Stephen Few: „Show Me the Numbers“

Nors ši knyga išleista prieš maždaug dešimtį metų, ji išlieka vienas geriausių grafikų bei lentelių dizaino vadovėlių. Joje viskas paprastai paaiškinta su galybe pavyzdžių, ir, kas labai svarbu, viskas puikiai pritaikoma. Autorius teigia, kad visi pavyzdžiai jo knygoje daryti Exceliu, bet knygoje kalbama apie principus, o ne apie technines detales, tad knygoje išdėstytos žinios pravers kiekvienam.

People who can’t tell their stories in understandable ways are either naive (unaware of the world outside of their own small spheres), lazy (unwilling to craft the story in familiar terms), full of themselves (more interested in impressing than communicating), unskilled in the use of everyday language, or just don’t understand their stories well enough to tell them clearly.

Stephen Few, „Show Me the Numbers“

Knyga nėra vien tik techninė, nors joje yra nemažai informacijos apie tam tikras grafikų plonybes: kada reikia naudoti legendas, ar reikia visada žymėti ašis ir panašiai. Knygoje išdėliojami ir pagrindiniai duomenų vizualizavimo principai:

  1. Sugalvok, ką nori pasakyti. Kiekvienas grafikas turi būti kuriamas žinant jo tikslingumą. Ar nori parodyti kokį nors ryšį tarp kintamųjų? Ar nori atkreipti dėmesį, kad pardavimai krenta? Ar palyginti kelių šalių duomenis?
  2. Pasirink geriausią būdą savo istorijai papasakoti. Išmesk iš grafiko tai, ko visai nereikia ir kas trukdo: ar tikrai reikia skaičių prie kiekvieno taško? Gal užtenka mažiau spalvų? Gal reikia rodyti ne tokį detalų grafiką iš kasdienių duomenų, o apsiriboti apibendrintais mėnesiniais? Ar tikrai čia vieta skritulinėms diagramoms? (Joms niekur ne vieta! Jas visas reikia keisti stulpelinėmis diagramomis!)
  3. Įsitikink, kad grafikas yra aiškus, paprastas ir tikslus:
    • Grafike turi dominuoti duomenys, o ne dizaino elementai.
    • Išmesk viską, ko nereikia: tiek nereikalingus duomenis, tiek nereikalingus grafiko elementus (ašis, legendas, spalvas, tinklelį, tekstą, ir pan.)
    • Pasistenk, kad grafiko elementai ryškumu neperspjautų pačių duomenų.
    • Paryškink informaciją, kuri svarbi tavo žinutei. Tarkim, jei lygini Lietuvą tarp Europos Sąjungos šalių, piešk Lietuvą kita (ryškesne) spalva.

Wexler, Shaffer, Cotgreave: The Big Book of Dashboards

Dirbant su duomenimis ir neturint didelės menininko gyslelės man kartais trūksta teorinių žinių apie grafikų dizaino teoriją, spalvas bei bendrą „user experience“. Kai greitai sumetinėji grafikus Excelyje, tai gal tai ne taip stipriai jaučiasi, bet kai reikia sukurti kažką sudėtingesnio, reikia ieškoti pagalbos knygose. „The Big Book of Dashboards“ pradžiai tam visai tinka.

Knygos stipriausia dalis yra tie keli skyriai apie pagrindus: kodėl niekada nereiktų naudoti skritulinių diagramų, kodėl reikia žūt būt vengti šviesoforo spalvų (daltonikai jų neskiria), kodėl reikia vengti per didelio informacijos kiekio vienoje vietoje ir panašiai. Kuriant įvairiausias ataskaitas visada pirmiausia reikia išsiaiškinti klientų klausimus, kuriuos turėtų atsakyti duomenys ir ataskaitų struktūrą taikyti prie jų. Žinau, skamba lyg akivaizdžių ir paprastų tiesų kartojimas, bet realybėje tai ne taip lengvai pasiekiama. Negana to, ataskaitos turėtų numatyti ir tolimesnius klausimus, kurie gali kilti klientams: jeigu ataskaitos grafikas rodo, kad pardavimai Latvijoje mažesni nei užsibrėžtas tikslas, tikriausiai vartotojui kils klausimas kodėl? – Tikriausiai reikia ir būdo, kaip probleminį regioną išskaidyti pagal vadybininką arba prekių grupę, o išskaidžius „tooltipe“ (koks to teisingas lietuviškas pavadinimas? Etiketė?) pateikti ir išsamias detales: kiek ko kada parduota.

Daugiau nei pusė knygos yra įvairių ataskaitų pavyzdžiai, ir, nors jos tikrai įdomios, bet greitai pradeda kartotis, juolab, kad visas jas kūrė tie patys knygos autoriai. Po keletos ataskaitų jau mintinai žinai, kuriuos grafinius elementus ir dizaino sprendimus jie mėgsta. Būtų žymiai geriau, jei knygoje būtų daugiau tvirtos teorijos. Bet bendrai tariant, knyga verta dėmesio, ypač jei tai pirmoji šia tema skaitoma knyga.