Pilietybės išsaugojimo referendumas – negaliu apsispręsti

Prisipažinsiu, kad likus tik gerai savaitei iki referendumo dėl pilietybės išsaugojimo vis dar nesu iki galo apsisprendęs kaip balsuoti. Referendumo intencijos tikriausiai geros, bet įgyvendinimas kelia klausimų, ir nesijaučiu iki galo užtikrintas, kad visi iki galo į juos rimtai žiūri. Lyg ir būčiau linkęs pilietybės išsaugojimui pritarti, bet jaučiu kažkokią keistą abejonę – lyg su džiaugsmu balsuočiau už elektroninio balsavimo įteisinimą iki galo nesuprasdamas jo rizikų (jeigu ką, tai esu stipriai „prieš“ elektroninį balsavimą), o tik vertindamas intencijas.

Teigiamai balsuoti norėčiau, nes manau, jog šiuolaikinė valstybė nebėra ribojama teritorija – geru piliečiu gali būti ir gyvendamas visai kitur. Visai nesvarbu, jog jau dešimtmetį dirbi Londone ar gyveni JAV: jeigu tik yra noras turėti ryšį su Lietuva, tokio noro nereikia slopinti. O ir šiaip, kuo toliau, tuo labiau ribos tarp fizinių valstybių nyksta, nes didžiąją laiko dalį pradedame leisti virtualioje realybėje, kur tavo IP adresas neturi daug reikšmės (nors kuo toliau, deja, visgi jo reikšmė irgi didėja). Be to, realybėje tokių „naujų“ piliečių bus tikriausiai ne tiek jau ir daug: gal tik keli tūkstančiai, tad ar verta dėl to sukti galvą ir ieškoti rizikų?

Lygiai taip pat esu už tai, kad emigrantams būtų galima lengviau keliauti: net jei jie jau įsišaknijo kitose šalyse ir gavo jų pilietybes, Lietuvos pasas suteiktų Šengeno erdvės privalumus. Tai neabejotinas pliusas, palengvinantis gyvenimą, ypač tokioje aplinkoje, kurioje Britanijos išėjimas iš Europos Sąjungos gali sukelti papildomų nepatogumų.

Iš kitos pusės, referendumu keičiame Konstituciją, kurioje numatyti pamatiniai valstybės principai, o dabartinėje formuluotėje pilietybės išsaugojimas numatytas tik Lietuvos Respublikos piliečiams pagal kilmę, kurie įgyja euroatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios (ES ir NATO) valstybės pilietybę: ganėtinai specifiška, bet kartu teoriškai su rizika, kad tie kriterijai gali keistis. Taip, suprantu, kad tai yra saugiklis, kuris šiuo metu mus saugo nuo priešiškų valstybių bei „žalių žmogeliukų“, nes išeliminuoja visus, kurie yra už ES ir NATO ribų, bet ar jis bus pakankamas po 20 metų? O po 120-ies? Būčiau žymiai labiau už tai, kad pilietybė būtų išsaugoma visiems, nesvarbu, kokios valstybės pilietybę jie įgyja – taip bent jau rizikos tampa visiems aiškesnės ir suprantamesnės. O jei dėl tokio pasiūlymo daugelis nebūtų linkę pritarti, gal ir dabartinis variantas visgi nėra toks geras? Taip, Konstitucijos atžvilgiu esu konservatyviai paranojiškas.

Turiu ir filosofinių abejonių dėl priesaikos kelioms valstybėms vienu metu. Gerai, jeigu interesų konfliktas niekada nekyla, visada išliekame sąjungininkai ir esame tose pačiose barikadų pusėse. Bet net ir tada, kovojant su vienu priešu, kurios valstybės kariuomenėje turėtų atlikti pareigą dvigubas pilietis? Kuri valstybė turi viršenybę? Kartu su pilietybės teikiamomis privilegijomis ateina ir pareigos, bet ar dvigubi piliečiai net labai norėdami jas gali vykdyti? Šiuo metu asmuo įstatymiškai gali būti tik vienoje santuokoje arba politinėje partijoje, vienguba pilietybė irgi turi logikos. Reziduoti kitoje ES valstybėje turint Lietuvos pilietybę niekas nedraudžia.

Dar gera savaitė galvojimui.

Joseph Frank: Vilnius XIX amžiuje. Atsiminimai

Suvalgiau šią storoką knygą per dvi dienas. Ne visos dalys buvo labai įdomios, kai ką norėjosi praleisti, bet Vilniaus gyvenimas XIX amžiaus pradžioje atsiskleidė ryškiomis spalvomis. Josefas Frankas – garsus austrų kilmės gydytojas, pakviestas į dėstyti medicinos į Vilniaus Universitetą. Į Vilnių jis atvyko kartu su savo tėvu, dar žymesniu gydytoju, kuris Vilniuje užsibuvo tik labai trumpai, mat jam greitai buvo pasiūlyta kraustytis į Peterburgą ir tapti asmeniniu caro šeimos gydytoju. O sūnus liko Vilniuje, ir praleido čia nemažai laiko.

Pasaulio mačiusiems Frankams Vilnius atrodė gūdi provincija. Medicinos lygis itin prastas, Universiteto profesoriai ganėtinai tamsūs, socialinis gyvenimas liūdnokas. Frankams reikėjo kovoti ir su davatkišku tamsuoliškumu: Vilniaus ligonines valdė vienuolės, kurių medicinos žinios buvo skurdžios – bet ir naujovių jos nenorėjo įsileisti. Frankas rengdavo labdaros pokylius, teatro vaidinimus, kurių metu surinktos lėšos buvo skiriamos labdarių organizacijai, skiepijo vaikus, skirdavo nemokamų vaistų neturtingiesiems. Skaitai ir žaviesi žmogumi, kuris tiek sugeba daug nuveikti, tiek daug suorganizuoti ir sukurti. Jeigu jis tik mato kokią problemą, tai imasi ją spręsti nelaukiant paramos iš išorės. Prastas mokslo lygis universitete? Imam organizuoti medicinos draugiją, kuri vers medicininius užsienio mokslininkų straipsnius. Niekas nesiima rūpintis ligoniais? Steigiam prie universiteto ligoninę – bus kur studentams praktikuotis. Mažai mieste pramogų? Steigiam teatrą. Dar labdarai pinigų surinksim.

Knygoje įdomiai atskleidžiamas ne vien Vilniaus aukštuomenės ir elito gyvenimas, bet ir to meto medicinos mokslas: nors vis dar viskas pirmiausia gydoma kraujo nuleidimu, medicina jau kažkiek tapusi rimtesniu mokslu, nagrinėjamos ligų priežastys, būtinai daromi skrodimai, bandom aiškintis, kaip veikia žmogaus kūnas. Įdomi ir to meto Vilniaus akademinė aplinka: neseniai Vilniui perėjus Rusijai, dauguma profesūros nepalaikė naujosios valdžios, buvo palaikomas lenkiškas patriotizmas. Kadangi Frankas buvo kviestas Rusijos aukštuomenės, jo lojalumas buvo caro pusėje, tad kartais tame irgi būdavo nesusikalbėjimų.

Džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą – XIX amžiaus pradžios Vilnius tapo spalvingesnis ir ryškesnis.

Lietuviai – antri mažiausiai dosnūs pasaulyje

Praėjusią savaitę sužinojau mane sukrėtusį faktą: Lietuva pagal dosnumą pasaulyje užima 155 vietą iš 156 šalių. Mes mažiau dosnūs už skurstančiuosius Afrikoje (nors to gal ir galima tikėtis), mažiau dalinamės nei stereotipinės diktatorių valdomos ir socialinės atskirties krečiamos šalys, turime mažiau atjautos net už atbukusią post-sovietinę erdvę. Lenkiame tik graikus, kurie jau gerą dešimtmetį murkdosi finansinėje baloje.

Šis faktas man ypač užstrigo, nes kaip tik skaitau Johann Hari knygą „Lost Connections“ apie tikrąsias depresijos priežastis: šiuolaikiniai mokslininkai mano, kad kuo žmogus daugiau padeda kitiems, kuo jis yra dosnesnis ir kuo jis daugiau dėmesio bei laiko skiria kitiems žmonėms, tuo jis būna laimingesnis. Artimiausias kelias į laimę nėra nusipirkti geresnę mašiną, didesnį telefoną ar erdvesnį namą, net ir antidepresantai iš duobės nepadeda išlipti taip, kaip paprastas rūpinimasis kitais. Jei tik skiri kam nors laiko, jei kam nors padedi, pabendrauji, visa tai su kaupu sugrįžta atgal. Susikuria bendruomenės ryšiai, atrandi tikrų draugų (o ne tų, paviršutinių, Facebooke ar Instagrame). O bendruomenėje gyvenantis žmogus nesijaučia vienišas, tokie žymiai mažiau serga depresija.

Gerai pagalvojus, mūsų savižudybių bei alkoholio vartojimo statistika tikriausiai yra tik simptomas, kurio nepagydysi trumpindamas parduotuvių darbo laiką bei uždrausdamas šokinėti nuo tiltų. Mums reikia labiau rūpintis vienas kitu.

Tiesa, kaip tai būtų galima pasiekti, neišmanau. Net sovietinio laikotarpio čia negalima kaltinti: skaitant „Lietuvio kodą“ galima pastebėti, jog jau prieš šimtmetį lietuviai buvo individualistai. Atsiriekia savo žemės lopinėlį ir jokiu būdu niekam neleis jam nurodinėti kaip ten tvarkytis. O kur dar liūdni priežodžiai apie tai, kad lietuviai labiausiai džiaugiasi, kai dega kaimyno tvartas.

Pamenu, kartą važiuojant traukiniu Londone nugirdau vieno vaikino telefoninį pokalbį: jis skambino į ligoninę pasiteirauti, kaip laikosi jo pagyvenusi kaimynė, kuriai naktį pasidarė bloga ir ją išvežė greitoji. Tokį rūpestį sunkiai įsivaizduočiau Vilniuje: aš net nežinau, kas gyvena virš mano buto! Dar pagavau save, kad man šmėkštelėjo lietuviška mintis: „matyt šis jaunuolis nori pretenduoti į palikimą, čia vienintelis logiškas paaiškinimas“. Britai dosnumo reitinge dešimtoje vietoje. Šiek tiek aukščiau už visus į top 20 patenkančius skandinavus, į kuriuos dažnai lygiuojamės.

Adam Zamoyski. „Poland: A History“

Pasiskaityti apie Lenkijos istoriją mane privertė šis dienoraščio įrašas: penkiolikto amžiaus Lenkija buvo neregėtai liberali. Konkrečiai ši Zamoyskio knyga yra kiek atnaujinta versija, bet senosios istorijos puslapiai tikriausiai ne tiek daug pasikeitė.

Iš tiesų, dabartinėmis akimis žiūrint Lenkija (o kartu ir Lietuva) buvo labai liberalios: be religinės laisvės tikriausiai net negalėtų būti Lietuvos valstybės. Didieji kunigaikščiai privalėjo toleruoti stačiatikius, nes jie sudarė didžiausią LDK gyventojų dalį, tačiau religinė tolerancija tuo nesibaigė. Galima prisiminti ir tai, jog Lietuvoje buvo itin gerbiami musulmonai bei žydai: pakviesti čia apsigyventi totoriai ir karaimai galėjo tapti bajorais, dalyvauti valstybės valdyme. Katalikų kronikų autoriams tai atrodė itin keistas dalykas: valstybė, kurioje kaip lygus su lygiu gyvena ir stačiatikiai, ir katalikai, ir net musulmonai, kuriems patikėtos svarbios pareigos valstybės tarnyboje. Žydams buvo ne taip lengva, bet jie irgi turėjo savų laisvių, ir jeigu sutikdavo apsikrikštyti, automatiškai tapdavo kilmingais. Lyginant su kita Europa, žydams Abiejų Tautų Respublika buvo palanki: Zamoyskis teigia, jog XVIII amžiaus pabaigoje Lenkijos-Lietuvos valstybėje gyveno keturi penktadaliai visų pasaulio žydų, kurie čia keldavosi bėgdami nuo negandų kituose kraštuose.

Aišku, tokia liberali politika kilo ne iš lengvo ir gero karalių gyvenimo: esant silpnai centrinei valdžiai reikėdavo derinti interesus ir ieškoti sąjungininkų ne vien tarp tradicinių didikų. Tai lėmė ir stiprų šlėktų balsą – jų laisvės buvo pamatinė valstybės vertybė. Manoma, kad XVIII amžiuje Lenkijos-Lietuvos valstybėje balsavimo teisę turėjo net apie 7 procentus gyventojų. Tiesa, galų gale per didelis laisvių troškimas ir bendro reikalo ignoravimas neprivedė prie gero: visi žiūrėjo tik savo interesų, niekas nenorėjo didinti mokesčių kariuomenės išlaikymui, o bet kurio plikbajorio „veto“ neretai buvo įtakojamas ir užsienio šalių nešvarių žaidimų. Zamoyskis teigia, kad Lietuvoje visgi vyravo labiau centralizuota oligarchija: mat lietuviai tamsūs būrai, čia kaip norėjo taip ir tvarkėsi Radvilos ir kiti didikai.

Skaitant gana įdomu, koks šio Lenkijos istoriko santykis su Lietuva: dažniausiai ji piešiama kaip nesofistikuota, lyginant su Lenkija neišsilavinusi ir kaimietiška, bet visada su savo nuomone. Net jei ir Lenkija vėliau jautėsi stipresnysis partneris, lietuviai keldavo savo reikalavimus ir juos „sutramdyti“ nebuvo lengva. Gal kiek panašu į mūsų santykį su žemaičiais: tvirti, atkaklūs, nepalenkiami, aršūs, menkai išsilavinę, bet jų būtinai reikia, nes su jais stipriau ir ramiau. Nenuostabu, kad lenkai geriausiais savo laikais laiko tuos metus, kai jie buvo kartu su Lietuva (mes tikriausiai labiau romantizuojam Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę dar prieš uniją su Lenkija Jogailos asmenyje – nors jis lietuvis, bet jis pradėjo Lenkijos aukso amžių). Prasidėjus nacionaliniams judėjimams buvo daug nesusipratimų: lenkai gal tikėjosi atstatyti Abiejų Tautų Respubliką su visais ukrainiečiais, lietuviais ir baltarusiais jos sudėtyje, bet visos šios tautos turėjo savo planų. Kai kuriems pasisekė labiau, kai kuriems mažiau, bet lenkai tarpukariu susipyko ir kariavo kone su visais kaimynais. Tokių siekių galutinai atsisakyta po Berlyno sienos kritimo: Vilnius, nors lenkų akimis lenkiškas miestas, liko Lietuvai ir jokių pretenzijų tam nebėra. 

Kažkiek gaila, kad ta multikultūrinės laisvos valstybės idėja, kuri ryškiai gyvavo prieš kelis šimtus metų, buvo užgožta siauresnių nacionalinių interesų. Bent jau tikėkimės, kad žiūrėdami į lenkus matome stiprų sąjungininką, su kuriuo mus sieja labai daug istorijos.

Vytautas Plečkaitis: Masonai. Laisvieji mūrininkai, kūrę ir stiprinę Lietuvą

Ši nedidukė Vytauto Plečkaičio knygelė nupiešia gana išsamų laisvosios mūrininkijos paveikslą XX amžiaus pradžios Lietuvoje. Tuo metu ložių buvo gana nedaug, o ir laisvųjų mūrininkų priskaičiuojama tik keliasdešimt (pateikiama apie trisdešimt žinomų pavardžių), tačiau, atrodo, jog jų įtaka visgi buvo labai nemenka. Tarp 1918 metų vasario 16-osios aktą pasirašiusiųjų net ketvirtadalis buvo masonai: ši nedidelė, bet tikrai glaudi bendrija vienijo itin įtakingus to meto visuomenininkus (ir netgi porą visuomenininkių!) bei valstybininkus. Ložių nariai daugiausiai buvo teisininkai, verslininkai bei politikai.

Visgi ankstyvojo XX amžiaus Lietuvos mūrininkija buvo labai netipinė: ritualams dėmesio skiriama nedaug, į narius priimamos ir moterys, nors kai kurių principų atrodo, jog laikomasi kruopščiai: jei nėra septynių narių (beje, tiesiog brolių, nebūtinai meistrų), laikoma, jog kvorumo nėra ir susirinkimas neįvyksta. Susirinkimų metu svarstomi asmeninio tobulėjimo klausimai, o temos, kurios šių laikų mūrininkijoje būtų draudžiamos: labiausiai viskas sukasi apie politiką, ką daryti su Vilniaus kraštu, ar reiktų panaikinti mirties bausmę ir pan. Masoniškumo tuose susirinkimuose atrodo nedaug, nors visgi broliai atrenkami itin kruopščiai, jų gyvenimas ir elgsena ilgai stebima prieš pakviečiant juos prisijungti prie brolijos.

Užtat tolerancija ir tais laikais buvo pamatinė mūrininkų vertybė: ložėse dalyvavo visų tautų atstovai, broliais buvo lietuviai, lenkai, žydai, baltarusiai ir netgi Vilniaus rusas. Tais keliais kritiniais metais kai kūrėsi nacionalinės valstybės, garbingų, vienas kitais pasitikinčių bei įtakingų skirtingų tautybių vyrų susirinkimai, kuriuose galima nuoširdžiai be pykčio pasitarti įvairiais klausimais atliko didelę vienijančią rolę. O vienybė, ar bent jau galimybė laisvai ir be paniekos diskutuoti su oponentais, sudaro tvirtą visuomenę.

Palikai kelioms minutėms keturmetį? Gali gauti kalėjimo

Neišeina iš galvos šiandien perskaitytas New York Times straipsnis. Skamba kiek utopiškai, bet, pasirodo, tokia realybė: kelioms minutėms palikus vieną keturmetį vaiką mašinoje JAV galima susilaukti realios kalėjimo bausmės. Keturmetis dar keturmečiu, bet teoriškai tokios bausmės kai kuriose valstijose galima susilaukti net jei vaikui devyni. Berods Lietuvoje vaiko palikti vieno negalima iki jam sueis šešeri, tik tikėtina, jog tokio įstatymo priežiūra ne tokia uoli: nubėgti iki parduotuvės gal dar pavyktų be „baudžiako“. Amžių norima palaipsniui didinti iki dvylikos.

Kaip dvimetės dukros tėvui man šita tema tampa po truputį aktuali: ne tai kad labai reikėtų ir norėtųsi vaiką trumpam palikti vieną, bet galiu įsivaizduoti įvairias situacijas, kur tikrai tokį elgesį galima pateisinti. Įdomu ir tai, jog lyginant su savo vaikyste, visuomenė labai stipriai pasikeitė ir vaikų savarankiškumo liko mažiau: pats būdamas septynerių važiuodavau vienas 7 stoteles autobusu, pereidavau gatves ir savarakiškai keliaudavau į mokyklą. Ir taip darė visi. O ir kieme eidavome patys vieni kur norėdavome (be telefonų!), nebūtinai tūpčiodami po langais, kur mus visada mato.

Nežinau, koks amžius jau teisingas savarankiškumui ugdyti, man tai naujos temos ir dilemos. Bent jau anksčiau apie tai nesusimąstydavau.

Lietuvos miestų gatvės pagal pasaulio šalis

Neseniai užtikau įdomią JAV bei kitų pasaulio didmiesčių gatvių orientacijos analizę, darytą vienu mano mėgstamiausių python modulių osmnx. Kadangi kodas viešas, tai buvo nesunku tą patį padaryti ir Lietuvos miestams.

Kaunas ir Vilnius – gana chaotiški, o kitur vyrauja aiški kvartalinė sistema

Kuo senesnis miestas, tuo didesnis senamiestis, o šie dažniausiai būna chaotiški. Naujesniuose miestuose daugiau vyrauja aiški kvadratinė kvartalinė sistema. Buvo įdomu tai, kad dažniausiai ji ne tiksliai šiaurės-pietų bei rytų-vakarų krypties, o apie 20 laipsnių pasukta pagal laikrodžio rodyklę (Alytus, Gargždai, Kretinga, Kėdainiai, Marijampolė, Mažeikiai, Neringa, Palanga, Telšiai – ypač Žemaitijoje). Tobulai pagal pasaulio šalis orientuoti Elektrėnai (kuo tikriausiai nereiktų stebėtis) ir Utena, Visaginas ir Šiauliai išsidėstę įstrižai žemėlapio šalims.

Ką rodo Mankiw taisyklė Lietuvai? Palūkanos jau per žemos

Penktadienį keletas bendrų draugų susėdo prie stalo padiskutuoti markoekonomikos ir investicijų temomis. Ir nors karščiausios diskusijos virė apie kriptovaliutas, buvo labai įdomu paklausyti Vaido Urbos pasakojimo apie makroekonomines teorijas. Niekad jose gerai nesigaudžiau, tad buvo labia naudinga suprasti, kokie vėjai vyrauja tarp makroekonomistų, ir ką jie prognozuoja artimiausiems metams.

Vienas įdomiausių Vaido paminėtų dalykų buvo Mankiw taisyklė. Kai kurie makroekonomistai mano, jog egzistuoja labai paprasta formulė, pagal kurią reiktų valdyti palūkanas: jos gali būti nusakomos formule

I = 8.5 + 1.4 * (CI - U)

kur I yra palūkanų norma, CI yra bazinė infliacija (neįskaitant maisto bei energijos kainų), o U – nedarbo lygis. Kadangi Lietuvoje pastaruoju metu kainos pradėjo gana stipriai kilti, ši formulė lyg ir rodo, jog Europos Centrinio banko palūkanos mums yra per mažos. Tai reiškia, jog pinigai mums dalinami per lengva ranka ir tikėtina, jog būsto kainos gali toliau didėti.

Pabandžiau nupiešti esamų (VILIBOR 3M dar esant litui bei EURIBOR 3M po euro įvedimo) bei šios taisyklės „rekomenduojamų“ palūkanų istoriją. Tiesa, naudojau ne bazinę infliaciją, o tiesiog metinį vartotojų kainų indeksą, tad svyravimai yra kiek perdėti (greitai neradau bazinės infliacijos duomenų šaltinio). Atrodo, kad panašioje situacijoje jau buvome 2006-aisiais, kai pradėjus didėti infliacijai palūkanos nespėjo kilti. Toks skirtumas tarp „rekomenduojamų“ palūkanų ir VILIBOR, koks yra dabar, buvo pasiektas dar už metų – 2007-aisiais. Kas buvo po to, turbūt pamename.

Mankiw rekomenduoja didesnes palūkanos, nei jos šiuo metu yra.

Penktadienio susitikimo metu nuskambėjo išvada, kad tokia mums per daug laisva pinigų politika toliau turėtų pūsti nekilnojamo turto kainas. Iš tiesų, kai skirtumas tarp „rekomenduojamų“ palūkanų ir esamų yra didelis, būsto kainos linkę didėti. Bet, vėlgi, žvelgiant į 2007-2008-ųjų patirtį, gyvenant skolintos gerovės salygomis makroekonominiai pokyčiia būna itin staigūs ir dideli. Tad kol kas nekilnojamo turto kainoms dar yra vietos paaugti, nors tai stipriai gali pasikeisti kad ir per artimiausius metus.

Šiame grafike gali pasirodyti, jog būsto kainų augimas jau pasiekė piką

Šimtmečio šventimas – vėl laidotuvių veidais

Liudvikas Andriulis vaizdingai rašo apie šios dienos šimtmečio minėjimo renginius:

Kiek bebuvo kalbėta, kiek sakyta, kiek Medeina Vyriausybėje stengėsi – vis tiek laidotuvės, o ne gimtadienis.

Įsijunkit LRT būtent dabar. Mūsų Šimtmečio minėjimas vėl yra baisi pochoronkė. Pažiūrėkit į veidus, pažiūrėkit, kas ten vyksta.

Rūsti Prezidentė, rūsti jos kalba, rūstūs rimti veidai, laidotuvių giesmės, kalbos apie amžius, kažkokie varpai.

Formalus renginys, diplomatinė funkcija, kurios turbūt reikia, bet kodėl tą nuobodybę reikia rodyti visuomenei? 12 dienos turėjo būti tūsas su konfeti ir šokiais, o ne laidotuvių veidai.

Ryte buvo ir jaunimo žygis. Žinot maršrutą? Nuo Aušros Vartų, iki, taip, kapinių. Kapai, varpai ir laidotuvių giesmės – va mūsų gimtadienis.

Gal dar po šimto metų išmoksime švęsti kaip amerikiečiai – komerciškai, linksmai, su muzika ir būgnais ir SELo daug šviesų ir garso, o ne su giesmėm, kapais ir varpais.

Šiandien mes mokam daryti tik laidotuves, ne gimtadienius. Gėda LRT, gėda Prezidentūrai, gėda LRVK – niekas nepasistengė padaryti kitaip. Kaip jiems patiems ne cringe, kaip jie patys gali žiūrėti, ir galvoti – va, padariau minėjimą.

Ir negali sakyt, kad netiesa. Šiandien po vėliavų pakėlimo ceremonijos spūdindami tyliu Gedimino prospektu kalbėjome apie tą patį: šitiek ruoštasi, šitiek kalbėta, o galų gale šimtmetis paminėtas lygiai taip pat kaip visada: tomis pačiomis kalbomis, ta pačia ceremonija, ta pačia rimtimi ir tuo pačiu liūdesiu. Daugiau linksmybės buvo vakare, žmonėms buriuojantis apie laužus ir šimtmečio koncerte, bet organizatorių rankos visgi trūko: juk turėjo būti nesunku visą dieną dalinti arbatą, kviesti šokti su kapelomis ar kitais būdais sėti gerą nuotaiką.

Geriausios šimtmečio iniciatyvos atėjo ne iš vyriausybės malonės, o iš privačių iniciatyvų: tiek Small Planet skrydis po Lietuvą ore išbraižant skaičių „100“, tiek Lietuvos Geležinkelių lokomotyvų atliekamas Lietuvos himnas, tiek kažkieno puiki mintis, kad kiekvienas turėtume savo langą padabinti trispalve. Panaši nuotaika vyravo ir prie Gedimino prospekte uždegtų laužų: šventę kūrė patys dalyviai. Ne vieną pradžiugino Vilniaus krišnaitai su plačiomis šypsenomis veiduose ir trispalvėmis rankose šokantys ratelius ir kartojantys savo mantras: Lietuvoje gera visiems. Prie kitų laužų būriavosi žmonės, kurie traukė liaudies dainas, o dar kitur kažkas grojo kanklėmis. Šventė buvo kuriama pačių mūsų piliečių, o ne vyriausybės pastangomis.

Pradžioje man, kaip ir Liudvikui, buvo kilęs noras paburbėti, bet vėliau supratau, jog kaltinti galima tik save: laukti, kad kažkas suorganizuos tau šventę ir gerą nuotaiką iš principo yra neteisinga, nes už šventę ir gerą nuotaiką atsakingi mes patys. Jeigu tik nori švęsti ir turi idėjų kaip pradžiuginti kitus, niekas gi tam netrukdo: lokomotyvai dainuoja himną, lėktuvai ore brėžia „100“, keliamos trispalvės, nuoširdžiai šokama ir dainuojama su „Hare Krišna“. Mes patys sau kuriame šventę. Ne koks nors oficialus šimtmečio paminėjimo komitetas. O švęsti oficialaus leidimo nereikia.

Gintaras Beresnevičius: „Imperijos darymas“

Kažkurioje diskusijoje apie idėjas Lietuvai radau nuorodą į Gintaro Beresnevičiaus knygą „Imperijos darymas“, rašytą prieš pat stojimą į Europos Sąjungą. Ne su viskuo gal joje galima sutikti, kai kurie teiginiai atrodo ganėtinai keistoki, kai kurie – kiek atgyvenę, bet bendras minčių gylis ir idėjų drąsa stulbinanti. Įkvėpimo galima semtis kibirais.

Svarbiausia knygos mintis visgi ta, jog nereikia mums galvoti, jog mes maži ir nieko negalime pasiekti. Reikia drąsiai mąstyti ir siekti didelių tikslų: mus gali vienyti idėja tapti regiono lyderiais. Senoji Europa užsisėdėjusi komforte, o mes galime siūlyti naują proveržį, galime praplėsti tos pačios Europos kultūrines ribas nuoselkiai dirbant ties tuo, jog Ukraina, Baltarusija, Gruzija ar dar tolimesnės post-sovietinės šalys atsigręžtų į Europos vertybes. Mes galima būti gana agresyvūs, nebijome sakyti tiesą į akis, o svarbiausia – mūsų klauso. Erdvė iki Kaukazo – mūsų įtakos zona ir joje mes turime dominuoti, užtenka verkšlenti apie mūsų mažumą.

Dar viena neužimta erdvė yra Europos sąjungos gynyba. Nors ES savo atskirų pajėgų neturi, bet mes galėtume proaktyviai imtis šios rolės: prancūzai turi svetimšalių legioną, o mes galime turėti saviškį, kuris pirmas drąsiai ir savanoriškai dalyvautų gynybos misijose. Nuo seno esame karių tauta, o tai galėtų puikia galimybė parodyti iniciatyvą ir užsitarnauti pagarbą ES šalių tarpe. Mums reikia savigarbos, mums reikia turėti kuo didžiuotis – priešingu atveju tapsime tik pasyvūs ES politikos vykdytojai, o ne jos formuotojai. O vien tik parodžius iniciatyvą galime įgauti labai daug svorio, nes kitos šalys yra labiau aptingę.

Apie mūsų tautos charakterio bruožus galima ginčytis, bet pati knyga užduoda labai svarbius ir įdomus klausimus. Ji verčia pamiršti, jog esame niekam neįdomūs, ji siūlo drąsias idėjas. Jau vien dėl to šią knygą galima vertinti aukščiausiais balais.