Madeline Miller: „Circe“

Senovės graikų mitologijos mėgėjams ši knyga – tikras skanumynas. Na, bent jau antroji jos pusė, kai jau pagaliau nimfa Kirkė susitinka su Odisėju. Per pirmąją knygos pusę stūmiausi ne taip greitai, nes atrodė, jog rašytoja skuba papasakoti absoliučiai visus graikų mitus, kuriuose minima Kirkė: Prometėjo, atnešusio žmonėms ugnį, Ikaro, pakilusio per arti saulės, Minotauro, uždaryto labirinte, Scilės, rijusios jūreivius, istorijos. Net nelabai aišku, kokią tai turi reikšmę Kirkės personažui – herojai ir pasakojimai per daug greitai keičia vienas kitą, o knyga pradeda panašėti į vadovėlį.

Bent jau iki tol, kol į Kirkės salą neatvyksta Odisėjas – nuo tada nebegalėjau knygos padėti į šalį. Įvykių vis dar daug, bet jie surišti vienu siūlu, daug netikėtų posūkių, pačios Kirkės ir kitų personažų charakterio pasikeitimų. Puikus lengvas vasariškas skaitinys. Matyt, ne veltui tapęs bestseleriu.

Rūta Oginskaitė. „Gib a kuk. Žvilgtelėk“

Perskaičius KanovičiausMiestelio romansą“, žmona tuoj pat nupirko ir Rūtos Oginskaitės pokalbių su Kanovičių šeimyna knygą „Gib a kuk. Žvilgtelėk“.

Kadangi Kanovičius man buvo visiškai naujas atradimas, tai ir šioje knygoje radau daug ko naujo – pasirodo, jis labai produktyvus rašytojas, scenaristas ir netgi poetas. Daug girdėtų kūrinių pavadinimų nebuvau su juo susiejęs, o pasirodo, kad jo rankos prie jų daug prisidėję („Niekas nenorėjo mirti“, „Nusišypsok, mums, viešpatie“, …). Kuklus, inteligentiškas, nesusireikšminęs: pokalbiuose jaučiasi platus apsiskaitymas ir nuoširdi šiluma.

Taip pat knygoje sužinojau ir tai, jog Grigorijus Kanovičius buvo aktyvus Sąjūdžio dalyvis, išrinktas į Tarybų Sąjungos aukščiausiąją tarybą kartu su kitais Sąjūdiečiais. O kartu jis ir žydų kultūros puoselėtojas, buvęs bendruomenės pirmininkas, išlaikantis šiltus jausmus Lietuvai: kiekviena tauta yra kaip upė, ir joje būna ne vien vandens, bet ir visokių nuosėdų, tad ir kiekvienoje tautoje atsiranda įvairiausių blogiečių, bet dėl jų negalima kaltinti visos tautos.

Beje, knygoje labai šiltai atsiliepiama apie Saulių Šaltenį ir jo kūrybą. Matyt, reikės atrasti ir šį lietuvių autorių.

Will Storr: The Science of Storytelling

Istorija turi prasidėti kažkuo šiek tiek keistu, tam kad užkabintų nuo pat pirmo sakinio. Laikrodis mušė tryliktą valandą. Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip. Tada supažindinama su pagrindiniu veikėju – jis turi būti lengva pamėgti, jo bruožai turi būti tiek žmogiški, kad skaitytojui su juo būtų lengva susitapatinti. Kiekviena istorija – pagrindinio veikėjo transformacija. Gal jis turi kokią keistą savybę ar įsitikinimą, gal kitokį požiūrio tašką. Pradžioje tai jam turi gyvenime padėti ir tai tik sustiprina jo įsitikinimus. Gal jis manipuliuoja kitais žmonėmis, gal meluoja, gal jis laiko save tobula dievybe, ir tai jį vis gelbsti. Tada – krizė. Pagrindinio veikėjo įprastinis modus operandi nebeveikia. Jis arba pasikeičia ir tampa kitu žmogumi su kitokiais įsitikinimais, arba žlunga taip ir nepasikeitęs. Tvarka atstatyta, negerieji nubausti, istorija gali pasibaigti.

Will Storr savo knygoje apie istorijų pasakojimą įtikinamai pateikia šiuos pagrindinius istorijų archetipus, pasakoja, kas sudaro gerą istoriją ir tai iliustruoja įvairių žinomų romanų pavyzdžiais. Gal nieko ir labai naujo, bet gana sistemiška ir koncentruota. Privertė į pastaruoju metu skaitytus romanus kiek kitu kampu, pamatyti jų struktūrą ir iš ko jie padaryti.

Nick Bostrom: „Superintelligence“

Kai perskaičiau Max Tegmark’o „Life 3.0“, buvau piktas – tema įdomi ir aktuali, bet skaitai ir supranti, kad autoriui kompetencijos dirbtinio intelekto klausimais mažokai. Tad ėmiausi Nick Bostromo knygos „Superintelligence“, nes ją dauguma laiko žymiai rimtesne.

Šioje knygoje esminiai skyriai yra patys pirmieji, kuriuose diskutuojama apie tai, kada (ir ar iš vis) įmanoma pasiekti dirbtinio intelekto sprogimą: kada jau turėsime tokį dirbtinį intelektą, kuris pats besimokydamas mus aplenks savo protu. Visi kalbinti ekspertai teigė, jog arba po kokio šimtmečio, arba niekada. Likusi didžioji knygos dalis yra „kas būtų, jeigu būtų“ pasvarstymai, kurie gal ir įdomūs ir arčiau žemės nei Max Tegmarko svaičiojimai apie Daisono sferas, bet vis tiek palieka intelektualinio savismaginimosi prieskonį.

Manau, kad didžiausia problema, jog į dirbtinį intelektą žiūrima kaip į technologinę problemą, neturint filosofinio pagrindo. Vien dėl to Asimovas robotizacijos klausimais gali pasakyti žymiai daugiau nei Bostromas – ir Asimovo apysakos net po penkiasdešimties metų atrodo aktualesnės. Dirbtinio intelekto suvaldymas nėra vien tik mechaninis technologinis sprendimas – tai žymiai gilesnė problema. Mes juk net nežinome, kaip dirbtiniam intelektui suformuluoti optimizacijos uždavinį: nepakanka pasakyti, jog norime, kad žmonija būtų laimingesnė, nes iš karto kyla klausimas, kaip tą laimę apibrėžti ir išmatuoti. Ir čia algoritmai bejėgiai.

Knygoje yra ir daug keistokų bei naivokų svarstymų apie žmoniją: kaip čia juos suvaldyti, kad kas nors piktybiškai neimtų kurti pavojingo dirbtinio intelekto. Sako, tereikia tik tvirto susitarimo ir melo detektoriaus, tik skaitant neapleidžia toks jausmas, kad autorius nelabai supranta, kaip veikia pasaulis, ir iš istorijos nėra daug ko išmokęs: galėjai tartis kiek tik nori, bet atominę bombą vis tiek visi susikūrė, kas tik labai norėjo. O melo detektorius, kaip techninis sprendimas irgi itin naivus – ar bent įmanoma tiksliai apibrėžti, kas yra melas, o kas tiesa?

Joseph Frank: Vilnius XIX amžiuje. Atsiminimai

Suvalgiau šią storoką knygą per dvi dienas. Ne visos dalys buvo labai įdomios, kai ką norėjosi praleisti, bet Vilniaus gyvenimas XIX amžiaus pradžioje atsiskleidė ryškiomis spalvomis. Josefas Frankas – garsus austrų kilmės gydytojas, pakviestas į dėstyti medicinos į Vilniaus Universitetą. Į Vilnių jis atvyko kartu su savo tėvu, dar žymesniu gydytoju, kuris Vilniuje užsibuvo tik labai trumpai, mat jam greitai buvo pasiūlyta kraustytis į Peterburgą ir tapti asmeniniu caro šeimos gydytoju. O sūnus liko Vilniuje, ir praleido čia nemažai laiko.

Pasaulio mačiusiems Frankams Vilnius atrodė gūdi provincija. Medicinos lygis itin prastas, Universiteto profesoriai ganėtinai tamsūs, socialinis gyvenimas liūdnokas. Frankams reikėjo kovoti ir su davatkišku tamsuoliškumu: Vilniaus ligonines valdė vienuolės, kurių medicinos žinios buvo skurdžios – bet ir naujovių jos nenorėjo įsileisti. Frankas rengdavo labdaros pokylius, teatro vaidinimus, kurių metu surinktos lėšos buvo skiriamos labdarių organizacijai, skiepijo vaikus, skirdavo nemokamų vaistų neturtingiesiems. Skaitai ir žaviesi žmogumi, kuris tiek sugeba daug nuveikti, tiek daug suorganizuoti ir sukurti. Jeigu jis tik mato kokią problemą, tai imasi ją spręsti nelaukiant paramos iš išorės. Prastas mokslo lygis universitete? Imam organizuoti medicinos draugiją, kuri vers medicininius užsienio mokslininkų straipsnius. Niekas nesiima rūpintis ligoniais? Steigiam prie universiteto ligoninę – bus kur studentams praktikuotis. Mažai mieste pramogų? Steigiam teatrą. Dar labdarai pinigų surinksim.

Knygoje įdomiai atskleidžiamas ne vien Vilniaus aukštuomenės ir elito gyvenimas, bet ir to meto medicinos mokslas: nors vis dar viskas pirmiausia gydoma kraujo nuleidimu, medicina jau kažkiek tapusi rimtesniu mokslu, nagrinėjamos ligų priežastys, būtinai daromi skrodimai, bandom aiškintis, kaip veikia žmogaus kūnas. Įdomi ir to meto Vilniaus akademinė aplinka: neseniai Vilniui perėjus Rusijai, dauguma profesūros nepalaikė naujosios valdžios, buvo palaikomas lenkiškas patriotizmas. Kadangi Frankas buvo kviestas Rusijos aukštuomenės, jo lojalumas buvo caro pusėje, tad kartais tame irgi būdavo nesusikalbėjimų.

Džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą – XIX amžiaus pradžios Vilnius tapo spalvingesnis ir ryškesnis.

Miglė Anušauskaitė: „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“

Apie Greimą ir jo semiotikos teorijas nelabai ką iki šiol esu girdėjęs, ir, jei ne šie komiksai, tikriausiai ir toliau nieko nebūčiau žinojęs. Na, gal ir viena ausim apie tai, kad lyg ir teoriškai jis kažką panašaus veikė kaip Umberto Eco: tyrinėjo visokias tekstus ir ieškojo gilių prasmės ženklų.

Lietuviškam komiksui papasakoti ką nors prasmingo tokia sunkia semiotikos tema yra nemenkas iššūkis, ir Miglė su juo puikiai susidorojo. Komiksas smagus ir įdomus, praryjamas per vieną trumpą vakarą. O kai jau jį praryji, jautiesi daug ko sužinojęs ir bent trečdaliu paprotingėjęs – ko daugiau ir norėti. Jei būtų tokių komiksų serija apie kitus mokslus ir asmenybes, pirkčiau negalvodamas.

Visgi pati Greimo semiotika palieka tokį dviprasmį jausmą: ji kažkur klaidžioja tarp filosofijos, itin sudėtingų terminų (turiu tam kažkokią alergiją, nes kai viskas pavadinta keistais žodžiais, labai sunku atskirti vertingas kruopas nuo pezalų), kalbos tyrinėjimų ir ar tik ne pseudo-mokslo (Viską galima suvesti į vieną naratyvą? Na gal. Bet kažkaip per paprasta). Bent jau Umberto Eco stovi arčiau žemės, o gal tiesiog geriau moka save pateikti.

Nicholas Reeves – „Akhenaten: Egypt’s False Prophet“

Dar mokyklos laikais turėjau tam tikrą obsesiją Senovės Egiptui. Faraonai atrodė tokie dieviški, tiek toli pažengę, lyginant su kaimynais, tiek daug pasiekę civilizacijoje ir kultūroje. Sąsiuvinyje paišydavausi hieroglifus ir skaitydavau visas knygas, kur tik buvo minimas Egiptas.

Turbūt pati mįslingiausia asmenybė Senovės Egipto istorijoje yra faraonas Achetatonas: jis kone pirmasis, nustūmęs visus senuosius dievus, perėjo prie monoteizmo. Amonas Ra ir visas dievų panteonas liko senojoje sostinėje, o Achetatonas ėmėsi kurti Atono kultą – nuo šiol vienintelis dievas turėjo būti saulė Atonas ir jo įsikūnijimas pasaulyje pats faraonas (ir jo karalienė Nefertitė). Savaime suprantama, tokios revoliucijos negalėjo apsieiti be pasekmių. Buvo sugriauti esami galios centrai, buvo išleista daug resursų naujų struktūrų kūrimui, tad nenuostabu, kad šis perversmas ilgai neišsilaikė: valstybė buvo prie bankroto ribos, o nustumtieji žymiai kaupė pagiežą naujajai tvarkai. Po Achetatono mirties kelis metus dar valdė Nefertitė ir jo sūnus Tutanchamonas (kuris žymus jau vien tuo, kad jo kapą pavyko rasti beveik nepaliestą), bet jau tuomet buvo jaučiamas aiškus noras grįžti prie senosios tvarkos.

Achetatonas įvairių autorių pateikiamas labai skirtingai: pamenu, kažkurioje tarybinėje knygoje jis piešiamas vos ne kaip „kovotojas už liaudį“ – lyg ir bandęs nustumti nuo valdžios korumpuotus žynius ir taip prisigretinti prie paprasto žmogaus. Dar kažkurioje vaikystėje skaitytoje knygoje jis piešiamas kaip silpno proto keistuolis, kurio vis tiek visi turėjo klausyti, nes jis gi dievas, o dievo žodžiais neabejojama. Šios knygos požiūris kiek nuosaikesnis, Achetatonas yra gudrus politinis manipuliatorius, sutramdęs kitus, jam prieštaraujančius galios centrus, bet už tai sumokėjęs didelę kainą ir šalį privedęs prie chaoso. Pagrindinis šios politinės kovos įrankis buvo savo asmenybės kulto įtvirtinimas: vienintelis dievas gal ir Atonas, bet su juo galima bendrauti tik per patį faraoną – o galų gale faraonas yra tikrasis saulės įsikūnijimas, panašiai kaip Jėzus Kristus irgi toks pats dievas kaip Dievas Tėvas.

Įdomus ir Nefertitės vaidmuo: ji, kaip dievo sutuoktinė, tapo trečiąja dieviškosios trejybės dalimi, ir, mirus Achetatonui – pilnateise faraone. Tiesa, neilgam, nes tuo metu politinė situacija Egipte nebuvo iš lengvųjų. Šios istorijos dalies dar nebuvau girdėjęs, tad buvo įdomu apie ją sužinoti.

Umberto Eco – „Faith in Fakes: Travels in Hyperreality“

Tai jau trečia mano skaityta Umberto Eco esė knyga. Prieš dešimtmetį skaičiau „How to Travel with Salmon“ – tuo metu patiko; prieš pusantrų – „Pape Satan Aleppe“ – gal ir nieko, o ši – ne itin užkabino. Kai kuriuos straipsnius suskaičiau visai su malonumu, bet kai kuriems man pritrūko jėgų reikiamai stipriai sukaupti dėmesį: visgi man labiausiai limpa arba jo labiau moksliškesnės knygos („Atviras kūrinys“, „Tobulos kalbos paieškos Europoje“), arba grožinė literatūra: 1970-aisiais rašytuose komentaruose Italijos publicistikoje pilnai nepagaunu kultūrinio konteksto (na, žinau, kas buvo Aldo Moro ir raudonosios brigados, bet toks jausmas, kad you had to be there), o giliame intelektualiniame diskurse jaučiuosi silpnas skęstantis plaukikas. Mėgavimosi mažai, tik nuolatinė baimė, kad pamesiu mintį.

Real heroes, those who sacrifice themselves for the collective good, and whom society recognizes as such (maybe some time later, whereas at the time they are branded as irresponsible outlaws), are always people who act reluctantly. They die, but they would rather not die; they kill, but they would rather not kill; and in fact afterwards they refuse to boast of having killed in a condition of necessity. […]

The real hero is always a hero by mistake; he dreams of being an honest coward like everybody else. If it had been possible, he would have settled the matter otherwise, and without bloodshed. He doesn’t boast of his own death or of others’. But he doesn’t repent. He suffers and keeps his mouth shut; if anything, others then exploit him, making him a myth, while he, the man worthy of esteem, was only a poor creature who reacted with dignity and courage in an event bigger than he was.

Umberto Eco, „Faith in Fakes: Travels in Hyperreality“

Iš knygos labiausiai įstrigusi viena mintis, kaip tik aktuali rinkimų proga: tikrieji herojai ir tautos gelbėtojai nesiveržia jais būti ir nesimuša į krūtinę žadėdami šviesų rytojų. Tikru lyderiu tampama iš bėdos, o tie, kas skelbiasi lyderiais tėra apsišaukėliai. Kaip (ironiškai, bet visgi teisingai) sakė Douglas Adams, jokiu būdu negalima leisti, kad sugebantys save padaryti prezidentais tokiais jais taptų. Gal dėl to ir Platonas savo idealioje valstybėje siūlė vadovu padaryti atsitiktinį žmogų, kuris visai valdžios nesiekia, o į ją žiūri kaip į kančią ir tarnystę.

It is a well-known fact that those people who must want to rule people are, ipso facto, those least suited to do it… anyone who is capable of getting themselves made President should on no account be allowed to do the job.

Douglas Adams, „The Hitchhiker’s Guide to the Galaxy“

Robert Byron: „The Road to Oxiana“

1933-iaisiais anglas Robert Byron išsiruošė į beveik metus trukusią kelionę į po Iraną ir šiaurės Afganistaną, ten kur teka upė Amudarja, graikiškai vadinta Oksu (todėl ir „kelias į Oksianą“). Šios kelionės dienoraštis tapo kone pirmąja tokia nusisekusia kelionių knyga pasaulyje, ir neveltui. Knygoje daug humoro, aštrių posakių, pastebėjimų apie politiką, persų bei afganų gyvenimo būdą, o ir pati kelionė ne ka prastesnė už geriausias „Top Gear“ serijas. Tik autorius keliauja po svetimas ir jau tuo metu pavojingas šalis be didelės palaikymo komandos, vis įveikdamas gamtos stichijas, nepatiklius valdininkus, ir kitokias kliūtis. Robert Byron turėjo labai gerą architektūrinį išsilavinimą ir jo pagrindinis kelionės noras buvo pamatyti centrinės Azijos senuosius architektūros paminklus. Jis juos taip meistriškai aprašo, kad sekant jo kelionę knygos puslapiais pradedi gailėti to, kad per beveik šimtą metų Afganistanas netapo nei kiek ramesnis nei patogesnis kelionėms. O juk imtum ir būtinai aplankytum. Gal visgi tam tiktų šiaurės Iranas ar Samarkandas su Buchara.

We seem to be approaching a mediaeval tyranny of modern sensibilities. There was a diplomatic incident when Mrs. Nicolson told the English public she could buy no marmalade in Teheran.

[…]

Poor Asia! Everything boils down to the inevitable nationalism, the desire for self-sufficiency, the wish to cut a figure in the world and no longer be called interesting for lack of plumbing.

Robert Byron, „The Road to Oxiana“

Knygoje atsiskleidžia ir įdomios persų bei afganų savybės. Keliauta tokiu laiku, kai nacionalizmo idėjos dar tik pradėjo stiprėti, bet tautinė savimonė dar labai jautri: neduok dieve paminėsi, jog Iranas toks atsilikęs, jog ten neįmanoma gauti marmelado – gali susilaukti tarptautinio skandalo. Visi įtarūs, visi užsieniečiai sekami, nors tai ne itin sunku padaryti, nes užsieniečiai į tuos kraštus normaliai neužsuka. Jei patekai į tuos kraštus, tai tikriausiai verslo reikalais, todėl tikriausiai esi turtingas. Jei ten keliauji net ne verslo reikalais, tikriausiai esi pasakiškai turtingas – todėl vietiniai į tave žiūri kaip į pinigų kapšą, kurį reikia numelžti, išsunkti ir visaip kitaip išnaudoti iki pat pabaigos: ką žinai, gal tokių galimybių gyvenime daugiau ir nebepasitaikys.

Didinga architektūra ir istorija afganų nežavi, jie su persais rungtyniauja, kas pirmas toliau nužengs moderniame pasaulyje. Abi tautos nori, kad niekas jų nelaikytų atsilikusiomis, bet dėl to dažnai savo pastangas švaisto norui neaišku kuo nustebinti pasaulį (ar bent jau, autoriaus nuomone, tokia politika vyravo šacho valdomame Irane 1930-aisiais, nors, gerai pagalvojus, pasikeitė ne viskas: dar ir dabar Iranui už viską svarbiau turėti atominį ginklą). Į kelius ir infrastruktūrą, į žmonių švietimą, mediciną ar pragyvenimo lygį investuojama mažai, bet visi labai išdidūs savimi ir neduok dieve juos kritikuosi. Aišku, gal niekas ir nenori, kad dar labiau pasipūtęs anglas jiem aiškintų kaip reikia gyventi.

Hermann Hesse: „Stiklo karoliukų žaidimas“

Iki kai kurių knygų reikia priaugti. Hesės „Stiklo karoliukus“ net kelis kartus bandžiau įveikti prieš kokį dešimt-penkioliką metų, bet vis nesėkmingai: lėtas, nuobodokas pasakojimas, beveik niekas knygoje nevyksta, nuobodu. O štai šiemet perskaičiau su didžiuliu malonumu – subrendau tiek, kad knygoje dėstoma gyvenimo filosofija bei lėta ir rami jos tėkmė kaip tik pataikė į dešimtuką.

Knygoje piešiamas žaidimų magistro Knechto („tarno“) paveikslas – kone idealaus lyderio istorija: darbštus, netrokštantis valdžios žmogus, nesimėgaujantis galia, kuklus, protingas, džiugiai prisiimantis likimo naštą. Skaitai ir lengvai įsivaizduoji, kad tokiu lyderiu ir pats norėtum tapti: visus įkvepiančiu, visiems padedančiu, visų gerbiamu tobulu pavyzdžiu. Ir tik knygos pabaigoje viskas kažkaip sugriūva: Knechtas mato grėsmes ordinui, bet nori nuo pareigų pasitraukti ir visko atsisakius tapti paprastu berniuko mokytoju. Bet tai jam nelemta, jo mirtis atrodo beprasmė. Tad ar teisingai jis pasielgė, bėgdamas nuo savo pareigos? Ar išsikvėpęs lyderis turi pasitraukti? Ar visgi sukandęs dantis toliau nešti savo naštą? Geros knygos tuo ir ypatingos, kad palieka daug klausimų, kuriuos nešiojiesi savyje dar ne vieną savaitę.

Yra knygoje ir kitų labai įdomių temų: pats stiklo karoliukų žaidimas ir jo ordinas gali simbolizuoti akademiją, religiją ar dar bet kokią bendruomenę. Ne visa tai, kas sena, ir kuo žavimasi, išlaiko vertę ir pagarbą, kiekviena tokia organizacija turi vis atsinaujinti, neužsidaryti į savo kiautą. Tai, kas kažkada buvo inovatyvu, laikui bėgant sustabarėja. Mokslas, kaip ir karoliukų žaidimo ordinas, lyg ir turi viršenybę prieš religiją, bet jis jaunas, jo tradicija žymiai trumpesnė, o mokslininkai, kaip ir stiklo karoliukų žaidėjai, dažnai žaidžia datomis ir apibrėžimais, nekreipdami dėmesio į esmę. Istorikams bei karoliukų žaidėjams svarbios datos ir mūšiai, o vienuoliui įdomiausia istorijoje užčiuopti tokius dalykus, kurie leidžia šaliai, organizacijai ar bendruomenei ilgai klestėti be didelių herojų ar asmenybių. Bažnyčia, skaičiuojanti savo amžių tūkstantmečiais, gyvena ne konkretaus popiežiaus asmenybė kultu, o bendromis vertybėmis.