Pagalbos! Kaip pasirinkti kam padėti?

Ar kada esate rimtai galvoję, kam paskirtumėte lėšas, jei labdaros tikslais turėtumėte išleisti kažkokią sumą eurų? Nors kiekvienais metais kam nors vis skiriu savo 2 procentus pajamų mokesčio, dažniausiai mano sprendimas būna gana paprastas: remiu tuos, kuriuos remiu iš įpratimo, arba tuos, kuriuos pažįstu – bent jau iš jų tikiuosi, jog lėšos nebus tiesiog „įsisavintos“. Šiemet norėtųsi kiek labiau apgalvoto sprendimo – net jei per metus labdarai skiri ir menkas sumas, verta susimąstyti apie jų atnešamą naudą.

Vienas žymiausių investuotojų Warren’as Buffett’as turi man patinkantį principą: į labdarai išleistus pinigus reikia žiūrėti kaip į investicijas – jie turi duoti kuo daugiau naudos. Juk tuos pačius šimtą eurų galima išleisti begale būdų: liejant paminklines lentas ar gelbstint gyvybes Afrikoje, tiesiog išdalinant vargšams gatvėje ar dirbant link to, kad jie galėtų patys save išsimaitinti. Nuo pačio aukotojo priklauso, kokių tikslų jis nori pasiekti, bet jeigu jau turi tikslą išgelbėti kuo daugiau pamestų gyvūnų gyvybių, verta pagalvoti, kaip tai padaryti efektyviausiai. Dėl šios priežasties labai svarbūs labdaros fondo efektyvumo rodikliai – kiek iš paaukotų lėšų galų gale pasiekia galutinius naudos gavėjus, o kiek jų išleidžiama administravimui ir reklamai apie gerus darbus. Efektyviai organizuoti fondo veiklą, kaip ir sukurti gerai veikiančią pelningą kompaniją nėra labai paprasta, todėl pats investuotojas pasitiki tais, kuriems jau tai pavyko: jis savo lėšas yra paskyręs Bill’o Gates’o labdaros fondui.

Bet pagrindinis klausimas išlieka: pasaulyje yra daug neišspręstų problemų, tad kurią iš jų turėtų padėti spręsti paaukotos lėšos? Kaip pamatuoti naudą visuomenei: ar sumažintos kančios kiekiu, ar pagerinta gyvenimo kokybe, ar praturtinta siela? Ar didesnę naudą neša vaikui nupirkta knyga ir uždegtas noras siekti mokslo ar iš bedugnės ištrauktas alkoholikas ir jam sugrąžinta gyvenimo viltis? Atsakymų tam neturiu, nors linkstu manyti, jog norėtųsi prisidėti prie problemų sprendimo iš esmės: duoti ne žuvį, o meškerę, investuoti į tai, kad bėdon patekęs tvirtai atsistotų ant kojų ir vėliau jau galėtų padėti kitiems.

Todėl prašau pagalbos: ieškau efektyviai pasaulį gerinančių idėjų, kurioms gal trūksta ne tiek jau daug pinigų. Kokiems tikslams jūs aukojate savo lėšas? Gal tai mane užves ant kelio mano paieškose, o gal bus naudinga ir kitiems, kuriems kyla panašios mintys apie aukojimą.

Kol visi stebi JAV rinkimus – netikėta pinigų reforma Indijoje

Tokios dienos, kai žinai, kad žiniasklaida bus užsiėmusi JAV prezidento rinkimais yra ypač puikios atskleisti kokią nors ne itin skanią žinią ar netikėtai padaryti kokią drastišką reformą. Tarkim, energetikos bendrovė E.ON tuo pasinaudodama šiandien per nurašymus pripažino 6.1 milijardo eurų nuostolių. Bet tai smulkmė, palyginus su staigia valiutos reforma Indijoje: vakar vėlai vakare paskelbta, jog nuo šiandien nebebus galima atsiskaityti dviem stambiausiais 500 ir 1000 Indijos rupijų banknotais (jų vertė maždaug atitinkamai 6.5 ir 13 eurų). Tai populiariausi banknotai Indijoje ir jais denominuota apie 85% visos pinigų masės.

Nuo šiandien nebegaliojantis 1000 rupijų banknotas (šaltinis: Wikipedia)
Nuo šiandien nebegaliojantis 1000 rupijų banknotas (šaltinis: Wikipedia)

Nuo šiandienos vidurnakčio šiais banknotais dar 72 valandasbus galima atsiskaityti keletoje išskirtinių vietų: ligoninėse, krematoriumuose bei kapinėse. Tas pačias 72 valandas banknotais bus galima atsiskaityti ir už maistą ar kurą, bet pardavėjai turės užsirašyti asmeninius pirkėjo duomenis. Jei banknotus bus bandoma keisti bankuose, ar ten padėti indėlį, mokesčių inspekcija turės patikrinti pinigų kilmę. Bankomatai šiandien ir rytoj neveiks, o vėliau išduos tik mažesnio nominalo pinigus: nauji 500 bei 2000 banknotai pasirodys apyvartoje tik po 3-4 savaičių.

Visa ši drastiška reforma daroma kovojant su šešėline ekonomika ir „juodais pinigais“, ir, anot Indijos vadovų, skurdžiai gyvenantiems nereikia dėl to pergyventi, nes tai palies tik turtinguosius: turintys daugiau nei 7 eurus grynais matyt jau turėtų būti priskirti šiai turtingųjų kategorijai. Tokia reforma atrodo ypač drąsiai šalyje, kur dauguma atsiskaitymų vyksta grynais, o bankų sąskaitų apskritai nedaug kas turi. Tikėtina, jog labiausiai tai palies smulkiuosius prekybininkus, ūkininkus ir vidutinę klasę, mat tikrai turtingi pinigus laiko bankinėje sistemoje (joje esančių pinigų ši naktinė reforma nepalies).

Toks eksperimentas bus įdomus ir kitu kampu: kas būna, kai staiga drastiškai (kad ir laikinai) sumažėja pinigų pasiūla? Prie viso to, kad iš apyvartos bus išimta didžioji dalis grynųjų, bus įvesti ir apribojimai išimti grynuosius iš bankomatų. Galvojant apie tai, kokio dydžio yra Indija ir kaip prastai ten veikia infrastruktūra, vien užtikrinimas, kad bankomatai neišdžiūtų ir banknotų logistika veiktų be trikdžių atrodo svaiginamai sudėtingas uždavinys. Kas būna su valstybės valiuta, kai vieną dieną gali atsibusti (visiškai tiesiogine prasme) ir suprasti, jog tavo grynųjų santaupoms iškilo pavojus? Tikriausiai nuo šiol santaupas laikysi doleriais, eurais, ar, kas labiausiai tikėtina Indijos atveju, auksu.

Kas gali įvykti su neformaliuoju sektoriumi, kuriame mokesčiai nemokami ir dauguma gauna atlyginimus „vokeliuose“? Jei tai būtų nedidelė ekonomikos dalis, gal poveikis ir nebūtų didelis, bet, Indijos atveju, staigus šešėlinio verslo perėjimas į šviesą būtų tolygus staigiam ir dideliam mokesčių pakėlimui – tikėtina, jog turėtų sumažėti atlyginimai ir dirbančiųjų skaičius. Sakoma, kad nemažai nekilnojamo turto, statybų ir žymiojo Indijos Bollywood’o sukasi šešėlyje. Dažniausiai šešėlyje sukasi vietiniai verslininkai, tuo tarpu užsienio kompanijoms tai gali išeiti į naudą – jos visada mokėdavo mokesčius ir viską darydavo skaidriai.

Toks sprendimas atrodo labai drąsus dar ir dėl to, kad jis palies ir daug valdininkų, kurie korupcijos būdu yra prikaupę dideles sumas grynųjų: atsisukti prieš savo komandą reikia tikrai daug ryžto. Ir tikriausiai tokia reforma galima tik tokioje valstybėje, kur didžioji dalis rinkėjų neturi santaupų. Jei tai kas bandytų siūlyti Lietuvoje, kone labiausiai nukentėję būtų pensininkai, kurie iki šiol nemažas sumas nepasitikėdami bankais grynais laiko namie. O ir visuomenės palaikymo priverstiniu būdu visus suginti į bankinę sistemą vargu ar rasi. Įdomu bus stebėti, kuo tai baigsis.