Dvi knygos apie Kiniją

Taip jau gavosi, kad kolegai rekomendavus Michael Schuman knygą apie Kiniją „Superpower Interrupted: the Chinese History of the World“ (kuri, beje, neseniai išleista ir lietuviškai pavadinimu „Supervalstybė grįžta“) knygyne paėmiau ir Kissingerio knygą „On China“. Pradėjau skaityti vieną, ėmiausi ir kitos – ir jos viena kitą puikiai papildė. Gal tik Kissingerio knyga silpnesnė, per daug joje autoriaus savigyros ir susireikšminimo, nesunku paskęsti realių susitikimų detalėse (kurios, aišku, įdomios istorikams, bet nebūtinai tokiems temos naujokams kaip aš pats).

Michael Schuman knyga parašyta iš labai įdomaus kampo: ji bando pasaulio istoriją papasakoti kiniečių akimis. O kadangi Kinijos pasaulis su Vakarų Europos pasauliu susidūrė ne taip jau seniai, tai ta istorija yra mums mažai pažįstama ir gana egzotinė – o juk vien rašytinės istorijos ten esama už visus keturis tūkstantmečius. Iš esmės, Kinijos istorija savitai formavo ir Kinijos galvoseną: Kinija visada buvo pati civilizuočiausia, labiausiai pažengusi šalis, kurią visi visada norėjo pamėgdžioti. Tad net ir silpnumo laikotarpiu, kai Kinijai grėsdavo barbarai, buvo galima tikėtis, kad naujieji užkariautojai nelabai ką ir pakeis, jie kaip mat perims Kinijos kultūrą, įsigalės nauja dinastija, bet esminė santvarka išliks tokia pati. Pačiai Kinijai niekada nieko nereikėjo, jie ir taip gerai bei turtingai gyveno. Plėstis ir nukariauti barbarus – ne kiniečių reikalas, nėra tokios misijos skleisti kultūrą pasaulyje. Na, jeigu tie barbarai labai prašo, tai mes galim leisti jiems su mumis prekiauti, be tik tokiu atveju, jeigu jie pripažįsta mūsų viršenybę, mums nusilenkia. Ir visa tai puikiai veikė turbūt iki kokio 19 amžiaus vidurio, kai pasirodė, kada Vakarų Europos barbarai visgi yra visa galva pranašesni, o Kinija – atsilikusi. Pastarieji pora šimtų metų Kinijos istorijoje – išimtis iš taisyklės, ilgainiui siekiama grįžti į įprastinę sau padėtį, kai jautiesi pasaulio valdovu.

Tiek vienoje, tiek kitoje knygoje rašoma apie tuos pačius užsienio politikos principus, kurių laikosi Kinija. Ekonominis karas yra vienas pagrindinių Kinijos ginklų, kuris buvo naudojamas ištisus tūkstantmečius: jeigu vasalas neklauso arba tave įžeidinėja, atsisakai su juo prekiauti – kadangi tau iš vasalo nieko nereikia, o vasalui gyvybiškai svarbios tavo gaminamos prekės, greitai viską galima išspręsti netgi be kariuomenės įsikišimo. Kariuomenę, beje, irgi galima naudoti drąsiai ir ryžtingai, dažniausiai suduodant greitą ir aštrų prevencinį smūgį, kad priešininko ambicijos būtų apkarpytos dar pačioje konflikto pradžioje, o ne priešininkui užsiauginus sparnus. Be to, pagal Sun Tzu, geriausia pergalė yra ta, kuri laimėta be mūšio, tad jei sugebi varžovą apžaisti nepraliejęs kraujo – tai labiausiai nusisekusi pergalė (o tai didelis kontrastas su europietiška riterių kultūra, kurioje svarbi garbinga kova, tikslas čia nepateisina priemonių). Geriausia, kai Kinijai keliantys barbarai kovoja tarpusavyje: pati Kinija nesikiš, leis priešams daryti klaidas. Tai labai akivaizdu ir Rusijos-Ukrainos konflikte: Kinija akivaizdžiai nepadeda nei vienai iš konflikto šalių, bet visiškas Rusijos pralaimėjimas jai būtų nenaudingas, nes Rusija yra reikalinga kaip atsvara JAV hegemonijai. Bet tai daroma ne dėl simpatijų Rusijai, o tiesiog iš paprasto išskaičiavimo, taip saugiau. Kita vertus, Kinija tikrai nepamiršo savo ambicijų, kurios buvo paniekintos Vakarų pasaulio: Taivanis vis tiek išlieka jų tikslu, o bet koks prikaišiojimas ir vertybių primetinėjimas pasitinkamas su atšiauriu pykčiu. Mes jums neaiškinam kaip daryt demokratiją, tai jūs neaiškinkit mums kaip kontroliuot Tibetą ar Uigurus, juk mes išdidi ilgaamžė civilizacija. Ir gal čia slypi Kissingerio sėkmės Kinijoje raktas: jam irgi nelabai buvo svarbūs principai, o visur grojo tik Realpolitik – jis sugebėjo susitarti su Kinija Vietnamo klausimais, susidraugauti su Mao neužduodant jam sudėtingų klausimų apie genocidą, atverti Kiniją pasaulio prekybai.

Šios knygos duoda gerą supratiąm apie Kinijos vertybes ir padeda suprasti, kodėl ji veikia taip, kaip veikia. Buvo labai naudinga.

Colin Thubron: „The Amur River: Between Russia and China“

Man labai patinka tokios kelionių knygos, kuriose aprašomi turistams beveik neįdomūs pasaulio užkampiai. Ypač jeigu kelionės įspūdžiai pasakojami daugiausiai dėmesio kreipiant ne tiek į gamtos vaizdus ar buitines sąlygas, o į pokalbius su žmonėmis, regiono istoriją ir nuotaikas. Tokiose knygose visiškai netrūksta turistinių nuotraukų (visoje knygoje rasime tik vieną kelionės žemėlapį ir jokių paveiksliukų) ar kvapą gniaužiančių gamtos aprašymų: užtenka meistriškai detalaus pasakojimo ir jautiesi jau pažįstantis tą aprašomą pasaulio kampelį. Kelionės juk ne apie vaizdus, jos – apie emocijas.

Aišku, keliauti Tolimųjų rytų upe Amūru nuo pat jo ištakų Mongolijoje, iki žiočių Ochotsko jūroje sugalvotų ne bet kas. Žurnalistas ir keliautojas Colin Thuborn po Rusiją keliavo dar Sovietų Sąjungai gyvuojant, tad gana neblogai pažįsta Rusijos gyventojus, moka rusų kalbą. Tolimieji Rytai jį irgi nuolat traukia, jis labai daug žino apie šio regiono istoriją. Tai matosi ir knygoje: ją skaitant sužinojau daugybę įdomių faktų apie Rusijos ir Kinijos santykius, apie Nerčinsko sutartį 1689-aisiais, kuria Kinija su Rusija pasidalino pietų Sibirą (ir Kinija gavo didelius plotus į šiaurę už Amūro upės), apie vėlesnes sutartis, kuriomis Rusija perėmė Kinijos teritorijas prie Chabarovsko ir Vladivostoko, apie trumpai gyvavusią Želtugos respubliką, apie mongolų ordas ir rusų užkariautojus, mandžiūrų tautelės likučius ir dar daug daug visokiausių faktų faktelių. Palei Amūro upę turistų nesutiksi, tad bet koks užsienietis kelia įtarimų tiek Kinijoje, tiek Rusijoje. O jis ypač įtartinas dėl to, kad tiek visko daug žino apie regioną – tikriausiai šnipas. Tokiems nuotykiams reikia drąsos, net kai jau esi daug visko gyvenime matęs.

Amūro upė ilgai teka Rusijos – Kinijos siena. Abi šios imperijos viena su kita elgėsi atsargiai ir įtariai. Ir dabar Rusijos pakraščiuose į kiniečius visi žiūri su neapykanta, lyg jie tik ir telauktų, kaip atsiimti savo pietų Sibirą. Tame kažkiek racijos gal ir yra: Rusijos pusėje palei Amūrą gyvena gal tik keli milijonai gyventojų, o Kinijoje – dešimtys milijonų. Jeigu anksčiau Rusijos krantas buvo žymiai labiau išvystytas ir spinduliavo progresu, dabar ten viskas apleista, o pažanga matosi tik Kinijos krantuose. Nelengva matyti byrančią savo galybę, kai labai aiškiai matosi ir naujasis regiono lyderis: Kinija vystosi labai greitai. Įdomu ir tai, kad Kinijos žmonės labai neigiamų jausmų rusų atžvilgiu neturi: jei ir yra koks neteisybės ar skriaudos jausmas, tai čia jau kelių šimtmečių reikalas, rusai kiniečių akimis – vakarų civilizacijos atstovai, tad verti pagarbos. Mums tai gali atrodyti komiškai ir keistai, bet kinams kitoje Amūro pusėje stovintys stalinistinio stiliaus pastatai su kolonomis – geriausias įrodymas, kad Rusija yra labai arti senovės graikų kultūros. Trūksta gal tik antikinių skulptūrų. Iš Heihe 黑河市 miesto viskas matosi kitaip. To nereiktų pamiršti.