Seniai neskaičiau tokios emociškai sunkios knygos. Ne, meluoju. Nesu gyvenime skaitęs tokios emociškai sunkios knygos. Tokios, kur paskaitęs kokį dešimtį puslapių turi padėti ją į šalį, atsidusti ir imti skaityti ką nors paprastesnio ir ne tokio skaudaus. Tarkim, ką nors apie karą.
„Rūstybės kekės“ lietuviškai išleistos tik vieną kartą, 1947-aisiais. Dėl man neaiškių priežasčių naujesnio jos leidimo nėra, nors pastaruoju metu išverstos ir šviežiai išleistos beveik visos kitos Steinbeko knygos. Knygos tema – didžiosios depresijos skurdas ir sunkus migrantų gyvenimas keliaujant į svajonių valstiją Kaliforniją, kur tikrai turėtų būti darbo. Kaip galima suprasti, darbo ten irgi nebuvo, tad visa knyga – skausmingas beviltiškas kabinimasis į gyvenimą, stengiantis neprarasti žmogiškumo. Aprašymai tokie įtaigūs, kad tą knygų herojų alkį ir neteisybę atrodo išgyveni ir pats. O kai švysteli koks vilties spindulėlis negali atsikratyti jausmo, kad vis tiek čia geruoju nesibaigs. Na, ir nesibaigia. Kai jau manai kad herojai kentėti daugiau nebegali, juos užgriūna naujos bėdos.
Nenuostabu, kad knyga į lietuvių kalbą išversta 1947-aisias: joje nemažai svarstoma apie kapitalizmo blogį, „paprasto žmogaus“ sąžinės tyrumą, išnaudojamus darbininkus, vis mažinamus atlyginimus ir panašiai. Tai labai tiko sovietinėms idėjoms: va, pažiūrėkit, kaip viskas toje Amerikoje neteisinga ir kaip ten kenčia žmonės! Bet „Rūstybės kekėse“ kenčia visi: darbininkai dėl mažų atlyginimų, žemės savininkai dėl prasto derliaus ir bankų paskolų, bankai dėl nemokių savininkų. Depresijos spiralė tempia žemyn visus, o kai gyvos galybės bedarbių migrantų neturi ko valgyti, jie pasiruošę dirbti beveik už dyką. Ar tai jų išnaudojimas? Gal tai tiesiog darbo jėgos perteklius rinkoje? Ypač kai tą darbo jėgą žymiai lengviau tapo pakeisti traktoriais ir mašinomis. Aišku, žmogiška tokių permainų kaina yra sunkiai suvokiama: galima tik įsivaizduoti, ką jaučia tėvai, negalintys išmaitinti savo vaikų, neturintys santaupų ir pagrindo po kojomis, priversti bėgti nuo juos vaikančių policininkų ir bergždžiai klausinėtis darbo. Ypač kai žinai, kad tokių kaip tu yra šimtai tūkstančių, o darbo medvilnės plantacijose ar persikų soduose bus tik kelioms savaitėms už pusmečio.
„Rūstybės kekėse“ nuolat pabrėžiama, kad šie paprasti žmonės stengiasi nenusikalsti (nors ir ne visada tai pavyksta), neprarasti savo žmogiškumo: priešingai, kuo mažiau turi, tuo labiau esi linkęs atjausti kitus ir su jais viskuo dalintis. Ir net tokios negandos iki galo neužmuša Amerikos svajonės: vis tikimasi, kad darbu bus galima viską pasiekti. Gal nepraturtėti, bet bent jau visada turėti maisto (gal net mėsos!) ir kokį nedidelį namuką. Tai kiek stebina: skaitant labai greitai palaidoji viltį, kad herojams pasiseks, o jie vis dar optimistai. Nuvažiuosim ten keletą kilometrų ir bus darbo, galėsim pavalgyt. Nėra ten darbo, nėra! Nevarkit! O jie vis tiek važiuoja…