William Dalrymple – „The Anarchy. The East India Company, Corporate Violence, and the Pillage of an Empire“

Nesu daug skaitęs apie Indiją ir jos nukariavimą, galvoje įstrigę tik keli faktai apie tai, kad britai sugebėjo ją valdyti labai efektyviai, mažomis valdininkų pajėgomis. Tad ši knyga buvo puikus istorinių žinių spragų užpildymas.

Iš tiesų, Indijos nukariavimas ypatingas tuo, kad jis įvyko ne britų valstybės, o privačios britų kompanijos East India Company pastangomis. Pradžioje ši kompanija buvo sukurta prekybai su rytų šalimis, tik jai ne itin sekėsi, mat konkurentų buvo daug: olandai Indonezijoje, prancūzai toje pačioje Indijoje, portugalai Goa ir t.t. Kadangi britai nesijautė labai drąsiai, su Indijos valdovais elgėsi gana pagarbiai, buvo laikomasi susitarimų, atsižvelgiama į jų nuomonę. Mugalų valdoma Indija – visgi ne Afrika ar naujosios žemės Amerikoje, kur negaliojo civilizuotos taisyklės. Tačiau Mugalų imperija gyveno jau ne pačias geriausias savo dienas, Indija skaldėsi į atskiras valstybes su savo karaliais, o tarp jų, natūralu, kad kildavo konfliktai. Ir čia East India Company atrado puikų verslo modelį – už karinę pagalbą vieniems ar kitiems valdovams ji gaudavo daug mokestinių nuolaidų, savo žemės ir galimybę išnaudoti vietinius. Truputis po trupučio ir moderniai ginkluota East India Company kariuomenė tapo pagrindine karine jėga subkontinente, kurios parama buvo svarbiausias faktorius, lemiantis, kas bus valdovu. Na, o kai jau ant sosto pasodini saviškį, tai juo galima lengvai manipuliuoti, naudotis jo vardu renkant mokesčius ir plėšiant šalį: pasiūlai sandėrį už didelę pinigų sumą paremti vieną ar kitą pretendentą, tas įsiskolina ir amžinai moka tau didžiulius mokesčius. Kai mokesčių surinkti nebegali, galima paremti kitą pretendentą.

Aišku, toks šalies plėšimas turėjo ilgalaikių neigiamų pasekmių: Indijoje buvo kilęs didžiulis badas, kurio atgarsiai nusirito iki Anglijos parlamento. Kadangi toks Indijos plėšimas buvo vykdomas ne karaliaus vardu, parlamentas tokią veiklą smerkė, bet ne iki galo – didelė dalis Anglijos parlamentarų buvo East India Company (EIC) akcininkai, tad buvo suinteresuoti iš Indijos plaukiančiais turtais. Per didelis godumas tapo EIC problema: praėjus badui, pajamos iš Indijos sumažėjo, o vietiniai valdovai iš prancūzų išmoko europietiškai apsiginkluoti, tad išlaidos kariuomenės išlaikymui vis augo, teko įlįsti į skolas. Krizė buvo tokia didelė, kad teko įsikišti centriniam Anglijos bankui ir bendrovę išgelbėti – aišku, tai kiek prikirpo kompanijos ambicijas. Sakoma, kad tai vienas iš pirmųjų atvejų, kai valstybė išgelbsti privačią kompaniją, nes jos žlugimas sukeltų daug neigiamų pasekmių finansų sistemai. Galų gale politikai įvedė tvarką ir EIC buvo nušalinta nuo Indijos valdymo, o imperatore paskelbta karalienė Viktorija.

Be to, kad perskaitęs knygą susidariau geresnį vaizdą apie Indijos valdymą kolonijiniu laikotarpiu (ji realiai buvo valdoma vietinių rankomis, tik paremiant ginklu vieną ar kitą princą), sužinojau nemažai dalykų apie Mugalų imperiją (tarkim, nežinojau, kad jie buvo persai musulmonai). O taip pat buvo įdomu pastebėti, kad britų įsitvirtinimas Indijoje buvo nulemtas konkurencijos su prancūzais: vienu metu Indijoje per 150 km viena nuo kitos buvo dvi kolonijos – prancūzų Pondicherry ir britų Madras – ir britai nuolat bijojo, jog dėl karų Europoje juos tuoj prancūzai užpuls Indijoje. Tam, kad apsiginti, reikėjo savos kariuomenės, nors vietiniai indai jokios grėsmės nekėlė. Na, o kai jau turi brangią kariuomenę, tada ir galima sugalvoti verslo planą ją kam nors išnuomoti. Nebūtų buvę šalia prancūzų, nebūtų kariuomenės, ir, galbūt, Indija niekada pilnai nebūtų tapusi kolonija, kaip kad Honkongas neperėmė viso Kinijos valdymo.

Kol visi stebi JAV rinkimus – netikėta pinigų reforma Indijoje

Tokios dienos, kai žinai, kad žiniasklaida bus užsiėmusi JAV prezidento rinkimais yra ypač puikios atskleisti kokią nors ne itin skanią žinią ar netikėtai padaryti kokią drastišką reformą. Tarkim, energetikos bendrovė E.ON tuo pasinaudodama šiandien per nurašymus pripažino 6.1 milijardo eurų nuostolių. Bet tai smulkmė, palyginus su staigia valiutos reforma Indijoje: vakar vėlai vakare paskelbta, jog nuo šiandien nebebus galima atsiskaityti dviem stambiausiais 500 ir 1000 Indijos rupijų banknotais (jų vertė maždaug atitinkamai 6.5 ir 13 eurų). Tai populiariausi banknotai Indijoje ir jais denominuota apie 85% visos pinigų masės.

Nuo šiandien nebegaliojantis 1000 rupijų banknotas (šaltinis: Wikipedia)
Nuo šiandien nebegaliojantis 1000 rupijų banknotas (šaltinis: Wikipedia)

Nuo šiandienos vidurnakčio šiais banknotais dar 72 valandasbus galima atsiskaityti keletoje išskirtinių vietų: ligoninėse, krematoriumuose bei kapinėse. Tas pačias 72 valandas banknotais bus galima atsiskaityti ir už maistą ar kurą, bet pardavėjai turės užsirašyti asmeninius pirkėjo duomenis. Jei banknotus bus bandoma keisti bankuose, ar ten padėti indėlį, mokesčių inspekcija turės patikrinti pinigų kilmę. Bankomatai šiandien ir rytoj neveiks, o vėliau išduos tik mažesnio nominalo pinigus: nauji 500 bei 2000 banknotai pasirodys apyvartoje tik po 3-4 savaičių.

Visa ši drastiška reforma daroma kovojant su šešėline ekonomika ir „juodais pinigais“, ir, anot Indijos vadovų, skurdžiai gyvenantiems nereikia dėl to pergyventi, nes tai palies tik turtinguosius: turintys daugiau nei 7 eurus grynais matyt jau turėtų būti priskirti šiai turtingųjų kategorijai. Tokia reforma atrodo ypač drąsiai šalyje, kur dauguma atsiskaitymų vyksta grynais, o bankų sąskaitų apskritai nedaug kas turi. Tikėtina, jog labiausiai tai palies smulkiuosius prekybininkus, ūkininkus ir vidutinę klasę, mat tikrai turtingi pinigus laiko bankinėje sistemoje (joje esančių pinigų ši naktinė reforma nepalies).

Toks eksperimentas bus įdomus ir kitu kampu: kas būna, kai staiga drastiškai (kad ir laikinai) sumažėja pinigų pasiūla? Prie viso to, kad iš apyvartos bus išimta didžioji dalis grynųjų, bus įvesti ir apribojimai išimti grynuosius iš bankomatų. Galvojant apie tai, kokio dydžio yra Indija ir kaip prastai ten veikia infrastruktūra, vien užtikrinimas, kad bankomatai neišdžiūtų ir banknotų logistika veiktų be trikdžių atrodo svaiginamai sudėtingas uždavinys. Kas būna su valstybės valiuta, kai vieną dieną gali atsibusti (visiškai tiesiogine prasme) ir suprasti, jog tavo grynųjų santaupoms iškilo pavojus? Tikriausiai nuo šiol santaupas laikysi doleriais, eurais, ar, kas labiausiai tikėtina Indijos atveju, auksu.

Kas gali įvykti su neformaliuoju sektoriumi, kuriame mokesčiai nemokami ir dauguma gauna atlyginimus „vokeliuose“? Jei tai būtų nedidelė ekonomikos dalis, gal poveikis ir nebūtų didelis, bet, Indijos atveju, staigus šešėlinio verslo perėjimas į šviesą būtų tolygus staigiam ir dideliam mokesčių pakėlimui – tikėtina, jog turėtų sumažėti atlyginimai ir dirbančiųjų skaičius. Sakoma, kad nemažai nekilnojamo turto, statybų ir žymiojo Indijos Bollywood’o sukasi šešėlyje. Dažniausiai šešėlyje sukasi vietiniai verslininkai, tuo tarpu užsienio kompanijoms tai gali išeiti į naudą – jos visada mokėdavo mokesčius ir viską darydavo skaidriai.

Toks sprendimas atrodo labai drąsus dar ir dėl to, kad jis palies ir daug valdininkų, kurie korupcijos būdu yra prikaupę dideles sumas grynųjų: atsisukti prieš savo komandą reikia tikrai daug ryžto. Ir tikriausiai tokia reforma galima tik tokioje valstybėje, kur didžioji dalis rinkėjų neturi santaupų. Jei tai kas bandytų siūlyti Lietuvoje, kone labiausiai nukentėję būtų pensininkai, kurie iki šiol nemažas sumas nepasitikėdami bankais grynais laiko namie. O ir visuomenės palaikymo priverstiniu būdu visus suginti į bankinę sistemą vargu ar rasi. Įdomu bus stebėti, kuo tai baigsis.