Seth Godin: Tribes

Kartais imi ir nepastebi, kaip viskas per gerus penkerius metus gali apsiversti. O juk 2008-aisiais, kai buvo rašyta ši Seth Godin knyga, gyvenome labai panašiame pasaulyje: buvo ir Twitter‘is, ir Facebook‘as; buvo ir Rusijos agresija kaimynės Gruzijos atžvilgiu; net ir sąlyginai greitas internetas – ir tas buvo. Bet, skaitai knygą ir jauti, kad ji iš kito pasaulio: iš ten, kur nebūna nusivylimų bei nuosmukių; kur technologijos (Web 2.0!) viską keičia iš esmės ir kur bet kuris apspuogijęs paauglys, susikūręs savo nuosavą tinklaraštį bei bent tris minutes per dieną investavęs į savo Twitter paskyrą gali nelabai sunkiai tapti pasaulinio lygio išvestinių finansinių priemonių vertinimo ekspertu. Svarbu turėti savo nuomonę ir ją tinkamai marketinti.

Gal būt niekas iš tiesų ir nepasikeitė, tik per tuos metus įgavom patirties, finansų krizė atsijojo grūdus nuo pelų ir suvokėm, jog gal ne taip ir svarbu teikti pirmenybę marketingui, kai tavo produktas to nevertas: vis tiek galų gale laimi tie, kurie geriausi, o ne tie, kurie garsiausiai rėkia. Na, bent jau dabar taip tikimės. Technologijos, aišku, yra svarbu, bet esmė ne jose: jei prieš dešimtmetį auditoriją internete galėjai rasti jau vien dėl to, kad buvai vienas pirmųjų interneto pionierių ir tiesiog nebuvo daugiau ką skaityti, tai dabar turiniu tenka konkuruoti su pačiais protingiausiais – ir tame nieko blogo. Tik nebėra iliuzijos, jog teisingai sudėliojus savo asmeninio marketingo strategiją, gali greitai nuo nulio tapti ekspertu: tam teks sunkiai dirbti įgyjant tikrąsias kompetencijas.

Tiesa, pagrindinė knygos mintis nėra pasenusi – proaktyvumas ir iniciatyva tikrai neprarado savo vertės. Sėdėti sudėjus rankas negalima, ko nors siekti – būtina. Gal nebus taip lengva, kaip atrodė 2008-aisiais, kai nekilnojamo turto kainos kilo nematytais tempais ir būdavo nesunku spartų atlyginimų (ar rinkų) kilimą supainioti su dar greitesniu savo įsivaizduojamos sukuriamos vertės augimu, bet stengtis būtinai reikia. Ypač, jei tos pastangos sukuria ne vien tik didesnį Facebook „Like“ ar Twitter sekėjų skaičių.

Malala Yousafzai: „I am Malala“

Būdamas uolus BBC radijo klausytojas žinojau, kas ta Malala – apie ją pastaruoju metu buvo kalbama labai dažnai. Bet žinojau tik tiek, kad ji garsi tuo, jog Pakistano Talibanas ją norėjo nužudyti, mat ji pasisakė už mergaičių mokymą. Peršauta į veidą ji buvo atgabenta į Didžiąją Britaniją, išgyveno ir tapo kovos už mergaičių edukaciją simboliu bei jauniausiu žmogumi, nominuotu Nobelio taikos premijai.

„I am Malala“ knygoje pati Malala pasakoja apie savo gyvenimą Swat slėnyje Pakistane. Tai pusiau autonominė Pakistano sritis, kurioje gyvena Paštūnai ir į kurią ne visada koją keldavo net Pakistano armija. Paštūnai gyvena ir šalia esančiame Afganistane, tad visi karai Afganistane turėdavo atgarsį ir Swate. Talibanas, atėjęs į Afganistaną, atėjo ir į Swatą. Dauguma juos pačioje pradžioje palaikė, mat tik jie sugebėjo padėti žmonėms po įvykusio žemės drebėjimo – Pakistano valdžiai ir kariuomenei Swato slėnio žmonės ne itin rūpėjo. Tik gavęs gyventojų palankumą Talibanas radikalėjo, buvo uždraustos mergaičių mokyklos, muzika, televizija, kompaktiniai diskai ir t.t. Ko pasekoje gyvenimas dar labiau pasunkėjo. Šiuo metu sakoma, kad talibai nieko nebevaldo, jie išstumti iš slėnio, bet jau vien tai, kad penkiolikmetę merginą galima bandyti nušauti vien todėl, kad ji eina į mokyklą, rodo, jog tikriausiai ten dar ne viskas tvarkoje.

Perskaitęs šią knygą supratau, koks visgi neišpaniojamas problemų kamuolys yra Afganistanas ir Pakistanas: tose vietose dėl įtakos kariauja labai daug žaidėjų. Yra vietiniai genčių vadai, kurie savo gentis valdė nuo amžių amžių. Yra radikalūs talibai, kurie nori, jog viskas būtų griežtai valdoma pagal Islamo įstatymus, o bet kokios vakarietiškos apraiškos būtų negailestingai naikinamos. Yra pinigingi arabai, kurie remia talibus. Yra oficiali valdžia – prezidentas, ministrai, kuriems nuolat besitęsiantis konfliktas dažnai naudingas tuo, jog jie gali gauti pinigų kovai su radikalas iš Vakarų. Didžioji dalis tų pinigų nusėda valdininkų kišenėse. Yra oficiali armija, kuri be viso kito dar ir kovoja dėl įtakos valstybėje ir jos tikslai ne visada sutampa su civilinės valdžios tikslais. Na, dar yra paprasti žmonės, kurių dauguma yra skurdūs beraščiai, ir kuriems tenka visą tai atkentėti.

Be mokslo vietiniams žmonėms labai sunku atsispirti radikalų pagundoms. O radikalų propaganda sklinda ne vien radijo bangomis, radikalai gali suteikti realią pagalbą: aprūpinti maistu bei pastoge esant nelaimei. Ir dažnai alternatyvų nebūna, nes kitais pasitikėti negalima. Kadangi dauguma žmonių niekada net nebuvo iškėlę kojos iš savo kaimo, jie net nežino, jog galima gyventi kitaip, galima siekti daugiau, galima turėti daugiau laisvių. Todėl mokykla yra tokia svarbi – raštingumas keičia žmonių sąmonę. Dėl to Malala tapo Pakistano simboliu.

Nėrius Pečiūra: „Šou biznio dėsniai“

Kartais taip būna, kad keistos knygos mano rankose atsiduria visai netyčia. Šiai reikėjo įdėti trupinį pastangų, nes jos knygynuose nenusipirksi, ją reikia užsisakyti iš autoriaus, ir, susitikus vietiniame prekybos centre, atsiimti iš jo paties rankų. Atspausdintą paprastu spausdintuvu ant A5 popieriaus lapų ir įrištą kaip studento kursinis darbas. Bet užtat su autografu.

Aišku, tikriausiai mažai tikėtina, jog pats būčiau sugalvojęs, jog man reiktų šią knygą perskaityti, tačiau kažkaip su bendradarbiais išsišnekėjome, jog prieš gerą dešimtmetį lankydavomės Bacefalų koncertuose. Žodis po žodžio, Pečiūros daina po dainos Youtube ir va: aš – knygos apie šou verslą savininkas.

Pats autorius tikriausiai būtų pirmas, sakydamas, jog ši jo knyga nieko verta – tiesą sakant, jis mane apie tai įspėjo netgi kelis kartus. Iš tiesų, ji panaši į pirmąjį juodraštį, kuris gabalais lipdytas, bet iki galo nesulipdytas; tikrai nematęs negailestingo redaktoriaus prisilietimų, anei kalbos specialistų rūstybės; visiškai netinkamas masėms ir vietomis primenantis dešimtoko pasakojimą apie vakarėlį, kur pirmą kartą buvo vartojama starka su kola. Tačiau nepaisant to, joje yra gal 30-40 puslapių, kurie iš tiesų buvo labai įdomūs ir naudingi: juos perskaitęs į lietuviškų (ir ne tik!) pop žvaigždučių kūrimo verslą žiūriu kiek kitomis akimis.

Žvaigždžių ir hitų kūrimas yra labai profesionali, daug kruopštumo ir žinių reikalaujanti veikla. Padainuoti ar pasistaipyti ant scenos yra gana paprasta, tai lengvoji dalis, bet prie kūrinio gimimo prisideda labai daug profesionalų. Pradedant poetais, kurie rašo eiles, tampančiomis dainų tekstais, baigiant vadybininkais, choreografais, garsistais ir kitais žmonėmis. Nėrius Pečiūra rašo, jog hito, populiarios grupės sėkmė priklauso būtent nuo šių žmonių, o ne vien nuo pačių žvaigždžių: dainos tekstas turi būti rašytas gerai savo amatą išmanančio poeto, kuris žino, jog tekstas turi būti paprastas, bet kartu ir kabinantis, kartais gal dviprasmis, bet lengvai ištariamas, gerai surimuotas, kad dainininkui lengva būtų jį išdainuoti. Panašūs dėsniai galioja ir aranžuotei, choreografijai, kitiems dainos elementams. Kiekvieną detalę geriausiai atlieka profesionalai, kurie dažniausiai lieka „už kadro“.

Knygoje rašoma ir apie scenos žvaigždėms tykančius pavojus: jie lengvai linkę save sureikšminti, per daug pamėgsta vakarėlius, įtiki savo lengva sėkme. O be juodo ir atkaklaus darbo nieko nebūna – gal ir sužibėsi, kaip meteoras, bet ilgai žvaigžde nebūsi. Stasys Povilaitis, Andrius Mamontovas, netgi Rytis Cicinas – jie sėkmingi, nes daug ir atkakliai dirbo. Kad ir kaip keistai tai skambėtų iš Lietuvos pankų tėvu tituluoto Nėriaus Pečiūros-Atsuktuvo.

Manau, kad „Šou biznio dėsniai“ bus labai vykusi knyga, jeigu tik ji kada subręs ir užaugs iš dabartinio juodraščio. Bent jau mane ji privertė kitaip pažiūrėti į tuos žmones, kurie sukasi šou versle: visur yra profesionalių ir savo darbą mylinčių žmonių. Galiu pripažinti, jog vos ją perskaitęs nuėjau ir nusipirkau turbūt pirmą savo gyvenime poezijos knygą – Marcelijaus Martinaičio poezijos rinktinę. Nes iki tol nebuvau pagalvojęs, kiek gerai surimuotame ir apgalvotame tekste gali būti prasmės. Ačiū, Nėriau.

Stasys Vaitiekūnas: Bronislovas Lubys. Žmogus versle, politikoje, kultūroje.

Tokios „Tarybų Lietuvos kronikos“ stiliaus knygos jau seniai nebuvau skaitęs: trikdė ir jos kalba, perdėm pilna patoso, ir visiškai nekritiškas požiūris į pono Lubio gyvenimą. Prie srauniojo Babrungo išaugusio Lietuvos ąžuolo metaforas dar galima iškęsti, bet objektyvumo trūkumas labai nuviliantis.

Apie poną Lubį neturėjau aiškios nuomonės: jo pastarojo dešimtmečio veikla buvo jau tikriausiai mažiau prieštaringa nei ankstesnioji, o Achemos grupės augimas visgi kalbėjo pats už save. Todėl mane labiausiai domino du Bronislovo gyvenimo epizodai: 1989-ųjų avarija Jonavos „Azote“ ir to pačio „Azoto“ privatizavimas. Kadangi tais laikais man rūpėjo ne bendrovių akcijos, o žaislinės mašinėlės, tai tikėjausi daugiau sužinodamas apie šias istorijas geriau suprasti Lubio asmenybę. Deja, nors avarijai „Azote“ skiriama visai nemažai puslapių, juose Lubys vaizduojamas kaip drąsus liūtas, kuris kaunasi už žmonių gyvybes, jiems padeda, juos užstoja ir gina, dosniai ir geraširdiškai skiria nukentėjusiems įmonės lėšas ir šiaip daro tokius žygius, kokiais mažai kuris šventasis galėtų pasigirti. Neneigiu, kad taip ir nebuvo, tačiau pagrindinis klausimas, kurį norėjau išsiaiškinti, taip ir liko neatsakytas: kaip ilgametis direktorius ir vyriausiasis inžinierius Lubys iš viso leido, kad tokia avarija įvyktų? Ir kodėl jis nebuvo nubaustas? Sako, kad kalti statybininkai. Galbūt, bet skamba keistokai. „Azoto“ privatizavimo istorija pateikta dar migločiau ir dar su mažiau detalių, o žmonės kalba, jog ji tikrai buvo įdomi. Tik paminima, jog Bronislovas pasiskolino pinigų iš Vilniaus banko ir įsigijo 17 procentų kompanijos. Apie tolimesnius paketo didinimus, deja, nerašoma.

Visgi knyga piešia gana aiškų pono Lubio paveikslą: jis seno kirpimo, ne tipinis šių laikų kapitalistas, kuris vien tik vaikosi pelno; jam būdinga tartis (ypač dėl dujų su rusais), o ne konkuruoti ir konfrontuoti; jis linkęs statyti ilgalaikę imperiją ir niekada savo verslų neparduoti. Be to, jis, kaip ir dauguma senų tarybinių laikų vadovų, manė, jog tikrasis gamyklos šeimininkas yra direktorius, bet ne akcininkas, o Europos Sąjunga turėjo neigiamų pasekmių, nes liepdama nuimti muitus žalojo Lietuvos pramonę. Tiesa, neatmesčiau, jog tai tiesiog tik knygos autoriaus požiūris, nes knyga objektyvumu tikrai netrykšta. Matyt, teks palaukti kitų, objektyvesnių, šios asmenybės įvertinimų.

Ignas Staškevičius: Domertas. Lietuvos verslo legendos

Savaime aišku, knygą pirkau dėl jos autoriaus. Daug pasiekusio „Vilniaus Prekybos“ grupės akcininko Igno Staškevičiaus ankstesnės knygos man labai patiko, nors jose apie verslą buvo mažiau nei apie bėgimą (tiesa, bėgimas man irgi nėra svetimas), bet šioji… na, neužkabino. Gal dėl to, jog lūkesčiai buvo per daug užkelti – tikėjausi labai šmaikštaus ir taiklaus Lietuvos verslininkų gyvenimo atvaizdo bei realistiškų anekdotų ir kuriozų iš jų kasdienybės, tačiau radau blankų kūrinį, kuris kažkuo priminė pigų kokios nors regioninės televizijos filmuotą nuotykių serialą: versle ar maratono lauke visgi Ignas tikrai stipresnis nei literatūros arimuose. Gali būti, jog knygą būčiau vertinęs visiškai kitaip, jeigu asmeniškai pažinočiau joje piešiamus veikėjus – kompanijos BYVELA savininką, kur turi „etišką“ mėsinių gyvulių ūkį, ar poną Lataką, kuris artimai bičiuliaujasi su Ričardu Brynsonu ir ruošiasi į kosmosą, nors apskritai yra visiškas nulis – bet su jais gyvenime susitikti neteko, tad tikėtina, jog praleidžiu daug konteksto, kuris knygos skaitytojui gali būti, jog būtinas.

Negaliu sakyti, jog knyga yra tikrai labai bloga: ją perskaičiau per porą prisėdimų. Joje yra tam tikrų trupinių, kurie neblogai perteikia bei šaržuoja tam tikrus lietuviško verslininko gyvenimo aspektus. Taksistas, dirbantis asmeniniu vairuotoju; Seimo narys, valdantis akcijas per ofšorą; moterys, meilužės ir t.t. – kai kurie dalykai atrodo labai tikri ir traukti iš asmeninės patirties. Bet kiti verslininkų gyvenimo peizažo elementai neįtikina, atrodo perspausti (nors, ką gali žinoti, juk sakoma, kad realybė dažnai būna keistesnė už literatūrą). Gal iš tiesų visa knyga yra išgalvota, ir joje nėra jokios realybės trupinėlių, bet, žinodamas, kas yra jos autorius, vis tiek nejučia savęs klausi, kodėl jis tą ar kitą veikėją aprašė būtent taip ir kodėl jį nupiešė tokioje ar kitokioje šviesoje.

Mano klaida – užaukštinti lūkesčiai, mat tikėjausi kažko panašiai stulbinančiai gero, kaip Andriulio Google Plus pasakojamos istorijos iš verslo virtuvės. Todėl likau nusivylęs.

David Ogilvy: „Reklamos žmogaus išpažintis“

Esu skaitęs Beigbederį. Esu susipažinęs su Pelevinu. Reklamos verslo atstovai man asocijuojasi su kokaino takeliais, nuolatinėmis išgertuvėmis, lakia fantazija ir nedaug etikos bei moralės turinčia kūryba. Bet paskaičius šią Ogilvy klasiką supranti, jog būna ir kitaip. Reklama gali būti ir nuoširdus bei rimtas verslas su itin profesionaliu požiūriu, nepailstamu darbu ir aiškia orientacija į rezultatą.

Kaip tikras reklamos žmogus, įdėjau knygos viršelį, nes tyrimai rodo, kad įrašai su paveiksliukais yra labiau skaitomi

Kaip tikras reklamos žmogus, įdėjau knygos viršelį, mat tyrimai rodo, kad įrašai su paveiksliukais yra labiau skaitomi

Reklamos tėvu vadinamo Davido Ogilvy lietuviškos knygos apie savo darbo principus vertimas, kaip jau įprasta, yra baisokas, tačiau turinys vis tiek labai vertas dėmesio: tuose menkuose 180 puslapėlių galima rasti daug minčių apie vadybą, klientų paieškas, produkto kūrimą ir kitus reklamos verslo niuansus, kuriuos galima pritaikyti ir kitose srityse. O Ogilvy biuras tikrai neprimena stereotipinio „kreatyvų“ rinkinio: etika, ilgos darbo valandos, mokslinis požiūris yra būtini. Tai ne tas pasaulis, kur paskutinę minutę kam nors kyla mintis apie labai patrauklią reklamą, kuri staiga susikuria pasaulinį prekės ženklą: Ogilvy nuomone, kiekvienas reklamos niuansas turi būti nuosekliai ištestuotas, jis turi atitikti geriausias praktikas ir paremtas moksliniais tyrimais. Reklaminis tekstas turi ne šiaip „iš dangaus“ (o gal ir „iš butelio“) gimti kūrybinio darbuotojo galvoje: jo ilgis, šriftas, žodžių tvarka ir parinkimas turi būti gerai apgalvoti, ištestuoti su bandomąja auditorija ir tik tada išrinkti geriausi variantai. Reklamoje kūrybos nėra tiek jau daug, darant gerą reklamą mokslinis požiūris labai praverčia.

Dėl to Ogilvy teigia, jog pačios geriausios reklamos yra ne tos, kurios laimi Kanų liūtus, o tos, kurios realiai daugiausiai padidina pardavimus – o jos dažniausiai nebūna tokios linksmos ar kūrybiškos. Iš tiesų, tai gera pamoka: kad ir ką bedarytum, nereikia pamesti iš akių savo tikrojo tikslo – juk ne Kanų liūtai maitina reklamos agentūras. Man patinka tas Ogilvy.

Ar verta priversti pensijų fondus investuoti Lietuvoje?

Opoziciniai konservatoriai (Kęstutis Masiulis ir Jurgis Razma) pateikė įstatymo projektą, kuriuo pensijų fondai būtų įpareigojami bent 5% savo aktyvų investuoti Lietuvoje. Įstatymu siekiama vystyti Lietuvos kapitalo rinką ir padidinti bendrovių norą joje listinguotis, nes joje atsiradus daugiau pensijų fondų pinigų natūraliai padidės ir jos likvidumas. Kalbama apie akcijų ir įmonių obligacijų rinkas, o taip pat ir Lietuvoje registruotus investicinius fondus, nes su Lietuvos vyriausybės obligacijomis lyg ir bėdos nėra: jau dabar ten investuota kiek daugiau nei 20% pensijų fondų aktyvų. Tuo tarpu seklioje Vilniaus biržoje investuota tik 9 milijonai litų, arba 0.2% pensijų fondų aktyvų.

Priešingai nei Tomas Krakauskas iš „Finastos“, manau, kad tai nevykusi mintis – ir ne vien dėl to, kad nuo bet kokių apribojimų mane, kaip seną libertarą, kaip mat nusėja spuogais. Iš pensijų fondo valdytojo pusės toks apribojimas yra vienareikšmiškai neigiamas, kadangi jis verčia portfelį sudaryti neefektyviai ir investuoti ten, kur valdytojas nemato daug pelningų galimybių. Šiuo metu niekas nedraudžia investuoti į Lietuvoje listinguojamus vertybinius popierius, tačiau, kaip matome, fondų valdytojai nemano, jog verta 5 ar daugiau procentų savo aktyvų palikti lietuviškose akcijose.

Bet kartu neskubėkime kaltinti ir pensijų fondų valdytojų nepatriotiškumu ar Lietuvos ignoravimu. Priešingai, iš tiesų Lietuvos pensijų valdytojai serga visiškai ta pačia daugelio investuotojų sergama liga, vadinama home bias: jie mano žymiai geriau suprantantys vietines kompanijas ir į jas dėl to investuoja PER DAUG iki galo nepasinaudodami diversifikacijos privalumais. Netikite? „Verslo žinios“ citavo Lietuvos banko duomenis, kuriuose teigiama, kad pensijų fondai laikė 0.2% aktyvų Lietuvos akcijose (iš tiesų reikėtų paskaičiuoti, kiek procentų aktyvų iš tiesų jie laikė vien tik nuo akcijų, o ne nuo visų aktyvų vertės – šis skaičius dar paaugtų bent dvigubai), tuo tarpu labai greitai ant pirštų galiu suskaičiuoti, jog Lietuvos akcijų rinkos kapitalizacija sudaro 0.01% pasaulio akcijų rinkos kapitalizacijos (NASDAQ OMX Vilnius kapitalizacija yra 2.8 milijardai eurų, o MSCI World indekso kapitalizacija siekia 33 370 milijardų JAV dolerių). Taigi, lyginant su visiškai pasyvia indeksine investavimo į akcijas strategija, Lietuvos pensijų fondai lietuviškoms akcijoms patiki bent dvidešimt kartų daugiau kapitalo nei vertėtų (0.2% vs 0.01%).

Suprantama, naujasis įstatymo siūlymas yra visai ne tam, kad didintų pensijų fondų grąžą – jis skirtas vietinei kapitalo rinkai vystyti, kad ir pensininkų sąskaita. Bet kokie apribojimai kapitalo investicijoms užsienyje, kurie neleidžia pasiekti efektyvios portfelio diversifikacijos yra papildomi kaštai pensijų fondų dalyviams, kadangi jie neleidžia investuoti su didesne grąža ten, kur rizika yra tokia pati arba nesumažina rizikos tai pačiai grąžai. Tačiau ir vietinei kapitalo rinkai toks priverstinis vystymas nebūtinai yra naudingas, nes dažnai tai iššaukia akcijų kainų burbulus, ar bent jau iškreipimus bei veda prie neproporcingo rizikų koncentravimo. Pažvelgus į Lenkijos patirtį, kuri yra dažniausiai rodoma kaip puikus pavyzdys, kaip buvo galima išvystyti nuosavą kapitalo rinką, galima pastebėti, jog pensijų fondų pinigai iš tiesų turėjo poveikį rinkai, tačiau tas poveikis buvo gana trumpas, ir po trejeto metų rinka grįžo į savas vėžes. Turint tik kelis labai stambius rinkos žaidėjus, kuriais, neabejotina, taptų pensijų fondai, akcijų rinka tampa ne tokia efektyvi, o individualių akcininkų sumažėja.

Žymiai geresnis būdas skatinti Lietuvos akcijų rinką būtų daug paprastesnis: valstybinių įmonių privatizavimas per biržą. Manoma, jog tai pats efektyviausias būdas vystyti savo akcijų rinkai. Juo, beje, savu laiku nuėjo ir lenkai, o kai kurie ekonomistai mano, jog tai buvo žymiai didesnė ir ilgalaikiškesnė paskata Varšuvos biržai nei 1999-aisiais priimtas sprendimas pensijų fondams apriboti savo investavimo geografiją.

Ekonominės Indijos bėdos

Jeigu politika besidomintis pasaulis šiuo metu daugiausiai stebi Siriją vis spėliodamas kada į ją pasipils raketų lietus, finansų rinkų dalyviai šiuo metu daugiausiai dėmesio kreipia į kitą valstybę: Indijoje vyksta valiutos krizė. Indijos rupija nuo metų pradžios atpigo jau 19%, ir, atrodo, kasdien jos pigimas vis spartėja – vien šiandien ryte JAV dolerio atžvilgiu ji buvo atpigusi net 3.5% ir tik vėliau kiek sustiprėjo. Aišku, prie to prisideda ir neaiškumas dėl Sirijos, kuris pabrangino naftą: Indija importuoja 80 procentų energetinių išteklių, tad tai turėtų dar pabloginti ir taip jau ne kokią mokėjimų balanso situaciją.

Indijos rupija vis pinga JAV dolerio atžvilgiu

Indijos rupija vis pinga JAV dolerio atžvilgiu

Indija kažkiek gali būti pavyzdžiu toms šalims, kurios nenoriai daro reformas, tačiau tuo pačiu visiškai nevengia piktnaudžiauti biudžeto subsidijomis ir kitokiomis išlaidomis. Indijos biudžeto deficitas pastaruoju metu siekė beveik 5% procentus nuo BVP, o išlaidos subsidijoms maistui dar prieš kelias dienas buvo padidintos 25 procentais – 70 procentų gyventojų gauna maisto subsidijas. Šios subsidijos leidžia 800 milijonams gyventojų kilogramą grūdų nusipirkti už 10 JAV centų, kai kviečių rinkos kaina pasaulyje siekia apie 25 JAV centus: kritikai teigia, jog toks subsidijų padidinimas yra tik ruošimasis kitais metais vyksiantiems rinkimams – Indijos gyventojai skurdūs ir tokie žingsniai didina vyriausybės populiarumą.

Tiesą sakant, Indijos vyriausybei surinkti daugiau mokesčių nėra taip lengva: tai labai keista šalis, kurioje neformali ekonomika sudaro labai didelę dalį BVP. Manoma, kad neformalioje ekonomikoje, be jokių darbo sutarčių, Indijoje dirba 85-90 procentų darbo jėgos! Daugiausiai jie darbuojasi žemės ūkio sektoriuje arba šiaip sukasi kaip išmano, ką nors meistraudami ar pardavinėdami. Gal tai ir nėra labai blogai: visgi jei mokesčių nereikia mokėti ir darbo rinka tokia lanksti, kad nėra net darbo sutarčių, tai turėtų būti laisvosios rinkos šalininkų rojus? Deja, visa tai galioja tik labai smulkiam verslui. Jeigu tik norima užsiimti kuo nors didesniu, Indijos verslininkai labai greitai atsimuša į giliai įsišaknijusią biurokratiją ir klestinčią korupciją. Galima sakyti, jog laisva, be suvaržymų rinka galioja tik tol, kol verslas nelabai ką uždirba, o į stambesnį veslą žiūrima skeptiškai.

Indijos ekonomika vis dar auga gana sparčiai, nors prognozuojama, jog augimas turi sulėtėti iki 3.5% per metus. Indija, nors ir turi 1,2 milijardo gyventojų, tėra tik 10-a didžiausia ekonomika pasaulyje. Iki šiol ekonomikos augimui padėjo ir užsienio investuotojų pinigų srautai, kurie po JAV Federalinio rezervų banko užuominų apie tai, jog svarstoma mažinti skatinimo priemones, pradėjo tekėti priešinga kryptimi. Atsitraukiantys pinigų srautai ir dėl Sirijos kylančios naftos kainos Indijos rupijai neleis atsikvėpti, jeigu tik Indijos centrinis bankas nesiims ryžtingų veiksmų.

Sirijos košė

Geopolitikoje nusituokiu labai nedaug, bet tai, kas vyksta su Sirija, yra labai įdomu. Taip ir norisi įsižnybti sau ir įsitikinti, ar čia nedalyvaujame kažkokiame itin dideliame Twilight Struggle žaidime (beje, labai geras strateginis stalo žaidimas apie Šaltąjį karą – užsikabinau nemenkai). Artimieji Rytai visada buvo susipynusių interesų kamuolys, ir jį nelengva suprasti, juo labiau išnarplioti.

Rusija remia Siriją nuo senų laikų ir turi ten vienintelę karinę jūrų bazę Viduržemio jūroje, nors iš ten neseniai atšaukė visus savo karius. Sirija yra svarbus Rusijos ginklų pramonės klientas, perkantis sudėtingas priešlėktuvines bei raketines sistemas: jau vien tai reiškia, jog Siriją be aukų užimti sunkiai įmanoma, juolab, kad armija gali nesidrovėti panaudojant cheminį ginklą, kurio yra apsčiai. Siriją remia ir Iranas (per Hezbollah). Iranui Sirija reikalinga dėl planuojamo Irano-Irako-Sirijos dujotiekio, kuriuo Iranas galėtų pasiekti Europos rinkas. Yra ir Vakarų remiamas alternatyvus projektas: dujas Europai iš Kataro dujotiekiu teikti per Saudo Arabiją, Jordaniją, ta pačią Siriją ir Turkiją, tuo pačiu nutiesiant ir atšaką į Izraelį ir taip jam garantuojant energetinį saugumą. Vienareikšmiškai, Vakarai suinteresuoti tuo, kad Iranas netaptų svarbia dujas eksportuojančia jėga.

Sirijos sukilėlių rėmėjai – Kataras ir Saudo Arabija. Be religinių priežasčių, jų interesai sutampa su JAV: Iranas netampa stambiu konkurentu ir praranda įtaką Sirijoje. Sirijoje Vakarų įtakos nori ir Izraelis, nes jo patirtis su Sirija ir Libanu nėra pati geriausia (Sirijai priklausančios Golano aukštumos vis dar okupuotos Izraelio).

Financial Times sako, kad Rusijos interesai ne vien prekyba grįsti. Atsispirti Vakarams ir vėl pasijausti rimta bei svarbia valstybe pasaulyje Putinui yra labai svarbu, tai jo Rusijos modelio lipdymo siekiamybė. Šiuo metu, kai Rusijos ekonomikai gresia sulėtėjimas, užsispirti bei laikyti geopolitinį frontą ypač aktualu. The Telegraph vakar rašė apie tai, kad Saudo Arabija Rusijai buvo peteikusi įdomų pasiūlymą: jei jie atsisakytų savo spyriojimosi dėl Sirijos, Rusija de facto galėtų tapti OPEC nare, naftos kainos būtų pakeltos (o tai paskatintų Rusijos lėtėjantį ekonomikos augimą), rusai išlaikytų savo bazę Sirijoje ir nieko bloga nenutiktų Sočio žiemos olimpiados metu – suprask, jog čėčėnus mes pakontroliuosim, bet jei atsisakot tokio puikaus pasiūlymo, už juos neatsakom. Jei iš tiesų Putinui tai garbės reikalas, nenuostabu, kad Sirijos rusai greitai nepaleis.

Ir kas iš visos šios košės? Rinkoms tokie neaiškumai nepatinka, todėl akcijos šiandien Dubajuje krito 7%, nafta ir auksas brango. Nors jei rusai nepriėmė Saudo Arabijos pasiūlymo, nafta tikriausiai neturėtų ilgai užsilaikyti aukštumose. Kaip minėjau, geopolitikoje nusimanau nedaug, ir naršant po įvairius šaltinius labai nesunku nukrypti į konspiracijos teorijas bei sunku įsitikinti šaltinių rimtumu. Ką rekomenduotumėte paskaityti, kad geriau suvokti šį konfliktą?

Sobieslavas Zasada – „Saugus greitis“

Ši plona knygelė su ant viršelio nupieštu „VAZ-2106“ yra iš visai kito tūkstantmečio – iš tų laikų, kai saugos diržai buvo skirti tik retam lenktynininkui, geriausia vaikų žaidimų aikštelė buvo modernaus blokinio kaimyninio penkiaaukščio statybvietė, o „Moskvičių“ galėjai įsigyti tik gavęs taloną iš profsąjungos ir septynerius metus atlaukęs eilėje. Gal todėl ją taip smagu skaityti, nes tarp gausybės dar ir šiais laikais galiojančių patarimų kaip valdyti mašiną galima rasti ir šiais laikais jau tik šypseną keliančių pasiūlymų: dabar jau tikrai nebeverta ieškoti, kur nusipirkti saugos diržus (sako, jie padeda!), ir nebereikia į vairuotojo sėdynę įsiūti pagalvėlės, norint ją pakelti: jos ir taip dažniausiai kilnojasi.

Nors visoje knygoje yra pabrėžiama, jog kiekvienas vairuotojas turi pasirinkti tik saugų greitį ir nepervertinti savo galimybių, vairavimo kultūra per tuos 34-erius metus, kurie praėjo nuo lietuviško knygos leidimo, labai pasikeitė. Sobieslavas Zasada, žymus lenkų lenktynininkas, vis tiek į bet kokią kelionę žiūri kaip į ralį ir vis primena, jog atsipalaiduoti neverta, atleisti abiejų rankų nuo vairo nevalia, būtina susikaupti ir, teisingai įvaldžius šoninio slydimo techniką, kiekvienas galės iš Varšuvos į Lodzę saugiai nuvažiuoti net ir 120 km/h greičiu (kaip suprantu, kelias tik po vieną juostą į kiekvieną pusę). Šoniniu slydimu užmetus automobilio galą nebūtina įveikti kiekvieną kelio vingį, bet pats autorius sako, jog tai daro dažnai. Žiemą, kai būna slidu – netgi ypač dažnai. Jau minėjau, kad tai knyga iš praeito tūkstantmečio.

„Saugus greitis“ tapo klasika ne šiaip sau: joje iš tiesų labai daug informacijos apie tai, kaip greičiau įveikti posūkius, sustabdyti slydimą, stabdyti varikliu ir panašiai. Tai puikus įvadinis vadovėlis, kurį perskaičius norisi pasiieškoti instruktoriaus ir važiuoti į kokią nors aikštelę pabandyti savo mašinos ribas. Zasada teisingai sako, jog tik treniruotės ir geras savo mašinos ribų suvokimas gali padėti išvengti nelaimių kelyje, kai automobilis netyčia pradeda slysti ar į posūkį įvažiuojama per greitai. Tad ši knyga naudinga visiems, kurie sėdi prie vairo, net jei jie ir nesiruošia iš Vilniaus į Pabradę važiuoti posūkiuose šoniniu slydimu lenkiant lėtas fūras.

Kitas puslapis »