John Steinbeck: „Rūstybės kekės“

Seniai neskaičiau tokios emociškai sunkios knygos. Ne, meluoju. Nesu gyvenime skaitęs tokios emociškai sunkios knygos. Tokios, kur paskaitęs kokį dešimtį puslapių turi padėti ją į šalį, atsidusti ir imti skaityti ką nors paprastesnio ir ne tokio skaudaus. Tarkim, ką nors apie karą.

Rūstybės kekės“ lietuviškai išleistos tik vieną kartą, 1947-aisiais. Dėl man neaiškių priežasčių naujesnio jos leidimo nėra, nors pastaruoju metu išverstos ir šviežiai išleistos beveik visos kitos Steinbeko knygos. Knygos tema – didžiosios depresijos skurdas ir sunkus migrantų gyvenimas keliaujant į svajonių valstiją Kaliforniją, kur tikrai turėtų būti darbo. Kaip galima suprasti, darbo ten irgi nebuvo, tad visa knyga – skausmingas beviltiškas kabinimasis į gyvenimą, stengiantis neprarasti žmogiškumo. Aprašymai tokie įtaigūs, kad tą knygų herojų alkį ir neteisybę atrodo išgyveni ir pats. O kai švysteli koks vilties spindulėlis negali atsikratyti jausmo, kad vis tiek čia geruoju nesibaigs. Na, ir nesibaigia. Kai jau manai kad herojai kentėti daugiau nebegali, juos užgriūna naujos bėdos.

Nenuostabu, kad knyga į lietuvių kalbą išversta 1947-aisias: joje nemažai svarstoma apie kapitalizmo blogį, „paprasto žmogaus“ sąžinės tyrumą, išnaudojamus darbininkus, vis mažinamus atlyginimus ir panašiai. Tai labai tiko sovietinėms idėjoms: va, pažiūrėkit, kaip viskas toje Amerikoje neteisinga ir kaip ten kenčia žmonės! Bet „Rūstybės kekėse“ kenčia visi: darbininkai dėl mažų atlyginimų, žemės savininkai dėl prasto derliaus ir bankų paskolų, bankai dėl nemokių savininkų. Depresijos spiralė tempia žemyn visus, o kai gyvos galybės bedarbių migrantų neturi ko valgyti, jie pasiruošę dirbti beveik už dyką. Ar tai jų išnaudojimas? Gal tai tiesiog darbo jėgos perteklius rinkoje? Ypač kai tą darbo jėgą žymiai lengviau tapo pakeisti traktoriais ir mašinomis. Aišku, žmogiška tokių permainų kaina yra sunkiai suvokiama: galima tik įsivaizduoti, ką jaučia tėvai, negalintys išmaitinti savo vaikų, neturintys santaupų ir pagrindo po kojomis, priversti bėgti nuo juos vaikančių policininkų ir bergždžiai klausinėtis darbo. Ypač kai žinai, kad tokių kaip tu yra šimtai tūkstančių, o darbo medvilnės plantacijose ar persikų soduose bus tik kelioms savaitėms už pusmečio.

Rūstybės kekėse“ nuolat pabrėžiama, kad šie paprasti žmonės stengiasi nenusikalsti (nors ir ne visada tai pavyksta), neprarasti savo žmogiškumo: priešingai, kuo mažiau turi, tuo labiau esi linkęs atjausti kitus ir su jais viskuo dalintis. Ir net tokios negandos iki galo neužmuša Amerikos svajonės: vis tikimasi, kad darbu bus galima viską pasiekti. Gal nepraturtėti, bet bent jau visada turėti maisto (gal net mėsos!) ir kokį nedidelį namuką. Tai kiek stebina: skaitant labai greitai palaidoji viltį, kad herojams pasiseks, o jie vis dar optimistai. Nuvažiuosim ten keletą kilometrų ir bus darbo, galėsim pavalgyt. Nėra ten darbo, nėra! Nevarkit! O jie vis tiek važiuoja…

Johann Hari: „Lost Connections“

Šią knygą nusipirkau per Ezra Klein podcastą išgirdęs interviu su jos autoriumi. Johann Hari populiariai ir aiškiai susistemino šiuolaikines mokslines žinias apie depresiją ir jos priežastis. Ir nors žinios apie depresiją nėra tai, kas man šiuo metu itin aktualu, bet bendri pastebėjimai apie tai, kas žmones daro laimingus, pasirodė intriguojantys.

Pasirodo, JAV (o gal ir Lietuvoje, nesu tuo tikras) vis dar labai populiaru depresiją gydyti antidepresantais: vyrauja požiūris, kad depresija tai tiesiog kažkas chemiškai ne visai tvarkingai susidėlioję paciento smegenyse, o tą lengviausia išspręsti atstatant cheminį balansą. Tačiau tai iš tiesų tėra tik simptominis gydymas – lygiai taip pat, kaip atsiradus skausmui, gydyti jį nuskausminančiaisiais, nekreipiant dėmesio į tai, kad pacientui nutraukta ranka. Depresija dažniausiai yra ženklas, kad kažkas su paciento gyvenimu yra negerai: gal kas mirė, kad jis nemato išeities, gal yra kur nors užstrigęs. Ir kol to neišspręsi, pacientas laimingesnis netaps.

Buvo labai įdomu paskaityti apie pagrindines depresijos priežastis. Beje, nekenčiamas darbas, kuriame nematai prasmės, ir kuriame nesijauti gerbiamas, yra viena iš svarbesnių. Jei dirbi ten, kur tave verčia daryti beprasmius darbus, ir dar niekas už tavo pastangas nepadėkoja, natūralu, kad gyvenimas neatrodys mielas. O jei dar kankina finansiniai sunkumai, ir dėl to lengvai negali nusispjauti ir eiti dirbti kitur – problema iš tiesų didelė. Dar depresija dažnai užpuola tuos, kurie jaučia socializacijos trūkumą (o tai dažnai būna mažus vaikus auginančioms mamoms) ar tiems, kurių vertybės orientuotos į išorę – tie, kuriems labai svarbu, ką apie juos mano kiti, kuriems nuolat reikia palaikymo. Dėl to socialiniai tinklai į depresiją stumia iš keleto pusių: internetinis bendravimas yra paviršutinis, lyginant su draugyste „akis į akį“, o be to internete visi tokie gražūs ir idealūs, kad greitai pradedi savimi nusivilti. O jei stengiesi gyvenimą gyventi taip, kad gautųsi gražios Instagram nuotraukos, greitai pasijunti tuščias. Ypač, jei „like“ ir komentarų skaičius nedidėja.

Vienas įdomesnių pasiūlymų, ką daryti, kad būtum laimingesnis, yra tapti dosnesniu kitiems. Paklausti, kaip sekasi, pasiūlyti pagalbą, pabendrauti. Tai ypač nelengva, esant gilioje depresijoje (juk atrodo, jog labiausiai pagalbos reikia ne kitiems, o tau), bet tai vienas tiesiausių kelių į laimę. Gaila, kad pagal dosnumą lietuviai yra kone paskutinėje vietoje pasaulyje.