Chylinskio Biblija

Kartais istorijos apie knygas būna ne ką mažiau įdomios už pačius spaudinius. Tokia man pasirodė Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblijos istorija, į kurią mane nuvedė trumpas jos paminėjimas Česlavo Milošo ir Jerzy Giedroyco laiškuose: ten Milošas rašo, jog girdėjęs, kad lenkai išleido transkribuotą šios Biblijos leidimą ir klausiąs Giedroyco, ar šis neturi egzemplioriaus. Pastarasis atrašo, kad vieną turi, bet čia tokia retenybė, kad galės tik Milošui jį iš rankų parodyt, niekaip kitaip neskolinsiąs. Iš kart užsinorėjau pasidomėti, kas čia per brangenybė.

Pirmasis lietuviškai Bibliją vertė Jonas Bretkūnas, bet pirmasis bent dalinai ją išspausdino Samuelis Boguslavas Chylinskis 1660-aisiais metais Londone. Pasirodo, kad Radvilos siuntė Chylinskį į Oksfordą, kad šis ten studijuodamas parengtų pilną lietuviškos Biblijos vertimą ir ten jį išspausdintų. Nežinia, ar čia Radvilų ryšiai buvo tokie įtakingi, bet šis pirmosios lietuviškos spausdintinės Biblijos leidybos projektas susilaukė nemažai palaikymo: Chylinskis bendravo su tuo meto Oksfordo profesūra, jo idėjas palaikė ir anglikonų bažnyčia. Buvo išrūpintas karaliaus raštas, kuriuo leidžiama Anglijos bažnyčiose pamaldų metu rinkti lėšas šiam Biblijos vertimui. Šventas reikalas.

Bandomieji egzemplioriai buvo atspausdinti 1660-aisiais Londone – būtent šie metai įrašyti visokiuose žinynuose apie pirmuosius Biblijos leidimus. Taip pat ir knygose, kuriose visomis pasaulio kalbomis pateikiamas „Tėve mūsų“ vertimas, teikiama nuorodos būtent į šį Chylinskio leidimą. Tiesa, egzemplioriai buvo tik bandomieji, visas tiražas kažkur žuvo pražuvo (o gal jo visai ir nebuvo) – kad ir kaip ten būtų, Chylinskiui kažkas susišvietė, ir jis, su keliais egzemplioriais staiga iš Anglijos išvyko atgal į Lietuvą. Anglijoje kilo skandalas: atrodė, jog susirinkęs pinigus leidybai Chylinskis tiesiog pabėgo į tolimąją Lietuvą. Nei pinigų, nei Biblijos.

Lietuvoje Chylinskiui sekėsi irgi ne kaip: Kėdainiuose jo vertimas buvo stipriai iškritikuotas kaip prastas, su daug nelietuviškų žodžių, mėgėjiškas. Tad ir čia Chylinskis šlovės nesusilaukė, grįžo į Angliją, bet ten leidybos projektas jau nebeatsigavo. Liko tik keli signaliniai egzemplioriai, ir tai nepilni: vienas Anglijoje Britų Muziejuje, kitas Vilniuje, trečias – Berlyne. Vilniaus egzempliorius po 1863 metų sukilimo buvo išvežtas į Peterburgą, kur dingo spalio revoliucijos metu; Berlyno egzempliorius sudegė per Antrąjį Pasaulinį karą. Liko tik nepilnas Britanijoje.

Istorija čia nesibaigia. 1926 metais į vieną Anglijos antikvariatą klientas atnešė nežinoma kalba rašytą seną rankraštį ir pasiūlė jį antikvarui nupirkti. Šis buvęs protingas, ir pasiūlė šį rankraštį Britų muziejui – pasirodo, tai originalus Chylinskio Biblijos vertimo rankraštis, daug pilnesnis nei buvo išspausdintas 1660-aisiais. Britai rankraštį patikėjo Vilniaus Universiteto mokslininkams, kad šie jį transkribuotų (t.y. jo pagrindu parengtų spausdintinį tekstą). Kadangi Vilnius tuo metu priklausė Lenkijai, tuo užsiėmė lenkų mokslininkai, kurie per Antrąjį Pasaulinį karą pasitraukė į Lenkiją. Taigi, galų gale, 1958 metais Poznanėje visgi buvo išleista Biblijos transkribcija. Apie ją ir kalbėjo Milošas su Giedroycu.

Džiaugiuosi, kad Vokietijoje pavyko rasti šią knygą, geros būklės ir dar nekarpytais lapais. Knygą man įrišo Ferdinandas Saladžius (Knygrišys iš Paprūdžių), o jo darbu itin džiaugiuosi.