James Cortada IBM istorija

James Cortada dirbo IBM berods 45-erius metus ir, išėjęs į pensiją, parašė virš septynių šimtų puslapių knygą apie šios kompanijos istoriją. Nemanau, kad „IBM: The Rise and Fall and Reinvention of a Global Icon“ pretenduoja būti labai objektyvi – tai žvilgsnis į IBM ilgamečio darbuotojo akimis, be didelės kritikos, daugiausia tik su nuomonėmis „iš vidaus“. Tad nereikia stebėtis, jog kompanija piešiama beveik vien tik teigiamomis spalvomis: inovacijų lyderė, technologijų etalonas ir panašiai. Net ir paskutinius tris dešimtmečius vykęs IBM nuosmukis nurašomas nekompetetingiems vadovams, kurie tik norėjo mažinti kaštus ir pasinaudodami finansų inžinerija išspausti kuo didesnę akcijos kainą. Bet IBM nuosmukis prasidėjo žymiai anksčiau, dar tada, kai jiems puikiai sekėsi ir kompaniją pradėjo valdyti pardavėjai bei „procesų vergai“, o ne technologijų žmonės. Su biurokratija ir per dideliais pažadais klientams toli nenuvažiuosi, net jeigu ir turi kone monopolinę rinką.

Nors tikrai ilgai tai buvo sėkminga strategija. Nuo pat 1940-ųjų IBM nesistengė būti inovacijų smaigalyje. IBM stiprybė buvo pardavėjai ir „customer service“:

Technology turned out to be less important than sales and distribution methods. Starting with UNIVAC, we consistently outsold people who had better technology because we knew how to put the story before the customers, how to install the machines successfully, and how to hang on to the customers once we had them.

James Cortada, „IBM: The Rise and Fall and Reinvention of a Global Icon“

Geras servisas ir puikūs pardavėjai leido IBM susikurti labai patogią rinkos poziciją: IBM buvo sinonimas žodžiui „patikima“. Padėjo ir tai, kad dėl didelės rinkos dalies visi imdavo laikyti IBM rinkos standartu, o tai padėdavo uždirbti krūvas pinigų iš visokiausių priedų, perfokortų (kurios, aišku, buvo patentuotos) ir panašių papildomų prekių ir paslaugų. Tik ši komfortabili pozicija neleido jiems greitai judėti naujose rinkose: stalinių kompiuterių era buvo beveik pražiopsota (o juk IBM turėjo tapti Microsoftu, tačiau negalėjo perlipti per save ir imti konkuruoti su savo didžiųjų serverių verslu, kuris ilgą laiką buvo aukso kasyklos), „debesis“ irgi visiškai pragrotas Amazonui, Google ir tam pačiam Microsoft. Prieš penkiolika metų kiek gyvybės įpūtė IBM noras tapti konsultacine programuotojų bendrove, bet pradėjus taupyti kaštus ir perkelti viską į Rytų Europą ir Indiją IBM prarado savo patikimumo veidą – ar bent jau taip mano autorius James Cortada: daugelis jo brangiai kainuojančių bendradarbių buvo atleisti taupant kaštus.

Knyga baigiasi ties 2018-ųjų pradžia ir ji vis dar kupina vilties, kad IBM renesansas jau čia pat už kampo – Watson ir dirbtinis intelektas viską išgelbės. Bet tai tik dar vienas pardavėjų, o ne inžinierių sukurtas produktas: IBM nuosmukis tęsiasi, o Watson neatrodo, jog pateisino viltis.

Stefan Zweig: Vakarykštis pasaulis

Jei kam nors iš tėvų kartos užsimeni, kad skaitai Stefano Zweigo knygą, jie kaip mat ima suprantamai linkčioti galvomis – „taip, taip, žinom tokį, daug esu skaitęs“. Pasirodo, tai tarpukariu buvo kone populiariausias Europos rašytojas, nors dabartinei kartai jis beveik negirdėtas. Aš pats jo nieko nesu skaitęs, net ir pavardė buvo mažai žinoma.

Zweigo „Vakarykštis pasaulis“ labai gerai atskleidžia intelektualų gyvenimą ir nuotaikas Europoje nuo 1900-ųjų iki pat Antrojo pasaulinio karo. Viskas klostėsi taip gerai, kad niekas negalėjo pagalvoti, kad gali kilti tokie baisūs karai. Amžiaus pradžioje globalizacija, humanizmas, tautų brolybė ir komercija atrodė tokia nežeidžiama, kad buvo galvojama apie amžinąją taiką, ir, kol visi buvo užsiėmę aukštomis svaičiojimais apie aukštas filosofijas, nutiko tiek daug baisių dalykų.

Įdomu ir Zweigo draugų ratas: visi žymūs rašytojai, menininkai ir teatro žmonės atrodo buvo viena draugų šutvė, nuolat bendraujantys tarpusavyje ir besikeičiantys idėjomis. Kur benuvyksi, visada rasi įdomių žmonių pašnekesiams, kur tik apsistosi, į svečius užeis dar viena įžymybė. Ir tai nebuvo nuskurdusios bohemos pasaulis – atrodo, meno žmonėmis buvo tampama tada, kai jau turi tvirtą pagrindą po kojomis (arba jį paveldi). Dirbi dėl malonumo, o ne dėl pinigų.

Ši knyga yra kartu ir rekviem Austrijos-Vengrijos imperijai – po pirmo pasaulinio karo nebeliko ne vien jos didybės, bet ir pačios valstybės. Vı̇́enos teatras tapo nebe tas. Auksinis amžius pasibaigė.

Skaitant knygą dažnai susimąstai, ar šie laikai irgi nėra kažkuo panašūs: gyvename nuolat gerėjančio gyvenimo sąlygomis, viskas kaip ir stabilu, didžiausias rūpestis – ramiai užsitikrinti sočią senatvę nusiperkant pensijų fondo draudimą. Ar ta ramybė neapgaulinga? Ar nelaukia už kampo revoliucijų metai ir radikalūs pokyčiai? Niekas to nežino.

Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika.

Na taip, ši 1326-aisiais metais rašyta knyga tikrai ne kiekvienam: joje begalė mūšių aprašymų ir beveik lietuviškai skambančių vietovių pavadinimų, bet jos nerekomenduočiau atsitiktiniam skaitytojui, nebent jis fanatiškai domisi šių kraštų viduramžių istorija.

Perskaitęs Prūsijos žemės kroniką sužinojau:

  • Prūsai gyveno nuo pat Vyslos iki Nemuno (beveik nuo Gdansko iki Gardino)
  • Sūduviai buvo laikomi prūsų gentimi
  • Dauguma kryžiuočių-prūsų karo mūšių buvo tiesiog kaimų bei pilių deginimas ir plėšimas – kariuomenės atvirame lauke susikaudavo ne taip jau ir dažnai
  • Neretai tie „mūšiai“ – tai saujelė vyrų, netikėtai puolančių baliavojantį kaimą
  • Prūsai ir baltų gentys stipriai gėrė jau prieš 700 metų, tad tiek Valančiaus, tiek Verygos kova tėra pūtimas prieš vėją:

Jiems rodosi, jog svečią būsią nepakankamai pamylėję, jeigu jis negersiąs iki apsvaigimo. Turi paprotį lažintis, kad vaišėse visi gers po lygiai ir be saiko, todėl <…> [šeimininkams] tokį saiką išgėrus, ir svečias privaląs tiek išgerti. Tokios gėrynės taip ilgai tęsiasi, iki nusigeria visi: svečias su namiškiais, žmona su vyru, sūnus su dukterimi

Petras Dusburgietis. Prūsų žemės kronika. 1326.
  • Prūsai linkę žudytis ne vien Pilėnų atveju: „Žmonės, netikėtai atsidūrę itin varganoje padėtyje, pratę patys nusižudyti
  • Vienas teutonų brolis man atrodo buvo sugalvojęs puikų pasiteisinimą, kodėl jam reikėjo daugiau nei metus nuogam miegoti su nuoga mergina: pasirodo nežinojęs, ar turės pakankamai valios išlaikyti skaistumo įžadus. Abu dievagojosi, kad pavyko ir mergina liko skaisti, o šis įvykis pateko į kroniką kaip didis stebuklas. Beveik patikėjau.
  • 1275-aisiais metais pirmą kartą paminėtas Kudaras iš Sūduvos: priėmęs tikėjimą su keliais bendrais vertėsi pagonių prūsų puldinėjimu ir apiplėšinėjimu.

Philip Augar: „The Bank That Lived a Little“

Kažkaip vasara – ne knygų skaitymo metas, bet ši knyga apie vilniečiams žinomą britų banką Barclays grąžino mane į kasdienio skaitymo ritmą. Perskaičiau stebėtinai greitai, nors kitos, dar anksčiau pradėtos knygos vis dar dūla ant spintelės.

Kad ir kaip mums Barclays vardas primena pirmąsias itin stambias investicijas į Lietuvos paslaugų sektorių, apie tai knygoje nieko nerasime: operacijų skyriaus perkėlimai tiesiog neįdomu ir ne tiek jau svarbu. Barclays turėjo žymiai daugiau problemų. Seniai seniai, daugiau nei prieš šimtą metų, tai buvo tylus ir ramus keleto kaimietiškų kredito unijų junginys, kuris tikrai nepasižymėjo verslo agresyvumu, tačiau pamažu pasikeitė vadovų komanda, o Britanijoje įvykęs Thatcher laikų finansų rinkų liberalizavimas sukėlė ir bankininkų ambicijas: nuo pat 1986-ųjų Barclays vadovai turėjo svajonę Barclays paversti vienu iš didžiausių bankų pasaulyje. Tos ambicijos baigėsi ne itin gerai, nors, tiesą pasakius, galėjo būti tikrai blogiau: prieš pat 2008-ųjų krizę buvo sutarta susijungti su olandiškuoju ABN Amro, bet brangaus sandorio pavyko išvengti. Tada pavyko pigiai nupirkti Lehman Brothers likučius, brangiai parduoti kai kurias investicijas bei išvengti nacionalizavimo. Viskas kaip ir gerai, bet po krizės laikai pasikeitė, o pats Barclays – nelabai, ir banko plėtros vizija atgyveno. Kaip ir bankininkai, kuriems premijomis būdavo išmokami dvigubai daugiau pinigų nei akcininkams: jei tai buvo normali praktika iki krizės, po krizės reguliatoriai ir akcininkai to jau nebegalėjo toleruoti. Dar galima pridėti LIBOR palūkanų fiksavimo skandalą, akcininkams nepatikusius sandorius su Kataro investuotojais ir kitas nuodėmes, tad akivaizdu, jog bankas privalėjo keistis.

Nuo to laiko Barclays stipriai susitraukė: buvo parduoti kai kurie verslai, išeita iš Afrikos rinkos, vyravo bendra traukimosi tendencija. Tad Barclays išėjimas iš Lietuvos šiame kontekste visai neypatingas. Ar tai vis dar bankas su globaliomis ambicijomis? Matyt po krizės bankų pasaulis per daug pasikeitė, kad greitu laiku apie tai būtų galima nevaržomai svajoti ir dar iš to uždirbti: reguliavimas tapo stipresnis ir tai apkarpė sparnus.

George Orwell: „1984“

1998-siais metais, būdamas vienuoliktoje klasėje, dvejiems metams išvykau mokytis į Angliją, ir pirma knyga, kurią mokytojai man primygtinai siūlė perskaityti buvo Orvelo „1984“. Pamenu, kad man ji padarė nemenką įspūdį: Tarybų Sąjunga dar buvo labai šviežias prisiminimas, tad jaučiausi gerai pažįstąs tikrąjį tos knygos pasaulį. Na, kai kurie dalykai gal kiek per daug fantastiški (tai, kad galima sekti tave per televizorių, kad nuolat galima perrašyti istorinius laikraščius, ir niekas to nepastebi ir pan.), bet tai buvo galima nurašyti kūrybinei išraiškos laisvei – juk kartais reikia perspaustų metaforų įspūdžiui paryškinti.

Šiemet „1984“ perskaičiau dar kartą. O. VAU. Aišku, aš irgi tikriausiai nemažai paaugau nuo to spuoguoto šešiolikinio skaitytojo amžiaus ir knygose galiu įžvelgti daugiau nei anuomet, bet atrodo, jog Orvelo „1984“ irgi tapo žymiai aktualesnė nei prieš dvidešimt metų. Propaganda, istorinio naratyvo konstravimas šiais laikais nepalyginamai svarbesni nei Jelcino laikais. Ir ne vien Rusijoje ar Sovietų Sąjungoje, šiuos žaidimus žaidžia kone visi. Ir svarbiausia, jog dabar mes tam turime visas technologijas, kurios atrodė tokios neįmanomai fantastiškos Orvelo knygoje. Jus seka gal ne televizorius, o telefonas, bet man atrodo, jog seka žymiai geriau nei teleekranas – GPS veikia net miške. Ir jei seniau pagrindinio herojaus darbas perrašinėti senus laikraščius taisant nepatogias tiesas atrodė labai beprasmis (nes juk ar gali būti įmanoma, jog neliktų pas ką nors spausdinto laikraščio kopijos?) dabar tai atrodo visiška realybe: ar kas pastebėtų, jei kas perrašytų kokių dešimties metų senumo delfi straipsnį? Nemanau.

Tie, kas kontroliuoja praeitį, kontroliuoja ir ateitį. Mūšis dėl praeities mūsų galvose vyksta jau senokai ir jame susiremia nemažos trolių ir botų kariuomenės. „1984“ yra viena svarbiausių šių laikų privalomų perskaityti knygų.

Pradingusios Europos karalystės

Šios knygos jau šiemet tikriausiai nebespėsiu perskaityti, nors liko gal tik keliasdešimt puslapių, tačiau ji patenka į šiemet geriausių skaitytų knygų dešimtuką. Ypač tuo, kiek ją skaitydamas sužinojau naujo.

Istoriko Norman Davies knygą „Vanished Kingdoms“ užtikau kažkuriame nenaujų knygų knygynėlyje Londone ir nusipirkau vien dėl to, kad joje yra vienas (bene išsamiausias) skyrius apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Knyga stora ir rimta: tai penkiolikos skirtingų, nebeegzistuojančių Europos valstybių istorijos (tiesa, „nebeegzistuojančių“ gal kiek naudojamas laisvokai – rašoma ir apie Airiją, ir apie LDK, kurios vis dar gyvuoja panašiais vardais, bet jau kaip respublikos. Ir, tikėkimės, dar ilgai gyvens). Buvo labai įdomu skaityti apie visiškai artimų šalių istoriją: supratau, kad mokykloje mus mokė labai siaurai ir tik tai, kas susiję su Lietuva – tarkim, nieko nežinojau apie tai, kaip čia gavosi, kad Kryžiuočių ordinas per kelis šimtus metų, net po sutriuškinimo Žalgirio mūšyje, sugebėjo transformuotis į vokišką Prūsiją, kuri tapo stipriausia Vokietijos dalimi (ir, teutoniško karingumo dėka privedė iki pasaulinių karų). Buvo labai įdomu skaityti ir apie Galiciją – Abiejų Tautų Respublikos dalį, kuri per padalinimus atiteko Austrijos-Vengrijos imperijai. Pasirodo, jie turėjo gana didelę autonomiją, nors ir buvo pats skurdžiausias imperijos kraštas. Vėliau kraštas pateko Lenkijos jurisdikcijai (po to kai šaunuolis kareivis Šveikas Pirmajame Pasauliniame Kare kovojo Austrijos pusėje), ir tik po Antrojo Pasaulinio karo didžioji dalis atsidūrė Sovietinėje Ukrainoje. Galicija pagal savo etninę sudėtį labai panaši į prieškario Lietuvą: daug žydų miestiečių (kalbančių jidiš, bet besimeldžiančių hebrajiškai), nemažai lenkų (kalbančių lenkiškai, bet besimeldžiančių lotyniškai), daug rusėnų, kurie lyg ir vėliau jau save identifikuoja kaip ukrainiečius (kalbančių vietiniu dialektu, nors bažnytinė kalba – senovės slavų). Po pasaulinių karų ir etninių valymų liko daugiausiai ukrainiečiai, kaip ir pas mus – lietuviai. Ir net jų vietiniame liaudies buities muziejuje galima rasti skirtingų regionų valstiečių namus, rakandus ir aprangą, perkeltas muziejun trobas, klėtis ir bažnyčias, bet nepamatysi jokios medinės sinagogos ar žydiško štetlo žymių, lyg jų ir nebūtų buvę. Kaip ir pas mus.

Buvo ypač įdomu skaityti ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, išdėstytą ne lietuvio ranka. Vytautas čia ne toks jau romantiškas, o labiau intrigantas, vis nepaklūstantis susitarimams, kurie mus su Lenkija buvo surišę nuo pat Krėvos Unijos laikų. Pasirodo, visai nedaug buvo iki to, kad būtume tapę ne Abiejų Tautų Respublika, o Trijų Tautų Respublika: Ukraina galėjo turėti savą autonomiją. Tikiu, kad daugiau istorija besidomintiems tai nebus labai nauja, bet man, daugiausiai apie savą kraštą skaičiusiam tik iš vietinių šaltinių, buvo labai įdomu: visgi daug romantikos ir legendų bet kuriuose istorijos pasakojimuose.

Knygoje yra ir skyriai apie žymiai senesnes karalystes: Burgundiją, Savoją, Aragoną (pasirodo, Aragono karaliai – vikingiškų gotų šaknų, tad jų vardai skamba labai jau pažįstamai – Ramūnas / Raimundas, Petronėlė…), Bizantiją ar Tolosą. Visgi Norman Davies specializuojasi Rytų Europos istorijoje, ir tai matosi: mums geografiškai artimesni skyriai žymiai platesni ir kokybiškesni. Už ką tikrai nepykstu.

Arabiška laiko zona

Pasirodo, jog iki 1968-ųjų metų Saudo Arabijoje buvo naudojamas labai senas ir keistas laiko zonos nustatymo metodas: para buvo suskirstyta į 24 valandas, tačiau jų trukmė kiekvieną dieną keisdavosi. Tik saulei nusileidus laikrodžiai būdavo iš nustatomi ties nuliu ir prasidėdavo naktis, kuri tęsdavosi iki saulėtekio. Naktis, kaip ir diena, buvo padalinta į dvylika lygių dalių: žiemą nakties valandos gaudavosi kiek ilgesnės nei vasarą.

Ši sistema ne tokia jau ir nepraktiška: saulei leidžiantis visada muedzinas kviečia maldai, tad tai ir laikas, kai visi pasitikslina savo laikrodžius. Toks laiko skaičiavimas gerai tinka ir kultūriškai: kadangi laikas nėra labai tikslus, o kiekvieno laikrodžiai skiriasi keliomis ar keliasdešimt minučių, niekas punktualumo ir nesitiki. Nereikia stresuoti, kad vėluoji, nes niekas tikslaus laiko nežino. Laikas tampa lanksčia sąvoka, o laikrodis tik kažkiek padeda koordinuoti veiklą. Tai tik įrankis, o ne vergystės pančiai.

Kol visas bendravimas tarp žmonių vyksta viename kaime ar miestelyje, tokio laiko matavimo visiškai pakanka. Problemos ėmė kilti, kai reikdavo susitarti su kažkuo iš toliau – net ir už dešimties kilometrų laikas gali skirtis visa valanda, jei saulė viename kaime leidžiasi už kalno ir ten temsta anksčiau. O ką jau kalbėti apie laiko suderinimą su vakariečiais, kurie 1960-aisiais vis labiau plūdo į Arabiją siurbti naftos. Nuo 1968-ųjų Saudo Arabija perėjo prie įprastinio Saudo Arabijos Standartinio laiko.

Pagal Vilniaus saulėtekį ir saulėlydį, dabartinis „arabiško stiliaus“ laikas yra , kiekviena nakties valanda trunka minučių, o dienos valanda – minučių.

Osmaniškas 1803 metų Lietuvos-Lenkijos žemėlapis

Kai paskutinį kartą buvau Stambule, kažkuriame antikvariate užtikau keletą Osmanų imperijos laikais leistų žemėlapių. Išmarginti arabiškais rašmenimis, bet su pažįstamomis krantų linijomis – savotiškai užburianti egzotika. Pasidomėjau, gal buvo kada išleistas ir Lietuvos žemėlapis: ir iš tiesų, internete radau, jog tokio būta. Lietuvos-Lenkijos žemėlapis pasirodė jau pačiame pirmame musulmoniškame pasaulyje vakarų maniera išleistame atlase Cedid Atlas Tercümesi.

Lietuva-Lenkija (Lechistanas) 1803 metų Osmanų žemėlapyje

Naivu būtų ieškoti kur įsigyti šio žemėlapio originalą, mat, pasirodo, buvo išleista tik 50 šio atlaso kopijų. Iki šių dienų išlikę tik septyni egzemplioriai Turkijoje bei dar keletas JAV, tad šis atlasas dvigubai retesnis nei Gutenbergo biblija.

Dabartinė Lietuva (žemėlapio detalė)

Gali pasirodyti keista, kad Lietuva-Lenkija žymima kaip atskira valstybė, nors ji po visų padalinimų nuo 1795-ųjų metų nebeegzistavo. Iš tiesų, Osmanų imperija Abiejų Tautų Respublikos padalinimų niekada nepripažino. Lenkai net turi gražų pasakojimą (deja, nepatvirtintą rašytiniais šaltiniais), jog Osmanų sultono rūmuose priimant užsienio šalių pasiuntinius visada būdavo paliekama tuščia kėdė Lenkijos atstovui ir garsiai paklausiama, ar Lenkijos ambasadoriui šiemet jau pavyko atkeliauti. Nuskambėdavo atsakymas, jog, deja, šiemet Lenkijos atstovas dėl žinomų priežasčių vėl negalėjo atvykti. Subtilus diplomatinis užmynimas ant nuospaudos Rusijos, Austrijos ir Prūsijos atstovams, su kuriais Osmanai ne itin sutarė.

Robertas Luisas Stivensonas Samoa salose

Ši Joseph Farell knyga apima dvi man neįprastas temas: škotų rašytojo Roberto Luiso Stivensono, kuris žymus tuo, kad parašė „Lobių salą“ gyvenimą bei atokių Ramiojo vandenyno Samoa salų istoriją. Pasirodo, ieškodamas geresnio klimato savo sveikatai taisyti, rašytojas daug plaukiojo po Ramųjį vandenyną ir galų gale nusprendė apsistoti Samoa salose, kuriose iki pat mirties pragyveno ketverius metus. Vietiniams gyventojams jis labai patiko, iki šiol jis ten labai gerbiamas, jo name įrengtas muziejus, o kapavietė iš pagarbos slepiama – atvykęs į Samoa salas Stivensonas labai kritiškai vertino JAV, Vokietijos bei Britanijos politiką Samoa atžvilgiu, tapo kone Samoa tautos patriarchu, nes nuolat žiūrėjo jų interesų.

Nors knygoje nemažai rašoma ir apie Stivensono literatūrinį palikimą, jo romanų polineziškus bei škotiškus motyvus, mane visgi labiausiai domino gyvenimas Samoa XIX amžiaus pabaigoje. Viktorijos laikų džentelmenų akimis Ramiojo vandenyno salelių gyventojai turėjo romantizuotą įvaizdį: dirbti jiems beveik nereikėjo, mat palmės be jokio įdirbio užaugindavo vaisius, šilta, merginos vaikšto plikomis krūtinėmis, žmonės linksmi, pasipuošę gėlėmis, dainuoja, šoka. Rojus žemėje, su seksualine laisve ir moraliniu laisvumu. Užtenka prisiminti kad ir žymiausią Pietų jūrų faną dailininką Gogeną, kuris išsikraustė gyventi į Tahitį.

Kita vertus, Stivensonas išliko gilus kalvininstas ir moralinių nuolaidų nedarė niekam: seksualinės neištikimybės netoleravo, jei tarnai ar artimieji turėdavo nuotykių su vietinėmis Samoa merginomis, tai jiems tekdavo sumokėti pilną nuodėmės kainą ir būti išvytiems iš namų. Britų džentelmenui labai keistai atrodė Samoa gyventojų santvarka, kuri buvo tam tikra komunizmo forma: privačios nuosavybės nebuvo. Tiesa, juk ir mes šeimose neskirstom kas tavo ir mano, o visi naudojamės bendrais daiktais, tiesiog Samoa gyventojų „šeima“ buvo ištisas klanas, apimantis daugybę žmonių. Aišku, tai sukeldavo daug nesusipratimų tarp vietinių ir vakariečių: nuperki tarnams gražius patogius drabužius, ir, žiūrėk, jau kitą dieną jais vilki koks jų giminaitis, o tavo tarnas vėl plikas. Dėl tokio plataus nuosavybės dalinimosi mažai kas stengėsi intensyviau dirbti: darbo vaisiais naudosis visa giminė, o dirbti teks tik tau pačiam, tad nėra čia ko plėšytis.

Tuo metu Samoa politinė santvarka buvo gana sudėtinga: nors teoriškai jie buvo nepriklausomi, jiems vadovavo Vokietijos, JAV ir Britanijos atstovai. Aukščiausiu teisėju buvo paskirtas švedas, bet kad ir kaip ten būtų, visa politika buvo tvarkoma vakariečių rankomis ir prioritetais. Vietiniai klanai turėjo savo vadus, tačiau vienvaldžio karaliaus nelabai buvo: o jei toks ir norėdavo atsirasti, kildavo pilietiniai karai, nusinešdavę dešimtis gyvybių (ginkluoti konfliktai, kai kariaujama su tik su ietimis, nėra labai brutalūs, jei nekreipsime dėmesio į tai, kad laimėtojai nurėždavo pralaimėtiesiems galvas ir parsinešę jas namo džiugiai iškeldavo ant baslio kiemo viduryje). Stivensonas rašė daug laiškų į pasaulio laikraščius apie ydingą kolonijinę politiką, kritikavo ją, siekė, kad vietiniai turėtų kuo daugiau teisių. Dėl to jis buvo visų vietinių labai gerbiamas ir toks išlieka iki šiol. Samoa tebėra nepriklausoma (išskyrus vakarines salas, kurios priklauso JAV), nors tam tikriausiai daug įtakos turėjo Pirmasis pasaulinis karas – tikėtina, jog Samoa būtų tapusi Vokietijos kolonija.

Charles D. Ellis: „The Partnership“

Skaičiau šią knygą keturis mėnesius. Nors ne. Pradėjau ją skaityti dar prieš dešimtmetį, vos tik jai išėjus. Tuomet jos nepabaigiau – buvo krizė, buvo kitų reikalų, o šis storas veikalas reikalavo daug dedikacijos: šiemet teko pradėti jį iš naujo. Po dešimtmečio įspūdžiai apie Goldman Sachs ir pačią finansų industriją kiek pasikeitę, nors knyga vis tiek patiko.

The Partnership yra knyga apie vieno (pačio) garsiausio investicinio banko Goldman Sachs istoriją. Joje išsamiai rašoma apie taip, kaip buvo kuriamos vienos ar kitos verslo linijos, kokiais principais buvo vadovaujamasi, kaip jiems pavyko įeiti į vieną ar kitą rinką ir panašiai. Daug spalvingų istorijų, daug pasakojimų, daug idealizmo – rašant knygą su autoriumi bendradarbiavo daug banko partnerių, tad tikriausiai nenuostabu, jog knyga gavosi labai teigiama, su sąlyginai mažai kritikos ir objektyvumo. Net ten, kur bankas padarė klaidų, pozityviai rašoma labiau apie tai, kas buvo išmokta, nei kritikuojamos klaidų priežastys. No regrets. Todėl skaitant The Partnership turi suprasti, kad istorijos, išdėstytos jos puslapiuose yra labiau apie tą idealųjį Goldman Sachs, tokį, kokį pats bankas norėtų save matyti, o ne tą realųjį Goldman Sachs, kaip jį mato kiti rinkos dalyviai. Bet, aišku, žinoti savo idealus irgi naudinga.

Senosios Goldman Sachs principai skamba neblogai, ir jais norėtųsi pačiam vadovautis savo versluose:

  1. Klientų interesai yra pats svarbiausias dalykas mūsų versle (galima tikrai daug ginčytis apie tai, jog šis banko principas buvo visiškai pamirštas pastaraisiais keliais dešimtmečiais, kai buvo intensyviai prekiaujama sava sąskaita prieš klientų interesus)
  2. Mūsų turtas yra žmonės, kapitalas ir reputacija. Jei bent vieną prarastume, sunkiausia atstatyti reputaciją.
  3. Profesionalumas viskame, ką darome: geriau būti mažu geriausiu nei vidutiniu didžiausiu.
  4. Naujų sprendimų ieškojimas: neapsiriboti tik tuo, ką darome įprastai, ieškoti naujų kelių.
  5. Kadangi esame paslaugų versle, samdome tik geriausius žmones. (iš tiesų, rašoma, jog neretai reikėdavo praeiti keliasdešimt interviu, kol būdavai priimamas į darbą)
  6. Darbuotojų meritokratija: jei sugebi, karjerai (ir pinigams) lubų nėra.
  7. Komandinis darbas: nėra vietos individualizmui. (Rašoma, kad bet kuriam darbuotojui, kuris pradėdavo manyti, jog jis vienas ką nors pasiekė, greitai būdavo parodomos durys. Viduje nebuvo priimtina sakyti „aš padariau tą ir tą“, būtinai reikėjo „mes padarėme tą ir tą“).
  8. Tikimasi, kad darbuotojai dirbs žymiai daugiau nei kitose kompanijose. Tinginiams ne vieta.
  9. Pelnas užtikrina veiklos tęstinumą. Verslas turi būti pelningas. Pelnu nesunku dalintis su tais, kurie prisidėjo prie jo padarymo. Jei verslas nepelningas, tai tokio verslo nereikia (kontrastas su startuoliais nemenkas!)
  10. Reikiamas komandos ir turto dydis: reikia būti pakankamai dideliu, kad galėtum paimti didelius ir pelningus projektus, bet pakankamai mažu, kad nesustabarėtum.
  11. Kadangi finansų sektorius nestovi vietoje, visada turime galvoti apie naujus klientų poreikius ir patiems neužsisėdėti ties senomis idėjomis.
  12. Savo versle gauname daug konfidencialios informacijos: jokiu būdu negalime ja pasinaudoti savo ar kitų klientų reikmėms. Pasitikėjimas yra svarbiausia vertybė ir jei jį prarasime, viską prarasime.
  13. Nors mūsų versle daug konkurencijos ir mes agresyviai norime plėsti klientų ratą, su konkurentais turime elgtis teisingai ir jų nežeminti.
  14. Tikimės, kad darbuotojai elgsis sąžiningai tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime.

Vienas iš įdomiausių kertinių veiklos principų pradžioje buvo visiškas vidinio politikavimo netoleravimas: jei kas pradeda politikuoti, iš karto atsisveikina su darbu. Tiesa, bankui augant, tokių principų nebebuvo galima išlaikyti. Kas tinka mažai kompanijai, nebūtinai realu didesnei.