Tag: Knygos

Valdas Rakutis. „Prieš panyrant į sutemas. Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“

Istorija, Knygos, Lietuva, , , 2 Comments

Knyga išleista labai gražiai, jos kalba paprasta ir populiari, bet, deja, tekstui ir mintims kokybės trūksta. Ši knyga man panaši į istorijos pamokas mokykloje: faktai veja faktus, įvykiai pasakojami be didesnio konteksto, su toli vedančiomis (nebūtinai teisingomis) išvadomis, bet nesuteikia tikro istorijos suvokimo. Autoriui istorijos gylio dažnai pritrūksta, istorinės asmenybės visiškai netikėtai keičia savo pažiūras, veikėjai matuojami XX amžiaus anachronistiniu tautiškumo požiūriu. Su priežasčių trūkumu tekste sutinka net pats autorius:

Ar Abiejų Tautų Respublikos likimas galėjo pasisukti kitaip, jeigu būtų atsiradęs stiprus lyderis? Pasakysiu taip: lyderių, protingų žmonių gal ir buvo. Bet kažkas atsitiko ne tik jiems, kažkas nutiko ir kolektyvinei sąmonei: tai, kas nesvarbu, tapo svarbu, o tai, kas svarbu – niekam nerūpėjo.

Valdas Rakutis, psl. 132

Na, norint suprasti istoriją ir reikia gilintis į šias priežastis, nes priešingu atveju – tai tik beprasmis datų rinkinys. Ir, deja, paviršutinės išvados „reikėjo mums būti mažiau korumpuotiems“ irgi nelabai naudingos, nes nesiūlo jokio realaus recepto. „Tau reiktų daugiau uždirbti, kad geresnį namą nusipirktum“ nepadeda suvokti esmės, kodėl mes prasčiau gyvenam.

Kitas erzinantis dalykas – kiekviename žingsnyje kišamas lietuviškas tautiškumas, priešinant jį su lenkiškumu, kai XVIII amžiuje apie tokią tautinę savimonę labai sunku kalbėti. Siekiant iškelti lietuvius privedama iki absurdo: štai Varšuva buvo lietuviška. Man tai skamba panašiai keistai, lyg sakyti, jog dabartinis Vilnius ir Lietuva yra sukurti kilusių iš Kauno: tikrai rasime iškilių asmenybių iš Kauno, kūrusių Lietuvą, bet jų identitetas pirmiausia – lietuvis, o ne kaunietis. Tie, kas dirba ir gyvena šiuolaikiniame Vilniuje nelaiko save pirmiausiai kauniečiais, tauragiškiais ar uteniškiais, priklausomai iš kurio krašto jie kilę – kuria ir stato Vilnių bei Lietuvą ir tiek. Taip ir Abiejų Tautų Respublika buvo bendras visų šlėktų reikalas, jų identitetas labiausiai susijęs su luomu, o ne tautybe. Taip, gyvenantis Lietuvoje turėjo kitokias privilegijas, galiojo kitas statutas, bet XVIII tautinės savimonės nebuvo, buvo savo interesų gynimas. Tautinis identitetas yra XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios reikalai. Na, bent jau man taip atrodo, nesu istorikas.

Gali būti, kad kiek su pastabomis persūdžiau, nes knygą skaičiau kaip tik tuo metu, kai žiūrėjau Timothy Snyder paskaitas apie Ukrainos istoriją: šalia šių Yale universiteto paskaitų ši knyga, deja, pasirodė silpnokai. Ir ypač tose vietose, kur buvo ką palyginti tiesiogiai.

Neal Ascherson: „Black Sea. Coasts and Conquests. From Pericles to Putin“

Geografija, Istorija, Knygos, , Leave a comment

Radau šią knygą kažkuriame Londono knygyne, berods kelionių skyriuje, tad tikėjausi kažko lengvesnio, bet tai pralenkė mano lūkesčius. Jau pradėjus skaityti šią knygą, pamačiau, kad ji yra ir Timothy Snyder Ukrainos istorijos paskaitų ciklo privalomų skaitinių sąraše. Ši knyga duoda labai gerą pagrindą besidomintiems Juodosios jūros regionu, joje labai daug vietos skiriama senovės Graikijai, persams, Bizantijai, skitams, sarmatams, slavams ir osmanams, totoriams, abchazams, mingrelams ir laziams, pasakojama apie civilizacijų skirtumus ir susidūrimus. Juodosios jūros pakrantės buvo apgyvendintos tūkstančius metų, jų istorijoje labai daug įvykių bei tautų. Todėl šiame kontekste visai keistai atrodo Putino teiginiai, jog Krymas ir Ukrainos Juodosios jūros pakrantės visada priklausė Rusijai: Kyjivo Rusia iki Krymo netempė, ten gyveno skitai ir Ponto graikai, o vėliau – totoriai.

Knygoje sužinojau daug naujų dalykų apie tokias valstybės kurias žinau tik iš Europa Universalis žaidimo: apie graikišką Trabzoną, apie vergų prekybą Azove ir Kaffoje, apie Theodoro valstybę. Daug informacijos ir apie Sakartvelo pakrantę, Abchaziją, į ten įkeldintus, o vėliau išvarytus mingrelus. Buvo įdomu paskaityti ir apie Lazų tautą, gyvenančią Turkijoje, nors kultūriškai artimą Sakartvelo mingrelams. Beveik iki šių dienų jie neturėjo savo rašto, o kol nėra rašytinės kultūros, tol ir beveik nėra nacionalinio indentiteto. Šį kurti sunku, kai net tautos šviesuoliai mano, jog geriausia visiems tiesiog mokytis turkiškai ir kuo greičiau išnaikinti savo kalbą, mat ji naudinga tik namie kalbant su vaikais nereikšmingomis temomis. Vienas vokiečių profesorius yra pasišovęs šiai tautai suteikti identitetą, bet jį turkai kaltina separatizmo ir neapykantos kurstymu. Ar etiška žadinti tautą, jeigu ji pati nenori keltis?

Gaila, kad ši knyga rašyta gana senokai, paskutinės jos dalys iš maždaug 2014-ųjų, bet Rusija joje beveik neminima. Juodosios jūros regionui pastarasis dešimtmetis buvo lemtingas.

Birutė Davidonytė, Dovydas Pancerovas – „Pranešėjas ir Prezidentas“

Knygos, Lietuva, Pastebėjimai, , , Leave a comment

Davidonytės ir Pancerovo naujoje knygoje apie prezidentą Nausėdą skandalo mažokai: didžioji dalis įtartinų faktų sekantiems Lietuvos politinį gyvenimą ir taip jau viešai žinoma. Klausimai apie Nausėdos rinkimų kampanijos finansus buvo keliami dar rinkimų metu (atsakymai liko pilkame šešėlyje, o daugiau niekas neturėjo politinės valios ten knaisiotis), prezidento asmeniškumai politinėse kovose (Dulkio, Linkevičiaus, Karoblio atvejai) irgi visiems buvo kaip ant delno. Istorija su Valstybės Saugumo Departamentu, kai VSD pareigūnai vykdė žmonių „tikrinimo“ paslaugas taip pažeisdami daugelio asmenų teisę į privatumą paprasto piliečio asmens Gitano Nausėdos naudai gal kiek mažiau žinoma, bet jeigu joje daug tiesos, tai ji labiau inkriminuoja VSD vadovą Darių Jauniškį, o ne patį Nausėdą. Galų gale daug kas iš nepatirties gali padaryti klaidų ar užsiprašyti neįmanomų dalykų. Tebūnie.

Visgi svarbiausi knygoje piešiami prezidento Nausėdos bruožai yra puikybė ir idėjų, apart abstrakčios ir nelabai kam aiškiai suvokiamos „gerovės valstybės“, neturėjimas. Gal net nevadinčiau to puikybė, o tiesiog įžeidumu ir plona oda, kai kritika priimama asmeniškai ir į ją itin jautriai reaguojama: atrodo, kad veliamasi į smulkmenas, nematant esmės, ambicingai užsispiriama visai ne vietoje, dirbama nuolat sekant reakcijas viešojoje erdvėje ir niekada neprisiimant nepopuliarių sprendimo naštos. Aišku, Nausėda rinkimus laimėjo su tautos vienijimo idėja: žmogus, neturintis aštrių kampų ir visada pasiryžęs visus išklausyti, bet nieko pats nesprendžiantis, pradžioje būna visiems geras, bet greitai paaiškėja, kad sprendimų ieškoti reikia eiti kitur. Paaiškėja, kad be abstrakčių frazių nieko daugiau neslypi, pačiam prezidentui žaidimas tampa nuobodus ir dienotvarkėje atsiranda vis daugiau tuščių langelių. Kaip rašoma knygoje, galų gale prezidentūros kanceliarijoje darbas tampa tik imituojamas, atsiranda laiko net kompiuteriniams žaidimams. Vis tiek juk įtaka menka.

Iš kitos pusės, gal čia irgi nieko tokio labai blogo. Kaip savo knygoje apie prezidento instituciją „Mums reikia vado?“ rašo Mažvydas Jastramskis, Lietuvoje prezidento institucijos galių ribos turi labai daug vietos interpretacijai: iš esmės, kiekvienas prezidentas pasiima tiek rolių, galių ir įtakos, kiek jam pačiam pritinka pagal asmenybę. Adamkaus prezidentūra ir Grybauskaitės prezidentūra – labai skirtingos institucijos. Tad gal ir nieko tokio, kad Nausėdos prezidentūra – su mažiau įtakos, labiau reprezentacinė, simbolinė figurehead be aiškesnių tikslų ir darbotvarkės. Kiek panaši į Nausėdos rolę SEB banke: reprezentacinė figūra, mokanti sutelkti auditoriją, svarbi banko sprendimams, bet ne pati atsakinga už verslo rezultatą. Niekas nesiginčys, jog šioje rolėje jis buvo pilnai save atradęs.

Jeb Blount – „Fanatical Prospecting“

Knygos, Lifehacks, Pastebėjimai, Vadyba, ,

Knygos apie pardavimus gal nevisai mano tema, bet ši visai patiko. Pagrindinė mintis labai paprasta: pardavimuose nėra jokios stebuklingos formulės, viskas pasiekiama per kruviną darbą. No grind – no shine. Jei nuobodžiai neblizginsi, tai ir nežibės.

Knygoje daug dėmesio skiriama šaltiems skambučiams: sakoma, kad jie visgi veikia, nors natūralu, kad bet koks pardavėjas bando jų išvengti. Tačiau pardavėjui telefonas yra pati efektyviausia darbo priemonė – per valandą galima pasiekti keliasdešimt potencialių klientų ir bent jau užmesti meškeres. Jei taip skambini po keletą valandų per dieną, netrukus pasimato ir rezultatai. O kas svarbiausia, tai žymiai geriau pamatuojama, nei turinio kūrimas socialiniuose tinkluose ar kitoks reklamavimasis. Įdomu ir tai, kad siūloma tokių skambučių metu nevynioti nieko į vatą ir neprisigalvoti visokių sudėtingiausių kalbos skriptų: niekas nemėgsta būti trukdomas, tad jei tavo paaiškinimas ko nori trunka ilgiau nei keliasdešimt sekundžių – viskas baigta. Be to, ir pats pardavėjas yra suinteresuotas kuo greičiau išsiaiškinti, ar šis potencialus klientas vertas gaištamo laiko, ar ne: juk eilėje laukia dar šimtai tokių pačių. Tokie patarimai – didelis kontrastas nuo visokių telemarketingistų naudojamų technikų, kai koks nors vadybininkas iš Latvijos ar darbuotojas iš Indijos bando užkalbėti dantį ir įsiūlyti pirkti kokią nors kriptovaliutą. Net nesijausčiau taip blogai, jeigu pardavėjas per 15 sekundžių išgirdęs iš manęs „ne“ padėkotų ir baigtų pokalbį.

Knygoje patiko ir mintis, kad pardavimai dažniausiai padaromi tik po kokių 20-50-ies kontaktų (t.y. skambučių, susitikimų, elektroninio pašto laiškų ir pan). Tad vienas svarbiausių pardavėjo tikslų – kad apie tave žinotų ir pasitikėtų. Jeigu eini į konferencijas, bendrauk su žmonėmis klausydamasis apie jų problemas ir nieko nepardavinėk. Tavo tikslas – užmegzti ryšį ir jau kada nors vėliau jį sustiprinti papildomų susitikimų metu. Be to, kuo geriau supranti kliento problemą, tuo geriau gali pasiūlyti jos sprendimą. O kai ryšio centre yra kliento rūpesčiai, o ne tavo produktų brošiūros, pardavimai tampa lengvesni.

Pardavimai – sunkus darbas, nes didžiąja dalimi laiko iš klientų girdi neigiamą atsakymą. Bet iš kitos pusės, pardavimuose galioja ir didžiųjų skaičių dėsnis – kuo daugiau kontaktų su potencialiais klientais, tuo tikimybė, kad kažkas gausis padidėja. Stebuklų nebūna, tik sunkus ir kruvinas darbas. Turbūt galioja ne vien pardavimams.

Ralph Keyes: „The Courage to Write. How Writers Transcend Fear“

Knygos, Pastebėjimai, ,

Ne, aš niekada nenorėjau rašyti knygų ir neplanuoju to daryti. Bet ši knyga apie rašymo procesą atvėrė akis: šis darbas labai sunkus. Viena dažniausių ir didžiausių žmonių baimių yra viešas kalbėjimas. Knygų rašymas – tai tas pats viešas kalbėjimas, bet žymiai didesnei auditorijai. Tik dar be teisės pasitaisyti ar pasiaiškinti, jei matai, kad publika tavęs nesupranta – kas užrašyta ant popieriaus, amžinai liks jame įspausta. Todėl psichologiškai rašytojų duona labai sunki: visada jautiesi, jog gali būti nesuprastas, bijai apsikvailinti, bijai ką nors įžeisti, supykdyti ir panašiai. Todėl rašytojai dažnai rašo abstrakčiai, užglaistytais kampais, ne visai iš širdies: reikia beprotiškos drąsos rašyti apie tokius dalykus, kurie tave jaudina, prieš visus apsinuoginti ir perlipti per save pavyksta ne kiekvienam. O geriausi tekstai ir yra tokie, kurie eina iš sielos gelmių, iš ne visada džiugių patirčių.

Tikiu, kad gerai supratus šią rašymo psichologiją, rašyti turėtų tapti lengviau. Kai pripažįsti baimę, su ja lengviau kovoti. Kai supranti, jog „rašytojo blokas“, kai niekaip negali ant tuščio popieriaus lapo išspausti bent vieno žodžio yra ne šiaip sau dėl to, kad tu esi tingus, o dėl to, kad bijai pasirodyti kvailas – gali su tuo kovoti. Kai supranti, kad iki tobulybės ieškai reikiamo žodžio ir dėl to niekaip nepabaigi sakinio ne dėl to, kad tu tiesiog perfekcionistas, bet dėl to, kad bijai, jog tavo kūrinį visi nuvertins – gali su tuo susitaikyti ir perlipti per save.

Kaip minėjau, knygų nerašau, bet kartais parašau čia. Ir, perskaičius šią knygą, manau, kad panašios baimės galioja ir man. Dažnai neprisėdu parašyti į savo dienoraštį, nes įrašas bus netobulas ir per mažai apgalvotas – įrašas taip ir lieka neparašytas, ir mintis pabėga, dingsta nuolatinių reikalų sūkuryje. O juk rašau šį dienoraštį pirmiausia sau, kad prisiminčiau apie ką perskaičiau ir apie ką pagalvojau.

Gregory Clark: „The Son Also Rises“

Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė, ,

Gregory Clark knygoje analizuoja pavardžių paplitimą įvairiose socialinėse klasėse ir daro išvadą, kad žmonija yra labai mažai socialiai mobili. Kitaip tariant, mažai šansų, kad skurde gyvenanti šeima per kelias kartais prisikas prie elito: priešingai, teigiama, kad dar ir dabar Britanijos elite žymiai daugiau žmonių su Normanų aukštuomenės pavardėmis nei būtų galima tikėtis (nors nuo normanų užkariavimo praėjo beveik tūkstantis metų). Tarp universitetų studentų galima matyti žymiai daugiau žmonių su pavardėmis, kurias buvo galima sutikti universitetų sąrašuose prieš tris ar keturis šimtus metų. Gydytojai Indijoje žymiai dažniau yra iš vienos kastos. Tarp advokatų beveik nesutiksi čigonų. Analizė teigia, kad beveik bet kurioje šalyje, ar tai būtų labai egalitarinė Švedija, ar winner-takes-all JAV, ar konservatyvi Japonija, maždaug pusę sekančios kartos socialinės padėties nulemia tėvų socialinė padėtis (koreliacijos koeficientas apie 0.7, tad determinacija – apie 50%). Gimęs Landsbergiu net po šimtmečių esi nulemtas būti elite, o gimęs Jonausku – užprogramuotas vidutinybei.

Su matematika nepasiginčysi, nors gal stebėtis nereikia: šiuolaikinė visuomenė dar tik kokį nepilną šimtmetį gyvena lygybės sąlygomis. Prieš septyniasdešimt metų tikrai ne kiekvienas galėjo išleisti vaiką į universitetą, kad ir kaip to norėjo, tad visiškai logiška, kad vaikų pasiekimai atspindi tėvų galimybes. Tiesa, autorius teigia, kad labai panaši situacija buvo ir žymiai senesniais laikais: prasimušti į aukštesniąją klasę buvo įmanoma beveik taip pat dažnai kaip ir dabar. Nesu tikras, ar tai imti už gryną pinigą, sunku besąlygiškai tuo patikėti – gal visgi yra kažkokių matavimo ypatybių (sampling bias), kurios taip sujaukia rezultatus? O gal iš tiesų mūsų įsivaizdavimas apie aiškią luomų atskirtį viduramžiais nėra labai teisingas?

Su kuo tikrai nesinori sutikti, tai su skubota autoriaus išvada, kad žmonių socialinę padėtį ir sėkmę gyvenime lemia beveik vien tik genai. Iš principo, autorius teigia, kad Landsbergiai yra sėkmingi vien dėl to, kad turi „vadovavimo“ genus, o čigonai nieko nepasiekia, nes „jų blogi genai“. Arčiau rasizmo jau turbūt negalima prieiti. Atrodo, jog Gregory Clark viską modeliuoja matematiškai, lyg vakuume, bet juk žmonės gyvena kažkokioje aplinkoje. Jie paveldi ne vien genus iš tėvų, bet ir socialinius ryšius, vertybes, siekius, auklėjimą. Pažįstu nemažai šeimų, kuriose yra labai daug gydytojų: gydytojais po močiutės tampa sūnūs, o po to anūkai. Ar jie tai daro tik dėl to, kad turi kažkokį įgimtą „gydytojo geną“? Ne! Dėl to, kad auga tokioje aplinkoje, kur toks darbas vertinamas, būna tuo sudominti. Lygiai taip pat ūkininkų šeimose dažnai vertinamas darbas „prie žemės“, kartais net su tam tikra panieka žvelgiama į profesorius, nes „jie – teoretikai“. Sunku tikėtis, kad tokios šeimos atžalos staiga mesis į filosofijos dėstymą.

Kita vertus, ši knyga visgi suteikia ir vilties: nėra taip, kad šeimos pavardė tavo lemtį užprogramuoja nebepakeičiamai. Medžiai neauga iki debesų, iškilios šeimos po truputį artėja link vidurkio, o visuomenės apačios pamažu kyla į viršų. Tik tam gali prireikti bent keleto, o gal ir dešimties, kartų.

Amia Srinavasan: „The Right to Sex“

Filosofija, Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė, , ,

Šeši straipsniai apie šiuolaikinį feminizmą ir požiūrį į problemas, susijusias su seksu / lytiškumu: apie incelus (involuntary celibates – tie, kurie norėtų sekso, bet jo negauna, ir dėl to būna pikti ant visuomenės), apie pornografiją, apie prostituciją, apie tai, ar profesorius gali įsimylėti studentę ir pan. Nepasakyčiau, kad šiomis temomis turėjau stiprią nuomonę, o perskaičius knygoje išdėstytus argumentus už ir prieš, tuo labiau stiprios nuomonės neturiu. tiesiog, tai labai sudėtingos problemos, neišsprendžiamos paprastais būdais. Nėra juodo ir balto, viskas „it’s complicated“.

Tarkim problema su pornografija: feminizmas kaip ir nemato jokios problemos, kad tam pritariantys suaugę žmonės pornografiją tiek gamintų, tiek vartotų. Jei tik kas nori rodyti nuogą kūną, o kas nors nori į jį žiūrėti, ši laisvė turėtų būti užtikrinta tol, kol ji nekenkia kitiems, kuriuos tai piktina – jei tik visi suaugę žmonės. Bet, problema tame, kad pornografija formuoja paauglių sampratą apie seksą ir koks jis turėtų būti: dažniausiai agresyvesnis nei realybėje, dažniausiai labiau teikiantis dėmesio vyro pasitenkinimui, nei moters malonumui ir pan. Dažniausiai pornografijoje scena pasibaigia tikru vyro orgazmu, o moteris orgazmą simuliuoja – tai nesąmoningai programuoja ir realaus sekso scenarijus.

Įdomi buvo ir argumentų dėl prostitucijos legalizavimo apžvalga: duomenys rodo, kad ją draudžiant moterys vis tiek pardavinėjamos, jų padėtis tampa sunkesnė. Net jeigu atsakomybę neša perkantysis kaip kad Skandinavijos šalyse, prostitucija vyksta nebe tokiose saugiose moteriai vietose (tarkim kliento namuose), nes klientas nori saugumo – kai kurie feministai teigia, kad iš principo tai nesprendžia esminės problemos, kodėl moterys patenka į prostitucijos ratą: jų nuomone, problema turėtų būti sprendžiama per jų socialinės gerovės gerinimą. Prostitucija, kaip seniausia profesija, sunkiai išnaikinama vien bausmėmis ir ar įstatymais.

Knygoje daug kur teigiama, kad didelė bėda santykiuose yra skirtingas galios santykis: jeigu moteris neturi pajamų ir yra priklausoma nuo vyro, ji bus likusi niekam nesiskųsti, net jei vyras ją skriaudžia. Jeigu vyras savo autoritetu turi galią ją priversti mylėtis (pirmieji vakaro „ne“ nebūtinai reiškia „ne“, jeigu pasitikintis savimi vyras atkakliai stengiasi – o jau vakarėliui įsibėgėjus sunku tampa atsisakyti), moteris net nebūtinai tai vadins prievarta, kad ir kaip nejaukiai jausis ryte. Komplikuoti ir santykiai, kur žmonės turi papildomų galios svertų: viršininkas ir sekretorė, dėstytojas ir studentė – bet visuomenė ne taip smerkiamai vertina, jeigu galios santykis atvirkštinis (t.y. jeigu poroje viršininkė ir pavaldinys arba dėstytoja ir studentas). Ar tai turėtų būti draudžiama? Gal ir ne, juk nepradėsi iki galo visko reguliuoti. Bet net ir feministės neturi aiškaus atsakymo, kur turėtų būti ribos.

Trumpai tariant, įdomi ir įžvalgi knyga apie tokias temas, kuriomis nelabai galvojau ir nelabai turėjau nuomonę. Sudėtinga problematika.

C.J.Chivers – „The Gun. The Story of the AK-47“

Istorija, Knygos,

Kalašnikovo automato istorija apipinta legendomis: tai sakoma, kad jis yra vogta vokiško automato kopija, tai kad jis nusižiūrėtas nuo kitų konstruktorių dizainų. Visur yra dalelytė tiesos: automatiniai ginklai Sovietų Sąjungoje nebuvo vieno žmogaus kūrybos vaisius, prie jo brėžinių prisidėjo daug inžinierių. O kadangi Sovietų Sąjungoje nebuvo tokio dalyko, kaip akylai saugomi patentai ir autorinės teisės, Kalašnikovo automatas buvo tobulinamas remiantis daugelio instruktorių idėjomis. Ir nebūtinai vien sovietinių.

Kad ir kaip ten būtų, Kalašnikovo automato dizaino principai labai skyrėsi nuo kitų automatinių ginklų: Kalašnikovas turėjo būti paprastai surenkamas, su didelėmis tolerancijos ribomis, nebūtinai taiklus, bet pakankamai galingas, kad būtų efektyvus keleto šimtų metrų atstumu. Iki tol kulkosvaidžiai ir automatiniai ginklai naudojo didesnio kalibro šovinius – buvo manoma, kad labai svarbu, jog ginklas būtų taiklus tolimu atstumu, tarkim kilometru. Pavyzdžiui amerikietiško M-14 filosofija buvo būtent tokia: ilgas ginklas, taikliai šaudantis didelėmis kulkomis. Antro pasaulinio karo metu buvo pastebėta, jog didžioji dalis susidūrimų su priešu vyksta žymiai artimesnėje aplinkoje, tad pagalvota, kad gal galima turėti lengvesnį automatinį ginklą, kurio ir amunicija svertų mažiau, bet jis galėtų per minutę iššauti daugiau šūvių. Ir nebūtinai tokių taiklių: dauguma kulkų ir taip nepasiekia tikslo, šaudymas naudojamas pridengimui ugnimi. Kol tu šaudai, priešas galvos iš apkaso nekelia, tad tavo ginklo draugai gali judėti į priekį.

Kitas Kalašnikovo automato bruožas: jo patikimumas. Iš tiesų, Kalašnikovo automatai mažai stringa, jie pagaminti paprastai, toleruoja gamybos paklaidas. Pasirodo, tai labai svarbu kovojant sunkiomis gamtinėmis sąlygomis: ne visada ginklas bus tinkamai prižiūrimas ir valomas, ne visada tepamas alyva ir saugomas nuo drėgmės. Vietnamo kare ši Kalašnikovų savybė labai pasiteisino – net ir technologiškai labiau pažengę amerikietiški M-16 dažnai strigdavo, o Kalašnikovais ginkluota Vietnamo armija ir toliau galėjo šaudyti. Tokios ginklo savybės leido jam išpopuliarėti ir įvairių pasaulio konfliktų metu: ginklu be didelės priežiūros bei atsarginių dalių galėjo naudotis tiek vaikai Afrikos džiunglėse, tiek Afganistano talibai. Aišku, Sovietų sąjungos žlugimas reiškė, jog begales šų ginklų buvo galima slapta parduoti kam tik panorėjus: Kalašnikovas išlieka vienu pigiausių efektyvių ginklų juodojoje rinkoje.

Knygoje buvo įdomi ir kulkosvaidžių istorija. Net ir atradus naujus ginklus turi praeiti nemažai laiko, kol randamas efektyvus jų panaudojimas. Neužtenka turėti daug kulkų šaudantį ginklą, reikia ir atidirbti jo panaudojimo taktiką, logistiką ir panašius dalykus. Pirmieji Gatling bei Maksim kulkosvaidžiai savo rinką rado ne iš karto: karininkams atrodė, kad per daug didelė našta tampytis dideles šovinių atsargas, geriau jau pasitikėti artilerija.

Knygos tema gal kiek ir nišinė, bet man labai patiko, nes sužinojau daug ko naujo apie ginklus ir jų dizainą bei gamybą.

Ross King. „The Bookseller of Florence“.

Istorija, Knygos, ,

Kadangi knygos man labai labai patinka, tai „The Bookseller of Florence“ pataikė į dešimtuką: Ross King parašė labai gerą ir įdomų darbą apie penkiolikto amžiaus Florencijos leidėjus. Knygoje begalės pasakojimų apie tai, kaip buvo gaminamos rankraštinės knygos, kas buvo jų pirkėjai, kas jas iliustruodavo, kokios buvo leidėjų maržos (nedidelės) ir kas buvo bestseleriai (be įprastinių religinių knygų išpopuliarėjo Platonas ir kiti Antikos filosofai).

Kiekvienas knygos skyrius skaitėsi kaip saldainis tokiam kaip man istorijos mėgėjui. Penkioliktame amžiuje, dar prieš atsirandant knygų spausdinimui, leidyboje atsirado daug naujovių. Pirmiausia, knygas pradėta dažniau rašyti ant popieriaus, o ne pergamento, o tai jas žymiai atpigino (pasirodo, popieriaus kaštai sudarė nemažą leidybos išlaidų dalį). Buvo sugalvoti labiau įskaitomi šriftai, pavadinti „senoviniais“, „romėniškais“ ir „antikiniais“: moderniais šriftais buvo laikomos sunkiai įskaitomos gotikinės raidės. Penkioliktame amžiuje atsirado knygos viršelis. Penkioliktame amžiuje valdovams pradėjo rūpėti ne vien religinės knygos, bet ir Antikos filosofija bei Homero poemos: didžioji dalis šių kūrinių iki tol buvo pamiršta ir Vakarų Europai sunkiai pasiekiama. Jei ir buvo išlikę keli kūrinių egzemplioriai, tai jie buvo kur nors nugrūsti šiaurės Europos vienuolynų bibliotekose arba Konstantinopolio archyvuose (kurie po Bizantijos žlugimo tapo visai nebepasiekiami). Problema ir tai, kad dauguma Antikos darbų buvo rašyti senovės Graikų kalba, o Vakarų Europos intelektualai skaitė tik lotyniškai: padidėjo vertėjų poreikis. Florencija kaip tik išgyveno aukso amžių, o jos rankraščių prekeiviai ir buvo tie, kas kurstė Renesanso židinį, tiekdami galingiems ir turtingiems klientams vis naujus veikalus. Paklausa buvo stipri, cenzūros mažai: leidyba tapo nebe vienuolynų raštininkų, o verslininkų reikalas.

Florencijos knygų verslas stipriai sumenko penkioliktojo amžiaus pabaigoje, kai išpopuliarėjo knygų spausdinimas: Florencija liko prie ištaigingų rankraščių ir konkuruoti su masine gamyba jau sunkiai galėjo. Bet knygų revoliucijos lopšys vis tiek ten.

Sandra Bernotaitė. „Akys chimeros“.

Istorija, Knygos, Lietuva, ,

Sandros Bernotaitės knygos tema ganėtinai nišinė: vieną 1939 metų vasaros dieną Lietuvos rašytojus aplanko svečiai iš Lenkijos ir ta proga jie visi garlaiviu plaukia Nemunu. Nors eiliniam skaitytojui ne visi niuansai gal bus pagaunami (tikrai nežinojau apie kokias nors poetų intrigas ar jų buvusį gyvenimą ir nuotykius), bet tarpukario Lietuvos vaizdas nupieštas talentingai. Su visomis aktualijomis, kivirčais, politinėmis pažiūromis, požiūriu į lenkus, komunizmą. Knygoje labai patiko kasdienių detalių gausa, gyvenimo paveikslas kaip tik ir susideda iš tokių smulkmenų.

Sandra Bernotaitė knygą stengėsi rašyti tarpukario kalba, naudodama to laikotarpio frazes ir išsireiškimus. Vietomis tai džiugino ir suteikė papildomo žavesio, nors kai kur atrodė kažkaip dirbtinai. Bet čia tik mano nuomonė, tikriausiai yra labai sunku atkurti šnekamąją to laikotarpio kalbą: kad ir kaip stengtumeisi, ji gaunasi kažkiek „knyginė“, be keiksmažodžių ir kiek nenatūrali.

Bet apskritai kalbant – tokių knygų Lietuvoje reta ir jų labai laukiu. Smagu skaityti kokybiškus lietuviškus romanus, ypač kai matosi kiek darbo į juos įdėta.