Nicholas Reeves – „Akhenaten: Egypt’s False Prophet“

Dar mokyklos laikais turėjau tam tikrą obsesiją Senovės Egiptui. Faraonai atrodė tokie dieviški, tiek toli pažengę, lyginant su kaimynais, tiek daug pasiekę civilizacijoje ir kultūroje. Sąsiuvinyje paišydavausi hieroglifus ir skaitydavau visas knygas, kur tik buvo minimas Egiptas.

Turbūt pati mįslingiausia asmenybė Senovės Egipto istorijoje yra faraonas Achetatonas: jis kone pirmasis, nustūmęs visus senuosius dievus, perėjo prie monoteizmo. Amonas Ra ir visas dievų panteonas liko senojoje sostinėje, o Achetatonas ėmėsi kurti Atono kultą – nuo šiol vienintelis dievas turėjo būti saulė Atonas ir jo įsikūnijimas pasaulyje pats faraonas (ir jo karalienė Nefertitė). Savaime suprantama, tokios revoliucijos negalėjo apsieiti be pasekmių. Buvo sugriauti esami galios centrai, buvo išleista daug resursų naujų struktūrų kūrimui, tad nenuostabu, kad šis perversmas ilgai neišsilaikė: valstybė buvo prie bankroto ribos, o nustumtieji žymiai kaupė pagiežą naujajai tvarkai. Po Achetatono mirties kelis metus dar valdė Nefertitė ir jo sūnus Tutanchamonas (kuris žymus jau vien tuo, kad jo kapą pavyko rasti beveik nepaliestą), bet jau tuomet buvo jaučiamas aiškus noras grįžti prie senosios tvarkos.

Achetatonas įvairių autorių pateikiamas labai skirtingai: pamenu, kažkurioje tarybinėje knygoje jis piešiamas vos ne kaip „kovotojas už liaudį“ – lyg ir bandęs nustumti nuo valdžios korumpuotus žynius ir taip prisigretinti prie paprasto žmogaus. Dar kažkurioje vaikystėje skaitytoje knygoje jis piešiamas kaip silpno proto keistuolis, kurio vis tiek visi turėjo klausyti, nes jis gi dievas, o dievo žodžiais neabejojama. Šios knygos požiūris kiek nuosaikesnis, Achetatonas yra gudrus politinis manipuliatorius, sutramdęs kitus, jam prieštaraujančius galios centrus, bet už tai sumokėjęs didelę kainą ir šalį privedęs prie chaoso. Pagrindinis šios politinės kovos įrankis buvo savo asmenybės kulto įtvirtinimas: vienintelis dievas gal ir Atonas, bet su juo galima bendrauti tik per patį faraoną – o galų gale faraonas yra tikrasis saulės įsikūnijimas, panašiai kaip Jėzus Kristus irgi toks pats dievas kaip Dievas Tėvas.

Įdomus ir Nefertitės vaidmuo: ji, kaip dievo sutuoktinė, tapo trečiąja dieviškosios trejybės dalimi, ir, mirus Achetatonui – pilnateise faraone. Tiesa, neilgam, nes tuo metu politinė situacija Egipte nebuvo iš lengvųjų. Šios istorijos dalies dar nebuvau girdėjęs, tad buvo įdomu apie ją sužinoti.

Tara Westover: „Apšviestoji“

Ši knyga labai patiko žmonai ir uošvei, o be to ją labai rekomendavo Bill Gates – žodžiu, ji lengvai pateko į šiemet būtinų perskaityti knygų sąrašą. Patiko, bet visgi ne taip, kaip pernai skaityta „Hillbilly Elegy“: gal sunkiau buvo identifikuotis su heroje, gal kartais per daug kai kas atrodė perspausta ir sutirštinta, gal sunku buvo suprasti, ar čia sisteminė visuomenės problema, ar tiesiog Tarai taip nepasisekė, kad gavo tokius tėvus su psichinėmis ligomis.

Jei „Hillbilly Elegy“ gana aiškiai matosi, kas visgi herojų ištraukė iš asocialumo duobės ir tempė į šviesą: užsispyrusi močiutė, kariuomenės būrio vadas, ar kiti sutikti žmonės, tai „Apšviestojoje“ gana sunku suprasti, iš kur atsirado polinkis į mokslą. Išaugus mokslo nekenčiančioje aplinkoje vargu ar galima lengvai įgauti kitokias vertybes. Be to, man buvo gana sunku patikėti, jog visiškai nieko nemokomi vaikai, užaugę kone drevėje, per vasarą galėtų išmokti tiek, kad išsilaikytų baigiamuosius mokyklos egzaminus: ar tik dvi klases baigęs suaugęs lengvai su tuo susidorotų? O gal visgi nebuvo taip jau tie vaikai nemokomi ir sąlygos siekti šviesos nebuvo jau tokios baisios? Keturi mokslo daktarai asocialioje šeimoje šiaip jau neišauga.

Panašios kritikos susilaukia ir tėvų „survivalistų“ paveikslas – gal jie ir ruošiasi pasaulio pabaigai, bet iki visiško kraštutinumo jiems tolokai: yra namie ir internetas, naudojamasi ir elektra, yra ir telefonas. Jų gyvenimo stilius nėra kraštutinis Amišų idealas. Pati autorė gana dažnai pabrėžia, jog nebepasitiki savo atmintimi: dažnai tuos pačius įvykius jų dalyviai piešia kitokiomis spalvomis.

Nepaisant šių trūkumų, visgi tai užkabinanti knyga. Labiau apie psichinę negalią, apie smurtą šeimoje, apie asocialumą, mažiau apie kraštutinį religingumą, apie mormonus bei tamsuolių kaimiečių vertybes. Bet norint geriau suprasti, kuo gyvena tamsuoliškoji JAV gyventojų dalis, rekomenduočiau skaityti „Hillbilly Elegy“.

Knyga apie musulmoniškas skyrybas. Talaq, talaq, talaq.

Nebepamenu, iš kur ši knyga atsirado mano skaitytinų knygų sąraše: gal ji šmėkštelėjo skaitomų interneto dienoraščių įrašuose, o gal ją pamačiau Goodreads sraute. Matyt užkliuvo tai, kad šia tema nieko nesu skaitęs, ir nieko apie tai nenutuokiu. Jei knygą vertinti pagal šį kriterijų, tai ji tikrai gera, nes sužinojau tikrai daug. Tiems, kam ši tema nenauja, knygoje klius daug kas: ji pasikartojanti, ganėtinai vienpusė ir joje trūksta gylio.

Talaq – musulmonų vyrų teisė išsiskirti su žmona, paprasčiausiai pasakant, kad jis jos atsisako. Skyrybos tampa galutinės po trečio talaq.

Wikipedia apie skyrybas Islame

Zyia Us Salam rašo „Till Talaq Do Us Part: Understanding Talaq, Triple Talaq and Khula“ iš Indijoje gyvenančio musulmono požiūrio taško: ten aukščiausias teismas 2017-aisias metais trigubą talaq uždraudė. Dauguma svarstymų, kas yra teisinga, ir kas ne, kyla iš Korano ir Pranašo mokymų, tik bėda, jog to mokymo interpretacijų yra labai daug – nėra Islame vieno popiežiaus, kuris turėtų galutinį sprendžiantį žodį, tad skirtingi imamai skirtingai tą patį Koraną gali ir interpretuoti.

Šio autoriaus nuomone, skyrybos Islamo tradicijoje būna dviejų rūšių: khula ir talaq. Khula – tai moters iniciatyva vykdomos skyrybos ir jos neturėtų reikėti vyro pritarimo (nors realiai to niekas nepaiso ir kitose tradicijose tai tiesiog yra skyrybos bendru sutikimu). Moteriai norint skirtis, turėtų būti informuojamas imamas ir jis, tikrai įsitikinęs moters ketininimų rimtumu, turėtų perduoti šią naujieną vyrui (ir šiam tereiktų tik sutikti). Tam, kad moteris nepriimtų tokio sprendimo lengva ranka, ji tokių skyrybų atveju praranda kraitį. Realybėje, kaip galima suprasti, vyras dažnai sutikimo neduoda (kas, autoriaus manynu, yra prieš Islamo mokymą), o ir imamai yra linkę moterį nukalbėti (jei iš viso kada papasakoja apie tokią moters teisę).

Tuo tarpu talaq yra skyrybos vyro iniciatyva ir tam moters sutikimo nereikia. Tiesa, tvarkinga procedūra reikalauja, kad talaq  būtų sakomas ne apsvaigus ar įpykus, prie liudininkų, ir būtinai ne moters mėnesinių metu (siekiama apsaugoti nuo per daug skubių sprendimų). Standartiškai galutinės skyrybos įvyksta tik po trečio talaq – po pirmojo ir antrojo pora turi ir toliau gyventi kartu lyg nieko nebūtų įvykę. Tarp talaq pareiškimų turi praeiti ne mažiau kaip mėnuo (arba tiksliau reikia sulaukti mėnesinių – jei žmona nėščia reiks laukti iki kol ji pagimdys).  Kol dar nėra trijų talaq, skyrybos gali būti lengvai atšauktos: vyras yra savo žodžio savininkas, nori – duoda, nori – atsiima. Taip pat laikoma, kad vyras atsiėmė savo žodžius jeigu per tris mėnesius fiziškai santykiauja su savo žmona. Jei praėjo daugiau kaip trys mėnesiai ir vyras nori grįžti pas žmoną, reikės naujos vestuvių ceremonijos, bet iki trečio talaq dar viskas labai lengvai pataisoma. Su trečiuoju talaq laikoma, jog skyrybos yra galutinės ir neatšaukiamos: vyras nebegali grįžti prie savo atleistos žmonos, nebent ji po skyrybų susituoks su kitu vyru, su juo permiegos ir išsiskirs (pagal tas pačias pilnas procedūras). Dažnai „laikino vyro“ paslaugas teikia tie patys imamai.

Senais laikais kai kurie sunitai pradėjo praktikuoti supaprastintą galutinių skyrybų variantą: imi ir vienu kartu pasakai visus tris talaq. Taip iš karto ir be skausmo galutinai išsiskiri su žmona. Tiesa, pradžioje tokios skyrybos buvo leidžiamos tik su Šariato įstatymo sąlyga, kad vyras vienu kartu paskelbęs tris talaq bus viešai išplaktas, tačiau šios nuostatos nebesilaikoma. Todėl kai kuriose musulmonų šalyse tapo legalu išsiskirti su žmona jai telefonu ar žinute parašant tris žodžius „talaq, talaq, talaq“. Vakariečiai dažniausiai girdi apie tokią barbarišką Islamo skyrybų praktiką, ir tuo stebisi, nors, autoriaus nuomone, tokia praktika yra anti-islamiška, neatitinkanti Korano bei pranašo mokymų, o be to, ir ne taip jau plačiai paplitusi.