Dar vieno analitiko svetainė

Žinomas JAV chirurgas ir žurnalistas Atul Gawande neseniai parašė knygą „The Checklist Manifesto“, kurioje teigiama, jog darant sudėtingus sprendimus geriausia pasitikėti ne kokia nors nuojauta, ar krūva informacijos nuotrupų. Į sprendimo priėmimo procesą reikia žiūrėti taip, kaip tai daro avialinijų pilotai, prieš pakeldami lėktuvą į orą: reikia naudotis kontroliniu sąrašu (checklist), kuriame surašytas algoritmas, į ką reikia atkreipti dėmesį ir kokią informaciją įvertinti. Ir visai nesvarbu, jeigu tame sąraše bus surašyti visiškai akivaizdūs dalykai (pavyzdžiui, patikrinti ar lėktuvo bake yra pakankamai degalų) – toks sąrašas stipriai sumažina žmogiškos klaidos tikimybę.

Financial Times perspausdinta šios knygos ištrauka, kurioje teigiama, jog kontrolinio sąrašo idėja pasiteisina ir investavimo procese. Prieš investuojant į kokią nors kompaniją, būtina turėti sąrašą klausimų, kurie turi būti atsakyti, o šis sąrašas nuolat turi būti tobulinamas ir papildomas, atsižvelgiant į prieš tai padarytas klaidas. Toks sąrašas būtinas todėl, kad esant rinkos bumui, kai viskas nebėra taip pigu, kaip norėtųsi, nebūtų pradedama atlaidžiau žiūrėti į tam tikras kompanijų problemas ir investavimas nevirstų spekuliacija. Kažkokiu būdu investavimo procesas turi užtikrinti, jog jis išliks objektyvus, net kai visa rinka bus valdoma emocijų.

Tik bėda tame, jog žmonės iš esmės nemėgsta tokių kontrolinių sąrašų, prie kurių reikia vos ne mechaniškai dėlioti varneles. Tai nuobodu, tai suvalgo daug laiko, ir tai visiškai neatitinka mūsų įsivaizdavimo, jog tikriems genijams tokių dalykų tikrai nereikia (o juk visi mes giliai savyje manome, jog esame geresni už kitus). Genijus moka spręsti problemas kūrybiškai, žvelgdamas į jas visiškai per kitą prizmę, o toks jo įspraudimas į rėmus tik sumažins genijaus produktyvumą. Bet, anot Atul Gawande, tokia improvizacija dažniau nuveda prie klaidų, nei jų išvengia.

Šią knygą labai norėjau perskaityti dėl paprastos priežasties: su Roku man yra tekę kartu dirbti, tad norėjosi pažiūrėti, kaip jam sekėsi išbandant save rašytojo vaidmenyje. Įspūdis liko dvejopas: pirmasis knygos trečdalis tikrai lengvai ir maloniai skaitosi, verčiant puslapį po puslapio kartais šypteli ir bandai atspėti apie kurias čia realias bendroves ar rinkos dalyvius Rokas rašo – kitaip tariant visiškai tai, ko ir tikėjausi iš Roko. Tačiau po to, kai knygos herojai sutinka savo investavimo guru, kuris juos moko uždirbti pinigų rinkose, knyga pavirsta sausoka investavimo vadovėlio santrauka, kurioje nemažai niekur nepaaiškintų terminų, kurie eiliniam su investavimu nesusijusiam šaltkalviui (knygos auditorija vis tik neprofesionalūs investuotojai) manau bus neįkandami. Tikriausiai problema tame, jog plonytėje knygelėje bandoma aprėpti labai daug: pradedant turto klasėmis, diskontuotų srautų metodu, santykiniais rodikliais, ir baigiant Markowitzo efektyviu portfeliu, betomis ir panašiai. Viso to tiesiog neįmanoma išdėstyti glaustai ir suprantamai šimto puslapių romane, ypač jei negali būti užtikrintas, jog skaitytojas turės aukštąjį išsilavinimą ir bus išprusęs statistikoje, ekonomikoje bei suvoks apskaitos pagrindus.

Šiandien Baltijos rinkose įdomi prekyba:

Pasirodo, visos labiausiai susidomėjimą keliančios pozicijos įeina į OMX Baltic 10 indeksą (ar bent jau susijusios su juo). Kadangi tai paskutinė diena perbalansavimui, tai estiškas SEB pasiraitojęs rankoves dominuoja rinkoje. Klaipėdos Nafta sudarė indekse 12,5% (nuo kitų metų jos indekse nebeliks), tad galima manyti, jog pagal indeksą yra investuota bent 10 milijonų litų – o tai nusekusioms Baltijos rinkoms ne tokia jau maža suma.

ATNAUJINIMAS: Per visą dieną Estijos SEB pardavė Klaipėdos Naftos akcijų už 1,75 milijonus litų, tai bendra pinigų, investuotų pagal indeksą, suma turėtų būti apie 14 milijonų litų.

Gallup prieš kelias dienas buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose atliko apklausą apie tai, kokiomis valiutomis gyventojai yra labiausiai linkę pasitikėti. Nors pati agentūra Gallup labiausiai siekia atkreipti dėmesį į faktą, jog JAV doleris saugiausios valiutos pozicijas užleido eurui, man įdomiausi buvo Estijos apklausos rezultatai: pasirodo, jog estai mažiausiai iš visų pasitiki vietine valiuta. Lietuviai su latviais irgi netrykšta optimizmu litams ir latams, bet mažas Estijos, kuri labai realiai gali ne už ilgo tapti euro zonos nare, kronos patikimumas estų akimis stebėtinas.

Apklausos duomenims lietuviai labiausiai iš visų tiki euru (to gal būt galima tikėtis), bet net 7 procentai apklaustųjų teigia, jog laikyti santaupas šiuo metu nepelninga – dažniausiai tokia nuomonė būna ryškesnė šalyse su didele infliacija (Rusija, Uzbekistanas), tad šis rezultatas irgi šiek tiek glumina: negi iš tiesų elektros kainų kilimu prigrasinti lietuviai tikisi nemažos infliacijos? Juolab, kad indėlių litais palūkanos vis dar gana didelės.

Šį savaitgalį, kaip įprasta, klajodamas po internetą, užtikau labai įdomų Anne Trubek straipsnį, kuriame siūloma nebemokyti vaikų rašyti: geriau tą laiką paskirti jų spausdinimo įgūdžiams gerinti. Idėja gana kontraversiška, ir vien ją išgirdus norisi pulti įrodinėti, jog ji niekam verta, tačiau perskaitęs straipsnį turiu pripažinti, jog argumentai įtikinami. Iš tiesų, nuo to laiko, kai baigiau universitetą, ranka tikriausiai esu prirašęs gal tik kokį sąsiuvinį ar du, kai tuo tarpu klaviatūra esu sumaigęs šimtus (o gal net ir daugiau!) puslapių teksto. Rašymas ranka nyksta, o ateityje jo svarba dar turėtų mažėti. Bet nereikia pasiduoti sentimentams: rašymas ranka nėra prigimtinis žmogaus įgūdis, jis lygiai toks pat nenatūralus kaip ir teksto rinkimas klaviatūra (ar šumeriškasis dantiraščio spaudymas nendre į molinę lentelę). Raštas turi trūkumų: žmogaus rašto įskaitomumas ir grožis dažnai nulemia ar rimtai bus pažiūrėta į autoriaus idėjas – tyrimai teigia, jog studentų, kurių raštas gražesnis, pažymiai būna didesni, nors turinio kokybė nesiskiria nuo kitų. Vienodas spausdintas žodis skatina idėjų demokratiją: skaitytojas yra priverstas vertinti vien tik turinį. O tai tikriausiai nėra blogas dalykas.

Nors ir turiu tam tikrą asmeninį fetišą plunksnakočiams bei rašymui ranka, bet šiai drąsiai idėjai pritariu. Svarbu rašto turinys, o ne forma.

Ši nedidukė knygutė, kurią galima perskaityti per gerą valandą gali būti puikus įvadas žmonėms, nieko nenutuokiantiems apie akcijas: joje skaitytojas verčiamas susimąstyti kiek iš tiesų gali būti vertas verslas, o tuo pačiu ir akcijos, kuriomis prekiaujama biržose. Kadangi knyga parašyta itin lengvu stiliumi (bet ne šlykščiai vaikišku-alegorišku, kuris dažnai sutinkamas populiariosios vadybos knygose), ji gali puikiai tikti ir vaikų finansiniam švietimui.

Knygoje siūloma investicijoms ieškoti gerų kompanijų, kurios kainuoja pigiai. Gera kompanija yra tokia, kuri sugeba stabiliai generuoti aukštą nuosavybės grąžą (return on equity – ROE): aukštas ilgalaikis ROE, autoriaus nuomone, užtikrina, jog kompanija generuos pelną ir ateityje – jei ROE mažas, tai kompanija yra labai priklausoma nuo verslo ciklo, ir pelnas gali labai greitai išnykti. Kompanijos kainos pigumą paprasčiausiu būdu siūloma nustatyti pagal P/E rodiklį. Tad investavimo receptas paprastas: reikia išranguoti visas rinkoje esančias kompanijas pagal ROE ir pagal P/E, ir pasirinkti tas bendroves, kurios pagal šiuos rodiklius atrodo geriausiai (siūloma tiesiog susumuoti konkrečios kompanijos užimamas vietas pagal ROE bei P/E ir rinktis įmones su mažiausia suma). Tiesa, čia paprasčiausias siūlomas būdas kompanijoms atrinkti, ir jis nėra visai korektiškas, nes neatsižvelgia į kompanijų skolas: autoriai savo metodikoje vietoje ROE naudojo veiklos pelną (EBIT) dalintą iš viso materialaus turto, o vietoje P/E – EV (enterprise value: kapitalizacija plius grynoji finansinė skola) dalintą iš EBIT. Autoriai teigia, jog taip parinktų kompanijų grąža aplenkia rinką.

Filtravimas pagal šiuos rodiklius turėtų atrinkti kompanijas, kurios būtų patrauklios „vertės“ stiliaus investuotojams: dažniausiai tai pigios, nedaugelio mėgstamos kompanijos, turinčios monopolinę padėtį (elektros kompanijos, komunalinės paslaugos, telekomai) ir dėl to sugebančios uždirbti puikius pelnus. Pabandžiau pritaikyti šią metodiką lietuviškoms akcijoms (OMXV indeksas, atmetus bankus) ir gavau, jog patraukliausios akcijos yra šios:

Duomenys imti iš Bloomberg, tad jais iki galo pasitikėti nereiktų, bet lyderiai maždaug tokie, kokių ir tikėjausi. Pilną skaičiuoklę galite rasti šiuo adresu.

Jeigu reiktų pasakyti, kokia valstybė yra mažiausiai integruota į pasaulio rinką, pirmiausia į galvą ateitų Butano pavadinimas. Tik 1999-aisiais metais šioje Azijos valstybėje pirmą kartą buvo galima išvysti televizijos transliacijas, o štai šiandieną mano akis užkliuvo už Reuters straipsnio apie Karališkąją Butano akcijų biržą.

Prekyba šioje biržoje labai primena prekybą Gruzijos biržoje prieš penkerius metus. Akcijomis prekiaujama du kartus per savaitę, o prekybos sesijos metu sudaromas tik vienas kitas sandoris. Metinė rinkos apyvarta siekia 3 milijonus JAV dolerių, ir net keleto tūkstančių akcijų pardavimas gali trukti kelias savaites. Tiesa, listinguojamų kompanijų ne tiek jau mažai: 19 bendrovių kapitalizacija siekia 171 milijoną JAV dolerių, o tarp jų yra ir bankų, ir cemento kompanijų, ir netgi vietinis laikraštis. Tik, gaila, akcijų įsigyti užsieniečiams negalima: jas gali turėti tik piliečiai. Akcijas Butano piliečiai dažniausiai perka kaip ilgalaikę investiciją, nes šalyje nėra jokių alternatyvų bankiniams indėliams. O ir šie atsirado ne taip jau seniai: prieš 35 metus čia nebuvo net stabilios valiutos. Straipsnyje minima, jog Butano akcijos moka dividendus, ir tai yra svarbiausia investuotojų paskata.

Butanas įdomus ne vien savo finansų rinka, bet ir įdomiu (ir galbūt labai teisingu) ekonominės gerovės matavimu: Butane skaičiuojamas ne bendras vidaus produktas (BVP), o bendra nacionalinė laimė – šalies tikslas ne kuo daugiau išsivystyti ekonomiškai, o kuo labiau padaryti savo žmones laimingus. Ir jiems iš tiesų sekasi: Butanas yra laimingiausia šalis Azijoje (Reuters straipsnyje teigiama, jog jie užima 8-ą vietą pagal laimę pasaulyje). Verta susimąstyti. Tik įdomu, kas bus, jei akcijos kada nors ims pigti: žmonės dažniausiai prarasdami pinigus nesidžiaugia.

Garsių bankininkų Rotšildų (Rothschild) pavardė ne vienam asocijuojasi su neišpasakytais turtais, neaprėpiama galia ir paslaptimis. Neretai jie figūruoja ir įvairiausiose konspiracijų teorijose, lyg jie būtų tie, kurie iš tiesų tampo viso pasaulio virveles ir priverčia geopolitiką vystytis jiems norima linkme. Tame iš tiesų buvo nemažai teisybės devyniolikto amžiaus pirmojoje pusėje, kai Rotšildai buvo patys turtingiausi žmonės pasaulyje ir labai artimai bendravo su Europos monarchais: jie buvo pagrindinis valstybių finansuotojas, tad nuo jų bent jau iš dalies priklausė ar Europoje vyraus taika, ar gali kilti karas (karai dažniausiai visgi finansuojami skolintais pinigais).

Niall Ferguson atliko milžinišką darbą, ir, praleidęs daug laiko benarstydamas Rotšildų korespondenciją (o Rotšildai kartais net kelis kartus per dieną susirašinėdavo tarpusavyje: tai, kas šiais laikais aptariama telefonu, išliko išdėstyta popieriuje), šios šeimos istoriją surašė dviejuose storuose tomuose. Perskaičiau dar tik pirmąjį, apimantį pirmąją XIX amžiaus pusę, o antrasis dar laukia savo eilės.

Rotšildai kilo iš Frankfurto, kur pačioje pradžioje vertėsi senų, kolekcinių monetų prekyba. Kartas nuo karto klientai siūlydavo atsiskaityti už monetas šiek tiek vėliau, tad senelis Rotšildas pamažu perėjo į pinigų skolinimo verslą. Kadangi tuo metu didžiausi kolekcionieriai buvo aukštuomenė, kurie kartu ir užimdavo svarbias pareigas valstybėje, pamažu, palaikant gerus santykius su klientais, buvo galima prieiti ir prie valstybinių paskolų. Tuo metu Vokietija dar nebuvo suvienyta, kiekvieną žemę valdė atskiras monarchas ar didikas, ir dažniausiai, vos ne kiekvienam iš jų reikėdavo finansinių paslaugų, o Rotšildai kaip mat tuo sugebėdavo pasinaudoti.

Penki Rotšildo sūnūs, kuriuos jis siuntė į Paryžių, Londoną, Neapolį ir Vieną (penktasis liko Frankfurte) pradžioje irgi užsiėmė tiesiog pirkliavimu: verslo Londone pradžia buvo gelumbės supirkimas Anglijoje ir jos eksportas į kontinentinę Europą. Tačiau kuo toliau, tuo labiau Rotšildų veikla apsiribojo finansine veikla. Kadangi Rotšildai turėjo savo biurus svarbiausiuose to meto finansų centruose, jie galėjo nesunkiai užsiimti arbitražu: tarkime britų svaro kursas Paryžiuje ir Frankfurte skirdavosi, o Rotšildai galėdavo šiuo skirtumu pasinaudoti, kai kiti finansų rinkos dalyviai dažniausiai iš už savo miesto kojos nekeldavo. Rotšildai taipogi galėjo efektyviai daryti tarptautinius „pervedimus“: jeigu Anglija skolindavo kelias tonas aukso Austrijai, Rotšildai apsiimdavo efektyviai atlikti šį pavedimą. Tam fiziškai gabenti aukso per visą Europą nereikėdavo: Londono biuras gaudavo auksą, o Vienos biuras auksą išmokėdavo iš savų atsargų vos ne tą pačią dieną (aišku, paėmęs už tai solidžius komisinius).

Pagrindiniai Rotšildų klientai buvo valstybės. Rotšildai labai retai kada skolindavo lėšas verslui ar prekybai: jų verslas buvo skolinti valstybėms, apsiimti jų obligacijų leidimu ir spekuliuoti rinkose. Tiesa, Rotšildai skolindavo pinigus fiziniams asmenims, jeigu buvo tikimasi, jog asmuo turi (ar turės) įtakos valstybėje: palankiai nuteiktus valstybės asmenis, būdavo žymiai lengviau gauti tuos pačius valstybės pavedimus. Meno kolekcionieriais Rotšildai irgi tapo ne iš paikystės, o dėl to, jog įvairiausi meno kūriniai yra labai tinkama dovana įtakingiems asmenims: meno kolekciją visada galima panaudoti savo tikslams siekti.

Iš dalies Rotšildų sėkmę galima paaiškinti ir sukurtu labai efektyviu komunikacijų tinklu: Rotšildai samdydavo specialius kurjerius, kurie kaip įmanoma greičiau pranešdavo jiems naujienas, kurios dar rinkos nebūdavo pasiekę. XIX amžiaus pradžioje žinios sklisdavo gana lėtai (juk nebuvo net geležinkelių!): jei Napoleonas laimėdavo mūšį kur nors netoli Rusijos, tai šios žinios pasiekdavo Londoną gal tik po savaitės. O juk tokios žinios galėjo stipriai įtakoti Prancūzijos obligacijų kainą Londono biržoje! Rotšildų komunikacijos kanalas buvo toks efektyvus, jog jie naujienas ir kito kontinento krašto sužinodavo bent pusdieniu ar visa diena anksčiau nei valstybių vadovai, o tai jiems leisdavo uždirbti nemažai pinigų rinkose. Šiuo Rotšildų komunikacijos kanalu naudodavosi net ir diplomatai ir tie patys valstybės veikėjai, kai norėdavo greitai, efektyviai, ir ne visada oficialiai, perduoti kokią nors žinią. Taigi, Rotšildai buvo tapę neoficialiu Europos aukštuomenės bendravimo kanalu: per juos praeidavo visi gandai ir nuomonės; jie iš tiesų buvo Europos diplomatijos „insaideriai“.

Tiesa, Rotšildų įtakos nereikėtų pervertinti: nors jie ir galėdavo spręsti, ar skolinti valstybėms karo tikslais, bei turėjo galimybių neoficialiai įtakoti Europos politiką, jie anaiptol nebuvo visagaliai, ir kartais ir juos užklupdavo netikėti įvykiai. 1848-ųjų metų neramumams bei ne vienos monarchijos pabaigai jie nebuvo pasiruošę, ir nedaug trūko, jog Rotšildų verslas tuo metu būtų žlugęs (juos išgelbėjo tik laiku iš Naujojo pasaulio parsiųsta tauriųjų metalų siunta). O ir banko grąža neatrodo labai didelė: neretai bankas sugebėdavo uždirbti tik 3-5 procentus pelno nuo savo turto.

Rotšildai išskirtiniai tuo, jog niekada neatsisakė savo žydiškumo, niekada neatsivertė į krikščionybę, nors tai jiems būtų suteikę daug privilegijų. Kilę iš beteisių žydų šeimos, per savo uždirbtus turtus jie padarė daug įtakos tam, jog žydai per XIX amžių įgautų daug teisių. Su Rotšildais įsitvirtino ir stereotipas, jog žydas yra skūpus ir pasakiškai turtingas, siekia sau naudos ir per savo turtą bei pažintis iš tiesų valdo pasaulį, nors niekas jam šios valdžios nesuteikė. Tapti turtingiausia pasaulio šeima, uždirbti tokius pasakiškus turtus per savo gudrumą ir darbą, o ne per pavedėjimą (kaip kad kitos to meto turtingiausios šeimos), nekalbant jau apie tai, jog visa tai pasiekta ne tik kad be privilegijų, bet net ir be krikščionims įprastų teisių, XIX amžiaus Europoje iš tiesų buvo kažkas naujo.

Šiandien beskaitant dienos RSS dozę mano akis užkliuvo už straipsnio apie vykdytą matematinių analitikų (quantitative analysts, quants) apklausą, kurioje du trečdaliai jų išsakė nuomonę, jog jų vadovai nesupranta analitikų darbo. Quant‘ai yra tie analitikai, kurie kuria itin sudėtingus matematinius rinkų modelius, kurių pagalba vėliau kuriami tokie išvestiniai finansiniai produktai kaip liūdnokai pagarsėję CDO: sukurtas matematinis modelis daugeliu atvejų veikia puikiai, tačiau kada nors iš maišo ima ir vis išlenda kokia nors nenumatyta yla. Nemaža dalis kaltės dėl šios krizės būtent verčiama ant per daug sudėtingų finansinių produktų, kurių rizikos iki galo nebuvo aiškios. Taigi, šios apklausos išvada verčia sunerimti: jeigu net analitikų vadovas nesupranta, ką tie analitikai analizuoja, tai ką jau kalbėti apie kokius nors teisininkus, kurie atsakingi už teisinę sukurtų produktų pusę, ar vidaus kontrolės žmones, kurie irgi ne visada turi mokslų daktaro lygio išsilavinimą matematikoje. O kokia kompetencija gali būti priežiūros institucijose?

Kita vertus, gal šios apklausos rezultatais nereikėtų taip stebėtis: vadovai bet kuriame versle dažniausiai supranta mažiau, nei jų pavaldiniai – ar kiekvienas aktuarijų skyriaus vadovas giliai išmano visas konkretaus kliento rizikos vertinimo plonybes ir ar kiekvienas atsakingas už chirurgijos skyriaus veiklą yra pats geriausias širdies persodinimo specialistas ligoninėje? Be to, neverta pamiršti, jog buvo apklausti matematikai, o jie, kaip ir programuotojai (been there, done that :) yra linkę manyti, jog jie žymiai geriau viską išmano, nei jų vadovai, nors toliau savojo modelio ar programos nelabai ką mato. Gal būt tikroji tiesa nėra tokia baisi, ir visgi bankai supranta ką daro.

Berods dar vasarą su anarchistu diskutavome šia tema. Iš tiesų, 6 mėnesių VILIBOR palūkanų norma gali pasirodyti „fiktyvi“, mat bankai tarpusavyje nesudaro jokių sandorių tokiai trukmei. Tačiau bent jau teoriškai VILIBOR galima išvesti iš euro/lito forvardų kainų. Nežinau, kiek euro/lito 6 mėnesių forvardai (t.y. sandoriai pakeisti eurus ir litus sutarta kaina po 6 mėnesių) yra likvidūs, bet esu tikras, jog ši rinka turėtų būti gilesnė nei „fiktyvus“ VILIBOR.

Forwardų kainą galima apskaičiuoti pagal formulę:

Forvardo kaina = dabartinis kursas + palūkanų skirtumas

Ši formulė reiškia, jog Euro/lito keitimo kursas po 6 mėnesių turėtų būti tie patys 3,4528 plius palūkanų skirtumas tarp litinių (VILIBOR) ir eurinių (EURIBOR) palūkanų: mat jei turiu litus, tai uždirbu daugiau kam nors juos paskolinęs, nei jei turėčiau eurus, o šis skirtumas forvardo kurse turėtų būti kompensuojamas, kad nebūtų arbitražo galimybių.

Išsitraukus forvardų kainas bei EURIBOR istoriją iš Bloombergo, galima paskaičiuoti teorinį 6 mėnesių VILIBOR. Lyginant su tikruoju VILIBOR, gavau tokį grafiką:

VILIBOR vs teorinis VILIBOR

Iš tiesų, VILIBOR, skaičiuotas iš forvardų (raudona kreivė, implied VILIBOR), labai artimai atkartoja tikrąjį VILIBOR. Tad gal tas VILIBOR ir nėra toks „fiktyvus“, kaip kad bandoma teigti.

Atnaujinimas: Šališkas stebėtojas iš dienoraščio nematomaranka.lt pastebėjo klaidą: paveikslėlyje buvo sumaišyti VILIBOR ir implied VILIBOR kreivių pavadinimai. Apgailestauju dėl tokio žioplo neapsižiūrėjimo. Esminių išvadų tai nekeičia – VILIBOR iš esmės atkartoja iš forvardų išvedamas palūkanų normas.