Tag: architektūra

Mūsų aplinka pilkesnė nei prieš 15 metų

Analizė, Pastebėjimai, ,

Ar pastebėjote, kad interjero dizaine per pastaruosius 15-20 metų visai dingo spalvos ir viskas tapo tik vienodai pilka ir rusva? Na, bent jau man taip pasirodė, tad pagalvojau šią hipotezę patikrinti: paėmiau svetainėje interjeras.lt publikuotų privačių būstų interjerų nuotraukas ir iš jų ištraukiau dominuojančias spalvas. Lyginant 2007-2010 ir 2021-uosius metus iš tiesų galima matyti užslinkusią pilkumą. Tiesa, gal šiek tiek spalvų gal jau grįžta, 2022-ieji buvo kiek spalvingesni, nors tipinis šiuolaikinis interjeras lyg vienu kirviu tašytas. Jokiu būdu nesakau, kad rinkčiausi gyventi šiuose spalvinguose 2007 ar 2008-ųjų interjeruose, bet akivaizdu, jog drąsių eksperimentų šiais laikais mažiau.

Interjerų spalvų paletė 2007-2010, dominuoja labiau ryškios spalvos2007-2010 metų interjerų dominuojančios spalvos
2021-ais dominuojantys pilki atspalviai

Pilną (didelį) spalvų paveikslą galima rasti čia.

Viltė Migonytė-Petrulienė. Weekendų miestai ir priemiesčiai. Kaip buvo kuriami modernūs kurortai tarpukario Lietuvoje.

Istorija, Knygos, Lietuva, , ,

Džiugu, kad mokslinės monografijos išleidžiamos patraukliai sumaketuotos, su daugybe brėžinių, iliustracijų ir nuotraukų. Gal kiek gaila, kad tekstas vis tiek gana moksliškas ir bus patrauklus tik siaurokam ratui: moksliniai darbai turi savo specifinę struktūrą ir kalbą. Tiesa, net ir moksliniu požiūriu galima rasti pastabų: informacijos ir faktų daug, bet vaizdas gana paviršutinis, išvadų mažoka, galima pasigesti kažkokios sistemiškumo. Na, gal tik man taip pasirodė, juk nesu nei architektūros, nei urbanistikos specialistas.

Tarpukario Lietuvoje buvo tik keli kurortai: Birštone bei Likėnuose prie Biržų buvo užsiimama gydomosiomis procedūromis, o Palangoje buvo vystomas modernus laisvalaikio kurortas su gausybe pramogų. Aplink Kauną irgi dygo „savaitgaliniai“ kurortai, kur buvo galima trumpam pailsėti: Aukštoji Panemunė, Kulautuva, Kačerginė, Lampėdžiai. Kuršių Nerija beveik išskirtinai buvo skirta užsieniečiams, Juodkrantėje bei Smiltynėje daugiausiai svečiavosi vokiečiai, lietuviams šie kurortai nebuvo patrauklūs. Įdomu tai, kad kurortų architektūra specifinė: juose reikia sanatorijų, gydyklų, vilų, kurhausų (kuriuose veikdavo restoranai, vykdavo šokiai ir panašios pramogos). Kadangi tik dvidešimtojo amžiaus pradžioje atsirado noras atostogų metu keliauti ten, kur galima pailsėti, kurortų infrastruktūra buvo kuriama beveik nuo nulio. Tiesa, architektūriniu požiūriu buvo žiūrima į vakarus. Medinės vilos turi daug vokiškos, Alpių architektūros bruožų. Vėlesniais tarpukario metais „drožinėjimai“ tapo nebepopuliarūs, jie per daug priminė carinę medinę architektūrą, o ir lenkiškas Zakopanės stilius dėl politinių priežasčių buvo atgrasus: pradėta statyti modernius namus, kuriuose vyravo tiesios sienos ir plokšti stogai. Modernas atėjo ir į kurortus.

Kadangi Druskininkai tuo metu priklausė Lenkijai, pagrindinis gydomasis kurortas Lietuvoje buvo Birštonas. Daug organizacijų ten statė savo poilsio namus, buvo steigiamos valstybinės gydyklos. Tai turbūt pirmasis toks valstybinio masto projektas sukurti kurortą su sava infrastruktūra: Palanga prieš nepriklausomybę buvo kuriama Tiškevičių pastangomis, daugiausiai savoms bei giminės draugų reikmėms. Lietuvos vakarėjimas ir požiūrio pasikeitimas labai staigus ir stiprus: dar prieš nepriklausomybę atrodė, jog yra didžiulė gėda, jei jūroje vienu metu maudosi vyrai ir moterys, o prieš antrąjį pasaulinį karą veikė ir nudistų pliažas. Tiesa, lyg ir Kuršių nerijoje, tad ne lietuvaičių pamėgtas.

Knygoje norėjosi daugiau rasti kurortų gyvenimo detalių, papročių. Tačiau knyga daugiausiai apie architektūrą bei urbanistiką: kadangi tai visgi mokslinis darbas, tikriausiai nelabai gali pykti.

Ayn Rand – „Šaltinis“

Filosofija, Knygos, , ,

Prieš keliolika metų esu skaitęs Ayn Rand labiausiai vertinamą kūrinį „Atlantas atsitiesė“ („Atlas Shrugged“). Knyga padarė gana gilų įspūdį: tuo metu buvau 25-erių metų jaunuolis, gyvenome ekonominio pakilimo metais (skaičiau berods 2007-aisiais), jaučiausi be galo svarbiu, talentingu ir neklystančiu, tad buvo lengva susitapatinti su pagrindiniais jos veikėjais. Tiesą pasakius, iki galo knygos ir nepabaigiau – įveikiau gal du trečdalius iš beveik 1200 puslapių, bet svarbiausiais vietas pakartotinai skaičiau bent po kelis kartus. Dar ir dabar manau, kad „Atlas Shrugged“ yra daug tiesos – kuriantiems žmonėms reikia leisti dirbti ir jiems šiukštu netrukdyti, su lengva panieka žvelgiu į verslininkus, kurių konkurencinis pranašumas tėra mokėjimas laimėti viešuosius pirkimus, tikiu, kad geriausiai save gali realizuoti tik tada, kai viską pasieki savo pastangomis, o nepriklausai nuo kitų malonės. Na, galima sakyti, kad Ayn Rand prisidėjo prie mano standartinių dešiniųjų pažiūrų formavimo.

Šiemet į rankas paėmiau ir ankstesnį Ayn Rand romaną „Šaltinis“ („The Fountainhead“). Kadangi nebesu idealizmu degantis ir niekada neklystantis jaunuolis, tad ir knygą vertinu žymiai griežčiau: Ayn Rand knygoje norėjo pavaizduoti „idealų“ žmogų, bet, atrodo, kad iš to gavosi kažkokia mažai ką bendro su realybe turinti karikatūra. Situacijos knygoje dirbtinės, veikėjai ne žmogiški, visiškai vienpusiški – tiesiog sunku patikėti, kad taip gali elgtis ir galvoti tikri žmonės: juose beveik nėra jausmų ir vidinės dramos, jie niekada nenukrypsta nuo savo kurso ir idealo.

Negaliu sutikti ir su knygoje vyraujančia Nyčės antžmogio filosofija: per daug ji man primena sovietines ar tas pačias fašistines pažiūras – mums nesvarbi jokia kita nuomonė, mes per vargą ir kančią sukursim naują pasaulį, o į visą kitą – nusispjaut. Ir ši filosofija man nepatinka ne dėl to, kad skatintų viską pasiekti nuoširdžiu savo darbu – šia idėja tvirtai tikiu ir vadovaujuosi. Tokia filosofija netikiu, nes nežinau gerų istorijos pavyzdžių, kai iš niekur atsiradęs antžmogis sukuria idealų pasaulį. Tokį naują pasaulį kurė ir komunistai, ir fašistai. Pasekmės liūdnos.

Kadangi neseniai perskaičiau knygą apie modernizmo architektūrą, tai galvoje nuolat lyginau pagrindinį „Šaltinio“ veikėją su modernizmo architektūros žvaigždėmis. „Šaltinio“ Hovardas Rorkas irgi siekia kurti pastatus savaip, neatsižvelgdamas į architektūros patirtį. Besimokydamas jis specialiai studijuoja tik techninius dalykus ir stengėsi galvos neužteršti architektūros meno idėjomis – jis viską nori sukurti pats, taip, kad namas būtų patogus. Tai labai artima modernizmo ir funkcionalizmo krypčiai: pastatai turi būti funkcionalūs, o ne gražūs, tikrai nereikia jokių pagražinimų, baltos lygios sienos ir plokšti stogai yra užtenkamai gražu ir švaru. Hovardas Rorkas projektuoja pastatus taip, kaip jis nori, klientas čia neturi teisės kištis. Beje, taip darė ir žymiausios modernios architektūros žvaigždės, tik galų gale pasirodė, kad praėjus keliasdešimt metų po pastato statybų, jis tampa bjaurus ir atgrasus, funkcionalumas seniai nebefunkcionalus, o pastatai praradę vertę – paaiškėja, kad architektai visgi nebuvo protingesni už užsakovus. Taip ir Hovardo Rorko pastatai nebūtinai turėtų išlaikyti laiko išbandymą. Savo moralinių principų pažeisti nevalia, bet kai į tavo principų sąrašą įeina ir užsispyrimas niekada neklausyti kliento ar nesimokyti iš architektūros istorijos, gal visgi esi ne architektūros genijus, o tik susireikšminęs šiknius. Gal ir pateisinama kokio nors Steve Jobs atveju, bet tai itin reta išimtis, kuria neturėtum vadovautis gyvenime.

Ayn Rand „Šaltinis“ turi ir dar vieną trūkumą – jis baisiai ištęstas. Knyga turėjo būti bent dvigubai trumpesnė. Dar būtų galima parašyti keletą pastabų apie tai, kad knygos kalba skurdoka, kad kaip meno kūrinys į literatūrines aukštumas ji irgi nepretenduoja, bet galų gale tai nelabai svarbu. „Šaltinis“ turi gerą savybę – ši knyga turėtų patikti savimi pasitikintiems jaunuoliams, kurie dar mano, jog sugebės vien tik savo valios ir darbo pastangomis pakeisti visą pasaulį. Prieš kokius penkiolika metų ši knyga man irgi būtų patikusi. Dabar aš suvokiu, kad ir pats gali klysti, kad galima daug ko išmokti iš kitų, kad reikia atsižvelgti ir į kitas nuomones. Dabar aš klausau ir to, ką man sako klientas.

Diana Darke. Stealing from the Saracens. How Islamic Architecture Shaped Europe.

Istorija, Knygos, ,

Pirma šiemet užbaigta knyga – apie architektūros istoriją. Labai gražiai išleista, su daug iliustracijų, be kurių ši knyga prarastų didžiąją dalį savo žavesio. Knygoje teigiama, kad pagrindiniai Europos architektūros elementai, katedrų dizainas ir statybos technologijos yra nusižiūrėtos iš Islamo pasaulio. Tam pateikiama begalės pavyzdžių, atrodo, jog visa gotika yra nusižiūrėta nuo Islamo architektūros: aštrios arkos, „mauriškos“ arkos, špiliai – minaretų imitacija ir panašiai.

Iš tiesų, iki Kryžiaus žygių į Jeruzalę, arabų architektai buvo žymiai labiau pažengę (tarkim štai taip atrodo 715 metais Umajadų dinastijos statyta didžioji mečetė Damaske). Prisidėjo ir tai, kad Kryžiaus žygių dalyviai Jeruzalėje esančią Al-Aksos mečetę ir Uolos kupolo šventyklą palaikė Karaliaus Saliamono šventykla – tapo madinga visur bažnyčias Europoje statyti su kupolais. Architektūra pasikeitė: vietoj simetriško klasicizmo pradėta siekti vis aukštesnių stogų ir platesnių kupolų bei erdvių. Pastato išorė tapo ne tokia svarbi – tam, kad išlaikyti sunkius stogus, reikėjo ne itin gražių atramų, bet pati pastato konstrukcija darėsi vis sudėtingesnė. Pradėta eksperimentuoti su įvairiausiomis arkomis, kurias jau buvo išradę arabų architektai.

Iš Rytų atėjo ne vien įvairios arkos ir kupolai – nusižiūrėtos ir stiklo technologijos, atsirado vitražai. Pasikartojantys ornamentai, kolonų miškai irgi yra rytų idėjos. Šios idėjos toliau plito per prekybinius kelius (Venecijos architektūra labai „saracėniška“ – šv. Morkaus bazilika žymiai labiau primena mečetę nei katalikišką katedrą), per Ispanijos atkariavimą iš maurų. Arabų ir persų architektūros idėjos užkariavo Vakarų Europą.

Buvo įdomu sužinoti ir apie katedrų statytojų gildijas. Pastatyti katedrą reikdavo labai specifinių žinių, o specialistai nebūtinai buvo vien krikščionys. Jie keliaudavo nuo projekto prie projekto, veikė lyg tarptautinės statybų bendrovės, nekreipdamos dėmesio į darbuotojų tautybę ar netgi religiją. Gildijos laikydavosi trijų principų: statinys turi būti gražus, patvarus ir patogus naudoti. Įsidėmėtina, kad statinys neturi būti pigus, ir neturi būti pastatomas greitai. Manau, tai pritaikoma ne vien statybos darbui.

Jane Jacobs: the Death and Life of Great American Cities

Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė, , ,

Tiesą pasakius, man draugas rekomendavo ne šią Jane Jacobs knygą: sakė, reikia būtinai perskaityti jos „Systems of Survival“. Vis dar skaitau, stumiuosi, bet be didelio džiaugsmo. Užtat pasigooglinus apie pačią autorę ir kitas jos knygas internetai buvo vieningi: labiausiai dėmesio verta jos knyga apie miestų planavimą.

Ir iš tiesų – oho! Internetai neklydo, tai labai stipri knyga. Parašyta 1962-aisiais, kai miestuose mašinos dar pilnai nekaraliavo, nors užimdavo vis svarbesnes pozicijas. Per daugiau nei penkiasdešimt metų nuėjome dar toliau: be mašinų savo miesto gyvenimo neįsivaizduojame. O gaila, nes tai ir nužudo miesto gyvybę.

The simple needs of automobiles are more easily understood and satisfied than the complex needs of cities, and a growing number of planners and designers have come to believe that if they can only solve the problems of traffic, they will thereby have solved the major problems of cities. 

Jane Jacobs, „The Death and Life of Great American Cities“

Sėkmingam miesto rajonui reikia gyvybės, o gyvybė susideda iš žmonių. Žmonės naudojasi gatvėmis skubėdami su savo reikalais, tingiai gerdami kavos puoduką lauko kavinėje (spoksodami į tuos pačius skubančius žmones), rūkydami prie įėjimo į pastatą, prižiūrėdami bežaidžiančius vaikus. Gatvių gyvybė atsiranda tik tuomet, kai šis bruzdesys nerimsta visą dieną, kai visad yra į ką paspoksoti. Būtent dėl to dažniausiai gatvės būna žymiai gyvesnės nei parkai: parkuose nėra tiek daug ką veikti, o ir mamos su vaikais juos naudoja tik keletą valandų prieš vaikų pietų miegą, ir vakare. Parkai naktimis ištuštėja ir tampa nesaugūs, tad labai nelogiškai atrodo siūlymai prastus kvartalus „gerinti“ įrengiant juose parkus: tokiuose rajonuose parkai greitai tampa nusikaltimų vieta, kurią baugu praeiti tamsiais vakarais. 

The first necessity in understanding how cities and their parks influence each other is to jettison confusion between real uses and mythical uses – for example, the science-fiction nonsense that parks are “the lungs of the city”. It takes about three acres of woods to absorb as much carbon dioxide as four people exude in breathing, cooking, and heating. The oceans of air circulating around us, not parks, keep cities from suffocating. 

[…]

Why are there so often no people where the parks are and no parks where the people are?

Jane Jacobs, „The Death and Life of Great American Cities“

Sėkmingo rajono gatvės siauros, jomis lėtai ir retokai važiuoja mašinos: bent jau tiek retai, kad gyventojai galėtų bet kurioje gatvės vietoje, o ne vien tik perėjose, ją pereiti. Jeigu transporto srautas intensyvesnis, gatvė automatikai suskyla į dvi pėsčiųjų zonas: spontaniškai pereiti gatvę sudėtinga, tad skubantys su reikalais nebeužeina į kitoje gatvės pusėje esančias parduotuves. Kuo mažiau tokių vartotojų, tuo mažiau gyvybės.

Sėkmingoje gatvėje kvartalai turi būti trumpi, kad nebūtų taip, jog visada reikia ilgai eiti ta pačia viena gatve ilgą nuotolį: kuo daugiau galimybių rinktis vis kitą maršrutą, tuo daugiau galimybių parduotuvėms, restoranams bei kavinėms. O jie yra vieni svarbiausių kvartalo gyvybės požymių: jei nėra kavinių, kvartalas negyvas.

Nors knyga rašyta labai seniai, problemos atrodo tos pačios: miestų planuotojai vis dar planuoja gražias didelių kvartalų utopijas, su parkais, suoleliais, infrastruktūra, plačiomis gatvėmis ir skulptūromis. Tik tuose rajonuose nedaug vietų, kur galima sėdėti lauko kavinėje, bobutės nebesėdi ant suoliuko aptardamos kiemo naujienas, o vietinis mėsininkas nerūko prie savo parduotuvėlės įėjimo. Viskas betoniškai sterilu, tvarkinga ir mirę. Gyventojai apsipirkti važiuoja į kitame miesto gale esantį Akropolį, o namo grįžta tik vakarop išsimiegoti. Tuo tarpu apgriuvusiame senamiestyje iki pat vėlumos klega žmonės, nors jis ne toks erdvus, ankštokas, su mašina beveik neprisigrūsi, o ir pastatai nenauji, nepatogūs. Ir jei senamiestį plačiu mostu išgriausi ir pastatysi erdvų, patogų naujų namų rajoną, tikėtina, kad gyvybė ten užges. Sėkmingas miestas susideda ne iš patogių namų.

New buildings do not get rid of rats. Only people get rid of rats.

Jane Jacobs, „The Death and Life of Great American Cities“

Mašinos labai stipriai pakeitė miestus: jei turi mašiną, nebereikia eiti į vietinę parduotuvę, galima nuvažiuoti į prekybos centrą. Nebėra vietinės parduotuvės, nebėra ir vietinės bendruomenės, nes visas dienos gyvenimas vyksta nebe namų kiemuose. Turbūt dar nemažiau visko pakeitė ir internetas: bendrauti su kaimynais nebereikia. Net bobutės nebesėdi prie laiptinių: jos skaito Delfi ir komentuoja Facebooke. Kuo mažiau kaimynų akių, tuo atrodo nesaugiau į kiemą išleisti vaikus: net jei mum ir atrodė, kad mes vieni šlaistydavomės kur pakliūna, bet visada kiemas buvo pilnas suaugusiųjų, kurie reikalui esant įsikišdavo ir sudrausmindavo. Bobučių policija visgi veikdavo. Dabar, norint bendrauti, einame į internetą, o kiemas ir miesto kvartalai ištuštėjo. Ir jie toliau tuštės, jei juose dar labiau įsivyraus mašinos.

Mario Salvadori – „Why Buildings Stand Up“

Knygos, Pastebėjimai, , ,

Man patinka paimti į rankas knygą apie tokią temą, apie kurią ničnieko nenutuokiu. Mario Salvadori „Why Buildings Stand Up“ – apie statinių konstrukcijas ir inžineriją, ji paprasta žmonių kalba paaiškina, kaip statomi tiltai, kupolai, ant ko laikosi stogai ir kodėl pastatai negali būti bet kokio aukščio bei ploto. Jei iki tol buvau tik kažką girdėjęs apie arkos veikimo principus, tai perskaitęs „Why Buidings Stand Up“ jaučiuosi suprantąs žymiai daugiau.

Skaitydamas įvairių pastatų istorijas sužinojau daug įdomių dalykų: ir tai, kad piramidės nėra tiesiog vienas ant kito sudėti akmeniniai blokai (jie sudėti tam tikru, link centro palenktu, kampu, kad nevirstų ir nebyrėtų išorėn), ir tai, kad plokštuma, išlenkta į balno formą gali atlaikyti žymiai didesnį krūvį. Daug detalių, nemažai paprastam nebaigusiam architektūros mirtingajam suprantamų brėžinių.

Vienintelis priekaištas šiai įvadinio stiliaus knygai gali būti tai, jog ji rašyta dar prieš man gimstant. Ir nors nuo 1980-ųjų fizikos dėsniai tikrai nepasikeitė, konstrukcinės medžiagos tikriausiai stipriai patobulėjo. Gana keistokai atrodo ir knygoje peršama mintis, jog ateities konstrukcijos bus pripučiamos suslėgto oro, lyg pilys, ant kurių šokinėja vaikai: juk tai lengvos ir itin tvirtos konstrukcijos. Matyt, ši mada gana greitai praėjo. Bet bendrai vertinant, džiaugiuosi perskaitęs.