Stephen Hough yra garsus pianistas, bet aš apie jį nieko nežinau, nes nelabai ką suprantu apie klasikinę muziką. O tai puiki priežastis paskaityti knygą, sudarytą iš jo internetinio dienoraščio įrašų: juk kuo tolimesnė sritis, tuo įdomiau sužinoti ką nors naujo.
Ne viskas man jo knygoje „Rough Ideas“ patiko, nes daug kur iš tiesų man trūko muzikinio išsilavinimo. Autorius nemažai laiko skiria kompozitorių kūrinių arba kokio nors garsaus menininko paveldui aptarti, nes man tiek kūriniai, tiek pavardės skamba panašiai artimai kaip Etiopijos parlamento batalijos – tiesiog neturiu reikiamo konteksto. Bet ten, kur tokių specifinių žinių nelabai reikia, sužinojau labai daug naujo apie pianisto profesiją. Tikrai nežinojau, kad kiekvienas fortepijonas skamba skirtingai, ir kad net tas pats fortepijonas dėl drėgmės ar suderinimo gali tapti visai nepakenčiamas. Kiekviena salė irgi skamba vis kitaip, tad koncertų salė yra lyg dar vienas instrumentas.
Knygoje sužinojau ir kas būna, kai pianistas pamiršta natas ar padaro klaidą (dažniausiai tai nieko tokio, čia kaip spektaklyje ką nors deklamuojant pakeisti vieną žodį – jei nerėžia ausies, tai gal viskas gerai). Pasirodo, šiais laikais į tokias klaidas visi žiūri labai neigiamai, mat publika pripratusi prie įrašų, kuriuose klaidų nebebūna, studijoje grojama tiek kartų, kol jau viskas skamba tobulai. Ausiai pripratus prie tobulo atlikimo, to tikimasi ir koncertų salėse, gyvo pasirodymo metu. Tai sukelia papildomą stresą atlikėjams, nes suklysti nebegalima. Prie to prisideda ir įdomi istorinė tradicija, kad jei pianistas groja be orkestro, tai jis turėtų groti mintinai, be natų. Sakoma, kad dėl to vyresni atlikėjai anksčiau išeina į pensiją, arba bent jau užsidaro įrašų studijose – groti publikai iš atminties tiesiog kainuoja per daug nervų.
Įdomus buvo ir palyginimas tarp koncertų ir įrašų leidybos: tai panašu į teatrą ir kiną. Teatre vaidinama gyvai, lygiai taip, kaip ir koncerte, kine galima sceną kartoti kad ir šimtus kartų, kol ji gaunasi tobula, panašiai kaip ir įrašinėjant kompaktinį diską. Tačiau tai du visai skirtingi meno žanrai, ir nebūtinai geras teatro aktorius bus ir geras kino aktorius. Lygiai taip, kaip nebūtinai geras koncertinis pianistas nebūtinai leis gerus įrašus.
Dalis knygos liečia ne su muzika susijusias temas, ir nors šios dalys žymiai labiau asmeninės, didžiąja dalimi jas norėjosi praleisti, nes tiesiog ne itin buvo įdomu. Nors intrigos yra ir ten: nepaisant to, kad autorius yra homoseksualus, jis iš protestantų tikėjimo atsivertė į katalikybę, ir jo gyvenime tikėjimas užima labai svarbią vietą. Pasirodo, net tai yra puikiai suderinama.