Tag: politika

Birutė Davidonytė, Dovydas Pancerovas – „Pranešėjas ir Prezidentas“

Knygos, Lietuva, Pastebėjimai, , , Leave a comment

Davidonytės ir Pancerovo naujoje knygoje apie prezidentą Nausėdą skandalo mažokai: didžioji dalis įtartinų faktų sekantiems Lietuvos politinį gyvenimą ir taip jau viešai žinoma. Klausimai apie Nausėdos rinkimų kampanijos finansus buvo keliami dar rinkimų metu (atsakymai liko pilkame šešėlyje, o daugiau niekas neturėjo politinės valios ten knaisiotis), prezidento asmeniškumai politinėse kovose (Dulkio, Linkevičiaus, Karoblio atvejai) irgi visiems buvo kaip ant delno. Istorija su Valstybės Saugumo Departamentu, kai VSD pareigūnai vykdė žmonių „tikrinimo“ paslaugas taip pažeisdami daugelio asmenų teisę į privatumą paprasto piliečio asmens Gitano Nausėdos naudai gal kiek mažiau žinoma, bet jeigu joje daug tiesos, tai ji labiau inkriminuoja VSD vadovą Darių Jauniškį, o ne patį Nausėdą. Galų gale daug kas iš nepatirties gali padaryti klaidų ar užsiprašyti neįmanomų dalykų. Tebūnie.

Visgi svarbiausi knygoje piešiami prezidento Nausėdos bruožai yra puikybė ir idėjų, apart abstrakčios ir nelabai kam aiškiai suvokiamos „gerovės valstybės“, neturėjimas. Gal net nevadinčiau to puikybė, o tiesiog įžeidumu ir plona oda, kai kritika priimama asmeniškai ir į ją itin jautriai reaguojama: atrodo, kad veliamasi į smulkmenas, nematant esmės, ambicingai užsispiriama visai ne vietoje, dirbama nuolat sekant reakcijas viešojoje erdvėje ir niekada neprisiimant nepopuliarių sprendimo naštos. Aišku, Nausėda rinkimus laimėjo su tautos vienijimo idėja: žmogus, neturintis aštrių kampų ir visada pasiryžęs visus išklausyti, bet nieko pats nesprendžiantis, pradžioje būna visiems geras, bet greitai paaiškėja, kad sprendimų ieškoti reikia eiti kitur. Paaiškėja, kad be abstrakčių frazių nieko daugiau neslypi, pačiam prezidentui žaidimas tampa nuobodus ir dienotvarkėje atsiranda vis daugiau tuščių langelių. Kaip rašoma knygoje, galų gale prezidentūros kanceliarijoje darbas tampa tik imituojamas, atsiranda laiko net kompiuteriniams žaidimams. Vis tiek juk įtaka menka.

Iš kitos pusės, gal čia irgi nieko tokio labai blogo. Kaip savo knygoje apie prezidento instituciją „Mums reikia vado?“ rašo Mažvydas Jastramskis, Lietuvoje prezidento institucijos galių ribos turi labai daug vietos interpretacijai: iš esmės, kiekvienas prezidentas pasiima tiek rolių, galių ir įtakos, kiek jam pačiam pritinka pagal asmenybę. Adamkaus prezidentūra ir Grybauskaitės prezidentūra – labai skirtingos institucijos. Tad gal ir nieko tokio, kad Nausėdos prezidentūra – su mažiau įtakos, labiau reprezentacinė, simbolinė figurehead be aiškesnių tikslų ir darbotvarkės. Kiek panaši į Nausėdos rolę SEB banke: reprezentacinė figūra, mokanti sutelkti auditoriją, svarbi banko sprendimams, bet ne pati atsakinga už verslo rezultatą. Niekas nesiginčys, jog šioje rolėje jis buvo pilnai save atradęs.

John Kampfner – „Why Germans Do It Better“

Geografija, Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė, , ,

Į šios visiškai šviežios knygos pavadinimą nereikėtų kreipti labai daug dėmesio: ji rašyta Jungtinės Karalystės skaitytojui ir retkarčiais nuklysta į vokiečių lyginimą su britais – o šiems vis dar svarbu atrodyti pranašesniems už germanus („ne tam mes du pasaulinius karus prieš vokiečius laimėjom, kad jie čia mums Europos Sąjungos taisykles primetinėtų!“). John Kampfner knyga yra labai geras ir išsamus vadovas po šiuolaikines Vokietijos vertybes, politiką ir vietą pasaulyje, tai tiesiog būtina knyga tiems, kas nori suprasti šią šalį ir kuo ji gyvena.

Everyone’s worst fear is a Rechtsfreier Raum. A space with no rules is where the powerful exploit the weak.

John Kampfner – „Why Germans Do It Better“

Knygoje gerai paaiškinamos vokiečių tautos kaltės jausmo ištakos: pasirodo, kokį dvidešimtmetį nuo karo pabaigos jis nebuvo labai stiprus – kare kaip kare, jūs irgi bombardavot mūsų civilius ir lyginot su žeme mūsų miestus. Tačiau nuolatinis kalimas į galvą, jog dėl pasaulio karo kalta visa tauta paliko daug pėdsakų kolektyvinėje sąmonėje: dabar tai leidžia jiems jaustis moraliniu pasaulio lyderiu. Juk jie vieninteliai priėmė tiek pabėgėlių iš Sirijos, juk jie tiek daug lėšų skiria Europos sąjungos nelygybei naikinti, remdami Pietų Europos šalis ir panašiai. Dar iki šiol vokiečiai moka 5.5 procentų pajamų solidarumo mokestį, kuriuo finansuojama Rytų Vokietijos integracija. Nes reikia visiems padėti. Kai kas net baiminasi, kad taip Vokietija gali tapti „moraline pasaulio supergalia“, o viename sakinyje einantys žodžiai „Vokietija“ ir „supergalia“ daug ką verčia jaustis nejaukiai.

Langsam aber sicher. Lėtai, bet saugiai. Toks galėtų būti Vokietijos devizas. Tai jaučiama ir vokiškame versle: visokie startupai tėra keisti amerikonų ir britų išsigalvojimai, verslas negali dirbti tik dėl plėtros ir besaikio pelno siekimo. Vokiečiams nesuprantama, kaip galima steigti bendrovę, su tikslu kuo greičiau ją užauginus ją brangiai parduoti: Vokietijos milijardieriai verslų neparduoda, o išlaiko savo privačiose rankose, verslo pardavimas skamba lyg išdavystė, savo identiteto atsisakymas. Pelno siekimas irgi ne pagrindinė motyvacija – verslas kuriamas tam, kad save realizuoti, kad ką nors sukurti naujo, tapti gerbiamu visuomenėje. Dėl to vokiečiai nesukūrė amazon.com, Google ar Facebook, bet vis dar laikosi ant kokybiškų daiktų gamybos. Ir, bent jau kol kas, milijardierių skaičiumi ne tiek jau daug atsilieka nuo anglosaksų.

‘When I think of selling my company, I get stomach cramps,’ Tim says. ‘You wouldn’t be respected by your neighbours,’ Tom adds. ‘You’d be running away from your responsibilities. You’d be called a coward.’ Nor should company bosses lord it over others. Seek to be part of the best organization; don’t try to be the best individual. Don’t boast. The term they use is demütig, humble.

John Kampfner – „Why Germans Do It Better“

Įdomu buvo skaityti ir apie rytų bei vakarų Vokietijos skirtumus: keturiasdešimt metų socializmo paliko stiprų antspaudą visuomenėje ir jį ne taip jau lengva ištrinti. Berlynas yra vienintelė sostinė Europoje, kurios BVP gyventojui yra mažesnis nei visos šalies vidurkis. Be technologijų startuolių Berlyne nelabai kas gaminama, tad tarp turtingų bavarų Berlynas turi pašalpų prašytojų miesto reputaciją: ten tik politikai, žurnalistai, lobistai, menininkai, studentai ir hipiai. Rytų Vokietija iki šiol balsuoja kitaip nei Vakarų vokiečiai, ir, atrodo, kad skirtumai tarp Wessi ir Ossi pastaruoju metu tik didėja. Kaip ir bet koks susiskaldymas kitose šalyse.

Bet kaip ten bebūtų, JAV ir Britanijai kreipiant mažiau dėmesio į tarptautinius reikalus, Europos Sąjungos reikšmė didėja, o šios pagrindinis balsas ir nuomonės formuotoja yra Vokietija. Taip jau gaunasi, kad ji dabar turi šansą (o gal ir moralinę prievolę) atstovauti Europos vertybes, kovoti prieš autoritarizmą, nacionalizmą, kiršinimą, anti-moksliškumą ir kvailybę. Bent jau vokiečiai turėtų žinoti, kas gaunasi, kai į tai numojama ranka.

Kaip miršta demokratijos

Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė, ,

Tuoj po „Kabinetas 339“ ėmiausi skaityti Steven Levitsky ir Daniel Ziblatt knygą „How Democracies Die: What history Reveals about Our Future“. Nors knyga daugiausiai apie JAV reikalus ir Donaldą Trumpą, bet natūralu, kad nuolat sau uždavinėjau klausimus ir apie mūsų jauną demokratiją.

Peržvelgdami daug istorinių pavyzdžių (Hitleris, Musolinis, Pinočetas, daugelis Lotynų Amerikos diktatūrų, dabartinė Lenkija ir Vengrija, Turkija ir pan) autoriai pastebi, jog dažniausiai civilizuotose šalyse diktatūros atsiranda ne per labai aiškų valstybės perversmą, kai valdžia vieną naktį užgrobiama jėga – dažniausiai diktatoriai išrenkami demokratiniu būdu. Ir tada, įgavę valdžią, jie pakeičia žaidimo taisykles taip, kad kitiems nebeliktų šansų juos pakeisti. Ir dažniausiai viskas vyksta teisiškai teisingai: paskiri savo konstitucinio teismo teisėjus, savo etikos sargus, interpretuoji įstatymus griežtai pagal įstatymo raidę ten, kur tau naudinga (taip žurnalistai netenka teisės gauti duomenis iš Registrų centro, nes juk „teisinės sutarties nėra“, o naujos tvarkos niekas neskuba rengti), perbraižai apylinkių žemėlapį, „valstybės saugumo tikslais“ įvedi cenzūrą, „patiuninguoji“ balsavimo taisykles ir pan. Jeigu tai daroma su didele neapykanta opozicijai ir į juos žiūrima kaip į mirtinus priešus, o ne į partnerius, su kuriais galima susitarti dėl svarbiausių valstybės dalykų, per keletą metų galima stipriai įtvirtinti savo pozicijas ir jau jų nebeužleisti. Autoriai teigia, kad dabartiniai JAV respublikonai (ne vien Trumpas, o ir visa partija, mat tokių tendencijų buvo matoma dar prieš jo nominavimą kandidatu) atitinka visus šiuos požymius: atleidžia nepalankius valdininkus, stengiasi pakreipti balsavimo taisykles sau palankia linkme, naudoja kalbą, skatinančią smurtą, nekenčia juos kritikuojančios žiniasklaidos, naudojasi valdžios galia savo asmeniniams tikslams siekti. Be to, JAV politinė kultūra pasikeitė taip, kad respublikonams ir demokratams tapo nebeįmanoma susitarti: jie vienas kitą laiko nebe konkurentais (rivals), bet egzistenciniais priešais, tad bet kokios kitos pusės iniciatyvos yra blokuojamos iš principo, net jei jos ir yra protingos.

Autoriai mano, kad partijos turi užtikrinti politinę kultūrą šalyje: partijos ir yra tas demokratijos saugiklis, kuris į savo sąrašus neiškelia per daug radikalių asmenybių kaip Trumpas, suprasdamos, kad ilgainiui jos taps šių radikalų įkaitais: kaip ir prieštarauti partijos linijai nesinori, nors matai, kad čia kažkaip ne itin gerai gaunasi. Prasisiekę radikalai ima valdyti nepaisydami nerašytų taisyklių ir nesiekdami susitarti su kita puse. Konfrontacija jiems visada naudinga, nes tada galima sakyti, jog opozicija nieko neleidžia ir reikalauti daugiau galių. Demokratijos sistema yra sudaryta iš daug atsvarų ir daug saugiklių, bet jei jie sistemingai šalinami ir nebegerbiami, viskas krypsta į diktatūrą. Žiniasklaida nepatenkinti dėl išasfaltuoto keliuko? Reikia su ja kovoti. Bankai gali remti kitas partijas? Reikia siundyti ant jų komisijas ir apkrauti papildomais mokesčiais. Galia visų pirma turi būti naudojama tam, kad įgytum daugiau galios.

Lietuvoje gal viskas ne taip jau blogai. Požymių, jog tolstame nuo demokratijos yra, bet dar niekas nebandė keisti konstitucijos, nesigirdėjo (net ir juokaujančių) balsų, jog prieš opoziciją reiktų imtis smurto. Nors ministerijų laikomasi iki paskutinio, į kritiką numojama ranka, žiniasklaida pradedama varžyti, o įvairios komisijos yra aiškus bandymas susidoroti ir parodyti pas ką čia dabar galia. Svarbi knyga tiems, kas jau perskaitė „Kabinetas 339“.

Kabinetas 339

Knygos, Lietuva, Visuomenė, , ,

Nepaisant to, kad daugelis dalykų jau ne kartą skaityti internetinėje žiniasklaidoje, tai labai svarbi knyga šiuolaikinei tiriamajai žiniasklaidai. Kruopščiai, detalė po detalės sudokumentuotas tyrimų prieš Skvernelį procesas atskleidžia žurnalistų darbo kasdienybę, o kartu ir paaiškina daug dalykų, kurie tuo metu atrodė keistoki: ypač buvo įdomu sužinoti staigaus žurnalisto Černiausko pasitraukimo priežastis ir užkulisius. Interesų grupės, šantažas, ciniška politika, asmeninė nauda, žaidimai po kilimu, informatoriai, įtampa, išdavystės – čia visko yra.

Vienintelis dalykas, kuris knygoje erzino, tai per daug supaprastintas kalbos stilius ir kalbėjimas trečiuoju asmeniu. „Žurnalistas Pancerovas nuėjo į barą „Gringo“ išgerti alaus“, „Birutė aptarė naujienas su kolega“. Suprantama, jog norima išlaikyti objektyvumą, bet galų gale gaunasi šiek tiek keistai: istorijos kulminacija vis tiek yra draugo ir bendradarbio išdavystė, kurios tiesiog negalima papasakoti atsiribojant be asmeninių potėpių. Net ir be Černiausko įvykių visoje knygoje yra jaučiama įtampa dėl Skirmanto Malinausko pozicijos – jis kaip ir buvęs bendradarbis ir draugas, bet nuėjęs į kitą barikadų pusę. Kad ir kaip būtų, asmeninių emocijų tokiais atvejais tikriausiai neįmanoma ištrinti, o stengiantis jas pridangstyti tekstas gavosi ganėtinai negyvas. Kita vertus, manau, kad pačio pasakojimo objektyvumas yra išlaikytas pagal aukščiausius standartus: faktai kelis kartus pertikrinti, jais nesuabejosi.

Belieka tik apgailestauti, jog dabartinei valdžiai šie žurnalistiniai tyrimai visai nesvarbūs: visi priekaištai ir nuodėmės numojamos ranka, galima elgtis taip, kaip nori. Tikėkimės, kad bent jau rinkėjai į tai atsižvelgs: kuo daugiau žmonių perskaitys šią knygą, tuo bus visiems geriau.

Pilietybės išsaugojimo referendumas – negaliu apsispręsti

Lietuva, Visuomenė, , ,

Prisipažinsiu, kad likus tik gerai savaitei iki referendumo dėl pilietybės išsaugojimo vis dar nesu iki galo apsisprendęs kaip balsuoti. Referendumo intencijos tikriausiai geros, bet įgyvendinimas kelia klausimų, ir nesijaučiu iki galo užtikrintas, kad visi iki galo į juos rimtai žiūri. Lyg ir būčiau linkęs pilietybės išsaugojimui pritarti, bet jaučiu kažkokią keistą abejonę – lyg su džiaugsmu balsuočiau už elektroninio balsavimo įteisinimą iki galo nesuprasdamas jo rizikų (jeigu ką, tai esu stipriai „prieš“ elektroninį balsavimą), o tik vertindamas intencijas.

Teigiamai balsuoti norėčiau, nes manau, jog šiuolaikinė valstybė nebėra ribojama teritorija – geru piliečiu gali būti ir gyvendamas visai kitur. Visai nesvarbu, jog jau dešimtmetį dirbi Londone ar gyveni JAV: jeigu tik yra noras turėti ryšį su Lietuva, tokio noro nereikia slopinti. O ir šiaip, kuo toliau, tuo labiau ribos tarp fizinių valstybių nyksta, nes didžiąją laiko dalį pradedame leisti virtualioje realybėje, kur tavo IP adresas neturi daug reikšmės (nors kuo toliau, deja, visgi jo reikšmė irgi didėja). Be to, realybėje tokių „naujų“ piliečių bus tikriausiai ne tiek jau ir daug: gal tik keli tūkstančiai, tad ar verta dėl to sukti galvą ir ieškoti rizikų?

Lygiai taip pat esu už tai, kad emigrantams būtų galima lengviau keliauti: net jei jie jau įsišaknijo kitose šalyse ir gavo jų pilietybes, Lietuvos pasas suteiktų Šengeno erdvės privalumus. Tai neabejotinas pliusas, palengvinantis gyvenimą, ypač tokioje aplinkoje, kurioje Britanijos išėjimas iš Europos Sąjungos gali sukelti papildomų nepatogumų.

Iš kitos pusės, referendumu keičiame Konstituciją, kurioje numatyti pamatiniai valstybės principai, o dabartinėje formuluotėje pilietybės išsaugojimas numatytas tik Lietuvos Respublikos piliečiams pagal kilmę, kurie įgyja euroatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios (ES ir NATO) valstybės pilietybę: ganėtinai specifiška, bet kartu teoriškai su rizika, kad tie kriterijai gali keistis. Taip, suprantu, kad tai yra saugiklis, kuris šiuo metu mus saugo nuo priešiškų valstybių bei „žalių žmogeliukų“, nes išeliminuoja visus, kurie yra už ES ir NATO ribų, bet ar jis bus pakankamas po 20 metų? O po 120-ies? Būčiau žymiai labiau už tai, kad pilietybė būtų išsaugoma visiems, nesvarbu, kokios valstybės pilietybę jie įgyja – taip bent jau rizikos tampa visiems aiškesnės ir suprantamesnės. O jei dėl tokio pasiūlymo daugelis nebūtų linkę pritarti, gal ir dabartinis variantas visgi nėra toks geras? Taip, Konstitucijos atžvilgiu esu konservatyviai paranojiškas.

Turiu ir filosofinių abejonių dėl priesaikos kelioms valstybėms vienu metu. Gerai, jeigu interesų konfliktas niekada nekyla, visada išliekame sąjungininkai ir esame tose pačiose barikadų pusėse. Bet net ir tada, kovojant su vienu priešu, kurios valstybės kariuomenėje turėtų atlikti pareigą dvigubas pilietis? Kuri valstybė turi viršenybę? Kartu su pilietybės teikiamomis privilegijomis ateina ir pareigos, bet ar dvigubi piliečiai net labai norėdami jas gali vykdyti? Šiuo metu asmuo įstatymiškai gali būti tik vienoje santuokoje arba politinėje partijoje, vienguba pilietybė irgi turi logikos. Reziduoti kitoje ES valstybėje turint Lietuvos pilietybę niekas nedraudžia.

Dar gera savaitė galvojimui.

Sociologinės apklausos apie politiką – vėluojantis indikatorius

Lietuva, Pastebėjimai, ,

Šiandien delfi.lt pateikdamas naujausius apklausų duomenis rašo:

Apklausa buvo atlikta spalio 19-27 dienomis, vadinasi, dalis žmonių apklausta iki antrojo rinkimų turo spalio 23 dieną, dalis – po jo. Per tą laiką labai išaugo S. Skvernelio populiarumas: nuo 5,4 proc. iki 13,4 proc. Tai tikriausiai nenuostabu, nes Valstiečių ir žaliųjų sąjunga būtent šį politiką siūlo užimti premjero pareigoms. Paūgėjo ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko Gabrieliaus Landsbergio reitingas nuo 9,3 proc. iki 12,6 proc.
[…]
Tuo metu ilgą laiką visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės apklausose pirmu numeriu figūravęs socialdemokratų lyderis A. Butkevičius patyrė reitingų nuosmukį: jo galimybės eiti šias pareigas gyventojai po rinkimų labai suabejojo ir šio politiko populiarumas smuko nuo 23 proc. iki 9,3 proc.

Visi šie pokyčiai labai aiškiai atsispindi reitingų grafike:

Kas tiktų į premjerus

Kyla labai natūralus klausimas, ar tokių apklausų metų gaunami reitingai vertingi nuspėjant ateitį – bent jau iš duomenų atrodo, jog jie yra labiau vėluojantis politinio populiarumo indikatorius, į kurį per daug dėmesio kreipti nereikia (pamoka socialdemokratams?). Dar daugiau – įtarčiau, jog populiarumas apklausose tiesiogiai susijęs su politikų paminėjimo dažnumu (ir kontekstu) žiniasklaidoje. Kuo daugiau apie konkretų žmogų kalbama kaip apie galimą premjerą, tuo daugiau kam jis atrodys tinkamas šiam darbui.

Tikriausiai tuo labai stebėtis nereiktų, mat jeigu manęs kas gatvėje sustabdęs paklaustų, kokia amerikietiško futbolo komanda kitais metais laimės Super Bowl, atsakyčiau „Green Bay Packers“, bet tik todėl, kad tai bene vienintelis komandos pavadinimas, kurį žinau. Amerikietišku futbolu visiškai nesidomiu ir nieko apie jį nenutuokiu, ir, tikėtina, jog panašiai apie tinkamus kandidatus premjero poste galvoja ir kiti apklausose dalyvaujantys: lengviausia paminėti tuos kandidatus, apie kuriuos dažniausiai pastaruoju metu kalbama viešojoje erdvėje. Ar tai reiškia, kad apklausos yra visiškai bevertės? Ne, eliminavus paminėjimų viešojoje erdvėje dažnumo efektą skaičiai galėtų tapti iškalbingesni. Jei dažnai apie kurį nors kandidatą kalbama, bet jis nefigūruoja apklausose, galima suprasti, jog jis tarp žmonių stipriai nemėgiamas (to geras pavyzdys buvo liberalų reitingų kritimas po Masiulio skandalo – paminėjimų daug, o reitingai pažemėje).

Kaip skiriasi partijos pagal Manoseimas.lt duomenis

Analizė, Lietuva, Pastebėjimai, ,

Prieš kelias dienas pasirodė manoseimas.lt svetainė, kurioje, atsakius į 12 klausimų, galima pasilyginti, kuri partija buvo arčiausiai jūsų nuomonės. Buvo įdomu paanalizuoti, kurios partijos yra panašiausios ir kiek jos skiriasi. Liberalai ryškiai kitokia opozicinė partija, bet išties, jiems artimiausi socialdemokratai, o ne konservatoriai.