Kažkurioje diskusijoje apie idėjas Lietuvai radau nuorodą į Gintaro Beresnevičiaus knygą „Imperijos darymas“, rašytą prieš pat stojimą į Europos Sąjungą. Ne su viskuo gal joje galima sutikti, kai kurie teiginiai atrodo ganėtinai keistoki, kai kurie – kiek atgyvenę, bet bendras minčių gylis ir idėjų drąsa stulbinanti. Įkvėpimo galima semtis kibirais.
Svarbiausia knygos mintis visgi ta, jog nereikia mums galvoti, jog mes maži ir nieko negalime pasiekti. Reikia drąsiai mąstyti ir siekti didelių tikslų: mus gali vienyti idėja tapti regiono lyderiais. Senoji Europa užsisėdėjusi komforte, o mes galime siūlyti naują proveržį, galime praplėsti tos pačios Europos kultūrines ribas nuoselkiai dirbant ties tuo, jog Ukraina, Baltarusija, Gruzija ar dar tolimesnės post-sovietinės šalys atsigręžtų į Europos vertybes. Mes galima būti gana agresyvūs, nebijome sakyti tiesą į akis, o svarbiausia – mūsų klauso. Erdvė iki Kaukazo – mūsų įtakos zona ir joje mes turime dominuoti, užtenka verkšlenti apie mūsų mažumą.
Dar viena neužimta erdvė yra Europos sąjungos gynyba. Nors ES savo atskirų pajėgų neturi, bet mes galėtume proaktyviai imtis šios rolės: prancūzai turi svetimšalių legioną, o mes galime turėti saviškį, kuris pirmas drąsiai ir savanoriškai dalyvautų gynybos misijose. Nuo seno esame karių tauta, o tai galėtų puikia galimybė parodyti iniciatyvą ir užsitarnauti pagarbą ES šalių tarpe. Mums reikia savigarbos, mums reikia turėti kuo didžiuotis – priešingu atveju tapsime tik pasyvūs ES politikos vykdytojai, o ne jos formuotojai. O vien tik parodžius iniciatyvą galime įgauti labai daug svorio, nes kitos šalys yra labiau aptingę.
Apie mūsų tautos charakterio bruožus galima ginčytis, bet pati knyga užduoda labai svarbius ir įdomus klausimus. Ji verčia pamiršti, jog esame niekam neįdomūs, ji siūlo drąsias idėjas. Jau vien dėl to šią knygą galima vertinti aukščiausiais balais.