Pasirodo, pirmą kartą „Avies medžioklę“ perskaičiau 2010-aisiais. Matyt, nepaliko didelio įspūdžio, nes nelabai net tą faktą prisimenu. Net įrašo šiame dienoraštyje apie ją neradau. Prieš keletą savaičių skaičiau šią knygą antrą kartą, mat šiandien ją turėjome aptarinėti knygų klube. Pradinė reakcija buvo „meh“, bet visgi mintims kiek susitupėjus, vertinčiau ją gana pakenčiamai.
Murakami populiarumas vis dar man nesuprantamas (kaip ir beje, kitiems knygų klubo nariams) – knygos gylis lėkštokas, nors tarp visų klaidinančių bei netikėtų labirinto posūkių tikriausiai galima įžvelgti daug ką. Net kažkuo priminė Coelho kūrybą: skaitydamas jaunystėje jautiesi prisilietęs prie giliausios prasmės, ir tik praėjus keletui dešimtmečių jauti, jog kažkas ten būta per daug primityvaus. Pagrindinis knygos veikėjas išgyvena krizę, o tada išorinės aplinkybės priverčia jį leistis į laukinės avies paieškas. Dar kartu su veikėju į kelionę leidžiasi mergina, su labai gražiomis ausimis,, kuris vis jam padeda stumtis savo paieškose, kol kažkada tiesiog jį palieka. Paieškų metu sutinkami kiti avių ieškoję žmonės, bet, pasirodo, avis už juos stipresnė, ir juos vis užvaldo, o kai ji juos apleidžia, gyvenimas pasirodo tuštokas. Keistoka, bet veikėjai labai pasyvūs, viskas čia surežisuota, jausmų lyg ir nėra, tad net sunku suprasti vidinį veikėjo konfliktą: ar jis kažko siekia? ar jis tik vykdo kažkieno valią? ar jis myli? ar jis iš vis tikras?
Tad kas ta avies metafora? Identitetas, gyvenimo prasmė? Savęs paieškos? Iki galo neįmanoma suvesti, ir tai tikriausiai ir yra rašytojo tikslas – vedžioti aplinkui ir palikti neatsakytus klausimus, nes atsakymų tiesiog ir negali būti. Gal tai tiesiog netikslis kaidžiojimas ratais bet gilios minties, postmodernistinis žaidimas. Kodėl avis užvaldo? Kodėl jos iš viso reikia ieškoti? Ir kas ta mergina itin gražiomis ausimis? Gal tiesiog dar vienas veikėjas, skirtas sujaukti siužetą?
Mums taip bediskutuojant, prie mūsų prisijungė itin išsilavinusi padavėja, kuri paaiškino, jog jos nuomone, avis yra intelektas, o visa knyga simbolizuoja tai, jog visuomenė priverčia jo siekti. Įdomi mintis, bet irgi skylėta, atkartojanti Pink Floyd „We don’t need no education“: visuomenė verčia įgyti išsilavinimą, kurį verčiau susprogdinti nei leisti jam tave užvaldyti. Ne visai aišku ir kodėl mergina gražiomis ausimis tiesiog ėmė ir paliko herojų – gal tai laikinumo metafora? „Nes visos merginos palieka vyrus“ manęs neįtikina. Matyt Murakami stiprybė tame, kad knygą kiekvienas gali interpretuoti taip, kaip tik nori. Tai tik žaidimas. Prasmės medžioklė be rezultatų.
Beje, įdomu tai, kad aptariant knygą, kažkas paminėjo, jog joje yra labai daug nuorodų į rusišką literatūrą. Man tai neužkliuvo, bet skaitant recenzijas užtikau tokį sakinį:
A Wild Sheep Chase offers a proliferation of literary allusions. Further, as a reader we find various other allusions in Murakami’s novel from both high and popular culture. His novel includes references to the works of Mickey Spillane, Kenzaburo Oe, Allen Ginsberg, Yukio Mishima, Ellery Queen, Proust, Nietzsche, Dostoyevsky, Dickens’ Oliver Twist, Shakespeare’s Othello, H.G. Wells, Karl Marx, Chiang Kai-shek, Mikhail Aleksandrovich Sholokhov, and Theologia Germanica. Some examples from music are the Doors, the Rolling Stones, the Byrds, Deep Purple, the Moody Blues, Mozart, Bach, the Beach Boys, the Beatles, Boz Scaggs, Chopin, the Brothers Johnson, Bill Withers, and Maynard Ferguson, which may or may not be significant in terms of understanding the text, but they certainly add to the labyrinthine nature of the quest and the infinite rhizomatic trajectories the reader could pursue if he or she were to attempt to interpret every clue contained in the text.
Rhys William Tyers, „The Labyrinth and the Non-Solution: Murakami’s A Wild Sheep Chase and the Metaphysical Detective“
Vakarų kultūros mumyse matyt galėtų būti daugiau, nes akis kliūna tik už pažįstamų pavardžių.