Tag: ekonomika

Sovietų kapitalas vis dar subsidijuoja Rytų Europą

Ekonomika, Lietuva, Pastebėjimai, ,

Šiandien perskaičiau įdomią mintį:

In Moscow, renting an one bedroom is ~$400/mo. There are a lot of jobs in public sector or small business which pay around $400/mo. How do people manage on that kind of salary? You guessed it right, they’re homeowners, so they pay $50 in utilities and they’re all set. So you can say that a lot of jobs are still subsidized by late USSR’s construction boom.

Komentaras Hacker News

Kadangi masinės privatizacijos metu visi nemokamai įgijo savo butus, vyresniajai kartai nereikia mokėti nuomos arba būsto kredito įmokų. Dėl to ir atlyginimai gali būti mažesni – taip Sovietų statybos bumas vis dar subsidijuoja dabartinius verslus. Kita vertus, naujesnės kartos dažniausiai jau nebeturi tokios prabangos – jiems reikia būstą nuomotis arba pirkti su paskola. Kažkur esu skaitęs, jog kuo daugiau yra savo būsto savininkų (t.y. kuo daugiau paplitęs nuosavo būsto turėjimas lyginant su būsto nuoma), tuo didesnis nedarbas, nes turint nuosavą būstą mažėja darbo jėgos mobilumas. Praradai darbą Tauragėje? Jei nuomojiesi, gana lengva keltis į Kelmę. Jei turi namą – gal labiau norisi palaukti geresnių laikų niekur nesikeliant, ypač jei nespaudžia būsto kreditas.

Walter Scheidel: The Great Leveler

Ekonomika, Istorija, Knygos, Visuomenė, ,

Tai viena iš tų knygų, kuri taip įtikina savo idėjomis, kad ją perskaitęs į pasaulį žiūri jau kitomis akimis: tie, kas trokšta kuo mažesnės pajamų (ar turto) nelygybės pradeda atrodyti nieko nesuprantančiais naivuoliais.

Pagrindinė knygos tezė – jeigu tik gyvename gerais laikais, nelygybė visada didėja. Augant ekonomikai ir nesant milžiniškų sukrėtimų, pajamų bei turto nelygybė istoriškai augdavo beveik be išimčių. O ir tos išimtys buvo gana trumpalaikės ir išskirtinės: gal tik tam tikri istorijos etapai Senovės Graikijoje pažeidžia šią taisyklę. Kuo turtingesnė ekonomika, tuo vis daugiau galimybių ir taip patiems turtingiausiems visuomenės nariams toliau didinti savo turtą. Tai nebūtinai reiškia, jog skurdžiausieji toliau skursta: tiesiog jų pajamų ir turto augimas yra lėtesnis nei grietinėlės.

Tiesa, istoriškai nelygybė ne visada tik didėjo, periodiškai viską į savo vietas sustatydavo daug gyvybių nusinešančios nelaimės: karai, revoliucijos, epidemijos ar totalus valstybės kolapsas. Pasaulis antrojoje XX amžiaus pusėje buvo žymiai lygesnis, nei XIX amžiaus pabaigoje, bet už tai reikia padėkoti pasauliniams karams: šie ne vien tik nušlavė daugelį aristokratijos privilegijų, bet ir per masines mobilizacijas sulygino visus žmones nebekreipiant dėmesio į jų luomą ar prigimtį. Net tos šalys, kurios pasaulinius karus išgyveno santykinai ramiai (kaip kad Švedija ar Šveicarija), buvo priverstos stipriai padidinti mokesčius: karas pasibaigė, mokesčiai liko, ir juos buvo galima panaudoti visuomenės pajamų perskirstymui. Bet tai buvo vienkartinis efektas: nelygybė Švedijoje ir toliau auga. Skaičiuojama, jog norint tokį nelygybės mažinimo receptą pritaikyti JAV, turtingiausiems pajamų mokesčių tarifą reiktų pakelti iki 80%, ir tai nelygybę sumažintume tik iki 1990-ųjų pabaigos lygio. Nepraktiška ir vargiai pasiekiama.

Nelygybė gana efektyviai buvo sumažinta per XX amžiaus revoliucijas: Sovietų Sąjungoje, Kinijoje ir kitose komunistinėse šalyse turtas buvo tiesiog atimtas ir padalintas (tuo pačiu išžudant visus, kurie priešinosi). Tai iš tiesų sumažino nelygybę – manoma, jog Sovietų Sąjunga buvo ganėtinai lygi valstybė, bent jau tuo, kad visi buvo beveik vienodi skurdžiai. Bėda tame, kad net toks drastiškas nelygybės mažinimas buvo trumpalaikis ir gyvavo tik tol, kol jį palaikė režimas. Per kelis metus nuo Sovietų Sąjungos žlugimo pajamų nelygybė vėl staigiai grįžo į priešrevoliucinį lygį. Panašiai nutiko ir Kinijoje, vos tik buvo po truputį pradėta gręžtis į rinkos ekonomiką. Gyvenimui gerėjant, Kinijos gyventojų nelygybė nebeprimena komunistinės šalies rodiklių.

Viduramžiais pasaulinių karų bei komunistinių revoliucijų nebuvo, bet gyventojus gana greitai aplygindavo nuolat pasikartojančios maro epidemijos, kurios neretai į kapus nusinešdavo trečdalį ar net daugiau gyventojų. Toks staigus gyventojų sumažėjimas turėdavo dideles pasekmes ekonomikai: kokiai 15-20 metų, kol užaugdavo nauja karta, trūkdavo darbo jėgos, tad darbininkų atlyginimai šokteldavo keletą kartų. Tuo pačiu atpigdavo žemė, nes jos nebuvo kam dirbti ir bet koks nekilnojamas turtas: jis tiesiog tapdavo perteklinis. Tai lemdavo stiprų turtingųjų dvarininkų nuskurdimą ir pagerindavo gyvenimą tiems, kas duoną uždirbdavo savo rankomis, o ne savo kapitalu. Jei tik marą pragyvenai gyvas, tikėtina, jog ir skurdžium buvęs gyvensi visai neblogai.

Knygos išvada – nelygybės sumažinti normaliomis priemonėmis beveik neįmanoma, žmonės tampa lygesni tik per nelaimes. Jeigu norite lygesnės visuomenės, vienintelis būdas tai pasiekti yra per smurtą, bet ar tikrai tai verta?

David Graeber: „Bullshit Jobs. A Theory“

Darbas, Ekonomika, Knygos, Pastebėjimai, ,

2013-ais metais antropologas David Graeber parašė ese apie tai, kad kuo toliau, tuo labiau žmonija dirba beprasmius darbus. Jie ne vien tik nekuria vertės, bet ir kartu varo žmoniją į depresiją: jei visą dieną turi generuoti kvailas ataskaitas Sodrai, sunku jaustis, kad sukūrei ką nors prasmingo. O kuo toliau, tuo tokių darbų daugėja.

„Bullshit Jobs. A Theory“ yra platesnė šios ese versija. Nemažai vietos skiriama ekonominiam aspektui, mat dažniausias prieštaravimas iš ekonomistų visgi būna, kad rinka yra efektyvi ir jei darbas nesukurtų vertės, niekas žmogaus nesamdytų, tačiau centrinė knygos tema visgi yra žmogus ir jo santykis su darbu. Kodėl mes dirbame, ar darbas būtinas savęs realizavimui, kodėl mums tapus turtingesniems mes nepradėjome dirbti trumpiau ir kodėl mes vis blogai jaučiamės ir nesidžiaugiame, nors mūsų gerovė didėja. Labai geri antropologiniai klausimai, apie kuriuos ne dažnai susimąstau.

Mūsų ekonominė politika turi pagrindinę tezę: turtas bei lamė sukuriama per darbą. Tam, kad visi būtų laimingi, reikia kad augtų ekonomika, o ekonomikos augimas koreliuoja su sukurtomis darbo vietomis. Ne vienas politikas žarstydamas pažadus teigia, jog sukurs tūkstančius naujų darbo vietų, ir visi tai priima kaip absoliutų gėrį. Tačiau lengviausia yra sukurti darbo vietas prikuriant kokių nors taisyklių ir apribojimų – tarkim jei padvigubintum mokesčių inspekcijos ataskaitų apimtį, reiktų dvigubai daugiau buhalterių ir dvigubai daugiau mokesčių inspekcijos valdininkų: darbo vietos sukurtos, visi dirba, visi kažkuo užsiėmę, bet reali nauda abejotina. O kuo toliau, tokių darbų vis daugėja.

Blogiausia yra tai, kad dirbdami tokį darbą žmonės nesijaučia laimingi, nes jie vargiai mato tokio darbo prasmę. Sunku didžiuotis tuo, kad sukūrei eilinę ataskaitą. Seniau tai, ką žmogus pagamina, buvo jo svarbiausia identiteto dalis („aš – stalius, nes gaminu baldus“, „aš – kalvis“, „aš – ūkininkas“), o per pastarąjį šimtmetį mes bandome savo identitietą kurti ne per tai, ką sukuriame, o per tai, ką vartojame („aš – Žalgirio fanas“, „aš vartoju tik Apple produkciją“). Bet to neužtenka, nes kad ir kiek ko vartojame, tai neužpildo identiteto tuštumos.

David Graeber stipriai palaiko visuotinių bazinių pajamų idėją – visi turėtų gauti standartinę išmoką, kuri užtikrintų bazinį pragyvenimą, ir taip būtų galima atsikratyti labai daug biurokratijos. Be to, žmonės būtų laisvi užsiimti tuo, ką nori, ir jiems nebūtina būtų sėdėti nekenčiamuose darbuose. Ši idėja verčia pergalvoti ir kitas problemas: tarkim, tokiu atveju visai nereikia pensinio amžiaus (išmokos juk mokamos iki pat mirties) – gal ir pačios SoDros problemas galima spręsti žymiai radikaliau nei perstumdant kėdes Titanike. Tiesa, vis dar išlieka klausimas, ar nedirbantys nekenčiamų darbų žmonės irgi jausis laimingi. Sakoma, kad pasididžiavimo savo pasiekimais jausmas aplanko tik tada, kai tai atėjo per sunkų darbą ar kančią.

Steven Pinker apie nelygybę

Ekonomika, Pastebėjimai, , ,

Steven Pinker viename nesename interviu išsako įdomių minčių apie ekonominę nelygybę:

What subject have you found it most challenging to write about?

Economic inequality. It is both highly moralized (right-thinking people agree it’s the root of all evil) and intellectually devilishly complex, far more than people acknowledge. For example, if “the bottom fifth” earns the same proportion of income in 1980 and 2010, it doesn’t mean anyone’s income stagnated:  these “fifths” are different people, and they earn a fifth of different totals. Also, it’s not clear that inequality (as opposed to poverty) is a moral abomination, or that reducing it is progress. As Walter Scheidel argues in The Great Leveler (another superb book of 2017), the most effective ways of reducing inequality are epidemics, massive wars, violent revolutions and state collapse.

Šaltinis: The TLS interview: Twenty Questions with Steven Pinker. Lengviausia panaikinti nelygybę iš visų viską atimant, ką jau matėme komunizmo ekspermentų dėka.

Kriptovaliutų žlugimas – galimybė pigiam dirbtiniam intelektui

Ekonomika, Investicijos, Pastebėjimai, ,

Dar viena diena, kai kriptovaliutos leidžiasi iš savo aukštumų. Manijos būna žavios, kai nesi į jas investavęs ir ramiai sau iš šono gali šypsotis į ūsą ir laukti tolimesnių įvykių. Kažkur kažkas turėtų stipriai nudegti, kažkas bangai atsitraukus bus pastebėtas besimaudantis be kelnių, kažkur turėtų užsidaryti stambi kriptovaliutų birža (ir jos niekas neturėtų gelbėti, nes tai nebuvo reguliuojamas verslas ir ji nesukelia sisteminės rizikos visai ekonomikai). Šiandienos Bitcoinų kainos jau pasiekė tą ribą, kai tapo nuostolinga jas “kasti“.

„Kasimo“ ekonomika dar prieš kokį mėnesį buvo gana pelninga: jeigu Bitcoinas būtų laikęsis ties $13200 kaina, už $2320 nusipirkus grafinę skaičiavimo plokštę per savaitę būtų galima tikėtis $80 uždarbio. Tai per metus sudaro apie 31% grąžos nuo investicijos – kaip ir neblogai, bet žinant Bitcoin kainos svyravimus ši grąža toli grąžu ne be rizikos. O štai ties dabartine $6000-$7000 Bitcoino kaina elektros sąnaudos nebeatperka galimo uždarbio.

Interneto kompanijų (dotcom) burbulo metu nemažai telekomų labai daug lėšų investavo į optinius kabelius, mat buvo tikimasi, kad interneto duomenų paklausa amžinai augs eksponentiškai. Panašiai ir dabar, kriptovaliutų kasėjai, tikėdamiesi beribio kriptovaliutų kainos augimo, į „kasimo“ technologijas investavo nemenkas sumas. Manoma, kad šiuo metu jie kasmet suvartoja 47 TWh elektros energijos (to užtektų maždaug 4.4 milijonų namų ūkių poreikiams, arba būtų galima patenkinti visą Singapūro elektros poreikį). Žlugus interneto kompanijų burbului bei atsiradus naujoms technologijoms, šviesolaidžių kabelių poreikis stipriai krito, ir telekomas teko laižytis žaizdas (arba bankrutuoti). Kiekviena manija turi savo fazes: atsiranda nauja technologija, tada visiems atrodo, jog jos poreikis augs amžinai, į ją investuojamos nepamatuotos lėšos, o tada liekama su nuostoliais. Taip buvo ir geležinkelių manijos, ir interneto manijos metu. Tikėtina, kad panašiai gali nutikti ir su kriptovaliutų manija.

Bet yra ir gerų dalykų: geležinkelių manijos metu atsiradusi nauja infrastruktūra buvo pigiai panaudota vėliau (tiesa, nedaug pradinių investuotojų ką uždirbo – dažniausiai laimėjo tie, kurie pirko geležinkelius iš bankrutavusių įmonių). Taip pat ir interneto kompanijų burbulo metu milžininkos investicijos į infrastruktūrą buvo panaudotos kitų kompanijų: tai leido atsirasti ir tokiems duomenims ėdriams verslams kaip YouTube, kurie anksčiau buvo neįmanomi vien dėl naudojamo duomenų kiekio. Tikėtina, kad po kriptovaliutų burbulo sprogimo bus pigiai galima nusipirkti daug grafinių skaičiavimo plokščių, tereikia sugalvoti, kam jas būtų galima panaudoti. Dirbtinio intelekto kūrimui ir sudėtingesniems neuroniniams tinklams skaičiuoti?