Lenkija: šalis kažkur mėnulyje

Vienas iš paskutinių nusisekusių laimikių, netikėtai surastas atsitiktiniame dėvėtų knygų knygyne Londone, buvo Michael Moran knyga „A Country in the Moon: Travels in Search of the Heart of Poland“. Iš skaitytojų atsiliepimų ji neatrodo puiki knyga, bet man ji kažkaip sugebėjo pataikyti į dešimtuką: pasirodė tobulas 90-ųjų postsovietinės erdvės paveikslas paprasto vakariečio akimis, dažnai persmelktas Žečpospolitos romantizavimu ir istoriniais pasakojimais apie Šopeną, lenkų (ir lietuvių) didikus, jų laisvės troškimą, ekscesus, keistenybes ir pan. Lenkų skaitytojams ši knyga nepatiko, nes Lenkija nupiešta realistiškai atsilupusi ir keista, bet juk 1992-ieji tokie ir buvo.

Iš tiesų, šios knygos lapai pilni kokne anekdotiškų pasakojimų apie lenkų gyvenimą tuoj po Berlyno sienos griuvimo. Praėjo nepilni trisdešimt metų, ir jau puikiai suprantame, kas tuose pasakojimuose keisto ir juokingo, nors dar prieš kokį dešimtmetį (knyga išleista, man rodos apie 2008-uosius) ne visur būtume „pagavę kampą“. Tie maži epizodai labai puikiai parodo, kaip toli mes nuėjome ir kaip greitai patys tapome vakariečiais. Apvogus autoriaus mašiną jis kreipiasi į policiją – visi labai paslaugūs, šokinėja ir tūpinėja: juk užsieniečio mašiną apvogė! Dešimtmečio įvykis! Policininkas pasiūlo pavėžėti autorių namo policijos mašina, šis sutinka, ir įsėdęs į automobilį, segasi saugos diržą. Policininkas geraširdiškai šypsosi per storus ūsus, moja ranka ir sako, jog važiuojant su juo saugos diržo segtis nebūtina. Tikrai dar prieš dešimtmetį nebūčiau supratęs, kas čia blogo ar juokingo. O prieš dvidešimtį metų nebūčiau supratęs, kas čia keisto, jei sugedus autoriaus mašinai visas kaimas puola padėti, ištekina trūkstamą detalę ar tai veržliaraktį, ir, nepaėmę už remontą pinigų, nepaleidžia tolimesnėn kelionėn tol, kol kaimo klebonas mašinos nepašventina su krapyla. Juk pamatyti, o tuo labiau padėti, užsieniečiui su prabangia užsienietiška mašina yra didžiulė garbė.

Ne viskas toje Lenkijoje blogai, net ir autoriaus akimis. Kaip tik, jis galėtų lengvai būti apkaltintas per daug dideliu Lenkijos romantizavimu. Taip, šią knygą skaitydamas sužinojau apie daug visokių Abiejų Tautų Respublikos didikų statytų pilių, gražių, nuo britų nusižiūrėtų parkų bei vienuolynų. Iki šiol man Lenkija vis dar buvo daug maž pravažiuojamoji šalis pakeliui į Europą, bet va, dabar jau noriu važiuoti į Krokuvą ir pakeliui aplankyti daug knygoje minėtų miestelių. Toks ir turėtų būti idealus kelionės gidas: per asmeninę patirtį, nuogirdas ir įspūdžius suguldytas pasakojimas, kurį skaitant googlini naujas vietas ir žymiesi jas žemėlapyje.

Nesitikėkite atsikratyti knygų

Būtent taip vadinasi Umberto Eco ir Jean Claude Carriere pokalbių apie knygas knyga. Du intelektualai, knygų kolekcionieriai, įdomiai kalbasi apie knygų reikšmę, ar jos išnyks, kas jose juos žavi, pasakoja apie savo knygų kolekcijas (kiekvienas turi keliasdešimt tūkstančių knygų biblioteką), kokias knygas pasilieka, kurių ieško įsigyti ir pan. Visai įdomus pafilosofavimas, pasakojimai apie inkunabulus (knygas, išleistas nuo Gutenbergo Biblijos iki 1500-ųjų), kokios knygos išlieka iki mūsų, o kokios – ne, ir panašiai.

Trumpai tariant, tai kaip gero podcasto tekstas. Lengvai sukramtomas, bet intelektualus, toks, kokį malonu skaityti. Ar ten radau ką nors labai gilaus? Na, gal kažkiek. Bet jei esi skaitęs Umberto Eco semiotikos darbus ar net tas pačias jo grožines knygas, tikriausiai labai daug ko naujo neatrasi. Bet kaip savaitgalio skaitinys, tiko puikiai.

Gal kiek įdomesnė šios knygos įsigijimo istorija: pirkau ją Sostinės dienose. Vos tik paėmus ją į rankas, pripuolė pardavėja, kuri iš karto puolė aiškinti, kad ši knyga – ne tokia kaip visos Umberto Eco knygos (suprask, čia ne grožinė literatūra, atsargiai, kad nenusiviltum). Patikinus, kad esu skaitęs ir labiau mokslines autoriaus knygas, pardavėja pradėjo tikinti, jog tai mėgstamiausia Gitano Nausėdos knyga: „sakė taip per radiją dar tada kai prezidentu nebuvo. O jis taigi daug apie knygas nutuokia, kolekcionuoja jas“. Po tokios reklamos tikrai teko pirkti.

Adam Kay – „Dabar tau skaudės“

Gydytojų darbas sunkus. Nežmoniškai sunkus. Budėjimai, viršvalandžiai, stresas, graužatis, kad ne viską iki galo padarei tam, kad išgelbėtum gyvybę, maži pinigai (nors su tuo gal ir galima ginčytis – tiesiog pinigai maži, jei dirbama vien tik valstybiniame sektoriuje), nuovargis, ilgi studijų metai. Kraujas, mirtys, skausmas. Tam reikia pasišventimo.

Adam Kay knyga yra juokingų (ir šokiruojančių) pasakojimų apie gydytojo rezidento darbą rinkinys, ir jis tikrai puikiai valdo klaviatūrą. Deja, to negalėčiau pasakyti apie lietuvišką vertimą, nes jis tikrai daugelyje vietų trukdė skaityti. Douchebag nėra „dušas“, o bernvakario nereiktų vadinti „viengungių vakarėliu“. Jei ne vertimas, knygai būtų galima skirti aukščiausius balus. Net jei kai kuriose vietose skaityti šlykštoka, bet juk tokia nepasaldinta gydytojų darbo kasdienybė.

Ši knyga privers susimąstyti, kas iš tiesų motyvuoja žmones: pasitenkinimas išgelbėjus gyvybę žymiai svarbesnis nei pinigai ar ramesnis darbo tempas. Turbūt padeda ir tai, kad šiame darbe visada matai prasmę – tai ne maigyti klaviatūrą ir stumdyti Excelio celes kuriant naują finansinę ataskaitą ar duomenų bazės dokumentaciją, kurios galbūt niekas neskaitys. Tiesiog nepalyginama.

Kristina Sabaliauskaitė – „Petro imperatorė“

Antrosios Rusijos imperatoriaus Petro I-ojo žmonos Martos Skowronskos istorija tikrai įdomi: tėvai lyg nuo Minsko (nors iki galo to niekas negali įrodyti), augusi Latvijoje Baltijos vokiečių šeimoje, karo su švedais metu paimta į nelaisvę, sekso vergė, tampa caro meiluže ir galų gale – imperatoriene (tiesa, valdo tik porą metų). Neraštinga pelenė „iš Vakarų“, pakilusi iki carienės.

Išraitytų ilgųjų Sabaliauskaitės sakinių šioje knygoje nėra – visgi tai pačios Martos pasakojimas, o ji kalba neįmantriai, reikalui esant ir nusikeikdama. Gaila tik, kad pati istorija pasirodė gana nykoka – o potencialo ryškiai papasakoti visas Rusijos dvaro intrigas ir įtaigiai atskleisti Rusijos mentalitetą juk buvo. Na taip, ne kartą minima, kad jie prasigėrę barbarai, mušantys žmonas ir valdantys žiaurumu bei absoliučiu galios demonstravimu, bet veikėjai kažkokie simplistiniai, karikatūriški. Gal jie taip ir turėjo atrodyti iš neraštingos imperatorienės požiūrio kampo, bet atrodo, kad visgi tai gali būti ir rašytojos kaltė.

Kažkiek skaitant nervino ir nuolatinis imperatorienės aikčiojimas apie idealų Vilnių – lyg tai būtų Vakarų civilizacijos bamba. Lietuvių skaitytojui gal ir malonu, bet kai Petras I-asis kviečiasi italų architektus ir perka ispaniškus koklius Sankt Peterburgo statybai, nes nori, kad rūmai būtų panašūs į tokius, „kokie būna Vilniuje“ – emm… kažkas čia perspausta ir nebetikra.

Aišku, didžioji Sabaliauskaitės knygų vertė yra daugybė istorinių detalių (tiesa, nevisada lengva atrinkti, kurios yra tikros, o kurios pagražintos – visgi tai ne istorinis traktatas): visada malonu skaityti apie žinomas vietas ir įsivaizduoti, kaip ir kuo ten gyveno žmonės. Kiek sunkiau su veikėjų asmenybių gyliu ir laikmečio dvasios pajutimu: romantizuotos praeities detalės turi polinkį tapti tikru daiktų mišku, silva rerum, per kurio tankmę nebesimato gamtos grožio.

Česlovas Milošas – „Isos slėnis“

Šiek tiek gėda, kai Nobelio literatūros premijos laureatas užaugęs Lietuvoje, o aš nesu skaitęs jokios jo kūrybos. Spragą užtaisiau, bet gana sunkokai.

„Isos slėnis“ – tai tarpukario Lietuvos kaimas Milošo vaikystės akimis. Su ryškiais personažais, suskilusia visuomene, dar ne iki galo išvarytais velniais. Dvare augantis ir labiau lenkas nei lietuvis berniukas sunkiai ieško savo vietos: nei jis gali didžiuotis savo šeima, kuri net savo šlėktišką išdidumą baigia prarasti, nei savo pasiekimais medžioklėje. Tikriausiai dalį to galima nurašyti paauglystės savasties paieškoms, bet vis nepaleidžia jausmas, kad jis taip ir liks čia nepritapėliu, kad ir koks gražus ir romantiškas tas Isos slėnis.

Iš tiesų, labai gerai suprantu, kodėl Česlovo Milošo kūryba verta Nobelio: kai poetas rašo prozą, ji gaunasi raiški ir vaizdinga. O kur dar sugebėjimas į kelis šimtus puslapių sudėti tokią galybę tarpukario Lietuvos temų: lenkai ir lietuviai, turtas ir skurdas, vaikai ir suaugę, mergos ir klebonai, senieji pagonių velniai ir krikščionybė, šlėktiška aukštuomenė ir valstietija, dvarų nuosmukis ir žemių „parceliavimas“. Spalvinga, jautru, perlieta gaivališka tautos sąmone, su daug vaikiško romantizavimo, kuris pamažu blėsta su gyvenimo patirtimi. Bet skaičiau sunkiai. Neprilipo. Likau nepritapęs, kaip ir pagrindinis knygos veikėjas Tomas.

Kaip galvoja prancūzai

Galvojau, kad ši knyga bus lengvesnė, nes tikėjausi kažko panašaus į Kate Fox knygą „Watching the English“. Sudhir HaareesinghHow the French Think: An Affectionate Portrait of an Intellectual People“ pasirodo gana sunkiai kramtomas tomas apie prancūzų filosofinę mintį bei jų mąstymo šablonus.

Prasibrovus pro gana sudėtingą, kone akademinę kalbą, įdomių įžvalgų knygoje tikrai galima rasti. Prancūzai piešiami kaip gilūs intelektualai, bet kartu ir kontrastingai priešinami su anglo-saksiškaja minties mokykla: britai ar amerikonai žymiai praktiškesni, jiems labiau svarbios ne patrauklios filosofinės utopinės konstrukcijos, o tai, kas veikia realybėje. Britai, prancūzų akimis, yra per daug pragmatiški, per daug užsiėmę pinigų darymu, kai patys prancūzai save laiko protingesniais, gebančiais galvoti apie tokiu dalykus, kaip tautų draugystė, brolybė, pinigus laiko vulgariais, ir geriau imasi revoliucijos siekiant įgyvendinti utopiją nei nuosekliai dirba link savo tikslų.

Vienas įdomiausių skyrių yra paskutinis, kuriame rašoma apie dabartinę prancūzų filosofinės minties situaciją. Jei dar ano amžiaus viduryje prancūzai buvo visiem įdomūs (daug kas skaitė Camus, Baudrillardą ir pan.), tai paskutinius kelis dešimtmečius jokių ryškių asmenybių prancūzų rašytojų bei filosofų tarpe nebeliko. Taip, knygos vis dar rašomos, leidžiamos prancūzų kalba, bet jos retai pasiekia bestselerių sąrašus už Prancūzijos ribų, jos lieka lokalios. Panašiai ir su prancūzišku mokslu: jei prieš šimtmetį ar kiek seniau prancūzai garsėjo savo mokslininkais (Pasteras, Kiuri, etc), tai dabar net Prancūzijos universitetai vargiai gali konkuruoti su kitų Europos šalių mokslo įstaigomis. Ir kas gali paminėti kokį labai sėkmingą pastarųjų metų prancūzų išradimą? Nebelabai kas.

Visas šis nuosmukis Prancūzijoje kelia tam tikrą tautos depresiją. Jeigu prieš šimtmetį ar kelis prancūzai buvo pati stipriausia intelektuali jėga pasaulyje, formavusi tautų vertybes (tereikia prisiminti, kokia svarbi pasaulio minties raidai buvo Prancūzijos revoliucija), tai dabar jie jaučiasi likę niekam neįdomiame užribyje. Dar prieš šimtą metų carinėje Rusijoje aukštuomenėje buvo gero tono ir išsilavinimo ženklas šnekėti prancūziškai, o dabar tai visiškai pakeitė anglų kalba. Kultūriškai prancūzai pralaimėjo, ir, deja, kol kas nelabai turi ką pasiūlyti naujo.

Robertas Luisas Stivensonas Samoa salose

Ši Joseph Farell knyga apima dvi man neįprastas temas: škotų rašytojo Roberto Luiso Stivensono, kuris žymus tuo, kad parašė „Lobių salą“ gyvenimą bei atokių Ramiojo vandenyno Samoa salų istoriją. Pasirodo, ieškodamas geresnio klimato savo sveikatai taisyti, rašytojas daug plaukiojo po Ramųjį vandenyną ir galų gale nusprendė apsistoti Samoa salose, kuriose iki pat mirties pragyveno ketverius metus. Vietiniams gyventojams jis labai patiko, iki šiol jis ten labai gerbiamas, jo name įrengtas muziejus, o kapavietė iš pagarbos slepiama – atvykęs į Samoa salas Stivensonas labai kritiškai vertino JAV, Vokietijos bei Britanijos politiką Samoa atžvilgiu, tapo kone Samoa tautos patriarchu, nes nuolat žiūrėjo jų interesų.

Nors knygoje nemažai rašoma ir apie Stivensono literatūrinį palikimą, jo romanų polineziškus bei škotiškus motyvus, mane visgi labiausiai domino gyvenimas Samoa XIX amžiaus pabaigoje. Viktorijos laikų džentelmenų akimis Ramiojo vandenyno salelių gyventojai turėjo romantizuotą įvaizdį: dirbti jiems beveik nereikėjo, mat palmės be jokio įdirbio užaugindavo vaisius, šilta, merginos vaikšto plikomis krūtinėmis, žmonės linksmi, pasipuošę gėlėmis, dainuoja, šoka. Rojus žemėje, su seksualine laisve ir moraliniu laisvumu. Užtenka prisiminti kad ir žymiausią Pietų jūrų faną dailininką Gogeną, kuris išsikraustė gyventi į Tahitį.

Kita vertus, Stivensonas išliko gilus kalvininstas ir moralinių nuolaidų nedarė niekam: seksualinės neištikimybės netoleravo, jei tarnai ar artimieji turėdavo nuotykių su vietinėmis Samoa merginomis, tai jiems tekdavo sumokėti pilną nuodėmės kainą ir būti išvytiems iš namų. Britų džentelmenui labai keistai atrodė Samoa gyventojų santvarka, kuri buvo tam tikra komunizmo forma: privačios nuosavybės nebuvo. Tiesa, juk ir mes šeimose neskirstom kas tavo ir mano, o visi naudojamės bendrais daiktais, tiesiog Samoa gyventojų „šeima“ buvo ištisas klanas, apimantis daugybę žmonių. Aišku, tai sukeldavo daug nesusipratimų tarp vietinių ir vakariečių: nuperki tarnams gražius patogius drabužius, ir, žiūrėk, jau kitą dieną jais vilki koks jų giminaitis, o tavo tarnas vėl plikas. Dėl tokio plataus nuosavybės dalinimosi mažai kas stengėsi intensyviau dirbti: darbo vaisiais naudosis visa giminė, o dirbti teks tik tau pačiam, tad nėra čia ko plėšytis.

Tuo metu Samoa politinė santvarka buvo gana sudėtinga: nors teoriškai jie buvo nepriklausomi, jiems vadovavo Vokietijos, JAV ir Britanijos atstovai. Aukščiausiu teisėju buvo paskirtas švedas, bet kad ir kaip ten būtų, visa politika buvo tvarkoma vakariečių rankomis ir prioritetais. Vietiniai klanai turėjo savo vadus, tačiau vienvaldžio karaliaus nelabai buvo: o jei toks ir norėdavo atsirasti, kildavo pilietiniai karai, nusinešdavę dešimtis gyvybių (ginkluoti konfliktai, kai kariaujama su tik su ietimis, nėra labai brutalūs, jei nekreipsime dėmesio į tai, kad laimėtojai nurėždavo pralaimėtiesiems galvas ir parsinešę jas namo džiugiai iškeldavo ant baslio kiemo viduryje). Stivensonas rašė daug laiškų į pasaulio laikraščius apie ydingą kolonijinę politiką, kritikavo ją, siekė, kad vietiniai turėtų kuo daugiau teisių. Dėl to jis buvo visų vietinių labai gerbiamas ir toks išlieka iki šiol. Samoa tebėra nepriklausoma (išskyrus vakarines salas, kurios priklauso JAV), nors tam tikriausiai daug įtakos turėjo Pirmasis pasaulinis karas – tikėtina, jog Samoa būtų tapusi Vokietijos kolonija.

David Sedaris: „Naked“

Šią knygą radau naujai atrastame Joe Sandoe knygyne Londone: tas trijų aukštų suspaustas knygynėlis kimšte prikimštas įvairiausių įdomių knygų. Viskas sugrūsta nugarėlėmis į pirkėją, tad esi priverstas jas traukioti, vartyti ir nepajauti, kad jau į krepšį susirinkai tiek keistenybių, kad kelionei namo teks pirktis naują lagaminą. Taip ir turi atrodyti idealus knygynas.

Tad naršant po lengvesnių skaitalų skyrių pastebėjau, kad jame yra gal penkerios David Sedaris knygos. Apie šį humoro rašytoją nieko nebuvau girdėjęs, tad nusipirkau vieną jo knygą paragavimui. Visgi bendrai didelio įspūdžio David Sedaris nepadarė: tiesiog gal tai kiek kitokio stiliaus humoras nei man patinka. Nors pats titulinis apsakymas „Naked“ apie autoriaus atostogų savaitę nudistų kolonijoje labai geras: tiek juokingas, tiek verčiantis pagalvoti apie kūną, įvairius tabu, apie visuomenę ir apie stereotipus – užskaitau.

Tikriausiai kitų David Sedaris knygų neimsiu skaityti. Deja, neprilipo.

Madeline Miller: „Circe“

Senovės graikų mitologijos mėgėjams ši knyga – tikras skanumynas. Na, bent jau antroji jos pusė, kai jau pagaliau nimfa Kirkė susitinka su Odisėju. Per pirmąją knygos pusę stūmiausi ne taip greitai, nes atrodė, jog rašytoja skuba papasakoti absoliučiai visus graikų mitus, kuriuose minima Kirkė: Prometėjo, atnešusio žmonėms ugnį, Ikaro, pakilusio per arti saulės, Minotauro, uždaryto labirinte, Scilės, rijusios jūreivius, istorijos. Net nelabai aišku, kokią tai turi reikšmę Kirkės personažui – herojai ir pasakojimai per daug greitai keičia vienas kitą, o knyga pradeda panašėti į vadovėlį.

Bent jau iki tol, kol į Kirkės salą neatvyksta Odisėjas – nuo tada nebegalėjau knygos padėti į šalį. Įvykių vis dar daug, bet jie surišti vienu siūlu, daug netikėtų posūkių, pačios Kirkės ir kitų personažų charakterio pasikeitimų. Puikus lengvas vasariškas skaitinys. Matyt, ne veltui tapęs bestseleriu.

Rūta Oginskaitė. „Gib a kuk. Žvilgtelėk“

Perskaičius KanovičiausMiestelio romansą“, žmona tuoj pat nupirko ir Rūtos Oginskaitės pokalbių su Kanovičių šeimyna knygą „Gib a kuk. Žvilgtelėk“.

Kadangi Kanovičius man buvo visiškai naujas atradimas, tai ir šioje knygoje radau daug ko naujo – pasirodo, jis labai produktyvus rašytojas, scenaristas ir netgi poetas. Daug girdėtų kūrinių pavadinimų nebuvau su juo susiejęs, o pasirodo, kad jo rankos prie jų daug prisidėję („Niekas nenorėjo mirti“, „Nusišypsok, mums, viešpatie“, …). Kuklus, inteligentiškas, nesusireikšminęs: pokalbiuose jaučiasi platus apsiskaitymas ir nuoširdi šiluma.

Taip pat knygoje sužinojau ir tai, jog Grigorijus Kanovičius buvo aktyvus Sąjūdžio dalyvis, išrinktas į Tarybų Sąjungos aukščiausiąją tarybą kartu su kitais Sąjūdiečiais. O kartu jis ir žydų kultūros puoselėtojas, buvęs bendruomenės pirmininkas, išlaikantis šiltus jausmus Lietuvai: kiekviena tauta yra kaip upė, ir joje būna ne vien vandens, bet ir visokių nuosėdų, tad ir kiekvienoje tautoje atsiranda įvairiausių blogiečių, bet dėl jų negalima kaltinti visos tautos.

Beje, knygoje labai šiltai atsiliepiama apie Saulių Šaltenį ir jo kūrybą. Matyt, reikės atrasti ir šį lietuvių autorių.