Joseph Frank: Vilnius XIX amžiuje. Atsiminimai

Suvalgiau šią storoką knygą per dvi dienas. Ne visos dalys buvo labai įdomios, kai ką norėjosi praleisti, bet Vilniaus gyvenimas XIX amžiaus pradžioje atsiskleidė ryškiomis spalvomis. Josefas Frankas – garsus austrų kilmės gydytojas, pakviestas į dėstyti medicinos į Vilniaus Universitetą. Į Vilnių jis atvyko kartu su savo tėvu, dar žymesniu gydytoju, kuris Vilniuje užsibuvo tik labai trumpai, mat jam greitai buvo pasiūlyta kraustytis į Peterburgą ir tapti asmeniniu caro šeimos gydytoju. O sūnus liko Vilniuje, ir praleido čia nemažai laiko.

Pasaulio mačiusiems Frankams Vilnius atrodė gūdi provincija. Medicinos lygis itin prastas, Universiteto profesoriai ganėtinai tamsūs, socialinis gyvenimas liūdnokas. Frankams reikėjo kovoti ir su davatkišku tamsuoliškumu: Vilniaus ligonines valdė vienuolės, kurių medicinos žinios buvo skurdžios – bet ir naujovių jos nenorėjo įsileisti. Frankas rengdavo labdaros pokylius, teatro vaidinimus, kurių metu surinktos lėšos buvo skiriamos labdarių organizacijai, skiepijo vaikus, skirdavo nemokamų vaistų neturtingiesiems. Skaitai ir žaviesi žmogumi, kuris tiek sugeba daug nuveikti, tiek daug suorganizuoti ir sukurti. Jeigu jis tik mato kokią problemą, tai imasi ją spręsti nelaukiant paramos iš išorės. Prastas mokslo lygis universitete? Imam organizuoti medicinos draugiją, kuri vers medicininius užsienio mokslininkų straipsnius. Niekas nesiima rūpintis ligoniais? Steigiam prie universiteto ligoninę – bus kur studentams praktikuotis. Mažai mieste pramogų? Steigiam teatrą. Dar labdarai pinigų surinksim.

Knygoje įdomiai atskleidžiamas ne vien Vilniaus aukštuomenės ir elito gyvenimas, bet ir to meto medicinos mokslas: nors vis dar viskas pirmiausia gydoma kraujo nuleidimu, medicina jau kažkiek tapusi rimtesniu mokslu, nagrinėjamos ligų priežastys, būtinai daromi skrodimai, bandom aiškintis, kaip veikia žmogaus kūnas. Įdomi ir to meto Vilniaus akademinė aplinka: neseniai Vilniui perėjus Rusijai, dauguma profesūros nepalaikė naujosios valdžios, buvo palaikomas lenkiškas patriotizmas. Kadangi Frankas buvo kviestas Rusijos aukštuomenės, jo lojalumas buvo caro pusėje, tad kartais tame irgi būdavo nesusikalbėjimų.

Džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą – XIX amžiaus pradžios Vilnius tapo spalvingesnis ir ryškesnis.

Nicholas Reeves – „Akhenaten: Egypt’s False Prophet“

Dar mokyklos laikais turėjau tam tikrą obsesiją Senovės Egiptui. Faraonai atrodė tokie dieviški, tiek toli pažengę, lyginant su kaimynais, tiek daug pasiekę civilizacijoje ir kultūroje. Sąsiuvinyje paišydavausi hieroglifus ir skaitydavau visas knygas, kur tik buvo minimas Egiptas.

Turbūt pati mįslingiausia asmenybė Senovės Egipto istorijoje yra faraonas Achetatonas: jis kone pirmasis, nustūmęs visus senuosius dievus, perėjo prie monoteizmo. Amonas Ra ir visas dievų panteonas liko senojoje sostinėje, o Achetatonas ėmėsi kurti Atono kultą – nuo šiol vienintelis dievas turėjo būti saulė Atonas ir jo įsikūnijimas pasaulyje pats faraonas (ir jo karalienė Nefertitė). Savaime suprantama, tokios revoliucijos negalėjo apsieiti be pasekmių. Buvo sugriauti esami galios centrai, buvo išleista daug resursų naujų struktūrų kūrimui, tad nenuostabu, kad šis perversmas ilgai neišsilaikė: valstybė buvo prie bankroto ribos, o nustumtieji žymiai kaupė pagiežą naujajai tvarkai. Po Achetatono mirties kelis metus dar valdė Nefertitė ir jo sūnus Tutanchamonas (kuris žymus jau vien tuo, kad jo kapą pavyko rasti beveik nepaliestą), bet jau tuomet buvo jaučiamas aiškus noras grįžti prie senosios tvarkos.

Achetatonas įvairių autorių pateikiamas labai skirtingai: pamenu, kažkurioje tarybinėje knygoje jis piešiamas vos ne kaip „kovotojas už liaudį“ – lyg ir bandęs nustumti nuo valdžios korumpuotus žynius ir taip prisigretinti prie paprasto žmogaus. Dar kažkurioje vaikystėje skaitytoje knygoje jis piešiamas kaip silpno proto keistuolis, kurio vis tiek visi turėjo klausyti, nes jis gi dievas, o dievo žodžiais neabejojama. Šios knygos požiūris kiek nuosaikesnis, Achetatonas yra gudrus politinis manipuliatorius, sutramdęs kitus, jam prieštaraujančius galios centrus, bet už tai sumokėjęs didelę kainą ir šalį privedęs prie chaoso. Pagrindinis šios politinės kovos įrankis buvo savo asmenybės kulto įtvirtinimas: vienintelis dievas gal ir Atonas, bet su juo galima bendrauti tik per patį faraoną – o galų gale faraonas yra tikrasis saulės įsikūnijimas, panašiai kaip Jėzus Kristus irgi toks pats dievas kaip Dievas Tėvas.

Įdomus ir Nefertitės vaidmuo: ji, kaip dievo sutuoktinė, tapo trečiąja dieviškosios trejybės dalimi, ir, mirus Achetatonui – pilnateise faraone. Tiesa, neilgam, nes tuo metu politinė situacija Egipte nebuvo iš lengvųjų. Šios istorijos dalies dar nebuvau girdėjęs, tad buvo įdomu apie ją sužinoti.

Mark Twain, Charles Warner: „The Gilded Age“

Paauksuotas amžius – toks laikotarpis JAV istorijoje, kur viskas lyg ir tviska auksu, bet giliau pakapsčius tikro aukso rasi nedaug. XIX amžiaus pabaigą ir laikus po JAV pilietinio karo vaizduojantis Marko Tveno bei Charles Warner’io romanas buvo toks įtaigus, jog davė pavadinimą ištisai erai.

Nepasakyčiau, kad ši knyga skaitėsi lengvai ir maloniai: nemanau, kad tai aukščiausi Marko Tveno literatūriniai pasiekimai. Tačiau to meto dvasia atskleista labai neblogai. Lygiai kaip ir kai kurie dabartinės JAV politikos bruožai: lobizmas, korupcija, valstybės lėšų švaistymas savo politinei galiai bei finansinei gerovei kurti.

Tuo pačiu, gerai pavaizduojami ir dabar kiek stereotipinis „amerikono“ paveikslas: visada linkęs rizikuoti, mėgstantis spekuliacijas, ne visada norintis uždirbti pinigus paprastu darbu, o siekiantis vis daugiau ir daugiau. Tai visos tautos variklis, stumiantis juos į priekį, bet kartais nuvedantis į lankas, nes šiam gaivalui trūksta vertybinio pagrindo. Užsidirbti turtus siekiama atkakliai, tačiau ne visada to rezultatas teigiamas. Knygoje rašoma apie šeimą, kuri kažkada spekuliaciniais tikslais niekam nereikalingoje vietoje pigiai nusipirko didelį sklypą – galvojo, jog pasakiškai praturtės, kai pro ten eis geležinkelis, kursis pramonė ir žemė stipriai pabrangs. To neatsitiko, bet per kelias kartas niekas nesugebėjo šios iliuzijos atsikratyti. Net gavus gerą pasiūlymą parduoti žemę už normalią kainą, ji būdavo neparduodama, nes tikėtasi, jog po keleto metų jos kaina bus šimtą kartų didesnė. Nebuvo.

Jei domiesi JAV istorija, šis romanas turėtų patikti ir padėti geriau suvokti XIX amžiaus pabaigą. Bet, turbūt kaip mūsiškė mokyklose skaitoma lietuviškoji klasika, gerai atskleisdama to laikmečio kontekstą iki Nobelio literatūros premijos netraukia.

John D. Caputo. „Truth“

Kaip ir dauguma filosofijos knygų, ši nebuvo pati lengviausia, ir kai kuriuos puslapius turėjau versti įtempęs smegenis bei valią. Bet, nepaisant to, šis gana trumpas pasakojimas apie tai, kaip keitėsi tiesos sąvoka filosofijos istorijoje man patiko.

Patiko dar ir todėl, kad gana aiškiai išdėstė skirtumą tarp modernistinio ir post-modernistinio požiūrio į pasaulį: modernizmas linkęs viską sudėti į atskirus stalčiukus, sukaterogizuoti, priskirti baltai arba juodai. Post-modernizmas dažnai perlenkia lazdą į kitą pusę: nieko nėra absoliutaus, viskas priklauso nuo požiūrio taško, yra tik pilkų atspalvių spektras. Todėl modernistams tiesa yra tik tai, kas racionaliai įrodoma, o post-modernistams vienos tiesos net negali būti – visi mes teisūs, net ir tie, kurie susipykę su fizikos dėsniais, mat gal iš jų kampo viskas atrodo kitaip.

Galų gale tikriausiai neteisūs nei vieni, nei kiti, ir reikalingas kažkoks tarpinis požiūris. Ne viską galima spręsti racionalumu (tarkim, kaip iki galo racionaliai išmatuoti paveikslo grožį?), ne viskas tikėjime yra niekam vertos sapalionės. Lygiai taip, negalima įkristi į reliatyvizmą: ne visi požiūriai yra teisingi, kažkokie realybės dėsniai visgi egzistuoja, ir to nereiktų paneigti. Jei kas nors įrodinėja, jog žemė plokščia, jis turi tam teisę, tik nebūtina jo klausyti – reikėtų tik stengtis, kad jo kalbos visiem atrodytų kvailokos.

Filosofijos istorijoje gaudausi mažokai, tad po šios knygos mano norimų perskaityti autorių sąraše atsidūrė Wittgenstein‘as, Rousseau ir Montaigne‘is. Jei dar pridėčiau Max‘ą Stirner’į, apie kurį prisiskaičiau CalassoKušo žlugime“, šie metai man gali tapti filosofijos skaitymo metai.

Tim Birkhead. The Wisdom of Birds. An Illustrated History of Ornithology

Šią knygą nusipirko žmona, nes ji domisi senovinėmis graviūromis – o paukščių graviūros ypač gražios. Tik graviūrų knygoje buvo kiek mažiau nei tikėtasi (nesupraskite neteisingai, jų tikrai nemažai, bet visgi joje yra ir gana daug teksto), tad knyga pateko į mano rankas. Kadangi kartas nuo karto man patinka perskaityti knygą apie tai, ko visiškai nenutuokiu, ornitologijos istorija puikiai tiko. Apie paukščius tikrai nieko iki tol nežinojau.

O knyga buvo tikrai įdomi: tiek dėl to, ką galima sužinoti apie paukščius, tiek apie pačią mokslo istoriją. Pasirodo, rimtesnės paukščių studijos ganėtinai nesenos: paukščiai buvo pradėti žieduoti tik 1900-aisiais (o tai kartu reiškia, jog mūsų Ventės rago ornitologinė stotis įkurta tuomet, kai mokslo apie paukščius pasiekimai dar buvo visai švieži), ir tik to dėka buvo nustatyta, jog paukščiai visgi migruoja. Dabar gali pasirodyti keista, bet prieš gerą šimtmetį buvo net kelios teorijos, kur žiemą dingsta paukščiai: gal jie išskrenda, gal užmiega žiemos miegui drevėse, o gal… neria į ežerų dugną ir ten peržiemoja. Kad ir kokios kvailos dabar atrodo tokios hipotezės, jas reikėjo patikrinti eksperimentais, ir tik žieduotų paukščių migracijos duomenys leido iki galo nuspręsti, kuri teorija teisinga. Net jei kregždę skandini ežero dugne bandydamas išsiaiškinti, ar ji išgyvens (ir ar ji gali taip peržiemoti), jos lavonas nėra pakankamas įrodymas – o gal visgi kregždė specialiai pasiruošia žiemos miegui po vandeniu prieš pat žiemą ir tai jai padeda išgyventi? Lėta ornitologijos mokslo pažanga nusėta paukščių lavonais.

Paukščiai pasirodė labai įdomūs sutvėrimai. Knygoje paaiškinama, kodėl (ir kaip) jie gieda, kada deda kiaušinius, kada ir kur migruoja. Pasirodo, vieną kartą gaidžio apsėklinta višta dar kelias savaites gali dėti apvaisintus kiaušinius, mat gaidžio sėkla saugoma specialiose saugyklose. Jei višta nustoja dėti kiaušinius, reikia ją kokiai savaitei tamsoje pavožti po puodu – kiaušinių dėjimą reguliuoja dienos trukmė, tad išlindęs į šviesą vištos organizmas pradeda galvoti, jog vėl atėjo pavasaris ir metas vėl dėti kiaušinius. 

O kas būna jei sugauni migruojantį jauną paukštį ir tą pačią dieną jį lėktuvu nuskraidini ten kur jis ir skrido? Pasirodo, jis ir toliau tęsia savo kelionę, tad vietoje Egipto gali atsidurti Pietų Afrikoje. Tiesa, rudenį jis gerokai privargęs grįžta į savo gimtinę, ir jau kitais metais vėl skrenda tik iki Egipto (jei skrenda būriu). Tačiau, jei skrenda vienas, jis plasnos iki Pietų Afrikos – mat vietos jau pažįstamos. 

Adam Zamoyski. „Poland: A History“

Pasiskaityti apie Lenkijos istoriją mane privertė šis dienoraščio įrašas: penkiolikto amžiaus Lenkija buvo neregėtai liberali. Konkrečiai ši Zamoyskio knyga yra kiek atnaujinta versija, bet senosios istorijos puslapiai tikriausiai ne tiek daug pasikeitė.

Iš tiesų, dabartinėmis akimis žiūrint Lenkija (o kartu ir Lietuva) buvo labai liberalios: be religinės laisvės tikriausiai net negalėtų būti Lietuvos valstybės. Didieji kunigaikščiai privalėjo toleruoti stačiatikius, nes jie sudarė didžiausią LDK gyventojų dalį, tačiau religinė tolerancija tuo nesibaigė. Galima prisiminti ir tai, jog Lietuvoje buvo itin gerbiami musulmonai bei žydai: pakviesti čia apsigyventi totoriai ir karaimai galėjo tapti bajorais, dalyvauti valstybės valdyme. Katalikų kronikų autoriams tai atrodė itin keistas dalykas: valstybė, kurioje kaip lygus su lygiu gyvena ir stačiatikiai, ir katalikai, ir net musulmonai, kuriems patikėtos svarbios pareigos valstybės tarnyboje. Žydams buvo ne taip lengva, bet jie irgi turėjo savų laisvių, ir jeigu sutikdavo apsikrikštyti, automatiškai tapdavo kilmingais. Lyginant su kita Europa, žydams Abiejų Tautų Respublika buvo palanki: Zamoyskis teigia, jog XVIII amžiaus pabaigoje Lenkijos-Lietuvos valstybėje gyveno keturi penktadaliai visų pasaulio žydų, kurie čia keldavosi bėgdami nuo negandų kituose kraštuose.

Aišku, tokia liberali politika kilo ne iš lengvo ir gero karalių gyvenimo: esant silpnai centrinei valdžiai reikėdavo derinti interesus ir ieškoti sąjungininkų ne vien tarp tradicinių didikų. Tai lėmė ir stiprų šlėktų balsą – jų laisvės buvo pamatinė valstybės vertybė. Manoma, kad XVIII amžiuje Lenkijos-Lietuvos valstybėje balsavimo teisę turėjo net apie 7 procentus gyventojų. Tiesa, galų gale per didelis laisvių troškimas ir bendro reikalo ignoravimas neprivedė prie gero: visi žiūrėjo tik savo interesų, niekas nenorėjo didinti mokesčių kariuomenės išlaikymui, o bet kurio plikbajorio „veto“ neretai buvo įtakojamas ir užsienio šalių nešvarių žaidimų. Zamoyskis teigia, kad Lietuvoje visgi vyravo labiau centralizuota oligarchija: mat lietuviai tamsūs būrai, čia kaip norėjo taip ir tvarkėsi Radvilos ir kiti didikai.

Skaitant gana įdomu, koks šio Lenkijos istoriko santykis su Lietuva: dažniausiai ji piešiama kaip nesofistikuota, lyginant su Lenkija neišsilavinusi ir kaimietiška, bet visada su savo nuomone. Net jei ir Lenkija vėliau jautėsi stipresnysis partneris, lietuviai keldavo savo reikalavimus ir juos „sutramdyti“ nebuvo lengva. Gal kiek panašu į mūsų santykį su žemaičiais: tvirti, atkaklūs, nepalenkiami, aršūs, menkai išsilavinę, bet jų būtinai reikia, nes su jais stipriau ir ramiau. Nenuostabu, kad lenkai geriausiais savo laikais laiko tuos metus, kai jie buvo kartu su Lietuva (mes tikriausiai labiau romantizuojam Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę dar prieš uniją su Lenkija Jogailos asmenyje – nors jis lietuvis, bet jis pradėjo Lenkijos aukso amžių). Prasidėjus nacionaliniams judėjimams buvo daug nesusipratimų: lenkai gal tikėjosi atstatyti Abiejų Tautų Respubliką su visais ukrainiečiais, lietuviais ir baltarusiais jos sudėtyje, bet visos šios tautos turėjo savo planų. Kai kuriems pasisekė labiau, kai kuriems mažiau, bet lenkai tarpukariu susipyko ir kariavo kone su visais kaimynais. Tokių siekių galutinai atsisakyta po Berlyno sienos kritimo: Vilnius, nors lenkų akimis lenkiškas miestas, liko Lietuvai ir jokių pretenzijų tam nebėra. 

Kažkiek gaila, kad ta multikultūrinės laisvos valstybės idėja, kuri ryškiai gyvavo prieš kelis šimtus metų, buvo užgožta siauresnių nacionalinių interesų. Bent jau tikėkimės, kad žiūrėdami į lenkus matome stiprų sąjungininką, su kuriuo mus sieja labai daug istorijos.

Giovanni Boccaccio: Dekameronas

Keturiolikto amžiaus viduryje Florencijoje rašytas šimto suaugėliškų pasakų (arba pasakojimų) rinkinys mane kankino gana ilgai – įveikiau jį ne iš pirmo karto. Bet tos Dekamerono istorijos puikiai atskleidžia  tuometinį gyvenimą: ir jis anaiptol nebuvo davatkiškas, liūdnas ar perdėm tamsuoliškas. Kūno malonumai, neištikimybė, gošbumas, veidmainystė – tai to meto ydos, bet jomis nebūtinai bjaurimasi. Tiesiog, tokia žmogaus prigimtis, ir apie ją galima sudėti begalę juokingų (ar ne itin) istorijų.

Daugumą istorijų Giovanni Boccaccio sugalvojo ne pats, jos sutinkamos ir senesniuose šaltiniuose. Šios istorijos dabartiniais laikais mums atrodo vulgarios ir prasčiokiškos, bet tai tikriausiai ir viliojo šių istorijų skaitytojus (ir skaitytojas!). Vulgarios jos atrodė ir prieš šešis šimtus metų, mat pats Boccaccio turėjo kiek susigėdęs rašyti pasiteisinimą, jog „žodžių iš dainų neišmesi“: tarp visų tuo metų vyravusių filosofinių ir religinių tekstų tai turėjo būti drąsi ir revoliucinė knyga. Rašyti apie tai, kaip koks žmogelis savo piestą grūda į kilmingosios grūstuvę matyt reikėjo drąsos. O gal kaip tik mes tapome labiau davatkiški: maro ir karo akivaizdoje žymiai lengviau kalbėti apie paprastesnes aistras ir kūniškus malonumus.

Ne visos istorijos vienodos kokybės (apie tai užsimena ir pats Boccaccio – nesitikėkit, kad viskas bus tik aukščiausios prabos!), apie kai kurias menines išraiškas net nežinai ką galvoti. Vienos istorijos panašios į Valstybinio Tautos Fronto pasakojimus, o kitos tapo pagrindu Šekspyro pjesėms.

Ar buvo verta skaityti? Gal visų šimto istorijų ir nelabai. Bet susipažinimas su šiuo laikotarpiu buvo įdomus.

Dekamerono lovos apgaulės

Jau keletas mėnesių po truputį stumiuosi per BocaccioDekameroną“ – viduramžių pasak(ojim)ų rinkinį. Istorijos visai įdomios, o jose gerai atsispindi tuometinis miestelėnų gyvenimas: kad ir kokie sunkūs ar religingi laikai, vis tiek dauguma temų sukasi apie seksą ir viliojimą.

Net aštuoniose istorijose pasikartoja„lovos apgaulės“ (angl. „bed-trick“) motyvas, kuris man šiais laikais sunkiai suprantamas: kokiam nors veikėjui miegant, į jo lovą vietoj žmonos įsliūkina kita moteris ir su juo pasimyli, o vyriškis nieko keisto nepastebi. Tas pats įmanoma ir su moterimi: naktį besimylint ji nepastebi, kad vyriškis kitas. Panašių motyvų galima rasti ir Antikos sakmėse, kai taip elgiasi dievai (taip gimė Heraklis) arba senovės indų raštuose; vėliau šie motyvai kartojasi ir Šekspyro dramose. Net ir Senojo Testamento Pradžios knygoje aprašomas lygiai toks atvejis (29 skyrius).

Ar čia mūsų mylėjimosi ypatumai dabar tokie skirtingi nuo senovės žmonių, kad sunku net įsivaizduoti, jog galėtum nesuprasti su kuo miegi? Ar mylėjimasis vykdavo visiškoje tamsoje? Kaip taip įmanoma? Ar visgi tai yra tik kažkokia labai keista literatūrinė priemonė, kurios nereiktų priimti pažodžiui? Iš principo tai leidžia apsigavusiam asmeniui būti neištikimam neprarandant moralinio veido. Kita vertus, kai kurie Šekspyro tyrinėtojai mano, jog taip pašiepiami tie, kurie miega su tiek daug partnerių, kad jau jų nebesugeba atskirti.

O gal viduramžiais išpažinties metu galėtum pateisinti savo svetimoteriavimą tuo, kad „tiesiog nepastebėjau, jog su kita permiegojau“?

Christopher I. Beckwith – „Empires of the Silk Road“

Plati knyga, siekianti užgriebti visą Eurazijos istoriją nuo pat civilizacijos ištakų iki dabartinių laikų. O siekiant sutupdyti tiek istorijos į keturis šimtus puslapių neišvengiamai knygoje tampa ankšta: per kai kuriuos skyrius, it per tirštą faktų košę, yriausi sunkokai. Viena niekada negirdėta karalystė A užpuolė kitą negirdėtą karalystę B, tada kažkas sudarė sąjungą su kažkuo ir kažkas kažką nukariavo. Kitame puslapyje viskas kartojasi, galbūt net tuo pačiu eiliškumu ir su tais pačiais veikėjais – nebeseki galų.

Nepaisant to, kai kurios knygos dalys buvo labai įdomios, ir jas perskaitęs sužinojau nemažai naujo. Autoriaus nuomone, Centrinės Eurazijos tautos nebuvo atsilikę, kaip kad juos piešia Senovės Romos ar Kinijos šaltiniai, o gyveno kiek kitokį, bet išvystytą gyvenimą, kurio pagrindinė ašis buvo prekyba, o ne karyba. Romėnai kitas tautas vadino barbarais, ir nuo to laiko jiems prilipusi neigiama agresyvaus neišsilavinusio užsieniečio reikšmė, nors, autoriaus nuomone, šios tautos retai kada agresyviai puldavo ir plėsdavo savo teritoriją (kaip kad darydavo patys romėnai), o tiesiog gindavosi nuo užpuolių. Istoriją rašo nugalėtojai, o dažniausiai laimėdavo romėnai.

Įdomu buvo sužinoti ir apie arklių bei karietų strateginę reikšmę ankstyvuosiuose mūšiuose. Kaip ir su kiekviena nauja karine technologija, užtruko nemažai laiko, kol arkliais buvo išmokta efektyviai naudotis. Kaip ir atradus šaunamuosius ginklus turėjo praeiti keli šimtai metų, kol jie tapo efektyvūs mūšyje ne vien tik baimei kelti bet ir savo tiesioginiam tikslui, taip ir karo karietas valdyti reikėjo kelių amžių patirties, meistriškumo, technologinių žinių ir tobulinimo. Ir nors Centrinės Europos stepės puikiai tiko arkliams veisti (o tai ilgainiui tapo labai svarbiu kariniu resursu), bet arkliai nelabai efektyvūs kalnuotose ar miškingose vietovėse: Romos legionams tai didelės grėsmės nekėlė.

Nuo pat mokyklos laikų man istorija neatsiejama nuo kontūrinių žemėlapių: atrodo, jog valstybės negali būti be aiškiai apibrėžtų ribų. Klydau, nes klajoklių gentys ir klajoklių valstybės nebūtinai tam tikru metu valdė konkrečią teritoriją: kur gentis tuo metu yra, ten ir jos teritorija. Žiūrėk, po kelių mėnesių jie jau visai kitur, o jų vietoje jau atsikėlusi kita gentis. Tai kartu reiškia, jog nėra ir galingų įtvirtinimų, pilių ir kitokių gynybinių struktūrų, viskas labai mobilu, o gentis nėra prisirišusi prie žemės (o ir ko jai rištis – juk grūdų neaugina, o kaskart ieško šviežių ganyklų). Tokioje šviesoje kiek kitaip atrodo ir Čingischano nukariavimai vakarų kryptimi – tai ne kažkokia suplanuota ekspansija, siekiant pavergti kitas tautas ar užsigrobti žemių, o ganėtinai natūralus judėjimas (na, tai vienas iš galimų požiūrių).

Knygoje daug kalbama apie indo-europietiškas ištakas, tautų kraustymąsi, kalbų formavimąsi. Esu matyt sugadintas mums vis teigtos teorijos, jog lietuvių kalba yra viena seniausių kalbų pasaulyje – nė velnio ji nepanaši į prokalbę, Indijos vedų ar Avestos kalbas. Visokios persų bei iranėnų kalbos atrodo tikrai artimesnė (na, jiems nereikėjo toli kraustytis).

Alev Lytl Croutier – „Harem: the World Behind the Veil“

Šachrazados pasakos bei nuo vyrų akių haremuose slepiamos paslaptingos moterys gal ir turi savo romantikos, bet mane tai ne itin domino. Man iki šiol buvo neaišku, kodėl haremus bei turkiškąją kultūrą, bent ja tarp mano pažįstamų, dažniau romantizuoja moterys. Kai kuriuos atsakymus visgi gavau, nors pati knyga nėra labai gili ir moksliška: ji gausiai iliustruota įvairiais paveikslais, o tekstų trumpumas leidžia ją perversti per vieną vakarą.

Iš pirmo žvilgsnio iš tiesų haremas turėtų kaitinti aistringas mintis: uždarytos nuo vyriškių akių, apsuptos eunuchų, sultono moterys tik ir laukia, kada jomis pasitenkins namų šeimininkas. Pridėkime dar tai, jog Turkija prieš keletą šimtmečių europiečiams buvo didelė egzotika: šilkai, prabangi sultono rūmų aplinka, gausūs papuošalai, pilvo šokiai, keisti papročiai, ir visa tai po vos vos perregima paslapties skraiste, kuri leidžia daugiau išgalvoti svajingų fantazijų nei atskleisti kasdienybės realybę. Sultono rūmuose vos ne idilė: moterys nieko neveikia, tik rūpinasi savo grožiu, nuogos maudosi baseinuose, retkarčiais mylisi su sultonu ir leidžia savo dienas dykinėdamos. Viskam patarnauja gražios odaliskės, kurios, nors ir būdamos vergės, pilnai gali tapti legaliomis sultono žmonomis.

Realybė daug proziškesnė. Haremas – tai rūmų dalis, kurioje gyvena ne tik žmonos, bet visos rūmų moterys. Dažniausiai viskam diriguoja šeimininko mama, o neretai tai reikli ir žiauri moteris, žinanti savo vertę. Visos žmonos turi savo aiškias pareigas ir privilegijas, sultonas (ar šiaip namų šeimininkas) jas lanko pagal griežtą grafiką. Visas gyvenimas – apkalbos ir arši kova dėl geresnės vietos po saule bei palankumo: neteisingai sužaidus haremo vidaus politinį žaidimą lengvai gali viskas baigtis kokiu nors nunuodijimu ar neaiškia savižudybe. Poligamija neskatina moterų draugystės. Haremo moterys retai kada turi galimybę išeiti už haremo ribų ir apie jų teises nedaug ką galima pasakyti. Tiesa, jos gali išsiskirti su savo vyru, jei jis su jomis nesimyli daugiau nei 3 savaites, bet išsiskyrusios moters padėtis visuomenėje turbūt dar blogesnė.

Šiaip atrodo, kad haremo išlaikymas ne vienam sultonui irgi buvo galvos skausmas: tai intrigų lizdas, kuris dažnai turėjo įtakos ir valstybės gyvenimui. Kadangi sostas yra paveldimas, monarchijoje labai svarbu užtikrinti stabilų tęstinumą pratęsiant giminę, bet turint keletą žmonų, kurios tarpusavyje varžosi dėl „pirmosios“ žmonos titulo (o kartu ir dėl savo vaikų paveldimo statuso) stabilumo tikėtis sunku. Turkiška patarlė sako, jog keturios žmonos namuose prilygsta laivui audroje.