Stephen Hough: „Rough Ideas“

Stephen Hough yra garsus pianistas, bet aš apie jį nieko nežinau, nes nelabai ką suprantu apie klasikinę muziką. O tai puiki priežastis paskaityti knygą, sudarytą iš jo internetinio dienoraščio įrašų: juk kuo tolimesnė sritis, tuo įdomiau sužinoti ką nors naujo.

Ne viskas man jo knygoje „Rough Ideas“ patiko, nes daug kur iš tiesų man trūko muzikinio išsilavinimo. Autorius nemažai laiko skiria kompozitorių kūrinių arba kokio nors garsaus menininko paveldui aptarti, nes man tiek kūriniai, tiek pavardės skamba panašiai artimai kaip Etiopijos parlamento batalijos – tiesiog neturiu reikiamo konteksto. Bet ten, kur tokių specifinių žinių nelabai reikia, sužinojau labai daug naujo apie pianisto profesiją. Tikrai nežinojau, kad kiekvienas fortepijonas skamba skirtingai, ir kad net tas pats fortepijonas dėl drėgmės ar suderinimo gali tapti visai nepakenčiamas. Kiekviena salė irgi skamba vis kitaip, tad koncertų salė yra lyg dar vienas instrumentas.

Knygoje sužinojau ir kas būna, kai pianistas pamiršta natas ar padaro klaidą (dažniausiai tai nieko tokio, čia kaip spektaklyje ką nors deklamuojant pakeisti vieną žodį – jei nerėžia ausies, tai gal viskas gerai). Pasirodo, šiais laikais į tokias klaidas visi žiūri labai neigiamai, mat publika pripratusi prie įrašų, kuriuose klaidų nebebūna, studijoje grojama tiek kartų, kol jau viskas skamba tobulai. Ausiai pripratus prie tobulo atlikimo, to tikimasi ir koncertų salėse, gyvo pasirodymo metu. Tai sukelia papildomą stresą atlikėjams, nes suklysti nebegalima. Prie to prisideda ir įdomi istorinė tradicija, kad jei pianistas groja be orkestro, tai jis turėtų groti mintinai, be natų. Sakoma, kad dėl to vyresni atlikėjai anksčiau išeina į pensiją, arba bent jau užsidaro įrašų studijose – groti publikai iš atminties tiesiog kainuoja per daug nervų.

Įdomus buvo ir palyginimas tarp koncertų ir įrašų leidybos: tai panašu į teatrą ir kiną. Teatre vaidinama gyvai, lygiai taip, kaip ir koncerte, kine galima sceną kartoti kad ir šimtus kartų, kol ji gaunasi tobula, panašiai kaip ir įrašinėjant kompaktinį diską. Tačiau tai du visai skirtingi meno žanrai, ir nebūtinai geras teatro aktorius bus ir geras kino aktorius. Lygiai taip, kaip nebūtinai geras koncertinis pianistas nebūtinai leis gerus įrašus.

Dalis knygos liečia ne su muzika susijusias temas, ir nors šios dalys žymiai labiau asmeninės, didžiąja dalimi jas norėjosi praleisti, nes tiesiog ne itin buvo įdomu. Nors intrigos yra ir ten: nepaisant to, kad autorius yra homoseksualus, jis iš protestantų tikėjimo atsivertė į katalikybę, ir jo gyvenime tikėjimas užima labai svarbią vietą. Pasirodo, net tai yra puikiai suderinama.

Loreta Anilionytė – „O kas po to?“

Apie Loretą Anilionytę sužinojau gana atsitiktinai, skaitinėdamas komentarus apie nediduką lietuviškos literatūros skandaliuką, nuraibuliavusį internete, kai naujausia Sabaliauskaitės knyga „Petro imperatorė“ nebuvo nominuota kokiai tai premijai. Kažkas komentaruose teigė, jog Sabaliauskaitė gana primityvi rašytoja, ir jai visai ne vieta lietuviškų rašytojų žvaigždyne, ypač kai yra tokių rašytojų kaip Anilionytė. Kadangi šią pavardę išgirdau pirmą kartą, pasigooglinau, susiradau jos knygą senų knygų svetainėje ir nusipirkau.

Na, perskaičius „O kas po to?“ gal jo nelaikyčiau pačiu stipriausiu visų laikų lietuvišku romanu, bet šarmo jame yra nemažai. Net jei puslapių buvo padauginta – tos pačios užstrigę idėjos greitai pradėjo kartotis ir jau knygai įpusėjus norėjosi kuo greičiau sulaukti kulminacijos ir išrišimo. Bet turinys – iš gyvenimo, nes, jei teisingai suprantu, pradėjus rašyti romaną, jis persikėlė ir į realybę, buvo atkartotas ne vien knygos puslapiuose.

Tai knyga apie dainininką Edmundą Kučinską ir pačią autorę, tapusią jo meiluže. Du labai skirtingi personažai: paprastos gyvenimo filosofijos dainininkas, labai mylintis moteris, turintis provincišką estetikos suvokimą, ir sofistikuota mokslų daktarė filosofė, besistengianti jam parodyti, jog jis turėtų nusimesti savo padorumo kaukę ir nebijoti būti savimi – tik taip jis iš tiesų taps žvaigžde. Tiesą sakant, gal kiek ir keista, bet man dainininkas buvo artimesnis ir suprantamesnis nei filosofė: jos rafinuotumas ir sofistika dažnai atrodė kažkokia netikra, be elegancijos ir žavesio. Lyg restorane gertum šampaną iš plastikinio puodelio, o ir pats šampanas pasirodytų tesąs Alitos šampanizuotas birzgalas už kelis eurus. O gal tai reiškia, kad man pačiam iš kelnių kišenės dar vis žagrės rankenos kyšo?

Bet pagrindinė idėja vis tiek verta dėmesio: Lietuvos žvaigždės stengiasi viską daryti „pagal vadovėlį“, teisingai, taip, kaip patinka publikai. Scenos ir asmeninis gyvenimai labai skiriasi, ypač jei koncertuoji provincijoje. O jei tik žvaigždutės nebijotų būti savimi, jos galėtų tapti tikrai stipriomis asmenybėmis. Bet ar tai reiškia, jog Egidijus Dragūnas yra pats geriausias visų laikų lietuviškas atlikėjas?