detektyvas on Dar vieno analitiko svetainė

Adam Kay - „A Particularly Nasty Case“

Fri, 15 May 2026 10:17:05 +0300

Prieš septynerius metus skaičiau Adam Kay knygą „Dabar tau skaudės: slapti jaunesniojo gydytojo užrašai“. Man ji labai patiko – ryški, su humoru, bet apie rimtus dalykus, apie sunkų gydytojo darbą iš jauno gydytojo perspektyvos. Nuo to laiko šeimoje atsirado ir daugiau Adam Kay knygų, mat jis nuotaikingai rašo ir vaikams (tiek išgalvotas istorijas, tiek ir pažintines knygas – turim jo „anatomijos atlasą“). Visgi jo pirmosios grožinės knygos suaugusiems (detektyvo) nelaikyčiau labai nusisekusia: kažkaip nelipo per daug humoru įmirkusi kalba, tarsi kiekvienas sakinys pagal autoriaus sugalvotą taisyklę privalėtų talpinti bent po keletą juokelių; per daug keistokų, nejaukių cringe seksualinių scenų; per daug nuo realybės nutolusio veiksmo. Tiesa, nesu didelis detektyvų gerbėjas, tad gali būti, jog tiesiog neatitinku šios knygos auditorijos, gal tikėjausi kažko daugiau ir giliau. Nors pati knygos idėja nebloga: atkreipti dėmesį į tai, kad daug gydytojų turi psichologinių problemų, jie tokie patys žmonės, tad gali patys sirgti psichinėmis ligomis, bet tai bendruomenėje stigmatizuojama. Jei knygos forma būtų panašesnė į „Dabar tau skaudės“ žanrą, turbūt būtų patikę.

Gilda Williams - „Kaip rašyti apie šiuolaikinį meną“

Tue, 12 May 2026 09:34:05 +0300

Šią Gilda Williams knygą įsigijau Knygų mugėje iš dalies dėl to, kad šiuolaikinio meno beveik nesuprantu. Visokios instaliacijos man nekelia jokių emocijų, o skaityti anotacijas varginuosi, laikausi senamadiško požiūrio, kad jeigu kūrinį reikia aiškinti, tai jis – prastas. O net jei anotaciją ir paskaitai, sunku neišsibadyti akių nuo itin klampios terminijos: dominuoja nesuprantamos sąvokos iš filosofinių traktatų, suprantamos tik snobams. Bent jau šioje patarimų knygoje Gilda Williams irgi pastebi šią problemą ir bando grąžinti rašytojus prie paprastesnių žodžių.

Lietuviškas knygos vertimas gana prastas – per siūles daug kur šviečia angliški terminai ir sakinių konstrukcijos, tad gali būti, jog knygą vertinčiau geriau, jei ją būčiau skaitęs originalo kalba. Pagrindinis knygos patarimas rašantiems apie meną yra laikytis struktūros: papasakoti apie kūrinį (kas jis, kaip jis atrodo, iš ko jis padarytas), parašyti apie jo prasmę (ką tuo norėta pasakyti) ir paaiškinti, kodėl tai svarbu. Planas neblogas ir naudingas, bet knygoje pakartojamas kokius penkiasdešimt šešis kartus. Gal būtų užtekę straipsnio.

Šiuolaikinio meno dar neprisijaukinau, bet, tikiuosi, kad tam laiko dar turiu.

Kelios neramios mintys apie dirbtinį intelektą

Sat, 25 Apr 2026 10:15:59 +0300

Praėjusią savaitę daug laiko praleidau pas klientus, bekalbant su jais apie dirbtinį intelektą ir jo taikymą. Verslo požiūris keičiasi labai greitai, ir tame kyla nemažai įtampų: labiausiai tikintys dirbtiniu intelektu dažniausiai yra aukščiausio lygio vadovai, tuo tarpu daugiausiai patirties turintys specialistai – atsargesni. Prototipą sukurti tapo žymiai lengviau, tad dažnai vadovams atrodo, kad ir stabiliai veikiančios sistemos sukūrimas yra kelių valandų, o ne savaičių ar mėnesių darbas. Saugumo, gerų inžinerinių praktikų patirtis ignoruojama (kartais net ne iš blogos valios – naujai programuoti pradėję vadovai ne iki galo supranta sistemų sudėtingumą), dabar juk viskas kitaip – visas spragas pataisys tas pats dirbtinis intelektas.

Tai vargina. Kalbant apie saugumą, kokybę, išmoktas pamokas, skambi kaip sena, dinozauriška atgyvena, progreso stabdis, neprisitaikęs prie greitai besikeičiančios realybės. Tokių pavyzdžių istorijoje buvo nemažai: atsiradus naujai technologijai ar pasikeitus reguliacinei aplinkai, į profesiją atėjus daug naujų, patirties neturinčių žmonių, progresas tampa kitoks – greitesnis, bet ir pavojingesnis. Atsiradus geležinkeliams, keletą dešimtmečių buvo daug traukinių katastrofų; atsiradus finansų rinkų dereguliacijai 1986-aisiais, rinkos sulaukė daugybės sukčiavimo ir nepamatuotos rizikos atvejų. Po kiek laiko įgaunama naujos patirties, pamokos išmokstamos, atsiranda geresnis rizikų valdymas, bet tai užtrunka ne vienerius metus. Iki tol racionalūs balsai lyg šūkaliojimai tyruose – juos girdi nebent tik vėjas.

Kita problema, kurią gana neblogai išreiškė šis The Verge straipsnis, – dirbtinis intelektas dabar turi būti taikomas absoliučiai viskam. Visi verslo procesai, visi sprendimai idealiu atveju turėtų būti automatizuoti dirbtinio intelekto pagalba, į viską žiūrima tik kaip į inžinerinę problemą. Keliami tikslai taip pastatyti verslą, kad daugiau nieko nereikėtų daryti, tik skaičiuoti uždirbtus pinigus. Net jei ir galima tikėti, kad šis tikslas pasiekiamas, kelias iki jo, mano nuomone, vien tik technologijomis neišsprendžiamas. Dirbtiniam intelektui reikia prieigos prie viso konteksto ir duomenų, tad reikia pradėti įrašinėti ir transkribuoti visus susitikimus, darbuotojams detaliai užrašinėti visas savo mintis, skirti daug laiko procesų aprašymui. Tai nėra blogai, dažnai vien tik minčių užrašymas padeda jas sukonkretinti ir išgryninti (rašymas yra galvojimo forma), bet tai didžiulė laiko investicija. Kažkiek primena prieš 5–10 metų sklandžiusią idėją, jog visi kompanijos duomenys turi atsirasti duomenų sandėlyje (tai gera mintis), bet tai niekada nesibaigiantis procesas: vis atsiranda naujų duomenų šaltinių, tie duomenys nėra idealūs, vis dar kažko trūksta, po didelių investicijų į duomenų sandėlį jis vis dar veikia ne visai taip, kaip norėtųsi. Tiesa, sakoma, kad dabar viską sutvarkys dirbtinis intelektas, jei tik laiku atnešime jam pradines aukas ir priversime organizaciją jam tarnauti. Gal ir taip, bet tam neužteks vien techninių priemonių.

Keletas minčių apie Iraną iš perskaitytų knygų

Sun, 05 Apr 2026 21:50:54 +0300

Prieš kelias dienas eksperimentavau su idėja savo dienoraščio įrašus padaryti lengviau prieinamus mano dirbtinio intelekto agentams: iš esamų įrašų bei perskaitytų knygų sąrašo padarius tam tikrą koncentruotą žinių bazę ją būtų lengviau įjungti į LLM kontekstą. Šia idėja neseniai dalinosi Andrej Karpathy X tinkle; jis net paruošė neblogą jos realizacijos aprašymą, kurį tereikia pakišti dirbtiniam intelektui.

Kai turi daugiau nei dvidešimties metų tinklaraščio istoriją, tai per ją esi rašęs daug visokiausių dalykų. Kad šiomis savaitėmis Iranas yra karščiausias pasaulio taškas, tai knietėjo pažiūrėti, ką šioje temoje buvau palietęs.

2012 metais rašiau apie Irano valiutos krizę, juos atjungus nuo SWIFT. Po keturiolikos metų galima drąsiai sakyti, kad net jei atjungimas nuo SWIFT ir sukelia rimtų padarinių valiutos kursui, poveikis būna gana trumpalaikis ir reikia didesnio komplekso sankcijų tolimesniam ekonominiam spaudimui palaikyti. Atjungimas nuo SWIFT nepasiekė galutinio ekonominio kolapso tikslo nei Irane, nei Rusijoje. Irano rialo valiutos kursas po pradinės devalvacijos išliko stabilus kone iki 2017 (taigi penkerius metus).

Įdomiausia, kad 2020 metais skaičiau dvi knygas apie Iraną: Michael Axworthy – „Revolutionary Iran“ ir Hooman Majd – „The Ayatollah Begs to Differ“, ir, jei ne šis eksperimentas su dirbtiniu intelektu, nebūčiau jų prisiminęs. Tuo metu jos padarė didelį įspūdį ir pakeitė mano suvokimą apie šią šalį bei persišką sąmonę, bet informacijos gausoje ėmė ir nugrimzdo užmarštin. O be reikalo, nes besiremiant šiomis dviem knygomis pilnai buvo galima numatyti dabartinio konflikto eigą: persai gali daug ką iškęsti, kentėjimas yra viena iš religinių vertybių, bet jie išdidūs, ir nesileis, kad jiems valia būtų primetama iš užsienio. Nieko nėra persams svarbiau nei principas „niekas mums neaiškins kaip gyventi“: jei tik kyla grėsmė iš išorės, tauta susivienija, pamirštami vidiniai nesutarimai. Taip, ajatolos tuo naudojasi, bet dabartinė krizė labai gerai tai atskleidžia: karui prasidėjus protestai nunyko net ne todėl, kad protestuotojai bijo susidorojimo, o todėl, kad krizės akivaizdoje persai yra linkę susivienyti. Pirma išgyvenam prieš JAV puolimą, o paskui su ajatolom patys be niekeno pagalbos atskirai pasiaiškinsim. Dabartinis JAV planas suduoti smūgius civilinei infrastruktūrai ne tik kad nepadės, bet dar labiau juos suvienys.

Remti negabiuosius svarbiau nei gabiausius

Sun, 22 Mar 2026 19:50:18 +0200

Kartais paskaitai kelias pastraipas, ir jos pakeičia tavo požiūrį. Visada maniau, kad galimybių suteikimas gabiems bei motyvuotiems mokiniams yra bene efektyviausias būdas prisidėti prie geresnės visuomenės ateities. Pats save laikiau gabiu ir motyvuotu, mane patį rėmė, man suteikė galimybes įsigyti išsilavinimą Didžiojoje Britanijoje tada, kai dar net Europos Sąjunga mums nekvepėjo.

Bet štai viename iš šių metų „Literatūros ir meno“ numerių skiltininkas Domas Raibys rašo apie naujausią „Nord Security“ iniciatyvą:

Pranešimas spaudai skelbia: „Investicijos tikslas yra suteikti galimybę kokybišką privatų išsilavinimą gauti gabiausiems Lietuvos moksleiviams, tam skiriant privačių švietimo istaigų pelną."

Tačiau žodžiai „privatus", „pelnas", „gabiausiems" švietimo kontekste mane gąsdina. Bėgimo varžybose pradėjau dalyvauti ne todél, kad buvau gabus bėgimui, o todėl, kad lengvosios atletikos treneris sutiko mane treniruoti, kai pats paprašiau sakydamas, kad noriu sportuoti. Treneris, kuris dažnai vaikus į varžybas veždavo už savo pinigus, paémė mane, visiškai negabų, dalyvauti sportinio ėjimo varžybose. Tuo metu ten buvo mažiausia konkurencija, taip aš galėjau taškais prisidėti prie komandos. Šitaip natūraliai išsivystė sportavimo įprotis, likęs iki šiol. Anglų kalbą irgi puikiai moku ne todėl, kad turėjau galimybę mokytis privačiai, o todėl, kad kažkas mokykloje nusprendė, jog anglų kalba bus reikalinga ir jos pasirinktinai galima mokytis nuo trečios klasės. Iki pat dvyliktos turėjau penkias savaitines anglų kalbos pamokas.

Prisipažinsiu - neturiu tvirto atsakymo, ar stikliniuose vienaragių rūmuose gyvenančių verslininkų iniciatyvos švietimą versti preke, prieinama tik gabiausiems ir turtingiausiems, yra gera mintis. Nuojauta kužda, kad tai bloga kryptis. Kur jau kur, bet švietimo srityje reikia kalbėti ne apie geriausius, o apie bendrą lygį. Aukštas bendras lygis užaugins tų geriausių.

Nemanau, kad vienaragių intencijos kažkuo blogos – natūraliai norisi padėti tiems, kurie ir taip turi vidinės motyvacijos, bet jiems gal trūksta galimybių. Kartu ir užsiauginsi kitą išsilavinusių gabuolių kartą, kuri galės dirbti tuose pačiuose startuoliuose. Bet tikrai tiesa ir tai, kad žymiai sunkesnis (ir svarbesnis!) tikslas turėtų būti padėti tiems, kurie nėra nei gabūs, nei motyvuoti. Tik taip pagerinsime bendrą visuomenės išsilavinimo lygį ir išvengsime didėjančios nelygybės.

Gurkšnelinė

Wed, 18 Mar 2026 19:16:36 +0200

Skaitau 2024 metais išėjusio Rolando Rastausko kelionių įspūdžių knygą „Verkianti bronza“ ir mėgaujuosi žodžių raštais. Tarkim, tokiu taikliu pavadinimu „gurkšnelinė“. Baras, kuriame gali visą dieną ramiai kažką gurkšnoti, stebėti žmones, sutikti visus pažįstamus ir nepažįstamus, išklausyti kitų ir išsipasakoti savo išpažinties.

Mano kaimynystėje trūksta gurkšnelinės.

Kodas atpigo. Programinė įranga — nebūtinai.

Fri, 13 Mar 2026 15:23:54 +0200

Dirbtinis intelektas ir jo įrankiai stipriai keičia programuotojų darbą, tačiau pastaruoju metu teko girdėti daug radikalių nuomonių apie tai, kaip viskas klostysis ateityje: programuotojų nebereikės, viską (bet ką!) bus galima susiprogramuoti patiems vartotojams, programavimo paslaugos turėtų atpigti jei ne šimtais, tai bent dešimtimis kartų. Iš tiesų, tuo galima lengvai įtikėti: anksčiau techninių įgūdžių neturintis vadovas pats savo programos nebūtų sukūręs, o dabar pakanka atsidaryti Claude Code, dirbtiniam intelektui papasakoti savo norus, ir štai, po keleto minučių (o jeigu problema sudėtingesnė – po keleto valandų) turėsime gerai atrodantį ir veikiantį prototipą. Gali pasirodyti, kad sunkiausia dalis įveikta – dabar tik beliko jį perkelti „į produkciją“, ten, kur juo sėkmingai naudosis laimingi vartotojai. Anksčiau tokie projektai truko mėnesiais, o štai dabar lydekai paliepus man panorėjus per kelias valandas turime kažką veikiančio. Natūralu, kad ir noras mokėti didžiules sumas už programavimo paslaugas sumažėjęs.

Dažnai tokiais atvejais klientą sunkiai įtikina argumentas, kad gerai apgalvota, kruopščiai patikrinta ir kokybiškai suprogramuota sistema yra verta už ją mokamų pinigų. Taip, gal kokybė mažesnė, bet pastebėtas klaidas greitai pataisysime su tuo pačiu dirbtiniu intelektu. Galų gale jei matysime, kad klaidos vis dauginasi kaip tarakonai apleistoje palėpėje – imsime ir visą sistemą nugriovę perstatysime nuo nulio. Juk programavimas dabar beveik nieko nebekainuoja.

Čia slypi klasikinė klaida: kvaila tikėtis, kad gerai nesupratus verslo poreikių ir tiesiog bukai perrašius (nesvarbu, kad pigiai!) kreivą sistemą išspręsi problemą. Neužtenka paprašyti „perrašyk, bet kad nebūtų klaidų“ – reikia gerai suprasti, kodėl sistema kreiva ir neatitinka poreikių.

Iš tiesų, jei iki smulkiausių detalių žinai, kokią sistemą nori sukurti, šiandien ją suprogramuoti yra beveik juokų darbas. Na, ar bent jau juokų darbas gauti kažką panašaus į tai ko prašei. Turiu nuojautą, kad bendros programinės įrangos gyvavimo ciklo sąnaudos ne sumažėjo, o tiesiog persiskirstė. Atpigus programavimui — t. y. pačiam procesui, kai nusprendžiama, KAIP verslo poreikius išversti į kompiuterio kalbą — dar svarbesnė tapo verslo poreikių analizė, arba gebėjimas suprasti, KĄ iš tikrųjų reikia suprogramuoti. Kartu išaugo ir sistemų priežiūros kaštai: kuo pigiau kurti sistemas, tuo jos tampa sudėtingesnės ir mažiau suprantamos. Kodas dabar generuojamas greičiau, nei žmonės spėja jį suprasti, kaupiasi techninė skola. Prižiūrėti sistemą, kurios pats nekūrei ir iki galo nesupranti yra didelis iššūkis.

Pripažįstu, kad dėl savo patirties galiu būti šališkas. Labai dažnai geriausi mūsų klientai būdavo tie, kuriuos tekdavo gelbėti iš situacijų, kai jų pačių jėgomis sukurti sprendimai — Excel lentelės ar įvairūs no-code / low-code įrankiai — nebesusitvarkydavo su augančiais poreikiais. Pradžioje viskas atrodo paprasta ir veikia visai neblogai. Tačiau be apgalvotos sistemos architektūros anksčiau ar vėliau atsitrenkiama į sieną: pradeda piltis klaidos, sistema lūžinėja, jos rodomi skaičiai tampa nebepatikimi, o net paprasčiausių ataskaitų gamyba ima trukti absurdiškai ilgai. Prieš dešimtmetį panašią situaciją matėme su no-code ir low-code įrankiais, kurie taip pat žadėjo, kad verslas galės pats susikurti sistemas be programuotojų. Kurį laiką tai veikia, bent jau kol sistema maža. Tačiau sudėtingumui augant grįžtama prie tų pačių problemų: architektūros, duomenų modelio, integracijų ir techninės skolos. Ar tik šiandienos „vibe coding“ nėra tiesiog nauja tos pačios istorijos versija?

Aišku, galima būtų tikėtis, jog pakaks dirbtiniam intelektui pasakyti „perrašyk šią sistemą taip, kad nelūžinėtų“ ir ji susitvarkys, bet realybėje dar nesu to matęs. Tuo tarpu geras poreikių supratimas ir pagal tai apgalvota architektūra to padeda išvengti. Tačiau tai ateina tik su patirtimi.

Bet gal iš tikrųjų pakanka geros architektūros ir patyrusio analitiko, o visa kita galima patikėti dirbtiniam intelektui? Galbūt — jei analitikas puikiai supranta ir verslą, ir techninę pusę. Tačiau tai gana retas atvejis. Net ir tada AI sugeneruotą kodą reikia tikrinti beveik taip pat, kaip tikrintum naujoko darbą. Kol kas dirbtinis intelektas mato siaurą kontekstą ir dažnai daro iš pirmo žvilgsnio pagrįstas, bet konkrečiai situacijai netinkamas prielaidas. Dirbtinis intelektas dažnai optimizuoja lokalią problemą, bet nemato visumos. Jis gali pasiūlyti techniškai teisingą, bet praktiškai netinkamą sprendimą: funkciją, ignoruojančią jau egzistuojančius metodus; duomenų bazės migraciją, rašančią gryną SQL vietoje ORM; ar API užklausas, visiškai nepaisančias cache mechanizmų. Tokias klaidas dažniausiai pastebi tik patyręs programuotojas, atidžiai peržiūrėdamas kodą.

Yra nuomonių, kad kodo kokybę irgi pilnai galima atiduoti dirbtinio intelekto agentams: jie parašys testus, ir tai užtikrins sistemos teisingumą. Taip, testai padeda, jais galima daug ką automatizuoti. Taip pat daug problemų galima išvengti įprastais kokybės užtikrinimo įrankiais: kodo sintaksės analizatoriais, statine analize, skenuoti, ar sistema nenaudoja pasenusių bibliotekų ir pan. Tai žinomi įrankiai, kurie padeda ir žmogiškiems programuotojams. Bet per automatizuotus testus nepatikrinsi architektūros nuoseklumo, sistemos atitikimo verslo poreikiams (kurie dažnai būna sunkiai apibrėžti), sisteminės rizikos. Tam reikia gero supratimo, kaip sistema įsilieja į verslo procesus.

Kuo paprastesnis projektas, kur mažai vartotojų ir paprastas verslo procesų sudėtingumas – ten dirbtinis intelektas puikiai tinka. Kuo sistema sudėtingesnė, kuo daugiau vartotojų ją naudoja, kuo ilgiau ji turės gyvuoti – tuo reikia daugiau protingos priežiūros, patirties ir sisteminio mąstymo. Dirbtinį intelektą reikia stipriai laikyti už rankos. Pagrindiniai sistemų principai vis dar išlieka: paprasta yra geriau nei sudėtinga, perrašymas vien dėl perrašymo yra pavojingas, kuo mažiau kodo, tuo geriau.

Mūsų užduotis yra sudėtingumo chaoso valdymas. Atpigęs kodo rašymas vilioja pamesti per dešimtmečius išmoktas inžinierių pamokas ir lengvai nueiti chaoso didinimo keliu. Išmintis yra žinoti KĄ verta daryti: ne visko reikia vien dėl to, kad gali.

Chimamanda Ngozi Adichie - „Americanah“

Fri, 05 Dec 2025 15:27:26 +0200

2021-aisiais metais knygų klube skaitėme Chimamandos Ngozi Adichie knygą „Pusė geltonos saulės" – man labai patiko. Knyga „Americanah" kiek kitokia: joje mažiau istorinio pasakojimo, o daugiau smulkių pastebėjimų apie rasizmą JAV ir Nigerijos kultūros detalių. Pasakojama apie pagrindinę veikėją iš Nigerijos, kuri persikelia gyventi į JAV, prisitaiko prie naujo gyvenimo ir vėliau grįžta į Nigeriją, kur po ilgo laiko praleisto užsienyje ji pati jau jaučiasi kiek svetima.

Pagrindinė knygos tema – JAV rasizmo apmąstymas juodaodės, bet ne amerikonės, akimis. JAV viskas persmelkta rasizmo – tai tokia jautri tema, kad net tie, kurie demonstratyviai bando draugauti su juodaodžiais, verčia juos jaustis nejaukiai. Rasė tampa pagrindiniu tabu, kurio negalima minėti, tokiu būdu net frazė „aš ne rasistas, mano geriausi draugai yra juodaodžiai" Amerikoje skamba rasistiškai. Knygoje pasakojamas epizodas: parduotuvėje dirbo dvi pardavėjos – viena baltaodė, kita juodaodė. Kasininkė, norėdama pirkėjos paklausti, kuri iš jų jai padėjo, minėjo visas jų savybes – plaukų spalvą, amžių, ūgį, – bet akivaizdžiausio požymio, rasės, paminėti buvo nevalia.

Įdomios buvo įžvalgos apie tai, kad net juodaodžių tarpe egzistuoja odos spalvos hierarchija – kuo šviesesnis juodaodis, tuo aukštesnė jo padėtis. Iš Nigerijos atvykę juodaodžiai vertinami kitaip nei vietiniai JAV vergų palikuonys. Bet tai tik JAV specifika: knygoje rašoma, kad Britanijoje (ar apskritai Europoje) rasė nėra toks svarbus faktorius – ten aiškesnis klasinis susiskirstymas.

Po ilgų metų grįžus į Nigeriją, įdomiai pateiktas požiūris į pagrindinę veikėją. Gyvenimas kitoje kultūroje pakeičia žmogų, o grįžęs iš JAV gali atrodyti pasipūtėliu, niekinančiu ir nebesuprantančiu savosios kultūros. Nors rašoma apie Nigeriją, bet daug bendro ir su ne tokia sena mūsų pačių istorija (ir net dabartimi!), kai „prakutęs Vilniaus burbulas" šneka pusiau angliškai ir provincialiai niekina viską, kas ne užsienietiška, ne iš Vakarų.

Beje, kadangi knygoje pagrindinė veikėja rašo weblogą, tai ir pats prisiminiau, kad jį turiu! Ir štai, vėl nauji įrašai jame.

29 Šekspyro sonetas

Thu, 04 Dec 2025 13:26:55 +0200

Sausio mėnuo Knygų klube yra skirtas poezijai, todėl tinkamų eilėraščių pradedu ieškoti jau nuo rudens pradžios. Poezijos paieška man vis dar nėra lengvas darbas, tačiau pastebiu, kad ji pamažu tampa mano reguliarių skaitymų dalimi. Lentynose daugėja poezijos rinktinių, „Literatūroje ir mene" nebepraverčiu naujų autorių kūrybos, o kartais net vietoj muzikos YouTube ieškau poezijos deklamavimo įrašų. Netgi socialinių tinklų algoritmai tai pastebi ir retkarčiais pasiūlo ką nors įdomaus.

Taip ir prieš mano akis pateko Judi Dench deklamuojamas Šekspyro 29-asis sonetas. Nesu jo iki šiol girdėjęs, nes jis nepatenka į pačių žymiausiųjų sąrašą, bet tam tikras stygas manyje giliai užgavo. Iki šiol jo negirdėjau – jis nepatenka į žymiausių sonetų sąrašą – bet mano sielą palietė. Tiesa, lietuviški vertimai (radau Aleksio Churgino ir išeivijoje gyvenusio Alfonso Tyruolio) nelabai atskleidžia šio soneto grožį: dar kartą įsitikinau, koks sunkus darbas yra versti poeziją.

Angliškas originalas

A. Churgino vertimas

A. Tyruolio vertimas

When, in disgrace with fortune and men's eyes,
I all alone beweep my outcast state,
And trouble deaf heaven with my bootless cries,
And look upon myself, and curse my fate,

Wishing me like to one more rich in hope,
Featur'd like him, like him with friends possess'd,
Desiring this man's art and that man's scope,
With what I most enjoy contented least;

Yet in these thoughts myself almost despising,
Haply I think on thee, and then my state,
Like to the lark at break of day arising
From sullen earth, sings hymns at heaven's gate;

For thy sweet love remember'd such wealth brings
That then I scorn to change my state with kings.

Kai, žiauriai engiamas lemties kraupios,
Vaitoju, keikdamas save ir žmones,
Ir į nebylų dangų aš kreipiuos,
Tikėdamasis veltui jo malones,

Kai apmaudu nematomu degu,
Žiūrėdamas i tuos, kuriems pavydžiu
Didingo stoto, talento, draugų,
Ir savo dalią kaltinu tolydžio, —

Ūmai nušvinta mano liūdesys,
Ir aš, paveikslą tavo prisiminęs,
Tarytum giedrą rytą vieversys,
Džiugiai plasnoju aukštumoj mėlynės.

Jokie karalių lobiai niekados
Man tavo meilės gėrio neatstos!

Kai žmonės ir likimas plėšo širdį,
Kai niekinamam nėr kam pasiskųsti,
Kai šauksmo, rodos, nė dangus negirdi,
Kai vienas vėl imu likimą plūsti,

Norėčiau būti tuo draugu, kurs gali
Vilties, garbės, draugų turėti gausiai,
Turėti vieno meną, kito galią,
Tuo, ką turiu patenkintas mažiausiai.

Tada, beveik ir pats save paniekęs,
Staiga aš mintimi tavin nuklystu:
Kaip vyturėlis, virš laukų išlėkęs,
Vos auštant pas dangaus vartus pragysta.

Mane brangioji tavo meilė gali
Laimingesniu paversti už karalių.

Knygų klubo sąrašas 2026-iesiems

Wed, 03 Dec 2025 21:30:27 +0200

Šiemet jau devintas kartas, kai buvome susirinkę išrinkti knygų klubo sąrašo kitiems metams. Prisipažinsiu, ne viską šiais metais perskaičiau: kai ką buvau skaitęs seniau, su kai kuo teko labai sunkiai pakovoti (Faulkneris visgi ne mano jėgoms), iki kai kurių knygų tiesiog neliko laiko prisėsti. Bet buvo ir labai labai patikusių: į mylimų knygų lentyną dėčiau Kotryną Zylę, Umberto Eco ir Gėtę.

Kitų metų sąrašą sudarinėjom kiek kitais principais. Kiekvienas turėjo teisę pasiūlyti savo norimą knygą, kurios gal vis nepavykdavo „parduoti“ kitiems ankstesniais metais. Tikėtina, kad sąrašas dėl to tapo tik spalvingesnis.

Taigi, knygų sąrašas 2026-iesiems bus šis:


Sausis	POEZIJA	(laisvas pasirinkimas)
Vasaris	Helen DeWitt	„Paskutinis samurajus“
Kovas	Italo Calvino	„Nematomi miestai“
Balandis	Toni Morrison	„Mylima“
Gegužė	Henri Miller	„Vėžio atogrąža“
Birželis	Irvin D. Yalom	„Kai Nyčė verkė“
Liepa	Karel Čapek	„Karas su salamandromis“
Rugpjūtis	ATOSTOGOS
Rugsėjis	Julio Cortázar	„Žaidžiame klases“
Spalis	Ray Bradbury	„Marso kronikos“
Lapkritis	Jean Potocki	„Rankrašatis rastas Saragosoje“
Gruodis	J. R. R. Tolkien	„Hobitas, arba Ten ir atgal“

Čia galima rasti sąrašus 2025, 2024, 2023, 2022, 2021, 2020 ir 2019-iems metams.