Mėnuo be socialinių tinklų

Praėjo mėnuo nuo paskutinio apsilankymo Facebooke. Tą laiką nesilankiau ir Instagrame, per šį mėnesį perskaičiau tik kelis Twitterio threadus, į kuriuos mane gana netikėtai nuvedė nuorodos internete. Pirmas kelias dienas buvo šiek tiek sunku – bent jau iki tol, kol šių programėlių neišsitryniau iš pagrindinio telefono ekrano. Buvo susiformavę tokie nevaldomi įpročiai, kad bet kurią nuobodulio akimirką instinktyviai griebdavau telefoną ir atsidarydavau Facebook naujienų srautą: užteko, kad Facebook neliktų pagrindiniame ekrane, kad šis įprotis apmalštų. Tiesa, jis vis dar visiškai neišnyko: nuobodžiaudamas vis dar griebiu telefoną, perskaitau naujienų portalus, ir, susigėdęs, vėl jį paslepiu kišenėje. Ką mes veikdavom laukdami lifto prieš dvidešimt metų?

Įdomu, kad po kelių dienų abstinencijos socialinių tinklų visai nepasigedau. Nepasigendu jų ir dabar, mėnesiui praėjus. Tikriausiai nepasigesiu ir toliau, nes planuoju ir toliau stengtis juose lankytis retai. Supratau, jog didžioji socialinių tinklų turinio dalis yra tapusi visiškai man neaktuali: asmeninės draugų naujienos jau seniai dingo iš Facebook, jame dominuoja „influencerių“, nuomonės formuotojų ir aršiausių politinių nuomonių srautas. Apie tai, kuo gyvena draugai, labai smagiai sužinojau vakarėliuose ar asmeniniuose susitikimuose – buvo gera pabendrauti gyvai. Kiekvienos dienos naujienos apie tai, ką pasakė Šimonytė ar kuo pasipiktino Nausėda – ne itin svarbios. Net jei tą dieną naujienų sraute tai atrodo svarbu, bet ar dabar, po mėnesio, verta būtų jas skaityti? Atsitolinęs supranti jų menką vertę.

Svarbiausia, šį mėnesį gyvenau gana ramiame burbule, kuriame vakserių/anti-vakserių, Kinijos-Taivano, Galimybių paso / gėjų / šeimų maršo diskusijos beveik neegzistavo. Ši ramybė – neįkainojama, jaučiu, kad pats tapau geresnis ir mažiau teisiantis. Net kai kurie aršūs pažįstami, kurių aštrias mintis prieš skiepus tekdavo kasdien skaityti, tapo visai normaliais žmonėmis: pasirodo, kad jie ne vien tik visą gyvenimą dedikavę kovai prieš sistemą, jie ir knygas skaito, ir dovanas perka ir šiaip yra mieli, šilti, žmogiški žmonės. Gal ir su ydomis, bet ne tokie jau radikalūs. Susipriešinimo už Facebook ribų yra žymiai mažiau. Ir tai man labai patinka.

Vienintelis dalykas, kurio šiek tiek gaila prarasti – Facebook eventai. Pažįstami mėgsta naudotis Facebook draugams kviesti į svečius, gimtadienius ar pasibuvimus, tad jei nesinaudoji Facebook – gali kvietimo ir nepamatyti. Na, artimiausi draugai pakviečia asmeniškai, bet šiokio tokio nepatogumo yra. Visa kita – vien pliusai.

Nesakau, kad liksiu visiškas socialinių tinklų abstinentas, bet tikėtina, jog mano juose praleistas laikas išliks dešimteriopai mažesnis nei būdavo prieš šį eksperimentą.

Mėnesio atostogos nuo socialinių tinklų

Vienoje iš savo esė dar prieš antrąjį pasaulinį karą George Orwell rašė, jog jam neduoda ramybės viena mintis: kuo daugiau pasaulyje technologinio progreso ir masinės medijos, tuo mažiau vidutinis žmogus ką nors kuria. Dar prieš šimtą metų, kai kiekviename bute nebuvo radijo, žmonės atėję į svečius vienas kitą linksmindavo: grodavo pianinu, dainuodavo, deklamuodavo eilėraščius, gal būt net patys ką nors sueiliuodavo. Dažniausiai tai nebūdavo labai geros kokybės eilės, dainuodami irgi nusidainuodavo, nebūtinai pataikydavo į natas, bet kone kiekvienas stengdavosi ir bent kažkiek tobulėdavo. Atsiradus radijui ir muzikos įrašams daug kas pasikeitė: jeigu nori pasiklausyti muzikos, gali įsijungti garsaus dainininko įrašą ir pasaulinės kokybės muzika skambės tavo namuose: kaimyno žmona dainavimo kokybe čia niekaip negalės konkuruoti. Ilgainiui, šios technologijos dėka tapome pasyviais klausytojais, o nebe kūrėjais: mažai kam norisi kaimynų baliuje skambinti pianiną ar dainuoti arijas, paprasčiau įjungti radiją. Pacituočiau tiksliau, bet dabar nors užmušk niekaip neatrandu tikslios citatos, nors dar prieš kelias dienas buvau atradęs ją kažkuriame komentare interneto platybėse. Neužsisaugojai – nebeatknisi (tas man, beje, irgi neduoda ramybės).

Internetas, o ypač socialiniai tinklai, irgi juda ta pačia linkme: bent jau aš pastebiu, kad esu tapęs pasyviu skaitytoju, tik retkarčiais kam nors paspaudžiu „Like“ ir jau visiškai išskirtiniais atvejais parašau kokį komentarą. Bet dažniausiai tiesiog skaitau srautą, „skrolinu“, „skrolinu“, stabteliu, nes akis užkliūna už kažkieno naujos profilio nuotraukos, vėl „skrolinu“ tolyn, iki kol išblėsta vakaro jėgos ar jau būna laikas persijungti į kitą socialinį tinklą, kuriame viskas vyksta lygiai taip pat. Pačiam ką nors sukurti nekyla rankos, nes nesąmoningai lygini save su ką tik perskaitytais „influencerių“, žymių politikų ar ekonomistų tekstais ir po jais esančiais šimtais komentarų. Iš vienos pusės, mano nuomonė tikrai ne tokia svarbi, kad ji sulauktų tiek dėmesio; iš kitos pusės, pasiskaitęs tuos komentarus jų nelabai ir norėtum: ten vyksta atvira kova be taisyklių, įžeidinėjimų olimpiada ir aukštojo meistriškumo trolinimo varžybos. Gal tai ne man, geriau „paskrolinsiu“. Dar truputį. Ir dar.

Turiu tokią hipotezę, kad internetą sugadino statistika. Tol, kol kiekvienas nematė, kiek kas turi sekėjų, komentarų ar „patiktukų“, ir tol kol šie mažareikšmiai skaičiai nebuvo tapę interneto valiuta, internetas buvo žymiai įdomesnis. Niekas nieko nebandė parduoti, niekas neturėjo tikslo rašyti kuo aštriau „nes bus didesnė diskusija“, niekas „nekūrė contento“ – rašė kas patinka. Turbūt ir dabar rašo, tik automatiniai algoritmai tokių įrašų man beveik nerodo – viską nulemia statistika: populiarūs autoriai ir įrašai viską sraute nukonkuruoja. Tik, priešingai nei Orwello pavyzdyje, dabartiniai populiarūs autoriai nebūtinai dainuoja geriau už kaimyno žmoną, tiesiog kaimyno žmonos sraute nesigirdi, nes jos dainos „neoptimizuotos“.

Noriu pabandyti bent mėnesį nesinaudoti socialiniais tinklais ir atsiradusį laiką skirti kam nors kurti: ar įrašams čia, ar kokiai duomenų analizei, ar knygų recenzijoms (jų perskaitau kaip niekad daug, bet vis neprieinu prie jų aprašymų – vis „skrolinu“, „skrolinu“, „skrolinu“). Nebus lengva, mano priklausomybė telefonui yra panaši į užkietėjusio rūkaliaus įpročius. Lauki lifto? Patikrink Facebook. Turi laisvą minutę? Pažiūrėk, kas naujo Twitter. Važiuoji taksi? Būtinai peržiūrėk Instagram. Kažkurią dieną sąmoningai stengiausi neatidaryti Facebook programėlės – pagavau save tris kartus nesąmoningai ją atsidaręs. Aišku, kaip mat uždariau, bet buvo apie ką pagalvoti.

Atostogos nuo socialinių tinklų prasidės nuo savaitgalio.

Andrei Miroshnichenko: „Man as Media. The Emancipation of Authorship“

Geriausias būdas pajausti, kokiu kosminiu greičiu viskas keičiasi internete – paskaityti prieš kokius aštuonerius metus išleistą knygą apie socialinius tinklus, internetinius dienoraščius ir „pilietinę žiniasklaidą“. Per nepilną dešimtmetį viskas taip apsisuko 180 laipsnių kampu, kad net nesitiki, jog galėjome būti tokie naivūs. Bet buvome: pamenu, jog mano paties požiūris į internetinius dienoraščius ir žiniasklaidą buvo labai panašus į autoriaus. Galvojome, kad žiniasklaidos beveik nebereikės, visas žinias gausime iš weblogų, ateis galas korupcijai, nes pasišventę piliečiai apie viską aprašys savo internetinėse svetainėse. Na, ir aišku, internete nebeliks vietos melui ir manipuliacijoms („melagienų“ / „fake news“ terminas dar nebuvo išrastas) – juk viskas internete skaidriai peršviečiama ir matosi plika akimi: užtenka kam sumeluoti ir tai bus kaip mat išnešta į dienos šviesą. Och, kaip mes klydome…

Nuo 2013-ųjų metų, kada rašyta ši knyga, įvyko du svarbūs pokyčiai: viską nukonkuravo algoritminis naujienų srautas, kuris lėmė, kad mes matome tik tai, kas mums patinka (ir tuo pačiu automatiškai užsimerkiame prieš dalykus kurie neatitinka mūsų pasaulėžiūros) ir vartotojai nebeteko noro kurti turinį, palikdami šią pareigą „influenceriams“. Labai keista knygoje skaityti apie tai, kad socialiniai tinklai skatina bendravimą: įsivaizduokite, galima į Facebook besibaigiant darbui parašyti „gal kas norit alaus Vilniaus centre?“ ir jau už pusvalandžio gurkšnoti jį su pažįstamais, kuriuos šiaip jau nedažnai sutinki. Nebepamenu, kada Facebook nustojo būti naudojamas tokiu būdu. Net nebepamenu, kada Instagrame visi nustojo keltis savo pusryčių nuotraukas. Geriausiu atveju socialiniuose tinkluose patenka atostogų akimirkos arba naujienos apie kieno nors vestuves, bet ir tai vis rečiau. Socialiniai tinklai nebeinformuoja apie pažįstamų gyvenimą, jie tėra „influencerių“ ir nuomonės formuotojų sekimo įrankis. Na, dar atstoja kai kuriuos internetinius forumus, kuriuose bendraujama pagal tam tikrus pomėgius. Mes nustojome kurti turinį, internetas tapo vėpsykla.

Sometimes you notice a status update on Facebook: “I finish work at seven. Who wants to get a coffee in downtown?” If this person has enough friends, he or she will certainly find a companion. Coincidences are taking shape before our very eyes. With sufficient friends viewing a newsfeed, someone is certain to be in the same place at the same time, someone who will jump at the suggestion to meet up.

Skamba kaip pasakojimai iš tolimų ir nebepažįstamų viduramžių. Na kas gi taip šiais laikais elgiasi?

Knygoje daromos ir ganėtinai toli siekiančios išvados apie pilietinę visuomenę. Jei tik visi kiniečiai žinotų anglų kalbą ir viską galėtų internete skaityti – tuojau pat Kinijoje būtų tikroji demokratija. Jei tik Rusijoje žmonės galėtų laisvai reikšti mintis internete – Putino režimui dienos būtų suskaičiuotos. O kadangi interneto neužtvenksi, tai Putinui liko labai nebedaug. Iš šių laikų taško – tai naivu. Laisvas nuomonės reiškimas nebūtinai veda prie demokratijos, jis gali vesti ir prie genocido (kaip kad Ruandoje 1992-aisias) ar konspiracijų teorijų tamsos. Bet tuo metu tikrai tuo tikėjome.

Su vienu dalyku tikrai galima sutikti: Silicio slėnyje per mažai dėmesio skiriama humanitariniams mokslams, per daug išaukštinamas vien technologinis progresas. Mūsų technologiniai pasiekimai turi žymiai platesnių pasekmių pasauliui nei galima pagalvoti. O pagalvoti reikėtų.

Joanne McNeil – Lurking: How a Person Became a User

Praėjo jau savaitė nuo to momento, kai baigiau skaityti šią knygą. Skaitėsi lengvai ir įdomiai: daug pažįstamos interneto bei socialinių tinklų istorijos, kuri žadina švelnius nostalgiškus prisiminimus. Kaip viskas tada buvo fainai: draugavom su nepažįstamais, keitėmės nuomonėmis, eidavom į mytus, nebuvo jokių trolių ir influencerių. Iš tiesų, internetinis bendravimas nuo to laiko pasikeitė neatpažįstamai. Net jei ir prie Facebook, Reddit ir Instagram praleidžiu nemažai laiko, ten nekuriu beveik jokio turinio ir komentarų – tapau tikrasis lurkeris. Socialiniai tinklai iš triukšmingo draugų vakarėlio tapo žvaigždžių ir juos pasyviai stebinčių sekėjų arena. Tai nebe bendravimas: bet kas vaikystėje buvęs Disneilende žino, kad jei vienas asmuo persirengęs personažu, o kitas yra jo fanas, po pradinio pasisveikinimo ir apsikabinimo nebelabai būna apie ką šnekėtis.

Nors, kita vertus, to gal būt negalima suversti vien tik interneto algoritmams. Gal tiesiog mes patys užaugome (ar pasenome?) ir su amžiumi mes vis labiau tampame stebėtojai. Juk jaunesni vartotojai labai aktyvūs bendraudami TikTok ir kitose erdvėse. Praeis 10 – 15 metų ir jie irgi skųsis, kaip čia viskas pasikeitė ir kaip visi internete nebebendrauja. Gal ne dėl to kad TikTok tapo kitoks, o dėl to kad tavo bendraamžiai sukūrė šeimas ir jiems tapo nebeįdomu kurti kvailokus šokius savo draugams ir sekėjams.

I realized that the internet I felt momentarily nostalgic for is an internet that never actually existed. There was never a chat room where I could have talked freely with people the age of my parents, who also held vastly different views on politics and religion. That’s how the internet was first sold to me, but it was never how I used it. As far as I have come in this research, even I catch myself trying to believe in the lie of cyberspace as a respite from identity, where people from all walks of life could find sanctuary despite their differences.

Joanne McNeill – „Lurking: How a Person Became a User“

Knygoje buvo ir įdomi mintis apie socialinę atsakomybę, įvairovės (diversity) skatinimą. Kaip ir autorei, man kiek keistai atrodo Silicio slėnio kompanijų iniciatyvos moteris mokyti programuoti, lyg jos būtų kažkokia atskira rasė (panašiai keistokus jausmus man sukeldavo vien moterims skirtos vairavimo mokyklos – lyg moterys būtų kažkuo neįgalios), bet tuo pačiu nesprendžiamos žymiai gilesnės nelygybės problemos.

To deter scrutiny, many tech founders and insiders assumed the mantle of responsibility and attempted to diversify their teams (rather than turning to existing feminist organizers in Silicon Valley, like Double Union). They prioritized capitalism-compliant optics over real solutions, the polite over the combative, and the conciliatory over the activist, just like Lean In. Championing “diversity” was also a diversion tactic. Throwing money at diversity programs was less fraught than examining the causes for the lack of it (patriarchy, white supremacy, and capitalism). Heartwarming images of ten-year-old girls learning Python could temporarily overshadow other issues that Silicon Valley was increasingly held accountable for, like the vast and growing economic inequality in the Bay Area, the omnisurveillance that Edward Snowden’s disclosures brought to public attention, surveillance capitalism, and how the tech industry exacerbated lack of public trust in institutions.

Joanne McNeill – „Lurking: How a Person Became a User“

Bet, va, knygą perskaičiau, praėjo savaitė, galvoje nelabai daug kas liko. Pritrūko gilesnių išvadų ir analizės.

Jenny Odell: „How To Do Nothing“

Prisipažįstu, kad mane suviliojo pavadinimas ir labai geras reitingas Goodreads svetainėje: tikėjausi lengvos kone self-help stiliaus knygos apie skaitmeninę detoksikaciją, kažko panašaus į Cal Newport rašinius. Gavau kiek daugiau, bet labiau klausimais nei atsakymais.

How to Do Nothing“ galima rasti daug filosofijos apie individualizmą, išsiskyrimą nuo minios, nepasidavimą laiko tėkmei. daug vietos apmąstymams, kodėl reikia daryti taip kaip visi, ar nevertėtų sustoti ir giliau apmąstyti prasmę vietoje automatinio skrolinimo per socialinių tinklų naujienas, ar gal tiesiog atsijungti nuo minios gamtoje. Pastebėti mažus dalykus, įsiklausyti į paukščių giesmę ar tiesiog nieko neveikti – kuo toliau, tą vis labiau pamirštame. Ir ne vien dėl to, kad socialiniai tinklai taip sutverti, kad kaskart juos atsidarius vis vėl ir vėl norėtųsi skrolinti ieškant naujo stimulo: visa visuomenė tapo labai priklausoma nuo „laikų“, „peržiūrų“ ar „followerių“ skaičiaus. Beveik viskas, ką veiki, yra matuojama potencialiais „laikais“: eini į kopą kad padarytum gerą nuotrauką instagramui, o ne tam, kad užlipus paklausytum vėjo genamų smėlių smilčių šiurenimo. Važiuoji šimtus kilometrų dviračiu, kad galėtum papostinti kelionės žemėlapį. Kepi keksiukus, nes jais bus galima pasidalinti Facebook. Ir jei kad nelabai pavyko, tai tuo tinkle nesidalinsi ir tikrai nesidžiaugsi vien dėl to, kad pabandei – juk tai nesurinko labai daug „laikų“.

But the villain here is not necessarily the Internet, or even the idea of social media; it is the invasive logic of commercial social media and its financial incentive to keep us in a profitable state of anxiety, envy, and distraction.

Jenny Odell: „How To Do Nothing“

Ši knyga neskatina bėgimo nuo visuomenės į dykrą, neskatina griežtai mesti socialinių tinklų juos iškeičiant į paukščių stebėjimą. Lygiai taip, kaip metęs visuomenės normas Diogenas, apsigyveno statinėje, bet vis dar tarp žmonių, taip ir čia siekiama parodyti, kad galima kitas kelias: nebūtina bėgti, bet galima rinktis savo kelią. Nebūtina ištrinti socialinių tinklų iš savo telefono, bet galima pasirinkti, kaip juos naudoji ir sąmoningai sau vis užduoti klausimą, ar nereiktų daugiau dėmesio skirti fiziniam pasauliui už socialinių tinklų ribų. Ir ar neverta nueiti į pievą vien todėl, kad pailsėtum, o ne todėl, kad joje auga gėlės, kurios gali gerai atrodyti Instagramo paskyroje.

Ne su viskuo šioje knygoje galiu sutikti, ji kai kuriose vietose tikrai per radikali. Nemažai ir hipių bei socializmo filosofijos („čia korporacijos ir kapitalizmas verčia jus taip daug dirbti, geriau eikite atsipalaiduoti“), kuri man neimponuoja. Ir tai nėra lengvas skaitalas, kaip gali pasirodyti iš pavadinimo. Bet visai patikęs.

2019-ųjų tikslas: daugiau asmeninio bendravimo

Žvelgiant į 2018-ųjų tikslus, visus juos įvykdžiau su kaupu. Perskaičiau rekordiškai daug knygų (64!), uždirbau kiek daugiau pajamų nei tikėjausi, nustojau skelbti savo dienoraščio įrašus Facebooke ir tai vėl atgaivino mano internetinį dienoraštį. Tiek žodžių, kiek prirašiau pernai, nebuvau sumaigęs nuo pat 2009-ųjų. Ir svarbiausia, kad vėl pradėjau rašyti sau, o ne nematomai auditorijai – tai leidžia man geriau susidėlioti savo paties mintis, nesukant galvos ar kam nors jos įdomios ar ne. Dienoraščio rašymo tikslas yra pats rašymo procesas, nes jis leidžia geriau suvokti, ką aš manau apie perskaitytą knygą, kas mane užkabino viename ar kitame straipsnyje, ar ką įdomaus pastebėjau ir ką aš noriu užfiksuoti.

2019-iesiems turiu vieną svarbų tikslą: didžiąja dalimi pakeisti socialinių tinklų vartojimą realiu bendravimu su žmonėmis. Per dieną Facebooke, Instagrame bei kituose socialiniuose tinkluose vidutiniškai „praskrolinu“ virš valandos, bet kuo toliau, tuo tai man mažiau teikia malonumo. Tuo tarpu gyvas bendravimas, ar netgi asmeninis susirašinėjimas su žmonėmis džiugina žymiai daugiau – būtų gerai, kad šiemet to būtų žymiai daugiau. Daugiau svečių, daugiau pokalbių, daugiau asmeninio bendravimo, mažiau komentarų skaitymo, mažiau trolių sekimo, mažiau „influencerių“. Socialiniai tinklai suteikia per daug paviršutinio triukšmo ir per mažai gylio.

Katherine Ormerod: „Why Social Media is Ruining Your Life“

Su šia knyga kiek apsigavau: per kažkurį podcastą kažką nugirdęs apie populiarią knygą apie blogą socialinių tinklų įtaką iki galo neįsidėmėjau nei pavadinimo, nei autorės. Tad knygyne pamatęs kažką panašaus, griebiau nuo lentynos ir per daug nesigilinęs, nusipirkau. Gavau ne visai tai, ko tikėjausi, bet visgi buvo verta. Tiesa, gal daugiau dėl keliamų klausimų bei problemų, nei dėl siūlomų sprendimų, kurie pasirodė ganėtinai naivoki ir per daug paviršutiniški.

Nors tikėjausi knygos apie nuomonių radikalizaciją, trolinimą, fake news bei buką turinį, gavau knygą apie tas man ganėtinai menkai pažįstamas problemas, kurias socialiniai tinklai kelia moterims ir merginoms: ir tai buvo tikrai nemenkas išėjimas už mano burbulo ribų. Kalbama apie patyčias, depresiją, savivertės sumažėjimą, apie aplinkos spaudimą, norą visiems patikti (ir nusivylimą nesulaukus pakankamos reakcijos).

Ne dažnas supranta, kad Instagram, Facebook ir kiti socialiniai tinklai neatspindi realybės: juose galima rasti tik gražias, filtruotas nuotraukas iš atostogų, vakarėlių ir kitų gražaus gyvenimo akimirkų. Ten nerasi ašarų, nerasi niūrios kasdienybės, visi stengiasi pateikti tik linksmąją savo pusę. O kai kasdien peržiūri keliasdešimties savo pafotošopintų draugių atostogų nuotraukas, gali pasirodyti, jog visas pasaulis yra linksmas, lieknas, tobulas – visas, išskyrus tave. Nes tu sėdi tamsoje vieniša, užsiknisusi buityje, galbūt su klykiančiu vaiku, su taure vyno rankoje ir skrolini. Visi laimingi, visi tolubi, išskyrus tave. Tu – vienintelė lūzerė. Bandant gyventi instagraminį gyvenimą pradedi būti nepatenkintas savo kūnu, savo gyvenimo būdu, savo daiktais, savo padėtimi. Ypač jei seki influencerius, kuriems, atrodo, prabangūs viešbučiai, jachtos ir automobiliai yra kasdienybė. Tada imi ir metams pasiimi vartojamą paskolą, tam kad galėtum susikurti savo svajonių atostogas ir bent jau vieną kartą savo draugams galėtum pateikti tobulų palmių nuotraukų. Šekit! Kaip jūsų pirmadienis ofise?

Panašiai yra ir su internetine motinyste: forumuose gal ir sulauksi pagalbos, bet juos ir labai stiprus spaudimas būti tobulai mamai. Nebeužtenka, kad tavo vaikas pavalgęs ir aprengtas, jis turėtų valgyti tik labai sveiką maistą, būtinai turi būti gimęs natūraliu būdu ir be epidūro, nuo trečio mėnesio lankyti japonų kalbos pamokas ir programuoti jei ne asembleriu, tai bent jau Exceliu. Forumuose visos tokios tobulos ir pasišventę, jog atrodo joms nėra sunkių dienų (tai aišku, kad vaiką reikia nešioti ant rankų jeigu jis to nori iki pat 8-ojo gimtadienio ir jam niekada nesakyti „ne“!) Būnant tokiame burbule labai greitai save galima nuteisti kaip nepakankamai gerą mamą. O juk viskas gerai, nereikia taip visko sureikšminti.

Knyga galėjo būti žymiai stipresnė, jeig visgi būtų užduotas klausimas, kodėl mums iš viso reikia tokios stiprios validacijos iš beveik nepažįstamų žmonių? Kodėl mes nebegalime būti savimi ir dalintis su draugais ne itin tobulomis nuotraukomis, nebijodami būti užbadyti pirštais? Visi socialiniai tinklai tapo „asmeninio prekinio ženklo“ kūrimo įrankiais, bet kodėl mums iš viso reikia būti tais asmeniniais prekiniais ženklais? Ką mes bandome parduoti?

Aš pats Facebook’e nebeplatinu šio dienoraščio įrašų: turint platoką auditoriją (turėjau kelis tūkstančius sekėjų) rašyti tapo sunku, nes jauti kažkokį įsipareigojimą. Žymiai ramiau, kai gali rašyti (beveik) tik sau.

Įsitraukimo metrikos veda klaidingu keliu

Jau prieš gerą pusmetį rašiau, kad kuo toliau, tuo labiau nesu patenkintas socialiniais tinklais: nors ir turiu išugdytą įprotį turint laisvą minutę įsijungti Facebook ar Instagram, retokai ten randu ką nors įdomaus. Dauguma istorijų tapę vienodos ir nebeįdomios, o Instagram nuotraukos atrodo lyg gamintos pagal vieną klišę. Jei netikite, užeikite į @insta_repeat profilį.

@Insta_repeat profilyje surinktos vienodos skirtingų autorių nuotraukos

Kodėl taip nutiko? Kodėl vis kompulsyviai norisi maigyti telefoną ir prasukti dar, ir dar, ir dar, ir dar vieną ekraną „turinio“ ir vis tiek nesijausi pasisotinusiu? Turbūt labiausiai reiktų kaltinti duomenų analitikus ir ganėtinai naują vadybos idėją, jog viską reikia matuoti, o geriausias matas, kurį visada reikia gerinti – įsitraukimas (engagement). Kuo ilgiau „skrolini“, tuo daugiau praleidi laiko programėlėje, tuo geresnės tavo įsitraukimo metrikos. 

Kai didžioji dalis produkto vystymo sprendimų daroma vien tik analitikos pagalba, labai galima nuklysti į lankas. Lengvas ir neįpareigojantis turinys tampa didesniu prioritetu nei asmeniniai įrašai, antraštinis masalas ima viršų prieš kokybišką turinį: tokį ir dažniau paspausi, ir jame praleisi daugiau laiko, nes bandysi išnarplioti, kas iš tiesų slepiasi po antrašte. Ir visai nesvarbu, jog vartotojas lieka susierzinęs ir nepatenkintas, jog jis jaučia, kad kažkaip nelabai čia įdomu – analitinės įsitraukimo metrikos juk rodo, jog viskas gerai!

When a measure becomes a target, it ceases to be a good measure.

Charles Goodhart

Socialiniai tinklai ir portalai tampa naujienų „greitmaisčiu“ (junk food): naudos mažai, bet nuo jų žvėriškai sunku atsitraukti. Juk tai pirmiausiai turint galvoje ir buvo viskas konstruojama. Bet ar tai nėra trumpalaikio tikslo vaikymasis aukojant ilgalaikį vartotojų pasitenkinimą? Ar tokia analitika iš viso gali padėti suprasti vartotojų elgseną kiek gilesniame lygyje? Ar gali atsakyti, kodėl vartotojai yra patenkinti ar ne? Kuo toliau, tuo labiau manau, kad nelabai. Įsitraukimo metrikos yra svarbu, tačiau jos neturi tapti vienintele kelrode žvaigžde. Kaip teigia Goodharto dėsnis, „kai matuojamas rodiklis tampa siekiamu tikslu, jis pasidaro prastai pritaikomu rodikliu“. Kai pradedami optimizuoti įsitraukimo rodikliai, užmirštami visi kiti dalykai, kurie vartotojui teikia vertę ir pradeda darytis nuobodu.

Facebook tapo nuobodus, bet ar galima nuo jo atprasti?

Ar pastebėjote, kaip per keletą metų pasikeitė Facebook socialinės normos? Jei kokiais 2010-aisiais kiekvienas per dieną vos ne kelis kartus dalindavosi įprasto gyvenimo vaizdais ar mintimis („šiandien taip pavargau“, „eisiu kepti pyragą“, „ar jum irgi patiko X serialo Y serija“?), dabar dažniausiai dalinamasi tik itin dideliais gyvenimo įvykiais: vestuvės, gimtadieniai, atostogos. Jokios buities, mažai smulkmenų. Tie, kurie vis dar dalinasi savo kasdienybe yra arba „influenceriai“ arba keistuoliai.

Jau prieš kokį gerą pusmetį pastebėjau, kad Facebook srautas man nebeįdomus: žinių srautą galiu gauti ir kitur, o asmeninių įrašų, dėl kurių ir maigau Facebook aplikaciją, labai sumažėjo. Dar kurį laiką galvojau, kad reikia padirbėti ties Facebook srauto nustatymais – paslėpti tai, kas neįdomu, stengtis teigiamai reaguoti į tai, kas visgi domina. Deja, srautas nepagerėjo. Nepaisant to, kad Facebook tapęs neįdomiu, jis yra suformavęs tokius stiprius įpročius, kad turint bent vieną laisvą minutę pirštai nevalingai ieško telefono ir nori jį įsijungti – o gal atsirado kas nors įdomaus? Kartais ir atsiranda, bet tikrai retokai. O ieškant įdomaus turinio nuskrolinama ne viena mylia.

Nežinau kaip seksis, bet noriu pabandyti nuo Facebook atprasti. Stengsiuosi sąmoningai jį įsijungti tik retkarčiais, gal kokį kartą ar kelis per savaitę. Nebeskelbsiu ten savo dienoraščio įrašų, nes tada nuolat norisi žvilgtelti, ar neatsirado naujų komentarų. Pastebėjau, kad taip žymiai lengviau rašyti: dienoraštis visgi yra man pačiam, o ne tiems keliems tūkstančiams sekėjų. Kai turi didelę auditoriją, nori rašyti ne bet kaip, o nušlifuotai, brandžiai ir išblizgintai – o tam reikia laiko ir pastangų, tuo tarpu kai rašai tik sau, tai tėra tik minties ar idėjos užfiksavimas, lengva pastaba paraštėje. Jei kam tikrai įdomu, tas užsuks ir ne per Facebook.