Colin Thubron: „The Amur River: Between Russia and China“

Man labai patinka tokios kelionių knygos, kuriose aprašomi turistams beveik neįdomūs pasaulio užkampiai. Ypač jeigu kelionės įspūdžiai pasakojami daugiausiai dėmesio kreipiant ne tiek į gamtos vaizdus ar buitines sąlygas, o į pokalbius su žmonėmis, regiono istoriją ir nuotaikas. Tokiose knygose visiškai netrūksta turistinių nuotraukų (visoje knygoje rasime tik vieną kelionės žemėlapį ir jokių paveiksliukų) ar kvapą gniaužiančių gamtos aprašymų: užtenka meistriškai detalaus pasakojimo ir jautiesi jau pažįstantis tą aprašomą pasaulio kampelį. Kelionės juk ne apie vaizdus, jos – apie emocijas.

Aišku, keliauti Tolimųjų rytų upe Amūru nuo pat jo ištakų Mongolijoje, iki žiočių Ochotsko jūroje sugalvotų ne bet kas. Žurnalistas ir keliautojas Colin Thuborn po Rusiją keliavo dar Sovietų Sąjungai gyvuojant, tad gana neblogai pažįsta Rusijos gyventojus, moka rusų kalbą. Tolimieji Rytai jį irgi nuolat traukia, jis labai daug žino apie šio regiono istoriją. Tai matosi ir knygoje: ją skaitant sužinojau daugybę įdomių faktų apie Rusijos ir Kinijos santykius, apie Nerčinsko sutartį 1689-aisiais, kuria Kinija su Rusija pasidalino pietų Sibirą (ir Kinija gavo didelius plotus į šiaurę už Amūro upės), apie vėlesnes sutartis, kuriomis Rusija perėmė Kinijos teritorijas prie Chabarovsko ir Vladivostoko, apie trumpai gyvavusią Želtugos respubliką, apie mongolų ordas ir rusų užkariautojus, mandžiūrų tautelės likučius ir dar daug daug visokiausių faktų faktelių. Palei Amūro upę turistų nesutiksi, tad bet koks užsienietis kelia įtarimų tiek Kinijoje, tiek Rusijoje. O jis ypač įtartinas dėl to, kad tiek visko daug žino apie regioną – tikriausiai šnipas. Tokiems nuotykiams reikia drąsos, net kai jau esi daug visko gyvenime matęs.

Amūro upė ilgai teka Rusijos – Kinijos siena. Abi šios imperijos viena su kita elgėsi atsargiai ir įtariai. Ir dabar Rusijos pakraščiuose į kiniečius visi žiūri su neapykanta, lyg jie tik ir telauktų, kaip atsiimti savo pietų Sibirą. Tame kažkiek racijos gal ir yra: Rusijos pusėje palei Amūrą gyvena gal tik keli milijonai gyventojų, o Kinijoje – dešimtys milijonų. Jeigu anksčiau Rusijos krantas buvo žymiai labiau išvystytas ir spinduliavo progresu, dabar ten viskas apleista, o pažanga matosi tik Kinijos krantuose. Nelengva matyti byrančią savo galybę, kai labai aiškiai matosi ir naujasis regiono lyderis: Kinija vystosi labai greitai. Įdomu ir tai, kad Kinijos žmonės labai neigiamų jausmų rusų atžvilgiu neturi: jei ir yra koks neteisybės ar skriaudos jausmas, tai čia jau kelių šimtmečių reikalas, rusai kiniečių akimis – vakarų civilizacijos atstovai, tad verti pagarbos. Mums tai gali atrodyti komiškai ir keistai, bet kinams kitoje Amūro pusėje stovintys stalinistinio stiliaus pastatai su kolonomis – geriausias įrodymas, kad Rusija yra labai arti senovės graikų kultūros. Trūksta gal tik antikinių skulptūrų. Iš Heihe 黑河市 miesto viskas matosi kitaip. To nereiktų pamiršti.

„The Best British Travel Writing of the 21st Century“

Šis maždaug trisdešimties straipsnių apie keliones rinkinys buvo mano kelių mano dienų desertas: vis laukdavau progos, kada galėsiu patogiai atsisėsti su knyga rankose ant sofos ir nusikelti vis į kitą pasaulio kraštą. Šiuose straipsniuose nėra jokių patarimų keliaujantiems, jokių lankytinų vietų sąrašų ar rekomendacijų: geriausi kelionių aprašymai yra tie, kurie talentingai atskleidžia kelionės jausmą ir nuotaikas. Net nesvarbu ar keliaujama į tolimą egzotišką šalį, ar tyrinėjama savo gyvenamo rajono aplinka, nesvarbu, ar pro akis prabėga tūkstančiai spalvotų nematytų vaizdų, ar aprašomi naktiniame traukinyje keliaujantys žmonės – svarbiausia yra jausmas. O tie jausmai ir graudina, ir verčia susimąstyti, ir priverčia pajusti dulkių, karščio ir prakaito kvapą. Leidžia kartu su autoriais išgyventi religinius jausmus (vienas iš straipsnių aprašo Islamo hadžą Mekoje, kitame autorius lydi savo tėvo induisto pelenus iki Gango upės). Priverčia pagalvoti, ar neatrodome keistai ir juokingai su savo fotoaparatais bastydamiesi po primityvius Afrikos kaimus, kurie jau seniai yra tapę turizmo pinigų kalykla be jokios autentikos – ir ar iš viso tikrąją autentiką galima pajusti neperimant vietinių gyvenimo būdo ir tame kaime nepagyvenus porą metų be patogumų.

The essence of travel is not to move but to feel.

Sakoma, kad kelionės atveria duris naujiems potyriams ir naujiems požiūrio kampams. Bet tai tik dalis tiesos. Keliaudami mes kartu nešamės ir savo duris, tam kad jas laikytume privertas. Labai retai iš tiesų pakeičiame savo požiūrį, labai retai iš tiesų bandome suprasti kitas kultūras, sunkiai įsigyvename į jų pasaulėžiūrą. Pakeliauti kelias savaites su turistų grupe po čiabuvių kaimus neužtenka.

Matas Šalčius: „Svečiuose pas 40 tautų“

Šį sutrumpintą knygos leidimą, pasirodžiusį paskutiniais sovietiniais metais, prisimenu iš vaikystės. Pamenu, jog varčiau šią storoką knygą ir žavėjausi jos pasakojimais – tiesa, taip jos niekada ir nepabaigiau, mat dešimties nesulaukusiam jaunuoliui nuotykių ten buvo per mažai. Nukonkuravo ją indėnų istorijos. Ir štai šiemet ją pagaliau įveikiau visą.

Matas Šalčius buvo garsus tarpukario Lietuvos keliautojas, kartu su Antanu Poška motociklu išsiruošęs į rainių (tigrų) tėvynę – Indiją. Pakeliui su Poška susipyko tiek, kad jo net savo knygoje nemini – jų keliai išsiskyrė Irane. Poška kelionėje užtruko aštuonerius metus, Šalčius – trumpiau. Spėjo grįžti Lietuvon, išleisti šešis knygos apie kelionę tomus ir užsidirbti neblėstančią šlovę. Antanas Poška irgi išleido du tomus apie savo kelionę pavadinimu „Nuo Baltijos iki Bengalijos“.

„Svečiuose pas 40 tautų“ įdomi savo senovine kalba: vienas žodis, kurį tikrai norėčiau kada panaudoti – „vėpsykla“ – apibūdina turistinius objektus, bet šiais laikais puikiai gali būti pritaikomas tokioms pasyvioms pramogoms kaip televizorius ar begalinis socialinių tinklų „skrolinimas“). Įdomu ir tai, ką autorius galvoja esant įdomiausia to meto skaitytojui: dažniausiai šalies aprašyme minima kas toje šalyje auginama, kokie gyvuliai laikomi, iš ko žmonės pragyvena. Daug politinės analizės ten nėra. Nors gal iš tiesų ir yra, tik jos neliko sutrumpintame leidime – visgi šis leistas 1989 metais ir iš jo išimta „daug nesvarbių svarstymų apie šalių istoriją“. Knygoje stipriai jaučiasi ir Indijos romantizavimas, bendrų šaknų su sanskritu paieška. Matyt, tuo metu lietuvių kalbos, kaip itin senos kalbos, išskirtinai išlaikiusios archajines sanskrito formas, idėja buvo labai stipri. Ir jau tais laikais visiems reikėjo aiškinti, kad mes tikrai ne rusai ir su jais nieko bendro neturime.

Knygos pradžia man buvo žymiai įdomesnė – joje aprašoma kasdieninė kelionė motociklu, įdomūs kelio nuotykiai, žavi net ir nuobodesni kelio etapai – taip žymiai geriau gali įsijausti į kelionę ir „keliauti kartu“. Pasiekus Iraną pasakojimas tampa nebe toks detalus ir praranda didžiąją dalį žavesio: keliaujama jau traukiniais, laivais ar pakeleivingomis mašinomis, bet kartais iš kelių mėnesių apsistojimo tėra tik vienas ar du puslapiai. Taip prarandi tą magišką jausmą, jog esi kelionės bendrakeleivis, telieka atskiri reportažai, tinkantys laikraščių straipsniams. Įdomu, bet nebe asmeniška.

Kaip ten bebūtų, tai lietuviškoji kelionių aprašymų klasika.

Portugalija sausio mėnesį

Turbūt visgi ne pats geriausias pasirinkimas į Portugaliją važiuoti sausio mėnesį: nors ir šilčiau nei Lietuvoje, bet šlapoka ir vėjuota. Net ir gatvėse tuštoka, nedaug kas rymo lauko kavinėse, tam tikras žiemos sąstingis. Bet labai norėjosi atostogų, o Portugalija – viena iš nedaugelio Europos šalių, kur dar nesu įkėlęs kojos.

Tiek Lisabona, tiek Porto, tiek Sintra kalvotos. Lipi aukštyn, lipi žemyn, ir vėl aukštyn žemyn. Nusilesi bevaikščiodamas, tada pro turistų srautus įlipi į senovišką tramvajų ir vėl važiuoji aukštyn žemyn. Lisabona pasirodė kuklesnė nei Porto, nors gal tiesiog ne po tuos rajonus slankiojom? Porto ir namai prašmatnesni, ir parduotuvės įmantresnės, net ir upės pakrantė žymiai gyvesnė.

Aišku, Porto labiausiai visiems kelia asociacijas su spirituotu portugališku vynu portveinu. Nepasakyčiau, kad labai mėgčiau tokius gėrimus, bet, suprantama, be degustacijų neapsieita. Paprastas sausas vynas iš tos pačios Portugalijos visgi man mieliau.

Gražiausia, ką teko matyti kelionėje – rūkuose paskendusios Sintros pilys. Rūko tikrai netrūko, jis buvo toks tirštas, kad vargiai už keliasdešimt metrų įžiūrėdavai per jį besiiriančias žmogystas. Ir nors nuo pilių bokštų ničnieko nesimatė, bet rūko sukurta atmosfera buvo ypatinga. Turbūt žiemą neretai tai galima pamatyti.

Keliauti buvo smagu, bet tikriausiai Portugalija visgi netaps mano svajonių šalimi – gal visgi ten keliauti reikia vasarą?

Robert Byron: „The Road to Oxiana“

1933-iaisiais anglas Robert Byron išsiruošė į beveik metus trukusią kelionę į po Iraną ir šiaurės Afganistaną, ten kur teka upė Amudarja, graikiškai vadinta Oksu (todėl ir „kelias į Oksianą“). Šios kelionės dienoraštis tapo kone pirmąja tokia nusisekusia kelionių knyga pasaulyje, ir neveltui. Knygoje daug humoro, aštrių posakių, pastebėjimų apie politiką, persų bei afganų gyvenimo būdą, o ir pati kelionė ne ka prastesnė už geriausias „Top Gear“ serijas. Tik autorius keliauja po svetimas ir jau tuo metu pavojingas šalis be didelės palaikymo komandos, vis įveikdamas gamtos stichijas, nepatiklius valdininkus, ir kitokias kliūtis. Robert Byron turėjo labai gerą architektūrinį išsilavinimą ir jo pagrindinis kelionės noras buvo pamatyti centrinės Azijos senuosius architektūros paminklus. Jis juos taip meistriškai aprašo, kad sekant jo kelionę knygos puslapiais pradedi gailėti to, kad per beveik šimtą metų Afganistanas netapo nei kiek ramesnis nei patogesnis kelionėms. O juk imtum ir būtinai aplankytum. Gal visgi tam tiktų šiaurės Iranas ar Samarkandas su Buchara.

We seem to be approaching a mediaeval tyranny of modern sensibilities. There was a diplomatic incident when Mrs. Nicolson told the English public she could buy no marmalade in Teheran.

[…]

Poor Asia! Everything boils down to the inevitable nationalism, the desire for self-sufficiency, the wish to cut a figure in the world and no longer be called interesting for lack of plumbing.

Robert Byron, „The Road to Oxiana“

Knygoje atsiskleidžia ir įdomios persų bei afganų savybės. Keliauta tokiu laiku, kai nacionalizmo idėjos dar tik pradėjo stiprėti, bet tautinė savimonė dar labai jautri: neduok dieve paminėsi, jog Iranas toks atsilikęs, jog ten neįmanoma gauti marmelado – gali susilaukti tarptautinio skandalo. Visi įtarūs, visi užsieniečiai sekami, nors tai ne itin sunku padaryti, nes užsieniečiai į tuos kraštus normaliai neužsuka. Jei patekai į tuos kraštus, tai tikriausiai verslo reikalais, todėl tikriausiai esi turtingas. Jei ten keliauji net ne verslo reikalais, tikriausiai esi pasakiškai turtingas – todėl vietiniai į tave žiūri kaip į pinigų kapšą, kurį reikia numelžti, išsunkti ir visaip kitaip išnaudoti iki pat pabaigos: ką žinai, gal tokių galimybių gyvenime daugiau ir nebepasitaikys.

Didinga architektūra ir istorija afganų nežavi, jie su persais rungtyniauja, kas pirmas toliau nužengs moderniame pasaulyje. Abi tautos nori, kad niekas jų nelaikytų atsilikusiomis, bet dėl to dažnai savo pastangas švaisto norui neaišku kuo nustebinti pasaulį (ar bent jau, autoriaus nuomone, tokia politika vyravo šacho valdomame Irane 1930-aisiais, nors, gerai pagalvojus, pasikeitė ne viskas: dar ir dabar Iranui už viską svarbiau turėti atominį ginklą). Į kelius ir infrastruktūrą, į žmonių švietimą, mediciną ar pragyvenimo lygį investuojama mažai, bet visi labai išdidūs savimi ir neduok dieve juos kritikuosi. Aišku, gal niekas ir nenori, kad dar labiau pasipūtęs anglas jiem aiškintų kaip reikia gyventi.

Andrius Kleiva: „Kaip veikia Japonija“

Andrius Kleiva – jauniausias Lietuvos interneto dienoraštininkas, nors, deja, jo svetainės internete jau nebėra. Baigęs mokslus Prancūzijoje, jis metus praleido Japonijoje – ši jo knyga yra įspūdžių iš tolimos ir keistos šalies suvestinė.

Japonai europiečio akimis yra keistoki, uždari ir kompleksuoti. Kleivos knygoje analizės apie antropologines to priežastis nerasime, bet pastebėjimų ir keistenybių aprašymų – į valias. Skaičiau su malonumu ir ne kartą sau kartojau, kad tokia kultūra – ne man. Nors ir laikau save intravertu, bet čia visai kita lyga.

Knygoje man kliuvo tik jos stilius: jis labai „weblogiškas“ ir ironiškai (tikiuosi, kad ironiškai!) kartojamos klišės greitai pabosta. Tačiau gal tai reiktų nurašyti kartų skirtumui, nes, kaip suprantu, daugeliui skaitytojų kaip tik stilius ir yra vienas iš knygos pliusų. Reikia būti atlaidesniam.

Akims paganyti: folin.lt

Šio ryto mano atradimas – fotografo Lino internetinis dienoraštis apie keliones po svečias šalis folin.lt. Jau seniai su tokiu pasimėgavimu ką nors skaičiau ir ganiau akis po užsienio gatvių ir žmonių vaizdus. Linas turi ne vien puikią fotografo akį, bet ir puikiai valdo klaviatūrą. Gaila tik kad RSS dienoraštyje nėra, tad neįmanoma jo prenumeruoti.

ATNAUJINIMAS: Visgi RSS šiame dienoraštyje egzistuoja!

Kelionė po Sussex grafystę

Vieną birželio pradžios sekmadienį pavyko ištrūkti iš Londono ir, išsinuomojus mašiną, apvažiuoti pietinės Anglijos pakrantės uolas. Pradžioje planavau keliauti truakiniu iki Brighton ir mašiną nuomotis tenai, tačiau kainos Brightone buvo žymiai didesnės (kone tris kartus!), tad važiavome iš Londono. Neįprastoje pusėje esantis vairas ir mechaninė greičių dėžė kėlė gana nemažai streso, bet susitvarkėm. Google žadėjo, kad apie 100 kilometrų važiuosime dvi su puse valandos – ir iš tiesų, užtrukome panašiai, mat keliai siauri, daug miestelių, o ir daugiau nei valandos reikia išvažiuoti iš pačio Londono. Grįžtant dar gal valandą vakare Londone ieškojome, kur pasipildyti kuro – kai kurios degalinės nedirbo, o pražiopsojus kokį posūkį reikdavo kone 15-20 minučių grįžinėti į teisingą kelią.

Brighton nesužavėjo – važiuočiau tiesiai į Alfriston, ir tada į Seabourne, nuo kur matosi Seven Sisters uolos bei Birling Gap. Tada dar visai gražus senovinis miestelis Rye, iš kurio, turint laiko, būtų galima ir į Canterbury pavažiuoti, tik, deja, nebebuvo tam laiko.

Kelionė su trijų mėnesių kūdikiu

Julijai tik sukakus trims mėnesiams išsiruošėme į savaitės kelionę po Italiją: kelios dienos draugų vestuvėms Venecijoje ir penkios kiek ramesnės dienos prie Gardos ežero, pasivaikščiojimams po nedidelius miestelius ir grožėjimuisi kalnų panorama. Iki tol trise niekur toliau Kauno nebuvom keliavę, o ir kelionės tuos šimtą kilometrų greitkeliu buvo nelengvos: Julija labai nuoširdžiai nekenčia važiuoti automobiliu ir visai nesikuklina to parodyti visais savo mažais plaučiais klykdama tėvams į ausis vos įsėdus į mašiną. Taip, esam girdėję, kad dažniausiai vaikai mėgsta važiuoti mašinomis ir jose greitai užmiega ramiu kūdikišku miegu. Ne mūsiškė. Mūsiškė verčiau sutiktų šliaužti iki Kauno savomis mažomis kojytėmis ir dar atiduotų visus savo žaislus, kad tik nereiktų sėdėti mašinoje. Tad negalėčiau pasakyti, jog savaitės kelionės po Italiją laukėme užtikrintai ir su džiaugsmu.

Skrydis su kūdikiu pasirodė ne pati sudėtingiausia dalis. Taip, kažkiek verksmo buvo kylant ar leidžiantis, bet daugiausiai dėl to, kad reikėjo sėdėti vienoje vietoje. Lėktuve buvo ir daugiau panašaus amžiaus keleivių (tikrai galima pareikšti užuojautas tiems, kad skrido be kūdikių: taip jau būna, kad kartais gali stovėti ant blakstienų, verstis per galvą ar dainuoti arijas iš operų, bet ne visada galima nuraminti kūdikius), tad vienam pravirkus, prie jo prisijungdavo ir kiti balsai, kurie ką tik titaniškomis tėvelių pastangomis buvo nuraminti. Kūdikiai yra linkę klausyti vienas kito. Nepaisant to, mūsiškė laikėsi didvyriškai ir, lėktuvui pakilus panešiojus po saloną, užmigo. Grįžtant atgal didžiąją skrydžio dalį irgi miegojo ir rūpesčių nekėlė. Bent kažkokia transporto priemonė jai yra priimtina.

Kai pavargsti nuo įspūdžių (o pavargsti dažnai), galima pamiegoti
Kai pavargsti nuo įspūdžių (o pavargsti dažnai), galima pamiegoti

Beje, skrendant su Wizzair, keleiviai su kūdikiais laipinami prioritetine tvarka, nors, turėčiau pasakyti, tai nebūtinai yra privalumas. Tikėtina, jog pirmas parodęs pasą ir laipinimo kortelę dar pusę valandos su minia stovėsi ant laiptų laukdamas autobuso, kuris pavėžės link lėktuvo. Maža laiptinės erdvė su minia žmonių ir nesikeičiantys vaizdai labai greitai sugadina net geriausiai nusiteikusio kūdikio nuotaiką, kurią pataisyti nebe taip lengva. Sunkiai padeda net ir asmeninis pieno tiekimo aparatas mamos asmenyje.

Julijos selfis užsiropščius į kalną prie Gardos
Julijos selfis užsiropščius į kalną prie Gardos

Ar jau minėjau, kad Julija nekenčia važiuoti mašina? Tai dar kartą pasikartosiu: labai nekenčia. Nuo Milano iki Venecijos yra maždaug trys valandos kelio mašina ir beveik trylika priverktų ašarų kibirų, keturi tūkstančiai mylių ištampytų nervų bei viena mažytė, bet labai garsi ir nuolat klykianti gerklė. Šiaip ne taip atvažiavom, nors noro išlipti degalinėje ir toliau eiti pėsčiomis buvo nemažai.

Kadangi mūsiškė vežimą laiko mažuoju mašinos broliu ir žvelgia į jį su panašiu įtarumu, tai jos dažniausiai naudojama transporto priemonė būna nešynė, kas yra labai patogu Venecijoje, mat visi kanalai ir kas keliasdešimt metrų išdygstantys tilteliai su keliolika laiptų pakopų sukelia tam tikrų logistinių sunkumų tiems, kas visgi naudojasi vežimais. Siauros gatvelės su miniomis žmonių irgi apsunkina vežimėtųjų eismo sąlygas, bet, kaip minėjau, mums tai problemų nekėlė. Julija džiaugsmingai tabaluodavo kojomis nešynėje, stebėdavo žmonės ir architektūros stebuklus, fotografuodavosi su aikčiojančiais turistais, šypsojosi, skleidė miestui džiaugsmą, pavargusi ramiai padėdavo žandą ir be irzulio užmigdavo, o po to pabudusi toliau linksmai tabaluodavo kojomis ir čiulpdavo savo seilinuką. Italijoje žmonės visai kitaip reaguoja į kūdikius: visi nori su jais pašnekėti, juos palabinti, šypsosi jiems ir aikčioja. Lietuvoje geriausiu atveju už nugaros sulauksi paburbėjimo „koks mažas vaikas, o visur tampo čia jį!“. Kažkaip Italijoje šiuo klausimu smagiau.

Filosofinis žvilgsnis į tolį
Filosofinis žvilgsnis į tolį

Išėjus pasivaikščioti į miestą kildavo tik kelios nesunkiai išsprendžiamos problemos: kur pamaitinti vaiką, kaip jį pervystyti ir kaip pavalgyti patiems. Dėl maitinimo krūtimi buvo bėdų tik viename restorane: dažniausiai pasirinkus atokesnį staliuką niekam nekildavo jokių problemų dėl to, kad kūdikis valgo ne iš meniu, o tiesiai iš prisidengusios mamos. Ir tik vienoje visiškai tuščioje vietoje buvo pasiūlyta eiti į tualetą, nes „juk čia valgo žmonės!“. Lyg kūdikis būtų ne žmogus ir valgymas būtų kažkokia atgrasi veikla. Kūdikio pervystymas tualetuose kartais pareikalaudavo tam tikrų akrobatinių sugebėjimų, bet bendrai tai daug nepatogumo nekėlė. O valgyti patiems restoranuose tekdavo pasikeičiant: Julija primygtinai nenorėdavo vienoje vietoje sėdėti ilgiau nei dešimties minučių kai už restorano durų verda toks nuostabus gyvenimas – tad imi ją ir, kol mama valgo, nešioji aplink, rodai italus, vokiečius ir kitokius turistus, gatvės pardavėjus, rotušės bokštą, jachtų stiebus, pardavinėjamus magnetukus, keisto dizaino sijonus, mašinas ir fontanus. Pažiūrėti kaip mama valgo bus galima ir namie.

Bendrai kalbant, kelionė labai patiko tiek mums, kiek trijų mėnesių Julijai. Gal tik tų kelionių mašina nesinori prisiminti. Keliaučiau dar.