Įrašai on Dar vieno analitiko svetainė

Kelios neramios mintys apie dirbtinį intelektą

Sat, 25 Apr 2026 10:15:59 +0300

Praėjusią savaitę daug laiko praleidau pas klientus, bekalbant su jais apie dirbtinį intelektą ir jo taikymą. Verslo požiūris keičiasi labai greitai, ir tame kyla nemažai įtampų: labiausiai tikintys dirbtiniu intelektu dažniausiai yra aukščiausio lygio vadovai, tuo tarpu daugiausiai patirties turintys specialistai – atsargesni. Prototipą sukurti tapo žymiai lengviau, tad dažnai vadovams atrodo, kad ir stabiliai veikiančios sistemos sukūrimas yra kelių valandų, o ne savaičių ar mėnesių darbas. Saugumo, gerų inžinerinių praktikų patirtis ignoruojama (kartais net ne iš blogos valios – naujai programuoti pradėję vadovai ne iki galo supranta sistemų sudėtingumą), dabar juk viskas kitaip – visas spragas pataisys tas pats dirbtinis intelektas.

Tai vargina. Kalbant apie saugumą, kokybę, išmoktas pamokas, skambi kaip sena, dinozauriška atgyvena, progreso stabdis, neprisitaikęs prie greitai besikeičiančios realybės. Tokių pavyzdžių istorijoje buvo nemažai: atsiradus naujai technologijai ar pasikeitus reguliacinei aplinkai, į profesiją atėjus daug naujų, patirties neturinčių žmonių, progresas tampa kitoks – greitesnis, bet ir pavojingesnis. Atsiradus geležinkeliams, keletą dešimtmečių buvo daug traukinių katastrofų; atsiradus finansų rinkų dereguliacijai 1986-aisiais, rinkos sulaukė daugybės sukčiavimo ir nepamatuotos rizikos atvejų. Po kiek laiko įgaunama naujos patirties, pamokos išmokstamos, atsiranda geresnis rizikų valdymas, bet tai užtrunka ne vienerius metus. Iki tol racionalūs balsai lyg šūkaliojimai tyruose – juos girdi nebent tik vėjas.

Kita problema, kurią gana neblogai išreiškė šis The Verge straipsnis, – dirbtinis intelektas dabar turi būti taikomas absoliučiai viskam. Visi verslo procesai, visi sprendimai idealiu atveju turėtų būti automatizuoti dirbtinio intelekto pagalba, į viską žiūrima tik kaip į inžinerinę problemą. Keliami tikslai taip pastatyti verslą, kad daugiau nieko nereikėtų daryti, tik skaičiuoti uždirbtus pinigus. Net jei ir galima tikėti, kad šis tikslas pasiekiamas, kelias iki jo, mano nuomone, vien tik technologijomis neišsprendžiamas. Dirbtiniam intelektui reikia prieigos prie viso konteksto ir duomenų, tad reikia pradėti įrašinėti ir transkribuoti visus susitikimus, darbuotojams detaliai užrašinėti visas savo mintis, skirti daug laiko procesų aprašymui. Tai nėra blogai, dažnai vien tik minčių užrašymas padeda jas sukonkretinti ir išgryninti (rašymas yra galvojimo forma), bet tai didžiulė laiko investicija. Kažkiek primena prieš 5–10 metų sklandžiusią idėją, jog visi kompanijos duomenys turi atsirasti duomenų sandėlyje (tai gera mintis), bet tai niekada nesibaigiantis procesas: vis atsiranda naujų duomenų šaltinių, tie duomenys nėra idealūs, vis dar kažko trūksta, po didelių investicijų į duomenų sandėlį jis vis dar veikia ne visai taip, kaip norėtųsi. Tiesa, sakoma, kad dabar viską sutvarkys dirbtinis intelektas, jei tik laiku atnešime jam pradines aukas ir priversime organizaciją jam tarnauti. Gal ir taip, bet tam neužteks vien techninių priemonių.

Keletas minčių apie Iraną iš perskaitytų knygų

Sun, 05 Apr 2026 21:50:54 +0300

Prieš kelias dienas eksperimentavau su idėja savo dienoraščio įrašus padaryti lengviau prieinamus mano dirbtinio intelekto agentams: iš esamų įrašų bei perskaitytų knygų sąrašo padarius tam tikrą koncentruotą žinių bazę ją būtų lengviau įjungti į LLM kontekstą. Šia idėja neseniai dalinosi Andrej Karpathy X tinkle; jis net paruošė neblogą jos realizacijos aprašymą, kurį tereikia pakišti dirbtiniam intelektui.

Kai turi daugiau nei dvidešimties metų tinklaraščio istoriją, tai per ją esi rašęs daug visokiausių dalykų. Kad šiomis savaitėmis Iranas yra karščiausias pasaulio taškas, tai knietėjo pažiūrėti, ką šioje temoje buvau palietęs.

2012 metais rašiau apie Irano valiutos krizę, juos atjungus nuo SWIFT. Po keturiolikos metų galima drąsiai sakyti, kad net jei atjungimas nuo SWIFT ir sukelia rimtų padarinių valiutos kursui, poveikis būna gana trumpalaikis ir reikia didesnio komplekso sankcijų tolimesniam ekonominiam spaudimui palaikyti. Atjungimas nuo SWIFT nepasiekė galutinio ekonominio kolapso tikslo nei Irane, nei Rusijoje. Irano rialo valiutos kursas po pradinės devalvacijos išliko stabilus kone iki 2017 (taigi penkerius metus).

Įdomiausia, kad 2020 metais skaičiau dvi knygas apie Iraną: Michael Axworthy – „Revolutionary Iran“ ir Hooman Majd – „The Ayatollah Begs to Differ“, ir, jei ne šis eksperimentas su dirbtiniu intelektu, nebūčiau jų prisiminęs. Tuo metu jos padarė didelį įspūdį ir pakeitė mano suvokimą apie šią šalį bei persišką sąmonę, bet informacijos gausoje ėmė ir nugrimzdo užmarštin. O be reikalo, nes besiremiant šiomis dviem knygomis pilnai buvo galima numatyti dabartinio konflikto eigą: persai gali daug ką iškęsti, kentėjimas yra viena iš religinių vertybių, bet jie išdidūs, ir nesileis, kad jiems valia būtų primetama iš užsienio. Nieko nėra persams svarbiau nei principas „niekas mums neaiškins kaip gyventi“: jei tik kyla grėsmė iš išorės, tauta susivienija, pamirštami vidiniai nesutarimai. Taip, ajatolos tuo naudojasi, bet dabartinė krizė labai gerai tai atskleidžia: karui prasidėjus protestai nunyko net ne todėl, kad protestuotojai bijo susidorojimo, o todėl, kad krizės akivaizdoje persai yra linkę susivienyti. Pirma išgyvenam prieš JAV puolimą, o paskui su ajatolom patys be niekeno pagalbos atskirai pasiaiškinsim. Dabartinis JAV planas suduoti smūgius civilinei infrastruktūrai ne tik kad nepadės, bet dar labiau juos suvienys.

Remti negabiuosius svarbiau nei gabiausius

Sun, 22 Mar 2026 19:50:18 +0200

Kartais paskaitai kelias pastraipas, ir jos pakeičia tavo požiūrį. Visada maniau, kad galimybių suteikimas gabiems bei motyvuotiems mokiniams yra bene efektyviausias būdas prisidėti prie geresnės visuomenės ateities. Pats save laikiau gabiu ir motyvuotu, mane patį rėmė, man suteikė galimybes įsigyti išsilavinimą Didžiojoje Britanijoje tada, kai dar net Europos Sąjunga mums nekvepėjo.

Bet štai viename iš šių metų „Literatūros ir meno“ numerių skiltininkas Domas Raibys rašo apie naujausią „Nord Security“ iniciatyvą:

Pranešimas spaudai skelbia: „Investicijos tikslas yra suteikti galimybę kokybišką privatų išsilavinimą gauti gabiausiems Lietuvos moksleiviams, tam skiriant privačių švietimo istaigų pelną."

Tačiau žodžiai „privatus", „pelnas", „gabiausiems" švietimo kontekste mane gąsdina. Bėgimo varžybose pradėjau dalyvauti ne todél, kad buvau gabus bėgimui, o todėl, kad lengvosios atletikos treneris sutiko mane treniruoti, kai pats paprašiau sakydamas, kad noriu sportuoti. Treneris, kuris dažnai vaikus į varžybas veždavo už savo pinigus, paémė mane, visiškai negabų, dalyvauti sportinio ėjimo varžybose. Tuo metu ten buvo mažiausia konkurencija, taip aš galėjau taškais prisidėti prie komandos. Šitaip natūraliai išsivystė sportavimo įprotis, likęs iki šiol. Anglų kalbą irgi puikiai moku ne todėl, kad turėjau galimybę mokytis privačiai, o todėl, kad kažkas mokykloje nusprendė, jog anglų kalba bus reikalinga ir jos pasirinktinai galima mokytis nuo trečios klasės. Iki pat dvyliktos turėjau penkias savaitines anglų kalbos pamokas.

Prisipažinsiu - neturiu tvirto atsakymo, ar stikliniuose vienaragių rūmuose gyvenančių verslininkų iniciatyvos švietimą versti preke, prieinama tik gabiausiems ir turtingiausiems, yra gera mintis. Nuojauta kužda, kad tai bloga kryptis. Kur jau kur, bet švietimo srityje reikia kalbėti ne apie geriausius, o apie bendrą lygį. Aukštas bendras lygis užaugins tų geriausių.

Nemanau, kad vienaragių intencijos kažkuo blogos – natūraliai norisi padėti tiems, kurie ir taip turi vidinės motyvacijos, bet jiems gal trūksta galimybių. Kartu ir užsiauginsi kitą išsilavinusių gabuolių kartą, kuri galės dirbti tuose pačiuose startuoliuose. Bet tikrai tiesa ir tai, kad žymiai sunkesnis (ir svarbesnis!) tikslas turėtų būti padėti tiems, kurie nėra nei gabūs, nei motyvuoti. Tik taip pagerinsime bendrą visuomenės išsilavinimo lygį ir išvengsime didėjančios nelygybės.

Gurkšnelinė

Wed, 18 Mar 2026 19:16:36 +0200

Skaitau 2024 metais išėjusio Rolando Rastausko kelionių įspūdžių knygą „Verkianti bronza“ ir mėgaujuosi žodžių raštais. Tarkim, tokiu taikliu pavadinimu „gurkšnelinė“. Baras, kuriame gali visą dieną ramiai kažką gurkšnoti, stebėti žmones, sutikti visus pažįstamus ir nepažįstamus, išklausyti kitų ir išsipasakoti savo išpažinties.

Mano kaimynystėje trūksta gurkšnelinės.

Kodas atpigo. Programinė įranga — nebūtinai.

Fri, 13 Mar 2026 15:23:54 +0200

Dirbtinis intelektas ir jo įrankiai stipriai keičia programuotojų darbą, tačiau pastaruoju metu teko girdėti daug radikalių nuomonių apie tai, kaip viskas klostysis ateityje: programuotojų nebereikės, viską (bet ką!) bus galima susiprogramuoti patiems vartotojams, programavimo paslaugos turėtų atpigti jei ne šimtais, tai bent dešimtimis kartų. Iš tiesų, tuo galima lengvai įtikėti: anksčiau techninių įgūdžių neturintis vadovas pats savo programos nebūtų sukūręs, o dabar pakanka atsidaryti Claude Code, dirbtiniam intelektui papasakoti savo norus, ir štai, po keleto minučių (o jeigu problema sudėtingesnė – po keleto valandų) turėsime gerai atrodantį ir veikiantį prototipą. Gali pasirodyti, kad sunkiausia dalis įveikta – dabar tik beliko jį perkelti „į produkciją“, ten, kur juo sėkmingai naudosis laimingi vartotojai. Anksčiau tokie projektai truko mėnesiais, o štai dabar lydekai paliepus man panorėjus per kelias valandas turime kažką veikiančio. Natūralu, kad ir noras mokėti didžiules sumas už programavimo paslaugas sumažėjęs.

Dažnai tokiais atvejais klientą sunkiai įtikina argumentas, kad gerai apgalvota, kruopščiai patikrinta ir kokybiškai suprogramuota sistema yra verta už ją mokamų pinigų. Taip, gal kokybė mažesnė, bet pastebėtas klaidas greitai pataisysime su tuo pačiu dirbtiniu intelektu. Galų gale jei matysime, kad klaidos vis dauginasi kaip tarakonai apleistoje palėpėje – imsime ir visą sistemą nugriovę perstatysime nuo nulio. Juk programavimas dabar beveik nieko nebekainuoja.

Čia slypi klasikinė klaida: kvaila tikėtis, kad gerai nesupratus verslo poreikių ir tiesiog bukai perrašius (nesvarbu, kad pigiai!) kreivą sistemą išspręsi problemą. Neužtenka paprašyti „perrašyk, bet kad nebūtų klaidų“ – reikia gerai suprasti, kodėl sistema kreiva ir neatitinka poreikių.

Iš tiesų, jei iki smulkiausių detalių žinai, kokią sistemą nori sukurti, šiandien ją suprogramuoti yra beveik juokų darbas. Na, ar bent jau juokų darbas gauti kažką panašaus į tai ko prašei. Turiu nuojautą, kad bendros programinės įrangos gyvavimo ciklo sąnaudos ne sumažėjo, o tiesiog persiskirstė. Atpigus programavimui — t. y. pačiam procesui, kai nusprendžiama, KAIP verslo poreikius išversti į kompiuterio kalbą — dar svarbesnė tapo verslo poreikių analizė, arba gebėjimas suprasti, KĄ iš tikrųjų reikia suprogramuoti. Kartu išaugo ir sistemų priežiūros kaštai: kuo pigiau kurti sistemas, tuo jos tampa sudėtingesnės ir mažiau suprantamos. Kodas dabar generuojamas greičiau, nei žmonės spėja jį suprasti, kaupiasi techninė skola. Prižiūrėti sistemą, kurios pats nekūrei ir iki galo nesupranti yra didelis iššūkis.

Pripažįstu, kad dėl savo patirties galiu būti šališkas. Labai dažnai geriausi mūsų klientai būdavo tie, kuriuos tekdavo gelbėti iš situacijų, kai jų pačių jėgomis sukurti sprendimai — Excel lentelės ar įvairūs no-code / low-code įrankiai — nebesusitvarkydavo su augančiais poreikiais. Pradžioje viskas atrodo paprasta ir veikia visai neblogai. Tačiau be apgalvotos sistemos architektūros anksčiau ar vėliau atsitrenkiama į sieną: pradeda piltis klaidos, sistema lūžinėja, jos rodomi skaičiai tampa nebepatikimi, o net paprasčiausių ataskaitų gamyba ima trukti absurdiškai ilgai. Prieš dešimtmetį panašią situaciją matėme su no-code ir low-code įrankiais, kurie taip pat žadėjo, kad verslas galės pats susikurti sistemas be programuotojų. Kurį laiką tai veikia, bent jau kol sistema maža. Tačiau sudėtingumui augant grįžtama prie tų pačių problemų: architektūros, duomenų modelio, integracijų ir techninės skolos. Ar tik šiandienos „vibe coding“ nėra tiesiog nauja tos pačios istorijos versija?

Aišku, galima būtų tikėtis, jog pakaks dirbtiniam intelektui pasakyti „perrašyk šią sistemą taip, kad nelūžinėtų“ ir ji susitvarkys, bet realybėje dar nesu to matęs. Tuo tarpu geras poreikių supratimas ir pagal tai apgalvota architektūra to padeda išvengti. Tačiau tai ateina tik su patirtimi.

Bet gal iš tikrųjų pakanka geros architektūros ir patyrusio analitiko, o visa kita galima patikėti dirbtiniam intelektui? Galbūt — jei analitikas puikiai supranta ir verslą, ir techninę pusę. Tačiau tai gana retas atvejis. Net ir tada AI sugeneruotą kodą reikia tikrinti beveik taip pat, kaip tikrintum naujoko darbą. Kol kas dirbtinis intelektas mato siaurą kontekstą ir dažnai daro iš pirmo žvilgsnio pagrįstas, bet konkrečiai situacijai netinkamas prielaidas. Dirbtinis intelektas dažnai optimizuoja lokalią problemą, bet nemato visumos. Jis gali pasiūlyti techniškai teisingą, bet praktiškai netinkamą sprendimą: funkciją, ignoruojančią jau egzistuojančius metodus; duomenų bazės migraciją, rašančią gryną SQL vietoje ORM; ar API užklausas, visiškai nepaisančias cache mechanizmų. Tokias klaidas dažniausiai pastebi tik patyręs programuotojas, atidžiai peržiūrėdamas kodą.

Yra nuomonių, kad kodo kokybę irgi pilnai galima atiduoti dirbtinio intelekto agentams: jie parašys testus, ir tai užtikrins sistemos teisingumą. Taip, testai padeda, jais galima daug ką automatizuoti. Taip pat daug problemų galima išvengti įprastais kokybės užtikrinimo įrankiais: kodo sintaksės analizatoriais, statine analize, skenuoti, ar sistema nenaudoja pasenusių bibliotekų ir pan. Tai žinomi įrankiai, kurie padeda ir žmogiškiems programuotojams. Bet per automatizuotus testus nepatikrinsi architektūros nuoseklumo, sistemos atitikimo verslo poreikiams (kurie dažnai būna sunkiai apibrėžti), sisteminės rizikos. Tam reikia gero supratimo, kaip sistema įsilieja į verslo procesus.

Kuo paprastesnis projektas, kur mažai vartotojų ir paprastas verslo procesų sudėtingumas – ten dirbtinis intelektas puikiai tinka. Kuo sistema sudėtingesnė, kuo daugiau vartotojų ją naudoja, kuo ilgiau ji turės gyvuoti – tuo reikia daugiau protingos priežiūros, patirties ir sisteminio mąstymo. Dirbtinį intelektą reikia stipriai laikyti už rankos. Pagrindiniai sistemų principai vis dar išlieka: paprasta yra geriau nei sudėtinga, perrašymas vien dėl perrašymo yra pavojingas, kuo mažiau kodo, tuo geriau.

Mūsų užduotis yra sudėtingumo chaoso valdymas. Atpigęs kodo rašymas vilioja pamesti per dešimtmečius išmoktas inžinierių pamokas ir lengvai nueiti chaoso didinimo keliu. Išmintis yra žinoti KĄ verta daryti: ne visko reikia vien dėl to, kad gali.

Chimamanda Ngozi Adichie - „Americanah“

Fri, 05 Dec 2025 15:27:26 +0200

2021-aisiais metais knygų klube skaitėme Chimamandos Ngozi Adichie knygą „Pusė geltonos saulės" – man labai patiko. Knyga „Americanah" kiek kitokia: joje mažiau istorinio pasakojimo, o daugiau smulkių pastebėjimų apie rasizmą JAV ir Nigerijos kultūros detalių. Pasakojama apie pagrindinę veikėją iš Nigerijos, kuri persikelia gyventi į JAV, prisitaiko prie naujo gyvenimo ir vėliau grįžta į Nigeriją, kur po ilgo laiko praleisto užsienyje ji pati jau jaučiasi kiek svetima.

Pagrindinė knygos tema – JAV rasizmo apmąstymas juodaodės, bet ne amerikonės, akimis. JAV viskas persmelkta rasizmo – tai tokia jautri tema, kad net tie, kurie demonstratyviai bando draugauti su juodaodžiais, verčia juos jaustis nejaukiai. Rasė tampa pagrindiniu tabu, kurio negalima minėti, tokiu būdu net frazė „aš ne rasistas, mano geriausi draugai yra juodaodžiai" Amerikoje skamba rasistiškai. Knygoje pasakojamas epizodas: parduotuvėje dirbo dvi pardavėjos – viena baltaodė, kita juodaodė. Kasininkė, norėdama pirkėjos paklausti, kuri iš jų jai padėjo, minėjo visas jų savybes – plaukų spalvą, amžių, ūgį, – bet akivaizdžiausio požymio, rasės, paminėti buvo nevalia.

Įdomios buvo įžvalgos apie tai, kad net juodaodžių tarpe egzistuoja odos spalvos hierarchija – kuo šviesesnis juodaodis, tuo aukštesnė jo padėtis. Iš Nigerijos atvykę juodaodžiai vertinami kitaip nei vietiniai JAV vergų palikuonys. Bet tai tik JAV specifika: knygoje rašoma, kad Britanijoje (ar apskritai Europoje) rasė nėra toks svarbus faktorius – ten aiškesnis klasinis susiskirstymas.

Po ilgų metų grįžus į Nigeriją, įdomiai pateiktas požiūris į pagrindinę veikėją. Gyvenimas kitoje kultūroje pakeičia žmogų, o grįžęs iš JAV gali atrodyti pasipūtėliu, niekinančiu ir nebesuprantančiu savosios kultūros. Nors rašoma apie Nigeriją, bet daug bendro ir su ne tokia sena mūsų pačių istorija (ir net dabartimi!), kai „prakutęs Vilniaus burbulas" šneka pusiau angliškai ir provincialiai niekina viską, kas ne užsienietiška, ne iš Vakarų.

Beje, kadangi knygoje pagrindinė veikėja rašo weblogą, tai ir pats prisiminiau, kad jį turiu! Ir štai, vėl nauji įrašai jame.

29 Šekspyro sonetas

Thu, 04 Dec 2025 13:26:55 +0200

Sausio mėnuo Knygų klube yra skirtas poezijai, todėl tinkamų eilėraščių pradedu ieškoti jau nuo rudens pradžios. Poezijos paieška man vis dar nėra lengvas darbas, tačiau pastebiu, kad ji pamažu tampa mano reguliarių skaitymų dalimi. Lentynose daugėja poezijos rinktinių, „Literatūroje ir mene" nebepraverčiu naujų autorių kūrybos, o kartais net vietoj muzikos YouTube ieškau poezijos deklamavimo įrašų. Netgi socialinių tinklų algoritmai tai pastebi ir retkarčiais pasiūlo ką nors įdomaus.

Taip ir prieš mano akis pateko Judi Dench deklamuojamas Šekspyro 29-asis sonetas. Nesu jo iki šiol girdėjęs, nes jis nepatenka į pačių žymiausiųjų sąrašą, bet tam tikras stygas manyje giliai užgavo. Iki šiol jo negirdėjau – jis nepatenka į žymiausių sonetų sąrašą – bet mano sielą palietė. Tiesa, lietuviški vertimai (radau Aleksio Churgino ir išeivijoje gyvenusio Alfonso Tyruolio) nelabai atskleidžia šio soneto grožį: dar kartą įsitikinau, koks sunkus darbas yra versti poeziją.

Angliškas originalas

A. Churgino vertimas

A. Tyruolio vertimas

When, in disgrace with fortune and men's eyes,
I all alone beweep my outcast state,
And trouble deaf heaven with my bootless cries,
And look upon myself, and curse my fate,

Wishing me like to one more rich in hope,
Featur'd like him, like him with friends possess'd,
Desiring this man's art and that man's scope,
With what I most enjoy contented least;

Yet in these thoughts myself almost despising,
Haply I think on thee, and then my state,
Like to the lark at break of day arising
From sullen earth, sings hymns at heaven's gate;

For thy sweet love remember'd such wealth brings
That then I scorn to change my state with kings.

Kai, žiauriai engiamas lemties kraupios,
Vaitoju, keikdamas save ir žmones,
Ir į nebylų dangų aš kreipiuos,
Tikėdamasis veltui jo malones,

Kai apmaudu nematomu degu,
Žiūrėdamas i tuos, kuriems pavydžiu
Didingo stoto, talento, draugų,
Ir savo dalią kaltinu tolydžio, —

Ūmai nušvinta mano liūdesys,
Ir aš, paveikslą tavo prisiminęs,
Tarytum giedrą rytą vieversys,
Džiugiai plasnoju aukštumoj mėlynės.

Jokie karalių lobiai niekados
Man tavo meilės gėrio neatstos!

Kai žmonės ir likimas plėšo širdį,
Kai niekinamam nėr kam pasiskųsti,
Kai šauksmo, rodos, nė dangus negirdi,
Kai vienas vėl imu likimą plūsti,

Norėčiau būti tuo draugu, kurs gali
Vilties, garbės, draugų turėti gausiai,
Turėti vieno meną, kito galią,
Tuo, ką turiu patenkintas mažiausiai.

Tada, beveik ir pats save paniekęs,
Staiga aš mintimi tavin nuklystu:
Kaip vyturėlis, virš laukų išlėkęs,
Vos auštant pas dangaus vartus pragysta.

Mane brangioji tavo meilė gali
Laimingesniu paversti už karalių.

Knygų klubo sąrašas 2026-iesiems

Wed, 03 Dec 2025 21:30:27 +0200

Šiemet jau devintas kartas, kai buvome susirinkę išrinkti knygų klubo sąrašo kitiems metams. Prisipažinsiu, ne viską šiais metais perskaičiau: kai ką buvau skaitęs seniau, su kai kuo teko labai sunkiai pakovoti (Faulkneris visgi ne mano jėgoms), iki kai kurių knygų tiesiog neliko laiko prisėsti. Bet buvo ir labai labai patikusių: į mylimų knygų lentyną dėčiau Kotryną Zylę, Umberto Eco ir Gėtę.

Kitų metų sąrašą sudarinėjom kiek kitais principais. Kiekvienas turėjo teisę pasiūlyti savo norimą knygą, kurios gal vis nepavykdavo „parduoti“ kitiems ankstesniais metais. Tikėtina, kad sąrašas dėl to tapo tik spalvingesnis.

Taigi, knygų sąrašas 2026-iesiems bus šis:


Sausis	POEZIJA	(laisvas pasirinkimas)
Vasaris	Helen DeWitt	„Paskutinis samurajus“
Kovas	Italo Calvino	„Nematomi miestai“
Balandis	Toni Morrison	„Mylima“
Gegužė	Henri Miller	„Vėžio atogrąža“
Birželis	Irvin D. Yalom	„Kai Nyčė verkė“
Liepa	Karel Čapek	„Karas su salamandromis“
Rugpjūtis	ATOSTOGOS
Rugsėjis	Julio Cortázar	„Žaidžiame klases“
Spalis	Ray Bradbury	„Marso kronikos“
Lapkritis	Jean Potocki	„Rankrašatis rastas Saragosoje“
Gruodis	J. R. R. Tolkien	„Hobitas, arba Ten ir atgal“

Čia galima rasti sąrašus 2025, 2024, 2023, 2022, 2021, 2020 ir 2019-iems metams.

Rusėniški šriftai ir klaviatūros

Wed, 03 Sep 2025 14:15:16 +0300

Šį rugsėjį sugalvojau grįžti į Vilniaus Universitetą – užsirašiau laisvuoju klausytoju Istorijos Fakultete ir su bakaluro studijų trečiakursiais lankysiu LDK kalbų kursą, kuriame mokysiuosi šifruoti rusėnų kalbos rankraščius.

Tiesą pasakius, rusėnų kalba ir raštu susidomėjau tada, kai aukcione įsigijau 1624 metų dokumentą, kuriame minima Kauno vaznio (teismo pareigūno) pavardė, panaši į manąją. Dokumentas rašytas pusiau rusėniškai, pusiau lenkiškai, kaip kad buvo įprasta tuo metu (rusėnų kalba atliko tam tikrą „šablono“ arba „oficialaus blanko“ funkciją). Lenkišką dalį perskaičiau gana nesunkiai, tad liko rusėniškoji dalis.

Nors, kaip suprantu, didžioji studijų dalis bus praktinė, su pieštuku rankoje ar su markeriu prie lentos, pradėjau domėtis apie rusėnų kalbos šriftus, ir kaip šios kalbos simbolius suvesti kompiuteriu. Čia keletas nuorodų ir resursų tiems, kam tai gal būt irgi bus aktualu.

Šriftai

Pirmiausia, už ko užkliuvo akis – išsamus ir gerai dokumentuotas bažnytinės rusėnų kalbos Unicode standartas. Rusėnų kalboje naudojama daug visokių diakritinių ženklų, iškeltinių raidžių, skaičiai rašomi raidėmis, bet atskiriami specialiais ženklais ir panašiai. Visa tai puikiai suderinama su Unicode standartu, tad jeigu tik kompiuteryje yra specialūs kalbą palaikantys šriftai, su koduote problemų nekils. Bažnytinės rusėnų kalbos Unicode standartas yra toks išsamus, kad jame yra net speciali raidė „daugiaakė O“, kuri sutinkama tik viename sename rankraštyje ir apibūdina serafiną (tokia angelų rūšis).

Tam, kad visus ženklus būtų galima atvaizduoti kompiuteriuose, reikia atitinkamų šriftų. Vienas populiariausių, palaikantis rusėnų kalbą, yra Ponomar Unicode, nors, tiesa, lyg jau aktyviai nebepalaikomas. Yra ir daugiau pasirinkimų. Vienas iš šriftų yra pavadinas „Vilniumi“, nes jis sukurtas atkartojant Vilniuje veikusios Mamoničių spaustuvės literas. Štai kaip atrodo tekstai skirtingais rusėniškais šriftais („Evangelija pagal Joną, Skyrius 1“):

Ponomar Unicode:

ЕВⷩ҇Аⷢ҇:ѾИОАНА:ГЛⷠ҇А:А҃:

O čia su „Vilnius“:

ЕВⷩ҇Аⷢ҇: ѾИОАНА: ГЛⷠ҇А: А҃:

Įprastas tekstas („Pradžioje buvo žodis ir žodis buvo pas Dievą. Ir Dievas buvo žodis. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Ir be jo niekas neatsirado…“):

Нскоин бѣ слово и слово бѣ отъ б︮а︯. и б︮ъ︯ бѣ слово ⁜ Се бѣ нс кониᲂу б︮а︯ нтѣмьвсабышѧ ⁜ н без него ни уьтоженебысть

Rankraštinė Evangelija iš 1057 metų

Klaviatūros

Atvaizduoti šriftus yra viena (jeigu viskas tvarkoje, turėtumėte matyti teisingas raides net šiame įraše), bet surinkti tokį tekstą su visais kabliukais ir iškeltinėmis raidėmis – visai kitas uždavinys. Pasirodo, yra speciali bažnytinės rusėnų kalbos klaviatūra, ir ji visai neblogai veikia netgi Mac OSX sistemoje. Klaviatūra keleto lygių, joje yra beveik viskas ko reikia, bet norint suprasti, kaip ji veikia būtina perskaityti dokumentaciją.

Keturios naktys Suomijoje

Wed, 20 Aug 2025 13:41:04 +0300

Rugpjūčio pradžioje su vaikais keliavau po Baltijos šalis, o tuo metu Rūta atostogavo Škotijoje. Per Žolinę atėjo laikas ir mano paties atokvėpiui: galėjau vykti kur tik panorėjęs, bet labiausiai norėjosi ramybės bei laiko sau, lėto buvimo be jokių planų ir sąrašo, kur ką reikia aplankyti ar pamatyti. Prieš ketverius metus, COVID karantinų laikotarpiu, su šeima automobiliu keliavome į Trolių Mumių parką Suomijoje ir vienai nakčiai buvo apsistoję antikvariniais baldais apstatytame dvare apie 120 km į šiaurę nuo Helsinkio. Pamenu, kad šeimininkai, pagyvenusių vyriškių pora, vaišino labai skania vakariene, ir nuo to laiko Julijos mėgstamų patiekalų sąraše atsirado lašišos kepsnys. Atokus dvaras, graži aplinka, skanus maistas, pokalbiai prie vakarienės su vis naujais žmonėmis ir laikas sau – puikus derinys kelių dienų kelionei.

❦ ❦ ❦

Vakarop prieš skrydį šeima išvyksta į kaimą, namuose lieku vienas. Dar reikia nudirbti daug darbų, nepamiršti to ir ano, pasirūpinti katinu, aptvarkyti namus, susidėti daiktus, visus informuoti, kad kelias dienas būsiu nepasiekiamas. Darbo reikalais keliauju gana dažnai, bet tada esi įspraustas į labai aiškią dienotvarkę, tiksliai žinai, ką kelionėje reikės nuveikti. Atostogos su mažais vaikais irgi tam tikras darbas: žinai, jog viskas suksis apie vaikus, akylai stebėsi jų nuovargį, iš nuotaikų bandysi nuspėti jų alkio lygį, planuosi vis naujas pramogas, bandydamas išvilioti iš dar vienos žaidimų aikštelės. Tikrų atostogų, kai apie nieką negalvojama, gimus mažajam neturėjome daugiau nei dvejus metus. Galimybės, ką galėčiau nuveikti per tas keturias laisvas naktis, lengvai svaigina: tiek galėčiau perskaityt, tiek galėčiau pažaisti Europa Universalis, tiek galėčiau pagalvoti, ką nors naujo išmokti, pasigilinti, išbandyti, peržiūrėti, parašyti… Nors vienas smegenų pusrutulis jau rikiuoja idėjas ir piešia veiklos sąrašą, pradedi jausti, kad po kelių dienų galvą pradės spausti visai kitokia mintis: atostogos tuoj baigsis, o nuveikei tiek nedaug…

Užmigti ne taip lengva, skrydis gana anksti, tad kelis kart naktį tikrini, ar nepramiegojai. Galų gale prašvitus, įsimeti į skrandį sumuštinį, išgeri kavos ir kelionė prasideda.

❦ ❦ ❦

Helsinkyje esu jau kokį ketvirtą kartą, bet jis niekada manęs per daug nežavėjo. Nežavi ir šį kartą, nors eismas ir be kamščių, bet gatvės centre siauros, nuolat ne vietoje išlenda dviratininkai, kuriuos ne visada iš karto ir pastebėsi. Suku ratus centre, ieškodamas parkingo, mane sustabdo prieš pat nosį žygiuojantis karinis orkestras. Maršai beveik tokie patys kaip Lietuvoje per kovo 11-osios paradus Gedimino prospekte, bet eisena trumpa, pražygiuoja tik nedidelis kadetų būrys su vėliava ir pora žirgų.

Apskritai, tiek Helsinkis, tiek pati Suomija savo pažanga nebeatrodo šviesmečiais nutolusi nuo Lietuvos. Nebesijaučia, kad pragyvenimo lygiu labai skirtumėmės. Kainos vis dar didesnės, bet miesto švara, žmonių apranga, mašinų modeliai – iš toliau atvykęs turbūt galėtum supainioti su bet kuria iš Baltijos šalių. O kai kur, tarkim, natūralistinių gėlynų madose, Vilnius netgi arčiau Londono ar Amsterdamo – Helsinkyje dar vyrauja praėjusio dešimtmečio vėjai.

Apsukęs vieną ar du ratus, randu parkingą. Atrodo, kad jis įrengtas nenaudojamoje metro stotyje ar šaudmenų sandėliuose – gilyn tenka leistis iš akmens išgraužtu tuneliu. Rasti išėjimą iš jo nelengva, lygiai taip kaip ir rasti kaip sugrįžti. Mano tikslas Helsinkyje – aplankyti kelis knygynus, papietauti ir prastumti kelias valandas iki kol mane galės priimti dvare. Paklajojęs centrinėmis gatvėmis aplankau kelis antikvariatus ir vieną akademinį knygyną. Mano grobis gana menkas, nieko gero ir įdomaus neradau, o bet ko už brangiai pirkti nesinorėjo. Svarbu, kad turėčiau ką skaityti per šias atokvėpio dienas: labiausiai džiaugiuosi Kapušcinskio „Kelionėmis su Herodotu“. Pietums – lašišos sriuba už visai nemenką kainą, sumuštinis. Visgi savo žodžius apie tai kad čia kaip Lietuvoje atsiimu – kainos gal dvigubai didesnės.

Pastebėjau, kad laikas knygynuose juda visai kitu greičiu: nors pavartai tik keletą knygų, pašneki tik su keliais pardavėjais, o jau, pasirodo, prabėgo ištisas pusdienis. Skubu ieškoti įėjimo į garažą ir keliauti link savo tikslo. Pakeliui dar užsuku į žaislų parduotuvę, bus lauktuvių vaikams. Nemėgstu, kai lauktuves tenka pirkti paskutinę minutę oro uoste – o taip dažniausiai būna verslo kelionių metu – ir tada jau esi priverstas pirkti bet ką, kad tik turėtum ką parvežti. Geriausios lauktuvės tos, kurios seniai nupirktos guli namų spintoje – žinai, kad tikrai džiugins, nes kruopščiai ir neskubant atrinktos, laiku ir be streso parsiųstos iš vokiško Amazono. Tokios lauktuvės užtikrina kelionės ramybę.

❦ ❦ ❦

Suomijoje vaikų atostogos baigėsi jau prieš savaitę, čia jau off-season, ne sezonas. Viešbutyje be manęs tik dar viena pora: kiek vyresnis nei aš programuotojas ir suomių kalbos redaktorė. Praėjusią naktį gyveno palapinėje, džiaugiasi kontrastu tarp kietų samanų ir dvaro prabangos. Sako, kad tai idealus laikas keliauti – vis dar šilta, bet visur rasi vietos apsistoti, nors kai kurie muziejai veikia tik mokinių atostogų metu. Patys vaikų neturi, bet apšnekam vaikų priklausomybes ekranams, jaunesnės kartos programuotojų įgūdžius, suomių / estų / lietuvių kalbų ypatybes. Kelios vyno taurės kiek pralaisvina liežuvius, atsiriša pasakojimai iš vaikystės, asmeniškesnės gyvenimo detalės. Viešbutis dvare specifinis ir traukia specifinius žmones: tiek jie, tiek aš gyvename sename mediniame name. Tiek jie, tiek aš gali kalbėtis apie medinio namo sienų kreivumą, rąstų tvirtumą, sodo augalus, darbą nuotoliu.

Dvaro svetainė

Dvaro savininkai čia gyvena tik vasaros sezonu. Už kelių savaičių jie susipakuos savo daiktus ir kelsis žiemai į Italiją, kur prieš kelis metus nusipirko kaime namą, ir jį iš pagrindų restauravo. Nerodė kaip, bet įtariu kad prašmatniai ir su polėkiu, kurio netrūksta ir šioje rezidencijoje. Kalbam apie vietines bendruomenes ir jų reakciją į atvykėlius: tiek Suomijos kaimas, tiek Žvėrynas, tiek Italija panašios. Senbuviams viskas smalsu, gandai sklinda kone greičiau už šviesą, tad visada svarbu geras santykis su kaimynais. Pasakojo, kad nusipirkus dvarą, ėjo į paštą kviesti visų kaimo žmonių į įkurtuves – kol grįžo namo, kaimynai jau iš tolo sveikinosi su klausimu, ką atsinešti. Kitas sezonas dvaro viešbučiui jau bus paskutinis, šeimininkai išeina į pensiją, dvarą nuomos tik pažįstamiems arba išskirtiniams renginiams. Kaimas jau bruzda: dvi dešimtis metų jie samdydavo žmones padėti prižiūrėti dvarą, tai kaip čia dabar visa tai baigsis?

❦ ❦ ❦

Visada pirmą naktį naujoje vietoje miegu neramiai, dažnai pabundu, lyg norėdamas pasitikrinti, ar ko nepamiršau, vartausi nuo šono ant šono, perkėlinėju aptirpusią ranką, nes užsnūdau ją pakišęs po galva. Programuotojas su redaktore išvyksta, lieku vien su knyga ir savo tinginiu. Pasnaudžiu. Paskaitau. Dar pasnaudžiu. Vakar girdėjau istoriją apie vienus dvaro svečius, kurie iš Helsinkio atėjo pėsčiomis. Nusitrynė kojas, tad užsiliko kone savaitei, tapo šeimos draugais, dabar ir į Italijos rezidenciją atvažiuoja. Reikia ir man į artimiausią kaimą nupėduoti.

Artjärvi nuo dvaro apie trys kilometrai su trupučiu, jame gal iki dvidešimt trobų, bet yra vaistinė, parduotuvė, viešbutis, mokykla ir restoranas. Pastarojo interjeras primena kaimo kultūrnamį iš 90-ųjų, bet jame galima gauti aštrių sparnelių, picų, kebabų ir burgerių. Restoranas savaitgalį veikia iki paryčių, matyt čia vyksta šokiai ir naktinis kaimo gyvenimas. Per pietus jame matyti tik dar viena barzdotų baikerių kompanija, akivaizdžiai ne vietiniai, tik sustoję užkąsti ir itin garsiai aptarti tolimesnius kelionės planus. Vėliau, šiems išvykus, prisijungia du vietiniai girtuoklėliai, matomai nuolatiniai klientai. Entuziastingai aptarinėja plerpiančius baikerių motociklus, gestikuliuoja ir juokiasi šiek tiek bedantėmis šypsenomis. Skaitau Kapušcinkį, gurkšnoju alų, bandau įsiklausyti į visiškai nesuprantamą suomių kalbą, bet jie greitai baigia savo bokalus ir lieku vienas su dar nenupjautų laukų peizažu.

Pakeliui link kaimo yra bažnyčia su dvejomis kapinėmis. Kaip tik man einant pro šalį vyko laidotuvės. Vėliava prie bažnyčios buvo nuleista iki pusės stiebo, o katafalkas buvo papuoštas Suomijos vėliavėle, lyg vežtų ambasadorių. Sako, čia tai įprasta praktika. Kapinėse tvarkingai sukabinta grėblių ir karučių biblioteka – dar prieš penkerius metus man tai būtų kėlę nuostabą, bet jau esu tai matęs ir mūsų kaimo kapinėse. Praėjo laikai, kai močiutė slėpdavo grėbliuką ar plastikinį butelį tankioje tujoje prie kapo, prisivijom Skandinaviją. Kiek įdomesnis skelbimas prie kapinių tvoros, prašantis patraukti savo gėles, nes tokią ir tokią dieną visi kapai bus apželdinti parapijos lėšomis. Kaupiasi lietus ir susigūžus padidintu greičiu tenka spūdinti atgal link dvaro.

❦ ❦ ❦

Šio vakaro svečiai – dvi pagyvenusių suomių poros. Angliškai jie nelabai kalba, tad vakarienės metu valandą sėdžiu nejaukiai šypsodamasis ir gurkšnodamas vyną. Paklausia manęs, kam skirtas vienas iš kiekvienam padėtų sidabrinių stalo įrankių. Spėju, kad sviestuotam peiliui paremti kad neišteptų staltiesės. Matau, kad pradėjo į mane žiūrėti pagarbiau, nes buvau visiškai teisus (pasitikslino pas dvaro savininkus). Toliau klausausi suomių kalbos, kartais net galiu atspėti pokalbio temą. Kalba apie koronavirusą ir skiepus.

Kambarys prieš išėjimą terason

Nuo tolimesnių kančių mane išgelbėja vienas iš šeimininkų. Jis – augalų biologijos profesorius, prieš kelis metus išėjęs į pensiją. Kalbam apie rožes ir pelargonijas. Papasakoja apie rytojaus planus – bažnyčioj bus koncertas, o po to parapijos namuose su parapijos bendruomene gersim kavą. Gana anksti nueinu miegoti ir jau šį kartą miegu kietai.

❦ ❦ ❦

Išaušta dar vienas saulėtas rytas. Šiandien sekmadienis, prie durų iš garažo išvarytas 1929 metų Buick kabrioletas, blizginami jo ratai, pilamas į baką benzinas. Šventinė diena įpareigoja pasipuošti, tad net aš išsitraukiu polo marškinėlius ir gražesnį megztinį. Po pietų rinksis nauja svečių grupė, jiems numatytas priėmimas prieš kelis metus pastatytame lauko paviljone, o tada šeimininkai, paėmę mane į keleivius, važiuos į bažnyčią. Bet iki tol dar nusprendžiu nuvažiuoti į Šiaulių ar tai Panevėžio dydžio miestą Lahti papietauti. Važiuoti kiek virš pusvalandžio, bet pakeliui prisimenu palikęs piniginę, tad tenka grįžti. Kol vėl išsiruošiu, kol privažiuoju miestelį, kol randu kur pastatyti mašiną, suprantu, kad nieko apžiūrėti nespėsiu, reikia mikliai suktis, kad tik spėčiau pavalgyti. Nepalo patiekalų restoranas serviruoja pusėtiną maistą, ir, palengvinęs piniginę kone keturiasdešimčia eurų, skuodžiu atgal.

Mašina prie dvaro

❦ ❦ ❦

Dažniausiai dvaro svečiai čia pasilieka tik vienam vakarui, kurio scenarijus daug maž sustyguotas: ekskursija po dvarą, vakarienė, pokalbiai prie vyno. Kadangi aš čia jau nebe pirma diena, jaučiu, kad po truputį tampu dvaro eksponatu: „Va čia kampe sėdi knygas skaitantis svečias iš tolimos Lietuvos. Įsivaizduojat, atvažiavo keturioms dienoms!“. Svečiai dažniausiai pagyvenę suomiai intelektualai, kas kart vis vyresni. Jei tik jie kalba angliškai, iš jų galima išgirsti daug įdomių istorijų. Šiandienos grupė – klasiokai iš prestižinės berniukų mokyklos Espoo. Vienas tapo fizikos profesoriumi, kitas dėstė marketingą, trečias dar kažką – draugai jau daugiau nei 60 metų. Kalbos sukasi apie geopolitiką, apie Rusijos grėsmę, apie Trumpo ir Putino susitikimą Aliaskoje. Suomiai kovingai nusiteikę, jų tėvai kovojo prieš sovietus. Vienas prisimena, kad jo tėtis, ketverius metus kariavęs tankistu kare su Sovietų sąjunga, dar 1999 metais sakė, kad Putinas bus kitas Stalinas. Antras pasakoja istoriją apie tai, kad visi suomiai buvo (ir yra!) visur prisislėpę ginklų: „Slėpėm juos visur, po bažnyčiom ir rūsiuose, kad tik atėjus rusams galėtume gintis. Pirkom čia neseniai sodybą, tai rūsiuose irgi radom ginklų dar nuo Antro Pasaulinio. Mes eisim iki galo.“

Mano kambario fragmentas

Kovinė dvasia čia labai stipri, jiems keista, kodėl Ukrainoje į frontą ėjo ne visi, jų nuomone karas gali būti tik totalus, kai namie lieka tik moterys ir vaikai su seneliais. Ir ši dvasia jaučiasi ne vien senojoje kartoje: kariuomenė privaloma, žinias kas kažkiek metų būtina atnaujinti. Dvaro savininkai džiaugėsi, kad jaunojoje kartoje kariuomenė populiari ir tarp merginų, kurioms tarnyba lyg ir nebūtina. Prie vyno taurės pasibėdavojam, kad vakarų valstybės mūsų neklausė, kai kalbėjom apie Rusijos grėsmę, bet bent jau jaučiamės vienas kitam patikimi sąjungininkai. „Ne taip kaip tie vengrai ar slovakai. Jų niekaip nesuprasi.“

❦ ❦ ❦

Šeimininkai su pasididžiavimu aprodo naujausią savo statinį – lauko paviljoną. Pastatytas baroko stiliumi, išpuoštas angeliukų freskomis, kurias tris mėnesius gulomis ant pastolių tapė nacionalinės premijos laureatė. Nepasakytum, kad statytas 2021-ais metais, atrodo stovėjęs čia bent tris šimtmečius. Savininkai mėgsta šypsotis į ūsą, kai koks senolis murma sau panosėje „va, senovėje tai mokėjo pastatus statyt!“. Pasirodo, ir dabar moka, tik tikriausiai labai brangiai kainuoja.

Paviljonas

Laikas vykti į koncertą kaimo bažnyčion. 1929 metų Buick pukši ir riaumoja, važiuojant per duobę galva daužausi į stogo brezentą, bet šios stilingos pramogos metu nuo veido nenyksta šypsena. Šoninių langų nėra (juk čia kabrioletas!), šaltas vėjas kedena plaukus, į nosį tvoskia benzino kvapas, visu kūnu jauti beprotišką mašinos greitį (važiuojam apie 45 km/h greičiu) – turbūt trigubai greičiau nei su arkliu, bent dvigubai patogiau nei karietoj ir tikrai bent šimtą dešimt kartų šauniau nei pėstute!

Šiandien kaime yra rimta proga – pastorė švenčia 60-ąjį gimtadienį. Bažnyčioje groja styginių kvartetas: programoje į vieną harmoniją susilieja ir Bacho klasika, ir Coheno „Aleliuja“ (keliuose bažnyčios kampuose buvo girdimas šniurkščiojimas ir galėjai vogčia pamatyti nubraukiamas ašaras), ir ironiškos suomiškų „Bix“ ar „Anties“ stiliaus grupių dainos. Internete paieškau vienos man nežinomos grupės pavadinimą „Leeni and the Leavings“ – jų daina „Teuvo, maanteiden kuningas“ mano galvoje be perstojo gros dar geras dvi dienas. Į koncertą susirinko virš šimto klausytojų, dauguma jų garbaus amžiaus: kaip ir Lietuvoje, kaimuose demografija liūdnoka, nes jaunimas dažniausiai persikrausto į miestus.

Paviljono viduje

Nors pastorei suėjo šešiasdešimt, ji atrodo bent dešimčia metų jaunesnė, energinga ir moderni, stilingais aštuonkampiais akiniais. Aukos bažnyčioje renkamos kortele, aktyviai veikia parapijos namai, po mišių visada siūloma pabendrauti prie kavos puodelio ir torto gabalėlio. Pasakojo, kad ji įvedė pravoslavišką naujovę: velyknakčiu, po naktinių mišių, visas kaimas sėdo valgyti vakarienės. Tai ne tik visus suartino, bet ir buvo smagi pramoga – po to ne vienas graužėsi nagus kas ją praleido. O pabendrauti suomiai visai mėgsta – begeriant kavą netilo kalbos, visiems buvo labai įdomu iš kur kokie nepažįstami svečiai atvykę. Neabejoju, kad tai viena svarbiausių gandų apsikeitimo vietų.

❦ ❦ ❦

Tiek laiko prabuvęs dvare pradedi jaustis šeimos dalimi. Nejučia pradedi pats nusinešti indus į virtuvę. Paklausi, ar nereikia ko padėti. „Gal jau tu ryt niekur nevažiuok pietaut, kartu pavalgysim, sauną užkursim, dešrų pakepsim“, – išgirstu.

Dvaro virtuvė

Paskutinę dieną esu vienintelis viešbučio svečias. Niekur neskubu, nieko nebeplanuoju. Nors čia vykdamas ir turėjau idėjų sąrašą, ką reiktų nuveikti, nesigailiu, kad nieko taip ir nenuveikiau. Stebėjau žmones, skaičiau, bendravau ir tinginiavau. Įgijau draugų. Kaip kažkas minėjo, atrodo, jog keliavau ne lėktuvu, o laiko mašina. Į lėtesnį pasaulį.

❦ ❦ ❦

Sauna nedidelė, akivaizdžiai ne svečiams, vos telpam trise. Pirties tradicijos žymiai buitiškesnės nei Lietuvoje, kur kas mėnesį važiuojam su draugais į dūminę pirtį: tiesiog įprasta vakarėlį pradėti kokteiliais, tada saunos procedūromis, o po to pratęsti vakariene. Pirties ritualai pas mus susakralinti, vanojimasis vantomis rituališkas, priimta dėkoti garui, vandeniui ir ugniai, o čia kažkaip paprasčiau. Šeimininkus stebina pasakojimai apie skirtingas vantas, apie trynimąsi druska.

Vieta pusryčiams virtuvėje

Kalbos apie gėles ir sodą tęsiasi kubile. Aptariam skirtingų šalių grybų rinkimo tradicijas: Italijoje tam reikia leidimo, o štai Suomijoje pastebėta, kad pradėjo nykti grybų atpažinimo įgūdžiai, tad savanorės bobutės atvažiuoja į prekybos centrus, ir joms gali atvežti pintinę grybų: prie akių tau juos atrinks ir papasakos, kuris grybas geras, o kuris ne. Dalinuosi žmonos pelargonijų nuotraukomis ir po truputį temos senka. Ryt reikės keltis anksčiau.

❦ ❦ ❦

Kad jau ryte laukia skrydis, prabundu anksčiau nei reikia. Telefone perskaitau pasaulio naujienas, nusileidžiu virtuvėn pusryčių. Šeimininkai pusryčiauja skaitydami laikraščius, garsiai vienas kitam cituodami straipsnius. Jau viską skaičiau internete, tad tai dar sustiprina jausmą, kad svečiuojuosi ne tame šimtmetyje. Atsisveikinam, apsikabinam, išvykstu į oro uostą. Rytoj reikės grįžti prie darbų, atgal į šiuolaikinius rūpesčius.