Christian Rudder: Dataclysm

Vienas populiariausių apie duomenų analizę rašančių dienoraščių neabejotinai yra OkTrends, kuriame nevengiama liesti kontraversiškas temas ir žvilgtelti į jas per didžiausios pažinčių svetainės pasaulyje OkCupid duomenis. Čia galima sužinoti daug įdomių dalykų apie tikruosius žmonių įsitikinimus bei pažiūras: net jei nei vienas apklaustasis nedrįs prisipažinti, jog turi rasistinių polinkių, vis tiek duomenys rodo, jog savo rasės žmones mes vertiname geriau – jie mums patrauklesni. Duomenys gali atskleisti apie mus tai, ką gal būt norėtume nuslėpti.

Christian Rudder knyga „Dataclysm“ yra jo internetinio dienoraščio tąsa, bet ji nėra tik padrikas per duomenų analizę rastų įžvalgų rinkinys (nors jos irgi labai įdomios). Ši knyga turi gilesnę mintį: mūsų veiksmai apie mus pasako daug daugiau nei mūsų žodžiai. Dar daugiau: mūsų veiksmus dabar kaip niekad lengva analizuoti. Jeigu seniau reikdavo labai daug vargti, kol galėdavai atlikti rimtą apklausą (pabandykite išsamiai apklausti tūkstančius vartotojų apie, tarkim, jų apsipirkimo įpročius prekybos centre!), tai dabar duomenų rinkimas žymiai supaprastėjęs, o be to, nieko nereikia nieko klausti: juk nebūtina prispitus prie pirkėjo kamantinėti, kokio prekinio ženklo varškė jam patrauklesnė, užtenka peržvelgti jo lojalumo kortelėje saugomą pirkimo čekių istoriją. Tokia analizė ne vien greitesnė, bet ir žymiai patikimesnė – gal pirkėjas ir labai mėgsta prabangią liesą „ekologišką“ varškę, bet iš tiesų vis tiek kasdien į savo terbelę dedasi riebią paprastesnę pakuotę už du litu penkiadešimt.

Atskleisti savo pirkimo įpročius prekybos centrui gal ir neatrodo taip baisu ar keista, bet internete kartais net sunku įsiviazduoti, kur gali būti panaudoti tavo elgsenos – o jie gali atskleisti labai įdomių dalykų. Net nereikia turėti priėjimo prie OkCupid duomenų, kad sužinoti, kokie žmonės jums patinka: vien pagal Facebook draugų sąrašą algoritmais gana patikimai galima nustatyti jūsų seksualinę orientaciją. O jeigu mergina naudojasi išmaniojo telefono programėle, kurioje žymisi savo mensturacijų dienas, jos asmeninis gyvenimas tokios programėlės kūrėjams gali būti kaip ant delno: jeigu ji pradėjo dažniau atsidaryti programėlę, nors anksčiau naudodavosi ja retai, tikėtina, jog ji susirado vaikiną iš Antakalnio (jei būtent ten, be jos pačios namų, atidarinėjama programėlė) su kuriuo miega. Ir šios elgsenos nenuslėpsi: telieka pasitikėti, kad tokie duomenys nebus panaudoti blogiems tikslams arba naujomis technologijomis iš vis nesinaudoti.

Dar viena įdomi mintis iš šios knygos: anonimiškumas internete atskleidžia juodesnę, ir, tikėtina, tikresnę, mūsų pusę. Sėdint namie, kai tikimės, jog už mūsų nugarų niekas nestovi ir galime jaustis laisvai, vesdami paieškos žodžius į Google ieškome ir rasistinių juokelių, ir galimų savo ligų požymių, nors viešai to nedarytume neraudonuodami. Be to, kai galvojame, jog esame anonimiški, žymiai lengviau užsipulti kito nuomonę, trolinti ar ką išplūsti – užtenka pažiūrėti į anoniminius interneto komentarus. Bet visi šie duomenys nedingsta, juos galima analizuoti ir taip matyti tikrąjį, nepagražintą, visuomenės vaizdą.

Ar koreliuoja vyno skonis ir kaina?

Iš manęs vyno specialistas toks menkas, kad tikriausiai akluose testuose nesunkiai supainiočiau „Anykščių vyno“ serbentinį su prabangoku portugališku portu. Vyno aromatai, skoniai, poskoniai, vynuogės, taninai, spalvos ir branda man tokios pat tolimos sąvokos kaip nėrimo vąšeliu subtilybės ar keturtakčio variklio su turbina kompresija. Kitaip sakant, tikriausiai esu idealus vynų bandymų triušis.

Kolega Vaidas sugalvojo įdomų eksperimentą: surinkti (nevisai) atsitiktinę bendradarbių imtį ir jiems pasiūlyti paragauti keturių skirtingų vynų, kurių kainos skirtųsi nuo ~15 Lt iki ~100 Lt už butelį. Ragauti nežinant, kuris vynas yra kuris, ir po to išranguoti vynus pagal jų spėjamą kainą bei geriausią skonį. Pigiausias vynas nuo brangiausio skyrėsi net šešetą kartų, bet ar tikrai tarp jų yra šešių kartų kokybės skirtumas?

Geriame @ Vinted

Geriame @ Vinted

Vynai iš tiesų labai skyrėsi, kas man, nepatyrusiam somelje, buvo kiek netikėta – maniau, jog bus sunku susidaryti apie vyną nuomonę, nes jie bus daug maž identiški. Jie visi iš skirtingų regionų ir skirtingų vynuogių: tikriausiai jei būtume ragavę tuos pačius Pinot Noir iš ten pat kur jie ir auga (ar jau minėjau, kad apie vynus ne ką nutuokiu?) tai apsispręsti būtų buvę žymiai sunkiau.

Kad būtų viskas aiškiau tiems, kas vyną geria ne pirmą kartą, tai pateikiu vynų sąrašą su šiokiais tokiais ragavimo užrašais:

  • Podere Sapaio Volpolo Bolgheri DOC 2011 (98 Lt). Skani ir gera taurė, tokia, su kuria rinkčiausi praleisti gyvenimą. Išprususi, bet ne akademinė intelektualė – be visa ko moka ir save prisižiūrėti ir skoningai pasipuošti. Skaniai kvepia, su ja linksma. Šauni, bet neperžengianti ribų, išlaikyta.
  • Puglia Rosso (~15 Lt). Studentiška mergina miestietė, jau kiek pramokusi, galbūt nebe pirmo kurso. Mačiusi gyvenime daugiau nei ta nekalta mergelė iš kaimo, gana lengva ir miela, bet svarbu neužmegzti labai rimto pokalbio. Vienam vakarui puikiai tinka.
  • Domaine Bernard Baudry Les Granges Chinon AOP 2011 (52 Lt). Stipraus kvapo, bet tikrai ne kvepalų. Labai sofistikuota meniška siela, poetė ar tapytoja. Su ja galima turėti gilius (kartais tik pseudo-)intelektualius pokalbius, jeigu jos žavesio neužgoš neskustos pažastys. Mėgautis reikia atsakingai, piktnaudžiavimas tokiais dalykais prie gero nepriveda.
  • De Martino Legado Reserva Carmenere 2011 (44 Lt). Geras gėlių kvapas, bet tikrai ne prabangus. Paprasta kaip nekalta kaimo mergaitė, nesugadinta pasaulio ydų. Patikima. Bet pigoka. Naivi. Tokia, kurią pasiimtum į kaimo šokius.

Reitingavimo išvados visgi buvo džiuginančios: brangiausią ir pigiausią vyną vidutiniškai atspėjome puikiai (nors antra ir trečia vieta apsikeitė). Beje, visi daug maž vienodai priėjome nuomonės, jog brangiausiai vertiname vynus, kurie mums patiems labiausiai patinka, tad kainos spėjimą lėmė grynai skonio savybės. Nemanau, kad tarp vynų iš tiesų buvo 6 kartų kokybės skirtumas, bet šitą tikriausiai teks palikti išsiaiškinti kitiems eksperimentams. Pateikiu ir vertinimo rezultatus (vienetas reiškia „geriausias“, ketvertas – „prasčiausias“).

Vynų desgustavimo rezultatai

Vynų degustavimo rezultatai

Kodėl aš stoju į Šaulių sąjungą

Nebebūsiu originalus, nes įrašą lygiai tokiu pačiu pavadinimu jau prieš gerus kelis mėnesius savo dienoraštyje padarė Remigijus Šimašius. Šiandien yra ta diena, kai su būriu bendraminčių padėjau parašą ant prašymo, kuris bus įteiktas Vilniaus rinktinei: norime būti Šauliais. Svarbiausias mūsų tikslas – išmokti bent kiek valdyti ginklą, žinoti kaip apsiginti, įgyti karinių žinių, ir, nors visi mes daug maž esame sofos kariai be patirties bei su ribotomis galimybėmis skirti karybai begales laiko, esame šalies patriotai. Šaulių sąjunga gal šiuo metu yra labiau visuomeninė organizacija, kuri užsiima patriotizmo ugdymu nei karybos mokymu, bet ji leidžia lanksčiai imtis įvairios veiklos, ir kiekvienas būrys gali turėti savus tikslus.

Beveik nei vienas iš mūsų nėra ragavęs šauktinio ar kareivio duonos, visi mes – finansininkai, viešųjų ryšių žmonės, teisininkai, verslininkai ir pan – nuo karybos esame toli, bet suprantame, kad laisvės, kurias turime, neduodamos už dyką – už jas gali tekti ir pasiaukoti. Tikiu, kad to niekada neprireiks, bet norisi žinoti, ką daryti agresijos atveju, norisi, kad kilus grėsmei viską metę visi neišvažiuotų pirmu reisu į užsienį, o bent kažkas liktų ginti šios žemės. Pradėti reikia nuo savęs, ir gal kada po gero dešimtmečio Šaulių sąjungos nariai galėtų tapti visai rimta atgrasančia jėga – keli tūkstančiai motyvuotų vyrų, mokančių elgtis su ginklu, gali būti stiprus pasipriešinimas.

Mano siekis paprastas: noriu tarp protingų bendraminčių gerai praleisti laiką, daug ko išmokti, turėti ginklo draugų, kuriais galėčiau pasitikėti, įgyti tų žinių, kurių negavau nebūdamas šauktiniu, ir visą tą patirtį įgyti laisvu laiku, neaukojant dabartinių veiklų. Gal kam irgi tai būtų įdomu? Susisiekit :)

Vinted ieško analitikų

Trumpai ir iš kart prie reikalo: ieškom protingų analitikų. Ieškom tokių žmonių, kuriems vien paminėjus žodį „duomenys“ akyse pradėtų žėrėti entuziazmas, kurie kasdien svajoja iš didelių duomenų chaoso užčiuopti prasmę, kurie nebijo pasiraitoti rankovių ir leistis į giliausius duomenų bazių užkaborius, nes ten gali slypėti ypač vertingos įžvalgos. Ieškom tų, kurių negąsdina SQL ir tų, kurie nebijo išmokti ką nors naujo. Tų, kuriems kasdien kyla įdomių klausimų, ir tų, kurie juos sugeba ne vien iškelti, bet ir išspręsti. Galų gale tų, kurie viskuo domisi ir kurie moka į pasaulį pažvelgti per skaičius ir statistiką.

Vinted („Mano drabužiai“) kompanijoje labai stipri duomenų kultūra: stengiamės, kad nei vienas reikšmingas sprendimas nebūtų priimtas nepagrindus jo duomenimis. Duomenų prirenkame nemažai, bet norim jų turėti dar daugiau: dešimtys terabaitų duomenų mums ne riba. Turint stiprią duomenų kultūrą, analitikai yra labai svarbūs visai kompanijai, nes tik jie gali iš gausos duomenų pateikti gilias įžvalgas ir taip padėti nuspręsti, kaip kompanija turi vystytis ateityje. O dirbti su sparčiai augančiu pasaulinio lygio produktu ir spręsti problemas, kurių dar niekas nėra sprendęs visada yra labai smagu.

Tad jeigu tai jus (ar jūsų pažįstamus) domintų, pasikalbam! Mano el. paštas petras AT vinted.com

Seth Godin: Tribes

Kartais imi ir nepastebi, kaip viskas per gerus penkerius metus gali apsiversti. O juk 2008-aisiais, kai buvo rašyta ši Seth Godin knyga, gyvenome labai panašiame pasaulyje: buvo ir Twitter‘is, ir Facebook‘as; buvo ir Rusijos agresija kaimynės Gruzijos atžvilgiu; net ir sąlyginai greitas internetas – ir tas buvo. Bet, skaitai knygą ir jauti, kad ji iš kito pasaulio: iš ten, kur nebūna nusivylimų bei nuosmukių; kur technologijos (Web 2.0!) viską keičia iš esmės ir kur bet kuris apspuogijęs paauglys, susikūręs savo nuosavą tinklaraštį bei bent tris minutes per dieną investavęs į savo Twitter paskyrą gali nelabai sunkiai tapti pasaulinio lygio išvestinių finansinių priemonių vertinimo ekspertu. Svarbu turėti savo nuomonę ir ją tinkamai marketinti.

Gal būt niekas iš tiesų ir nepasikeitė, tik per tuos metus įgavom patirties, finansų krizė atsijojo grūdus nuo pelų ir suvokėm, jog gal ne taip ir svarbu teikti pirmenybę marketingui, kai tavo produktas to nevertas: vis tiek galų gale laimi tie, kurie geriausi, o ne tie, kurie garsiausiai rėkia. Na, bent jau dabar taip tikimės. Technologijos, aišku, yra svarbu, bet esmė ne jose: jei prieš dešimtmetį auditoriją internete galėjai rasti jau vien dėl to, kad buvai vienas pirmųjų interneto pionierių ir tiesiog nebuvo daugiau ką skaityti, tai dabar turiniu tenka konkuruoti su pačiais protingiausiais – ir tame nieko blogo. Tik nebėra iliuzijos, jog teisingai sudėliojus savo asmeninio marketingo strategiją, gali greitai nuo nulio tapti ekspertu: tam teks sunkiai dirbti įgyjant tikrąsias kompetencijas.

Tiesa, pagrindinė knygos mintis nėra pasenusi – proaktyvumas ir iniciatyva tikrai neprarado savo vertės. Sėdėti sudėjus rankas negalima, ko nors siekti – būtina. Gal nebus taip lengva, kaip atrodė 2008-aisiais, kai nekilnojamo turto kainos kilo nematytais tempais ir būdavo nesunku spartų atlyginimų (ar rinkų) kilimą supainioti su dar greitesniu savo įsivaizduojamos sukuriamos vertės augimu, bet stengtis būtinai reikia. Ypač, jei tos pastangos sukuria ne vien tik didesnį Facebook „Like“ ar Twitter sekėjų skaičių.

Malala Yousafzai: „I am Malala“

Būdamas uolus BBC radijo klausytojas žinojau, kas ta Malala – apie ją pastaruoju metu buvo kalbama labai dažnai. Bet žinojau tik tiek, kad ji garsi tuo, jog Pakistano Talibanas ją norėjo nužudyti, mat ji pasisakė už mergaičių mokymą. Peršauta į veidą ji buvo atgabenta į Didžiąją Britaniją, išgyveno ir tapo kovos už mergaičių edukaciją simboliu bei jauniausiu žmogumi, nominuotu Nobelio taikos premijai.

„I am Malala“ knygoje pati Malala pasakoja apie savo gyvenimą Swat slėnyje Pakistane. Tai pusiau autonominė Pakistano sritis, kurioje gyvena Paštūnai ir į kurią ne visada koją keldavo net Pakistano armija. Paštūnai gyvena ir šalia esančiame Afganistane, tad visi karai Afganistane turėdavo atgarsį ir Swate. Talibanas, atėjęs į Afganistaną, atėjo ir į Swatą. Dauguma juos pačioje pradžioje palaikė, mat tik jie sugebėjo padėti žmonėms po įvykusio žemės drebėjimo – Pakistano valdžiai ir kariuomenei Swato slėnio žmonės ne itin rūpėjo. Tik gavęs gyventojų palankumą Talibanas radikalėjo, buvo uždraustos mergaičių mokyklos, muzika, televizija, kompaktiniai diskai ir t.t. Ko pasekoje gyvenimas dar labiau pasunkėjo. Šiuo metu sakoma, kad talibai nieko nebevaldo, jie išstumti iš slėnio, bet jau vien tai, kad penkiolikmetę merginą galima bandyti nušauti vien todėl, kad ji eina į mokyklą, rodo, jog tikriausiai ten dar ne viskas tvarkoje.

Perskaitęs šią knygą supratau, koks visgi neišpaniojamas problemų kamuolys yra Afganistanas ir Pakistanas: tose vietose dėl įtakos kariauja labai daug žaidėjų. Yra vietiniai genčių vadai, kurie savo gentis valdė nuo amžių amžių. Yra radikalūs talibai, kurie nori, jog viskas būtų griežtai valdoma pagal Islamo įstatymus, o bet kokios vakarietiškos apraiškos būtų negailestingai naikinamos. Yra pinigingi arabai, kurie remia talibus. Yra oficiali valdžia – prezidentas, ministrai, kuriems nuolat besitęsiantis konfliktas dažnai naudingas tuo, jog jie gali gauti pinigų kovai su radikalas iš Vakarų. Didžioji dalis tų pinigų nusėda valdininkų kišenėse. Yra oficiali armija, kuri be viso kito dar ir kovoja dėl įtakos valstybėje ir jos tikslai ne visada sutampa su civilinės valdžios tikslais. Na, dar yra paprasti žmonės, kurių dauguma yra skurdūs beraščiai, ir kuriems tenka visą tai atkentėti.

Be mokslo vietiniams žmonėms labai sunku atsispirti radikalų pagundoms. O radikalų propaganda sklinda ne vien radijo bangomis, radikalai gali suteikti realią pagalbą: aprūpinti maistu bei pastoge esant nelaimei. Ir dažnai alternatyvų nebūna, nes kitais pasitikėti negalima. Kadangi dauguma žmonių niekada net nebuvo iškėlę kojos iš savo kaimo, jie net nežino, jog galima gyventi kitaip, galima siekti daugiau, galima turėti daugiau laisvių. Todėl mokykla yra tokia svarbi – raštingumas keičia žmonių sąmonę. Dėl to Malala tapo Pakistano simboliu.

Nėrius Pečiūra: „Šou biznio dėsniai“

Kartais taip būna, kad keistos knygos mano rankose atsiduria visai netyčia. Šiai reikėjo įdėti trupinį pastangų, nes jos knygynuose nenusipirksi, ją reikia užsisakyti iš autoriaus, ir, susitikus vietiniame prekybos centre, atsiimti iš jo paties rankų. Atspausdintą paprastu spausdintuvu ant A5 popieriaus lapų ir įrištą kaip studento kursinis darbas. Bet užtat su autografu.

Aišku, tikriausiai mažai tikėtina, jog pats būčiau sugalvojęs, jog man reiktų šią knygą perskaityti, tačiau kažkaip su bendradarbiais išsišnekėjome, jog prieš gerą dešimtmetį lankydavomės Bacefalų koncertuose. Žodis po žodžio, Pečiūros daina po dainos Youtube ir va: aš – knygos apie šou verslą savininkas.

Pats autorius tikriausiai būtų pirmas, sakydamas, jog ši jo knyga nieko verta – tiesą sakant, jis mane apie tai įspėjo netgi kelis kartus. Iš tiesų, ji panaši į pirmąjį juodraštį, kuris gabalais lipdytas, bet iki galo nesulipdytas; tikrai nematęs negailestingo redaktoriaus prisilietimų, anei kalbos specialistų rūstybės; visiškai netinkamas masėms ir vietomis primenantis dešimtoko pasakojimą apie vakarėlį, kur pirmą kartą buvo vartojama starka su kola. Tačiau nepaisant to, joje yra gal 30-40 puslapių, kurie iš tiesų buvo labai įdomūs ir naudingi: juos perskaitęs į lietuviškų (ir ne tik!) pop žvaigždučių kūrimo verslą žiūriu kiek kitomis akimis.

Žvaigždžių ir hitų kūrimas yra labai profesionali, daug kruopštumo ir žinių reikalaujanti veikla. Padainuoti ar pasistaipyti ant scenos yra gana paprasta, tai lengvoji dalis, bet prie kūrinio gimimo prisideda labai daug profesionalų. Pradedant poetais, kurie rašo eiles, tampančiomis dainų tekstais, baigiant vadybininkais, choreografais, garsistais ir kitais žmonėmis. Nėrius Pečiūra rašo, jog hito, populiarios grupės sėkmė priklauso būtent nuo šių žmonių, o ne vien nuo pačių žvaigždžių: dainos tekstas turi būti rašytas gerai savo amatą išmanančio poeto, kuris žino, jog tekstas turi būti paprastas, bet kartu ir kabinantis, kartais gal dviprasmis, bet lengvai ištariamas, gerai surimuotas, kad dainininkui lengva būtų jį išdainuoti. Panašūs dėsniai galioja ir aranžuotei, choreografijai, kitiems dainos elementams. Kiekvieną detalę geriausiai atlieka profesionalai, kurie dažniausiai lieka „už kadro“.

Knygoje rašoma ir apie scenos žvaigždėms tykančius pavojus: jie lengvai linkę save sureikšminti, per daug pamėgsta vakarėlius, įtiki savo lengva sėkme. O be juodo ir atkaklaus darbo nieko nebūna – gal ir sužibėsi, kaip meteoras, bet ilgai žvaigžde nebūsi. Stasys Povilaitis, Andrius Mamontovas, netgi Rytis Cicinas – jie sėkmingi, nes daug ir atkakliai dirbo. Kad ir kaip keistai tai skambėtų iš Lietuvos pankų tėvu tituluoto Nėriaus Pečiūros-Atsuktuvo.

Manau, kad „Šou biznio dėsniai“ bus labai vykusi knyga, jeigu tik ji kada subręs ir užaugs iš dabartinio juodraščio. Bent jau mane ji privertė kitaip pažiūrėti į tuos žmones, kurie sukasi šou versle: visur yra profesionalių ir savo darbą mylinčių žmonių. Galiu pripažinti, jog vos ją perskaitęs nuėjau ir nusipirkau turbūt pirmą savo gyvenime poezijos knygą – Marcelijaus Martinaičio poezijos rinktinę. Nes iki tol nebuvau pagalvojęs, kiek gerai surimuotame ir apgalvotame tekste gali būti prasmės. Ačiū, Nėriau.

Stasys Vaitiekūnas: Bronislovas Lubys. Žmogus versle, politikoje, kultūroje.

Tokios „Tarybų Lietuvos kronikos“ stiliaus knygos jau seniai nebuvau skaitęs: trikdė ir jos kalba, perdėm pilna patoso, ir visiškai nekritiškas požiūris į pono Lubio gyvenimą. Prie srauniojo Babrungo išaugusio Lietuvos ąžuolo metaforas dar galima iškęsti, bet objektyvumo trūkumas labai nuviliantis.

Apie poną Lubį neturėjau aiškios nuomonės: jo pastarojo dešimtmečio veikla buvo jau tikriausiai mažiau prieštaringa nei ankstesnioji, o Achemos grupės augimas visgi kalbėjo pats už save. Todėl mane labiausiai domino du Bronislovo gyvenimo epizodai: 1989-ųjų avarija Jonavos „Azote“ ir to pačio „Azoto“ privatizavimas. Kadangi tais laikais man rūpėjo ne bendrovių akcijos, o žaislinės mašinėlės, tai tikėjausi daugiau sužinodamas apie šias istorijas geriau suprasti Lubio asmenybę. Deja, nors avarijai „Azote“ skiriama visai nemažai puslapių, juose Lubys vaizduojamas kaip drąsus liūtas, kuris kaunasi už žmonių gyvybes, jiems padeda, juos užstoja ir gina, dosniai ir geraširdiškai skiria nukentėjusiems įmonės lėšas ir šiaip daro tokius žygius, kokiais mažai kuris šventasis galėtų pasigirti. Neneigiu, kad taip ir nebuvo, tačiau pagrindinis klausimas, kurį norėjau išsiaiškinti, taip ir liko neatsakytas: kaip ilgametis direktorius ir vyriausiasis inžinierius Lubys iš viso leido, kad tokia avarija įvyktų? Ir kodėl jis nebuvo nubaustas? Sako, kad kalti statybininkai. Galbūt, bet skamba keistokai. „Azoto“ privatizavimo istorija pateikta dar migločiau ir dar su mažiau detalių, o žmonės kalba, jog ji tikrai buvo įdomi. Tik paminima, jog Bronislovas pasiskolino pinigų iš Vilniaus banko ir įsigijo 17 procentų kompanijos. Apie tolimesnius paketo didinimus, deja, nerašoma.

Visgi knyga piešia gana aiškų pono Lubio paveikslą: jis seno kirpimo, ne tipinis šių laikų kapitalistas, kuris vien tik vaikosi pelno; jam būdinga tartis (ypač dėl dujų su rusais), o ne konkuruoti ir konfrontuoti; jis linkęs statyti ilgalaikę imperiją ir niekada savo verslų neparduoti. Be to, jis, kaip ir dauguma senų tarybinių laikų vadovų, manė, jog tikrasis gamyklos šeimininkas yra direktorius, bet ne akcininkas, o Europos Sąjunga turėjo neigiamų pasekmių, nes liepdama nuimti muitus žalojo Lietuvos pramonę. Tiesa, neatmesčiau, jog tai tiesiog tik knygos autoriaus požiūris, nes knyga objektyvumu tikrai netrykšta. Matyt, teks palaukti kitų, objektyvesnių, šios asmenybės įvertinimų.

Ignas Staškevičius: Domertas. Lietuvos verslo legendos

Savaime aišku, knygą pirkau dėl jos autoriaus. Daug pasiekusio „Vilniaus Prekybos“ grupės akcininko Igno Staškevičiaus ankstesnės knygos man labai patiko, nors jose apie verslą buvo mažiau nei apie bėgimą (tiesa, bėgimas man irgi nėra svetimas), bet šioji… na, neužkabino. Gal dėl to, jog lūkesčiai buvo per daug užkelti – tikėjausi labai šmaikštaus ir taiklaus Lietuvos verslininkų gyvenimo atvaizdo bei realistiškų anekdotų ir kuriozų iš jų kasdienybės, tačiau radau blankų kūrinį, kuris kažkuo priminė pigų kokios nors regioninės televizijos filmuotą nuotykių serialą: versle ar maratono lauke visgi Ignas tikrai stipresnis nei literatūros arimuose. Gali būti, jog knygą būčiau vertinęs visiškai kitaip, jeigu asmeniškai pažinočiau joje piešiamus veikėjus – kompanijos BYVELA savininką, kur turi „etišką“ mėsinių gyvulių ūkį, ar poną Lataką, kuris artimai bičiuliaujasi su Ričardu Brynsonu ir ruošiasi į kosmosą, nors apskritai yra visiškas nulis – bet su jais gyvenime susitikti neteko, tad tikėtina, jog praleidžiu daug konteksto, kuris knygos skaitytojui gali būti, jog būtinas.

Negaliu sakyti, jog knyga yra tikrai labai bloga: ją perskaičiau per porą prisėdimų. Joje yra tam tikrų trupinių, kurie neblogai perteikia bei šaržuoja tam tikrus lietuviško verslininko gyvenimo aspektus. Taksistas, dirbantis asmeniniu vairuotoju; Seimo narys, valdantis akcijas per ofšorą; moterys, meilužės ir t.t. – kai kurie dalykai atrodo labai tikri ir traukti iš asmeninės patirties. Bet kiti verslininkų gyvenimo peizažo elementai neįtikina, atrodo perspausti (nors, ką gali žinoti, juk sakoma, kad realybė dažnai būna keistesnė už literatūrą). Gal iš tiesų visa knyga yra išgalvota, ir joje nėra jokios realybės trupinėlių, bet, žinodamas, kas yra jos autorius, vis tiek nejučia savęs klausi, kodėl jis tą ar kitą veikėją aprašė būtent taip ir kodėl jį nupiešė tokioje ar kitokioje šviesoje.

Mano klaida – užaukštinti lūkesčiai, mat tikėjausi kažko panašiai stulbinančiai gero, kaip Andriulio Google Plus pasakojamos istorijos iš verslo virtuvės. Todėl likau nusivylęs.

David Ogilvy: „Reklamos žmogaus išpažintis“

Esu skaitęs Beigbederį. Esu susipažinęs su Pelevinu. Reklamos verslo atstovai man asocijuojasi su kokaino takeliais, nuolatinėmis išgertuvėmis, lakia fantazija ir nedaug etikos bei moralės turinčia kūryba. Bet paskaičius šią Ogilvy klasiką supranti, jog būna ir kitaip. Reklama gali būti ir nuoširdus bei rimtas verslas su itin profesionaliu požiūriu, nepailstamu darbu ir aiškia orientacija į rezultatą.

Kaip tikras reklamos žmogus, įdėjau knygos viršelį, nes tyrimai rodo, kad įrašai su paveiksliukais yra labiau skaitomi

Kaip tikras reklamos žmogus, įdėjau knygos viršelį, mat tyrimai rodo, kad įrašai su paveiksliukais yra labiau skaitomi

Reklamos tėvu vadinamo Davido Ogilvy lietuviškos knygos apie savo darbo principus vertimas, kaip jau įprasta, yra baisokas, tačiau turinys vis tiek labai vertas dėmesio: tuose menkuose 180 puslapėlių galima rasti daug minčių apie vadybą, klientų paieškas, produkto kūrimą ir kitus reklamos verslo niuansus, kuriuos galima pritaikyti ir kitose srityse. O Ogilvy biuras tikrai neprimena stereotipinio „kreatyvų“ rinkinio: etika, ilgos darbo valandos, mokslinis požiūris yra būtini. Tai ne tas pasaulis, kur paskutinę minutę kam nors kyla mintis apie labai patrauklią reklamą, kuri staiga susikuria pasaulinį prekės ženklą: Ogilvy nuomone, kiekvienas reklamos niuansas turi būti nuosekliai ištestuotas, jis turi atitikti geriausias praktikas ir paremtas moksliniais tyrimais. Reklaminis tekstas turi ne šiaip „iš dangaus“ (o gal ir „iš butelio“) gimti kūrybinio darbuotojo galvoje: jo ilgis, šriftas, žodžių tvarka ir parinkimas turi būti gerai apgalvoti, ištestuoti su bandomąja auditorija ir tik tada išrinkti geriausi variantai. Reklamoje kūrybos nėra tiek jau daug, darant gerą reklamą mokslinis požiūris labai praverčia.

Dėl to Ogilvy teigia, jog pačios geriausios reklamos yra ne tos, kurios laimi Kanų liūtus, o tos, kurios realiai daugiausiai padidina pardavimus – o jos dažniausiai nebūna tokios linksmos ar kūrybiškos. Iš tiesų, tai gera pamoka: kad ir ką bedarytum, nereikia pamesti iš akių savo tikrojo tikslo – juk ne Kanų liūtai maitina reklamos agentūras. Man patinka tas Ogilvy.

Kitas puslapis »