Rašymo sudėtingumas

Kažkaip pastaruoju metu pastebėjau, jog visiškai nemoku rašyti (ne ta, „rašyti parkeriu“ prasme, nors šioje srityje irgi jaučiuosi kaip koks penktokėlis, nes kai ką nors reikia per paskaitas greitai užsirašyti, ranka visai nebeklauso, o pirštai negrabiai laikydami parkerį visiems išduoda, jog jie labiau pratę prie klavišų, o ne rašalinio rašymo prietaiso). Nebemoku rašyti jokių rašinių, referatų, kursinių, ataskaitų, memorandumų, esė, apsakymų… Tiesa, pastarųjų niekada ir nerašiau, bet viskas, kas bent iš tolo kvepia formalumu arba mokslo darbais, mane priverčia ilgai beprasmėmis akimis spoksoti į tuščią Word‘o langą tol, kol suvokiu, jog mąstau apie tai ką valgysiu pietums arba kokius ryt reikės nuveikti darbus, bet tik jokiu būdu ne apie tai, apie ką reikia parašyti. Tiesiog nežinau, ką rašyti. Minčių sausra.

Atrodo, jog seniau lyg taip ir nebuvo. Galėdavau grįžęs vakare, be jokių įžangų imti ir parašyti išsamiausią kokio nors keisto ir beveik reikšmingo įvykio aprašymą į savo internetinį dienoraštį: mintys liedavosi, pirštai nespėdavo skraidyti klaviatūros klavišais, o kartais net spėdavau pagalvoti, jog reiktų išmokti spausdinti akluoju būdu, kad pirštai vėl retkarčiais galėtų prisivyti minčių tėkmę. Bet kai dabar gerai pagalvoju, visgi tie dienoraščio įrašai nebūdavo formalūs, juose nereikėdavo itin kruopščiai laikytis skyrybos taisyklių, o juose naudojama sakinių sandara turbūt būtų taip pašiurpinusi mano lietuvių kalbos mokytoją, kad ji vėliau lenktųsi manęs iš tolo.

Kalbant apie mokyklą, tai joje lietuvių kalba man buvo pats prasčiausias dalykas po kūno kultūros. Nors gal čia nieko ir neįprasto – apklausęs kelis aplinkinius žmones netrunki įsitikinti, jog lietuvių kalba daugeliui buvo vienas iš prasčiausių dalykų. Ir tik keletas, kuriems lietuvių kalba mokykloje nebuvo prasčiausias dalykas, tapo žurnalistais ir rašytojais.

Visgi kokioje ketvirtoje klasėje, mokykloje buvo tokia pamoka, labai keistu pavadinimu, kurio iki šiol iki galo nesu suvokęs – „rišlioji kalba“. Šios pamokos metu mus mokė, jog prieš rašant rašinėlį visada reikia pasirašyti jo planą. Aišku, mes tuo metu buvome labai kūrybingi, ir mums atrodė keista, kamgi reikalingas tas planas. Bent jau aš visada planą rašydavau po to, kai parašydavau kuo puikiausią rašinėlį („Žiema. Snaigės sninga. Vėjas pūtė. Aš lauke.“).

Bet visai neseniai, kai vis dar spoksojau į tuščią Word‘o lapą, o mano mintys klaidžiojo po mokyklos laikų prisiminimus, nusprendžiau pasinaudoti tuo, ko manęs bergždžiai mokė ketvirtoje klasėje: pasirašiau planą. Keista, bet mano pradinių klasių mokytojai nemelavo – planas padeda. Susidaręs planą, galėjau greitai ir be didelių kančių jį transformuoti į kažką panašaus į pradinį pranešimo variantą, kurį, dar kelis kartus gerai patobulinęs ir palopęs, džiugiai padėjau į stalčių. Kada nors gal ir atsiskaitysiu už jį seminare.

Nežinau, kodėl rašant formalius darbus, man žymiai lengviau, jeigu susidarau to darbo planą. Įtariu, kad tai gali būti susiję su tuo, jog vienu metu negaliu atlikti kelių darbų. Kai imuosi darbo be nuoseklaus permąstymo apie visą tai, ką noriu parašyti, mintis gena mintį, ir užstrigęs ties kokia nors fraze, kuri užsispyrusiai nenori išlįsti iš sąmonės klodų, pamirštu iš viso apie ką rašiau. O, neduok dieve, pradėsiu svarstyti, ar reikalingas kablelis vienoje ar kitoje vietoje. O gal jo reikia abiejose? Neturint plano, netrukus vėl tektų visas mintis, kurias norėjau parašyti, permąstyti iš naujo. Iki kito užstrigimo ties nepaklusnia fraze, ar abejotinu kableliu. Ir vėl iš naujo. Bet planas padeda išvengti šio pasimetimo.

Kada nors išmoksiu gerai rašyti.

Comments Closed

3 Comments

  1. nagi, moxliuk, ziurek koki irasa sukurpei… tikrai ne kiekvienam taip sklandziai mintis destyti sekas… ir siaip tavo irasai daznai buna su izanga, destymu ir isvada… viskas ok ;)

  2. tai bandyk is pradziu uzsirasyt visas mintis, kad po to nepamirstum. tada daryk plana ir ziurek, kurioj vietoj kuri mintis tinka, arba atvirksciai — bandyk sukurt plana is tu minciu. o tada jau vyniok ant virsaus :)

    as kaip ir informatiku tapau, bet su lietuviu k. ir net literatura mokykloj viskas buvo neblogai :)

  3. Man padeda kai nesistengiu rasyt nuosekliai ir iskart galutinio rezultato. Rasau bet ka, bet kur, noriu rasau nuo galo, noriu nuo vidurio, neiseina suregzt minties, parasau nerislia blevyzga mazdaug i tema ir praleidziu toliau. Tada vis paredaguoju, paslifuoju ir gaunasi geras galutinis variantas. Tik taip ipratus, kyla problemos, kai reikia rasyt darbus per atsiskaitymus ir nera pakankamai laiko perrasymui. Tenka rasyt nuosekliai ir iskart, bet tada akivaizdziai krenta darbo sparta ir kokybe.

Comments are closed.