Pradėsiu nuo to, kad pirmoji šios knygos dalis man patiko. Patiko ir „100 istorinių Vilniaus reliktų“. Tikėjausi, kad patiks ir antroji dalis, bet čia laukė nusivylimas. Knygai labai pritrūko redaktoriaus, nueita į per dideles smulkmenas vos ne apie tai, kas kuriam asmeninio namo kambaryje kada darė remontą ar pirko sofą – neįdomu. Per daug išsiplėsta, aprėptos man neimponuojančios asmenybės: tame gal ir nebūtų nieko blogo, bet tiesiog tikėjausi visiškai ne to. Dar pagalvojau, kad tokia knyga vertę įgaus tik po keleto šimtų metų, kai buitinių detalių apie tai, kas su kuo gėrė, kas kur gavo paskyrą ir su kuo bendravo bei ėjo į teatrą jau niekas nebeprisimins. Bet iki tol, tai tiesiog nuobodžios buities detalės. Geriau skaityti Baltušio dienoraštį.
Iš dalies su šia knyga nesusidraugavau ir dėl autoriaus pažiūrų, kurios knygoje vis šen bei ten prasiveržia. Šiuolaikinis Meno Centras visur vadinamas ne šiaip sau muziejumi, bet „oligarcho Sorošo ranka finansuojamu“ beverčio meno muziejumi. Gal ten menas ir bevertis (to meno aš irgi nelabai suprantu), bet knygoje apie Vilniaus vietas meno kritikos nesitikėčiau. Lygiai taip pat kėlė erzulį padūsavimai, kad sovietiniais metais cenzūra buvo žymiai mažesnė nei dabar, kai negalima rašyti prieš vakcinas ar gėjus. Et. Suprantu, kad mano ir autoriaus pažiūros labai daug kur skiriasi. Ir ne vien dėl to, kad jis mano, jog mano gimtasis Kaunas yra pervertintas. Mažai idealizuoju sovietų laikų rašytojus ar menininkus: nomenklatūrai jie buvo svarbūs, gyveno šiltai, sprendė savo buitines problemas, gilaus mąstymo buvo mažai. Tą knygoje gerai iliustruoja ir Sartro viešnagės Lietuvoje aprašymas: visi lietuviai buvo užsiėmę kažkokiomis buitinėmis smulkmenomis, o jį laikė pasipūtusiu snobu, mat jis vis klausinėjo apie tai, ką jie galvoja apie globalias problemas. Ne tai kad Sartru labai būtų kuo žavėtis, bet visgi sovietinis Vilnius buvo provincija. Su provincinėmis problemomis ir provinciniu gyvenimu. Nėra ką idealizuoti.
Šiek tiek gaila, kad Romain Gary „Aušros pažadas“ nepateko į mūsų klubo knygų sąrašą 2021-iesiems, nes šio Vilniuje augusio rašytojo autobiografiją norėjau perskaitęs aptarti su klubiokais. Viena, kad tai žymus rašytojas, kurio nieko nebuvau skaitęs, kita, kad visgi ši knyga kažkiek apie Vilnių, o trečia – turėjo būti įdomu paskaityti apie mamos ir sūnaus santykius. Tad, nors ir knyga nepateko į sąrašą, ėmiausi ją perskaityti dar šiemet.
Romain Gary ne tik kad pateisino lūkesčius, bet juos pilnai pranoko. Knyga ir ironiška, ir vietomis įtempta, santykiai su mama labai ryškūs, nors visai ne pagal šių laikų standartą – sūnaus saviraiškai vietos nedaug. Skaitai, ir lyg gaila, jog jis nugyveno ne savo, o savo mamos jam sukurtą gyvenimą. Bet, kita vertus, neatrodo, kad jis dėl to labai kentėtų – gal ir gerai, kad mama jį tokį „nulipdė“. Tai tokia knyga, kuri dar tavęs nepalieka net ir užvertus paskutinį puslapį, lygiai taip, kaip mamos įtaka sūnaus gyvenime nepalieka jos gyvenimui pasibaigus. Stipru.
Ši knyga yra šiek tiek ir apie Vilnių, bet tik šiek tiek. Tiesa, Romain Gary vaikystė prabėgo Basanavičiaus gatvėje, ten, kur dabar stovi jam pastatytas berniuko paminklas, bet tai tik tarpinė provincijos stotelė – šeima save laikė prancūzais (nors lyg pagal tautybę buvo Rusijos žydais) ir berniuko tikslas buvo tapti Prancūzijos ambasadoriumi, o ne ten kokia nors įžymybe gūdžiame Vilniuje. O jei dar pridėsime tai, kad mamai čia verslas ne iki galo susiklostė ir iš Vilniaus teko tuščiomis bėgti nuo kreditorių… Na, negali būti Vilnius Romain Gary sentimentalių prisiminimų miestas.
„Aušros pažadas“ moko, kad net turint neracionalias svajones, bet jomis beprotiškai tikint, galima šio to pasiekti. Tapti lakūnu, karo didvyriu, ambasadoriumi, žymiu rašytoju ir prancūzu, nors startuoji be pinigų Rusijos imperijos provincijoje abejotinos reputacijos šeimoje. Svarbu, kad nuolat šalia būtų tas, kas tave palaiko.
Jurgio Kunčino „Tūla“ turbūt būtų galima priskirti prie moderniosios lietuvių klasikos, ji iš tiesų kažkiek panaši į Gavelio „Vilniaus pokerį“. Gal man net artimesnė, nes joje rašoma apie Užupį, Filaretus ir tuos kelis namus Malūnų gatvėje, aplink kuriuos praleidau nemažai laiko: o kai pasakojama apie tas vietas, kur kiekvienas akmuo artimai pažįstamas, tai nori ar nenori, bet knyga įtraukia. Panašiai buvo ir su pirmąja „Silva Rerum“ – ją irgi skaičiau dėl vienuolyno, kuriame kaip tik tuo metu dirbau, aprašymo.
Kunčinas – iš prigimties poetas, ir tai labai jaučiasi knygos kalboje. Ji ir svajinga, ir vaizdinga, išraiškinga, labai maloni skaityti. Net jei tos kalbos priešprieša yra knygos turinys: liūdnas benamio girtuoklio rašytojo gyvenimas Vilniuje, sutinkant daug įvairių keistų ir įdomių personažų, besilankant bohemiškose kavinėse, gyvenant Vasaros gatvės beprotnamyje ar kalėjime. Egzistencija nykoka, bet visgi laisva – be įsipareigojimų šeimai, santvarkai. Gal tik su įsipareigojimu girtuolystei, nes be stikliuko išgyventi neįmanoma. Visiems galvojantiems.
Na, ir aišku – Tūla. Meilės iš pirmo žvilgsnio istorija, tik savaitė draugystės, bet visam gyvenimui likęs įspaudas, kurio neišdildo jokie tolimesni gyvenimo patyrimai ir kančios. Nežinau kodėl, bet man tai pasirodė vienas gražiausių lietuviškų pasakojimų apie meilę: kad ir koks atrodytų žlugęs ir beviltiškas žmogus, bet štai, jis turi Tūlą, turi dėl ko gyventi, turi kam rašyti, turi apie ką svajoti. Ir nesvarbu, kad gal iš to nelabai kas ir gali išeiti, bet ta poetiškai nupiešta purve sužibusi viltis nuteikia pozityviai. Ne viskas čia prarasta, ne viskas pragerta, būna ir gražių dalykų.
Suvalgiau šią storoką knygą per dvi dienas. Ne visos dalys buvo labai įdomios, kai ką norėjosi praleisti, bet Vilniaus gyvenimas XIX amžiaus pradžioje atsiskleidė ryškiomis spalvomis. Josefas Frankas – garsus austrų kilmės gydytojas, pakviestas į dėstyti medicinos į Vilniaus Universitetą. Į Vilnių jis atvyko kartu su savo tėvu, dar žymesniu gydytoju, kuris Vilniuje užsibuvo tik labai trumpai, mat jam greitai buvo pasiūlyta kraustytis į Peterburgą ir tapti asmeniniu caro šeimos gydytoju. O sūnus liko Vilniuje, ir praleido čia nemažai laiko.
Pasaulio mačiusiems Frankams Vilnius atrodė gūdi provincija. Medicinos lygis itin prastas, Universiteto profesoriai ganėtinai tamsūs, socialinis gyvenimas liūdnokas. Frankams reikėjo kovoti ir su davatkišku tamsuoliškumu: Vilniaus ligonines valdė vienuolės, kurių medicinos žinios buvo skurdžios – bet ir naujovių jos nenorėjo įsileisti. Frankas rengdavo labdaros pokylius, teatro vaidinimus, kurių metu surinktos lėšos buvo skiriamos labdarių organizacijai, skiepijo vaikus, skirdavo nemokamų vaistų neturtingiesiems. Skaitai ir žaviesi žmogumi, kuris tiek sugeba daug nuveikti, tiek daug suorganizuoti ir sukurti. Jeigu jis tik mato kokią problemą, tai imasi ją spręsti nelaukiant paramos iš išorės. Prastas mokslo lygis universitete? Imam organizuoti medicinos draugiją, kuri vers medicininius užsienio mokslininkų straipsnius. Niekas nesiima rūpintis ligoniais? Steigiam prie universiteto ligoninę – bus kur studentams praktikuotis. Mažai mieste pramogų? Steigiam teatrą. Dar labdarai pinigų surinksim.
Knygoje įdomiai atskleidžiamas ne vien Vilniaus aukštuomenės ir elito gyvenimas, bet ir to meto medicinos mokslas: nors vis dar viskas pirmiausia gydoma kraujo nuleidimu, medicina jau kažkiek tapusi rimtesniu mokslu, nagrinėjamos ligų priežastys, būtinai daromi skrodimai, bandom aiškintis, kaip veikia žmogaus kūnas. Įdomi ir to meto Vilniaus akademinė aplinka: neseniai Vilniui perėjus Rusijai, dauguma profesūros nepalaikė naujosios valdžios, buvo palaikomas lenkiškas patriotizmas. Kadangi Frankas buvo kviestas Rusijos aukštuomenės, jo lojalumas buvo caro pusėje, tad kartais tame irgi būdavo nesusikalbėjimų.
Džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą – XIX amžiaus pradžios Vilnius tapo spalvingesnis ir ryškesnis.
Nežinau už kokius nuopelnus, bet šią savaitę buvau pakviestas prisijungti prie Europos judrumo savaitės (European Mobility Week) akcijos #ditchyourkeys ir ištisas septynias dienas atsisakyti savo automobilio. Tiesa, tam kad šis iššūkis nebūtų labai sudėtingas, akcijos rėmėjai Uber, Vilniaus Viešasis Transportas, Cyclocity, Citybee bei Spark suteikė galimybę šiomis dienomis jų paslaugomis naudotis nemokamai – tad per šią savaitę galėjau išbandyti visokiausius judėjimo po Vilnių būdus, kuriais iki šiol nesinaudojau.
Už Vilniaus ribų šiomis dienomis neplanavau niekur vykti, o pasižiūrėjęs į savo judėjimo istoriją, supratau, kad mano geografija buvo ganėtinai ribota: visą laiką maliausi tarp namų Lazdynuose, senamiesčio ir dviejų klientų biurų. Į kitas seniūnijas dažniausiai koją buvau įkėlęs tik epizodiškai: arba pro jas pakeliui pravažiuodamas, arba ten užsukdamas tik kelioms valandoms dėl kokio konkretaus tikslo. Tiesą pasakius, galvojau,kad mano kelionių geografija platesnė, bet visgi ši savaitė ganėtinai gerai atitinka mano judėjimo įpročius: 95 procentus laiko praleidi tose pačiose vietose ar judėdamas tarp jų.
Visą savaitę praleidau arba Lazdynuose, kur gyvenu, arba Naujamiestyje bei Senamiestyje
Detalesnis intensyvių vietų žemėlapis (heatmap) iš principo rodo tą patį: yra namai Lazdynuose, klientų biuras Konstitucijos prospekte, bei Gedimino prospektas. Į Karoliniškes savaitgalį su šeima ėjau pasivaikščioti pėsčiomis, o dažniausiai važiuoju Geležinio Vilko gatve, kuriame stoviniuoju kamštyje prie Gerosios Vilties žiedo.
Detalesnis žemėlapis rodo, jog mano laikas buvo praleistas namie (Lazdynai), Quadrum verslo centre bei Gedimino prospekte.
Tad kaip man sekėsi mieste judėti be automobilio? Per savaitę visomis transporto rūšimis nuvažiavau iš viso 140.3 kilometrų ir neteko pasinaudoti tik Cyclocity paslaugomis. Visgi lietinga rudens savaitė sėsti ant dviračio neviliojo – manau esant geresniam orui dviračiais tikrai būčiau pasinaudojęs. Vienas tokio judėjimo be savo automobilio privalumų yra tas, kad nereikia mokėti už parkavimą: paskaičiavau, jog per šią savaitę už parkavimą būčiau susimokėjęs apie 19-20 eurų (nemažai laiko praleidau Gedimino prospekte, kur už parkingą moku pats). Priskaičiavus visokius automobilio nusidėvėjimo kaštus (maždaug 30 eurų per savaitę) bei išlaidas už kurą gaunu, jog jei visur būčiau važinėjęs su nuosava mašina, tai transportui būčiau išleidęs apie 65 eurus, arba vidutiniškai 0.46 EUR už kilometrą.
Nuvažiuoti kilometrai pasiskirstę gana tolygiai
Čia nuvažiuotų kilometrų suvestinė:
Kelionių skaičius
Viso km
Viso kaina, €
Vidutinė km kaina
Uber
6
51.4
43.76
0.851
Citybee
6
38.0
28.01
0.737
VVT
4
29.1
2.85
0.098
Spark
3
21.8
11.04
0.506
Bendrai
19
140.3
85.66
0.611
Palyginimui: nuosavas Subaru
140.3
64.65
0.461
Aišku, žiūrint pagal kainą, tai vienareikšmiškai su Vilniaus miesto autobusais ir troleibusais konkuruoti niekas negali – važiuoti viešuoju transportu yra 5-10 kartų pigiau nei bet kaip kitaip. Uber liko brangiausias, nors iš dalies dėl to, kad penktadienio vakare net kelis kartus teko juo važiuoti piko metu, kai kainos buvo žymiai pakeltos (vienos kelionės metu pataikiau net ant 2.2x surge pricing!). Užtat Uber buvo pats greičiausias sprendimas: iki įsėdimo į transporto priemonę praeidavo mažiausiai laiko, o be to priveždavo prie durų ir nereikėjo ieškoti vietos kur paparkuoti ir palikti mašiną.
Iki šiol nebuvau naudojęsis nei Citybee, nei Spark paslaugomis, bet jau tikrai žinau, kad tai ne paskutinės kelionės šiomis nuomotomis mašinomis. Citybee man patogi tuo, jog galiu mašiną palikti ir pasiimti tiesiai prie laiptinės durų, nors, tiesa, ryte neretai aplink namus buvo laisvų mašinų trūkumas, tad tekdavo arba pėdinti gerą puskilometrį arba visgi kviestis Uberį. Spark pasirodė kaip labai ekonomiškas transporto variantas, tik bėda tame, jog iki namų juo nusigauti negaliu – arčiausiai, kur galiu palikti mašiną yra prie Litexpo. Tad deja, Spark man tinka tik trumpoms kelionėms miesto centre, nors pagal kilometro kainą jis labai konkurencingas su nuosavos mašinos kaštais.
Savaitgalį keliaudavau ne vienas, o su vienerių metų dukra bei vežimėliu. Tokioms kelionėms visgi patogiausia yra viešasis transportas. Savaitgaliais autobusai apytuščiai, ir į juos labai patogiai galima įvažiuoti su visu vežimu, o tai net kai kuriais atvejais nukonkuruoja ir nuosavą mašiną: nei vežimo lankstyti, nei pasivaikščiojus mieste būtinai grįžti iki ten, kur palikai mašiną. Jau nekalbu apie tokio transporto kainą. Bėda tik su senaisiais troleibusais: užsikelti vežimą per laiptelius yra reikalų, o ir praėjimai siauri, nėra erdvės. Jei visi troleibusai ateityje bus atnaujinti, tai viešasis transportas keliaujant su dukra iš vis bus vienvaldis nugalėtojas.
Tad, ar galima Vilniuje apsieiti be nuosavos mašinos? Galima. Tik iki pilno komforto reiktų atnaujinti troleibusus (kas, girdėjau, vyksta) ir leisti man prie namų parkuotis Spark.
Niekada iki šiol nenaudojau dplyr R paketo, tad norėjau pasižiūrėti, kaip jis veikia (o veikia jis tikrai patogiai!). Kadangi neseniai buvo paviešinti Vilniaus Viešojo Transporto vėlavimų duomenys, tai kaip tik šis duomenų rinkinys pasirodė tinkamas pasižaidimui. Kadangi tai labiau techninis galimybių bandymas, tai didelių įžvalgų ir neieškojau, nors visgi radau, kad privatūs vežėjai vėluoja žymiai rečiau nei VVT, troleibusai yra patikimesni nei autobusai, o savaitgaliais viešasis transportas yra punktualesnis (kuo nereiktų stebėtis – juk eismo mažiau).
Vakar sėdėdamas kasdieniame Vilniaus kamštyje ir prisiminęs ryte skaitytą straipsnį apie paskutines vizualizacijos madas sugalvojau pabraižyti kelionės trukmių žemėlapį: gal čia tik man taip prastokai sekasi, kad tenka keliauti iš Lazdynų į Žirmūnų pabaigą. Per Google Maps API programiniu būdu gana nesunkiai galima išsitraukti planuojamą kelionės trukmę tarp kelių taškų (juos galima nurodyti ir geografinėmis koordinatėmis), tada duomenis sudėti į duomenų bazę ir su Tableau įvairiomis spalvomis perkelti ant žemėlapio. Žemėlapyje vaizduojama kelionės trukmė nuo Jonažolių gatvės Lazdynuose – pasirinkau savo namų atskaitos tašką: kuo žaliau, tuo kelionės trukmė trumpesnė, o kuo raudoniau, tuo keliauti teks ilgiau. Duomenys rinkti antradienio 10.00-10.30 valandą, tad kamščiai jau turėjo būti išsisklaidę.
Kelionės trukmė nuo Jonažolių gatvės
Rezultatai gana gražūs ir labai aiškiai parodantys aplinkelių naudą: iš Lazdynų į Pilaitę, Pašilaičius ar Justiniškes patekti nesunku, lygiai taip kaip ir iki oro uosto. Užtat Žirmūnai, Antakalnis ir viskas į rytus nuo šiaurinės Geležinio Vilko gatvės dalies yra lyg kitas miestas: ten dominuoja geltona ir raudonos spalvos. Nors, ne piko metu skųstis nereiktų, mat vis tiek didžiausia prognozuojama kelionės trukmė automobiliu yra maždaug pusvalandis. Tiesa, piko metu vaizdas tikriausiai daug blogesnis: neretai pačiam tenka kamštyje prasėdėti virš valandos.
