„The Best British Travel Writing of the 21st Century“

Šis maždaug trisdešimties straipsnių apie keliones rinkinys buvo mano kelių mano dienų desertas: vis laukdavau progos, kada galėsiu patogiai atsisėsti su knyga rankose ant sofos ir nusikelti vis į kitą pasaulio kraštą. Šiuose straipsniuose nėra jokių patarimų keliaujantiems, jokių lankytinų vietų sąrašų ar rekomendacijų: geriausi kelionių aprašymai yra tie, kurie talentingai atskleidžia kelionės jausmą ir nuotaikas. Net nesvarbu ar keliaujama į tolimą egzotišką šalį, ar tyrinėjama savo gyvenamo rajono aplinka, nesvarbu, ar pro akis prabėga tūkstančiai spalvotų nematytų vaizdų, ar aprašomi naktiniame traukinyje keliaujantys žmonės – svarbiausia yra jausmas. O tie jausmai ir graudina, ir verčia susimąstyti, ir priverčia pajusti dulkių, karščio ir prakaito kvapą. Leidžia kartu su autoriais išgyventi religinius jausmus (vienas iš straipsnių aprašo Islamo hadžą Mekoje, kitame autorius lydi savo tėvo induisto pelenus iki Gango upės). Priverčia pagalvoti, ar neatrodome keistai ir juokingai su savo fotoaparatais bastydamiesi po primityvius Afrikos kaimus, kurie jau seniai yra tapę turizmo pinigų kalykla be jokios autentikos – ir ar iš viso tikrąją autentiką galima pajusti neperimant vietinių gyvenimo būdo ir tame kaime nepagyvenus porą metų be patogumų.

The essence of travel is not to move but to feel.

Sakoma, kad kelionės atveria duris naujiems potyriams ir naujiems požiūrio kampams. Bet tai tik dalis tiesos. Keliaudami mes kartu nešamės ir savo duris, tam kad jas laikytume privertas. Labai retai iš tiesų pakeičiame savo požiūrį, labai retai iš tiesų bandome suprasti kitas kultūras, sunkiai įsigyvename į jų pasaulėžiūrą. Pakeliauti kelias savaites su turistų grupe po čiabuvių kaimus neužtenka.

Ką perskaičiau spalį

Taip jau išpuolė, kad spalį teko daug skraidyti darbo reikalais, o tai reiškia, kad lėktuvuose turėjau nemažai laiko skaitymui. Be jau minėtos „Hyperfocus“ suskaičiau dar šešias knygas.

Brandon Sanderson – „The Final Empire“

Šią pirmą Mistborn serijos knygą skaitėme knygų klube – tai buvo dar vienas bandymas susipažinti su fantazy stiliumi. Iki galo šio stiliaus kol kas neprisijaukinau, nors visgi skaičiau sunkiai atsitraukdamas. Netgi apibūdinčiau šią knygą kaip guilty pleasure: atrodo, ją perskaitęs ne daug kuo praturtėji, bet vis tiek skaitai kaip kokį junk food. Daug veiksmo, nemažai išplėtotos magijos, bet vis tiek kažkaip viskas primityvu ir lėkšta, veikėjai paprasti, be didelių moralinių dilemų (nors knygų klubo nariai teigė, jog viskas ten daug sudėtingiau, tik atskleidžiama tolimesnėse knygose), siužetas galėtinai tiesinis, be supainiotų vingių.

David Randall – „The Universal Journalist“

Klasikinis žurnalistikos vadovėlis, apie tai, kaip žurnalistas turi elgtis, kaip rinkti informaciją, kas yra svarbios naujienos, kaip reikia rašyti ir panašiai. Labai vertinga knyga, kuri iš dabartinio požiūrio atrodo jau kaip sunkiai pasiekiamas idealistiškų idėjų rinkinys. 

Do you know anyone who can confirm that? – If they don’t, then you need to ask yourself a question: how come this person is the only one in the world who knows this?

David Randall, „The Universal Journalist“

Gerai pagalvojus, Lietuvoje tokio rimto žurnalizmo, kuris bent jau galėtų kažkiek taikyti į griežtus šios knygos standartus, reiktų labai sunkiai paieškoti. Dabartiniai portalai, aklai kopijuojantys pranešimus spaudai bei rašantys iššaukiančias antraštes ir „influenceriai“ yra visiška rimto žurnalizmo priešingybė. „Vedamųjų rašytojai“ (kokiu bandė tapti Užkalnis), kurstantys visuomenės aistras, žurnalistų požiūriu, irgi yra žemesnioji kasta. Žurnalistas turi būti kuo objektyvesnis ir rašyti tik tiesą. Geriausiai, kelių šaltinių patvirtintą tiesą, o ne gandus ir nuomones. 

But columnists, quite definitely, are the strangest of the lot. To be fair (as commentators invariably write in the final paragraph when they have spent all the previous ones being outrageously unfair), columnists are not one species, but a vast family of them, plus assorted subspecies and mutants. Some are mildly annoying, like the self-obsessed me-columnists, who write under the impression that the minutiae of their lives are as fascinating to us as they obviously are to them. These are usually either a thirtysomething woman wittering on about how hopeless she is at everything and doing her best to set back the cause of feminism thirty years; or a slightly older male anxious to prove how far he has progressed down the road to New Manhood. Neither are convincing. […] Good news reporting, of whatever age, tells a story; columns of the past are barely even ephemera.

David Randall, „The Universal Journalist“

Galų gale, gerai rašyti reikia mokėti, o tai neateina be didelių pastangų ir įdėto darbo. Tekstai turėtų būti aiškūs, suprantami, be dviprasmybių, pagrindinės mintys turi būti išdėstytos kuo anksčiau, nes niekas neturi laiko skaityti visą straipsnį tik tam, kad suprasti, apie ką jis (o, kaip tai tolima nuo dabartinių internetinių portalų!). Įsivaizduok, kad ant kalvos stovi tavo geriausias draugas, ir tu bėgi iki jo į kalną norėdamas pranešti savo naujieną: kai jau atsirasi prie jo, būsi uždusęs, tam turėsi kvapo tik keletui žodžių – jie ir turi būti tavo naujienos pirmasis sakinys, atskleidžiantis visą esmę.

Learning how to write is hard, lonely work. We all know people who say they want to write. What they often want is merely to walk around saying they are writers. What they do not want to do is to put their butts on a chair and stay there until they have covered some paper or a computer screen in words. That is what you have got to do. Many, many times.

David Randall, „The Universal Journalist“

Michael Frayn – „The Tin Men“

Šią knygą skaičiau todėl, kad ji buvo paminėta David Randall knygoje apie žurnalistiką: joje minimas laikraštis, kuris buvo rašomas vien socialinių apklausų pagalba. Per apklausas išsiaiškinus, kad žmonėms labiau patinka aviakatastrofos nei traukinių avarijos, o autoavarijose turėtų žūti bent dešimt žmonių, kad tai sudomintų skaitytojus, laikraščio turinys buvo dėliojamas algoritmų. Knyga rašyta 1965-aisiais metais, tad atrodė, kad būtų galėjusi tapti puikiu pranašu Facebook algoritmams ir visoms su tuo susijusioms problemos. Deja, tai tik viena šalutinė knygos mintis, kuri paminėta tik prabėgšmomis: knyga labiau apie absurdišką didelės kompanijos gyvenimą, pasipūtusius ir mažai ką suprantančius vadovus (beje, gana dažnai matyta situacija), baimingai žiūrinčius į savo aukštesniuosius viršininkus. Visgi ganėtinai silpna knyga.

A computer could turn out a paper whose language was both soothingly familiar and yet calmingly incomprehensible.

Michael Frayn, „The Tin Men“

Viktor Pelevin – „SNUFF“

Dar viena knyga knygų klubui – ir šį kartą fantastika, kuri man labai patiko. Daug alegorijų, daug temų, smagi skaityti ir su nemažai vietų, kur padėjus knygą dar norisi pagalvoti. Labai rekomenduotina.

Alex Gregory – „Dadventures: Amazing Outdoor Adventures for Daring Dads and Fearless Kids“

Už šios knygos akis užkliuvo knygyne, tačiau iš knygos tikėjausi gal per daug. Tiksliau, gal nesu toks drąsus tėtis, kad pulčiau įgyvendinti šios knygos idėjas: kelias dienas nakvoti hamake miške, virti dilgėlių arbatą (dilgėles turėtų surinkti vaikai!), statyti upelio užtvanką ar sode kasti ežiukams urvelius. Kai kurios idėjos visai nieko, bet daug kas atrodo ganėtinai ekstremalu (na, arba reikia, palaukti, kol paaugs dukra – su dviejų metų vaiku net vasarą nedrąsu eiti nakvoti į mišką). Juolab, kad skaitant šią knygą dukra tupėjo namie su aukšta temperatūra: matyt nuotykius reikės atidėti vėlesniam laikui.

Jane Jacobs – „Systems of Survival: A Dialogue on the Moral Foundations of Commerce and Politics“

Visgi Jane Jacobs – ne Platonas, o „Systems of Survival“ – ne „Valstybė“. Tikriausiai būtų buvę lengviau skaityti, jei knyga būtų ne keisto dialogo formos, o paprasta esė, nes ta forma kaskart trukdė į viską žiūrėti rimtai. O idėjų lyg ir yra: rašoma, kad vyrauja dvi moralinės sistemos – komercinė ir valdžios / galios, ir iš to kyla daug visokių visuomenės santvarkos ypatybių. Geriausia knygos santrauka visgi yra Vikipedijoje. Pabaigoje jau kankinausi, bandydamas knygą pribaigti, bet nelabai buvo verta. Jei skaityti Jane Jacobs, tai geriau jos knygą apie miestus

Ben Goldacre – „I Think You’ll Find It’s a Bit More Complicated Than That“

Ben Goldacre turėjo šventą misiją: laikraščio the Guardian kassavaitinėje skiltyje jis nepailsdamas kritikuodavo žurnalistus bei mokslininkus, kurie nepaisydami statistikos dėsnių ar gerųjų mokslinio metodo praktikų pernelyg greitai peršokdavo prie toli siekiančių išvadų. Kliūdavo daugeliui, net tam pačiam the Guardian laikraščiui. Ši jo knyga yra kassavaitinės skilties straipsnių rinkinys.

Mokslinius atradimus padaryti ne taip jau lengva: mokslininkams reikia nemažai statistikos žinių, o jų atradimus, kurie skelbiami moksliniuose žurnaluose, kritiška akimi turi peržiūrėti ir kiti mokslininkai. Jei nesilaikoma mokslinio metodo, galima greitai gauti sensacingų, bet ne itin teisingų rezultatų. Jau vien dėl to verta labai skeptiškai vertinti bet kokius straipsnius mokslo tema populiariuose portaluose: verta atkreipti dėmesį į tai, kokia buvo statistinė imtis, ar buvo naudojama kontrolinė grupė, ar rezultatai visgi galutiniai ir jau išspausdinti, ar tai vis dar tyrimų stadijoje. Tarkim, šis sensacingas straipsnis apie moterų orgazmą atitinka visus šiuos blogiausius kriterijus.

Jeigu tai tik būtų nekalti straipsniai apie mitybą („mokslininkai nustatė, jog valgydamas špinatus gyvensi trigubai ilgiau“) ar orgazmą, gal ir nevertėtų jaudintis. Tačiau dažnai toks mokslo nušvietimas žiniasklaidoje turi toli siekiančių pasekmių. Panašiai atsitiko ir su teorija, kad skiepai nulemia vaikų autizmą: mokslinio pagrindo tam nėra, bet visuomenė įbauginta ir supermamos rimtai diskutuoja apie tai, kad skiepai yra žalingi. Žurnalistai turi ypač didelę atsakomybę, tik ne visiems jiems pakanka statistinių žinių bei suvokimo, kaip iš tiesų veikia mokslas.

Gal iš knygos ir tikėjausi kažkiek daugiau, bet bendrai paėmus, tai neblogas populiarus bei praktinis įvadas į dažniausiai pasitaikančias statistines bei logikos klaidas, ties kuriomis nesunku suklupti.

Audronė Urbonaitė – „Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika“

Nebepamenu, kieno recenzijos paskatintas pirkau šią knygą – joje daug aštrios tiesos ir nuoširdumo. Perskaitęs ją iš tiesų jauti kažkokį pasibjaurėjimą žurnalisto profesija – atrodo, jog vieni tiesiog kuria pigų turinį apie šiuolaikinių geltonosios spaudos įžymybių papus ir sukneles, o net ir tie „rimtieji“ braunasi pas nenorinčius kalbėti žmones, veržiasi į jų sielas ir uždavinėja nepatogius klausimus.

Dalis knygos man priminė ankstyvąjį Račo dienoraštį, dar iš tų laikų, kai jis nebuvo nučiuožęs – kandu, įtaigu, nuoširdu ir labai taiklu. Tikėjausi, kad visa knyga bus tokia, bet joje yra visko: ir labai liūdnų bei gilių straipsnių bei pokalbių apie mirtį ir sunkius išgyvenimus, apie paprastų žmonių gyvenimą kaime, apie Lena Lolišvili, apie Zuoko tėvus. Ir daug prisiminimų apie laikraščių redakcijas – man visgi tai patiko labiausiai.

Drąsu parašyti tokią knygą: ne kiekvienas taip išdrįstų taip kalbėti apie save ir žurnalizmą. Urbonaitė – labai kieta, su savo nuomone, atkakli. Tokiomis galima žavėtis, o stiprybės iš jos norėčiau išmokti. Kita vertus, matant žurnalizmo nuosmukį, knygoje atrodo, jog ji visgi pasyvus veikėjas. Ne visai to galėjau suprasti. Pritrūko kažkokio pasvarstymo, ką daryti, kad žurnalizmas nėbūtų laikomas nuodėme. O gal jau viskas prarasta?