Egidijus Aleksandravičius: „Adamkus“

Kai Vagos knygyno populiariausių naujų knygų dešimtuke pamačiau naują Egidijaus Aleksandravičiaus knygą apie Valdą Adamkų, ilgai svarstyti nereikėjo: domino tiek rašytojo, tiek biografijos herojaus asmenybės, tad nenuostabu, kad iš knygos tikėjausi nemažai. Deja, ji tapo metų nusivylimu. Negalėčiau jos pavadinti niekaip kitaip kaip Adamkaus hagiografija, šventojo gyvenimo aprašymu. Esu skaitęs paties Valdo Adamkaus dienoraščius – jie žymiai labiau savikritiški, žmogiški, arčiau realybės, geriau atskleidžiantys prezidento asmenybę. Juk visi klysta, visi turi silpnumo akimirkų, ir ne viskas gyvenime būna tik teigiama.

Knygoje erzino ne vien tik panegirikos stilius. Knygos kalba, lyg Vilniaus Rožytės apdarai, perpildyti pompastiškų pasikartojančių išsireiškimų, kuriuos skaitydamas vis cituodavau žmonai, tik greitai šis žaidimas mums nusibodo – galėjai cituoti kas antrą pastraipą. Turbūt problema tame, kad autorius stengėsi parašyti ne istoriko darbą, o populiarų kūrinį, kuriame susipina ne vien įdomus pasakojimas, bet ir raiški lietuviška kalba. Taikyta į literatūros klasikus, bet manau, kad nepavyko.

Bėda ir tame, kad istorijos mokslo požiūriu ši knyga irgi nenusisekusi: vadovautasi ryškiai per mažai šaltinių. Daugiausiai remtasi pačio Valdo Adamkaus publikacijomis, dienoraščiais ir pokalbiais su juo. Tame nieko labai blogo matyt nėra, tačiau knygoje piešiamas paveikslas labai paviršutiniškas, per ne lyg teigiamas ir nusaldintas. Suprantama, apie Valdo Adamkaus jaunystę ar karo metus sunkoka surinkti dokumentinių įrodymų ar liudininkų pasakojimų (nors, aišku, tai būtų labai vertinga istoriniu požiūriu), tačiau net ir ne tokie šlovingi antrosios Adamkaus kadencijos metai knygoje užima labai mažai vietos. O juk su juo dirbusių žmonių yra daug, prie pilno paveikslo daug kas galėtų pridėti savo spalvų. Tik, deja, šia galimybe nepasinaudota.

Kad ir kaip ten būtų, Valdas Adamkus yra svarbi asmenybė Lietuvos istorijoje, žymiai labiau teigiama nei prieštaringa. Tačiau norint suprasti jo pasaulėžiūrą geriau skaityti jo paties dienoraščius.

Norma Stevens. „Avedon. Something Personal“

Kartais oro uoste man patinka nusipirkti knygą iš tokios srities, apie kurią nieko nežinau: mados fotografija tikrai šį kriterijų puikiai atitinka. Richard Avedon buvo vienas garsiausių mados fotografų, dirbęs turbūt su visomis įžymybėmis, modeliais ir mados žurnalais.

Avedon fotografijos stilius tikrai išskirtinis: jis vienas pirmųjų fotoportretus darė baltame fone. Pasirodo, ir jo fotografavimo procesas buvo kiek neįprastas: daugiau dėmesio pačiam modeliui, gana nedaug kadrų, daug energijos ir noro atskleisti modelio asmenybę. Richard Avedon tikriausiai buvo gėjus, tad neįprasta buvo ir tai, kad jis nemiegodavo su savo modeliais – pasirodo, tai buvo įprastinė praktika mados fotografijoje. 

Knyga ganėtinai ilga ir gal per daug ištęsta, tačiau ją perskaičius man įstrigo keli dalykai. Pirma, geram fotografui svarbu užmegzti ryšį su savo modeliu, nes tik taip galima tikėtis pagauti gerą akimirką ir atskleisti modelio charakterį. Išmokti fotografuoti – tai ne perskaityti fotoaparato instrukciją ir kelis vadovėlius apie tai, kaip sustatyti šviesas studijoje. Taip, to irgi reikia, bet tai tik pirmas laiptelis, ant kurio užlipa visi. Lygiai taip pat nepadės ir geresnė įranga ar brangesnis fotoaparatas – geros fotografijos esmė yra kažkas žymiai daugiau. Antra, kai pagarsėji vienoje srityje, labai nelengva, prasimušti kitur: Richard Avedon įgavo mados fotografo etiketę, ir kad ir kiek vėliau fotografavo paprastus žmones, kritikams jau nebeįtiko. Dar blogiau: jų nuomone, fotografuodamas skurdžius žmones jis iš jų tyčiojosi – kur tai girdėta, kad mados ir glamūro fotografas savo blykstę nukreiptų į nedaug pasiekusius!

Skaitydamas šią knygą susipažinau su nemenka dalimi mados fotografijos istorijos: kone kiekviename puslapyje turėjau sustoti ir internete ieškoti minimų nuotraukų. Tai tam tikras knygos minusas, nes originalių Avedono darytų nuotraukų joje beveik nėra (bet tai tikriausiai dėl autorinių teisių). O jos tikrai įspūdingos ir išraiškingos: Dovima su drambliais, Suzy Parker Paryžiuje, June Leaf, Elizabeth Taylor, nuoga Stephanie Seymour ir t.t. Man visai naujas pasaulis.