Perskaičius Kanovičiaus „Miestelio romansą“, žmona tuoj pat nupirko ir Rūtos Oginskaitės pokalbių su Kanovičių šeimyna knygą „Gib a kuk. Žvilgtelėk“.
Kadangi Kanovičius man buvo visiškai naujas atradimas, tai ir šioje knygoje radau daug ko naujo – pasirodo, jis labai produktyvus rašytojas, scenaristas ir netgi poetas. Daug girdėtų kūrinių pavadinimų nebuvau su juo susiejęs, o pasirodo, kad jo rankos prie jų daug prisidėję („Niekas nenorėjo mirti“, „Nusišypsok, mums, viešpatie“, …). Kuklus, inteligentiškas, nesusireikšminęs: pokalbiuose jaučiasi platus apsiskaitymas ir nuoširdi šiluma.
Taip pat knygoje sužinojau ir tai, jog Grigorijus Kanovičius buvo aktyvus Sąjūdžio dalyvis, išrinktas į Tarybų Sąjungos aukščiausiąją tarybą kartu su kitais Sąjūdiečiais. O kartu jis ir žydų kultūros puoselėtojas, buvęs bendruomenės pirmininkas, išlaikantis šiltus jausmus Lietuvai: kiekviena tauta yra kaip upė, ir joje būna ne vien vandens, bet ir visokių nuosėdų, tad ir kiekvienoje tautoje atsiranda įvairiausių blogiečių, bet dėl jų negalima kaltinti visos tautos.
Beje, knygoje labai šiltai atsiliepiama apie Saulių Šaltenį ir jo kūrybą. Matyt, reikės atrasti ir šį lietuvių autorių.