Joshua Foer – „Moonwalking with Einstein“

Pasisekė man šiemet su pirma šių metų knyga: „Moonwalking with Einstein“ duočiau geriausius įvertinimus. Pradžioje ši knyga turėjo būti tiesiog autoriaus žurnalistinis straipsnis apie atminties varžybas, bet tema autorių tiek įtraukė, kad po metų jis pats tapo JAV atminties čempionu. Iš teksto irgi matosi, kad autorius į temą įsigyveno giliai ir rašė ne šiaip iš pareigos: knygoje sutiksi įvairių veikėjų, kuriuos daug kas laiko genijais (bet jie nebūtinai tokie yra!), šarlatanų, verslininkų, siekiančių parduoti stebuklingą atmintį (kaip kad knygų apie atmintį populiarintojas Tony Buzan, kurio knygą pasirodo skaičiau dar 2005-aisiais), mokslininkų ir filosofų. Deja, knygos išvada tokia, kad norint greitai įsiminti kortų seką arba telefono numerį tereikia tam treniruotis ir naudotis nedideliais atminties triukais, kurie žinomi jau nuo Antikos laikų. Šią išvadą patvirtina ir pačio autoriaus patirtis – jis, būdamas tiesiog paprastas žurnalistas, per metus sugebėjo tapti JAV atminties čempionu ir dar pagerino JAV atminties rungčių rekordus. Tiesiog reikia atkaklumo, užsispyrimo ir vadovausis keliomis strategijomis. Bet ar tai davė naudos už atminties čempionato ribų? Jokios. Nuo to, kad greitai gali įsiminti kortų kaladės seką, protingesnis netampi.

Įdomu buvo skaityti ir apie požiūrį į atmintį mūsų kultūroje. Dar Platono laikais buvo teigiama, jog raštas yra pavojingas išradimas, nes per daug naudojant raštą, nebebus lavinama atmintis. Jei tiesiog gali viską perskaityti ir tau nieko nereikia prisiminti, reiškia, jog giliai minties neperprasi – tik atmintyje įstrigusi idėja gyvens su tavimi, tu turėsi daug laiko su ja susigyventi ar kaip tik, ją atmesti. Rašymas ir skaitymas – per daug paviršutinė veikla, lyginant su mąstymu, o kokybiškas mąstymas galimas tik turint gerą atmintį. Panašiai buvo manoma ir viduramžiais, kai knygos jau egzistavo, bet jos buvo retos ir brangios: konkreti knyga buvo skaitoma šimtus kartų, jos tekstas dažnai buvo tik pagalba mintinai balsu tariamiems žodžiams. Šiuolaikinis knygų skaitymo būdas, kai perskaičius knygą po kelių metų atmintyje geriausiu atveju išlieka tik įspūdis ar keli faktai ir epizodai, turėtų kelti ankstyvųjų viduramžių ar Antikos filosofams panašų pasibaisėjimą, kaip šiuolaikiniams knygiams pasibaisėjimą kelia knygų išmainymas į Tik-Toką ar kitokių trumpalaikių socialinių tinklų turinį. Atmintyje išlieka tik mikroskopinė dalis matytų idėjų, ir nei viena jų giliai neišgyvenama, nepermąstoma.

Kadangi kaip tik man skaitant knygą ruošiausi poezijos vakarui ir itin sunkiai kaliau eilėraščio eilutes, bent jau galėjau pasiguosti, kad net atminties čempionai labiausiai nekenčia poezijos rungties (beje, sako, kad pastaraisiais metais ji buvo panaikinta). Senovėje, kai poezija nebuvo užrašoma, išlikdavo tik tokie posmai, kuriuos lengva prisiminti, todėl rimas ir ritmas buvo būtini. Kiekvienas poezijos skaitovas ar bardas, ją dainuojantis prie laužo, kartas nuo karto pakeisdavo kokį žodį, kuris labiau „lipdavo“ prie eilėraščio struktūros, tad kuo senesnis eilėraštis, tuo jis lengviau įsimenamas. Sakoma, kad Homero nebuvo, Iliados ir Odisėjos eilės tėra daugelio bardų kūrybos rezultatas. Tuo tarpu vėlesnė poezija, o ypač šiuolaikinės baltosios eilės, pirmiausia yra užrašomos, mažai kas jas mokosi mintinai – tad ir rimo bei ritmo joms nebereikia, svarbu kaip nors neįprasčiau išsireikšti. Nieko keisto, kad neįprastas tekstas be aiškios struktūros frustruoja tiek mane, tiek atminties čempionus. Bet jau ne aš vienas toks.

Poezija Knygų klube, 2023

Jau ketverius metus Knygų klube sausio mėnesį susirenkame prie vyno taurės vienas su kitu pasidalinti patikusiais eilėraščiais. Viskas prasidėjo nuo minties, kad su poezija dauguma iš mūsų beveik nedraugauja, nei jos mėgstam, nei suprantam, bet gal jau laikas ją prisijaukinti. Prisipažinsiu, ketveri metai jau šiek tiek naudos duoda: per tą laiką sugebėjau rasti mėgstamų poetų ir jų eilių. Su šiuolaikine poezija dar nesusigyvenau, bet žiūrėk, praeis dar koks dešimtmetis ir pradėsiu mėgautis verlibru, niekada nežinai.

Pernai buvau pasirinkęs persų poeto Hafez 231 gazelę. Rekomenduoju visiems pažiūrėti šį skaitymą angliškai Youtube, neprailgs. Šiemet jau buvau nusprendęs, jog jeigu nieko geriau nerasiu, matyt teks pasirinkti kokią nors ištrauką iš Donelaičio „Metų“ (kurių kalbos ryškumas niekuo nenusileidžia to laikmečio Vakarų Europos literatūros klasikai). Bet netyčia kažkuris skaitytas tekstas nuvedė link Česlovo Milošo „Campo di Fiori“. Užkabino. Tad jį ir pasirinkau.

Beje, pirmą kartą per turbūt ketvirtį amžiaus bandžiau išmokti eilėraštį mintinai. Buvo velniškai sunku, tad galų gale vis tiek teko šį eilėraštį perskaityti ne visai iš galvos. Menasi, jog mokykloje eilėraščius mokytis buvo be galo lengva – perskaitai kokį kartą ar tris ir jau gali berti žodžius kaip žirnius. Keturiasdešimties – viskas kitaip, smegenų vingiai užrūdiję, žodžiai galvon kalasi sunkiai. Bet galų gale gal kas atmintyje išliks, nenuleisiu rankų.

Poezija Knygų klube: Percy Bysshe Shelley „Ozimandijas“

Jau tapusi tokia tradicija, kad sausio mėnesį knygų klube paskiriame poezijos skaitymams. Pamenu, jog pernai buvo sunku pasirinkti ką skaityti – poeziją jaukinausi labai sunkiai. Šiemet buvo kiek lengviau: jau nuo pat gruodžio pradžios buvau nusprendęs skaityti anglų poeto Percy Shelley sonetą „Ozimandijas (graikiškai – Ramzis), tik teko kiek pavargti, kol radau lietuvišką jo vertimą. Pasirodo, kažkada seniai jį yra vertęs Aleksys Churginas, tačiau vertimas ganėtinai silpnai atskleidžia angliško teksto didybę. Bandžiau kažkiek ir pats patobulinti, bet galiu pasakyti – nuo šiol į verčiančius eilėraščius žiūriu su žymiai didesne pagarba. Atitaikyti ne vien taiklų žodį, bet ir ritmą, rimą, prisitaikyti prie soneto taisyklių, jambinio pentametro eilėdaros yra daug reikalų. Štai visos trys versijos vienoje vietoje.

I met a traveller from an antique land,
Who said—“Two vast and trunkless legs of stone
Stand in the desert. . . . Near them, on the sand,
Half sunk a shattered visage lies, whose frown,
And wrinkled lip, and sneer of cold command,
Tell that its sculptor well those passions read
Which yet survive, stamped on these lifeless things,
The hand that mocked them, and the heart that fed;
And on the pedestal, these words appear:
My name is Ozymandias, King of Kings;
Look on my Works, ye Mighty, and despair!
Nothing beside remains. Round the decay
Of that colossal Wreck, boundless and bare
The lone and level sands stretch far away.”

Ateivis iš nežinomos šalies
Man pasakojo: -Smėlyje, tarp tyrų,
Dvi stabo akmeninio kojos tvyro,
Galva galiūno guli netolies,
Ir iš jo veido išraiškos valdingos,
Iš lūpų, tartum šypsančių šaltai,
Jauti besotę aistrą – ir matai,
Kaip ją išreiškė meistras nemirtingas.
Ant pjedestalo įskaitai žodžius:
„AŠ –OZIMANDIJAS, RYTŲ KARALIUS,
Kurio darbai per amžius nepražus.
Visi šventai klausykit mano valios!”
Nyku aplink. Nei medžio, nei žolelės...
Tik liula smiltys po laukus tuščius.

Keleivis tolimos šalies
Man sakė: -Smėlyje, tarp tyrų,
Dvi stabo akmeninio kojos styro,
Galva galiūno dunkso netolies.
Ir iš jos veido išraiškos valdingos,
Iš lūpų, tyliai šypsančių šaltai,
Jauti besotę aistrą – įstabiai
Ją ten įrėžė meistras talentingas.
Ant pjedestalo įskaitai žodžius:
„AŠ – OZIMANDIJAS, VISŲ KARALIUS,
Kurio darbai per amžius nepražus.
Drebėkit ir klausykit mano valios!”
Nyku aplink. Nei medžio, nei žolelės...
Tik smiltys pusto po laukus tuščius.

Poezija Knygų klube

Šį vakarą buvo pirmas metų Knygų klubo susitikimas, o jį netradiciškai paskyrėme ne kokios nors skaitytos knygos aptarimui, o poezijai: kiekvienas turėjome pasirinkti bet kokį patikusį eilėraštį. Neslėpsiu, buvo sunkoka pasirinkti, nes su poezija nelabai draugauju. Jau prieš savaitę vis galvoje krebždėjo nerimas, ką reikės deklamuoti. Kartas nuo karto pavartydavau senųjų poetų knygas, paieškodavau eilėraščių internete. Gal Kiplingas? Juk jo „Jeigu“ toks teisingas. Ne, per daug senamadiškas, kažkiek pageltęs, kaip Viktorijos laikmečio knygų puslapiai. Gal ką iš pasaulinės klasikos? Bet juk skaitydamas ne originalo kalba neišvengiamai prarandi kone pusę originalios minties bei kalbos grožio ir nebežinai ar čia kaltinti vertėją ar poetą dėl nevykusiai perduoto tono. Tai gal lietuviška klasika? Maironis, Nėris, Brazdžionis ar Martinaitis? Iki gyvuonies ir pašaknų skausmingai į smegenis įsirėžusios eilutės nuo pat mokyklinio suolo laikų? Kad gal nuvalkiota, reiktų paieškoti ko šviežesnio… Tai kas iš naujųjų šiuolaikinių poetų? Tie visai nesuprantami, nei rimo, nei ritmo, net kalba netvarkinga, nešukuota, kuo įmantresnė vien dėl įmantrumo, kitoniškesnė vien dėl kitoniškumo. Galų gale pasirinkau Mariaus Buroko eilėraštį apie uodą ir poetą, kuris pataikė beveik į dešimtuką:

Per poezijos skaitymus
privalai ramiai sėdėti, dėmesingas būti,
nes poeziją reikia gerbti,
tuo labiau,
kuo nesuprantamesnė jinai,
kitaip atrodysi nekultūringas,
nepraustaburnis, chamas ir kvailys,
neišsilavinęs prasčiokas,
dundukas ir atlėpausis.
Stengiesi iš paskutiniųjų, bet sukruti,
nuleidi skaistų žvilgsnį
nuo poeto,
koją pasikasai.
Uodas įkando.
Niežulys, susierzinimas,
išsiblaškymas…

Na štai ir praleidai stulpeli,
gal patį svarbiausią.

Ir gimsta tokia alegorija
iš nevilties ir erzulio:
kraujas per šiaudelį,
alus iš butelio,
kumštynės užkulisiuose,
kiaušinėliai dedami į stovintį
vandenį,
lervutės, knibždančios jame
pavasarėjant.
Ir taip kasmet.

Kasmet taip
mes – uodai ir poetai
kankiname žmones.

Visgi poezijos kol kas nepamilau ir ji vis dar man kelia nerimą. Gal bus geras naujų metų tikslas ją labiau prisijaukinti.