Tag: istorija

Antroji Kauno istorijos dalis

Istorija, Knygos, Lietuva, , Leave a comment

Prieš daugiau nei dešimtį metų skaičiau pirmąją Zigmanto Kiaupos Kauno istorijos dalį, kuri jau tapusi retenybe. Šiemet išleista ir antroji knygos dalis, kurioje aprašomas Kauno gyvenimas iki 1795-ųjų metų. Matyt per tą dešimtmetį pripratau prie mokslinių monografijų ir akademinis knygos stilius jau nebekliūna – gal net kaip tik, joje trūksta detalesnės įvykių chronologijos ir originalių dokumentų vertimų, kiek daugiau norėtųsi ir bendresnio konteksto, kas dedasi valstybėje. Na, bet man niekad neįtiksi : )

Kadangi ne per seniausiai skaičiau ir apie senuosius Vilniaus laikus, Kaunas atrodo gili provincija. Miestiečiai daugiausiai rūpinasi tik savo reikalais, valstybinės problemos mažokai rūpi. Reikalai daugiausiai liečia prekybą ir nuo Aleksandro laikų turėtą perkrovos teisę – visi pirkliai savo prekes atgabenę į Kauną jas privalėjo parduoti kauniečiams, o pirkti irgi galėjo tik iš kauniečių: taip Kauno pirkliai pasiimdavo savo maržą (ir tai buvo jau civilizuotesnis būdas uždirbti iš pirklių – anksčiau tiesiog jie būdavo apiplėšiami). Kaunas buvo ypatingas ir tuo, kad valdė didelius Užnemunės plotus Fredoje (tiesa, šie vis nuolat mažėjo). Paprastai užmiesčio valdas valdydavo ne miestiečiai, o bajorų luomas. Dažnai pasitaikanti tema Kauno istorijoje – korupcija: burmistrai dažnai Fredos valdas, keltą ar kokią smuklę sau palankia kaina ilgam išsinuomodavo. Net jei ir atlyginimas už burmistro darbą nemokamas, bet būdų pasipelnyti galima rasti. Korupcija minima ir kitokiame kontekste: rašoma, kad norint išsiderėti daugiau teisių ir laisvių, į Varšuvą buvo siunčiami magistrato nariai su liepų medaus statinėmis. Statinės įteiktos karaliui Jonui Sobieskiui ir senato nariams, sprendimai buvo Kaunui palankūs.

Kaunas savo geriausius klestėjimo laikus matyt pasiekė iki 1655 metų maskvėnų antpuolio, kurio metu buvo stipriai apgriautas. Dar vienas didelis gaisras Kauną sunaikino 1732 metais ir jis nebeatgavo savo galybės iki pat laikinosios sostinės laikų tarpukariu. Kaune veikė jėzuitų kolegija, bet universiteto centru jis nebuvo. Kaune veikė keletas bažnyčių, bet vyskupystės centras buvo Kražiuose. Kaunas buvo tik komercijos centras, trečias didžiausias miestas LDK po Vilniaus ir Gardino, bet vis tiek periferija.

Įdomu ir tai, kad Kauno mieste gyveno lietuviai, lenkai ir vokiečiai (daugiausiai pirkliai). Lyginant su Vilniumi, čia beveik nebuvo rusėnų. Taip pat mieste ilgą laiką buvo draudžiama gyventi žydams – jie galėjo kurtis Radviloms priklausiusioje Vilijampolėje, kuri miestui nepriklausė. Tam tikrų įtampų tarp katalikų ir protestantų Kaune kildavo, bet jos neperaugo į kažką labai rimto, iš tiesų atrodo, kad Kaune mažai multikultūriškumo, jis gana homogeniškas. Iš dalies gal tai ir lemia Kauno, kaip lietuviškiausio miesto, identitetą. Na, ir polinkį į verslumą.

Charlie English – „The Book Smugglers of Timbuktu“

Knygos, , Leave a comment

Šią knygą pirkau tiek dėl meilės istorijoms apie knygas, tiek dėl pačio Timbuktu – tolimo, egzotiško ir legendomis apipinto miesto Malyje. Miesto, kurį europiečiai pasiekė tik devyniolikto amžiaus pabaigoje, mat keliauti reikėjo per musulmonų kraštus per Sacharą arba per sunkiai įveikiamas šalis palei Nigerio upę. Nors visų vaizduotėje jis buvo piešiamas aukso stogais ir pasakiškais turtais, keliautojai likdavo nusivylę: iš praeities didybės telikę tik keletas smėliu pustomų žymesnių pastatų ir krūvos rankraščių. Daug daug rankraščių. Pasirodo, maždaug prieš penkis ar tai šešis šimtus metų, Timbuktu dėl savo puikios geografinės padėties (per jį vykdavo karavanai per Sacharą ir buvo gabenamos prekės Nigerio upe) buvo tapęs vienu turtingiausių Afrikos miestų – o miesto pirkliai labiausiai mėgdavo vienas prieš kitą didžiuotis knygų kolekcijomis. Tad Timbuktu buvo sukaupta šimtai tūkstančių knygų (ir tai ne perdėtas skaičius) įvairiomis temomis: pradedant Islamo teologija ir Koranais, baigiant istorija ir klasikiniais Antikos tekstais.

Knygoje pasakojama ir kita istorija apie Timbuktu. 2012-aisiais metais miestą užėmė Al-Qaedos sukilėliai, kurie ėmėsi griauti senuosius kapus, mat šie neatitiko jų griežtų islamiškų pažiūrų (kapai neturi būti garbinami, tad ir paminklai kapinėse negali būti aukštesni nei delnas). Kilo grėsmė, kad jie imsis naikinti ir Timbuktu rankraščius, juk kai kurie iš jų gali pasirodyti eretiški. Knygoje pasakojama, kaip šiuos rankraščius ėmėsi gelbėti vietiniai „knygnešiai“: su Vakarų valstybių ambasadų pagalba, rankraščiai buvo slapta gabenami į Bamaką, Malio sostinę. Tiesa, istorija kelia ir klausimų, nes pinigų (ir rankraščių) niekas taip iki galo ir nesuskaičiavo, niekas nežino, kiek jų iš tiesų nuėjo kyšiams, ar atsirado kieno nors kišenėse. Juk operacija turėjo būti itin slapta, net pinigų donorai apie ją negalėjo visko žinoti. Lengvai galima įsivaizduoti, kad tokia operacija prisidengus galima buvo lengvai pasinaudoti vakariečių naivumu: pinigų reikia jau šįvakar, nes rytoj girdėjau Al-Qaeda ims rankraščius naikinti, duok kuo daugiau ir nieko neklausinėk. Rezultatas visgi geras – rankraščiai buvo išsaugoti, pasaulio paveldas išgelbėtas, gal tik kiek sutaupyt buvo galima.

Jei ką domina, knygą galiu padovanoti.

Lietuvos ir Lenkijos miškai XIX amžiaus škoto akimis

Istorija, Knygos, Lietuva, , , 1 Comment

Prieš kelias savaites vėl lankiausi Londone, o tai puiki proga apsilankyti knygų antikvariatuose. Šį kartą užsukau į pačiame centre esantį Sotherans, apie kurį perskaičiau nuotaikingoje buvusio darbuotojo knygoje apie šį keistą verslą. Apsilankymas atsipirko – kokią ketvirtį valandos pabendravau su kelionių skyriaus pardavėju, kuris buvo kupinas įvairiausių faktų ir galėjo kalbėtis bet kuria, kad ir labiausiai nišine tema: nuo Belovežo girios, Lietuvos karaimų, prieš dešimtį metų pas Abraomą iškeliavusio Londone gyvenusio žydo, kuris specializavosi antikvarinių kortų kaladžių prekyba iki pirmosios spaustuvės Mauricijuje, žymaus anglų aktoriaus John Gielgud šeimos šaknų nuo Gelgaudiškio bei Rytų Europos masonų įtakos knygų leidybai Peterburge XVIII amžiaus viduryje. Ištisas stiklo karoliukų žaidimas, vedantis nuo sąsajos prie sąsajos, galų gale privedęs prie knygos, kuri atidūrė mano rankose: John Croumbie Brown „Forests and Forestry in Poland, Lithuania and the Ukraine and the Baltic Provinces of Russia“, išleista 1885 metais Edinburge, gerai išsilaikiusi, beveik neskaityta. Nes kam gi gali rūpėti XIX amžiaus Škotijoje skaityti (o tuo labiau – parašyti!) knygą apie Lietuvos miškus? Įsigijau, aišku.

Knyga pasirodė visai įdomi. Taip, joje nemažai techninių detalių ir statistikos apie miškinguosius plotus1, įvairiausių lentų kainas ir plukdymo sieliais kaštus. Kai kurias lenteles gal ir būtų įdomu pastudijuoti, jeigu viskas nebūtų matuojama pūdais, kvadratiniais verstais, šilingais ir kapeikomis, bet suprantu, kad tokia informacija gali būti įdomi tik tikrai miškais besidomintiems, o aš prie tokių savęs nepriskiriu. Tačiau autorius tikrai neturėjo gero redaktoriaus – ir čia didžiausias šios knygos lobis, nes tarp visų statistinių lentelių ir paaiškinimų, kaip skiriasi miškų tvarkyba valstybiniuose ir privačiuose plotuose autorių vis užneša papasakoti kokius nors įspūdžius iš kelionių po Lietuvą 1836-1870-aisiais metais. Tarkim, rašoma, kad prieš atsirandant geležinkeliui, kelionės po Lietuvą buvo labai nepatogios, net jeigu ir išsirūpindavai iš valdžios leidimą pašto stotyse (kas 10-12 mylių) keistis arklius. Arklių dažnai tenka palaukti, tad tose stotyse tenka ir nakvoti, bet dažniausiai ten tik mažas kambariukas su pora plikų suolų laukiantiems. Galima paprašyti šieno, bet jie bus su įvairiais gyviais, tad kartais geriau miegoti kiečiau, bet su mažesniu niežuliu. Jei iš vis užmigsi, nes tame pačiame kambariukyje garsiai keiksis ir gers kiti keleiviai, irgi laukiantys naujos arklių pamainos. Keliauti galima tik vasarą arba gilią žiemą – kitu laiku per purvą niekaip nepravažiuosi, o jei ir kažkiek judėsi, pačiam teks purve kapanotis gelbėjant užklimpusią mantą.

Bet yra ir gerų dalykų Lietuvoje: rašoma, kad kažkur prie Kauno2 auga mažalapių liepų3 miškas, kuriame daug kas laiko bites. Šios bitės neša ypatingą medų, kuris būna baltas kaip pienas – tai visiška prabangos prekė Anglijoje, už kibirėlį moka nežmoniškus pinigus. Yra pateikiami ir receptai, kaip virti midų, ir kuo lietuviškas midus skiriasi nuo lenkiško. Konstatuojama, kad medžioklė Lietuvoje be didelių tradicijų, po visų sukilimų šaunamieji ginklai uždrausti, tad belieka tik šunimis paukščius pjudyti arba gaudyti žvėris kilpomis bei botagais. Na ir šiaip, skurdus kraštas, lenkai valstiečiai tinginiai, miškai dar dažnai senoviškai pjaunami ne kvartalais, o tiesiog retinant – efektyvumas mažas, reikia reformų, kurios jau įgyvendintos Prūsijoje prieš pusę šimto amžiaus. Beje, į Britaniją eksportuojama iki 90% miško produkcijos, kuri atplukdoma į Baltijos jūrą – iš čia ir susidomėjimas Lietuvos ir Lenkijos miškininkyste.

1 Lietuvoje XIX amžiaus vidurio miškingumas – 32 procentai, tad beveik lygiai toks pats kaip ir dabartinis 33,5 procento.

2 Kaunas – mažas miestas, kuriame kokie 4-5 tūkstančiai gyventojų, matęs geresnių laikų, net jo turgaus aikštėje tarp grindinio akmenų auga žolė.

3 Nors dėl rūšies nesu tikras, rašoma, kad lenkai jas vadina kamienna lipa, ir kad jos auga tik Lietuvoje. Nėra tokių rūšių, kurios tik Lietuvoje augtų.

Paskutiniu metu perskaitytos knygos

Knygos, Lietuva, Pastebėjimai,

Liepos viduryje gimė sūnus, tad, nors perskaitytų knygų gyvenime nesumažėjo (kaip tik, jam užmigus glėbyje, atsiranda papildomo laiko skaityti elektronines knygas), labai aptirpo laikas knygų apžvalgoms. O vis tiek norisi pasižymėti bent trumpas pastabas apie tai, ką perskaičiau.

Colleen McCollough – „Erškėčių paukščiai“

Buvome išsirinkę šią knygą knygų klubui kaip klasikinį meilės romaną namų šeimininkėms. Tekstas atitiko lūkesčius, kurie buvo itin žemi: tikėjausi „Santa Barbaros“, ją ir gavau. Veikėjai labai plokšti, nors uždraustos meilės tema matyt visada populiari. Tik viskas itin nuspėjama, plokščia. Geriau jau skaityti „Altorių šešėlyje“.

Valentinas Gustainis – „Lenkai ir Lenkija“

Valentinas Gustainis kelis metus gyveno tarpukario Lenkijoje, tuo metu, kai ji buvo didžiausias lietuvių priešas. 1937-aisiais jis išleido knygą apie Lenkiją, kurioje aprašoma ši šalis, jos politika, vadovai, nuotaikos, gyventojų ypatybės, ekonomika, tarptautiniai santykiai ir panašiai. Tokia kaip ir trumpa žinių apie šalį santrauka, kuri gali būti naudinga diplomatams, verslininkams ar politikams. Na, o kadangi tais laikais politinio korektiškumo nebuvo privaloma laikytis, tai ir knygos stilius paprastas, lyg dėdė, grįžęs iš kelionės, prie stalo pasakotų apie savo nutikimus per daug neslėpdamas, kad jo nuomone lenkai pasikėlę ar perdėtai mandagūs. Tarkim rašoma, kad lenkų požiūriu, lietuvių kova už Vilnių yra labai gera dingstis lietuviams neprisileisti lenkų kultūros, kuri yra žymiai pranašesnė už vietinę – anksčiau visa lietuvių aukštuomenė kaip mat sulenkėjo, tad to ir dabar bijoma. Su malonumu skaityčiau tokio stiliaus knygas, jeigu jos ir šiuo metu būtų rašomos apie dabartines valstybes. Po keliasdešimt metų būtų labai įdomu dar kartą perskaityti ir suprasti, kaip pasikeitė požiūris.

Freemasonry and Fraternalism in Eighteenth Century Russia

Visai įdomus akademinių straipsnių rinkinys apie tai, kaip aštuonioliktame amžiuje Rusijoje buvo įsigalėję brolijos. Įdomu tai, kad brolijų idėją į Rusiją atvežė Petras pirmasis, o jo girtųjų sinodas yra brolijų prototipas. Pats imperatorius Londone buvo supažindintas su brolijų idėjomis, bet, tikėtina, laisvuoju mūrininku nebuvo, tik kopijavo tam tikrus elementus iš jų veiklos.

Essays on Russian Intellectual History

1970-aisiais išleistas akademinių paskaitų rinkinys apie Rusijos filosofus: ukrainietį Hryhorijų Skovorodą (beje, apie jį nieko iki šiol nežinojau – tekstas apie jį ir jo filosofiją labai patiko), rusą Solovjovą ir apie literatūros cenzūrą Rusijoje. Beje, rašoma, kad pirmasis Rusijoje cenzūruotas 1770-aisias buvo masonas Novikovas (čia visiškai pataikė į temą su prieš tai skaityta knyga apie XVIII amžiaus Rusijos brolijas), kuris turėjo savo spaustuvę ir užsiėmė leidyba bei knygų prekyba, dažnai kirsdamasis su oficialia carienės nuomone.

Ilona Skujaitė – „Karo nuotaka“

Kotrynos Jogailaitės istorija įdomi ir verta dėmesio, tik literatūriškai knyga pasirodė silpnoka, tad negalėčiau sakyti, kad ji gali lygintis, tarkim, su Sabaliauskaitės istoriniais romanais. Nors tema turi labai potencialo.

Algirdas Antanas Gliožaitis – „Lietuvos administracinis suskirstymas žemėlapiuose“

Tikėjausi išsamesnės studijos apie Lietuvos administracinį suskirstymą, bet iš tiesų tai knyga tiksliai atitinka pavadinimą – rašoma apie administracinį suskirstymą žemėlapiuose, ir ne daugiau. Taigi, nėra diskusijos apie tai, kada ir kodėl iš viso buvo Lietuva skirstoma į vaivadijas, pavietus ar dar ką nors, kokia buvo to skirstymo prasmė, kokios jurisdikcijos ir jų skirtumai, ir pan. Apsiribojama tik tuo, kad aprašoma, kokiame žemėlapyje buvo pažymėtos atskiros vaivadijos ir ar keitėsi jų ribos, be jokio konteksto apie patį teisinį suskirstymą.

Martynas Jankus – „Auszros“ archyvas

Tai Martyno Jankaus laiškų rinkinys, daugiausiai susijęs su 1880-1890 metais ir „Aušros“ leidimu. Nors daug laiškų labai paprasti ir buitiški („siunčiu du rubliu, atsiųskite man „Auszrą“ adresu ….“), bet buvo įdomu pamatyti jų rašybą, keistus šiuolaikinei ausiai žodžius. Sunku tais laikais buvo spaustuvėse gauti raidę „ů“, tai kai kurie pradėjo rašyti paprasčiau “uo”. Į jůs buvo žiūrima kaip į barbarus, kurie negerbia kalbos taisyklių:

Jai kitas literas sunku gaut, kaip ů, kurę visi skaitytojai pažįsta, turit pasirupit ir spaudint vieton uo!!! Skaistumą kalbos turit saugoti kaip savo akį, kad in Aušrą ne inlistu koks vokiškas žodis arba sloveniškas.

David Foster Wallace – „Infinite Jest“

Iškankinau ir galų gale pabaigiau, nors pradėjau prieš 6 metus. Ne mano knyga, visai neprilipo, erzino savo susireikšminimu, specialiai sudėtinga kalba ir žodžiais. Kai kurios vietos visai įdomios, bet bendrai – tikrai kankinausi. Tiesiog ne man.

Geoffrey Roberts – „Stalin’s Library“

Stalinas turėjo daug knygų ir jas mėgo skaityti. Tik knyga apie jo biblioteką yra labiau apie patį Staliną (ir parašyta paviršutiniškai, daug faktų, bet mažai išvadų), o ne apie jo knygas. Tikėjausi daugiau.

Robin Lane Fox – „Pagonys ir krikščionys“

Didelis ir išsamus darbas apie pirmuosius krikščionybės amžius, kai ankstyvoji krikščionybė maišėsi su pagonybe (ir ne visada viena kitai trukdė). Labai daug ką sužinojau, perskaičius knygą susidarė labai išsamus to laikotarpio Romos imperijos paveikslas su visokiais politiniais ir religiniais niuansais. Tiems, kas domisi krikščionybės istorija, čia turbūt vienas svarbesnių darbų.

Rūstis Kamuntavičius – „Gudijos istorija“

Tai pirmoji lietuviškai išleista Gudijos istorija, ir jau vien už tai reikėtų šią knygą pagirti. Autorius gerai paaiškina mūsų ir gudų požiūrio į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją skirtumus, bet visgi pati knyga galėjo būti daugiau apie rusėniškąją LDK dalį, nei apie pačią LDK apskritai. Įdomu, kad rusėniškoje LDK dalyje buvo žymiai daugiau miestų (jie ir senesni, siekia Kyjivo Rusios laikus), tad gudai buvo geresni amatininkai – sakoma, kad net žodis „įgudęs“ kilęs nuo „gudo“. Kad ir kaip ten būtų, LDK be gudų būtų visai kitokia, ir tikriausiai pagrįstai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę reikėtų laikyti bendru lietuvių ir rusėnų projektu.

Henry Norman – „All the Russias“

Geografija, Istorija, Knygos, ,

Kai Romos antikvariate man pasiūlė įsigyti 1914-aisiais leistą kelionių po Rusiją įspūdžių knygą, pirmiausia, aišku, žiūrėjau į turinį – ar rašoma čia kas apie Lietuvą? Yra vos keli sakiniai, minimi tik Kybartai (tuo metu – Virbalis, rusiškai Veržbolovo), kurie buvo pagrindiniai vartai traukiniu atvykstantiems į Rusiją iš Vakarų Europos. Autorius labai nesidairydamas po Lietuvą iš karto judėjo į Sankt Peterburgą, tad ilgai galvojau ar visgi verta šią knygą paimti. Bet visgi paėmiau. Ir ji man labai daug ką papasakojo apie tuometinę Rusiją.

Nors maniškė kopija leista 1914-aisiais Niujorke, autorius keliavo po Rusijos imperiją 1902-aisiais metais (neilgai laukus pirmasis knygos leidimas išleistas Londone). Pati amžiaus pradžia – Rusijos galybės pikas, knygoje labai jaučiasi žurnalisto pagarbus žavėjimasis šia nauja pasaulio galybe. Ir iš tiesų, galima rasti labai daug paralelių su dabartine Kinija, kuriai irgi neseniai buvo prognozuojama naujosios pasaulio hegemonijos ateitis. Rusijos finansų ministro de Vitės rūpesčiu Rusija pritraukė labai daug investicijų, jos pramonė staigiai ėmė stipriai augti: prie to prisidėjo ir naujai statyti Donbaso plieno lydymo kombinatai (anglų investuotojų lėšomis), naujai rasti Baku naftos telkiniai, naujai statyti medvilnės verpimo fabrikai aplink Maskvą ir pan. Buvo tikėtasi, kad per kelis dešimtmečius rusams medvilnės nebereikės importuoti iš JAV, nes visą ją jie užsiaugins savo Uzbekistano provincijose – knygos rašymo metu Rusija visgi dar buvo vien tik pigios darbo jėgos šaltinis. Kaip suprantu, valstybė suteikė labai geras sąlygas užsienio investuotojams, ir Rusijos valdžia buvo laikoma labai patikima, „nes dar niekada nėra apgavusi“. Tiesa, privatūs investuotojai jau buvo ne kartą nudegę – Rusija, būdama itin populiari investavimo kryptis, sutraukė ir nemažai aferistų, kurie visko prižadėję greitai dingdavo su visais pinigais.

Geopolitinėje situacijoje Rusija irgi visiems kėlė pagarbią baimę. Nors Rusijai ir nelabai gerai susiklostė Krymo karas, bet buvo manoma, kad jie vis tiek galvoja kaip apžaisti vis silpstančią Osmanų imperiją ir paimti Konstantinopolį (tai sena stačiatikių žemių suvienijimo svajonė). Be to, Rusija ką tik buvo pasistačiusi Sibiro geležinkelį, o šis modernus ir daug pinigų kainavęs projektas vienareikšmiškai kėlė ekonominę ir politinę grėsmę pasaulio tvarkai: prekės keliaus nebe jūromis, o geležinkeliu, o tuo pačiu metu iki Kinijos sienos greitai bus atsigabenti moderniai vakarietiškai ginkluotų karių, kurie, aišku, be vargo užims ir pavergs Kiniją. Tas pats laukia ir Indijos, nes kaip tik baigtas tiesti geležinkelis iki Afganistano – susidūrimas su britais neišvengiamas, tik britai neturi tiek pajėgumų, kiek rusai. Aišku, viskas greitai ir netikėtai subliuško Rusijos-Japonijos karo metu, praėjus vos trims metams.

Knygoje yra daug daugiau visokių įdomių pastebėjimų apie Sankt Peterburgą (nuobodus miestas, kuris, deja, tik Vakarų Europos kopija, nieko naujo), Suomiją, kurioje gyvena labai apsišvietę žmonės ir visi turtuoliai iš Piterio perka „dačias“, apie Vidurinę Aziją ir jos gyventojus. Labai geras žvilgsnis visai netikėtu istoriniu kampu, tais laikais, kai Rusijos imperija buvo platesnė nei Sovietų Sąjunga (jai priklausė ir Suomija, ir Lenkija).

Valdas Rakutis. „Prieš panyrant į sutemas. Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“

Istorija, Knygos, Lietuva, , ,

Knyga išleista labai gražiai, jos kalba paprasta ir populiari, bet, deja, tekstui ir mintims kokybės trūksta. Ši knyga man panaši į istorijos pamokas mokykloje: faktai veja faktus, įvykiai pasakojami be didesnio konteksto, su toli vedančiomis (nebūtinai teisingomis) išvadomis, bet nesuteikia tikro istorijos suvokimo. Autoriui istorijos gylio dažnai pritrūksta, istorinės asmenybės visiškai netikėtai keičia savo pažiūras, veikėjai matuojami XX amžiaus anachronistiniu tautiškumo požiūriu. Su priežasčių trūkumu tekste sutinka net pats autorius:

Ar Abiejų Tautų Respublikos likimas galėjo pasisukti kitaip, jeigu būtų atsiradęs stiprus lyderis? Pasakysiu taip: lyderių, protingų žmonių gal ir buvo. Bet kažkas atsitiko ne tik jiems, kažkas nutiko ir kolektyvinei sąmonei: tai, kas nesvarbu, tapo svarbu, o tai, kas svarbu – niekam nerūpėjo.

Valdas Rakutis, psl. 132

Na, norint suprasti istoriją ir reikia gilintis į šias priežastis, nes priešingu atveju – tai tik beprasmis datų rinkinys. Ir, deja, paviršutinės išvados „reikėjo mums būti mažiau korumpuotiems“ irgi nelabai naudingos, nes nesiūlo jokio realaus recepto. „Tau reiktų daugiau uždirbti, kad geresnį namą nusipirktum“ nepadeda suvokti esmės, kodėl mes prasčiau gyvenam.

Kitas erzinantis dalykas – kiekviename žingsnyje kišamas lietuviškas tautiškumas, priešinant jį su lenkiškumu, kai XVIII amžiuje apie tokią tautinę savimonę labai sunku kalbėti. Siekiant iškelti lietuvius privedama iki absurdo: štai Varšuva buvo lietuviška. Man tai skamba panašiai keistai, lyg sakyti, jog dabartinis Vilnius ir Lietuva yra sukurti kilusių iš Kauno: tikrai rasime iškilių asmenybių iš Kauno, kūrusių Lietuvą, bet jų identitetas pirmiausia – lietuvis, o ne kaunietis. Tie, kas dirba ir gyvena šiuolaikiniame Vilniuje nelaiko save pirmiausiai kauniečiais, tauragiškiais ar uteniškiais, priklausomai iš kurio krašto jie kilę – kuria ir stato Vilnių bei Lietuvą ir tiek. Taip ir Abiejų Tautų Respublika buvo bendras visų šlėktų reikalas, jų identitetas labiausiai susijęs su luomu, o ne tautybe. Taip, gyvenantis Lietuvoje turėjo kitokias privilegijas, galiojo kitas statutas, bet XVIII tautinės savimonės nebuvo, buvo savo interesų gynimas. Tautinis identitetas yra XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios reikalai. Na, bent jau man taip atrodo, nesu istorikas.

Gali būti, kad kiek su pastabomis persūdžiau, nes knygą skaičiau kaip tik tuo metu, kai žiūrėjau Timothy Snyder paskaitas apie Ukrainos istoriją: šalia šių Yale universiteto paskaitų ši knyga, deja, pasirodė silpnokai. Ir ypač tose vietose, kur buvo ką palyginti tiesiogiai.

Darius Pocevičius: „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990. II dalis“

Istorija, Knygos, Lietuva, ,

Pradėsiu nuo to, kad pirmoji šios knygos dalis man patiko. Patiko ir „100 istorinių Vilniaus reliktų“. Tikėjausi, kad patiks ir antroji dalis, bet čia laukė nusivylimas. Knygai labai pritrūko redaktoriaus, nueita į per dideles smulkmenas vos ne apie tai, kas kuriam asmeninio namo kambaryje kada darė remontą ar pirko sofą – neįdomu. Per daug išsiplėsta, aprėptos man neimponuojančios asmenybės: tame gal ir nebūtų nieko blogo, bet tiesiog tikėjausi visiškai ne to. Dar pagalvojau, kad tokia knyga vertę įgaus tik po keleto šimtų metų, kai buitinių detalių apie tai, kas su kuo gėrė, kas kur gavo paskyrą ir su kuo bendravo bei ėjo į teatrą jau niekas nebeprisimins. Bet iki tol, tai tiesiog nuobodžios buities detalės. Geriau skaityti Baltušio dienoraštį.

Iš dalies su šia knyga nesusidraugavau ir dėl autoriaus pažiūrų, kurios knygoje vis šen bei ten prasiveržia. Šiuolaikinis Meno Centras visur vadinamas ne šiaip sau muziejumi, bet „oligarcho Sorošo ranka finansuojamu“ beverčio meno muziejumi. Gal ten menas ir bevertis (to meno aš irgi nelabai suprantu), bet knygoje apie Vilniaus vietas meno kritikos nesitikėčiau. Lygiai taip pat kėlė erzulį padūsavimai, kad sovietiniais metais cenzūra buvo žymiai mažesnė nei dabar, kai negalima rašyti prieš vakcinas ar gėjus. Et. Suprantu, kad mano ir autoriaus pažiūros labai daug kur skiriasi. Ir ne vien dėl to, kad jis mano, jog mano gimtasis Kaunas yra pervertintas. Mažai idealizuoju sovietų laikų rašytojus ar menininkus: nomenklatūrai jie buvo svarbūs, gyveno šiltai, sprendė savo buitines problemas, gilaus mąstymo buvo mažai. Tą knygoje gerai iliustruoja ir Sartro viešnagės Lietuvoje aprašymas: visi lietuviai buvo užsiėmę kažkokiomis buitinėmis smulkmenomis, o jį laikė pasipūtusiu snobu, mat jis vis klausinėjo apie tai, ką jie galvoja apie globalias problemas. Ne tai kad Sartru labai būtų kuo žavėtis, bet visgi sovietinis Vilnius buvo provincija. Su provincinėmis problemomis ir provinciniu gyvenimu. Nėra ką idealizuoti.

Ross King. „The Bookseller of Florence“.

Istorija, Knygos, ,

Kadangi knygos man labai labai patinka, tai „The Bookseller of Florence“ pataikė į dešimtuką: Ross King parašė labai gerą ir įdomų darbą apie penkiolikto amžiaus Florencijos leidėjus. Knygoje begalės pasakojimų apie tai, kaip buvo gaminamos rankraštinės knygos, kas buvo jų pirkėjai, kas jas iliustruodavo, kokios buvo leidėjų maržos (nedidelės) ir kas buvo bestseleriai (be įprastinių religinių knygų išpopuliarėjo Platonas ir kiti Antikos filosofai).

Kiekvienas knygos skyrius skaitėsi kaip saldainis tokiam kaip man istorijos mėgėjui. Penkioliktame amžiuje, dar prieš atsirandant knygų spausdinimui, leidyboje atsirado daug naujovių. Pirmiausia, knygas pradėta dažniau rašyti ant popieriaus, o ne pergamento, o tai jas žymiai atpigino (pasirodo, popieriaus kaštai sudarė nemažą leidybos išlaidų dalį). Buvo sugalvoti labiau įskaitomi šriftai, pavadinti „senoviniais“, „romėniškais“ ir „antikiniais“: moderniais šriftais buvo laikomos sunkiai įskaitomos gotikinės raidės. Penkioliktame amžiuje atsirado knygos viršelis. Penkioliktame amžiuje valdovams pradėjo rūpėti ne vien religinės knygos, bet ir Antikos filosofija bei Homero poemos: didžioji dalis šių kūrinių iki tol buvo pamiršta ir Vakarų Europai sunkiai pasiekiama. Jei ir buvo išlikę keli kūrinių egzemplioriai, tai jie buvo kur nors nugrūsti šiaurės Europos vienuolynų bibliotekose arba Konstantinopolio archyvuose (kurie po Bizantijos žlugimo tapo visai nebepasiekiami). Problema ir tai, kad dauguma Antikos darbų buvo rašyti senovės Graikų kalba, o Vakarų Europos intelektualai skaitė tik lotyniškai: padidėjo vertėjų poreikis. Florencija kaip tik išgyveno aukso amžių, o jos rankraščių prekeiviai ir buvo tie, kas kurstė Renesanso židinį, tiekdami galingiems ir turtingiems klientams vis naujus veikalus. Paklausa buvo stipri, cenzūros mažai: leidyba tapo nebe vienuolynų raštininkų, o verslininkų reikalas.

Florencijos knygų verslas stipriai sumenko penkioliktojo amžiaus pabaigoje, kai išpopuliarėjo knygų spausdinimas: Florencija liko prie ištaigingų rankraščių ir konkuruoti su masine gamyba jau sunkiai galėjo. Bet knygų revoliucijos lopšys vis tiek ten.

Neil Taylor: Estonia. A Modern History.

Istorija, Knygos, ,

Moderniosios Estijos istorija nėra labai ilga, tad ir knygos apie ją nepasižymi storumu. Bet paskaityti buvo įdomu, juolab, kad knygų išskirtinai apie Estiją man suprantamomis kalbomis nėra daug. Berods, čia pirma angliškai leista knyga apie Estijos istoriją per kone penkiasdešimtmetį.

Mūsų kelias su Estija labai panašus, tad skaitant knygą gal labiau kreipi dėmesį į skirtumus, nes apie juos ne tiek daug žinai. Man buvo nauja tai, kad Estijoje (daugiausia salose) tarpukariu gyveno nemaža švedų bendruomenė, o tuo tarpu žydų buvo labai mažai. Tarpukariu Estijoje į valdžios institucijas buvo galima kreiptis keturiomis valstybinėmis kalbomis: estų, rusų, vokiečių ir švedų. Beveik visi etniniai švedai 1944-aisiais evakavosi į Švediją, o likę asimiliavosi. Be abejo, estai visada turėjo ir labai stiprius ryšiu su Suomija, tad gal ir nieko keisto, kad estai save laiko labiau skandinavais nei baltais: rašoma, kad tarpukariu santykiai su latviais buvo šaltoki, o lietuviai irgi labiausiai buvo užsiėmę santykių su Lenkija aiškinimusi – Baltijos sesės giminėmis anaiptol visa kitos nelaikė.

Sovietmečiu estams pasisekė, kad nuo 1960-ųjų vidurio kursavo keltas į Helsinkį, kuriuo kasmet atplaukdavo daug pigaus alkoholio ištroškusių suomių, kurie su savimi atveždavo ir vakarietiškų prekių, knygų bei laisvės pojūtį. Taline buvo galima matyti Suomijos televiziją, kuri rodė vakarietiškus serialus, girdėti radijo laidas. Estija Sovietų sąjungoje buvo artimasis užsienis. Net Talino senamiestis buvo daug maž išsaugotas originalus: jis nebuvo perstatytas pagal sovietinio gyvenimo principus.

Estams pavyko nepriklausomybę atgauti be kraujo praliejimo: nepavykus sausio 13 puolimui Vilniuje ir po savaitės panašiai žlugus susidorojimui Rygoje, Taline Sovietų kariuomenė žmonių nepuolė. Stiprus suomių ir švedų palaikymas ir ankstyva orientacija į technologijas lėmė, kad estai ir iš ekonominės duobės lipo sparčiai. Beje, tiek Lenartas Meris, tiek Tomas Ilvesas – Estijos prezidentai, ypač domėjęsi technologijomis. Jau pirmaisiais metais po nepriklausomybės atstatymo Estijoje veikė gamyklos, gaminęs detales Nokijai ir Eriksonui: Skype bei Transferwise irgi ne lygioje vietoje išdygo.

Robert J. Blackham. „The Soul of the City. London’s Livery Companies.“

Istorija, Knygos, Konspiracijos, , ,

Kažkada labai seniai, kai Londone lankiausi gal dar tik kokį antrą kartą gyvenime, užtikau jame prašmatnų senovinį pastatą. Nebepamenu tiksliai kurį, tik prisimenu, kad ant jo buvo lentelė su užrašu „London Livery Company“. Iš išvaizdos atrodė panašiau į kokią nuo nepamenamų laikų veikiančią įtakingą broliją nei į kompanijos ofisą, o ir pats pavadinimas pasirodė keistokas: negi tikrai jie siuva tarnams uniformas? Tik vėliau sužinojau, kad „Livery Company“ Londone vadinamos nuo viduramžių veikiančios amatininkų gildijos. Ir jos iki šiol gyvos. Vasarą keliaudamas Škotijoje viename sename knygyne radau 1932-aisias leistą knygą apie šias Londono gildijas, tad būtų buvę nuodėmė tokios knygos neįsigyti ir neperskaityti.

Londono gildijos nuo senų laikų vienija kurios nors srities amatininkus, kai kurių iš jų įstatai yra patvirtinti Anglijos karalių XIII amžiaus pradžioje. Londono miestas (City) visada buvo tarsi valstybė valstybėje, miestas turėjo išskirtines privilegijas, o miesto piliečiu (bei kandidatu į miesto merus) galėjai tapti, tik jei esi kurios nors gildijos nariu. Pilietis yra laisvas žmogus, nepriklausantis jokiam feodalui, ir, nors šiais laikais tai daug privilegijų nesuteikia, bet norėdamas būti išrinktas į Londono City savivaldybės narius, vis dar privalai būti laisvas Londono miesto pilietis.

Nuo gildijų klestėjimo laikų praėjo daug šimtmečių, bet tradicijos lieka gyvos. gildijos nariu galima tapti trimis būdais: a) jeigu kuris nors iš tavo tėvų yra gildijos narys, b) jeigu užsiimi gildijos amatu ir mokaisi pas gildijos narį atitinkamą metų skaičių bei išlaikai egzaminą arba c) galima išskirtiniais atvejais galima narystę nusipirkti. Įdomu tai, kad nuo senų laikų į daugumą gildijų buvo priimamos ir moterys, jos buvo vadinamos seserimis. Apskritai gildijos labiau primena brolijas: jų nariai rūpinasi vienas kitais bėdoje, padeda verslo srityje, kartu puotauja, leidžia laiką ir pan. Senovėje gildijos turėjo daug daugiau teisių: jos buvo savo amato monopolininkės Londone, galėjo išvyti visus už miesto ribų, kas nepriklausė gildijai ir bandė užsiimti amatininkyste. Tarkim, bet kas negalėjo Londone užsiimti prekyba, jeigu nebuvo The Worshipful Company of Grocers gildijos nariu. Už gautas privilegijas gildijos turėjo vykdyti ir savo pareigas: karo metu pristatyti nustatytą skaičių karių, užtikrinti tvarką bei saugumą Londono mieste, valyti gatves, užtikrinti, kad turguje niekas neapgaudinėtų ir panašiai. Gildijos vykdė savivaldos funkciją.

Kadangi gildijos nariu galima tapti per šeimą, daug gildijų neišlaikė ryšių su originaliu amatu, jos tapo tam tikrais klubais. Viena iš įdomesnių gildijų – mūrininkai. Šioje knygoje sakoma, kad laisvųjų mūrininkų (masonų) organizacija prasidėjo iš Worshipful Company of Masons narių XVI-XVII amžiuje, ir tik vėliau su tikrąja akmenskaldyste neturintys nieko bendro įsteigė savo atskiras ložes. Gal ir tai ir nebūtinai tiesa, tačiau akivaizdu, kad gildijos ir laisvieji mūrininkai savo organizacijose turi daug bendrų tradicijų. Laisvuoju mūrininku irgi gali tapti tik „laisvas, geros reputacijos vyras“, lygiai kaip ir gildijos nariu.