totorių vidaus gyvenimą: kaip jie priėmė valdžios pasikeitimą, ar bendruomenė sustiprėjo, ar atvirkščiai – įgavus daugiau galimybių siekti karjeros ne vien karyboje ėmė asimiliuotis? Ar iš karto atmetė griežtesnį islamą, kurį praktikavo Krymo totoriai? O gal visgi moterų „atsivertinėjimai“ į krikščionybę rodė, kad ir Lietuvos totoriai gyveno gana griežtais papročiais? Gal daugokai tikėjausi.

Beribė žodžio laisvė tėra techno-utopija

Seniai seniai, kai prieš daugiau nei penkiolika metų pradėjau rašyti šį tinklaraštį, buvo tikima, kad internetas suteiks galimybių visiems laisvai reikšti savo nuomonę, išnyks cenzūra, bet kuris žmogus galės išsilaisvinti iš masinės medijos tironijos. Kuo daugiau galimybių reikštis „paprastam žmogui“ (nes juk mes tokiais save laikėme – tinklaraštininkai ne kokie žurnalistai su darbuotojo pažymėjimais ir leidimais patekti ten, kur ne visiems lengva įkišti nosį!) – tuo daugiau demokratijos. Laisvas žodis, kad ir koks ir atrodytų kvailas, buvo vienareikšmiškai laikomas teigiamu dalyku. Panašios filosofijos laikėsi ir dauguma socialinių tinklų kūrėjų, bet pastaruosius metus visgi požiūris keičiasi: nuo Delfio komentarų moderavimo iki Facebook banų, visa viešoji internetinė erdvė po truputį vis labiau tampa civilizuotesnė.

Šia tema neseniai perskaičiau neblogą straipsnį New Yorkeryje, kuris gana tiksliai sudėliojo visus akcentus. Jau kuris laikas jaučiu, kad kuo toliau, tuo visgi labiau pritariu minčiai, kad bet kokia nevaldoma žodžio laisvė visgi yra ydinga: nesantaikos kurstymas, hate speech, patyčios ir panašūs dalykai neturėtų būti skatinami. Deja, davus absoliučią laisvę ir anonimiškumą, dažnai diskusijos labai lengvai nuslysta šia linkme, ir tai turi daug žalingų pasekmių.

New Yorkerio straipsnyje radau įdomų man iki šiol nežinomą faktą apie knygų spausdinimą ir reformaciją:

Steve Huffman, the co-founder and C.E.O. of Reddit, told me that in high school he learned “about Gutenberg, Martin Luther—the democratization of knowledge and power. It was deeply ingrained in me that freedom of expression is important.”

[…]

“The advent of printing,” Eisenstein writes, “provided ‘the stroke of magic’ by which an obscure theologian in Wittenberg managed to shake Saint Peter’s throne.” The theologian, of course, was Martin Luther. Eisenstein recounts the viral dissemination of Luther’s Ninety-five Theses in some detail. Nowhere, however, does she mention one of Luther’s later works, a treatise called “On the Jews and Their Lies.” “We are at fault in not slaying them,” Luther writes. “I shall give you my sincere advice: first, to set fire to their synagogues or schools. . . . Second, I advise that their houses also be razed and destroyed. ” It goes on and on, with an avidity that was shocking even by the standards of the time. Luther’s swan song, published in the year of his death, was a pamphlet called “Warning Against the Jews.”

New Yorker, „The Dark Side of Techno-Utopianism

Ar tai ženklas, kad su amžiumi konservatyvėju?

Adam Kay – „Dabar tau skaudės“

Gydytojų darbas sunkus. Nežmoniškai sunkus. Budėjimai, viršvalandžiai, stresas, graužatis, kad ne viską iki galo padarei tam, kad išgelbėtum gyvybę, maži pinigai (nors su tuo gal ir galima ginčytis – tiesiog pinigai maži, jei dirbama vien tik valstybiniame sektoriuje), nuovargis, ilgi studijų metai. Kraujas, mirtys, skausmas. Tam reikia pasišventimo.

Adam Kay knyga yra juokingų (ir šokiruojančių) pasakojimų apie gydytojo rezidento darbą rinkinys, ir jis tikrai puikiai valdo klaviatūrą. Deja, to negalėčiau pasakyti apie lietuvišką vertimą, nes jis tikrai daugelyje vietų trukdė skaityti. Douchebag nėra „dušas“, o bernvakario nereiktų vadinti „viengungių vakarėliu“. Jei ne vertimas, knygai būtų galima skirti aukščiausius balus. Net jei kai kuriose vietose skaityti šlykštoka, bet juk tokia nepasaldinta gydytojų darbo kasdienybė.

Ši knyga privers susimąstyti, kas iš tiesų motyvuoja žmones: pasitenkinimas išgelbėjus gyvybę žymiai svarbesnis nei pinigai ar ramesnis darbo tempas. Turbūt padeda ir tai, kad šiame darbe visada matai prasmę – tai ne maigyti klaviatūrą ir stumdyti Excelio celes kuriant naują finansinę ataskaitą ar duomenų bazės dokumentaciją, kurios galbūt niekas neskaitys. Tiesiog nepalyginama.

Kaip galvoja prancūzai

Galvojau, kad ši knyga bus lengvesnė, nes tikėjausi kažko panašaus į Kate Fox knygą „Watching the English“. Sudhir HaareesinghHow the French Think: An Affectionate Portrait of an Intellectual People“ pasirodo gana sunkiai kramtomas tomas apie prancūzų filosofinę mintį bei jų mąstymo šablonus.

Prasibrovus pro gana sudėtingą, kone akademinę kalbą, įdomių įžvalgų knygoje tikrai galima rasti. Prancūzai piešiami kaip gilūs intelektualai, bet kartu ir kontrastingai priešinami su anglo-saksiškaja minties mokykla: britai ar amerikonai žymiai praktiškesni, jiems labiau svarbios ne patrauklios filosofinės utopinės konstrukcijos, o tai, kas veikia realybėje. Britai, prancūzų akimis, yra per daug pragmatiški, per daug užsiėmę pinigų darymu, kai patys prancūzai save laiko protingesniais, gebančiais galvoti apie tokiu dalykus, kaip tautų draugystė, brolybė, pinigus laiko vulgariais, ir geriau imasi revoliucijos siekiant įgyvendinti utopiją nei nuosekliai dirba link savo tikslų.

Vienas įdomiausių skyrių yra paskutinis, kuriame rašoma apie dabartinę prancūzų filosofinės minties situaciją. Jei dar ano amžiaus viduryje prancūzai buvo visiem įdomūs (daug kas skaitė Camus, Baudrillardą ir pan.), tai paskutinius kelis dešimtmečius jokių ryškių asmenybių prancūzų rašytojų bei filosofų tarpe nebeliko. Taip, knygos vis dar rašomos, leidžiamos prancūzų kalba, bet jos retai pasiekia bestselerių sąrašus už Prancūzijos ribų, jos lieka lokalios. Panašiai ir su prancūzišku mokslu: jei prieš šimtmetį ar kiek seniau prancūzai garsėjo savo mokslininkais (Pasteras, Kiuri, etc), tai dabar net Prancūzijos universitetai vargiai gali konkuruoti su kitų Europos šalių mokslo įstaigomis. Ir kas gali paminėti kokį labai sėkmingą pastarųjų metų prancūzų išradimą? Nebelabai kas.

Visas šis nuosmukis Prancūzijoje kelia tam tikrą tautos depresiją. Jeigu prieš šimtmetį ar kelis prancūzai buvo pati stipriausia intelektuali jėga pasaulyje, formavusi tautų vertybes (tereikia prisiminti, kokia svarbi pasaulio minties raidai buvo Prancūzijos revoliucija), tai dabar jie jaučiasi likę niekam neįdomiame užribyje. Dar prieš šimtą metų carinėje Rusijoje aukštuomenėje buvo gero tono ir išsilavinimo ženklas šnekėti prancūziškai, o dabar tai visiškai pakeitė anglų kalba. Kultūriškai prancūzai pralaimėjo, ir, deja, kol kas nelabai turi ką pasiūlyti naujo.

David Sedaris: „Naked“

Šią knygą radau naujai atrastame Joe Sandoe knygyne Londone: tas trijų aukštų suspaustas knygynėlis kimšte prikimštas įvairiausių įdomių knygų. Viskas sugrūsta nugarėlėmis į pirkėją, tad esi priverstas jas traukioti, vartyti ir nepajauti, kad jau į krepšį susirinkai tiek keistenybių, kad kelionei namo teks pirktis naują lagaminą. Taip ir turi atrodyti idealus knygynas.

Tad naršant po lengvesnių skaitalų skyrių pastebėjau, kad jame yra gal penkerios David Sedaris knygos. Apie šį humoro rašytoją nieko nebuvau girdėjęs, tad nusipirkau vieną jo knygą paragavimui. Visgi bendrai didelio įspūdžio David Sedaris nepadarė: tiesiog gal tai kiek kitokio stiliaus humoras nei man patinka. Nors pats titulinis apsakymas „Naked“ apie autoriaus atostogų savaitę nudistų kolonijoje labai geras: tiek juokingas, tiek verčiantis pagalvoti apie kūną, įvairius tabu, apie visuomenę ir apie stereotipus – užskaitau.

Tikriausiai kitų David Sedaris knygų neimsiu skaityti. Deja, neprilipo.

Pilietybės išsaugojimo referendumas – negaliu apsispręsti

Prisipažinsiu, kad likus tik gerai savaitei iki referendumo dėl pilietybės išsaugojimo vis dar nesu iki galo apsisprendęs kaip balsuoti. Referendumo intencijos tikriausiai geros, bet įgyvendinimas kelia klausimų, ir nesijaučiu iki galo užtikrintas, kad visi iki galo į juos rimtai žiūri. Lyg ir būčiau linkęs pilietybės išsaugojimui pritarti, bet jaučiu kažkokią keistą abejonę – lyg su džiaugsmu balsuočiau už elektroninio balsavimo įteisinimą iki galo nesuprasdamas jo rizikų (jeigu ką, tai esu stipriai „prieš“ elektroninį balsavimą), o tik vertindamas intencijas.

Teigiamai balsuoti norėčiau, nes manau, jog šiuolaikinė valstybė nebėra ribojama teritorija – geru piliečiu gali būti ir gyvendamas visai kitur. Visai nesvarbu, jog jau dešimtmetį dirbi Londone ar gyveni JAV: jeigu tik yra noras turėti ryšį su Lietuva, tokio noro nereikia slopinti. O ir šiaip, kuo toliau, tuo labiau ribos tarp fizinių valstybių nyksta, nes didžiąją laiko dalį pradedame leisti virtualioje realybėje, kur tavo IP adresas neturi daug reikšmės (nors kuo toliau, deja, visgi jo reikšmė irgi didėja). Be to, realybėje tokių „naujų“ piliečių bus tikriausiai ne tiek jau ir daug: gal tik keli tūkstančiai, tad ar verta dėl to sukti galvą ir ieškoti rizikų?

Lygiai taip pat esu už tai, kad emigrantams būtų galima lengviau keliauti: net jei jie jau įsišaknijo kitose šalyse ir gavo jų pilietybes, Lietuvos pasas suteiktų Šengeno erdvės privalumus. Tai neabejotinas pliusas, palengvinantis gyvenimą, ypač tokioje aplinkoje, kurioje Britanijos išėjimas iš Europos Sąjungos gali sukelti papildomų nepatogumų.

Iš kitos pusės, referendumu keičiame Konstituciją, kurioje numatyti pamatiniai valstybės principai, o dabartinėje formuluotėje pilietybės išsaugojimas numatytas tik Lietuvos Respublikos piliečiams pagal kilmę, kurie įgyja euroatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios (ES ir NATO) valstybės pilietybę: ganėtinai specifiška, bet kartu teoriškai su rizika, kad tie kriterijai gali keistis. Taip, suprantu, kad tai yra saugiklis, kuris šiuo metu mus saugo nuo priešiškų valstybių bei „žalių žmogeliukų“, nes išeliminuoja visus, kurie yra už ES ir NATO ribų, bet ar jis bus pakankamas po 20 metų? O po 120-ies? Būčiau žymiai labiau už tai, kad pilietybė būtų išsaugoma visiems, nesvarbu, kokios valstybės pilietybę jie įgyja – taip bent jau rizikos tampa visiems aiškesnės ir suprantamesnės. O jei dėl tokio pasiūlymo daugelis nebūtų linkę pritarti, gal ir dabartinis variantas visgi nėra toks geras? Taip, Konstitucijos atžvilgiu esu konservatyviai paranojiškas.

Turiu ir filosofinių abejonių dėl priesaikos kelioms valstybėms vienu metu. Gerai, jeigu interesų konfliktas niekada nekyla, visada išliekame sąjungininkai ir esame tose pačiose barikadų pusėse. Bet net ir tada, kovojant su vienu priešu, kurios valstybės kariuomenėje turėtų atlikti pareigą dvigubas pilietis? Kuri valstybė turi viršenybę? Kartu su pilietybės teikiamomis privilegijomis ateina ir pareigos, bet ar dvigubi piliečiai net labai norėdami jas gali vykdyti? Šiuo metu asmuo įstatymiškai gali būti tik vienoje santuokoje arba politinėje partijoje, vienguba pilietybė irgi turi logikos. Reziduoti kitoje ES valstybėje turint Lietuvos pilietybę niekas nedraudžia.

Dar gera savaitė galvojimui.

Tara Westover: „Apšviestoji“

Ši knyga labai patiko žmonai ir uošvei, o be to ją labai rekomendavo Bill Gates – žodžiu, ji lengvai pateko į šiemet būtinų perskaityti knygų sąrašą. Patiko, bet visgi ne taip, kaip pernai skaityta „Hillbilly Elegy“: gal sunkiau buvo identifikuotis su heroje, gal kartais per daug kai kas atrodė perspausta ir sutirštinta, gal sunku buvo suprasti, ar čia sisteminė visuomenės problema, ar tiesiog Tarai taip nepasisekė, kad gavo tokius tėvus su psichinėmis ligomis.

Jei „Hillbilly Elegy“ gana aiškiai matosi, kas visgi herojų ištraukė iš asocialumo duobės ir tempė į šviesą: užsispyrusi močiutė, kariuomenės būrio vadas, ar kiti sutikti žmonės, tai „Apšviestojoje“ gana sunku suprasti, iš kur atsirado polinkis į mokslą. Išaugus mokslo nekenčiančioje aplinkoje vargu ar galima lengvai įgauti kitokias vertybes. Be to, man buvo gana sunku patikėti, jog visiškai nieko nemokomi vaikai, užaugę kone drevėje, per vasarą galėtų išmokti tiek, kad išsilaikytų baigiamuosius mokyklos egzaminus: ar tik dvi klases baigęs suaugęs lengvai su tuo susidorotų? O gal visgi nebuvo taip jau tie vaikai nemokomi ir sąlygos siekti šviesos nebuvo jau tokios baisios? Keturi mokslo daktarai asocialioje šeimoje šiaip jau neišauga.

Panašios kritikos susilaukia ir tėvų „survivalistų“ paveikslas – gal jie ir ruošiasi pasaulio pabaigai, bet iki visiško kraštutinumo jiems tolokai: yra namie ir internetas, naudojamasi ir elektra, yra ir telefonas. Jų gyvenimo stilius nėra kraštutinis Amišų idealas. Pati autorė gana dažnai pabrėžia, jog nebepasitiki savo atmintimi: dažnai tuos pačius įvykius jų dalyviai piešia kitokiomis spalvomis.

Nepaisant šių trūkumų, visgi tai užkabinanti knyga. Labiau apie psichinę negalią, apie smurtą šeimoje, apie asocialumą, mažiau apie kraštutinį religingumą, apie mormonus bei tamsuolių kaimiečių vertybes. Bet norint geriau suprasti, kuo gyvena tamsuoliškoji JAV gyventojų dalis, rekomenduočiau skaityti „Hillbilly Elegy“.

Marina Abramovič: „Walk Through Walls“

Autobiografija visada lieka autobiografija – kai kurie dalykai atrodo pagražinti, gal kas ir nutylėta, kas nors pašviesinta, sušvelninta, bet galų gale tai atspindi autoriaus požiūrį į savo nueitą kelią. Marina Abramovič – viena garsiausių performansų menininkių pasaulyje, tikra performansų „močiutė“, ne kartą plėtusi šio žanro ribas ir ne kartą šokiravusi žiūrovus.

Nors Marina ir stengiasi save nupiešti kaip itin stiprią asmenybę, kuri gali visur „eiti kiaurai sienas“ bei viską nugalėti, artodo, kad tai kartu ir sulaužyta siela: privilegijuota vaikystė aštuonių kambarių bute (kas Jugoslaviško socializmo realybėje yra neįtikėtina prabanga) tarp nuolat konfliktuojančių tėvų, savęs žalojimas, žaidimai su mirtimi, fatalizmas. Ir kartu nuolatinis dėmesio noras. Noras šokiruoti, peržengti skausmo ribas, atsisakyti absoliučiai visko dėl meno: vaikų, gyvybės, prieraišumo. Ganėtinai keista skaityti memuarus, ir juose beveik nerasti gilesnio paaiškinimo, kam labiausiai skirti Marinos performansai: susidaro įspūdis, jog jie visgi labiausiai skirti jai, o ne publikai. Peržengti save, dar kartą save nuplakti, dar kelias savaites save kankinti nejudant. Ir visur tik „aš“, „aš“ ir „aš“. Aš galiu, o mano partneris negalėjo to iškentėt. Aš galiu nuoga save viešai žaloti, nes ne kiekvienas tai išdrįstų. Štai, žiūrėkit kaip man visai nebaisu, kai badau savo rankas peiliu.

Knygos skyriuje apie jos žymiausią performansą „The Artist is Present“ rašoma, kad jai į akis atėjo pažiūrėti labai liūdna mergina, ant rankų laikiusi kūdikį. Ilgai pažiūrėjus Marinai į akis, ji atidengė kūdikio galvą, kur matėsi randas ir nuėjo. Pasirodo, kūdikis sirgo smegenų vėžiu ir tai buvo diena, kai buvo nuspręsta, kad daugiau chemoterapijos nebebus jam taikoma, nes jis per daug kankinasi, o išgelbėti jo nėra šansų. Marina sugretina šį kūdikio randu su savaisiais randais, kurie ant jos kūno atsirado dėl jos performansų, bet toks sugretinimas skamba tuščiai ir kvailokai: kūdikio randai yra tikri, jo toks likimas, o Marinos – sau pačiai suteikto viešo skausmo publikai randai. Nelabai tik aišku, ar Marina supranta, kad tai nelygiavertis palyginimas.

Tiesa, nepaneigsi, jog Marinos Abramovič performansai iš tiesų nepalieka abejingų – ji moka žaisti publikos emocijomis. Ir gal net ne tiek svarbu, kad jis tiki šamanais, telepatiniu bendravimu mintimis, kristalų jėga ir kitomis paikystėmis: emocija publikai yra tikra. O ją gali sukelti ne kiekvienas menininkas.