Tag: vertybės

Mūrininkų vertybės duomenų sistemoms

Darbas, Filosofija, Programavimas, , ,

Skaitant Diana Darke knygos skyrių apie viduramžių mūrininkų gildijas man įstrigo jų deklaruojamos vertybės, kuriomis turėtų būti vadovaujamasi statyboje. Geras statinys turi būti gražus, tvirtas ir patogus. Kaip suprantu, šias vertybes perėmė ir vėlesnieji laisvieji mūrininkai, kurie fizinių akmenų jau nebetašė. Šių raštuose teisingas gyvenimas irgi stovi ant trijų kolonų: grožio, stiprybės ir išminties.

Dirbu su įvairiausiomis duomenų sistemomis, duomenų bazėmis ir jų analize. Tai ganėtinai toli iki viduramžių katedrų statybos, bet kažkiek panašumo stipriai prisimerkus įžiūrėti galima: tai sudėtingos sistemos, kurias ne vienerius metus kuria ištisos komandos žmonių, ir nebūtinai pagal vieną aiškų nekintamai patvirtintą detalųjį planą. Tikiu, kad ir kuriant duomenų sistemas galima vadovautis tomis pačiomis trimis vertybėmis.

Grožis. Duomenų ataskaitos turi būti ne vien funkcionalios, bet ir estetiškai gražios. Svarbu ne vien duomenų teisingumas, bet ir jų pateikimas: teisingai parinkti šriftai, spalvos, grafikų dizainas leidžia duomenis žymiai lengviau suprasti. Galutinis duomenų vartotojas dažniausiai yra ne programuotojas ar analitikas, o vadovas arba išorinis klientas, kuris tikriausiai neturi daug laiko ir noro gilintis į duomenų subtilybes, todėl viskas jam turi būti aišku iš pirmo žvilgsnio. Nereikia pamiršti teisingų grafikų ir ašių pavadinimų, legendų, santrumpų išaiškinimo, reikia visose ataskaitose naudoti tokias pačias spalvas ir datos formatus. Net jeigu ruoši tik paprastą Excelio ataskaitą, verta įdėti papildomai pastangų tam, kad ji būtų aiški ir graži, o ne atrodytų kaip plikas atsitiktinių skaičių kratinys.

Stiprybė. Duomenų sistemos turi būti „tvirtai suręstos“: jos neturi sugriūti papūtus stipresniam vėjui ar nežymiai pasikeitus aplinkai. Sistemas reikia stengtis kurti taip, kad pasikeitęs duomenų formatas paduodamas iš išorinio tiekėjo ilgam „neužlenktų“ viso duomenų ūkio. Faktas, kad duomenų struktūros nuolat keičiasi, vieni laukai atsiranda, kiti išnyksta. Faktas, kad keičiasi ir duomenų kiekiai. Faktas, kad kartais duomenys vėluoja. Faktas, kad kartais vienu metu ataskaitas nori pažiūrėti šimtus kartų daugiau vartotojų nei įprastai. Faktas, kad kartais duomenys dingsta ir fiziškai, tad reikia juos atstatyti iš atsarginės kopijos. Realybėje nutinka labai daug neplanuotų dalykų, tačiau duomenų sistema turi būti pakankamai stipri juos atlaikyti, ar bent jau suprasti, kada reikia neprikūrus dar didesnių problemų tvarkingai nuleisti rankas.

Patogumas. Visos kuriamos sistemos turi būti patogios klientui. Niekada nereikia pamiršti, jog dirbama klientui, o ne savo pačių patogumui: žali duomenys csv formatu yra patogūs analitikui, bet nesuprantami vadovui. Analitikui gal būt patogu duomenis pasiimti per SQL užklausą, bet gal būt klientui reikia tik nuolat po akimis matyti kelis pagrindinius skaičius. Nereikia pamiršti, kad klientas ne visada gali iki galo teisingai išreikšti savo poreikius: reikia stengtis suprasti, ką tais poreikiais klientas nori pasiekti. Gali būti, jog jis nori vienokios specifinės ataskaitos Excel formatu, bet iš tiesų jis tuos duomenis įkels į kitą sistemą ar ataskaitą – gali paaiškėti, jog lengviau duomenis ten patiekti tiesiogiai, o ne per Excel bylas. Duomenų sistemos sėkmę užtikrina patogus problemos sprendimas klientui, o ne vien tik aklas techninės specifikacijos išpildymas.

Charles D. Ellis: „The Partnership“

Knygos, Pastebėjimai, Vadyba, , ,

Skaičiau šią knygą keturis mėnesius. Nors ne. Pradėjau ją skaityti dar prieš dešimtmetį, vos tik jai išėjus. Tuomet jos nepabaigiau – buvo krizė, buvo kitų reikalų, o šis storas veikalas reikalavo daug dedikacijos: šiemet teko pradėti jį iš naujo. Po dešimtmečio įspūdžiai apie Goldman Sachs ir pačią finansų industriją kiek pasikeitę, nors knyga vis tiek patiko.

The Partnership yra knyga apie vieno (pačio) garsiausio investicinio banko Goldman Sachs istoriją. Joje išsamiai rašoma apie taip, kaip buvo kuriamos vienos ar kitos verslo linijos, kokiais principais buvo vadovaujamasi, kaip jiems pavyko įeiti į vieną ar kitą rinką ir panašiai. Daug spalvingų istorijų, daug pasakojimų, daug idealizmo – rašant knygą su autoriumi bendradarbiavo daug banko partnerių, tad tikriausiai nenuostabu, jog knyga gavosi labai teigiama, su sąlyginai mažai kritikos ir objektyvumo. Net ten, kur bankas padarė klaidų, pozityviai rašoma labiau apie tai, kas buvo išmokta, nei kritikuojamos klaidų priežastys. No regrets. Todėl skaitant The Partnership turi suprasti, kad istorijos, išdėstytos jos puslapiuose yra labiau apie tą idealųjį Goldman Sachs, tokį, kokį pats bankas norėtų save matyti, o ne tą realųjį Goldman Sachs, kaip jį mato kiti rinkos dalyviai. Bet, aišku, žinoti savo idealus irgi naudinga.

Senosios Goldman Sachs principai skamba neblogai, ir jais norėtųsi pačiam vadovautis savo versluose:

  1. Klientų interesai yra pats svarbiausias dalykas mūsų versle (galima tikrai daug ginčytis apie tai, jog šis banko principas buvo visiškai pamirštas pastaraisiais keliais dešimtmečiais, kai buvo intensyviai prekiaujama sava sąskaita prieš klientų interesus)
  2. Mūsų turtas yra žmonės, kapitalas ir reputacija. Jei bent vieną prarastume, sunkiausia atstatyti reputaciją.
  3. Profesionalumas viskame, ką darome: geriau būti mažu geriausiu nei vidutiniu didžiausiu.
  4. Naujų sprendimų ieškojimas: neapsiriboti tik tuo, ką darome įprastai, ieškoti naujų kelių.
  5. Kadangi esame paslaugų versle, samdome tik geriausius žmones. (iš tiesų, rašoma, jog neretai reikėdavo praeiti keliasdešimt interviu, kol būdavai priimamas į darbą)
  6. Darbuotojų meritokratija: jei sugebi, karjerai (ir pinigams) lubų nėra.
  7. Komandinis darbas: nėra vietos individualizmui. (Rašoma, kad bet kuriam darbuotojui, kuris pradėdavo manyti, jog jis vienas ką nors pasiekė, greitai būdavo parodomos durys. Viduje nebuvo priimtina sakyti „aš padariau tą ir tą“, būtinai reikėjo „mes padarėme tą ir tą“).
  8. Tikimasi, kad darbuotojai dirbs žymiai daugiau nei kitose kompanijose. Tinginiams ne vieta.
  9. Pelnas užtikrina veiklos tęstinumą. Verslas turi būti pelningas. Pelnu nesunku dalintis su tais, kurie prisidėjo prie jo padarymo. Jei verslas nepelningas, tai tokio verslo nereikia (kontrastas su startuoliais nemenkas!)
  10. Reikiamas komandos ir turto dydis: reikia būti pakankamai dideliu, kad galėtum paimti didelius ir pelningus projektus, bet pakankamai mažu, kad nesustabarėtum.
  11. Kadangi finansų sektorius nestovi vietoje, visada turime galvoti apie naujus klientų poreikius ir patiems neužsisėdėti ties senomis idėjomis.
  12. Savo versle gauname daug konfidencialios informacijos: jokiu būdu negalime ja pasinaudoti savo ar kitų klientų reikmėms. Pasitikėjimas yra svarbiausia vertybė ir jei jį prarasime, viską prarasime.
  13. Nors mūsų versle daug konkurencijos ir mes agresyviai norime plėsti klientų ratą, su konkurentais turime elgtis teisingai ir jų nežeminti.
  14. Tikimės, kad darbuotojai elgsis sąžiningai tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime.

Vienas iš įdomiausių kertinių veiklos principų pradžioje buvo visiškas vidinio politikavimo netoleravimas: jei kas pradeda politikuoti, iš karto atsisveikina su darbu. Tiesa, bankui augant, tokių principų nebebuvo galima išlaikyti. Kas tinka mažai kompanijai, nebūtinai realu didesnei.

Viktorijos laikai 21-ame amžiuje

Pastebėjimai, Visuomenė, , ,

Karalienės Viktorijos laikais vidurinei klasei moralės normos buvo labai svarbios: iš esmės tai skyrė vidurinę klasę nuo pasileidusių aristokratų ar nesipraususių vargdienių. Savęs suvaržymas leido vidurinei klasei jaustis moraliai geresniu, leido patiems save išaukštinti. Tie, kas preciziškai nesilaiko moralės normų, paleistuvauja, leidžia sau nuogybę ar žaidimus, nevertas pagarbos.

Jason Tebee straipsnyje teigiama, kad dvidešimt pirmame amžiuje nedaug kas pasikeitė: aukštesnioji vidurinė klasė vis dar iš aukšto vertina visus, kurie savęs nekankina. Parkai pilni sportuojančių žmonių, nes tik žemesnės kastos žmonės nesirūpina savo kūnu: nutukimas jų požiūriu yra ne fiziologinė, o moralinė problema. Valgyti reikia tik sveiką organinį maistą, o tie, kas nekreipia dėmesio į tai ką valgo vertinami kažkiek panašiai kaip neišsilavinę tamsuoliai. Jei nesi persidirbusi supermamytė – matyt kažkas negerai su tavo vertybėmis: vaikams turi būti aukojamas visas tėvų laikas.

Current exercise trends, like hot yoga, spin, and CrossFit, all demonstrate a commitment to self-denial and self-discipline, values much praised by the Victorians. Marathon running has become the ultimate signifier: competitors can post photos on social media to prove to everyone that they have tortured their bodies in a highly virtuous — and not at all kinky — fashion.

Atitikti tokius standartus gali ne visi. Organinis maistas yra brangus, norint skirti daug laiko vaikams ar maratono bėgiojimui reikia daug laisvo laiko ir lėšų: skurdžiausieji to tiesiog neišgali. Ne dėl to skurdžiai gyvenantys nebėgioja maratonų, kad nesirūpina savo kūnu: jie tiesiog turi mažiau laisvalaikio. Panašiai ir su vaikų auginimu:

Mothers must breast-feed for an extended period, provide only organic food to their children, and keep screen time to nil. Slip-ups indicate failure. This represents perhaps the clearest link between Victorian values then and now: both restrict women and reinforce gender hierarchy.

It is hardly coincidental that these new expectations require money and time. A working mother who has to juggle multiple service-sector jobs will find it much harder to pump breast milk at work than a woman in an office job. (Not to mention the disparity in parental leave between white- and blue-collar workers.)

The moralistic imperatives now attached to breast-feeding allow working-class women — who are less likely to breast-feed — to be judged moral failures. Indeed, public battles over breast-feeding restrictions rarely extend to demands for better lactation access for working-class women.