Tomas Manas: Budenbrokai

Nebuvau skaitęs jokio Tomo Mano romano, o jau kad pradėti, tai nuo žymiausio kūrinio, dėl kurio jis užsidirbo Nobelio literatūros premiją. „Budenbrokai“ – storas Šiaurės Vokietijos pirklių Budenbrokų šeimos žlugimo epas, apimantis keturias kartas ir ryškiai pateikiantis devyniolikto amžiaus vidurio nuotaikas. Nors tai laikas, kai mažėjo visos aristokratijos svarba, o visuomenės pokyčiai tapo labai greiti (tuo metu visur buvo naikinama baudžiava, o technologinis progresas ėmė vis stipriai įgauti pagreitį), Budenbrokų šeimoje tai vaidino gana antraeilę rolę. Jų įtakos praradimas ir žlugimas ne dramatiškas, visai ne gaivališkas, bet nesustabdomai nuolatinis: ir net nelabai gali pasakyti, ką reikėjo daryti kitaip, kad to būtų galima išvengti. Matyt tokie gamtos dėsniai: visada grįžtama prie vidurkio, o tas, kas buvo iškilęs, turi nukristi. Ir nebūtinai giliai į purvą: tiesiog su kiekviena karta mažėja pinigų, energijos kažką veikti, įkvėpimo ir pasiekimų. Daugėja pavydo sėkmingesniems, nostalgijos seniems laikams.

Daug kas romane paremta pačia Tomo Mano šeimos istorija: manoma, kad veiksmas vyksta Liubeke, nors miesto pavadinimas niekur neminimas. Nors sakoma, kad Tomas Manas norėjo parodyti priešpriešą šeimoje tarp menininkų ir verslininkų, kurie išlaiko šeimą, man visgi knygoje labiau jautėsi tiesiog gyvybinės kibirkšties gesimo nuotaikos: šeimos galva gyvena pareiga, o ne pašaukimu, o ir tie patys šeimos „menininkai“ nupiešti kaip mėgėjiški diletantai, labiau linkę skųstis sunkiu gyvenimu, nei kažką kurti ir išreikšti save. Šeima išlaiko aukštos (net per aukštos!) moralės principus, bet to nepakanka išlaikyti savo įtaką visuomenėje. Prieš vėją nepapūsi.

Šią knygą skaičiau knygų klubui – tikriausiai nebūčiau paėmęs jos į savo rankas, jei jos nebūtų sąraše. Patiko.

Kaip teisingai paprašyti paslaugos

Žurnale Valet yra geras straipsnis (atradau per kottke.org) apie tai, kaip teisingai reikia paprašyti paslaugos: tam irgi reikia tam tikro subtilumo, manierų ir žinių, kad tas, kurio prašai, neįsižeistų ir nesijaustų blogai.

O prašyti paslaugų, anot žurnalo Valet, nėra gėdinga. Mažos paslaugos stiprina draugystę: darydami vienas kitam smulkias paslaugas susipažįsta kaimynai ir per jas stiprėja ryšiai tarp bendradarbių. Žmonėms patinka būti naudingiems, jie mėgsta didžiuotis savo įgūdžiais ar net kažkiek pasirodyti.

Tad štai trys patarimai:

  1. Venk užuolankų ir eik tiesiai prie reikalo. Geriausiai tiesiai ir pasakyti: „noriu paprašti tavęs paslaugos“.
  2. Paaiškink kodėl. Roberto Cialdini knygoje „Influence“ sakoma, kad žymiai lengviau gauti teigiamą atsakymą, jeigu bus paaiškinta prašymo priežastis. Net jei paaiškinimas ne iš stipriųjų.
  3. Svarbiausia, niekada neversk žmogų jaustis nepatogiai ir suteik jam galimybę lengvai atsisakyti. Užtenka pasakyti „nesijausk įsipareigojęs man padėti, jeigu šį kartą nesigaus“ ir taip nepastatysi žmogaus į nepatogią padėtį. Tai tiesiog geros manieros. Prašymas, nuo kurio negalima išsisukti nebėra prašymas: tai įsakymas, o juk draugams neįsakinėjama.

Svarbu ir kita pusė: jei jau darai kam nors paslaugą, neversk žmogų jaustis, jog jis tau tampa įsipareigojęs. Juk darai paslaugą, nes tau tai patinka, o ne dėl to, kad norėtum pasigirti ar tikėtumeisi, kad kažkada tau tai apsimokės. Išlaikyk savo lygį.

Steven Pinker – „Enlightenment Now“

Ėmiausi šios knygos sužinojęs, jog tai Bill Gates‘o mėgstamiausia šiuolaikinė knyga. Ir nors skaičiau ją gal ne taip greitai, kaip tikėjausi, ją rekomenduoju perskaityti visiems. Ypač bambekliams ir pesimistams, kurie mano, jog pasaulis ritasi velniop, o už kiekvieno Delfio straipsnio slypi naujas pasaulinis karas. Realybė ne tokia jau bloga, o mes iš tiesų gyvename labai gerais laikais. Ir svarbiausia – viskas ir toliau gerėja!

Knygą turbūt būtų galima sutraukti į šią labai patikusią pastraipą:

Keep some perspective. Not every problem is a Crisis, Plague, Epidemic, or Existential Threat, and not every change is the End of This, the Death of That, or the Dawn of a Post-Something Era. Don’t confuse pessimism with profundity: problems are inevitable, but problems are solvable, and diagnosing every setback as a symptom of a sick society is a cheap grab for gravitas. Finally, drop the Nietzsche. His ideas may seem edgy, authentic, baaad, while humanism seems sappy, unhip, uncool. But what’s so funny about peace, love and understanding?

Taip, problemų pasaulyje vis dar yra, ir jų visada bus. Turim pasaulinę klimato kaitą, ir mūsų vandenynai užteršti plastiku. Turim kai kurias agresyvias kaimynes, turim pabėgėlių problemas, turim nusivylimo ir nelygybės. Bet, lyginant su istorija, šios problemos yra gana nedidelės, ir jas įmanoma išspręsti. Juk savo protu išsprendėme žymiai didesnes problemas: išvengėme šimtų milijonų mirčių nuo ligų, kurias pagydėme, sumažinome karinių konfliktų apimtis, ir visaip kitaip pagerinome savo gyvenimo kokybę.

Viena rizika visgi egzistuoja: protui ir mokslui kartais oponuoja populizmas, jausmingas tamsumas ir religinis fanatizmas. Kyla skiepų skeptikų bangos, valdžioje atsiranda širinskienės, tampa populiaru būti antiintelektualu. Tamsumas ir nenoras protu suprasti pasaulio labiausiai ir gali mus nuvesti nuo to teisingo kelio, kuriame iki šiol tvirtai stovėjome.

Japonijoje galima išsinuomoti šeimą

Retai taip būna, kad skaitant straipsnį atvimpa burna ir negali patikėti tuo, kas ten rašoma. Bet šis New Yorker straipsnis apie Japonijoje populiarią giminaičių nuomos paslaugą buvo būtent toks.

Nishida contacted Family Romance and placed an order for a wife and a daughter to join him for dinner. On the order form, he noted his daughter’s age, and his wife’s physique: five feet tall and a little plump. The cost was forty thousand yen, about three hundred and seventy dollars. The first meeting took place at a café. The rental daughter was more fashionable than Nishida’s real daughter—he used the English word “sharp”—but the wife immediately impressed him as “an ordinary, generic middle-aged woman.” He added, “Unlike, for example, Ms. Matsumoto”—he nodded toward my interpreter, Chie Matsumoto—“who might look like a career woman.” Chie, a journalist, teacher, and activist, who has spiky salt-and-pepper hair and wears plastic-framed glasses, laughed as she translated this qualification.

The wife asked Nishida for details about how she and the daughter should act. Nishida demonstrated the characteristic toss of the head with which his late wife had rearranged her hair, and his daughter’s playful way of poking him in the ribs. Then the women started acting. The rental wife called him Kazu, just as his real wife had, and tossed her head to shake back her hair. The rental daughter playfully poked him in the ribs. An observer would have taken them for a real family.

Ir čia tik pradžia. Visas dešimties puslapių straipsnis kėlė itin didelį kultūrinį šoką: tikrai taip būna?! Tikrai jiems tai normalu?! Keisčiausia, kad paskutinėse pastraipose autorė sugeba beveik įtikinti, jog čia gal mūsų požiūris yra keistas, o ne šių japonų. Juk naudojamės psichologo arba masažistės paslaugomis ir tame nematome nieko keisto. Tad gal neturėtume stebėtis tuo, kad galima išsinuomoti dukrą, žmoną ar tėvus?

Viktorijos laikai 21-ame amžiuje

Karalienės Viktorijos laikais vidurinei klasei moralės normos buvo labai svarbios: iš esmės tai skyrė vidurinę klasę nuo pasileidusių aristokratų ar nesipraususių vargdienių. Savęs suvaržymas leido vidurinei klasei jaustis moraliai geresniu, leido patiems save išaukštinti. Tie, kas preciziškai nesilaiko moralės normų, paleistuvauja, leidžia sau nuogybę ar žaidimus, nevertas pagarbos.

Jason Tebee straipsnyje teigiama, kad dvidešimt pirmame amžiuje nedaug kas pasikeitė: aukštesnioji vidurinė klasė vis dar iš aukšto vertina visus, kurie savęs nekankina. Parkai pilni sportuojančių žmonių, nes tik žemesnės kastos žmonės nesirūpina savo kūnu: nutukimas jų požiūriu yra ne fiziologinė, o moralinė problema. Valgyti reikia tik sveiką organinį maistą, o tie, kas nekreipia dėmesio į tai ką valgo vertinami kažkiek panašiai kaip neišsilavinę tamsuoliai. Jei nesi persidirbusi supermamytė – matyt kažkas negerai su tavo vertybėmis: vaikams turi būti aukojamas visas tėvų laikas.

Current exercise trends, like hot yoga, spin, and CrossFit, all demonstrate a commitment to self-denial and self-discipline, values much praised by the Victorians. Marathon running has become the ultimate signifier: competitors can post photos on social media to prove to everyone that they have tortured their bodies in a highly virtuous — and not at all kinky — fashion.

Atitikti tokius standartus gali ne visi. Organinis maistas yra brangus, norint skirti daug laiko vaikams ar maratono bėgiojimui reikia daug laisvo laiko ir lėšų: skurdžiausieji to tiesiog neišgali. Ne dėl to skurdžiai gyvenantys nebėgioja maratonų, kad nesirūpina savo kūnu: jie tiesiog turi mažiau laisvalaikio. Panašiai ir su vaikų auginimu:

Mothers must breast-feed for an extended period, provide only organic food to their children, and keep screen time to nil. Slip-ups indicate failure. This represents perhaps the clearest link between Victorian values then and now: both restrict women and reinforce gender hierarchy.

It is hardly coincidental that these new expectations require money and time. A working mother who has to juggle multiple service-sector jobs will find it much harder to pump breast milk at work than a woman in an office job. (Not to mention the disparity in parental leave between white- and blue-collar workers.)

The moralistic imperatives now attached to breast-feeding allow working-class women — who are less likely to breast-feed — to be judged moral failures. Indeed, public battles over breast-feeding restrictions rarely extend to demands for better lactation access for working-class women.