Tag: Knygos

Antroji Kauno istorijos dalis

Istorija, Knygos, Lietuva, , Leave a comment

Prieš daugiau nei dešimtį metų skaičiau pirmąją Zigmanto Kiaupos Kauno istorijos dalį, kuri jau tapusi retenybe. Šiemet išleista ir antroji knygos dalis, kurioje aprašomas Kauno gyvenimas iki 1795-ųjų metų. Matyt per tą dešimtmetį pripratau prie mokslinių monografijų ir akademinis knygos stilius jau nebekliūna – gal net kaip tik, joje trūksta detalesnės įvykių chronologijos ir originalių dokumentų vertimų, kiek daugiau norėtųsi ir bendresnio konteksto, kas dedasi valstybėje. Na, bet man niekad neįtiksi : )

Kadangi ne per seniausiai skaičiau ir apie senuosius Vilniaus laikus, Kaunas atrodo gili provincija. Miestiečiai daugiausiai rūpinasi tik savo reikalais, valstybinės problemos mažokai rūpi. Reikalai daugiausiai liečia prekybą ir nuo Aleksandro laikų turėtą perkrovos teisę – visi pirkliai savo prekes atgabenę į Kauną jas privalėjo parduoti kauniečiams, o pirkti irgi galėjo tik iš kauniečių: taip Kauno pirkliai pasiimdavo savo maržą (ir tai buvo jau civilizuotesnis būdas uždirbti iš pirklių – anksčiau tiesiog jie būdavo apiplėšiami). Kaunas buvo ypatingas ir tuo, kad valdė didelius Užnemunės plotus Fredoje (tiesa, šie vis nuolat mažėjo). Paprastai užmiesčio valdas valdydavo ne miestiečiai, o bajorų luomas. Dažnai pasitaikanti tema Kauno istorijoje – korupcija: burmistrai dažnai Fredos valdas, keltą ar kokią smuklę sau palankia kaina ilgam išsinuomodavo. Net jei ir atlyginimas už burmistro darbą nemokamas, bet būdų pasipelnyti galima rasti. Korupcija minima ir kitokiame kontekste: rašoma, kad norint išsiderėti daugiau teisių ir laisvių, į Varšuvą buvo siunčiami magistrato nariai su liepų medaus statinėmis. Statinės įteiktos karaliui Jonui Sobieskiui ir senato nariams, sprendimai buvo Kaunui palankūs.

Kaunas savo geriausius klestėjimo laikus matyt pasiekė iki 1655 metų maskvėnų antpuolio, kurio metu buvo stipriai apgriautas. Dar vienas didelis gaisras Kauną sunaikino 1732 metais ir jis nebeatgavo savo galybės iki pat laikinosios sostinės laikų tarpukariu. Kaune veikė jėzuitų kolegija, bet universiteto centru jis nebuvo. Kaune veikė keletas bažnyčių, bet vyskupystės centras buvo Kražiuose. Kaunas buvo tik komercijos centras, trečias didžiausias miestas LDK po Vilniaus ir Gardino, bet vis tiek periferija.

Įdomu ir tai, kad Kauno mieste gyveno lietuviai, lenkai ir vokiečiai (daugiausiai pirkliai). Lyginant su Vilniumi, čia beveik nebuvo rusėnų. Taip pat mieste ilgą laiką buvo draudžiama gyventi žydams – jie galėjo kurtis Radviloms priklausiusioje Vilijampolėje, kuri miestui nepriklausė. Tam tikrų įtampų tarp katalikų ir protestantų Kaune kildavo, bet jos neperaugo į kažką labai rimto, iš tiesų atrodo, kad Kaune mažai multikultūriškumo, jis gana homogeniškas. Iš dalies gal tai ir lemia Kauno, kaip lietuviškiausio miesto, identitetą. Na, ir polinkį į verslumą.

Danutė Kalinauskaitė – „Baltieji prieš juoduosius“

Knygos, Lietuva, Leave a comment

Debiutinis Danutės Kalinauskaitės romanas aptarinėjamas ir giriamas kone kiekvienoje recenzijoje, o taip lietuvių autoriams nutinka ne dažnai. O ypač, jei tai tik debiutas. Smalsumo vedamas perskaičiau šią knygą ir aš. Vietomis labai patiko, vietomis kažko pritrūko: visgi tai ne visai vientisas romanas, o trumpų paveikslų ir pasakojimų rinkinys, suvertas į vieną vėrinį. Ne kiekvienas šio vėrinio karoliukas vienodai blizga, ne kiekvienas savo vietoje, nors didžioji dalis – tikros puošmenos.

Knygos mintis pasirodė gal kiek per pritempta, bet matyt tai atleistina, nes knygoje ji galų gale ne tokia ir svarbi: niekas ir nesupaisys to geneologinio medžio, taip ir neaišku kaip ten su tuo palikimu – tai tik pretekstas įvairių žmonių portretams. Tiesa, tai gali ir erzinti, nes lyg ir tikėtumeis knygos intrigos išrišimo, bet viskas pasibaigia kažkaip neužbaigtai. Nors pasakojimas apie bendrą mamos užgesimą labai jautrus ir vykęs.

Apžvalgininkai šią knygą lygina tiek su Marquezo („Šimtas metų vienatvės būrų edition“), tiek su Aleksejevič darbais – iš esmės tai žmonių pasakojimų apie ankstyvesnius laikus nuotrupos. Labai tikros, su daug detalių, dažniausiai rašytos labai gražia Danutės Kalinauskaitės kalba. Bet iki šedevro man dar pritrūko. Sakyčiau 3½ iš 5.

James Barr – „A Line in the Sand“

Istorija, Knygos, , Leave a comment

Izraelio ir Palestinos tema vėl aktuali, tad knygyne nesusilaikiau nepaėmęs knygos apie šį regioną. „A Line in the Sand“ yra apie laikotarpį tarp dviejų pasaulinių karų, kai griuvusios Osmanų imperijos liekanas įtakos zonomis pasidalino dvi beveik visada priešiškos imperijos – Prancūzija ir Anglija. Britų politikas Mark Sykes ir prancūzų diplomatas Francois Georges-Picot slapta susitarė nuo Haifos dabartiniame Izraelyje iki Kirkuko dabartiniame Irake nubrėžti liniją – viskas į šiaurę (Sirija, Libanas ir dalis teritorijų, kurios dabar Turkijoje) bus Prancūzijos įtakoje, viskas į pietus (Irakas, Jordanija, Palestina ir Izraelis) – Anglijos. Aišku, kaip imperijoms įprasta, niekas vietinių nuomonės nelabai paisė, buvo svarbūs tik pačių imperijų interesai.

Anglija ir Prancūzija visada buvo globalios priešininkės (ar bent jau konkurentės), tik pirmasis pasaulinis karas jas pavertė sąjungininkėmis. Iki tol prancūzai su britais įnirtingai lenktyniavo, kas užims didesnę Afrikos dalį: 1898 metais Sudane dėl Fašodos mieste kilusio konflikto vos nekilo Anglijos ir Prancūzijos karas, tad pasitikėjimo vieni kitais buvo nedaug. Taigi, net ir pasidalinę įtakos zonomis Vidurio Rytuose, prancūzai ir britai vieni kitiems kišo pagalius į ratus ir finansavo bei ginklais aprūpino visus, kurie kovojo prieš europiečius.

Tiesa, tuo metu Viduriniųjų Rytų strateginė reikšmė nebuvo išskirtinai didelė, nafta pradėjo vaidinti svarbesnį vaidmenį vėliau, 1920-ųjų pabaigoje, kai dideli naftos klodai buvo atrasti Irake, o britų laivynas nusprendė pereiti nuo anglių prie naftos kuro. Iki tol britams buvo svarbiausia užsitikrinti saugumą bent kelių šimtų kilometrų ruože nuo Sueco kanalo – tai buvo pagrindinis kelias į Britų Indiją. Na, ir, su Thomas Edward Lawrence pagalba buvo susidraugauta su vietiniais arabais, kuriems, už paramą kovoje prie Osmanus buvo pažadėta nepriklausomybė. Savaime suprantama, su salyga, kad naujasis arabų karalius išlaikys gerus santykius su britais. Prancūzų siekiai Sirijoje ir Libane atrodo dar tiesmukesni – tiesiog reikia turėti daugiau žemių, daugiau kolonijų, ir, turėti atsvarą Anglijos įtakai regione.

Visas šis politinis žaidimas žaidžiamas keletą dešimtmečių: pažadus dėl nepriklausomybės lyg ir reiktų vykdyti, bet nebūtinai čia ir dabar. Arabai irgi ne vieningi: nebūtinai visos gentys sutinka pripažinti vieną ar kitą valdovą. O iš T.E.Lawrence išmoktais partizaninio karo metodais galima kariauti ne vien prieš Osmanus, bet ir prieš tuos pačius britus ar prancūzus. Europiečiams trūksta resursų palaikyti tvarką, bet britai pastebi, kad prieš arabus labai gerai kovoja žydai, tad pradeda skatinti jų imigraciją į Palestiną. Su žydų pagalba neramumai apmalšinami, tik po kiek laiko tai vėl atsisuka prieš pačius britus: žadėjote žydams valstybę, o vis tempiate gumą, tad kovosim prieš jus kaip okupantus. Svarbus faktorius ir antro pasaulinio karo metu žymiai sustiprėjusi JAV – žydų ten penki milijonai, ir jie labai aktyvūs rinkėjai, kurių nuomonės būtina klausyti (kaip sako tų laikų politikai, JAV privalo palaikyti žydus, nes jie lemia rinkimus JAV, tuo tarpu arabų rinkėjų JAV beveik nėra). Galų gale visos valstybės regione gauna nepriklausomybę, atsiranda ir Izraelis, britai ir prancūzai iš regiono (bent jau oficialiai) pasitraukė.

Įdomu tai, kad knygoje prancūzai piešiami kaip ne itin prityrę imperialistai, tuo tarpu britai numato bent kelis ėjimus į priekį. Gal tai ir ne keista, pažiūrėjus į Prancūzijos kolonijų padėtį Afrikoje, lyginant su tais pačiais britais. Britų didžiausias strateginis tikslas yra iš regiono išstumti prancūzus, tad jie finansuoja savo draugų arabų kovą prieš „imperializmą“. Prancūzų tikslas – kenkti britams, tad jie irgi finansuoja arabų ir žydų teroristų organizacijas, kovojančias prieš britus. Sakoma, kad net tuo metu, kai britai kovoja už Prancūzijos išlaisvinimą iš Nacių Vokietijos. Nelabai daug ką buvau žinojęs apie Šarlį de Golį – bent jau šioje knygoje jis narciziškas ir arogantiškas prancūzas, linkęs į diktatūrą. Gal dėl to, kad knygą rašė britas? Reiktų paskaityti apie jį plačiau.

Charlie English – „The Book Smugglers of Timbuktu“

Knygos, , Leave a comment

Šią knygą pirkau tiek dėl meilės istorijoms apie knygas, tiek dėl pačio Timbuktu – tolimo, egzotiško ir legendomis apipinto miesto Malyje. Miesto, kurį europiečiai pasiekė tik devyniolikto amžiaus pabaigoje, mat keliauti reikėjo per musulmonų kraštus per Sacharą arba per sunkiai įveikiamas šalis palei Nigerio upę. Nors visų vaizduotėje jis buvo piešiamas aukso stogais ir pasakiškais turtais, keliautojai likdavo nusivylę: iš praeities didybės telikę tik keletas smėliu pustomų žymesnių pastatų ir krūvos rankraščių. Daug daug rankraščių. Pasirodo, maždaug prieš penkis ar tai šešis šimtus metų, Timbuktu dėl savo puikios geografinės padėties (per jį vykdavo karavanai per Sacharą ir buvo gabenamos prekės Nigerio upe) buvo tapęs vienu turtingiausių Afrikos miestų – o miesto pirkliai labiausiai mėgdavo vienas prieš kitą didžiuotis knygų kolekcijomis. Tad Timbuktu buvo sukaupta šimtai tūkstančių knygų (ir tai ne perdėtas skaičius) įvairiomis temomis: pradedant Islamo teologija ir Koranais, baigiant istorija ir klasikiniais Antikos tekstais.

Knygoje pasakojama ir kita istorija apie Timbuktu. 2012-aisiais metais miestą užėmė Al-Qaedos sukilėliai, kurie ėmėsi griauti senuosius kapus, mat šie neatitiko jų griežtų islamiškų pažiūrų (kapai neturi būti garbinami, tad ir paminklai kapinėse negali būti aukštesni nei delnas). Kilo grėsmė, kad jie imsis naikinti ir Timbuktu rankraščius, juk kai kurie iš jų gali pasirodyti eretiški. Knygoje pasakojama, kaip šiuos rankraščius ėmėsi gelbėti vietiniai „knygnešiai“: su Vakarų valstybių ambasadų pagalba, rankraščiai buvo slapta gabenami į Bamaką, Malio sostinę. Tiesa, istorija kelia ir klausimų, nes pinigų (ir rankraščių) niekas taip iki galo ir nesuskaičiavo, niekas nežino, kiek jų iš tiesų nuėjo kyšiams, ar atsirado kieno nors kišenėse. Juk operacija turėjo būti itin slapta, net pinigų donorai apie ją negalėjo visko žinoti. Lengvai galima įsivaizduoti, kad tokia operacija prisidengus galima buvo lengvai pasinaudoti vakariečių naivumu: pinigų reikia jau šįvakar, nes rytoj girdėjau Al-Qaeda ims rankraščius naikinti, duok kuo daugiau ir nieko neklausinėk. Rezultatas visgi geras – rankraščiai buvo išsaugoti, pasaulio paveldas išgelbėtas, gal tik kiek sutaupyt buvo galima.

Jei ką domina, knygą galiu padovanoti.

Ilfas ir Petrovas – „Dvylika kėdžių“

Knygų klubas, Pastebėjimai, , Leave a comment

Lapkričio mėnesio mūsų knygų klubo knyga – visiems iki skausmo pažįstama „Dvylika kėdžių“. Esu ją keletą kartų skaitęs paauglystėje, esu matęs filmus, esu kiekvieną juokingą frazę girdėjęs iš pažįstamų ne vieną dešimtį kartų, gal tik dabar jau nebe taip dažnai kaip prieš dvidešimtį metų. „Dvylika kėdžių“ yra vyresniosios kartos kultūrinis fenomenas, o tokį statusą įgyja tik išskirtiniai kūriniai. Bet, kita vertus, mano galvoje „Dvylikos kėdžių“ juokai turi ir kitokį atspalvį: paskutiniaisiais metais (ar dešimtmečiais) juos girdėjau tik iš tų žmonių, kurie atrodo kažkiek vis dar užstrigę sovietijoje. Ne tiek blogai kaip maestro Orlauskas1, bet kažkiek į tą pačią pusę – lyg per tuos bėgančius dešimtmečius jokių naujų juokų nebūtų atsiradę.

Šį mėnesį skaitydamas šią knygą labiausiai stebėjausi tuo, kad joje nėra nei vieno absoliučiai teigiamo veikėjo2 – visi jie su ydomis, vienas per kitą tuštesni ir godesni. Ostapas Benderis sėkmingai visus mausto tik dėl to, kad kitų ydos dar didesnės. Tai sukuria itin cinišką pasaulį, kuriame nėra jokių idealų, kuriame kiekvienas sukasi kaip išmano, nes niekuo pasitikėti negalima, visų nagai lenkti į save. Taip, visi svarbesnieji veikėjai yra senojo „ikirevoliucinio“ pasaulio žmonės, kuriems galima pripaišyti visas ydas: pradedant nuo bajorų vado Kisos, smulkaus apgaviko Benderio ir nesąžiningo popo Fiodoro. Bet ir kiti epizodiniai veikėjai ne ką geresni: vienus valdo garbės troškimas, kitus noras gražiai gyventi, trečius – tiesiog noras išgyventi besikeičiančioje situacijoje. Nuoširdus žmogus šiame pasaulyje bus kaip mat nurengtas ir dar bus iš jo pasišaipyta, išgyvena tik su įtarūs, atsargūs ir su cinišku požiūriu. Lyginant su šauniuoju kareiviu Šveiku, kuris po idioto kauke slepia labai daug gyvenimiškos filosofijos – iš „Dvylikos kėdžiu“ vargu ar reiktų mokytis gyvenimo tiesų. Gal dėl to, apima šiokia tokia svetima gėda, jei ką išgirsti Ostapą Benderį laikant pačiu šauniausiu literatūros veikėju.

Pats sovietinis humoras yra gana įdomus fenomenas, veiksmas jame rutuliojasi labai greitai, juokai kartais „bėga-griūna“ lygio, veikėjai labai stipriai šaržuoti, nepaliekant daug erdvės kitokioms interpretacijoms. Kaip teko skaityti kažkuriame akademiniame straipsnyje – sovietinis humoras yra paprastas ir nuoširdus humoras, be jokios paslėptos gilesnės prasmės, be užslėptos traumos. Klounas juokiasi ir krečia pokštus, bet niekada nėra jokios potekstės, kad klounas gali būti nelaimingas. „Dvylikoje kėdžių“ juokas veja juoką, bet niekada ilgai neapsistojama ties našlaičiais, skurdu, veikėjų pergyvenimais, tuojau serviruojamas naujas komiškas vaizdelis. „Dvylika kėdžių“ panaši į „Trise valtimi“ – juokingų nuotykių aprašymas, kuris privers kvatoti visa gerkle, bet neves prie jokių gilesnių filosofijos paieškų. Na, galima matyti paralelę, kad briliantų paieška – tai bergždžias bandymas susigrąžinti ikirevoliucinį gyvenimą, bet tai juk komiškas vaizdas, aišku, kad niekam to nepavyks. O apie Kisos išgyvenimus per daug galvoti nereikia – juk jis tiesiog senojo pasaulio nevykėlis. Iš tokių reikia juoktis, o ne juos atjausti.

1 Kad ir kaip ten būtų, sovietinis Ilfo ir Petrovo humoras iki nešvankybių nenusileidžia.

2 Na, nebent geležinkeliečių namų sargas knygos pabaigoje, kuris paaiškina, kas iš tiesų nutiko su brilijantais.

Lietuvos ir Lenkijos miškai XIX amžiaus škoto akimis

Istorija, Knygos, Lietuva, , , 1 Comment

Prieš kelias savaites vėl lankiausi Londone, o tai puiki proga apsilankyti knygų antikvariatuose. Šį kartą užsukau į pačiame centre esantį Sotherans, apie kurį perskaičiau nuotaikingoje buvusio darbuotojo knygoje apie šį keistą verslą. Apsilankymas atsipirko – kokią ketvirtį valandos pabendravau su kelionių skyriaus pardavėju, kuris buvo kupinas įvairiausių faktų ir galėjo kalbėtis bet kuria, kad ir labiausiai nišine tema: nuo Belovežo girios, Lietuvos karaimų, prieš dešimtį metų pas Abraomą iškeliavusio Londone gyvenusio žydo, kuris specializavosi antikvarinių kortų kaladžių prekyba iki pirmosios spaustuvės Mauricijuje, žymaus anglų aktoriaus John Gielgud šeimos šaknų nuo Gelgaudiškio bei Rytų Europos masonų įtakos knygų leidybai Peterburge XVIII amžiaus viduryje. Ištisas stiklo karoliukų žaidimas, vedantis nuo sąsajos prie sąsajos, galų gale privedęs prie knygos, kuri atidūrė mano rankose: John Croumbie Brown „Forests and Forestry in Poland, Lithuania and the Ukraine and the Baltic Provinces of Russia“, išleista 1885 metais Edinburge, gerai išsilaikiusi, beveik neskaityta. Nes kam gi gali rūpėti XIX amžiaus Škotijoje skaityti (o tuo labiau – parašyti!) knygą apie Lietuvos miškus? Įsigijau, aišku.

Knyga pasirodė visai įdomi. Taip, joje nemažai techninių detalių ir statistikos apie miškinguosius plotus1, įvairiausių lentų kainas ir plukdymo sieliais kaštus. Kai kurias lenteles gal ir būtų įdomu pastudijuoti, jeigu viskas nebūtų matuojama pūdais, kvadratiniais verstais, šilingais ir kapeikomis, bet suprantu, kad tokia informacija gali būti įdomi tik tikrai miškais besidomintiems, o aš prie tokių savęs nepriskiriu. Tačiau autorius tikrai neturėjo gero redaktoriaus – ir čia didžiausias šios knygos lobis, nes tarp visų statistinių lentelių ir paaiškinimų, kaip skiriasi miškų tvarkyba valstybiniuose ir privačiuose plotuose autorių vis užneša papasakoti kokius nors įspūdžius iš kelionių po Lietuvą 1836-1870-aisiais metais. Tarkim, rašoma, kad prieš atsirandant geležinkeliui, kelionės po Lietuvą buvo labai nepatogios, net jeigu ir išsirūpindavai iš valdžios leidimą pašto stotyse (kas 10-12 mylių) keistis arklius. Arklių dažnai tenka palaukti, tad tose stotyse tenka ir nakvoti, bet dažniausiai ten tik mažas kambariukas su pora plikų suolų laukiantiems. Galima paprašyti šieno, bet jie bus su įvairiais gyviais, tad kartais geriau miegoti kiečiau, bet su mažesniu niežuliu. Jei iš vis užmigsi, nes tame pačiame kambariukyje garsiai keiksis ir gers kiti keleiviai, irgi laukiantys naujos arklių pamainos. Keliauti galima tik vasarą arba gilią žiemą – kitu laiku per purvą niekaip nepravažiuosi, o jei ir kažkiek judėsi, pačiam teks purve kapanotis gelbėjant užklimpusią mantą.

Bet yra ir gerų dalykų Lietuvoje: rašoma, kad kažkur prie Kauno2 auga mažalapių liepų3 miškas, kuriame daug kas laiko bites. Šios bitės neša ypatingą medų, kuris būna baltas kaip pienas – tai visiška prabangos prekė Anglijoje, už kibirėlį moka nežmoniškus pinigus. Yra pateikiami ir receptai, kaip virti midų, ir kuo lietuviškas midus skiriasi nuo lenkiško. Konstatuojama, kad medžioklė Lietuvoje be didelių tradicijų, po visų sukilimų šaunamieji ginklai uždrausti, tad belieka tik šunimis paukščius pjudyti arba gaudyti žvėris kilpomis bei botagais. Na ir šiaip, skurdus kraštas, lenkai valstiečiai tinginiai, miškai dar dažnai senoviškai pjaunami ne kvartalais, o tiesiog retinant – efektyvumas mažas, reikia reformų, kurios jau įgyvendintos Prūsijoje prieš pusę šimto amžiaus. Beje, į Britaniją eksportuojama iki 90% miško produkcijos, kuri atplukdoma į Baltijos jūrą – iš čia ir susidomėjimas Lietuvos ir Lenkijos miškininkyste.

1 Lietuvoje XIX amžiaus vidurio miškingumas – 32 procentai, tad beveik lygiai toks pats kaip ir dabartinis 33,5 procento.

2 Kaunas – mažas miestas, kuriame kokie 4-5 tūkstančiai gyventojų, matęs geresnių laikų, net jo turgaus aikštėje tarp grindinio akmenų auga žolė.

3 Nors dėl rūšies nesu tikras, rašoma, kad lenkai jas vadina kamienna lipa, ir kad jos auga tik Lietuvoje. Nėra tokių rūšių, kurios tik Lietuvoje augtų.

Paskutiniu metu perskaitytos knygos

Knygos, Lietuva, Pastebėjimai,

Liepos viduryje gimė sūnus, tad, nors perskaitytų knygų gyvenime nesumažėjo (kaip tik, jam užmigus glėbyje, atsiranda papildomo laiko skaityti elektronines knygas), labai aptirpo laikas knygų apžvalgoms. O vis tiek norisi pasižymėti bent trumpas pastabas apie tai, ką perskaičiau.

Colleen McCollough – „Erškėčių paukščiai“

Buvome išsirinkę šią knygą knygų klubui kaip klasikinį meilės romaną namų šeimininkėms. Tekstas atitiko lūkesčius, kurie buvo itin žemi: tikėjausi „Santa Barbaros“, ją ir gavau. Veikėjai labai plokšti, nors uždraustos meilės tema matyt visada populiari. Tik viskas itin nuspėjama, plokščia. Geriau jau skaityti „Altorių šešėlyje“.

Valentinas Gustainis – „Lenkai ir Lenkija“

Valentinas Gustainis kelis metus gyveno tarpukario Lenkijoje, tuo metu, kai ji buvo didžiausias lietuvių priešas. 1937-aisiais jis išleido knygą apie Lenkiją, kurioje aprašoma ši šalis, jos politika, vadovai, nuotaikos, gyventojų ypatybės, ekonomika, tarptautiniai santykiai ir panašiai. Tokia kaip ir trumpa žinių apie šalį santrauka, kuri gali būti naudinga diplomatams, verslininkams ar politikams. Na, o kadangi tais laikais politinio korektiškumo nebuvo privaloma laikytis, tai ir knygos stilius paprastas, lyg dėdė, grįžęs iš kelionės, prie stalo pasakotų apie savo nutikimus per daug neslėpdamas, kad jo nuomone lenkai pasikėlę ar perdėtai mandagūs. Tarkim rašoma, kad lenkų požiūriu, lietuvių kova už Vilnių yra labai gera dingstis lietuviams neprisileisti lenkų kultūros, kuri yra žymiai pranašesnė už vietinę – anksčiau visa lietuvių aukštuomenė kaip mat sulenkėjo, tad to ir dabar bijoma. Su malonumu skaityčiau tokio stiliaus knygas, jeigu jos ir šiuo metu būtų rašomos apie dabartines valstybes. Po keliasdešimt metų būtų labai įdomu dar kartą perskaityti ir suprasti, kaip pasikeitė požiūris.

Freemasonry and Fraternalism in Eighteenth Century Russia

Visai įdomus akademinių straipsnių rinkinys apie tai, kaip aštuonioliktame amžiuje Rusijoje buvo įsigalėję brolijos. Įdomu tai, kad brolijų idėją į Rusiją atvežė Petras pirmasis, o jo girtųjų sinodas yra brolijų prototipas. Pats imperatorius Londone buvo supažindintas su brolijų idėjomis, bet, tikėtina, laisvuoju mūrininku nebuvo, tik kopijavo tam tikrus elementus iš jų veiklos.

Essays on Russian Intellectual History

1970-aisiais išleistas akademinių paskaitų rinkinys apie Rusijos filosofus: ukrainietį Hryhorijų Skovorodą (beje, apie jį nieko iki šiol nežinojau – tekstas apie jį ir jo filosofiją labai patiko), rusą Solovjovą ir apie literatūros cenzūrą Rusijoje. Beje, rašoma, kad pirmasis Rusijoje cenzūruotas 1770-aisias buvo masonas Novikovas (čia visiškai pataikė į temą su prieš tai skaityta knyga apie XVIII amžiaus Rusijos brolijas), kuris turėjo savo spaustuvę ir užsiėmė leidyba bei knygų prekyba, dažnai kirsdamasis su oficialia carienės nuomone.

Ilona Skujaitė – „Karo nuotaka“

Kotrynos Jogailaitės istorija įdomi ir verta dėmesio, tik literatūriškai knyga pasirodė silpnoka, tad negalėčiau sakyti, kad ji gali lygintis, tarkim, su Sabaliauskaitės istoriniais romanais. Nors tema turi labai potencialo.

Algirdas Antanas Gliožaitis – „Lietuvos administracinis suskirstymas žemėlapiuose“

Tikėjausi išsamesnės studijos apie Lietuvos administracinį suskirstymą, bet iš tiesų tai knyga tiksliai atitinka pavadinimą – rašoma apie administracinį suskirstymą žemėlapiuose, ir ne daugiau. Taigi, nėra diskusijos apie tai, kada ir kodėl iš viso buvo Lietuva skirstoma į vaivadijas, pavietus ar dar ką nors, kokia buvo to skirstymo prasmė, kokios jurisdikcijos ir jų skirtumai, ir pan. Apsiribojama tik tuo, kad aprašoma, kokiame žemėlapyje buvo pažymėtos atskiros vaivadijos ir ar keitėsi jų ribos, be jokio konteksto apie patį teisinį suskirstymą.

Martynas Jankus – „Auszros“ archyvas

Tai Martyno Jankaus laiškų rinkinys, daugiausiai susijęs su 1880-1890 metais ir „Aušros“ leidimu. Nors daug laiškų labai paprasti ir buitiški („siunčiu du rubliu, atsiųskite man „Auszrą“ adresu ….“), bet buvo įdomu pamatyti jų rašybą, keistus šiuolaikinei ausiai žodžius. Sunku tais laikais buvo spaustuvėse gauti raidę „ů“, tai kai kurie pradėjo rašyti paprasčiau “uo”. Į jůs buvo žiūrima kaip į barbarus, kurie negerbia kalbos taisyklių:

Jai kitas literas sunku gaut, kaip ů, kurę visi skaitytojai pažįsta, turit pasirupit ir spaudint vieton uo!!! Skaistumą kalbos turit saugoti kaip savo akį, kad in Aušrą ne inlistu koks vokiškas žodis arba sloveniškas.

David Foster Wallace – „Infinite Jest“

Iškankinau ir galų gale pabaigiau, nors pradėjau prieš 6 metus. Ne mano knyga, visai neprilipo, erzino savo susireikšminimu, specialiai sudėtinga kalba ir žodžiais. Kai kurios vietos visai įdomios, bet bendrai – tikrai kankinausi. Tiesiog ne man.

Geoffrey Roberts – „Stalin’s Library“

Stalinas turėjo daug knygų ir jas mėgo skaityti. Tik knyga apie jo biblioteką yra labiau apie patį Staliną (ir parašyta paviršutiniškai, daug faktų, bet mažai išvadų), o ne apie jo knygas. Tikėjausi daugiau.

Robin Lane Fox – „Pagonys ir krikščionys“

Didelis ir išsamus darbas apie pirmuosius krikščionybės amžius, kai ankstyvoji krikščionybė maišėsi su pagonybe (ir ne visada viena kitai trukdė). Labai daug ką sužinojau, perskaičius knygą susidarė labai išsamus to laikotarpio Romos imperijos paveikslas su visokiais politiniais ir religiniais niuansais. Tiems, kas domisi krikščionybės istorija, čia turbūt vienas svarbesnių darbų.

Rūstis Kamuntavičius – „Gudijos istorija“

Tai pirmoji lietuviškai išleista Gudijos istorija, ir jau vien už tai reikėtų šią knygą pagirti. Autorius gerai paaiškina mūsų ir gudų požiūrio į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją skirtumus, bet visgi pati knyga galėjo būti daugiau apie rusėniškąją LDK dalį, nei apie pačią LDK apskritai. Įdomu, kad rusėniškoje LDK dalyje buvo žymiai daugiau miestų (jie ir senesni, siekia Kyjivo Rusios laikus), tad gudai buvo geresni amatininkai – sakoma, kad net žodis „įgudęs“ kilęs nuo „gudo“. Kad ir kaip ten būtų, LDK be gudų būtų visai kitokia, ir tikriausiai pagrįstai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę reikėtų laikyti bendru lietuvių ir rusėnų projektu.

Christine Marie Petto: „When France was King of Cartography“

Geografija, Knygos, ,

Šiek tiek domiuosi senais žemėlapiais, šiek tiek mėgėjiškai juos kolekcionuoju, tad natūralu, kad mane traukia ir knygos apie juos. Nebepamenu, kur radau nuorodą į Christine Marie Petto monografiją apie 17-18 amžiaus Prancūzijos žemėlapių sudarytojus, bet ši jos knyga gana ilgai buvo mano norimų perskaityti knygų sąraše. Vien dėl to, kad niekur neradau jos įsigyti pigiau nei už kokį €100. Bet, praėjus kokiems penkeriems metams, radau kur šią knygą įsigyti už padoresnę kainą.

Nors „When France was King of Cartography“ nedidukė, bet joje gausybė nuorodų ir daug informacijos apie tai, kaip 17-18 amžiuje buvo kuriami žemėlapiai. Pradžioje žemėlapiais garsėjo olandai (Hondius, Mercator, Bleau), tačiau su Karaliaus Saulės epocha lyderystę perėmė prancūzai. Žemėlapiai buvo Prancūzijos galybės įrodymas – jie atliko labai aiškią viešųjų ryšių funkciją, nebebuvo skirti tik kariniams tikslams. Kuo prašmatnesnis žemėlapis su kuo daugiau pažymėtų miestelių – tuo galingesnė tavo valstybė (nes kiekvienas miestelis tikriausiai tau vienokiu ar kitokiu pavidalu moka mokesčius). Kuo įmantresni žemėlapio papuošimai, tuo tavo didesnis turtas, tam tikrai nereikia taupyti. Vien dėl to, Prancūzija tapo pagrindiniu žemėlapių rengimo ir spausdinimo centru Europoje – jie puikiai atliko šalies garsinimo funkciją. Tuo tarpu ispaniškų ar portugališkų žemėlapių iš tos eros rasti labai sunku – žemėlapiai buvo traktuojami kaip itin slaptos, strategiškai svarbios žinios, kurios bus naudojamos tik kariniams tikslams, o ne viešam naudojimui.

17 amžiaus pabaigoje prancūzai pas save pasikvietė astronomą Cassini, kuris atrado būdą naudojantis Jupiterio palydovų judėjimu nustatyti stebėtojo Žemės ilgumą. Tai buvo revoliucija žemėlapių pasaulyje, nes pagaliau buvo galima tiksliai žinoti kurioje Žemės vietoje yra vienas ar kitas taškas. Žemėlapiai tapo žymiai tikslesni, juos buvo pradėta žymiai daugiau naudoti valstybės valdyme. Pasikeitė, pagal ką vertinami žemėlapiai – ne pagal jų grožį ar detalumą, o pagal tikslumą, moksliniai metodai tapo svarbesni nei estetika. Pradėta nebesigėdyti tuščių plotų ten, kur žemės dar neištirtos – nežinom, kas ten – tai nežinom, nebūtina pripaišyti pabaisų ir mitinių būtybių.

Buvo labai įdomu sužinoti ir apie žemėlapių plagijavimą bei kopijavimą: paruošti žemėlapį reikia daug pastangų, o jį nukopijuoti – lengva. Autorinėms teisėms apsaugoti buvo siekiama, kad žemėlapių gamyba būtų apribota tik tiems asmenims, kurie turi geografo vardą, geriausiai su karališkuoju palaiminimu. Didžiausi konkurentai – knygų leidėjai ir pardavėjai, tad jiems buvo draudžiama pardavinėti žemėlapių graviūras, nebent nedidelis žemėlapis būtų knygos įklija. Lygiai taip pat ir žemėlapių gamintojams, siekiant išvengti konkurencijos su spaustuvininkais, buvo draudžiama spausdinti ilgesnius nei šešių eilučių tekstus žemėlapyje bei spausdinti antroje žemėlapio lapo pusėje. Žemėlapių plagijatų vis tiek buvo daug, neretai kildavo konfliktai tarp žemėlapių sudarytojų ir graverių, kartografų paveldėtojų ir verslo partnerių.

Merlin Sheldrake – „Raizgus gyvenimas“

Knygos, , ,

Mokslo populiarinimo knygų esu kiek atsikandęs, bet gal tik dėl to, jog vis užtaikydavau už ne itin geros. O štai „Raizgus gyvenimas“ apie grybus labai patiko, nes atvėrė langą į ypatingą ir mažai pažįstamą grybų pasaulį. Ne taip kaip gyvūnai ar augalai, grybai tyrėjų dėmesio gauna mažokai, todėl ir nedaug dar visko apie juos suprantame. O grybų karalystė labai plati: nuo įvairiausių mielių iki šiukšles valgančių pelėsių, nuo psichiką veikiančių stebuklingųjų grybukų iki kerpių, kurios, pasirodo, yra dumblių ir grybų simbiozės darinys.

Knyga nenuobodi ir versti puslapius neužtrunka, nes kone kiekviename iš jų randi naujų faktų ir nežinomų dalykų. O tai ir yra svarbiausia geros kokybiškos mokslo populiarinimo knygos vertinimo kartelė. Tiesa, turėjau tiek anglišką variantą, tiek lietuvišką vertimą, bet rinkausi skaityti angliškai, tad nežinau, kokia lietuviško vertimo kokybė.

Ką sužinojau žmonai pirkdamas XVIII amžiaus knygą apie gėles

Knygos, Pastebėjimai, ,
  • 1771 metais leistos knygos yra beveik pigesnės, nei leistos 2023-aisiais (£35). Paveiksliukai ne tokie gražūs, bet viršeliai iš tikros odos. Tiesa, odai reikia atnaujinimo.
  • Apklausus penkis kurjerius, vienos knygos transportavimas iš Didžiosios Britanijos gali kainuoti nuo £30 iki… £230!
  • XVIII amžiaus anglų kalba yra lengviau įskaitoma nei XX amžiaus pradžios lietuvių kalba. Kažkaip maždaug šimto metų senumo lietuviškas knygas skaityti sunkiau nei 250 metų senumo angliškas – nežinomų žodžių beveik nepasitaiko, ko nepasakysi apie lietuvišką tekstą (tuometinėje lietuvių kalboje daug daugiau džiazo, iki galo ji dar nebuvo norminė)
  • Žmonai labiausiai patinka pelargonijos, rožės ir jurginai. Su knyga prašauta nemenkai, nes pasirodo, jog jurginų 1771 metais Europoje dar net nebuvo (atvežti tik pačioje XVIII amžiaus pabaigoje), o pelargonijų knygoje pradžioje irgi nepavyko rasti, nors Europoje jas atvežė lyg XVII amžiuje ir jos turėjo jau tuo metu būti populiarios darželių gėlės. Linėjus jas suklasifikavo kartu su snapučiais, tad niekas kone penkiasdešimt metų nedrįso su juo ginčytis. Galų gale radau jų aprašymus: sugrupuota, lyg tai būtų Pietų Afrikoje augančių snapučių rūšis.
  • Skaitant tokią seną knygą kažkiek gali pajausti to meto pasaulį: XVIII amžiaus antroje pusėje jau yra botanikos sodai, sodai veisiami dėl grožio, egzistuoja medelynai ir augalų parduotuvės (neretai rašoma, kad va, šią veislę dažniausiai galima įsigyti specializuotuose ūkiuose, kurie jas daugina – auginti iš sėklų sudėtinga, lengviau tiesiog nusipirkti ūglius). Prieskoninės žolės irgi nebe jokia egzotika, viskas auga arba soduose, šiltnamiuose, arba tiesiog galima įsigyti turguje. Daug dėmesio skiriama sodų estetikai (šita veislė mėgsta lipti aukštyn kaip vijoklis, jei nebus kur lipt, tai bus negražu, nes šakos išsidraikys pažeme).
  • Kiek keista skaityti, kad kažkuri rūšis auga Britanijai priklausančiame Merilende arba Virdžinijoje. JAV dar tuo metu nebuvo.
  • Nebuvau apie tai pagalvojęs, bet didysis susidomėjimas botanika bei gamta prasidėjo dar tik labai neseniai: Linėjaus klasifikacija atsirado tik 1735 metais (praėjo tik 36 metai iki mano pirktos knygos išleidimo), Darvino kelionė vyko tik 1830-aisiais. Dauguma “senų“ gėlių veislių buvo išvestos tik prieš kokius 150 metų, karalienės Viktorijos laikais.
  • Senų knygų kvapas galėtų būti mano kvepalai.