Ar visada reikia maksimizuoti pelną?

Prieš keletą metų esu rašęs apie tai, jog versle galima greitai nuvažiuoti į šoną, jei per daug rimtai pradedi žiūrėti į visokias verslo metrikas:

Nereikia pamiršti, jog visas metrikas galima apgauti: vien jau rodiklio pasirinkimas gali lemti keistus organizacijos kultūros pokyčius. Ekonomisto Goodhart’o dėsnis teigia, jog metrikos nustoja būti efektyvios vos tik jos tampa tikslu, kurį reikia pasiekti. Kai tik kažkas siekdamas suvaldyti bankų riziką apriboja kapitalo pakankamumo rodiklį, randama būdų paskolas paversti obligacijomis (o šios kapitalo pakankamumo formulėje traktuojamos atlaidžiau). Kai interneto rinkodaros efektyvumą matuoji reklamų paspaudimais, atsiranda automatinių botų, kurie nuolat spaudalioja ant banerių. Kai prieš reklamdavius reikia girtis atverstų puslapių skaičiumi, portalų antraštės optimizuojamos taip, kad skaitytoją užkabintų, bet neperteiktų straipsnio minties: veiksmo daug, o portalo vartotojai turiniu nusivilia. Jei tik pradedi rimtai optimizuoti kokią nors metriką, net nepastebi, kaip jau toli nuvažiavai į lankas.

Apie perdėtą metrikų svarbą

Panašia tema vakar užsimezgė diskusija Twitteryje: kuo toliau, tuo labiau manau, kad net įmonės pelnas patenka į šių „metrikų“, ties kuriomis galima perspausti sąrašą.

Pirmiausia, pelnas yra lygiai tokia pati manipuliuojama metrika, kaip ir visos kitos: iš dalies tai kažkiek subjektyvus apskaitos dalykas (tarkim, kokiu greičiu nudėvėsi turtą, paveiks tavo pelningumą), o iš kitos pusės, ne kartą teko matyti, kaip pelną nesunku pakreipti į vieną ar kitą pusę, jei tik labai to reikia. Jei viešuosiuose pirkimuose leisi dalyvauti tik pelningoms organizacijoms, nelabai realaus pelno turinčios ras būdų, kaip ištraukti „ant minimalaus nulio“. Jei pelno mokestis bus labai didelis, atsiras būdų, kaip dirbti „nuostolingai“ optimizuojant mokesčius, ir panašiai.

Antra, net jei ir pelnas būtų labai tiksli matematinė sąvoka, dėl kurio apibrėžimo nekiltų diskusijų, perdėta koncentracija į jo didinimą vadovus padaro aklus ilgalaikėms galimybėms: pelnas šiandien tampa svarbesniu už pelną rytoj. Tai nutinka ne taip jau retai, ir tik pavienės stiprią (dažnai ir monopolinę) galią turinčios kompanijos, uždirbančios labai gerą pelną nepražiopso naujai kylančių konkurentų. Atsisakyti gero dabartinio pinigų srauto investuojant į nelabai aiškią ir nebūtinai pelningą ateitį sunku. Todėl Kodak netapo didžiausiu skaitmeninių fotoaparatų gamintoju, o IBM prarado savo pozicijas kompiuterių rinkoje.

Trečia, verslas neturėtų pelno (ar bet ko kito) siekti bet kokiomis priemonėmis: moralė ir „doing what is right“ visada svarbiau nei pelnas trumpuoju (ir ilguoju) laikotarpiu. Perdėtas pelno vaikymasis veda link korupcijos (telieka prisiminti TeliaSonera nuotykius Uzbekistane), vaikščiojimo ties įstatymo ašmenimis (Danske, Swedbank) ar kitų nelegalių sprendimų (kaip kad Grigeo skandalo atveju). Net jei reputacinė rizika siekiant pelno ir yra teisingai įvertinama, nesu tikras, ar tai gera strategija.

Aišku, daugelį šių argumentų galima suvesti į tai, kad pelnas nebūtinai turėtų būti maksimizuojamas trumpuoju laikotarpiu: aukšti moralės standartai turėtų ilgainiui atsipirkti, lygiai taip, kaip ir investicijos į ilgalaikius projektus, kurios, nors ir mažina pelną artimiausiais metais, bet prisideda prie pelno augimo ilguoju laikotarpiu.

Savaime suprantama, verslo tikslas – uždirbti pinigų – nedingsta. Kaip kad ir noras laimingai nugyventi gyvenimą. Bet jei kas dieną (ar kas ketvirtį, ar kas metus) stengsiesi viską matuoti tik pelno matu, tikriausiai baigsis ne itin gerai. Lygiai taip, kaip baigtųsi, jei kas dieną norėtum maksimizuoti savo laimę.

Kaip galvoja prancūzai

Galvojau, kad ši knyga bus lengvesnė, nes tikėjausi kažko panašaus į Kate Fox knygą „Watching the English“. Sudhir HaareesinghHow the French Think: An Affectionate Portrait of an Intellectual People“ pasirodo gana sunkiai kramtomas tomas apie prancūzų filosofinę mintį bei jų mąstymo šablonus.

Prasibrovus pro gana sudėtingą, kone akademinę kalbą, įdomių įžvalgų knygoje tikrai galima rasti. Prancūzai piešiami kaip gilūs intelektualai, bet kartu ir kontrastingai priešinami su anglo-saksiškaja minties mokykla: britai ar amerikonai žymiai praktiškesni, jiems labiau svarbios ne patrauklios filosofinės utopinės konstrukcijos, o tai, kas veikia realybėje. Britai, prancūzų akimis, yra per daug pragmatiški, per daug užsiėmę pinigų darymu, kai patys prancūzai save laiko protingesniais, gebančiais galvoti apie tokiu dalykus, kaip tautų draugystė, brolybė, pinigus laiko vulgariais, ir geriau imasi revoliucijos siekiant įgyvendinti utopiją nei nuosekliai dirba link savo tikslų.

Vienas įdomiausių skyrių yra paskutinis, kuriame rašoma apie dabartinę prancūzų filosofinės minties situaciją. Jei dar ano amžiaus viduryje prancūzai buvo visiem įdomūs (daug kas skaitė Camus, Baudrillardą ir pan.), tai paskutinius kelis dešimtmečius jokių ryškių asmenybių prancūzų rašytojų bei filosofų tarpe nebeliko. Taip, knygos vis dar rašomos, leidžiamos prancūzų kalba, bet jos retai pasiekia bestselerių sąrašus už Prancūzijos ribų, jos lieka lokalios. Panašiai ir su prancūzišku mokslu: jei prieš šimtmetį ar kiek seniau prancūzai garsėjo savo mokslininkais (Pasteras, Kiuri, etc), tai dabar net Prancūzijos universitetai vargiai gali konkuruoti su kitų Europos šalių mokslo įstaigomis. Ir kas gali paminėti kokį labai sėkmingą pastarųjų metų prancūzų išradimą? Nebelabai kas.

Visas šis nuosmukis Prancūzijoje kelia tam tikrą tautos depresiją. Jeigu prieš šimtmetį ar kelis prancūzai buvo pati stipriausia intelektuali jėga pasaulyje, formavusi tautų vertybes (tereikia prisiminti, kokia svarbi pasaulio minties raidai buvo Prancūzijos revoliucija), tai dabar jie jaučiasi likę niekam neįdomiame užribyje. Dar prieš šimtą metų carinėje Rusijoje aukštuomenėje buvo gero tono ir išsilavinimo ženklas šnekėti prancūziškai, o dabar tai visiškai pakeitė anglų kalba. Kultūriškai prancūzai pralaimėjo, ir, deja, kol kas nelabai turi ką pasiūlyti naujo.

Nick Bostrom: „Superintelligence“

Kai perskaičiau Max Tegmark’o „Life 3.0“, buvau piktas – tema įdomi ir aktuali, bet skaitai ir supranti, kad autoriui kompetencijos dirbtinio intelekto klausimais mažokai. Tad ėmiausi Nick Bostromo knygos „Superintelligence“, nes ją dauguma laiko žymiai rimtesne.

Šioje knygoje esminiai skyriai yra patys pirmieji, kuriuose diskutuojama apie tai, kada (ir ar iš vis) įmanoma pasiekti dirbtinio intelekto sprogimą: kada jau turėsime tokį dirbtinį intelektą, kuris pats besimokydamas mus aplenks savo protu. Visi kalbinti ekspertai teigė, jog arba po kokio šimtmečio, arba niekada. Likusi didžioji knygos dalis yra „kas būtų, jeigu būtų“ pasvarstymai, kurie gal ir įdomūs ir arčiau žemės nei Max Tegmarko svaičiojimai apie Daisono sferas, bet vis tiek palieka intelektualinio savismaginimosi prieskonį.

Manau, kad didžiausia problema, jog į dirbtinį intelektą žiūrima kaip į technologinę problemą, neturint filosofinio pagrindo. Vien dėl to Asimovas robotizacijos klausimais gali pasakyti žymiai daugiau nei Bostromas – ir Asimovo apysakos net po penkiasdešimties metų atrodo aktualesnės. Dirbtinio intelekto suvaldymas nėra vien tik mechaninis technologinis sprendimas – tai žymiai gilesnė problema. Mes juk net nežinome, kaip dirbtiniam intelektui suformuluoti optimizacijos uždavinį: nepakanka pasakyti, jog norime, kad žmonija būtų laimingesnė, nes iš karto kyla klausimas, kaip tą laimę apibrėžti ir išmatuoti. Ir čia algoritmai bejėgiai.

Knygoje yra ir daug keistokų bei naivokų svarstymų apie žmoniją: kaip čia juos suvaldyti, kad kas nors piktybiškai neimtų kurti pavojingo dirbtinio intelekto. Sako, tereikia tik tvirto susitarimo ir melo detektoriaus, tik skaitant neapleidžia toks jausmas, kad autorius nelabai supranta, kaip veikia pasaulis, ir iš istorijos nėra daug ko išmokęs: galėjai tartis kiek tik nori, bet atominę bombą vis tiek visi susikūrė, kas tik labai norėjo. O melo detektorius, kaip techninis sprendimas irgi itin naivus – ar bent įmanoma tiksliai apibrėžti, kas yra melas, o kas tiesa?

John D. Caputo. „Truth“

Kaip ir dauguma filosofijos knygų, ši nebuvo pati lengviausia, ir kai kuriuos puslapius turėjau versti įtempęs smegenis bei valią. Bet, nepaisant to, šis gana trumpas pasakojimas apie tai, kaip keitėsi tiesos sąvoka filosofijos istorijoje man patiko.

Patiko dar ir todėl, kad gana aiškiai išdėstė skirtumą tarp modernistinio ir post-modernistinio požiūrio į pasaulį: modernizmas linkęs viską sudėti į atskirus stalčiukus, sukaterogizuoti, priskirti baltai arba juodai. Post-modernizmas dažnai perlenkia lazdą į kitą pusę: nieko nėra absoliutaus, viskas priklauso nuo požiūrio taško, yra tik pilkų atspalvių spektras. Todėl modernistams tiesa yra tik tai, kas racionaliai įrodoma, o post-modernistams vienos tiesos net negali būti – visi mes teisūs, net ir tie, kurie susipykę su fizikos dėsniais, mat gal iš jų kampo viskas atrodo kitaip.

Galų gale tikriausiai neteisūs nei vieni, nei kiti, ir reikalingas kažkoks tarpinis požiūris. Ne viską galima spręsti racionalumu (tarkim, kaip iki galo racionaliai išmatuoti paveikslo grožį?), ne viskas tikėjime yra niekam vertos sapalionės. Lygiai taip, negalima įkristi į reliatyvizmą: ne visi požiūriai yra teisingi, kažkokie realybės dėsniai visgi egzistuoja, ir to nereiktų paneigti. Jei kas nors įrodinėja, jog žemė plokščia, jis turi tam teisę, tik nebūtina jo klausyti – reikėtų tik stengtis, kad jo kalbos visiem atrodytų kvailokos.

Filosofijos istorijoje gaudausi mažokai, tad po šios knygos mano norimų perskaityti autorių sąraše atsidūrė Wittgenstein‘as, Rousseau ir Montaigne‘is. Jei dar pridėčiau Max‘ą Stirner’į, apie kurį prisiskaičiau CalassoKušo žlugime“, šie metai man gali tapti filosofijos skaitymo metai.