Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio. III tomas. 1984-1990.

Prieš keletą dienų pabaigiau ir paskutinįjį, trečiąjį, Juozo Baltušio dienoraščių tomą. Laukiau šio trečiojo tomo, nes jis liečia itin svarbius Lietuvai įvykius, kuriuose Baltušis užėmė atsargią poziciją ir nepalaikė nepriklausomos Lietuvos idėjos. Na, gal ne tiek kad nepalaikė, o tiesiog ja netikėjo. Jo įsitikinimu, nepriklausoma Lietuva nėra įmanoma, kadangi gyvename stiprių ir galingų valstybių interesų zonoje, tad neišvengiamai mums reikia glaustis prie vienos ar prie kitos. Rusai ne tokie protingi kaip mes, tad geriau su jais – bent jau pergudrauti juos galima ir papirkti visokiausiais skilandžiais. O štai, jei būsime Vokietijos ir Vakarų įtakos zonoje, tai greitai prapulsime, būsime asimiliuoti – juk mes ne tiek išsivystę ir kultūriškai stiprūs. Atsitiks kaip su Prūsija. Ironiška, kad Baltušis, nors ir nepritaria Lietuvos nepriklausomybei, visomis keturiomis būtų už Lietuvos narystę Europos Sąjungoje: kažkuriame įraše kaip tik ir svarsto, kad vienintelis šansas Lietuvai išlikti ne Tarybų Sąjungoje būtų stipri Europos šalių federacija, į kurią būtinai mums reiktų įstoti. Neklydo.

Beje, toks Baltušio požiūris pilnai atitinka ir jo gyvenimą: visada jis veikia ne savo paties iniciatyva, o kitų parėdymais, visada viską jaučia užsitarnavęs ne pats, o per valdžios malonę. Tad ir kitų žmonių iniciatyvos jam atrodo įtariai ar net juokingai – kurgi čia prieš valdžią pašokinėsi, tik nemalonę užsitrauksi. Geriau jau gudriai prisitaikyti. Įraše apie „Caritas“ organizacijos steigiamąjį susirinkimą tai labai aiškiai matosi: Baltušis juokiasi, kad štai susirinko pulkas dievobaimingų moterėlių su keliais kunigėliais ir išsikėlė tikslą šelpti vargšus. Ką gi jos prišelps ir padės, jeigu ištisa Komunistų Partija su valdžios aparatu dešimtmečiais stengiasi skurdą panaikinti plačiojoje tėvynėje, bet vis tiek jiems niekas nesigauna. Juokingi tie moterėlių tikslai ir tiek. Tiesiog negali sovietinis žmogus įsivaizduoti, kad nuo jo asmeninio indėlio kas nors priklauso, kad pats žmogus gali tikėti savimi ir jam valdžios leidimo ar patepimo nebūtinai reikia. Žiūrint į dabartinę visuomenę tokių žmonių irgi netrūksta: tie, kurie netiki savimi, kurie nemano, kad savo pastangomis ką nors gali įtakoti ar pakeisti, yra linkę tikėti keisčiausiomis sąmokslų teorijomis ir galvoti, jog vis tiek viskas pasaulyje surežisuota. Nebe komunistų partijos, bet farmacijos kompanijų, Bilo Geitso, Sorošo, žydų (aišku, kaipgi be jų!), gėjų ar masonų. Ar tik nėra svarbiausias vaistas nuo šios ligos ne tiesiog švietimas ir aiškinimas (dažniausiai tai duoda tik neigiamų emocijų, ką galima pastebėti per piktus komentarus interneto erdvėse), o pasitikėjimo savomis jėgomis ugdymas? Žmogus, tikintis savimi – stiprus žmogus.

Grįžtant prie Baltušio dienoraščių, mane labai nustebino pokyčių greitis. 1987 rugpjūčio 23-ą dieną – pirmas mitingas prie Mickevičiaus paminklo, iki tol Baltušio dienoraštyje – jokių užuominų apie tai, kad kažkas bręsta. Kelis metus vyko Gorbačiovo vykdoma blaivinimo kampanija, kažkiek leista lengviau ir aštriau kalbėti, bet tas mitingas atrodo toks kaip lietus iš giedro dangaus. Bet vėlgi… nulijo ir tiek, pusę metų visiškai ramu, iki 1988 vasario 16-osios, kai tautos budimas jau akivaizdus. 1988-ųjų vasario 15-ąją Baltušis, vienintelis iš rašytojų, pasako kalbą pasmerkdamas tautos sąjūdį, ir nuo to laiko viskas jau rodos nulemta: pozicija tvirta ir jos keisti nebebus galima. Per dvejus metus (1988 vasaris – 1990 kovas) viskas keičiasi visiškai kosminiu greičiu: trispalvė Gedimino bokšte, grąžinta Arkikatedra, griuvusi Berlyno siena, sušaudytas Čiaušesku, naujai išrinkta Aukščiausioji Taryba, Nepriklausomybė. Kadangi esu gimęs 1982-aisiais, tai kažkiek tuos metus atsimenu, bet vaikui tai atrodė labai natūraliai. Kai perskaitai tris tūkstančius puslapių apie tarybinę buitį ir netikėtai nelauktai užplūsta atgimimo banga – įspūdis labai stiprus.

Matas Šalčius: „Svečiuose pas 40 tautų“

Šį sutrumpintą knygos leidimą, pasirodžiusį paskutiniais sovietiniais metais, prisimenu iš vaikystės. Pamenu, jog varčiau šią storoką knygą ir žavėjausi jos pasakojimais – tiesa, taip jos niekada ir nepabaigiau, mat dešimties nesulaukusiam jaunuoliui nuotykių ten buvo per mažai. Nukonkuravo ją indėnų istorijos. Ir štai šiemet ją pagaliau įveikiau visą.

Matas Šalčius buvo garsus tarpukario Lietuvos keliautojas, kartu su Antanu Poška motociklu išsiruošęs į rainių (tigrų) tėvynę – Indiją. Pakeliui su Poška susipyko tiek, kad jo net savo knygoje nemini – jų keliai išsiskyrė Irane. Poška kelionėje užtruko aštuonerius metus, Šalčius – trumpiau. Spėjo grįžti Lietuvon, išleisti šešis knygos apie kelionę tomus ir užsidirbti neblėstančią šlovę. Antanas Poška irgi išleido du tomus apie savo kelionę pavadinimu „Nuo Baltijos iki Bengalijos“.

„Svečiuose pas 40 tautų“ įdomi savo senovine kalba: vienas žodis, kurį tikrai norėčiau kada panaudoti – „vėpsykla“ – apibūdina turistinius objektus, bet šiais laikais puikiai gali būti pritaikomas tokioms pasyvioms pramogoms kaip televizorius ar begalinis socialinių tinklų „skrolinimas“). Įdomu ir tai, ką autorius galvoja esant įdomiausia to meto skaitytojui: dažniausiai šalies aprašyme minima kas toje šalyje auginama, kokie gyvuliai laikomi, iš ko žmonės pragyvena. Daug politinės analizės ten nėra. Nors gal iš tiesų ir yra, tik jos neliko sutrumpintame leidime – visgi šis leistas 1989 metais ir iš jo išimta „daug nesvarbių svarstymų apie šalių istoriją“. Knygoje stipriai jaučiasi ir Indijos romantizavimas, bendrų šaknų su sanskritu paieška. Matyt, tuo metu lietuvių kalbos, kaip itin senos kalbos, išskirtinai išlaikiusios archajines sanskrito formas, idėja buvo labai stipri. Ir jau tais laikais visiems reikėjo aiškinti, kad mes tikrai ne rusai ir su jais nieko bendro neturime.

Knygos pradžia man buvo žymiai įdomesnė – joje aprašoma kasdieninė kelionė motociklu, įdomūs kelio nuotykiai, žavi net ir nuobodesni kelio etapai – taip žymiai geriau gali įsijausti į kelionę ir „keliauti kartu“. Pasiekus Iraną pasakojimas tampa nebe toks detalus ir praranda didžiąją dalį žavesio: keliaujama jau traukiniais, laivais ar pakeleivingomis mašinomis, bet kartais iš kelių mėnesių apsistojimo tėra tik vienas ar du puslapiai. Taip prarandi tą magišką jausmą, jog esi kelionės bendrakeleivis, telieka atskiri reportažai, tinkantys laikraščių straipsniams. Įdomu, bet nebe asmeniška.

Kaip ten bebūtų, tai lietuviškoji kelionių aprašymų klasika.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio. II tomas. 1976-1983.

Pagaliau įveikiau antrąjį Juozo Baltušio dienoraščių tomą. Kaip ir tikėjausi, šis kiek nuobodokas – matosi, kad net pačiam autoriui buvo nelengva jį prisiversti rašyti: 1982-ieji metai beveik visai nepildyti. Atrodo, kad su senatve išsikvėpė ir kūrybinės galios (nors ir anksčiau rašyti sunkiai sekdavosi, nes viską nustelbdavo susitikimai ir išgėrimai su skaitytojais), išblėso meilė meilužei Daliai, beliko tik buitiniai reikalai, konfliktai šeimoje, protekcijos ir paaštrėjęs antisemitizmas. Akivaizdi senatvė.

Tiesa, senatvė kažkiek nugludina ir aštresnius kampus, o gal tiesiog nebelieka tiek daug energijos vidinėms rašytojų rietenoms. Rašytojų sąjungos intrigėlės pasitraukę kažkur į antrą planą: kai nieko naujo nebeparašai, tai matyt ir nėra dėl ko pergyventi, kad vienaip ar kitaip tave „atžymės“. Beliko tik naudotis senomis pažintimis, išsireikalauti pastovaus vairuotojo, geresnio buto (persikėlė iš 4.5 kambarių į 5.5 kambarių butą, kad ir ką tie „pusiniai“ kambariai reikštų), pasistatyti sodybą Molėtuose. Buitis ir išgėrimai suėda vis daugiau gyvenimo laiko. Kai nebegali visko pakęsti, nueini į Vilniaus 14-ąjį knygyną ir iš to pykčio prisigeri.

Įdomu, kad II-ame tome žymiai labiau jaučiamas antisemitizmas: atrodo, jog dėl visokių smulkių jo nesėkmių kalti tik žydai. Pirmame tome apie juos dar buvo ir teigiamų atsiliepimų: visada Baltušiui buvo miela pasišnekėti su protingu ir nagingu dantų techniku Šlomovičium, bet tas išvyko į Izraelį ir dabar žydai neša tik nelaimes. Partijoje ir tarybinėje santvarkoje visi tik atlieka jiems surežisuotą vaidmenį, nieko patys nesprendžia, o režisierius kaip ir aiškus — viskas čia žydų sąmokslas.

Žiūrint iš šių laikų gana keistai atrodo Baltušio suvokiama savo paties rolė tarybų santvarkoje: darau ką man liepia, nieko nesprendžiu, pats savo minčių neturiu. Nors, kita vertus, kaip žymus rašytojas, privalau viešai, per laikraščius ar televiziją, ką nors pabarti, iškelti žmonių ydas. Aišku, viskas aplinkui korumpuota, visi kyšininkauja, tad geriausia rinktis tokias ydas, kur neužkliudysi nieko iš galingųjų. Tarkim, peikti visuotinę girtuoklystę, nors pats kas antrą dieną dienoraštyje skundiesi, kad vėl stiprios pagirios. Esi liaudies deputatas, ilgametis komunistų partijos narys, rašytojų sąjungos veikėjas, taikos komiteto pirmininkas, bet visa vieša „politinė“ veikla tik ir apsiriboja keliais straipsniais spaudoje apie girtuoklius – jokių realių pastangų ar minčių, kaip įtakoti valdžios sprendimus. Viskas ir taip nuspręsta, nieko čia nepadarysi, nebent tik gali įtakoti geresnio sau buto paskyrimą. Arba padėti pažįstamam būti priimtam į universitetą. Arba gauti kailinius žmonai. Arba importinius treningus sau. Arba leidimą dukrai išvykti į užsienį. Daug reikalų. Netgi labai.

Beje, labai man patiko Venclovos atsiliepimas apie Baltušio dienoraščius. Taikliai surašyta.

Pirmojo tomo apžvalga.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio. I tomas. 1970-1975.

Ne vienas, kuris šią knygą laikė rankose, iš karto pasakys – ją tiesiogine prasme sunku skaityti. 1250+ puslapių tomas yra itin nepatogus. Žmona antrąjį ir trečiąjį tomus, kurie tokių pat apimčių, naudoja kaip jogos kalades. Nors irgi sako, kad nelabai tinkami.

Sunku skaityti ir dėl to, kad Baltušio kalba tokia primityvi ir vienoda. Tie patys šabloniniai išsireiškimai, tos pačios pasikartojančios temos. Per tuos šešerius metus, kuriuos apima pirmasis tomas, nelabai kas ir įvyko. Dirbau. Nelabai sekėsi. Įdomu, kodėl manęs nepripažįsta. Ieškojau batų parduotuvėse. Kaip džiaugiuosi, kad mano gyvenime yra meilužė Dalia. Išsireikalavau dukrai kooperatinį butą. Kiek čia man beliko gyvent. Bariausi su žmona. Nekenčiu Mieželaičio. Ir Bieliausko. Ir Sluckio. Ir visų kitų. Gal Paukštelis toks nieko. Sniečkus tai vat buvo žmogus. Kaip gera, kad yra Dalia, duok dieve jai sveikatos. Šiandien pagirios. Monika (žmona) nepatenkinta. Net labai.

Nekenčia jis beveik visų, o pavydi absoliučiai daugumai: kas geresnį butą turi ar geriau gyvena, kas dėmesio daugiau spaudoje sulaukia, kas partijos malonėje maudosi. Kažką rašo, dar daugiau važinėja po provinciją dalyvaudamas „susitikimuose su rašytojais“, geria. Nors labiau geria Širvys, tą tai reik moralizuoti. Visur įsitikinęs savo teisuoliškumu, žodžiu, šlykštus diedas. Net labai.

Kaip pakomentavo Justinas Žilinskas, Baltušis yra tikrasis nacionalkomunistas: komunistų santvarka kaip ir gera, nes va kiek gero žmonėm padarė (na, ir jam tokį statusą suteikė – jis nomenklatūros dalis, septynis kartus liaudies deputatas), gerovę sukūrė. Gerai ir tai, kad lietuvybę kažkiek palaiko, vis ne caro valdžia, kur lietuvių kalbą draudė. Nors rusai šlykštūs, jų imperializmas jam nepatinka. Kita vertus, jis mato, kad kažkaip čia šitoje komunizmo gerovėje ne viskas taip, kaip turėtų būti: viską gali gauti tik per blatą (o blatų tai jis tikrai turi), ir net su blatu kažkaip prasčiau viskas gaunasi nei vakaruose. Paradoksas kažkoks.

Sovietmečio veikėjų nepažįstu, pažįstamų pavardžių radau gal vieną ar dvi, tad smulkūs faktai ir fakteliai ne itin mane domino. Bet labiausiai turbūt man įstrigo tai, ko knygoje nėra: o knygoje visai nėra idėjų svarstymų, nuosavų minčių. Atrodo, jog tik esi didelės sistemos dalis, be savo nuomonės – atlieki tau primestą funkciją, nueini kur reikia, pasakai ką reikia, skaitai „Literatūrą ir meną“ bandydamas suprasti ar jau esi valdžios nemalonėje, ar dar viskas gerai, visada gyveni baimėje, jog kažkas partijoje tavęs neužstos. Šiame gyvenime nėra jokios saviraiškos, jokios nuosavos minties. Tik baimė, ar tavo knyga bus pakankamai teisinga, kad ją išleistų ir neatimtų iš tavęs turimų privilegijų. Kažkaip žema ir liūdna – atrodo, jog gerbtum jį labiau jei būtų iki gyvo kaulo komunistas, giliai tikintis savo idėjomis. O čia tik įrašai apie tai, kaip nenuėjo į kažkokį tarptautinį posėdį Maskvoje, nes pasinaudojo proga nusipirkti deficitinio tepalo brolio Žiguliui ir piktinimasis, kad negavo kelialapio į Valakampių pensioną. Žydai atėmė. Kanovičius, gyvatė, kaltas.

„Literatūroje ir mene“ pastaruoju metu buvo spausdinami Tomo Venclovos „Laisvėjimo dienoraščiai“ – ten visai kito kalibro reikalas. Diskutuojama apie idėjas, susitinkama su asmenybėmis, aptariamos aktualijos. Kažko panašaus tikėjausi ir čia. Deja. Pats kaltas. Pats.

Kol kas dar nežinau, ar imsiuosi ir antrojo bei trečiojo tomo. Gal kiek pailsėsiu ir teks imtis. Žiūrėsim. Žiūrėsim.

Sūduvos Suvalkijos istorija

Paėmus į rankas bet kurią tarpukariu leistą moksliškesnę knygą nuolat stebiuosi kalbos aiškumu ir paprastumu. Nėra ten sureikšmintų frazių ir tarptautinių mokslinių terminų, nepasakojama apie tai kaip „feodalinės struktūros vystymąsi įtakojo aristokratijos įsigalėjimas“, o rašoma žymiai arčiau žemės: „karalius norėjo didinti savo turtus, bet pats nebeįstengė visko sužiūrėt, tad davė patikimiems draugams mainais į mokesčius pavaldyt dalį savo žemių“. Tas kalbos aiškumas ir paprastumas nejučia verčia manyti, kad tarpukario tyrinėtojai visgi žymiai arčiau prisikasę prie daiktų esmės nei dabartiniai habilituoti daktarai, apsikaišę triaukščiais specifiniais terminais ir labai sumaniai iš visiškai neesminių smulkmenų galintys pripiešti keletą knygų, bet taip jomis nieko ir nepasakyti.

Jono Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorija“ – neabejotina lietuviškosios istorijos klasika. Jos pirmasis, daugiau nei septynis šimtus puslapių sveriantis, tomas išleistas 1938 metais, o antrasis dėl karo negandų taip ir nepasirodė. Knygoje begalės informacijos apie Suvalkiją, nuo pat pirmųjų rašytinių šaltinių iki maždaug XIX amžiaus pabaigos. Naudotasi nesuskaičiuojama daugybe šaltinių iš Lietuvos Metrikos, įvairiausių bažnytinių knygų, surašymų, vizitacijų, kariuomenės sąrašų ir panašiai. Kai kurių šių šaltinių jau nebėra – jie sudegė karo metu, ar dingo be žinios. Kruopštumas – neįtikėtinas.

Suvalkija mane domina dėl savo giminės šaknų, tačiau iš šios knygos labai daug sužinojau ir apie visos Lietuvos istoriją, kurios supratimas dažniausiai apsiribojo didžiųjų kunigaikščių tarptautine politika, karais ar bendru supratimu apie baudžiavą. Čia detaliai papasakota, kaip buvo įsisavinamos girios, kaip kuriami kaimai ir miestai, kokios buvo teikiamos lengvatos naujakuriams, kaip renkami mokesčiai, kaip veikė teisinė sistema ir panašiai. Labai aiški regiono ekonominė, politinė ir sociologinė istorija, papasakota aiškiais žodžiais. Knygos autorius – kunigas, tad daug informacijos yra ir apie parapijų kūrimąsi, daug dėmesio skiriama bažnyčių istorijai, kas jas statė, kas jas puošė, kas jose lietuvius lenkino, o kas – atvirkščiai – platino lietuvišką spaudą.

Jonas Totoraitis. Sūduvos Suvalkijos istorija.

Ko knygoje trūksta – tai lentelių ir žemėlapių. Išvardintos visos parapijų ribos įvairiausiais metais, išvardinti tuo metu buvę kaimai ir dvarai, kiek buvo ten gyventojų, kiek činšo (rašoma „čįžės“) mokama, bet ši informacija bent kiek grafiškesniu pavidalu būtų dar įdomesnė. Galbūt kada kas imsis šią knygą perleisti su papildymais – labai tokiu leidiniu džiaugčiausi. Berods 2003-aisiais ši knyga perleista „Piko valandos“ leidykloje, bet iki šiol tai gana reta knyga.

Rimvydas Petrauskas: „Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos“

Šioje knygoje glaustai (o kitaip ir negalėtų būti, nes kiekvienai giminei pilnai aprašyti prireiktų ne vienos knygos) aprašomos pagrindinių kilmingųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos. Rimvydas Petrauskas rašo ne sausai, tad skaitai ne kaip formalų mokslinį darbą, o labiau kaip grožinę knygą. Jei tik nepradedi painiotis tarp šimtų paminėtų vardų ir pavardžių.

Knygoje yra aprašytos ne vien tik gerai žinomos pavardės – Radvilos, Sapiegos, Pacai, bet ir senesnės, tačiau anksčiau išnykę giminės: Kęstutaičiai, Manvydai, Alšėniškiai… Buvo įdomu, kad giminės gana dažnai „išnykdavo“, nes giminės nariais buvo laikomi tik vienos šeimos asmenys. Užtenka vienam giminės atstovui neturėti sūnaus ir giminė nebepratęsiama.

Lietuviškų kilmingų giminių istorija siekia maždaug Vytauto laikus, o senesnė geneologija apipinta legendomis. Daug kilmingųjų stengėsi visaip pritempti savo giminę prie kokių nors romėnų ar dar kilmingesnių protėvių, tačiau tai – tik prasimanymai. Buvo kilusiam tiesiog iš Lietuvos didikų buvo „ne lygis“, šaknų ieškota Vakaruose (beje, įdomu, kad ne Rytuose – giminiavimasis su stačiatikiais nebuvo prestižo reikalais, ir net tie patys LDK rusėnai ilgainiui „sulietuvėdavo“ ir pereidavo į katalikybę). Vienas to pavyzdys – Pacų giminės bičiuliavimasis su Pazzi gimine iš Italijos, nors nieko bendro, išskyrus panašiai skambančią pavardę šios giminės neturėjo.

Negalėčiau sakyti, kad „Galia ir tradicija“ visomis prasmėmis puiki. Ji užima gana keistą vietą tarp literatūros žanrų: iš dalies tai istorijos mokslų populiarinimo knyga, tačiau joje faktų per daug, pasakojimas per daug suspaustas, kartais atrodo, kad tai tik jų rinkinys. Iš kitos pusės, kaip mokslinei knygai, ji per daug supopuliarinta, ir, vėlgi, tikriausiai trūksta gylio. Nors, va, Liutaurui ji patiko.

Kur Lietuvoje tolimiausia iki ežero?

Kartais būna taip, kad kažkur netyčia nugirsti kokią minties nuotrupą ir po to ji vis tavęs nepalieka. Taip ir man nutiko: prieš kokį pusmetį ar net metus kažkas kažkur paklausė, kaip būtų galima sužinoti, kur yra artimiausias ežeras. Pagalvojau, kad atsakymą nesunku surasti šiek tiek pakračius atvirus geografinius ežerų duomenis. Bet tada pradėjo kirbėti nauja mintis: o kuri Lietuvos vieta yra toliausiai iki bet kokio ežero? Aišku, bėgo mėnesiai, programuoti nesiėmiau, bet klausimas vis tiek niežtėjo. Šiandien pasikasiau.

Lietuvos taškas, labiausiai nutolęs nuo bet kurio ežero yra šiek tiek į rytus nuo Pašvitinio link Peleniškių kaimo (56.16N, 23.84E). Artimiausias jam – Pasvalyje esantis Šilo ežeras, kuris yra už 35.5 km (kaip varna skrenda).

Taškas (burbuliukas), kur toliausia iki ežero. Paspaudus galima didintis.

Techninės detalės

Naudojausi Overpass Turbo užklausa ežerams atrinkti, tad kaip ir norėjau, visokie tvenkiniai, prūdai ir marios į duomenis nepateko. Tiesa, gali būti kad ir ne viskas pateko, ko reikėjo: tarkim, ne visi Vilniaus Gulbinų ežerai atsirado duomenyse.

[out:json][timeout:50];
// gather results
(
  // query part for: “lake”
  way["natural"="water"]["water"="lake"]({{bbox}});
  relation["natural"="water"]["water"="lake"]({{bbox}});
);
// print results
out body;
>;
out skel qt;

Atstumams nuo taško iki pakrantės taškų naudojausi beveik visu kodu iš šio įrašo. Nedaug ir tereikėjo ką pakeisti.

Pradingusios Europos karalystės

Šios knygos jau šiemet tikriausiai nebespėsiu perskaityti, nors liko gal tik keliasdešimt puslapių, tačiau ji patenka į šiemet geriausių skaitytų knygų dešimtuką. Ypač tuo, kiek ją skaitydamas sužinojau naujo.

Istoriko Norman Davies knygą „Vanished Kingdoms“ užtikau kažkuriame nenaujų knygų knygynėlyje Londone ir nusipirkau vien dėl to, kad joje yra vienas (bene išsamiausias) skyrius apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Knyga stora ir rimta: tai penkiolikos skirtingų, nebeegzistuojančių Europos valstybių istorijos (tiesa, „nebeegzistuojančių“ gal kiek naudojamas laisvokai – rašoma ir apie Airiją, ir apie LDK, kurios vis dar gyvuoja panašiais vardais, bet jau kaip respublikos. Ir, tikėkimės, dar ilgai gyvens). Buvo labai įdomu skaityti apie visiškai artimų šalių istoriją: supratau, kad mokykloje mus mokė labai siaurai ir tik tai, kas susiję su Lietuva – tarkim, nieko nežinojau apie tai, kaip čia gavosi, kad Kryžiuočių ordinas per kelis šimtus metų, net po sutriuškinimo Žalgirio mūšyje, sugebėjo transformuotis į vokišką Prūsiją, kuri tapo stipriausia Vokietijos dalimi (ir, teutoniško karingumo dėka privedė iki pasaulinių karų). Buvo labai įdomu skaityti ir apie Galiciją – Abiejų Tautų Respublikos dalį, kuri per padalinimus atiteko Austrijos-Vengrijos imperijai. Pasirodo, jie turėjo gana didelę autonomiją, nors ir buvo pats skurdžiausias imperijos kraštas. Vėliau kraštas pateko Lenkijos jurisdikcijai (po to kai šaunuolis kareivis Šveikas Pirmajame Pasauliniame Kare kovojo Austrijos pusėje), ir tik po Antrojo Pasaulinio karo didžioji dalis atsidūrė Sovietinėje Ukrainoje. Galicija pagal savo etninę sudėtį labai panaši į prieškario Lietuvą: daug žydų miestiečių (kalbančių jidiš, bet besimeldžiančių hebrajiškai), nemažai lenkų (kalbančių lenkiškai, bet besimeldžiančių lotyniškai), daug rusėnų, kurie lyg ir vėliau jau save identifikuoja kaip ukrainiečius (kalbančių vietiniu dialektu, nors bažnytinė kalba – senovės slavų). Po pasaulinių karų ir etninių valymų liko daugiausiai ukrainiečiai, kaip ir pas mus – lietuviai. Ir net jų vietiniame liaudies buities muziejuje galima rasti skirtingų regionų valstiečių namus, rakandus ir aprangą, perkeltas muziejun trobas, klėtis ir bažnyčias, bet nepamatysi jokios medinės sinagogos ar žydiško štetlo žymių, lyg jų ir nebūtų buvę. Kaip ir pas mus.

Buvo ypač įdomu skaityti ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, išdėstytą ne lietuvio ranka. Vytautas čia ne toks jau romantiškas, o labiau intrigantas, vis nepaklūstantis susitarimams, kurie mus su Lenkija buvo surišę nuo pat Krėvos Unijos laikų. Pasirodo, visai nedaug buvo iki to, kad būtume tapę ne Abiejų Tautų Respublika, o Trijų Tautų Respublika: Ukraina galėjo turėti savą autonomiją. Tikiu, kad daugiau istorija besidomintiems tai nebus labai nauja, bet man, daugiausiai apie savą kraštą skaičiusiam tik iš vietinių šaltinių, buvo labai įdomu: visgi daug romantikos ir legendų bet kuriuose istorijos pasakojimuose.

Knygoje yra ir skyriai apie žymiai senesnes karalystes: Burgundiją, Savoją, Aragoną (pasirodo, Aragono karaliai – vikingiškų gotų šaknų, tad jų vardai skamba labai jau pažįstamai – Ramūnas / Raimundas, Petronėlė…), Bizantiją ar Tolosą. Visgi Norman Davies specializuojasi Rytų Europos istorijoje, ir tai matosi: mums geografiškai artimesni skyriai žymiai platesni ir kokybiškesni. Už ką tikrai nepykstu.

Kabinetas 339

Nepaisant to, kad daugelis dalykų jau ne kartą skaityti internetinėje žiniasklaidoje, tai labai svarbi knyga šiuolaikinei tiriamajai žiniasklaidai. Kruopščiai, detalė po detalės sudokumentuotas tyrimų prieš Skvernelį procesas atskleidžia žurnalistų darbo kasdienybę, o kartu ir paaiškina daug dalykų, kurie tuo metu atrodė keistoki: ypač buvo įdomu sužinoti staigaus žurnalisto Černiausko pasitraukimo priežastis ir užkulisius. Interesų grupės, šantažas, ciniška politika, asmeninė nauda, žaidimai po kilimu, informatoriai, įtampa, išdavystės – čia visko yra.

Vienintelis dalykas, kuris knygoje erzino, tai per daug supaprastintas kalbos stilius ir kalbėjimas trečiuoju asmeniu. „Žurnalistas Pancerovas nuėjo į barą „Gringo“ išgerti alaus“, „Birutė aptarė naujienas su kolega“. Suprantama, jog norima išlaikyti objektyvumą, bet galų gale gaunasi šiek tiek keistai: istorijos kulminacija vis tiek yra draugo ir bendradarbio išdavystė, kurios tiesiog negalima papasakoti atsiribojant be asmeninių potėpių. Net ir be Černiausko įvykių visoje knygoje yra jaučiama įtampa dėl Skirmanto Malinausko pozicijos – jis kaip ir buvęs bendradarbis ir draugas, bet nuėjęs į kitą barikadų pusę. Kad ir kaip būtų, asmeninių emocijų tokiais atvejais tikriausiai neįmanoma ištrinti, o stengiantis jas pridangstyti tekstas gavosi ganėtinai negyvas. Kita vertus, manau, kad pačio pasakojimo objektyvumas yra išlaikytas pagal aukščiausius standartus: faktai kelis kartus pertikrinti, jais nesuabejosi.

Belieka tik apgailestauti, jog dabartinei valdžiai šie žurnalistiniai tyrimai visai nesvarbūs: visi priekaištai ir nuodėmės numojamos ranka, galima elgtis taip, kaip nori. Tikėkimės, kad bent jau rinkėjai į tai atsižvelgs: kuo daugiau žmonių perskaitys šią knygą, tuo bus visiems geriau.

Lietuvos totoriai XIX amžiuje

2000-aisias metais pradėjau studijuoti Vilniaus Universitete ir pirmaisias metais turėjome išklausyti kursą, pavadinimu „Mokslinių tyrimų pagrindai“. Nebepamenu, kas jį dėstė, bet tai buvo griežta standžiai suveržtų į rėmus apipelijusių klišių mokykla: moksliniame darbe privaloma literatūros apžvalga su ne mažiau kaip keliasdešimt išnašų (viena išnaša – vienas sakinys apie ją, tad pakakdavo perskaityti literatūros šaltinio santrauką), būtina vartoti sukaulėjusią nevaizdžią formaliąją kalbą, ir, pageidautina, bent keletą kartų kiekviename puslapyje įvelti žodį „problematika“. Tai suteikia moksliniam darbui žymiai daugiau svorio, eliminuoja bet kokią abejonę mokslininko rimtumu ir, matyt, padvigubina šansus būti išspausdintam kokiame nors vietinės reikšmės mokslinių darbų žurnale. Niekada tokių aukštumų nepasiekiau.

Tamaros Bairašauskaitės monografija „Lietuvos totoriai XIX amžiuje“ – idealus tokio mokslinio darbo pavyzdys iš 1996-ųjų, atitinkantis visus tuos mokslinių tyrimų pagrindų standartus, kurių mus mokė. Sausas, pabrėžtinai formalus, besiremiant tik oficialiais šaltiniais, lyg ir apie totorius, bet visai be jų dvasios: medžiagos archyvuose perversta labai daug, tačiau ji taip išdžiovinta, jog telikęs tik sausas faktų rinkinys, pagal kurį suprasti tikrąjį totorių gyvenimą XIX amžiaus Lietuvoje ne ką lengviau nei iš PVM deklaracijų suvokti, ką galima nusipirkti Maksimos parduotuvėse. Kadangi pati autorė yra totorių kilmės, toks apsiribojimas vien tik oficialiais valstybinių archyvų dokumentais (surašymų duomenys, mokestiniai sąrašai, bajorystės įrodymų bei teismų bylos) glumina – negi tikrai nėra kokių nors bendruomenės laiškų, pasakojimų ar atsiminimų, kurie suteiktų tiems oficialiems dokumentams gyvybės ir spalvos?

Kad ir kaip ten bebūtų, kažkiek vis tiek apie totorių gyvenimą XIX amžiuje sužinojau. Buvo jų apie 4-7 tūkstančiai, gyveno ne vien aplink Vilnių bei Trakus, bet ir tolėliau, beveik visi buvo pripažinti bajorais. Nežinojau, kad keletas kilometrų nuo mano senelio tėviškės, Vinkšnupiuose, dar nuo Vytauto Didžiojo laikų buvo totorių dvaras ir netgi apie šimtą metų stovėjo medinė mečetė. Totoriai nuo seno tarnaudavo kariuomenėje, turėjo atskirus pulkus, o už tarnystę gaudavo žemių bei dvarus – toks jų bajoriškas statusas buvo pripažintas ir po Lietuvos-Lenkijos padalijimo. Lyg ir buvo ištikimi carui, atrodo, jog į sukilimus nesivėlė, tad buvo laikomi patikimais, mielai priimami į valstybės tarnybą. Tikybos laisvė ir toliau jiems buvo leidžiama, nors valdžios potvarkiais jie buvo priskirti prie Krymo dvasinių vadovų. Kas buvo labai nepatogu, nes sueuropėję lietuviški totoriai su jais nelabai ką turėjo bendro. Įdomu tai, kad užfiksuota keletas moterų „atsivertimų“ į katalikybę arba stačiatikybę: pagal Rusijos potvarkius buvo draudžiama tuoktis skirtingų tikybų žmonėms, tad atsivertėlės iš karto valdžios akyse buvo laikomos išsiskyrusios su savo vyrais musulmonais. Tai buvo geras pretekstas pabėgti nuo buitinio smurto.

Gaila, kad monografija menkai atskleidžia Lietuvos totorių vidaus gyvenimą: kaip jie priėmė valdžios pasikeitimą, ar bendruomenė sustiprėjo, ar atvirkščiai – įgavus daugiau galimybių siekti karjeros ne vien karyboje ėmė asimiliuotis? Ar iš karto atmetė griežtesnį islamą, kurį praktikavo Krymo totoriai? O gal visgi moterų „atsivertinėjimai“ į krikščionybę rodė, kad ir Lietuvos totoriai gyveno gana griežtais papročiais? Gal daugokai tikėjausi.