Šimtmečio šventimas – vėl laidotuvių veidais

Liudvikas Andriulis vaizdingai rašo apie šios dienos šimtmečio minėjimo renginius:

Kiek bebuvo kalbėta, kiek sakyta, kiek Medeina Vyriausybėje stengėsi – vis tiek laidotuvės, o ne gimtadienis.

Įsijunkit LRT būtent dabar. Mūsų Šimtmečio minėjimas vėl yra baisi pochoronkė. Pažiūrėkit į veidus, pažiūrėkit, kas ten vyksta.

Rūsti Prezidentė, rūsti jos kalba, rūstūs rimti veidai, laidotuvių giesmės, kalbos apie amžius, kažkokie varpai.

Formalus renginys, diplomatinė funkcija, kurios turbūt reikia, bet kodėl tą nuobodybę reikia rodyti visuomenei? 12 dienos turėjo būti tūsas su konfeti ir šokiais, o ne laidotuvių veidai.

Ryte buvo ir jaunimo žygis. Žinot maršrutą? Nuo Aušros Vartų, iki, taip, kapinių. Kapai, varpai ir laidotuvių giesmės – va mūsų gimtadienis.

Gal dar po šimto metų išmoksime švęsti kaip amerikiečiai – komerciškai, linksmai, su muzika ir būgnais ir SELo daug šviesų ir garso, o ne su giesmėm, kapais ir varpais.

Šiandien mes mokam daryti tik laidotuves, ne gimtadienius. Gėda LRT, gėda Prezidentūrai, gėda LRVK – niekas nepasistengė padaryti kitaip. Kaip jiems patiems ne cringe, kaip jie patys gali žiūrėti, ir galvoti – va, padariau minėjimą.

Ir negali sakyt, kad netiesa. Šiandien po vėliavų pakėlimo ceremonijos spūdindami tyliu Gedimino prospektu kalbėjome apie tą patį: šitiek ruoštasi, šitiek kalbėta, o galų gale šimtmetis paminėtas lygiai taip pat kaip visada: tomis pačiomis kalbomis, ta pačia ceremonija, ta pačia rimtimi ir tuo pačiu liūdesiu. Daugiau linksmybės buvo vakare, žmonėms buriuojantis apie laužus ir šimtmečio koncerte, bet organizatorių rankos visgi trūko: juk turėjo būti nesunku visą dieną dalinti arbatą, kviesti šokti su kapelomis ar kitais būdais sėti gerą nuotaiką.

Geriausios šimtmečio iniciatyvos atėjo ne iš vyriausybės malonės, o iš privačių iniciatyvų: tiek Small Planet skrydis po Lietuvą ore išbraižant skaičių „100“, tiek Lietuvos Geležinkelių lokomotyvų atliekamas Lietuvos himnas, tiek kažkieno puiki mintis, kad kiekvienas turėtume savo langą padabinti trispalve. Panaši nuotaika vyravo ir prie Gedimino prospekte uždegtų laužų: šventę kūrė patys dalyviai. Ne vieną pradžiugino Vilniaus krišnaitai su plačiomis šypsenomis veiduose ir trispalvėmis rankose šokantys ratelius ir kartojantys savo mantras: Lietuvoje gera visiems. Prie kitų laužų būriavosi žmonės, kurie traukė liaudies dainas, o dar kitur kažkas grojo kanklėmis. Šventė buvo kuriama pačių mūsų piliečių, o ne vyriausybės pastangomis.

Pradžioje man, kaip ir Liudvikui, buvo kilęs noras paburbėti, bet vėliau supratau, jog kaltinti galima tik save: laukti, kad kažkas suorganizuos tau šventę ir gerą nuotaiką iš principo yra neteisinga, nes už šventę ir gerą nuotaiką atsakingi mes patys. Jeigu tik nori švęsti ir turi idėjų kaip pradžiuginti kitus, niekas gi tam netrukdo: lokomotyvai dainuoja himną, lėktuvai ore brėžia „100“, keliamos trispalvės, nuoširdžiai šokama ir dainuojama su „Hare Krišna“. Mes patys sau kuriame šventę. Ne koks nors oficialus šimtmečio paminėjimo komitetas. O švęsti oficialaus leidimo nereikia.

Steven Pinker – „The Sense of Style“

Pamenu, kai pirmą kartą, dar būdamas mokiniu, nuvykau į Angliją, mano anglų kalbos žiniomis stebėjosi ne vienas anglas. Ir visai ne dėl to, kad kalbėjau labai laisvai ir išraiškingai. Priešingai, mano tariamos frazės buvo itin gramatiškai tikslios, it pažodžiui iškaltos tiesiai iš storiausių lingvistikos vadovėlių ir todėl visiškai nenatūralios. Taip, aš mokėjau tinkamai skirti kada reikia naudoti „would have been doing“, o kada „would have done“, bet jie visi į mane žiūrėjo kaip į ateivį – juk normalūs žmonės taip nešneka.

Šią Steven Pinker knygą apie kalbos stilių reiktų perskaityti visiems, kurie simpatizuoja gramatikos naciams ir kalbainiams. Bent jau man ji sugriovė mitą apie tai, kad iš viso anglų kalboje yra kokios nors labai griežtos kalbos taisyklės: kad ir kokios normos nusistovėjo, joms visada yra išimčių. Pasirodo, jog per niek nuėjo tie vakarai, kuriuos mokykloje praleidau spręsdamas sunkius anglų kalbos pratimus apie tinkamą veiksmažodžių laikų parinkimą ar prielinksnių taikymą: taisyklių tiesiog nėra. Pamenate, kad kažkas mokė, jog „shall“ sakomas tik su pirmuoju asmeniu „I“ arba „we“? Nesąmonė! Juk galima sakyti „You shall not sin!“. Ar tikrai „less“ galima vartoti tik su nesuskaičiuojamais daiktais („less time“, „less money“), o kitais atvejais būtinai reikia naudoti „fewer“ („fewer children“)? Nesąmonė! Juk neklausiame „Are you fewer then 18?“. Kaip būtų gerai, kad tokį požiūrį turėtų ir lietuvių kalbos lingvistai.

Tiesa, knygoje pateikiama ir vertingų patarimų kaip pagerinti teksto kokybę: aiškumas visgi turėtų būti autoriaus tikslas. Kuo daugiau dėmesio kreipiama į teksto stilių, tuo tekstas lengviau suprantamas, o tam pasitarnauja nemažas arsenalas stiliaus gudrybių. Patarimai ne tokie griežti kaip klasikiniuose Strunck & White tekstuose, bet į juos atkreipti dėmesį verta.

Audronė Urbonaitė – „Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika“

Nebepamenu, kieno recenzijos paskatintas pirkau šią knygą – joje daug aštrios tiesos ir nuoširdumo. Perskaitęs ją iš tiesų jauti kažkokį pasibjaurėjimą žurnalisto profesija – atrodo, jog vieni tiesiog kuria pigų turinį apie šiuolaikinių geltonosios spaudos įžymybių papus ir sukneles, o net ir tie „rimtieji“ braunasi pas nenorinčius kalbėti žmones, veržiasi į jų sielas ir uždavinėja nepatogius klausimus.

Dalis knygos man priminė ankstyvąjį Račo dienoraštį, dar iš tų laikų, kai jis nebuvo nučiuožęs – kandu, įtaigu, nuoširdu ir labai taiklu. Tikėjausi, kad visa knyga bus tokia, bet joje yra visko: ir labai liūdnų bei gilių straipsnių bei pokalbių apie mirtį ir sunkius išgyvenimus, apie paprastų žmonių gyvenimą kaime, apie Lena Lolišvili, apie Zuoko tėvus. Ir daug prisiminimų apie laikraščių redakcijas – man visgi tai patiko labiausiai.

Drąsu parašyti tokią knygą: ne kiekvienas taip išdrįstų taip kalbėti apie save ir žurnalizmą. Urbonaitė – labai kieta, su savo nuomone, atkakli. Tokiomis galima žavėtis, o stiprybės iš jos norėčiau išmokti. Kita vertus, matant žurnalizmo nuosmukį, knygoje atrodo, jog ji visgi pasyvus veikėjas. Ne visai to galėjau suprasti. Pritrūko kažkokio pasvarstymo, ką daryti, kad žurnalizmas nėbūtų laikomas nuodėme. O gal jau viskas prarasta?

Facebook tapo nuobodus, bet ar galima nuo jo atprasti?

Ar pastebėjote, kaip per keletą metų pasikeitė Facebook socialinės normos? Jei kokiais 2010-aisiais kiekvienas per dieną vos ne kelis kartus dalindavosi įprasto gyvenimo vaizdais ar mintimis („šiandien taip pavargau“, „eisiu kepti pyragą“, „ar jum irgi patiko X serialo Y serija“?), dabar dažniausiai dalinamasi tik itin dideliais gyvenimo įvykiais: vestuvės, gimtadieniai, atostogos. Jokios buities, mažai smulkmenų. Tie, kurie vis dar dalinasi savo kasdienybe yra arba „influenceriai“ arba keistuoliai.

Jau prieš kokį gerą pusmetį pastebėjau, kad Facebook srautas man nebeįdomus: žinių srautą galiu gauti ir kitur, o asmeninių įrašų, dėl kurių ir maigau Facebook aplikaciją, labai sumažėjo. Dar kurį laiką galvojau, kad reikia padirbėti ties Facebook srauto nustatymais – paslėpti tai, kas neįdomu, stengtis teigiamai reaguoti į tai, kas visgi domina. Deja, srautas nepagerėjo. Nepaisant to, kad Facebook tapęs neįdomiu, jis yra suformavęs tokius stiprius įpročius, kad turint bent vieną laisvą minutę pirštai nevalingai ieško telefono ir nori jį įsijungti – o gal atsirado kas nors įdomaus? Kartais ir atsiranda, bet tikrai retokai. O ieškant įdomaus turinio nuskrolinama ne viena mylia.

Nežinau kaip seksis, bet noriu pabandyti nuo Facebook atprasti. Stengsiuosi sąmoningai jį įsijungti tik retkarčiais, gal kokį kartą ar kelis per savaitę. Nebeskelbsiu ten savo dienoraščio įrašų, nes tada nuolat norisi žvilgtelti, ar neatsirado naujų komentarų. Pastebėjau, kad taip žymiai lengviau rašyti: dienoraštis visgi yra man pačiam, o ne tiems keliems tūkstančiams sekėjų. Kai turi didelę auditoriją, nori rašyti ne bet kaip, o nušlifuotai, brandžiai ir išblizgintai – o tam reikia laiko ir pastangų, tuo tarpu kai rašai tik sau, tai tėra tik minties ar idėjos užfiksavimas, lengva pastaba paraštėje. Jei kam tikrai įdomu, tas užsuks ir ne per Facebook.

Gintaras Beresnevičius: „Imperijos darymas“

Kažkurioje diskusijoje apie idėjas Lietuvai radau nuorodą į Gintaro Beresnevičiaus knygą „Imperijos darymas“, rašytą prieš pat stojimą į Europos Sąjungą. Ne su viskuo gal joje galima sutikti, kai kurie teiginiai atrodo ganėtinai keistoki, kai kurie – kiek atgyvenę, bet bendras minčių gylis ir idėjų drąsa stulbinanti. Įkvėpimo galima semtis kibirais.

Svarbiausia knygos mintis visgi ta, jog nereikia mums galvoti, jog mes maži ir nieko negalime pasiekti. Reikia drąsiai mąstyti ir siekti didelių tikslų: mus gali vienyti idėja tapti regiono lyderiais. Senoji Europa užsisėdėjusi komforte, o mes galime siūlyti naują proveržį, galime praplėsti tos pačios Europos kultūrines ribas nuoselkiai dirbant ties tuo, jog Ukraina, Baltarusija, Gruzija ar dar tolimesnės post-sovietinės šalys atsigręžtų į Europos vertybes. Mes galima būti gana agresyvūs, nebijome sakyti tiesą į akis, o svarbiausia – mūsų klauso. Erdvė iki Kaukazo – mūsų įtakos zona ir joje mes turime dominuoti, užtenka verkšlenti apie mūsų mažumą.

Dar viena neužimta erdvė yra Europos sąjungos gynyba. Nors ES savo atskirų pajėgų neturi, bet mes galėtume proaktyviai imtis šios rolės: prancūzai turi svetimšalių legioną, o mes galime turėti saviškį, kuris pirmas drąsiai ir savanoriškai dalyvautų gynybos misijose. Nuo seno esame karių tauta, o tai galėtų puikia galimybė parodyti iniciatyvą ir užsitarnauti pagarbą ES šalių tarpe. Mums reikia savigarbos, mums reikia turėti kuo didžiuotis – priešingu atveju tapsime tik pasyvūs ES politikos vykdytojai, o ne jos formuotojai. O vien tik parodžius iniciatyvą galime įgauti labai daug svorio, nes kitos šalys yra labiau aptingę.

Apie mūsų tautos charakterio bruožus galima ginčytis, bet pati knyga užduoda labai svarbius ir įdomus klausimus. Ji verčia pamiršti, jog esame niekam neįdomūs, ji siūlo drąsias idėjas. Jau vien dėl to šią knygą galima vertinti aukščiausiais balais.

Kriptovaliutų žlugimas – galimybė pigiam dirbtiniam intelektui

Dar viena diena, kai kriptovaliutos leidžiasi iš savo aukštumų. Manijos būna žavios, kai nesi į jas investavęs ir ramiai sau iš šono gali šypsotis į ūsą ir laukti tolimesnių įvykių. Kažkur kažkas turėtų stipriai nudegti, kažkas bangai atsitraukus bus pastebėtas besimaudantis be kelnių, kažkur turėtų užsidaryti stambi kriptovaliutų birža (ir jos niekas neturėtų gelbėti, nes tai nebuvo reguliuojamas verslas ir ji nesukelia sisteminės rizikos visai ekonomikai). Šiandienos Bitcoinų kainos jau pasiekė tą ribą, kai tapo nuostolinga jas “kasti“.

„Kasimo“ ekonomika dar prieš kokį mėnesį buvo gana pelninga: jeigu Bitcoinas būtų laikęsis ties $13200 kaina, už $2320 nusipirkus grafinę skaičiavimo plokštę per savaitę būtų galima tikėtis $80 uždarbio. Tai per metus sudaro apie 31% grąžos nuo investicijos – kaip ir neblogai, bet žinant Bitcoin kainos svyravimus ši grąža toli grąžu ne be rizikos. O štai ties dabartine $6000-$7000 Bitcoino kaina elektros sąnaudos nebeatperka galimo uždarbio.

Interneto kompanijų (dotcom) burbulo metu nemažai telekomų labai daug lėšų investavo į optinius kabelius, mat buvo tikimasi, kad interneto duomenų paklausa amžinai augs eksponentiškai. Panašiai ir dabar, kriptovaliutų kasėjai, tikėdamiesi beribio kriptovaliutų kainos augimo, į „kasimo“ technologijas investavo nemenkas sumas. Manoma, kad šiuo metu jie kasmet suvartoja 47 TWh elektros energijos (to užtektų maždaug 4.4 milijonų namų ūkių poreikiams, arba būtų galima patenkinti visą Singapūro elektros poreikį). Žlugus interneto kompanijų burbului bei atsiradus naujoms technologijoms, šviesolaidžių kabelių poreikis stipriai krito, ir telekomas teko laižytis žaizdas (arba bankrutuoti). Kiekviena manija turi savo fazes: atsiranda nauja technologija, tada visiems atrodo, jog jos poreikis augs amžinai, į ją investuojamos nepamatuotos lėšos, o tada liekama su nuostoliais. Taip buvo ir geležinkelių manijos, ir interneto manijos metu. Tikėtina, kad panašiai gali nutikti ir su kriptovaliutų manija.

Bet yra ir gerų dalykų: geležinkelių manijos metu atsiradusi nauja infrastruktūra buvo pigiai panaudota vėliau (tiesa, nedaug pradinių investuotojų ką uždirbo – dažniausiai laimėjo tie, kurie pirko geležinkelius iš bankrutavusių įmonių). Taip pat ir interneto kompanijų burbulo metu milžininkos investicijos į infrastruktūrą buvo panaudotos kitų kompanijų: tai leido atsirasti ir tokiems duomenims ėdriams verslams kaip YouTube, kurie anksčiau buvo neįmanomi vien dėl naudojamo duomenų kiekio. Tikėtina, kad po kriptovaliutų burbulo sprogimo bus pigiai galima nusipirkti daug grafinių skaičiavimo plokščių, tereikia sugalvoti, kam jas būtų galima panaudoti. Dirbtinio intelekto kūrimui ir sudėtingesniems neuroniniams tinklams skaičiuoti?

Frank Herbert – „Dune“

Skaityti ir vertinti mokslinės fantastikos klasiką gana sunku: duodi jai šansą tave užkabinti, bet ji vis tiek kažkaip vilčių nepateisina. Jeigu neseniai skaitytas Asimovo „Aš, robotas“ atrodė labai aktualus šiandienai ir puikiai išlaikęs laiko testą (nors su tuo nesutiko kiti fantastikos mėgėjai, su kuriais teko šnekėtis), tai Franko Herberto „Kopa“ pasirodė tik nedaug išliekamosios vertės turintis šešiasdešimtųjų action filmo scenarijus: idėja tikrai nebloga, bet visi veikėjai plokšti, viendimensiniai, keliamos problemos galėtų būti įdomios, bet jų atskleidimas paskęsta kone „šaudau – gaudau“ epizoduose. Buvo herojus, turėjo misiją, ėjo, kovojo, niekada nedvejojo, balta – juoda, pergalė, ok. Trūksta gylio…

O šiaip tai visgi klasika – kurti didelius naujus pasaulius, kuriuose galbūt galioja kitokios taisyklės ir vertybės ne taip jau lengva. Ir šią užduotį Frank Herbert atliko puikiai. Nauji pasauliai skatina vaizduotę, ypač kai jie pateikiami fast food stiliumi – ryk knygą ir mėgaukis lyg kokiu Holivudiniu filmu. Gal būt aš knygą perskaičiau ne tuo gyvenimo etapu: jei būčiau ją paėmęs į rankas paauglystėje, tikriausiai būčiau vienas didesnių jos fanų. Nors, tarkim, ir tos pačios „Kopos“ fabulos stipriai inspiruoti „Žvaigždžių karai“ manęs neužkabino – dar pamenu kaip juos virtuvėje žiūrėjau per „Šilelį“, nes kažkokiu itin vėlyvu metu juos rodė „Telekaukas“. Gal kaltas mažas nespalvotas „Šilelio“ ekranas.

Trumpai tariant, perskaityti buvo verta tam, kad susipažinti su mokslinės fantastikos ištakomis. Nemanau, kad skaitysiu „Kopos“ tęsinius, o verčiau toliau ieškosiu kitų patinkančių mokslinių fantastų knygų.

Michael North – „The Baltic. A History.“

Ganėtinai keista į rankas paimti istorijos knygą, kuri kaip ir beveik apie tavo regioną, bet ne visai: nors ir priskiriame save prie Baltijos valstybių, atrodo, jog tai daugiau tik pavadinimas. Baltijos mūsų istorijoje labai nedaug. Nebuvome mes nei pirkliai, gabenę Hanzos prekes į Liubeką, nebuvome mes vokiečių riterių palikuonys, Livonijos ir Kryžiuočių ordino jėgomis skiepiję katalikybę, nebuvome mes ir Skandinavijos karalių intrigų objektais. Na, gal kažkiek ir buvome, bet Lietuva ir Lenkija Baltijos jūros regione atliko periferinį vaidmenį, dažniausiai LDK minima kaip ta keista nenugalima pagonių ar kiek vėliau katalikų (kai jau visur sklido reformacijos idėjos) šalis, labiau žiūrinti į Ukrainos bei Baltarusijos pusę nei į Baltijos jūrą.

Skaitant šią knygą labai aiškiai suvoki, kad nuo kitų Baltijos šalių mes labai skiriamės tiek požiūriu, istorija, tiek architektūra ir kultūra. Visada buvome kitokie nei švedai, danai ar vokiečiai (o tuo pačiu ir kitokie nei latviai ir estai, kurie gyveno vokiškoje aplinkoje). Išskirtiniai tuo, kad paskutiniai pagonys, kad visai ne jūrinė valstybė, kad nepasklido pas mus reformacija, kad turime barokinius miestus. Labai įdomu pažiūrėti į save iš visai kito kampo.

Beje, knygoje buvo labai įdomi mintis apie tai, kodėl buvo tokie sėkmingi Baltijos šalių nacionalinių valstybių projektai tarpukariu: Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybės galėjo tapti tiek Tarybos sąjungos, tiek baltųjų rusų, tiek dar kitokių okupantų žeme, bet atsilaikė. Autorius teigia, jog tokią sėkmę nulėmė žemės reformos idėja: žemė buvo nusavinta iš stambiųjų žemvaldžių ir padalinta vietiniams gyventojams, o savanoriams, kurie sutiko eiti į kariuomenę, buvo žadama (ir padalinama) dar daugiau žemės. Atsirado labai aiškus suvokimas, kad kovodamas už savo nacionalinę valstybę, tu kovoji už savo žemę. nieko keisto, kad antrojo pasaulinio karo metu užėjus bolševikams ir prasidėjus gandams apie žemės nusavinimą bei varymą į kolūkius vėl visi ėjo „kariauti už savo žemę“. O kadangi žemė po 5-10 hektarų buvo plačiai padalinta, tai ir tokių kovojančių buvo itin daug.

Idėjos Lietuvai ir Estijai

Vakar išryškėjo toks kontrastas: perskaičiau žurnalo New Yorkerstraipsnį apie Estijos viziją, ir tą pačią dieną buvo paskelbtos trys idėjos Lietuvai. Lietuviškų idėjų pristatyme pompastikos nemažai, nors pačios idėjos kažkiek pagyvenusios: mokytojai turi tapti prestižine profesija (gal ir ok, nors labiau norėtųsi, kad tikslas būtų gerinti švietimo sistemą apskritai, o mokytojai tėra tik viena to priemonė), reikia įteisinti dvigubą pilietybę (bet ką tai realiai išsprendžia?), padėti jaunoms šeimoms įsigyti būstus (turiu tokią nuomonę, kad nuosavo būsto turėjimas nėra siektinas dalykas – priešingai, kuo daugiau turinčių savo būstą, tuo jie mažiau mobilūs ir sunkiau prisitaiko darbo rinkoje) ir skaitmenizuoti biurokratiją. Šią paskutinę idėją galima pilnai užskaityti, nors ji tikriausiai nėra labai nauja, mat šiuo keliu einame jau ne vienus metus.

Palyginimui, Estijos vizija yra tikrai ambicinga. Jie nekalba apie tai, kad reikia žūt būt susigrąžinti emigrantus: šiuolaikinės Estijos pilietis yra tas, kuris vieną dieną dirba Taline, paskui važiuoja į Singapūrą ir nuotoliniu būdu aptarnauja klientus Londone. Šiuolaikinis Estijos pilietis neprisiriša prie fizinės vietos, jis veikia visame pasaulyje. Ir stabdyti jo jokiu būdu nereikia įtikinėjant sugrįžti į tėvynę: priešingai, jam reikia suteikti kuo daugiau galimybių daryti savo verslą, uždirbti pinigus ir mokėti mokesčius Estijoje. Net ir būdamas Singapūre ar dirbdamas klientams Argentinoje jis vienodai lengvai gali nuotoliniu būdu susitvarkyti savo biurokratinius reikalus, jis turi visas galimybes būti visateisiu piliečiu. Dar daugiau – sukūrus tokią infrastruktūrą, ja galima leisti naudotis ir užsieniečiams: su mobiliu parašu galima lengvai atsidaryti įmonę Estijoje ir taip vykdyti savo veiklą. Estai supranta, jog šiuolaikiniame pasaulyje dėl piliečių mes konkuruojame su kitomis valstybėmis lygiai taip, kaip koks nors appsas internete konkuruoja dėl klientų dėmesio – ir šioje kovoje žemos būsto kainos ar mokytojo profesijos prestižas nelabai ką nulems. Tiesa, kai kurie Estijos žingsniai gal būt nuveda per toli (nepritariu internetiniam balsavimui, nes jų sistemoje jis nėra anoniminis), bet pats požiūris į šių laikų pasaulį ir savo vietą jame man labai imponuoja. Tuo tarpu mes įteisinsime dvigubą pilietybę ir tikriausiai manysime, kad taip išsprendėme savo demografines problemas.

Šiaurės Korėja: logikos ten daugiau nei gali pasirodyti

Esu skaitęs visokių dalykų apie Šiaurės Korėją. Dažniausiai tai baisios ir liūdnos istorijos (kaip kad knygoje „Neturime ko pavydėti“) arba siurrealistiniai keliautojų po šią uždarą šalį pasakojimai. Smurtas, baimė dėl savo gyvybės, badas, nesuvokiama kančia ir smegenų plovimas. O štai šiandien užtikau vieną podcastą, kurio tekstas pateikė kiek kitokį požiūrį ir leido geriau suprasti, kas vyksta Šiaurės Korėjoje ir kuo iš tiesų gyvena jos piliečiai. Logikos jų politikoje daugiau nei gali pasirodyti iš pradžių.

Michael Malice yra parašęs knygą „Dear Reader: The Unauthorized Autobiography of Kim Jong Il“. Įsirašiau į skaitytinų knygų sąrašą – turėtų būti įdomu.