Gintaras Beresnevičius: „Imperijos darymas“

Kažkurioje diskusijoje apie idėjas Lietuvai radau nuorodą į Gintaro Beresnevičiaus knygą „Imperijos darymas“, rašytą prieš pat stojimą į Europos Sąjungą. Ne su viskuo gal joje galima sutikti, kai kurie teiginiai atrodo ganėtinai keistoki, kai kurie – kiek atgyvenę, bet bendras minčių gylis ir idėjų drąsa stulbinanti. Įkvėpimo galima semtis kibirais.

Svarbiausia knygos mintis visgi ta, jog nereikia mums galvoti, jog mes maži ir nieko negalime pasiekti. Reikia drąsiai mąstyti ir siekti didelių tikslų: mus gali vienyti idėja tapti regiono lyderiais. Senoji Europa užsisėdėjusi komforte, o mes galime siūlyti naują proveržį, galime praplėsti tos pačios Europos kultūrines ribas nuoselkiai dirbant ties tuo, jog Ukraina, Baltarusija, Gruzija ar dar tolimesnės post-sovietinės šalys atsigręžtų į Europos vertybes. Mes galima būti gana agresyvūs, nebijome sakyti tiesą į akis, o svarbiausia – mūsų klauso. Erdvė iki Kaukazo – mūsų įtakos zona ir joje mes turime dominuoti, užtenka verkšlenti apie mūsų mažumą.

Dar viena neužimta erdvė yra Europos sąjungos gynyba. Nors ES savo atskirų pajėgų neturi, bet mes galėtume proaktyviai imtis šios rolės: prancūzai turi svetimšalių legioną, o mes galime turėti saviškį, kuris pirmas drąsiai ir savanoriškai dalyvautų gynybos misijose. Nuo seno esame karių tauta, o tai galėtų puikia galimybė parodyti iniciatyvą ir užsitarnauti pagarbą ES šalių tarpe. Mums reikia savigarbos, mums reikia turėti kuo didžiuotis – priešingu atveju tapsime tik pasyvūs ES politikos vykdytojai, o ne jos formuotojai. O vien tik parodžius iniciatyvą galime įgauti labai daug svorio, nes kitos šalys yra labiau aptingę.

Apie mūsų tautos charakterio bruožus galima ginčytis, bet pati knyga užduoda labai svarbius ir įdomus klausimus. Ji verčia pamiršti, jog esame niekam neįdomūs, ji siūlo drąsias idėjas. Jau vien dėl to šią knygą galima vertinti aukščiausiais balais.

Idėjos Lietuvai ir Estijai

Vakar išryškėjo toks kontrastas: perskaičiau žurnalo New Yorkerstraipsnį apie Estijos viziją, ir tą pačią dieną buvo paskelbtos trys idėjos Lietuvai. Lietuviškų idėjų pristatyme pompastikos nemažai, nors pačios idėjos kažkiek pagyvenusios: mokytojai turi tapti prestižine profesija (gal ir ok, nors labiau norėtųsi, kad tikslas būtų gerinti švietimo sistemą apskritai, o mokytojai tėra tik viena to priemonė), reikia įteisinti dvigubą pilietybę (bet ką tai realiai išsprendžia?), padėti jaunoms šeimoms įsigyti būstus (turiu tokią nuomonę, kad nuosavo būsto turėjimas nėra siektinas dalykas – priešingai, kuo daugiau turinčių savo būstą, tuo jie mažiau mobilūs ir sunkiau prisitaiko darbo rinkoje) ir skaitmenizuoti biurokratiją. Šią paskutinę idėją galima pilnai užskaityti, nors ji tikriausiai nėra labai nauja, mat šiuo keliu einame jau ne vienus metus.

Palyginimui, Estijos vizija yra tikrai ambicinga. Jie nekalba apie tai, kad reikia žūt būt susigrąžinti emigrantus: šiuolaikinės Estijos pilietis yra tas, kuris vieną dieną dirba Taline, paskui važiuoja į Singapūrą ir nuotoliniu būdu aptarnauja klientus Londone. Šiuolaikinis Estijos pilietis neprisiriša prie fizinės vietos, jis veikia visame pasaulyje. Ir stabdyti jo jokiu būdu nereikia įtikinėjant sugrįžti į tėvynę: priešingai, jam reikia suteikti kuo daugiau galimybių daryti savo verslą, uždirbti pinigus ir mokėti mokesčius Estijoje. Net ir būdamas Singapūre ar dirbdamas klientams Argentinoje jis vienodai lengvai gali nuotoliniu būdu susitvarkyti savo biurokratinius reikalus, jis turi visas galimybes būti visateisiu piliečiu. Dar daugiau – sukūrus tokią infrastruktūrą, ja galima leisti naudotis ir užsieniečiams: su mobiliu parašu galima lengvai atsidaryti įmonę Estijoje ir taip vykdyti savo veiklą. Estai supranta, jog šiuolaikiniame pasaulyje dėl piliečių mes konkuruojame su kitomis valstybėmis lygiai taip, kaip koks nors appsas internete konkuruoja dėl klientų dėmesio – ir šioje kovoje žemos būsto kainos ar mokytojo profesijos prestižas nelabai ką nulems. Tiesa, kai kurie Estijos žingsniai gal būt nuveda per toli (nepritariu internetiniam balsavimui, nes jų sistemoje jis nėra anoniminis), bet pats požiūris į šių laikų pasaulį ir savo vietą jame man labai imponuoja. Tuo tarpu mes įteisinsime dvigubą pilietybę ir tikriausiai manysime, kad taip išsprendėme savo demografines problemas.