Suzy Hansen: „Notes on a Foreign Country: An American Abroad in a Post-American World“

Iš tiesų nusipirkau šią knygą manydamas, kad tai knyga apie Turkiją JAV piliečio akimis. Na, ji kažkiek apie Turkiją, bet labiausiai apie pačią JAV. Autorė nemažai laiko gyveno Stambule, keliavo po Egiptą, Afganistaną, Iraką, ir šioje knygoje aprašė, ką šių šalių gyventojai mano apie Jungtines Amerikos Valstijas. Kaip galima nuspėti, galvoja jie ne per daug pozityviai, nors dar prieš kokį pusšimtį metų į amerikonus žiūrėjo su entuziazmu akyse.

Anti-Americanism is not some bitter mental disorder inflamed by conspiracy theories and misplaced furies and envy. It is a broken heart, a defensive crouch, a hundred-year-old relationship, bewilderment that an enormous force controls your life but does not know or love you.

Suzy Hansen

Ši knyga labai puikiai paaiškina anti-amerikonizmo šaknis. Nors amerikonai labai mėgsta pabrėžti, jog laisvė yra jų pagrindinė vertybė, priverstinis šalių tempimas į vakarų civilizaciją vietos gyventojams neatrodo pozityvus. Privalai būti laisvas nuo čadrų, nuo rytietiškų įpročių, negali rinktis ne kapitalizmo. Natūralu, kad bet kokios priverstinės reformos sukelia reakciją ir pasipriešinimą.

Atatiurko vertybės Turkijoje atrodė, jog idealiai sutapo su JAV vertybėmis: per prievartą modernizuoti šalį ir atvesti ją į vakarus, ir nesvarbu, kad tai daroma diktatoriškomis priemonėmis. Liberalizmas per autoritarizmą – pasikartojantis motyvas ir Lotynų Amerikoje, kur JAV stipriai rėmė valstybių perversmus ir vis kišdavosi į politinį gyvenimą. Nebūtų kišęsi, jas būtų užvaldę komunistai. Bet komunizmo šmėklos nebėra, tačiau ir toliau atrodo, jog šalims, kurios gyvena ne visai pagal JAV taisykles, yra nesaugu: ar bent jau taip jaučiasi vietiniai gyventojai.

Patiko mintis, kad daugeliui pasaulyje yra sunkiai suvokiama laisvės, kaip vertybės idėja: dauguma nori ne laisvės, o teisingumo (justice). Gal dėl to, kad neturi iliuzijų, jog absoliučią laisvę iš viso įmanoma pasiekti – visada būsi nuo kažko priklausomas: šeimos, įstatymų, tradicijų ir pan. Arabų pavasaris, nacionaliniai judėjimai, islamo radikalizmas – jiems nereikėjo laisvės kaipo tokios, jiems reikėjo teisingesnio pasaulio. Deja, dažnai su revoliucija ateina dar vieni tironai, dar viena, gal šįkart kitaip neteisinga tvarka. Afganų pasakojimais, juos labiausiai žeidžia ne tai, kad JAV daro tvarką jų šalyje, o dėl to, kad jie tai daro nebaudžiami ir be atsakomybės – nėra kur gauti teisingumo, jeigu primetamos vakarietiškos taisyklės vietiniams afganams netinka. Ir ypač dėl to, kad amerikonams galioja kitokios taisyklės: jie už visų jurisdikcijų ribų. Tai skaitydamas prisiminiau JAV ambasadoriaus žmonos istoriją Britanijoje: partrenkusi žmogų ji liko nenubausta. Tai siutina.

As Gilman writes, the difference between the Europeans and the Americans was that the Europeans never even imagined that colonized peoples were capable of being as modern as Europeans. The Americans wholeheartedly believed they could make anyone into an American.

Suzy Hansen

Šalies prievartinis modernizavimas dažnai vietinių galvose asocijuojasi su pinigų švaistymu (perkami brangūs JAV tiekėjų gaminti daiktai už JAV skolintus pinigus), didelės išlaidos ginklavimuisi (iš tos pačios JAV karinės pramonės), korumpuotais diktatoriais ir nuolatiniu kišimusi į vietinius reikalus, jei tik svarstoma nukrypti nuo kapitalizmo, „liberalizmo“ ir „demokratijos“ kelio. Gali jaustis negerbiamu bejėgiu, nes nelabai kam pasiskųsi.

Suprantama, ne viskas taip juoda ir ne viską reikia priimti už gryną pinigą, bet ši knyga gana gerai paaiškina anti-amerikonizmo šaknis. Ją perskaičius galima geriau suprasti kitokį požiūrį. Ir verta sau priminti, kad panašios nuotaikos vyrauja ne vien Islamo pasaulyje, bet ir pačioje JAV – nusivylę bei „runkeliai“ dažniausiai nori ne laisvės, o stiprios rankos, ir už vis labiausiai – teisingumo. Kad korumpuoti bankininkai ar valdininkai už milijonus nepirktų dar vienos jachtos, kai pats tuo tarpu vos suduri galą su galu gavęs sąskaitą už gydymą. Teisingumo jausmo ir pagarbos vienas kitam, deja, vis mažėja.

George Orwell: „1984“

1998-siais metais, būdamas vienuoliktoje klasėje, dvejiems metams išvykau mokytis į Angliją, ir pirma knyga, kurią mokytojai man primygtinai siūlė perskaityti buvo Orvelo „1984“. Pamenu, kad man ji padarė nemenką įspūdį: Tarybų Sąjunga dar buvo labai šviežias prisiminimas, tad jaučiausi gerai pažįstąs tikrąjį tos knygos pasaulį. Na, kai kurie dalykai gal kiek per daug fantastiški (tai, kad galima sekti tave per televizorių, kad nuolat galima perrašyti istorinius laikraščius, ir niekas to nepastebi ir pan.), bet tai buvo galima nurašyti kūrybinei išraiškos laisvei – juk kartais reikia perspaustų metaforų įspūdžiui paryškinti.

Šiemet „1984“ perskaičiau dar kartą. O. VAU. Aišku, aš irgi tikriausiai nemažai paaugau nuo to spuoguoto šešiolikinio skaitytojo amžiaus ir knygose galiu įžvelgti daugiau nei anuomet, bet atrodo, jog Orvelo „1984“ irgi tapo žymiai aktualesnė nei prieš dvidešimt metų. Propaganda, istorinio naratyvo konstravimas šiais laikais nepalyginamai svarbesni nei Jelcino laikais. Ir ne vien Rusijoje ar Sovietų Sąjungoje, šiuos žaidimus žaidžia kone visi. Ir svarbiausia, jog dabar mes tam turime visas technologijas, kurios atrodė tokios neįmanomai fantastiškos Orvelo knygoje. Jus seka gal ne televizorius, o telefonas, bet man atrodo, jog seka žymiai geriau nei teleekranas – GPS veikia net miške. Ir jei seniau pagrindinio herojaus darbas perrašinėti senus laikraščius taisant nepatogias tiesas atrodė labai beprasmis (nes juk ar gali būti įmanoma, jog neliktų pas ką nors spausdinto laikraščio kopijos?) dabar tai atrodo visiška realybe: ar kas pastebėtų, jei kas perrašytų kokių dešimties metų senumo delfi straipsnį? Nemanau.

Tie, kas kontroliuoja praeitį, kontroliuoja ir ateitį. Mūšis dėl praeities mūsų galvose vyksta jau senokai ir jame susiremia nemažos trolių ir botų kariuomenės. „1984“ yra viena svarbiausių šių laikų privalomų perskaityti knygų.

Jenny Odell: „How To Do Nothing“

Prisipažįstu, kad mane suviliojo pavadinimas ir labai geras reitingas Goodreads svetainėje: tikėjausi lengvos kone self-help stiliaus knygos apie skaitmeninę detoksikaciją, kažko panašaus į Cal Newport rašinius. Gavau kiek daugiau, bet labiau klausimais nei atsakymais.

How to Do Nothing“ galima rasti daug filosofijos apie individualizmą, išsiskyrimą nuo minios, nepasidavimą laiko tėkmei. daug vietos apmąstymams, kodėl reikia daryti taip kaip visi, ar nevertėtų sustoti ir giliau apmąstyti prasmę vietoje automatinio skrolinimo per socialinių tinklų naujienas, ar gal tiesiog atsijungti nuo minios gamtoje. Pastebėti mažus dalykus, įsiklausyti į paukščių giesmę ar tiesiog nieko neveikti – kuo toliau, tą vis labiau pamirštame. Ir ne vien dėl to, kad socialiniai tinklai taip sutverti, kad kaskart juos atsidarius vis vėl ir vėl norėtųsi skrolinti ieškant naujo stimulo: visa visuomenė tapo labai priklausoma nuo „laikų“, „peržiūrų“ ar „followerių“ skaičiaus. Beveik viskas, ką veiki, yra matuojama potencialiais „laikais“: eini į kopą kad padarytum gerą nuotrauką instagramui, o ne tam, kad užlipus paklausytum vėjo genamų smėlių smilčių šiurenimo. Važiuoji šimtus kilometrų dviračiu, kad galėtum papostinti kelionės žemėlapį. Kepi keksiukus, nes jais bus galima pasidalinti Facebook. Ir jei kad nelabai pavyko, tai tuo tinkle nesidalinsi ir tikrai nesidžiaugsi vien dėl to, kad pabandei – juk tai nesurinko labai daug „laikų“.

But the villain here is not necessarily the Internet, or even the idea of social media; it is the invasive logic of commercial social media and its financial incentive to keep us in a profitable state of anxiety, envy, and distraction.

Jenny Odell: „How To Do Nothing“

Ši knyga neskatina bėgimo nuo visuomenės į dykrą, neskatina griežtai mesti socialinių tinklų juos iškeičiant į paukščių stebėjimą. Lygiai taip, kaip metęs visuomenės normas Diogenas, apsigyveno statinėje, bet vis dar tarp žmonių, taip ir čia siekiama parodyti, kad galima kitas kelias: nebūtina bėgti, bet galima rinktis savo kelią. Nebūtina ištrinti socialinių tinklų iš savo telefono, bet galima pasirinkti, kaip juos naudoji ir sąmoningai sau vis užduoti klausimą, ar nereiktų daugiau dėmesio skirti fiziniam pasauliui už socialinių tinklų ribų. Ir ar neverta nueiti į pievą vien todėl, kad pailsėtum, o ne todėl, kad joje auga gėlės, kurios gali gerai atrodyti Instagramo paskyroje.

Ne su viskuo šioje knygoje galiu sutikti, ji kai kuriose vietose tikrai per radikali. Nemažai ir hipių bei socializmo filosofijos („čia korporacijos ir kapitalizmas verčia jus taip daug dirbti, geriau eikite atsipalaiduoti“), kuri man neimponuoja. Ir tai nėra lengvas skaitalas, kaip gali pasirodyti iš pavadinimo. Bet visai patikęs.

Kodėl mes miegame

Gerai, prisipažinsiu: nuo tada kai perskaičiau šią knygą mano žmona jau pradėjo vadinti sektantu ir vis nedrąsiai klausinėja ar nenusprendžiau tapti veganu ar imtis dar kokių radikalesnių pokyčių. Neslėpsiu, tai labai įtaigi knyga apie miego svarbą. Pradėjau eiti žymiai anksčiau miegoti ir sumažinau savo kavos vartojimo įpročius: kasnakt miegu kone valanda ilgiau nei anksčiau.

Matthew Walker knyga „Why We Sleep“ detaliai, remdamasi begale mokslinių tyrimų, išaiškina, ką mums duoda miegas, ir kodėl labai labai svarbu kiekvieną naktį gerai išsimiegoti. Kuo daugiau miegi, tuo mažiau sergi, tuo mažiau streso, tuo ilgesnis ir sveikesnis gyvenimas. O kartu esi ir protingesnis, gali labiau susikoncentruoti, padidėja kūrybingumas ir panašiai – žodžiu, tai geriau nei bet kokie vaistai ar pajėgumą gerinantys narkotikai. Daugybė mokslinių tyrimų tikrai įtikina.

Kartu knygoje detaliai paaiškinama ir miego fiziologija – kas darosi smegenyse miego metu, kokie hormonai veikia ir kodėl kartais būna, jog sunku užmigti. Autorius detaliai paaiškina kas vyksta su kūnu, kai vartojama kava, alkoholis ar migdomieji, ir teigia, jog norint gerai išsimiegoti, jų reikia vengti (taip, migdomieji nepadeda ilgiau geriau išsimiegoti – iš pradžių skamba keistokai, bet lyg ir galų gale skmaba logiškai). Retkarčiais net atrodo, kad gal jau kur ir perspausta – na, negali būti, jog miegas yra visko panacėja, gal visgi persimiegoti irgi nesveika. Bet tikriausiai ne.

Aišku, didžiausia visuomenės problema yra miego niekinimas – jei sugebi miegoti tik keletą valandų per parą, tai esi išskirtinis genijus, o jei gali ištisas naktis dirbti be atvangos – esi geriausiais darbuotojas. Deja, moksliniai tyrimai rodo, jog verčiau toks darbuotojas išsimiegotų, nes pavargusio žmogaus darbas būna kupinas klaidų ir ne toks produktyvus. Išsimiegojus viską galima nudirbti žymiai geriau. Taip pat didelė problema yra nuvargę vairuotojai ar medikai: kovojant su miegu žymiai išauga klaidų bei neteisingų sprendimų tikimybė, reakcijos laikas išauga panašiai kaip gerai išgėrus (manoma, kad parą nemiegojęs žmogus panašiai neadekvatus, kaip ir išgėręs keletą butelių alaus). Blogiausia tai, kad nemiegojėliai laikomi didvyriais, o apie nemigos žalą nekalbama. Visiems reikia vidutiniškai 8 valandų miego per parą.

Užtat šiemet aš miegu daugiau.

Čia ne propaganda

Naujoje Peter Pomerantsev knygoje „This is NOT Propaganda: Adventures in the War Against Reality“ rašoma:

Glastnost metu atrodė, jog tiesa visus išlaisvins. Diktatoriai taip jos bijojo, kad stengėsi tiesą užgniaužti. Bet kažkas radikaliai pasikeitė. Dar niekada nebuvo tiek galimybių prieiti prie tiek daug informacijos ir faktų, bet atrodo, jog jie prarado savo galią. Nieko naujo tame, kad politikai meluoja, bet naujoviška tai, jog jie net su pasididžiavimu stengiasi parodyti, jog jiems visai nesvarbu, ar jie kalba tiesą ar ne.

Peter Pomerantsev, „This is NOT Propaganda“

Tokios taktikos laikosi ir Putinas, kai su menkai slepiama šypsenėle per televiziją teigia, jog Kryme nebuvo jokių Rusijos karių. Lygiai taip kalba ir Trumpas, kuriam viskas yra „fake news“ ir jis pats kuria savo įsivaizduojamą realybę: trys ketvirtadaliai jo rinkimų kampanijos metu argumentams paminėtų faktų buvo arba visiškai melagingi, ar bent jau išgalvoti. Kuriamas požiūris, jog tiesos nėra ir net negali būti: visi turi savo interesų, o bet kokių faktų interpretavimas tėra tik požiūrio klausimas. Objektyvumas neegzistuoja, argumentai neveikia, diskutuoti beprasmiška, tas, kas ne su mumis, yra mūsų priešai ir net neverta jų klausyti.

Informacinį karą kariaujame jau senokai, kone dešimtmetį, ir, deja, atrodo, jog jį pralaimime: Rusija ir Kinija šiuo atžvilgiu toliau pažengusios ir informacinę erdvę išmokusios naudoti savo tikslams. Botų armijos, naujoji didžioji ugniasienė, interneto šaltinių cenzūra – tai tik dalis arsenalo. Veikiama ir prieš pagrindines vakarietiškas vertybes, žmonės priešinami ir menkais klausimais (skiepai, konspiracijos teorijos, etc), nebijoma meluoti siekiant sudaryti įspūdį, jog teisybės niekada ir nebuvo. Jei kur kyla pilietinis pasipriešinimas – organizuojami panašūs priešiški judėjimai, kurie uzurpuoja tuos pačius šūkius ir sąvokas: visi kovoja už „laisvę“, „ekologiją“, „demokratiją“ ir pasipriešinimo judėjimai tampa parodijomis, pilni garsiai rėkiančių paleckių ar gražulių, kurių joks save gerbiantis intelektualas nebegalės palaikyti.

Skaitant šią Pomerantsevo knygą darėsi kiek baisoka: ar tikrai galime apsiginti nuo informacinio karo? Ar turime priešnuodį vertybių nuvertinimui? Jei dainuojančios revoliucijos metu visi tiksliai žinojome, kas yra laisvė ir demokratija, bei ko mes siekiame, dabar šios sąvokos ganėtinai išblukusios, ypač kai jos tariamos ciniškų sau naudos siekiančių politikų lūpomis.

Kaip miršta demokratijos

Tuoj po „Kabinetas 339“ ėmiausi skaityti Steven Levitsky ir Daniel Ziblatt knygą „How Democracies Die: What history Reveals about Our Future“. Nors knyga daugiausiai apie JAV reikalus ir Donaldą Trumpą, bet natūralu, kad nuolat sau uždavinėjau klausimus ir apie mūsų jauną demokratiją.

Peržvelgdami daug istorinių pavyzdžių (Hitleris, Musolinis, Pinočetas, daugelis Lotynų Amerikos diktatūrų, dabartinė Lenkija ir Vengrija, Turkija ir pan) autoriai pastebi, jog dažniausiai civilizuotose šalyse diktatūros atsiranda ne per labai aiškų valstybės perversmą, kai valdžia vieną naktį užgrobiama jėga – dažniausiai diktatoriai išrenkami demokratiniu būdu. Ir tada, įgavę valdžią, jie pakeičia žaidimo taisykles taip, kad kitiems nebeliktų šansų juos pakeisti. Ir dažniausiai viskas vyksta teisiškai teisingai: paskiri savo konstitucinio teismo teisėjus, savo etikos sargus, interpretuoji įstatymus griežtai pagal įstatymo raidę ten, kur tau naudinga (taip žurnalistai netenka teisės gauti duomenis iš Registrų centro, nes juk „teisinės sutarties nėra“, o naujos tvarkos niekas neskuba rengti), perbraižai apylinkių žemėlapį, „valstybės saugumo tikslais“ įvedi cenzūrą, „patiuninguoji“ balsavimo taisykles ir pan. Jeigu tai daroma su didele neapykanta opozicijai ir į juos žiūrima kaip į mirtinus priešus, o ne į partnerius, su kuriais galima susitarti dėl svarbiausių valstybės dalykų, per keletą metų galima stipriai įtvirtinti savo pozicijas ir jau jų nebeužleisti. Autoriai teigia, kad dabartiniai JAV respublikonai (ne vien Trumpas, o ir visa partija, mat tokių tendencijų buvo matoma dar prieš jo nominavimą kandidatu) atitinka visus šiuos požymius: atleidžia nepalankius valdininkus, stengiasi pakreipti balsavimo taisykles sau palankia linkme, naudoja kalbą, skatinančią smurtą, nekenčia juos kritikuojančios žiniasklaidos, naudojasi valdžios galia savo asmeniniams tikslams siekti. Be to, JAV politinė kultūra pasikeitė taip, kad respublikonams ir demokratams tapo nebeįmanoma susitarti: jie vienas kitą laiko nebe konkurentais (rivals), bet egzistenciniais priešais, tad bet kokios kitos pusės iniciatyvos yra blokuojamos iš principo, net jei jos ir yra protingos.

Autoriai mano, kad partijos turi užtikrinti politinę kultūrą šalyje: partijos ir yra tas demokratijos saugiklis, kuris į savo sąrašus neiškelia per daug radikalių asmenybių kaip Trumpas, suprasdamos, kad ilgainiui jos taps šių radikalų įkaitais: kaip ir prieštarauti partijos linijai nesinori, nors matai, kad čia kažkaip ne itin gerai gaunasi. Prasisiekę radikalai ima valdyti nepaisydami nerašytų taisyklių ir nesiekdami susitarti su kita puse. Konfrontacija jiems visada naudinga, nes tada galima sakyti, jog opozicija nieko neleidžia ir reikalauti daugiau galių. Demokratijos sistema yra sudaryta iš daug atsvarų ir daug saugiklių, bet jei jie sistemingai šalinami ir nebegerbiami, viskas krypsta į diktatūrą. Žiniasklaida nepatenkinti dėl išasfaltuoto keliuko? Reikia su ja kovoti. Bankai gali remti kitas partijas? Reikia siundyti ant jų komisijas ir apkrauti papildomais mokesčiais. Galia visų pirma turi būti naudojama tam, kad įgytum daugiau galios.

Lietuvoje gal viskas ne taip jau blogai. Požymių, jog tolstame nuo demokratijos yra, bet dar niekas nebandė keisti konstitucijos, nesigirdėjo (net ir juokaujančių) balsų, jog prieš opoziciją reiktų imtis smurto. Nors ministerijų laikomasi iki paskutinio, į kritiką numojama ranka, žiniasklaida pradedama varžyti, o įvairios komisijos yra aiškus bandymas susidoroti ir parodyti pas ką čia dabar galia. Svarbi knyga tiems, kas jau perskaitė „Kabinetas 339“.

Kabinetas 339

Nepaisant to, kad daugelis dalykų jau ne kartą skaityti internetinėje žiniasklaidoje, tai labai svarbi knyga šiuolaikinei tiriamajai žiniasklaidai. Kruopščiai, detalė po detalės sudokumentuotas tyrimų prieš Skvernelį procesas atskleidžia žurnalistų darbo kasdienybę, o kartu ir paaiškina daug dalykų, kurie tuo metu atrodė keistoki: ypač buvo įdomu sužinoti staigaus žurnalisto Černiausko pasitraukimo priežastis ir užkulisius. Interesų grupės, šantažas, ciniška politika, asmeninė nauda, žaidimai po kilimu, informatoriai, įtampa, išdavystės – čia visko yra.

Vienintelis dalykas, kuris knygoje erzino, tai per daug supaprastintas kalbos stilius ir kalbėjimas trečiuoju asmeniu. „Žurnalistas Pancerovas nuėjo į barą „Gringo“ išgerti alaus“, „Birutė aptarė naujienas su kolega“. Suprantama, jog norima išlaikyti objektyvumą, bet galų gale gaunasi šiek tiek keistai: istorijos kulminacija vis tiek yra draugo ir bendradarbio išdavystė, kurios tiesiog negalima papasakoti atsiribojant be asmeninių potėpių. Net ir be Černiausko įvykių visoje knygoje yra jaučiama įtampa dėl Skirmanto Malinausko pozicijos – jis kaip ir buvęs bendradarbis ir draugas, bet nuėjęs į kitą barikadų pusę. Kad ir kaip būtų, asmeninių emocijų tokiais atvejais tikriausiai neįmanoma ištrinti, o stengiantis jas pridangstyti tekstas gavosi ganėtinai negyvas. Kita vertus, manau, kad pačio pasakojimo objektyvumas yra išlaikytas pagal aukščiausius standartus: faktai kelis kartus pertikrinti, jais nesuabejosi.

Belieka tik apgailestauti, jog dabartinei valdžiai šie žurnalistiniai tyrimai visai nesvarbūs: visi priekaištai ir nuodėmės numojamos ranka, galima elgtis taip, kaip nori. Tikėkimės, kad bent jau rinkėjai į tai atsižvelgs: kuo daugiau žmonių perskaitys šią knygą, tuo bus visiems geriau.

Arabiška laiko zona

Pasirodo, jog iki 1968-ųjų metų Saudo Arabijoje buvo naudojamas labai senas ir keistas laiko zonos nustatymo metodas: para buvo suskirstyta į 24 valandas, tačiau jų trukmė kiekvieną dieną keisdavosi. Tik saulei nusileidus laikrodžiai būdavo iš nustatomi ties nuliu ir prasidėdavo naktis, kuri tęsdavosi iki saulėtekio. Naktis, kaip ir diena, buvo padalinta į dvylika lygių dalių: žiemą nakties valandos gaudavosi kiek ilgesnės nei vasarą.

Ši sistema ne tokia jau ir nepraktiška: saulei leidžiantis visada muedzinas kviečia maldai, tad tai ir laikas, kai visi pasitikslina savo laikrodžius. Toks laiko skaičiavimas gerai tinka ir kultūriškai: kadangi laikas nėra labai tikslus, o kiekvieno laikrodžiai skiriasi keliomis ar keliasdešimt minučių, niekas punktualumo ir nesitiki. Nereikia stresuoti, kad vėluoji, nes niekas tikslaus laiko nežino. Laikas tampa lanksčia sąvoka, o laikrodis tik kažkiek padeda koordinuoti veiklą. Tai tik įrankis, o ne vergystės pančiai.

Kol visas bendravimas tarp žmonių vyksta viename kaime ar miestelyje, tokio laiko matavimo visiškai pakanka. Problemos ėmė kilti, kai reikdavo susitarti su kažkuo iš toliau – net ir už dešimties kilometrų laikas gali skirtis visa valanda, jei saulė viename kaime leidžiasi už kalno ir ten temsta anksčiau. O ką jau kalbėti apie laiko suderinimą su vakariečiais, kurie 1960-aisiais vis labiau plūdo į Arabiją siurbti naftos. Nuo 1968-ųjų Saudo Arabija perėjo prie įprastinio Saudo Arabijos Standartinio laiko.

Pagal Vilniaus saulėtekį ir saulėlydį, dabartinis „arabiško stiliaus“ laikas yra , kiekviena nakties valanda trunka minučių, o dienos valanda – minučių.

Lietuvos totoriai XIX amžiuje

2000-aisias metais pradėjau studijuoti Vilniaus Universitete ir pirmaisias metais turėjome išklausyti kursą, pavadinimu „Mokslinių tyrimų pagrindai“. Nebepamenu, kas jį dėstė, bet tai buvo griežta standžiai suveržtų į rėmus apipelijusių klišių mokykla: moksliniame darbe privaloma literatūros apžvalga su ne mažiau kaip keliasdešimt išnašų (viena išnaša – vienas sakinys apie ją, tad pakakdavo perskaityti literatūros šaltinio santrauką), būtina vartoti sukaulėjusią nevaizdžią formaliąją kalbą, ir, pageidautina, bent keletą kartų kiekviename puslapyje įvelti žodį „problematika“. Tai suteikia moksliniam darbui žymiai daugiau svorio, eliminuoja bet kokią abejonę mokslininko rimtumu ir, matyt, padvigubina šansus būti išspausdintam kokiame nors vietinės reikšmės mokslinių darbų žurnale. Niekada tokių aukštumų nepasiekiau.

Tamaros Bairašauskaitės monografija „Lietuvos totoriai XIX amžiuje“ – idealus tokio mokslinio darbo pavyzdys iš 1996-ųjų, atitinkantis visus tuos mokslinių tyrimų pagrindų standartus, kurių mus mokė. Sausas, pabrėžtinai formalus, besiremiant tik oficialiais šaltiniais, lyg ir apie totorius, bet visai be jų dvasios: medžiagos archyvuose perversta labai daug, tačiau ji taip išdžiovinta, jog telikęs tik sausas faktų rinkinys, pagal kurį suprasti tikrąjį totorių gyvenimą XIX amžiaus Lietuvoje ne ką lengviau nei iš PVM deklaracijų suvokti, ką galima nusipirkti Maksimos parduotuvėse. Kadangi pati autorė yra totorių kilmės, toks apsiribojimas vien tik oficialiais valstybinių archyvų dokumentais (surašymų duomenys, mokestiniai sąrašai, bajorystės įrodymų bei teismų bylos) glumina – negi tikrai nėra kokių nors bendruomenės laiškų, pasakojimų ar atsiminimų, kurie suteiktų tiems oficialiems dokumentams gyvybės ir spalvos?

Kad ir kaip ten bebūtų, kažkiek vis tiek apie totorių gyvenimą XIX amžiuje sužinojau. Buvo jų apie 4-7 tūkstančiai, gyveno ne vien aplink Vilnių bei Trakus, bet ir tolėliau, beveik visi buvo pripažinti bajorais. Nežinojau, kad keletas kilometrų nuo mano senelio tėviškės, Vinkšnupiuose, dar nuo Vytauto Didžiojo laikų buvo totorių dvaras ir netgi apie šimtą metų stovėjo medinė mečetė. Totoriai nuo seno tarnaudavo kariuomenėje, turėjo atskirus pulkus, o už tarnystę gaudavo žemių bei dvarus – toks jų bajoriškas statusas buvo pripažintas ir po Lietuvos-Lenkijos padalijimo. Lyg ir buvo ištikimi carui, atrodo, jog į sukilimus nesivėlė, tad buvo laikomi patikimais, mielai priimami į valstybės tarnybą. Tikybos laisvė ir toliau jiems buvo leidžiama, nors valdžios potvarkiais jie buvo priskirti prie Krymo dvasinių vadovų. Kas buvo labai nepatogu, nes sueuropėję lietuviški totoriai su jais nelabai ką turėjo bendro. Įdomu tai, kad užfiksuota keletas moterų „atsivertimų“ į katalikybę arba stačiatikybę: pagal Rusijos potvarkius buvo draudžiama tuoktis skirtingų tikybų žmonėms, tad atsivertėlės iš karto valdžios akyse buvo laikomos išsiskyrusios su savo vyrais musulmonais. Tai buvo geras pretekstas pabėgti nuo buitinio smurto.

Gaila, kad monografija menkai atskleidžia Lietuvos totorių vidaus gyvenimą: kaip jie priėmė valdžios pasikeitimą, ar bendruomenė sustiprėjo, ar atvirkščiai – įgavus daugiau galimybių siekti karjeros ne vien karyboje ėmė asimiliuotis? Ar iš karto atmetė griežtesnį islamą, kurį praktikavo Krymo totoriai? O gal visgi moterų „atsivertinėjimai“ į krikščionybę rodė, kad ir Lietuvos totoriai gyveno gana griežtais papročiais? Gal daugokai tikėjausi.

Beribė žodžio laisvė tėra techno-utopija

Seniai seniai, kai prieš daugiau nei penkiolika metų pradėjau rašyti šį tinklaraštį, buvo tikima, kad internetas suteiks galimybių visiems laisvai reikšti savo nuomonę, išnyks cenzūra, bet kuris žmogus galės išsilaisvinti iš masinės medijos tironijos. Kuo daugiau galimybių reikštis „paprastam žmogui“ (nes juk mes tokiais save laikėme – tinklaraštininkai ne kokie žurnalistai su darbuotojo pažymėjimais ir leidimais patekti ten, kur ne visiems lengva įkišti nosį!) – tuo daugiau demokratijos. Laisvas žodis, kad ir koks ir atrodytų kvailas, buvo vienareikšmiškai laikomas teigiamu dalyku. Panašios filosofijos laikėsi ir dauguma socialinių tinklų kūrėjų, bet pastaruosius metus visgi požiūris keičiasi: nuo Delfio komentarų moderavimo iki Facebook banų, visa viešoji internetinė erdvė po truputį vis labiau tampa civilizuotesnė.

Šia tema neseniai perskaičiau neblogą straipsnį New Yorkeryje, kuris gana tiksliai sudėliojo visus akcentus. Jau kuris laikas jaučiu, kad kuo toliau, tuo visgi labiau pritariu minčiai, kad bet kokia nevaldoma žodžio laisvė visgi yra ydinga: nesantaikos kurstymas, hate speech, patyčios ir panašūs dalykai neturėtų būti skatinami. Deja, davus absoliučią laisvę ir anonimiškumą, dažnai diskusijos labai lengvai nuslysta šia linkme, ir tai turi daug žalingų pasekmių.

New Yorkerio straipsnyje radau įdomų man iki šiol nežinomą faktą apie knygų spausdinimą ir reformaciją:

Steve Huffman, the co-founder and C.E.O. of Reddit, told me that in high school he learned “about Gutenberg, Martin Luther—the democratization of knowledge and power. It was deeply ingrained in me that freedom of expression is important.”

[…]

“The advent of printing,” Eisenstein writes, “provided ‘the stroke of magic’ by which an obscure theologian in Wittenberg managed to shake Saint Peter’s throne.” The theologian, of course, was Martin Luther. Eisenstein recounts the viral dissemination of Luther’s Ninety-five Theses in some detail. Nowhere, however, does she mention one of Luther’s later works, a treatise called “On the Jews and Their Lies.” “We are at fault in not slaying them,” Luther writes. “I shall give you my sincere advice: first, to set fire to their synagogues or schools. . . . Second, I advise that their houses also be razed and destroyed. ” It goes on and on, with an avidity that was shocking even by the standards of the time. Luther’s swan song, published in the year of his death, was a pamphlet called “Warning Against the Jews.”

New Yorker, „The Dark Side of Techno-Utopianism

Ar tai ženklas, kad su amžiumi konservatyvėju?