William Dalrymple – „The Anarchy. The East India Company, Corporate Violence, and the Pillage of an Empire“

Nesu daug skaitęs apie Indiją ir jos nukariavimą, galvoje įstrigę tik keli faktai apie tai, kad britai sugebėjo ją valdyti labai efektyviai, mažomis valdininkų pajėgomis. Tad ši knyga buvo puikus istorinių žinių spragų užpildymas.

Iš tiesų, Indijos nukariavimas ypatingas tuo, kad jis įvyko ne britų valstybės, o privačios britų kompanijos East India Company pastangomis. Pradžioje ši kompanija buvo sukurta prekybai su rytų šalimis, tik jai ne itin sekėsi, mat konkurentų buvo daug: olandai Indonezijoje, prancūzai toje pačioje Indijoje, portugalai Goa ir t.t. Kadangi britai nesijautė labai drąsiai, su Indijos valdovais elgėsi gana pagarbiai, buvo laikomasi susitarimų, atsižvelgiama į jų nuomonę. Mugalų valdoma Indija – visgi ne Afrika ar naujosios žemės Amerikoje, kur negaliojo civilizuotos taisyklės. Tačiau Mugalų imperija gyveno jau ne pačias geriausias savo dienas, Indija skaldėsi į atskiras valstybes su savo karaliais, o tarp jų, natūralu, kad kildavo konfliktai. Ir čia East India Company atrado puikų verslo modelį – už karinę pagalbą vieniems ar kitiems valdovams ji gaudavo daug mokestinių nuolaidų, savo žemės ir galimybę išnaudoti vietinius. Truputis po trupučio ir moderniai ginkluota East India Company kariuomenė tapo pagrindine karine jėga subkontinente, kurios parama buvo svarbiausias faktorius, lemiantis, kas bus valdovu. Na, o kai jau ant sosto pasodini saviškį, tai juo galima lengvai manipuliuoti, naudotis jo vardu renkant mokesčius ir plėšiant šalį: pasiūlai sandėrį už didelę pinigų sumą paremti vieną ar kitą pretendentą, tas įsiskolina ir amžinai moka tau didžiulius mokesčius. Kai mokesčių surinkti nebegali, galima paremti kitą pretendentą.

Aišku, toks šalies plėšimas turėjo ilgalaikių neigiamų pasekmių: Indijoje buvo kilęs didžiulis badas, kurio atgarsiai nusirito iki Anglijos parlamento. Kadangi toks Indijos plėšimas buvo vykdomas ne karaliaus vardu, parlamentas tokią veiklą smerkė, bet ne iki galo – didelė dalis Anglijos parlamentarų buvo East India Company (EIC) akcininkai, tad buvo suinteresuoti iš Indijos plaukiančiais turtais. Per didelis godumas tapo EIC problema: praėjus badui, pajamos iš Indijos sumažėjo, o vietiniai valdovai iš prancūzų išmoko europietiškai apsiginkluoti, tad išlaidos kariuomenės išlaikymui vis augo, teko įlįsti į skolas. Krizė buvo tokia didelė, kad teko įsikišti centriniam Anglijos bankui ir bendrovę išgelbėti – aišku, tai kiek prikirpo kompanijos ambicijas. Sakoma, kad tai vienas iš pirmųjų atvejų, kai valstybė išgelbsti privačią kompaniją, nes jos žlugimas sukeltų daug neigiamų pasekmių finansų sistemai. Galų gale politikai įvedė tvarką ir EIC buvo nušalinta nuo Indijos valdymo, o imperatore paskelbta karalienė Viktorija.

Be to, kad perskaitęs knygą susidariau geresnį vaizdą apie Indijos valdymą kolonijiniu laikotarpiu (ji realiai buvo valdoma vietinių rankomis, tik paremiant ginklu vieną ar kitą princą), sužinojau nemažai dalykų apie Mugalų imperiją (tarkim, nežinojau, kad jie buvo persai musulmonai). O taip pat buvo įdomu pastebėti, kad britų įsitvirtinimas Indijoje buvo nulemtas konkurencijos su prancūzais: vienu metu Indijoje per 150 km viena nuo kitos buvo dvi kolonijos – prancūzų Pondicherry ir britų Madras – ir britai nuolat bijojo, jog dėl karų Europoje juos tuoj prancūzai užpuls Indijoje. Tam, kad apsiginti, reikėjo savos kariuomenės, nors vietiniai indai jokios grėsmės nekėlė. Na, o kai jau turi brangią kariuomenę, tada ir galima sugalvoti verslo planą ją kam nors išnuomoti. Nebūtų buvę šalia prancūzų, nebūtų kariuomenės, ir, galbūt, Indija niekada pilnai nebūtų tapusi kolonija, kaip kad Honkongas neperėmė viso Kinijos valdymo.