Tag: Knygos

Sandra Bernotaitė. „Akys chimeros“.

Istorija, Knygos, Lietuva, ,

Sandros Bernotaitės knygos tema ganėtinai nišinė: vieną 1939 metų vasaros dieną Lietuvos rašytojus aplanko svečiai iš Lenkijos ir ta proga jie visi garlaiviu plaukia Nemunu. Nors eiliniam skaitytojui ne visi niuansai gal bus pagaunami (tikrai nežinojau apie kokias nors poetų intrigas ar jų buvusį gyvenimą ir nuotykius), bet tarpukario Lietuvos vaizdas nupieštas talentingai. Su visomis aktualijomis, kivirčais, politinėmis pažiūromis, požiūriu į lenkus, komunizmą. Knygoje labai patiko kasdienių detalių gausa, gyvenimo paveikslas kaip tik ir susideda iš tokių smulkmenų.

Sandra Bernotaitė knygą stengėsi rašyti tarpukario kalba, naudodama to laikotarpio frazes ir išsireiškimus. Vietomis tai džiugino ir suteikė papildomo žavesio, nors kai kur atrodė kažkaip dirbtinai. Bet čia tik mano nuomonė, tikriausiai yra labai sunku atkurti šnekamąją to laikotarpio kalbą: kad ir kaip stengtumeisi, ji gaunasi kažkiek „knyginė“, be keiksmažodžių ir kiek nenatūrali.

Bet apskritai kalbant – tokių knygų Lietuvoje reta ir jų labai laukiu. Smagu skaityti kokybiškus lietuviškus romanus, ypač kai matosi kiek darbo į juos įdėta.

Viltė Migonytė-Petrulienė. Weekendų miestai ir priemiesčiai. Kaip buvo kuriami modernūs kurortai tarpukario Lietuvoje.

Istorija, Knygos, Lietuva, , ,

Džiugu, kad mokslinės monografijos išleidžiamos patraukliai sumaketuotos, su daugybe brėžinių, iliustracijų ir nuotraukų. Gal kiek gaila, kad tekstas vis tiek gana moksliškas ir bus patrauklus tik siaurokam ratui: moksliniai darbai turi savo specifinę struktūrą ir kalbą. Tiesa, net ir moksliniu požiūriu galima rasti pastabų: informacijos ir faktų daug, bet vaizdas gana paviršutinis, išvadų mažoka, galima pasigesti kažkokios sistemiškumo. Na, gal tik man taip pasirodė, juk nesu nei architektūros, nei urbanistikos specialistas.

Tarpukario Lietuvoje buvo tik keli kurortai: Birštone bei Likėnuose prie Biržų buvo užsiimama gydomosiomis procedūromis, o Palangoje buvo vystomas modernus laisvalaikio kurortas su gausybe pramogų. Aplink Kauną irgi dygo „savaitgaliniai“ kurortai, kur buvo galima trumpam pailsėti: Aukštoji Panemunė, Kulautuva, Kačerginė, Lampėdžiai. Kuršių Nerija beveik išskirtinai buvo skirta užsieniečiams, Juodkrantėje bei Smiltynėje daugiausiai svečiavosi vokiečiai, lietuviams šie kurortai nebuvo patrauklūs. Įdomu tai, kad kurortų architektūra specifinė: juose reikia sanatorijų, gydyklų, vilų, kurhausų (kuriuose veikdavo restoranai, vykdavo šokiai ir panašios pramogos). Kadangi tik dvidešimtojo amžiaus pradžioje atsirado noras atostogų metu keliauti ten, kur galima pailsėti, kurortų infrastruktūra buvo kuriama beveik nuo nulio. Tiesa, architektūriniu požiūriu buvo žiūrima į vakarus. Medinės vilos turi daug vokiškos, Alpių architektūros bruožų. Vėlesniais tarpukario metais „drožinėjimai“ tapo nebepopuliarūs, jie per daug priminė carinę medinę architektūrą, o ir lenkiškas Zakopanės stilius dėl politinių priežasčių buvo atgrasus: pradėta statyti modernius namus, kuriuose vyravo tiesios sienos ir plokšti stogai. Modernas atėjo ir į kurortus.

Kadangi Druskininkai tuo metu priklausė Lenkijai, pagrindinis gydomasis kurortas Lietuvoje buvo Birštonas. Daug organizacijų ten statė savo poilsio namus, buvo steigiamos valstybinės gydyklos. Tai turbūt pirmasis toks valstybinio masto projektas sukurti kurortą su sava infrastruktūra: Palanga prieš nepriklausomybę buvo kuriama Tiškevičių pastangomis, daugiausiai savoms bei giminės draugų reikmėms. Lietuvos vakarėjimas ir požiūrio pasikeitimas labai staigus ir stiprus: dar prieš nepriklausomybę atrodė, jog yra didžiulė gėda, jei jūroje vienu metu maudosi vyrai ir moterys, o prieš antrąjį pasaulinį karą veikė ir nudistų pliažas. Tiesa, lyg ir Kuršių nerijoje, tad ne lietuvaičių pamėgtas.

Knygoje norėjosi daugiau rasti kurortų gyvenimo detalių, papročių. Tačiau knyga daugiausiai apie architektūrą bei urbanistiką: kadangi tai visgi mokslinis darbas, tikriausiai nelabai gali pykti.

Rolf Dobelli: Stop Reading the News. A Manifesto for Happier, Calmer and Wiser Life

Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė,

Šis trumpas manifestas kiek per radikalus: ne kiekvienas turėtų imti ir visiškai nustoti domėtis žiniomis, bet jį paskaičius yra apie ką pagalvoti. Iš tiesų, naujienų portalai ir žinių srautas sukelia be galo daug nerimo, žinios šiais laikais yra tam, kad šokiruotų, o ne informuotų. Kiekvieną dieną žiniasklaidoje perskaitome begalę naujienų, ir tik labai labai menka jų dalis iš tiesų yra mums aktuali. Kažkuris politikas kažką pasakė, kažkas su kažkuo susitiko, kažkokia įžymybė kažkur apsilankė, kažkur toli įvyko kažkokia nelaimė, buvo sunaikintas dar vienas tankas, dar kartą buvo pagrasinta Europai, akcijų kainos kažkiek pasikeitė, palūkanos padidėjo, bulvių kainos kiek nukrito, Akmenės rajone gimė trynukai, Švenčionyse kažkas kažką subadė peiliu. Nei vienos iš šių naujienų po kelių dienų net neprisiminsi, bet mes vis uoliai spaudžiame „refresh“ mygtuką, tikėdamiesi kažko naujo.

Autorius siūlo žinių atsisakyti visiškai: atsiras žymiai daugiau laiko knygoms ar gilesniems analitiniams straipsniams, kuria geriau padeda suvokti pasaulį, bus mažiau nerimo, o ir susitikus su žmonėmis bus apie ką pakalbėti – jie mielai papasakos naujausias naujienas. Nors, dažniausiai susitikus pažįstamą mus domina ne tai, ką jis šiandien skaitė naujienų portaluose, o jo asmeninės naujienos, kas nutiko jo gyvenime. Sakyčiau, kad panašus principas turėtų galioti ir socialiniams tinklams: ten esančios naujienos retai būna aktualios, nes socialiniuose tinkluose žmonės nustojo dalintis savo asmeninėmis patirtimis, viską užgožė „influenceriai“. O ką skelbia įtakos siekiančios žvaigždės irgi retai būna aktualu: gal ir įdomu trumpam pažvelgti, bet jau kitą dieną nieko neprisiminsi.

Mano paties siekis atsiriboti nuo socialinių tinklų ir žiniasklaidos leido atsisakyti įpročio skaityti naujienų portalus. Nebematau click-bait’inių antraščių, tačiau nesijaučiu, jog kažką praleidžiu. Socialinių tinklų visgi nepavyko pilnai atsisakyti: karas Ukrainoje lėmė, kad laisvą minutę automatiškai imu telefoną į rankas ir peržvelgiu Twitter srautą. Bet ši knyga iš tiesų privertė pagalvoti apie to naudą. Geriau paskaityčiau „the Economist“ ar kokią knygą apie istoriją.

Neil Taylor: Estonia. A Modern History.

Istorija, Knygos, ,

Moderniosios Estijos istorija nėra labai ilga, tad ir knygos apie ją nepasižymi storumu. Bet paskaityti buvo įdomu, juolab, kad knygų išskirtinai apie Estiją man suprantamomis kalbomis nėra daug. Berods, čia pirma angliškai leista knyga apie Estijos istoriją per kone penkiasdešimtmetį.

Mūsų kelias su Estija labai panašus, tad skaitant knygą gal labiau kreipi dėmesį į skirtumus, nes apie juos ne tiek daug žinai. Man buvo nauja tai, kad Estijoje (daugiausia salose) tarpukariu gyveno nemaža švedų bendruomenė, o tuo tarpu žydų buvo labai mažai. Tarpukariu Estijoje į valdžios institucijas buvo galima kreiptis keturiomis valstybinėmis kalbomis: estų, rusų, vokiečių ir švedų. Beveik visi etniniai švedai 1944-aisiais evakavosi į Švediją, o likę asimiliavosi. Be abejo, estai visada turėjo ir labai stiprius ryšiu su Suomija, tad gal ir nieko keisto, kad estai save laiko labiau skandinavais nei baltais: rašoma, kad tarpukariu santykiai su latviais buvo šaltoki, o lietuviai irgi labiausiai buvo užsiėmę santykių su Lenkija aiškinimusi – Baltijos sesės giminėmis anaiptol visa kitos nelaikė.

Sovietmečiu estams pasisekė, kad nuo 1960-ųjų vidurio kursavo keltas į Helsinkį, kuriuo kasmet atplaukdavo daug pigaus alkoholio ištroškusių suomių, kurie su savimi atveždavo ir vakarietiškų prekių, knygų bei laisvės pojūtį. Taline buvo galima matyti Suomijos televiziją, kuri rodė vakarietiškus serialus, girdėti radijo laidas. Estija Sovietų sąjungoje buvo artimasis užsienis. Net Talino senamiestis buvo daug maž išsaugotas originalus: jis nebuvo perstatytas pagal sovietinio gyvenimo principus.

Estams pavyko nepriklausomybę atgauti be kraujo praliejimo: nepavykus sausio 13 puolimui Vilniuje ir po savaitės panašiai žlugus susidorojimui Rygoje, Taline Sovietų kariuomenė žmonių nepuolė. Stiprus suomių ir švedų palaikymas ir ankstyva orientacija į technologijas lėmė, kad estai ir iš ekonominės duobės lipo sparčiai. Beje, tiek Lenartas Meris, tiek Tomas Ilvesas – Estijos prezidentai, ypač domėjęsi technologijomis. Jau pirmaisiais metais po nepriklausomybės atstatymo Estijoje veikė gamyklos, gaminęs detales Nokijai ir Eriksonui: Skype bei Transferwise irgi ne lygioje vietoje išdygo.

Robert J. Blackham. „The Soul of the City. London’s Livery Companies.“

Istorija, Knygos, Konspiracijos, , ,

Kažkada labai seniai, kai Londone lankiausi gal dar tik kokį antrą kartą gyvenime, užtikau jame prašmatnų senovinį pastatą. Nebepamenu tiksliai kurį, tik prisimenu, kad ant jo buvo lentelė su užrašu „London Livery Company“. Iš išvaizdos atrodė panašiau į kokią nuo nepamenamų laikų veikiančią įtakingą broliją nei į kompanijos ofisą, o ir pats pavadinimas pasirodė keistokas: negi tikrai jie siuva tarnams uniformas? Tik vėliau sužinojau, kad „Livery Company“ Londone vadinamos nuo viduramžių veikiančios amatininkų gildijos. Ir jos iki šiol gyvos. Vasarą keliaudamas Škotijoje viename sename knygyne radau 1932-aisias leistą knygą apie šias Londono gildijas, tad būtų buvę nuodėmė tokios knygos neįsigyti ir neperskaityti.

Londono gildijos nuo senų laikų vienija kurios nors srities amatininkus, kai kurių iš jų įstatai yra patvirtinti Anglijos karalių XIII amžiaus pradžioje. Londono miestas (City) visada buvo tarsi valstybė valstybėje, miestas turėjo išskirtines privilegijas, o miesto piliečiu (bei kandidatu į miesto merus) galėjai tapti, tik jei esi kurios nors gildijos nariu. Pilietis yra laisvas žmogus, nepriklausantis jokiam feodalui, ir, nors šiais laikais tai daug privilegijų nesuteikia, bet norėdamas būti išrinktas į Londono City savivaldybės narius, vis dar privalai būti laisvas Londono miesto pilietis.

Nuo gildijų klestėjimo laikų praėjo daug šimtmečių, bet tradicijos lieka gyvos. gildijos nariu galima tapti trimis būdais: a) jeigu kuris nors iš tavo tėvų yra gildijos narys, b) jeigu užsiimi gildijos amatu ir mokaisi pas gildijos narį atitinkamą metų skaičių bei išlaikai egzaminą arba c) galima išskirtiniais atvejais galima narystę nusipirkti. Įdomu tai, kad nuo senų laikų į daugumą gildijų buvo priimamos ir moterys, jos buvo vadinamos seserimis. Apskritai gildijos labiau primena brolijas: jų nariai rūpinasi vienas kitais bėdoje, padeda verslo srityje, kartu puotauja, leidžia laiką ir pan. Senovėje gildijos turėjo daug daugiau teisių: jos buvo savo amato monopolininkės Londone, galėjo išvyti visus už miesto ribų, kas nepriklausė gildijai ir bandė užsiimti amatininkyste. Tarkim, bet kas negalėjo Londone užsiimti prekyba, jeigu nebuvo The Worshipful Company of Grocers gildijos nariu. Už gautas privilegijas gildijos turėjo vykdyti ir savo pareigas: karo metu pristatyti nustatytą skaičių karių, užtikrinti tvarką bei saugumą Londono mieste, valyti gatves, užtikrinti, kad turguje niekas neapgaudinėtų ir panašiai. Gildijos vykdė savivaldos funkciją.

Kadangi gildijos nariu galima tapti per šeimą, daug gildijų neišlaikė ryšių su originaliu amatu, jos tapo tam tikrais klubais. Viena iš įdomesnių gildijų – mūrininkai. Šioje knygoje sakoma, kad laisvųjų mūrininkų (masonų) organizacija prasidėjo iš Worshipful Company of Masons narių XVI-XVII amžiuje, ir tik vėliau su tikrąja akmenskaldyste neturintys nieko bendro įsteigė savo atskiras ložes. Gal ir tai ir nebūtinai tiesa, tačiau akivaizdu, kad gildijos ir laisvieji mūrininkai savo organizacijose turi daug bendrų tradicijų. Laisvuoju mūrininku irgi gali tapti tik „laisvas, geros reputacijos vyras“, lygiai kaip ir gildijos nariu.

Kajsa Norman: „Sweden’s Dark Soul: The Unraveling of an Utopia“

Geografija, Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė, ,

Dar viena knyga, kurią pirkau kelionei į Švediją. Tamsoka ir baisoka: švedė žurnalistė piešia nelabai patrauklų Švedijos paveikslą, kuriame tolerancija tik deklaruojama, o imigrantų problemos sušluojamos po kilimėliu. Daug rašoma apie švedų visuomenę ir jos vertybes, apie tai, kad istoriškai švedai nemėgdavo išsišokėlių, buvo itin vertinama lygybė, visi buvo „kirpti pagal vieną matą“. Švediškas būdas kovoti su kitokiais – juos išmesti iš bendruomenės, išsišokėliai ignoruojami. Iš pažiūros švedai save laiko labai tolerantiškais, tad kitaip besielgiantys nebus viešai drausminami, jiems nebus priekaištaujama, tiesiog jie visur susidurs su diskriminacija. Toks kaip ir paradoksas: išorėje deklaruoji, jog esi labai tolerantiškas, bet realiai kitokius išstumi į visuomenės pakraščius. Per pastaruosius dešimtmečius padaugėjus imigrantų, jie nebebuvo iki galo integruojami, susiformavo getai, į kuriuos net policininkams baugu įeiti. Nusikalstamumas stipriai išaugo ir Švedija pradėjo Europoje pirmauti pagal susišaudymų skaičių tūkstančiui gyventojų. Švediška idilė baigėsi.

Ši knyga pirmą kartą išleista 2018 metais. Sakoma, kad tuo metu liesti imigrantų temas „tolerantiškoje“ Švedijos visuomenėje buvo labai blogo tono ženklas. Žiniasklaida apie tai tylėjo, integracijos problemos buvo nutylimos, buvo stengiamasi išlaikyti idilišką Švedijos įvaizdį. Bet Švedijoje populiarėja nacionalistinė dešiniųjų Demokratų partija – dar 2010-aisiais nepatekusi į parlamentą, 2018-aisiais ji surinko 17.5% balsų. Vienareikšmiškai, Švedijoje įtampos auga ir idiliškas vaizdas nebeatitinka realybės.

Tiesa, autorė yra stipriai kritikuojama, kad jis viską stipriai perspaudė ir apšmeižė Švediją – viskas Švedijoje vis dar gerai ir Švedija išlieka pačia patraukliausia vieta gyvenimui. Gali būti, kad tai nepilnas ir nevisai objektyvus vaizdas, tačiau atrodo, kad problema iš tiesų egzistuoja. Ir švedams dėl jos skauda, net jei jie viešai apie tai nepripažįsta.

Daniel Lieberman: Exercised. The Science of Physical Activity, Rest and Health.

Knygos, Pastebėjimai,

Turiu pripažinti, kad šią knygą pirkau Londone tuoj po diskusijos su bičiuliu apie tai, ar blogai, jei žmogus nesportuoja. Jei tiksliau, kolega teigė, jog jei žmogui pradėjo augti pilvas, jį reiktų sugėdinti ir priversti sportuoti, o man tokia taktika pasirodė visiškai nepriimtina: jeigu žmogus sau gerai jaučiasi, kodėl jam reikia ieškoti problemų? Ar čia ne visuomenės psichologinis smurtas, kai stengiamasi, kad visi nuolat bėgiotų ir sportuotų, visi vienodai gražiai lieknai atrodytų ir visi vienodai gražiai save kankintų dietomis bei prakaito upėmis?

Iš principo Daniel Lieberman sutinka su manimi. Sportas bei fizinis aktyvumas suteikia sveikatos, bet mums evoliuciškai įgimta nieko neveikti ir saugoti kalorijas. Ar kas matė kokį laukinį gyvūną, kuris šiaip sau, savo malonumui, kasdien prasibėgtų kokį desėtką kilometrų? Visi bėgioja tik iš vargo, kol susiranda maisto, o po to ramiai savo virškina ir stengiasi nešvaistyti energijos. Taip ir mums, sportas nėra natūralu, ir nieko čia nepadarysi. Gėdinimas čia irgi neveikia, o ypač jei gėdinama dėl išvaizdos: taip tik kompleksų galima įvaryti, o ne priversti sportuoti.

O visgi aktyvus gyvenimo būdas duoda nemažai naudos. Sportuojančių gyvenimo trukmė ilgesnė nei nesportuojančių, bet ne tiek jau žymiai, gal tik keliais metais. Nepaisant to, nesportuojantys žymiai ilgiau prieš mirtį serga lėtinėmis ligomis ir jų gyvenimo kokybė žymiai prastesnė, tad sportuodamas gali vidutiniškai laimėti 10-15 kokybiško gyvenimo metų. Toks efektas pasiekiamas vidutiniškai per savaitę aktyviai praleidžiant 2.5 valandos. Gana nedidelė laiko investicija – socialiniuose tinkluose praleidžiame vos ne dešimt kartų daugiau.

Įdomus buvo ir skyrius apie poilsį. Manoma, kad didžioji sporto nauda yra atsistatyme po fizinio krūvio: organizmo „remontas“ po intensyvios fizinės veiklos vyksta žymiai ilgiau nei reikia tiesiog jėgoms bei mikrotraumoms sutvarkyti. Manoma, kad dėl to fizinis aktyvumas padeda ilgiau palaikyti kūną sveiką. Nors iki šiol yra labai daug neaiškumų, kaip iš tiesų veikia mūsų kūnas.

The People vs Tech: How the Internet is Killing Democracy

Knygos, Visuomenė, ,

Nors knyga rašyta dar visai neseniai – 2019-aisiais, bet pastarieji keli metai buvo tiek permainingi, kad ji jau atrodo kiek senstelėjusi. Pagrindinės problemos, apie kurias rašoma knygoje, vis dar aktualios, bet per trejus metus technologijų pasaulyje daug kas gali apsiversti: duomenų rinkimas apie vartotojus niekur nedingo, bet GDPR visus privertė pasitempti, Facebook vartotojų kiekis pradėjo kristi, Bitcoino bei kriptovaliutų žadama naujoji utopija netapo kūnu. Gali būti, jog Trumpo rinkimų kampanija ir Brexit buvo duomenų technologijų pikas. Bent jau 2022-aisiais technologijų pasaulis tapo labiau fragmentuotas. 2022-aisiais skaitau žymiai daugiau knygų ir mažiau naudojuosi socialiniais tinklais. Net ir portalų nebeskaitau.

Knygoje People vs Tech keliami klausimai apie neribotą technologijų grėsmę demokratijai: kai didžiausi pasaulio verslai yra pagrįsti duomenų rinkimu ir reklamos pardavimu, nesunku suprasti, kad jų pelno siekis gali kirstis su visuomenės interesais. Technologijos suteikia galimybę manipuliuoti žmonėmis, subtiliai jiems įteigti savo nuomonę, o kartais tiesiog sukelti nepasitenkinimą ir erzulį. Tuo ne kartą naudojosi Rusija bei radikalesni politikai: selektyviai rodant reikiamas naujienas, žmonėms galima sudaryti iškreiptą pasaulio vaizdą. Demokratijai reikia kritiškai ir blaiviai mąstančių rinkėjų, bet per pastaruosius metus net mano aplinkoje atsirado žmonių be kritinio mąstymo, kuriems pasaulinės „globalistų“ konspiracijos ir reptiloidai atrodo logiškesnis pasaulio paaiškinimas nei tai, apie ką kalbama viešojoje erdvėje.

Technologijos nebūtinai atneša gėrį ir dėl kitų priežasčių. Dažnai jos sukuria didelę nelygybę: programuotojai ir tech žmonės stipriai praturtėja, o paprastiems žmonėms tenka kovoti dėl papildomo euro. Ekonomika, kur visi tapo Uber vairuotojais ar maisto kurjeriais iš pirmo žvilgsnio skamba patraukliai, bet vidutinės tokių darbuotojų pajamos nebūtinai didesnės nei dirbant pilnu etatu vairuotoju. Daug kas tapo influenceriais, bet ten ekonomika dar žiauresnė: keletas populiariausių nusigriebia visą grietinėlę, o kiti tenkinasi tik keletu eurų ar dovanotų prekių pavyzdžių. Nebūtinai inžinieriai supranta, kad jų technologinis sprendimas neišsprendžia socialinės problemos. O demokratijai reikia stiprios vidurinės klasės, kuri vertintų tai, ką ji turi ir nesijaustų nusivylusi. Nusivylusių daugėja.

Kaip jau minėjau, per trejus metus daug kas pasikeitė. Nebetikiu, kad Facebook ir Google yra tokie stiprūs kaip anksčiau, jų pozicijos silpnėja. Manipuliuoti elektrorato nuomone pasitelkus algoritmus vis dar lengva, bet darosi sunkiau. Kriptovaliutos netapo pagrindine atsiskaitymo priemone. Yra vilties, kad demokratija ilgainiui išliks.

Knygos kelionėms

Geografija, Kelionės, Knygos, , ,

Londono Marylebone rajone yra toks knygynas Daunt books – senas, gražiu interjeru, su istorija. Tokie man labai patinka: kas kartą lankantis Londone ilgoms valandoms pradingstu tarp lentynų ir kelionės pabaigoje neretai tenka pirktis papildomą bagažą įsigytoms knygoms parsigabenti. Daunt books ypatingas tuo, kad jis skirtas keliautojams. Knygos čia sudėliotos pagal šalis, tad tereikia susirasti krašto, į kurį keliausi, lentyną ir galėsi sužinoti begales dalykų apie savo kelionės tikslą. Tarkim Baltijos šalių skyriuje rasi ne vien tik Lonely Planet gidus, bet ir Žečpospolitos istoriją, Jurgio Kunčino „Tūlos“ anglišką vertimą, Adomo Mickevičiaus dramas, estišką Kalevalą, Livonijos ordino istoriją ar knygų apie tremtį.

Kadangi planavome atostogauti Graikijos Korfu saloje, knygyne išsirinkau Gerald Durrell Korfu trilogiją, kurios pagrindu yra pastatytas serialas „The Durrells“. Tingioms atostogoms prie jūros ir baseino – tobulas skaitinys. Knygoje pasakojama apie tarpukaryje Korfu saloje gyvenusią britų šeimą ir jos juokingus nuotykius bendraujant su vietiniais. Per kone šimtą metų šias salas stipriai pakeitė turizmas, bet įsivaizduoti mažakalbius valstiečius, genančius per alyvmedžių giraitę savo asilus vis dar nesunku. Juolab, kad kultūra ir žmonių mąstymas taip greitai nesikeičia. Bent jau turistų stipriai nepergrūstuose kaimeliuose mažesnėse Jonijos jūros salose.

Dar šios vasaros planuose buvo žvejyba Švedijos šiaurėje, tad šiai kelionei pasirinkau Andrew Brown knygą „Fishing in Utopia: Sweden and the Future that Disappeared“. Ši knyga gal ir ne pati geriausia, bet joje radau daug įvairių detalių apie Švedijos kultūrą, į kurias keliaudamas ir nebūčiau atkreipęs dėmesio. Tarkim tai, kad Švedijoje itin mėgstami seni amerikietiški automobiliai (rašoma, kad anksčiau jie buvo ypač populiarūs tarp darbininkų), bet nesvarbu kokią galingą ar prašmatnią mašiną turėsi, niekas nevažiuos greičiau nei greičio limitas. Švedai – ne suomiai, įgimto ralisto kraujas jiems svetimas. Kultūriškai jie lyg arčiau vokiečių, kur taisyklių laikymasis yra aukščiau visko. Panašias istorijas pasakojo ir kelionės bendrakeleiviai: paklausus, kas nutiktų jeigu žvejotum upėje, kur draudžiama, švedas tiesiog pasakė, jog žvejybą draudžiantis ženklas ten gana aiškiai matomas, tad nereikia dėl to pergyventi. Dar kartą perklausus, kas gresia už pažeidimą, atsakymas buvo tas pats „taigi matysit, kad negalima“ – tiesiog jam nebuvo įmanoma suprasti, kad kas nors svarstytų pažeisti draudimą dėl ne itin didelės baudos. Deja, knygoje rašoma, kad Švedijos visuomenė per 30-40 metų labai pasikeitė į ją įsiliejus nemažai migrantų. Nėra Švedijoje miestelio, kad ir kokioje glūdžioje šiaurėje, kur kurdai neturėtų atsidarę picerijos ir kebabinės. Su naujomis kultūromis keičiasi ir Švedijos kultūra.

Būdas per knygas susipažinti su savo kelionės tikslu man labai patiko. Jau žinau, kad planuojant kitas keliones būtinai užsuksiu į Daunt books.

Stephen Few: „Show Me the Numbers“

Analizė, Darbas, Knygos, ,

Nors ši knyga išleista prieš maždaug dešimtį metų, ji išlieka vienas geriausių grafikų bei lentelių dizaino vadovėlių. Joje viskas paprastai paaiškinta su galybe pavyzdžių, ir, kas labai svarbu, viskas puikiai pritaikoma. Autorius teigia, kad visi pavyzdžiai jo knygoje daryti Exceliu, bet knygoje kalbama apie principus, o ne apie technines detales, tad knygoje išdėstytos žinios pravers kiekvienam.

People who can’t tell their stories in understandable ways are either naive (unaware of the world outside of their own small spheres), lazy (unwilling to craft the story in familiar terms), full of themselves (more interested in impressing than communicating), unskilled in the use of everyday language, or just don’t understand their stories well enough to tell them clearly.

Stephen Few, „Show Me the Numbers“

Knyga nėra vien tik techninė, nors joje yra nemažai informacijos apie tam tikras grafikų plonybes: kada reikia naudoti legendas, ar reikia visada žymėti ašis ir panašiai. Knygoje išdėliojami ir pagrindiniai duomenų vizualizavimo principai:

  1. Sugalvok, ką nori pasakyti. Kiekvienas grafikas turi būti kuriamas žinant jo tikslingumą. Ar nori parodyti kokį nors ryšį tarp kintamųjų? Ar nori atkreipti dėmesį, kad pardavimai krenta? Ar palyginti kelių šalių duomenis?
  2. Pasirink geriausią būdą savo istorijai papasakoti. Išmesk iš grafiko tai, ko visai nereikia ir kas trukdo: ar tikrai reikia skaičių prie kiekvieno taško? Gal užtenka mažiau spalvų? Gal reikia rodyti ne tokį detalų grafiką iš kasdienių duomenų, o apsiriboti apibendrintais mėnesiniais? Ar tikrai čia vieta skritulinėms diagramoms? (Joms niekur ne vieta! Jas visas reikia keisti stulpelinėmis diagramomis!)
  3. Įsitikink, kad grafikas yra aiškus, paprastas ir tikslus:
    • Grafike turi dominuoti duomenys, o ne dizaino elementai.
    • Išmesk viską, ko nereikia: tiek nereikalingus duomenis, tiek nereikalingus grafiko elementus (ašis, legendas, spalvas, tinklelį, tekstą, ir pan.)
    • Pasistenk, kad grafiko elementai ryškumu neperspjautų pačių duomenų.
    • Paryškink informaciją, kuri svarbi tavo žinutei. Tarkim, jei lygini Lietuvą tarp Europos Sąjungos šalių, piešk Lietuvą kita (ryškesne) spalva.