lapai

Dvidešimt Nobelio vertų Rusijos istorijų

Istorija po istorijos, puslapis po puslapio, paragrafas po paragrafo: kiekvienas Svetlanos Aleksievič užrašytas sakinys persmelktas skausmu, kančia ir neviltimi. Knygoje „Padėvėtas laikas“ („Second Hand-Time: the Last of the Soviets“) patiekiama dvidešimt pasakojimų apie gyvenimą per pirmąjį dvidešimtmetį po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Temos atsikartoja, nors mozaika spalvinga: vieni herojai buvo nuoširdūs komunistai, kurie dar dabar liūdi dėl to, kad buvo sugriauta didžioji idėja, kuriai jie paskyrė savo geriausius gyvenimo metus, kiti herojai – nuoširdūs demokratai, kurie buvo išsiilgę laisvės, tik laukinio kapitalizmo metais nesugebėję ja pasinaudoti. Dabar jie viskuo nusivylę, niekuo netikintys ir norintys grįžti atgal. Dar yra tie herojai, kurie tik nori kažkiek ramybės: vos tik griuvus Sovietus sąjungai armėnai ėmė dar aršiau nesugyventi su azerais, o Tadžikijoje kilo pilietinis karas. Tautų brolybė, pasirodo, irgi buvo sovietinis mitas. Dabar jie – žemesnės kastos „čiurkomis“ laikomi pabėgėliai ir neregistruoti juodabarbiai Maskvoje. Šviesos šiose istorijose nedaug.

Apie Rusiją galima prisiskaityti daug baisių knygų: nuo Politkovskajos iki Browderio. Niekam vakaruose ne paslaptis, kad verslo sąlygos ten ypač sunkios, kad žodžio laisvės nedaug, kad korumpuotesnių valstybių Europoje nerasi, kad visai nesunku disidentui prarasti gyvybę. Bet ši knyga mane sukrėtė žymiai giliau. Joje nėra vietos vilčiai, kad žmonės nori kažką keisti ir gyventi kitaip. Joje nėra vietos vilčiai, jog užtektų pakeisti valdžios viršūnes ir viskas pradėtų šviesėti. Valdžios pakeitimo neužtenka pakeisti tautos idealų ir gyvenimo būdo.

Rusijai gyvybiškai reikia didžios idėjos. Turint didžiąją idėją galima dėl jos aukotis, lieti kraują, prakaitą ir ašaras, nes tada bent jau jautiesi, jog auka yra ne veltui. Amerikoniškoji svajonė užsidirbti milijoną rusams svetima: tai kažkaip vulgaru, netgi menka, palyginus su tokiomis idėjomis kaip visų žmonių lygybė, socialistinė revoliucija, kova su nacizmu, komunistinio mokslo pasiekimai ar skrydžiai į kosmosą. Tad pirmieji dešimtmečiai po Sovietų sąjungos subyrėjimo rusams buvo ypač skaudūs: iki tol buvę didžia tauta su aiškia misija skleisti pasaulyje komunizmą jie liko be tikslo. Statyti kapitalizmą? Tai banditų, vagių ir kitokio plauko oligarchų reikalas, paprasti žmonės čia nebuvo laimėtojai, jie liko apvogtųjų vietoje.

Kaip sakė vienas knygos herojus: „Mūsų niekas nemokė būti laisvais, mes tik mokame už laisvę mirti“. Ir visas gyvenimas yra kova arba bent jau pasiruošimas jai: su buožėmis, buržuazija, su naciais, su liaudies priešais, su vakarais, su kapitalistais. Tereikia, kad kažkas nurodytų, kas yra dabartiniai priešai ir iš karto pasidaro lengviau. Bent jau aišku, su kuo kovojama, dėl ko aukojamasi, galima jaustis kažko didesnio dalimi. Turėti tikslą, matyti prasmę. Ir nors Putinas šioje knygoje yra beveik neminimas, bet skaitant visas tas istorijas negali galvoti apie nieką kitą: visiškai logiška, kad Putinas yra visų tų žmonių gelbėtojas, nes jis suteikia jiems prasmę. Kaip ir Rusų Ortodoksų Bažnyčia, kuri irgi išgyvena renesansą.

Tie, kuriems sunkiai sekasi kapitalizme, yra ne šiaip nusivylę, jie dar ir jaučiasi negerbiami. Iki tol jie buvo „paprasti žmonės“, o per naktį jie tapo „prastuomene“. Iki tol jie galėjo didžiuotis, jog jie – darbininkai, gauti pagyrimo raštus iš profsąjungos, ir, kaip visi, po penkerių metų eilėje gauti paskyrą Žiguliui. Dabar – jie skurdūs „runkeliai“ ir „vatnykai“, kurių net niekas neišklauso. Anksčiau jie tikėjo, jog jie kovoja su kapitalizmu, o štai šis kapitalimas buvusiam partijos sekretoriui atnešė pilį ir jachtą. Skurdą dar būtų galima pakęsti, jeigu niekas tavęs neįžeidinėtų.

Įdomus ir nusivylusios inteligentijos vaidmuo – tų, kurie virtuvėse slapta klausė Laisvosios Europos radiją ir skaitė Solženitsiną, kurie mintinai galėjo deklamuoti Rusijos klasikus ir kurių namuose nebetilpdavo knygos. Virtuvinė rezistencija liko bevaisė: nauja santvarka geriausiai pasinaudojo spekuliantai ir apsukruoliai, o pilietinė visuomenė taip ir nesubrendo naiviai svajodama apie demokratijos vertybes, taip ir nieko nepadariusi, kad tos vertybės būtų įdiegtos realybėje. Nebuvo, kas uždegtų tautą tokiai didžiai idėjai, o dabar vėl galima grįžti prie virtuvės stalo ir ramiai paburbėti, kad gyvenimas blogėja, niekaip neprieinant prie išvados, jog žmogaus likimas priklauso jam pačiam, o ne kažkam valdžioje.

Dalykas tas, kad demokratijos nenusipirksi už dujas ar naftą, jos neimportuosi kaip bananų ar šveicariško šokolado. Ir prezidentiniu įsaku jos neįvesi… Tam reikia laisvų žmonių, o tokių pas mus nebuvo. Ir dar dabar jų neturime.

julija_knyga

Ką skaičiau migdydamas dukrą

Nebūčiau pagalvojęs, kad susilaukus dukros atsiras tiek daug laiko skaitymui. Kuo ji neramesnė, tuo ilgiau ją reikia nešioti ant rankų ir migdyti savo glėbyje. Kuo ji neramiau miega, tuo ilgiau ją reikia glausti prie krūtinės ir tuo vėliau perkelti į lovytę. Kuo ilgiau ją tyloje migdai glėbyje, tuo daugiau puslapių perverti Kindle skaityklėje. Dešimt knygų per penkias savaites.

  • Sydney Finkelstein – „Superbosses“. Yra tokių puikių vadovų, su kuriais labai norisi dirbti, nors žinai, jog bus labai sunku: iš tavęs bus daug reikalaujama, bet su šypsena arsi po devyniais prakaitais, nes jie ras kaip tave tinkamai motyvuoti. Su tokiais vadovais gal ir neįmanoma be poilsio išdirbti kelis dešimtmečius, bet laikas su jais atsipirks itin vertinga patirtimi: išmoksi tiek, kad puikiai pats savarankiškai galėsi imtis vadovauti. Tokie vadovai nesimėto, jie išskirtiniai. Jie moka pavaldiniams leisti elgtis savarankiškai ir daryti klaidas, bet tuo pačiu jie ir visada šalia jei reikia patarimo ar pagalbos. Jie neužsiima mikrovaldymu, bet jie detaliai žino kiekvieno darbuotojo problemas ir giliai išmano verslą. Jie atviri idėjoms, bet jie turi ir savo viziją, kuria sugeba užkrėsti aplinkinius. Jie tokie ryškūs, jog didžiuojamasi, kad su jais dirbai, ir tai savaime yra darbuotojo kokybės ženklu. Tema įdomi, bet knygai kiek pritrūko analizės gilumo kaip tokiu vadovu tapti. Deja, dažnai atrodė, jog tai tik anekdotinių istorijų apie kai kuriuos žymius vadovus rinkinys.

  • Alec Ross – „The Industries of the Future“. Po skyrių vienai ateities sričiai – genų inžinerijai, duomenų analizei, robotikai, kibersaugumui, finansų technologijoms. Apie tai, ko galima tikėtis, ir kaip tai pakeis pasaulį. Gaila, kad paviršutiniškai, su naiviu paauglišku susižavėjimu, krykštaujančiu balsu apie tai, kaip viskas jau tuoj pasikeis ir jau kitąmet skraidysime nuosavomis raketomis. Na, kiek perdedu, bet pasirodė, jog autorius nekritiška ausimi prisiklausęs daug visokių idėjų ir nelabai įsigilinęs į jų įgyvendinimo sudėtingumą. Bet gal taip pasirodė todėl, kad tik prieš tai buvau pabaigęs knygą apie genetiką – skyrius apie genų inžineriją atrodė ypač silpnas.

  • Paul Silvia – „How to Write a Lot“. Nebloga trumpa knyga apie akademinį rašymą. Gaila, kad neskaičiau jos tuo metu, kai reikėjo rašyti magistrinį darbą. Viena labai patikusi knygos mintis, kurią reiktų ir man pačiam dažniau taikyti: kiekvieną dieną paskirti kažkiek laiko rašymui. Nėra tokio dalyko kaip writer’s block – to jausmo, kai rašytojui užkietėja plunksna ir jis negali išspausti nei vieno protingo žodžio. Jei įpranti kasdien sėsti ir rašyti, tai daug ir parašai. Svarbu nesiblaškyti ir nelaukiant įkvėpimo žiūrėti tai kaip į darbą.

  • Jordi Torres – „First Contact with Tensorflow“. Jei perskaitėte visus mokomuosius straipsnius apie Tensorflow jų pačių svetainėje, tai šios knygos skaityti neverta, nes joje visiškai tas pats. Skaitykite ką nors kitą.

  • Roy Clark – „Writing Tools“. Kažkas panašaus į klasikinę Strunk ir White knygą „Elements of Style“: kalbos stiliaus ir fabulos patarimai, kurie padės visiems, kurie ką nors rašo – nesvarbu ar romanus, ar emailus, ar dienoraščio įrašus. Mokykloje kalbos kultūra atrodė viena iš beprasmiškiausių pamokų (gal dėl to, kad nelabai ko ten išmokė), bet dabar tokias knygas skaitau su malonumu.

  • Siddhartha Mukherjee – „The Gene: the Intimate History“. Apie šią knygą rašiau atskirame įraše, tad nebesikartosiu. Labai patiko, nes ją perskaitęs daug sužinojau apie sritį, kuri iki tol buvo tamsus miškas. Būtina perskaityti tam, kad užpildyti bendrojo išsilavinimo spragas apie genetiką.

  • Chris Voss – „Never Split the Difference“. Geriausia skaityta knyga apie derybų strategiją. Ir smagiausiai susiskaičiusi iš šių dešimties knygų. Plačiau apie ją jau rašiau, tad jei dar jos neskaitėt, imkit ir perskaitykit.

  • Martin Lindstrom – „Small Data. Tiny Clues that Uncover Huge Trends“. Mintis nebloga: kartais visai nereikia perknisti terabaitų duomenų, kad rastum kokią vertingą įžvalgą. Kartais užtenka pasišnekėti su dešimčia klientų ar stebėti jų elgseną. Pilnai galima su tuo sutikti. Tik ar galima iš tų kelių stebėjimų daryti tokias toli siekiančias išvadas – abejočiau. O Martin Lindstrom daro: stebėdamas kelias dešimtis Indijos uošvienių jis supranta, jog jos nuo marčių labiausiai skiriasi tuo, kad turi spalvotų prieskonių dėžutę, ir kad žmonės labiausiai mėgsta tą spalvą, kuria buvo dažytos jų vaikystės kambario sienos (ir visai nesvarbu, jog atidžiau renkant duomenis vargu ar ši teorija pasiteisintų). Bet knygoje daug smagių istorijų: skaitai, netiki, bet vis tiek norisi versti puslapius, nes gal kitas skyrius bus panašus į dar vieną Mad Menų seriją, kurioje Don Draperis aiškins apie tai, ką turi simbolizuoti Heinekeno buteliukas ir ką iš tiesų nori jausti namų šeimininkės. Rinkodara ir istorijų kūrimas šioje knygoje permuša statistiką ir loginį požiūrį, bet kartais reikia ir to.

  • Yuval Noah Harari – „Sapiens. A Brief History of Mankind“. Pirmas knygos trečdalis apie seniausią priešistorę labai stiprus: jį perskaičiau su didžiuliu malonumu. Žmonijos progresas nebūtinai reiškė, jog žmonija taps laimingesnė: perėjus prie žemės ūkio žmonių padaugėjo, bet vargu ar žemdirbys tapo laimingesnis už medžiotoją. Labai įdomi ir mintis, kad svarbiausias mūsų atradimas yra vaizduotė – demokratija, pinigai ar valdžia tėra mūsų kolektyvinės vaizduotės vaisius, bet kadangi mes visi tai įsivaizuojame taip pat, tai šie vaizduotės padariniai labai realiai veikia mūsų realybę. Antra knygos pusė išsikvėpė, autoriaus idėjos nebe tokios kokybiškos: jaučiasi, lyg nuo Lietuvos istorijos būtų pereita prie Pasvalio savivaldybės komunalinio ūkio problemų – gal įžvalgos ir teisingos, bet kabina jau nebe taip.

  • Arianna Huffington – „The Sleep Revolution“. Gerai išsimiegoti yra labai svarbu, ir netikėkite jei kas sakys, jog jiems pakanka mažiau nei septynių ar aštuonių valandų miego per parą. Miegas išsprendžia daug problemų: tampame protingesni, geriau priimame sprendimus, ilgiau gyvename, mažiau patiriame streso. Ir gaila, jog mūsų visuomenėje miegas yra nuvertinamas – mes laikome didvyriais tuos, kurie dirba be poilsio, o ir vaikams grasiname, jog jiems teks eiti miegoti, jeigu jie blogai elgsis. Įžvalgos geros, tik jos galėjo sutilpti dvigubai (ar trigubai) trumpesnėje knygoje.

Siddhartha Mukherjee. The Gene: an Intimate History

Labai mėgstu tokias knygas, kurios pasakoja, kaip veikia pasaulis. „The Gene. An Intimate history“ papasakoja viską, ką yra atradęs genetikos mokslas: nuo DNR iki CRISPR, nuo Darvino teorijų iki šiuolaikinių mokslininkų tyrimų. Apie genetiką turėjau tik gana paviršutinį supratimą, įgytą mokyklinėse biologijos pamokose, o perskaičius šią storoką knygą man visko daug paaiškėjo: ir kaip veikia proteinai, kaip pasireiškia paveldimumas, kam naudojama DNR polimerazė, kokios sunkiausios problemos genų inžinerijoje ir ar lengva klonuoti žmogaus DNR. Iki šios knygos genetika man buvo paslaptingas mokslas su daug keistų ir nesuprantamų žodžių, o po jos – vis dar mokslas su nemažai sudėtingų terminų, bet jau nebe toks neįveikiamai sudėtingas, su aiškiai nužymėtu keliu ir suprantamomis idėjomis.

Nepaisant to, kad knygos apimtis tikrai nemaža, ji kupina žmogiškų mokslininkų istorijų iš daugelio mokslo sričių. Genetikos idėjos vystėsi palengva per keletą amžių, jos susipynę su biologija, chemija, farmakologija, medicina, fizika, ar netgi fotografija (tik geros kokybės kristalografijos nuotraukos padėjo suprasti DNR dvigubos spiralės formą). Toks platus kontekstas neleidžia nuobodžiauti, kabinama plačiai ir įdomiai, sužinai ne vien apie itin siaurą nišą, bet jautiesi bendrai tapęs protingesniu.

Genetika – nelengvas mokslas, ir joje dar yra daug ką atrasti. Dalis problemų yra grynai inžinerinės: kaip patogiau nuskaityti genomą, kaip taisyti genetinį kodą, kaip priversti suveikti vieną ar kitą geną, bet dar liko daug ir bendresnių klausimų: kaip veikia genomas, koks epigenetikos vaidmuo, ar genai turi atmintį ir panašiai. Moderni genetika gyvuoja dar tik keletą dešimtmečių (genomas iššifruotas tik 2001-aisiais) ir atradimai šioje srityje dar vis pilasi kaip iš gausybės rago. Ateitis yra daug žadanti.

Kaip skiriasi partijos pagal Manoseimas.lt duomenis

Prieš kelias dienas pasirodė manoseimas.lt svetainė, kurioje, atsakius į 12 klausimų, galima pasilyginti, kuri partija buvo arčiausiai jūsų nuomonės. Buvo įdomu paanalizuoti, kurios partijos yra panašiausios ir kiek jos skiriasi. Liberalai ryškiai kitokia opozicinė partija, bet išties, jiems artimiausi socialdemokratai, o ne konservatoriai.

Koreliacijos tarp partijų

Manoseimas.lt pateikia duomenis apie partijų balsavimus dvylika klausimų. Sudėjus visus duomenis į vieną CSV (kurį galima rasti http://petras.kudaras.lt/notebooks/manoseimas.csv) galima paskaičiuoti koreliacijas tarp partijų balsavimo:

data = read.csv2('/Users/petras/dev/manoseimas.csv', sep=',', header=T, row.names=1)
data = data/100
t(data[1:7,])
##                           TT   DP LSDP   AW LRLS   MG TSLK
## Šauktiniai              0.92 0.89 0.96 0.72 0.95 0.79 0.91
## Meras                   0.82 0.94 0.89 0.85 0.31 0.89 0.55
## Internetinis_balsavimas 0.49 0.80 0.91 0.11 1.00 0.74 0.22
## Darbo_kodeksas          0.91 0.79 0.98 0.15 0.95 0.41 0.42
## Švietimas               0.91 0.92 0.86 0.60 0.29 0.63 0.42
## Vaiko_teisės            0.74 0.78 0.91 0.44 0.76 0.40 0.34
## Alkoholis               0.59 0.53 0.55 0.68 0.44 0.75 0.82
## Pensijos                0.79 0.85 0.89 0.25 0.88 0.24 0.30
## Pabėgėliai              0.96 0.91 0.97 0.89 0.59 0.84 0.84
## Dviguba_pilietybė       0.94 0.90 0.94 0.83 0.91 0.81 0.64
## Asmenvardžiai           0.81 0.61 0.69 0.83 0.51 0.29 0.15
## Privati_informacija     0.76 0.76 0.81 0.59 0.75 0.63 0.74
kable(round(cor(t(data[1:7,])), 2))
TT DP LSDP AW LRLS MG TSLK
TT 1.00 0.57 0.50 0.45 -0.08 0.04 0.30
DP 0.57 1.00 0.85 0.07 0.10 0.36 0.13
LSDP 0.50 0.85 1.00 -0.23 0.51 0.12 0.00
AW 0.45 0.07 -0.23 1.00 -0.57 0.48 0.52
LRLS -0.08 0.10 0.51 -0.57 1.00 -0.19 -0.06
MG 0.04 0.36 0.12 0.48 -0.19 1.00 0.68
TSLK 0.30 0.13 0.00 0.52 -0.06 0.68 1.00

Mano paties rezultatai manoseimas.lt svetainėje mane nustebino, nes, pasirodo, mane geriausiai atstovauja Tvarkos ir Teisingumo partija. Iš tiesų, jų koreliacija su mano nuomone yra tampriausia.

kable(round(cor(t(data)), 2))
TT DP LSDP AW LRLS MG TSLK PETRAS
TT 1.00 0.57 0.50 0.45 -0.08 0.04 0.30 0.61
DP 0.57 1.00 0.85 0.07 0.10 0.36 0.13 0.12
LSDP 0.50 0.85 1.00 -0.23 0.51 0.12 0.00 0.07
AW 0.45 0.07 -0.23 1.00 -0.57 0.48 0.52 0.41
LRLS -0.08 0.10 0.51 -0.57 1.00 -0.19 -0.06 -0.01
MG 0.04 0.36 0.12 0.48 -0.19 1.00 0.68 -0.24
TSLK 0.30 0.13 0.00 0.52 -0.06 0.68 1.00 -0.07
PETRAS 0.61 0.12 0.07 0.41 -0.01 -0.24 -0.07 1.00

Pagrindinių komponenčių analizė

Nenuostabu, jog Facebooke daugelis save laikančių liberalais pamatė, jog jiems geriausiai atstovauja LSDP: liberalų koreliacija su šia partija tikrai geriausia. Bet matyt koreliacijos nėra viskas. Gal galima nupiešti partijų pozicijas vienoje koordinačių erdvėje? Tam galima panaudoti pagrindinių komponenčių analizę (principal component analysis) ir išskirti tiesiškai nepriklausomas komponentes. Tada galima pabandyti pavaizduoti partijas viename dvidimensiniame grafike.

  ggbiplot(prcomp(data[1:7,]/100, center=T), scale=0, 
           labels=rownames(data[1:7,]), var.axes=F)

Nieko keisto, kad koalicijos partnerės LSDP, TT ir DP balsuoja labai panašiai - jos ir glaudžiasi viename grafiko kampe. Tuo tarpu LRLS yra labai skirtinga opozicinė partija, ji patenka visai į kitą kampą nuo TSLK ar kitų opozicinių partijų. Kita vertus, nors LRLS ir geriausiai koreliuoja su LSDP, ji tolokai nuo jos nutolusi. Lygiai kaip ir nuo TSLK.

Tai į ką aš panašus?

Padariau interaktyvų grafiką: pastumdžius atsakymus, galima pastebėti, kaip artėjama ar tolėjama nuo vienos ar kitos partijos. Labiausiai nuo liberalų skiriuosi tuo, kad esu prieš internetinį balsavimą. Būtent šitas klausimas geriausiai atspindi radikalų skirtumą ašyje tarp lenkų AW ir LRLS ir labai stipriai mane atitolina nuo liberalų. Žaistis bus žymiai patogiau, jei atsidarysite šią nuorodą naujame lange: https://petras.shinyapps.io/manoseimas/

„Never Split the Difference“ – patikusi knyga apie derybas

Buvusio vyriausiojo FTB derybininko Chris Voss knyga „Never Split the Difference“ – vienas geresnių šių metų mano atradimų, kuriame daug veiksmo iš įkaitų dramų, praktinių derybų patarimų ir situacijų analizės. Jei kitos knygos apie derybas dažnai galvoje palieka tokį skystokai salstelėjusį neurolingvistinio programavimo poskonį, tai čia viskas aišku, logiška ir savose lentynose. Derybos joks ten ne kompromisų menas ir jose nebūtina naudotis tiesioginės rinkodaros vadybininkų triukais. Žodžiu, tai, ko ir tikėtumeis iš kieto įkaitų derybininko.

Ištisos kartos pardavėjų užaugo su knyga „Getting to Yes“. Joje patariama prie reikalo eiti labai iš toli, užuolankomis, siekiant, kad į kiekvieną tavo klausimą potencialus klientas visada atsakytų „taip“. Ar geri vandenį? Mėgsti kokybę? O patinka švarus vanduo? Pirk filtrą! Neduok dieve, jog kažkur šioje ištįsusioje klausimų grandinėje klientas pasakys „ne“. Po aštuoniadešimtkažkelinto klausimo auka jau jaučiasi taip nepatogiai, kad sako „taip“ tik tam, kad būtų galima pagaliau baigti pokalbį ir pabėgti, nors iš tiesų ji visiškai nesiruošia pirkti jokio filtro. Chriss Voss rašo, jog tai bloga strategija: kuo greičiau tavo potencialus klientas pasakys „ne“, tuo greičiau prasidės realios derybos. Pasakęs „ne“ klientas jaučiasi kontroliuojantis situaciją, jis nebėra užspeista auka, su juo galima šnekėtis. Po „ne“ galima aiškintis, kuri siūlomo sandorio dalis klientui nepatinka: gal jis iš tavęs pirktų už mažesnę kainą, o gal jam reikia kitokios spalvos ar visiškai kito modelio. O gal jam reikia arbatinuko, o ne filtro. Derybos prasidėjo.

Vienas svarbiausių patarimų – stengtis, jog kita pusė galvotų, jog ją puikiai supranti (na, iš tiesų suprasti kitą pusę irgi nepakenktų). Jeigu tavo oponentas jaučiasi išklausytas ir suprastas, dingsta jo pyktis ir konfrontacija, o tai svarbūs žingsniai link susitarimo. Kartais tai pasiekti visai nesunku ir tereikia kitais žodžiais perpasakoti oponento ką tik išreikštą jo poziciją – derybininko tikslas yra oponentą priversti jaustis patogiai, nes tai tiesiausias kelias į nuolaidas. Užspeistas oponentas linkęs tvirtai įsikandęs laikytis savo pozicijos, ypač jei galvoja, jog niekas jo nesupranta.

Ką geriausia atsakyti į visiškai nerealų oponento reikalavimą? Jeigu grasinant įkaito gyvybei reikalaujama per pusvalandį atvežti milijoną grynais, protingiausia atsakyti „o kaip manai aš tai galėčiau padaryti?“. Taip tiesiogiai nepasakoma „ne“, reikalavimai neatmetami, bet tai priverčia reikalautoją pažvelgti į situaciją iš tavo pusės. Tikėtina, jog priverstas spręsti tavo problemas oponentas supras, jog gauti tiek grynų per tokį trumpą laiką nėra lengva, o tai atveria kelią į pozicijos sušvelninimą. Gal užtektų ir kelis kartus mažesnės sumos.

Dar vienas triukas derybose – vengti apvalių skaičių. Milijonas yra labai apytikslė suma – atrodo, jog būtų visai įmanoma ją nuderėti iki kokių 600 tūkstančių. Pasiūlius kainos rėžį „nuo 1.189 mln iki 1.243 mln“ atrodo, jog daug skaičiavai, kad prieitum iki tokios sumos: kažkiek gal ir bus įmanoma nuderėti, bet tikrai ne iki 600 tūkstančių.

Kaip ir minėjau, tai viena geresnių šiemet mano perskaitytų knygų.

Įtakingiausių verslininkų analizė

Vakar dariau šiokią tokią analizę, apie kurią jau rašiau Facebooke. Šiandien tiesiog bandau būdą, kaip įkelti šią analizę į dienoraščio formatą. Geresnę notebook versiją galima rasti čia, o žalius duomenis šiuo adresu.

Svarbiausia pastraipa tiems, kas tingi skaityti viską:

Įdomu tai, kad politikai daug įtakos suteikia asociacijų ir konfederacijų veikėjams, bet verslininkams jie įspūdžio nedaro: grafiko apačioje liko Danas Arlauskas bei Stasys Kropas. Matyt politikams su jais tenka nemažai bendrauti, bet reali jų įtaka kyla ne iš pačių asmenybių, o iš atstovaujamų interesų. Tuo tarpu verslininkai žymiai daugiau reikšmės suteikia Dariui Mockui bei Nerijui Numavičiui: asmenims, kurie atstovauja savo pačių interesus. Gal kiek netikėtai trečias tarp labiausiai politikų nuvertintų verslininkų yra Dalius Misiūnas: energetika verslininkams labai svarbu, bet ji kontroliuojama valstybės ir pačių politikų, tad politikai energetikų galios nesureikšmina.

Tarp didžiųjų bankų ekonomistų irgi įdomus prasilenkimas: Gitanas Nausėda bei Raimondas Kuodis yra politikų ekonomistai, o Nerijus Mačiulis ir Jekaterina Rojaka – labiau verslininkų.

Delfi įtakingiausi verslininkai

Kiekvienais metais portalas Delfi daro svarbių žmonių apklausas ir taip išrenka įtakingiausius šalies žmones. Pasižiūrėjus į įtakingiausių verslininkų rinkimus pasirodė, jog politikai ir patys verslininkai labai skirtingai vertina tam tikrų verslininkų įtaką, tad ką politikai nuvertina ar pervertina?

Tam pirmiausia reikėjo išsivalyti duomenis. Po keliasdešimt search-replace operacijų iš HTML teksto pasidariau švarų CSV, kuris jau tinkamas analizei.

verslas = read.csv2('/Users/petras/datadev/verslininkai.csv', header=TRUE, sep=",")
head(verslas)
##         Verslininkas Politiku_balas Verslininku_balas Pop_balas
## 1    Robertas Dargis            128                89         9
## 2    Gitanas Nausėda             93                62         9
## 3      Darius Mockus             58                68        16
## 4 Nerijus Numavičius             56                62        18
## 5   Nerijus Mačiulis             41                39         4
## 6     Arvydas Avulis             36                22         4
##   Ziniasklaidos_balas Visuomenininku_balas Tarnautoju_balas
## 1                  54                   80              103
## 2                  46                   64               78
## 3                  53                   36               56
## 4                  50                   36               41
## 5                  30                   28               42
## 6                  23                   17               51

Duomenų normalizavimas

Žymiai patogiau dirbti su santykiniais skaičiais, tad absoliučius balus paverčiau į santykinius, padalindamas juos iš kiekvienos kategorijos respondentų skaičiaus (bent jau spėju, jog būtent tai reiškia maksimalus galimas balų skaičius kategorijoje). Santykinis rodiklis reiškia, kokia dalis respondentų pažymėjo konkretų verslininką kaip vieną iš 5 įtakingiausių Lietuvoje.

verslas %>% 
  mutate(Politiku_balas = Politiku_balas / 196) %>%
  mutate(Verslininku_balas = Verslininku_balas / 137) %>%
  mutate(Pop_balas = Pop_balas / 29) %>%
  mutate(Ziniasklaidos_balas = Ziniasklaidos_balas / 93) %>%
  mutate(Visuomenininku_balas = Visuomenininku_balas / 106) %>%
  mutate(Tarnautoju_balas = Tarnautoju_balas / 160) -> verslas

Tiesinė regresija

Pritaikome paprastą tiesinę regresiją.

fit <- lm(Verslininku_balas ~ Politiku_balas, data=verslas) -> fit
summary(fit)
## 
## Call:
## lm(formula = Verslininku_balas ~ Politiku_balas, data = verslas)
## 
## Residuals:
##       Min        1Q    Median        3Q       Max 
## -0.118173 -0.017360  0.002104  0.012048  0.192314 
## 
## Coefficients:
##                 Estimate Std. Error t value Pr(>|t|)    
## (Intercept)    -0.002738   0.006480  -0.423    0.674    
## Politiku_balas  1.036687   0.049748  20.839   <2e-16 ***
## ---
## Signif. codes:  0 '***' 0.001 '**' 0.01 '*' 0.05 '.' 0.1 ' ' 1
## 
## Residual standard error: 0.04563 on 68 degrees of freedom
## Multiple R-squared:  0.8646, Adjusted R-squared:  0.8626 
## F-statistic: 434.3 on 1 and 68 DF,  p-value: < 2.2e-16

Kad jau turime regresiją, kurios R^2 yra 0.86, galima pasižiūrėti, ką labiausiai vertina verslininkai, lyginant su politikais.

verslas$diff <- residuals(fit)
verslas %>% 
  ggplot(aes(x=diff, y=reorder(Verslininkas, diff))) + theme_light() + 
    geom_point(size=1) + 
    geom_segment(aes(y=Verslininkas, yend=Verslininkas, 
                     x=0, xend=diff, color=(diff>0))) +
    geom_point(size=1) + 
    theme(axis.text.y=element_text(size=6), axis.title=element_text(size=8)) + 
    guides(color=F) + ylab("") + 
    xlab("Verslininkų vertinimas, lyginant su politikais") 

Įdomu tai, kad politikai daug įtakos suteikia asociacijų ir konfederacijų veikėjams, bet verslininkams jie įspūdžio nedaro: grafiko apačioje liko Danas Arlauskas bei Stasys Kropas. Matyt politikams su jais tenka nemažai bendrauti, bet reali jų įtaka kyla ne iš pačių asmenybių, o iš atstovaujamų interesų. Tuo tarpu verslininkai žymiai daugiau reikšmės suteikia Dariui Mockui bei Nerijui Numavičiui: asmenims, kurie atstovauja savo pačių interesus. Gal kiek netikėtai trečias tarp labiausiai politikų nuvertintų verslininkų yra Dalius Misiūnas: energetika verslininkams labai svarbu, bet ji kontroliuojama valstybės ir pačių politikų, tad politikai energetikų galios nesureikšmina.

Tarp didžiųjų bankų ekonomistų irgi įdomus prasilenkimas: Gitanas Nausėda bei Raimondas Kuodis yra politikų ekonomistai, o Nerijus Mačiulis ir Jekaterina Rojaka - labiau verslininkų.

Balsuojančiųjų koreliacijos

Ne visos balsuotojų grupės turi vienodą nuomonę. Galima paskaičiuoti koreliacijas tarp skirtingų balsuotojų.

cor(verslas %>% select(-Verslininkas, -diff))
##                      Politiku_balas Verslininku_balas Pop_balas
## Politiku_balas            1.0000000         0.9298451 0.6915122
## Verslininku_balas         0.9298451         1.0000000 0.8094200
## Pop_balas                 0.6915122         0.8094200 1.0000000
## Ziniasklaidos_balas       0.8891672         0.9622906 0.8549599
## Visuomenininku_balas      0.9585121         0.9400149 0.6876915
## Tarnautoju_balas          0.9715207         0.9244120 0.6896682
##                      Ziniasklaidos_balas Visuomenininku_balas
## Politiku_balas                 0.8891672            0.9585121
## Verslininku_balas              0.9622906            0.9400149
## Pop_balas                      0.8549599            0.6876915
## Ziniasklaidos_balas            1.0000000            0.8930495
## Visuomenininku_balas           0.8930495            1.0000000
## Tarnautoju_balas               0.8978414            0.9541088
##                      Tarnautoju_balas
## Politiku_balas              0.9715207
## Verslininku_balas           0.9244120
## Pop_balas                   0.6896682
## Ziniasklaidos_balas         0.8978414
## Visuomenininku_balas        0.9541088
## Tarnautoju_balas            1.0000000

Atrodo, jog labiausiai išsišoka Popkultūros ir sporto atstovų nuomonė. Jų atotrūkis dar geriau matosi spalvotame grafike:

qplot(x=Var1, y=Var2, 
      data=melt(cor(verslas %>% select(-Verslininkas, -diff))), 
      geom="tile", fill=value) +
  xlab("") + ylab("") + guides(fill=F) + theme_light() + 
  theme(axis.text.x=element_text(angle=90)) 

Nenuostabu, kad tarnautojai ir politikai turi labai panašias nuomones (koreliacijos koeficientas net 0.97). Šiose dviejose grupėse buvo apklausta net 160 + 196 = 356 respondentų, tad vienoda valdininkų/politikų nuomonė rinkimuose yra labai stipriai reprezentuojama. Žiniasklaida yra antra labiausiai „nepriklausoma“ grupė (koreliacija su kitomis grupėmis mažesnė nei 0.9), nors jos nuomonė geriausiai koreliuoja su verslininkų nuomone.

Nauji dalykai, kuriais džiaugiesi tapus tėčiu

Pirmas garsus vaiko klyksmas tik atėjus į pasaulį, nes žinai, kad nuo šiol viskas bus kitaip;

Pirma tylos minutė po kelių valandų klyksmo vaikui pagaliau užmigus, nes gal galėsi gauti akimirką atokvėpio;

Pirma plati vaiko šypsena vos ryte tave pamačius, nes ji nubraukia visą susikaupusį nuovargį ir bemiegę naktį;

Laisvas pusvalandis, kai vaikas dieną miega, nes galima vėl veikti tai, kas prieš buvimą tėčiu buvo visiškai įprasta;

Laisva minutė su žmona, kai vaikas miega ramiai ir nebesiveja buitis, nes galima tiesiog pabūti kartu nieko neveikiant;

Kartais pasitaikančios stebuklingos naktys, kai neprabudęs gali išsimiegoti bent šešias valandas;

Pilnos vaiko sauskelnės ir garsus oro gadinimas, nes tai didina šių stebuklingų naktų tikimybę;

Švelnus pavargusios dukros prisiglaudimas tau prie krūtinės paėmus ją ant rankų;

Aplinkinių dėmesys, kai išdidžiai su dukra rankose žygiuoji per Gedimino prospektą;

Tave vis sekantis dukros žvilgsnis, kai tik įeini į kambarį, lyg tu būtum pats įdomiausias dalykas visatoje;

Kiekviena nauja diena, kuri atneša kažką naujo.

Vilniaus viešojo transporto duomenys

Niekada iki šiol nenaudojau dplyr R paketo, tad norėjau pasižiūrėti, kaip jis veikia (o veikia jis tikrai patogiai!). Kadangi neseniai buvo paviešinti Vilniaus Viešojo Transporto vėlavimų duomenys, tai kaip tik šis duomenų rinkinys pasirodė tinkamas pasižaidimui. Kadangi tai labiau techninis galimybių bandymas, tai didelių įžvalgų ir neieškojau, nors visgi radau, kad privatūs vežėjai vėluoja žymiai rečiau nei VVT, troleibusai yra patikimesni nei autobusai, o savaitgaliais viešasis transportas yra punktualesnis (kuo nereiktų stebėtis – juk eismo mažiau).

Nevėluojančių reisų dalis
Nevėluojančių reisų dalis

Detaliau ir techniškiau, su visu kodu: Notebook: Transportas-vėlavimai

Duomenų analitiko darbas dažniausiai yra duomenų valymas

Turbūt didžiausias skirtumas tarp mokykloje ar universitete darytų duomenų analizių ir realaus pasaulio yra turimų duomenų kokybė. Rašėm savaitgaliais magistrinius darbus, pasižiūrėdami į kursiokų failus darėm „statistikos laboratorinius“, sprendėm uždavinius bei iš vadovėlio atkartojom nelabai suprantamas ekonometrinius modelius – ir  beveik visada duomenys buvo duotybė. Ar tai būtų BVP augimo eilutė iš Statistikos departamento, ar Olimpiadų medalių suvestinė: beveik visada duomenys buvo švarūs, tvarkingi, be klaidų, be neužpildytų eilučių, be praleistų kablelių, romėniškų skaitmenų, sunkiai įskaitomo buhalterės Janinos rašto ir pasimetusių sąskaitų-faktūrų. Tereikėdavo tuos duomenis paimti, sudėti į modelį, sukalbėti kelis užkeikimus ir gaudavai vienintelę teisingą p reikšmę ir iš to sekančią išvadą. Didesnis nedarbas yra mažesnė infliacija. Narystė Europos Sąjungoje didina akcijų kainas. Marytė suvalgo daugiau obuolių nei Jonukas.

Skirtingai nei universitete, realybėje duomenys beveik niekada nebūna aiškūs ir tvarkingi. Dažniausiai tau reikiamų duomenų tiesiog nėra (ar daug kas kaupia duomenis apie kiekvienos fizinės parduotuvės kasvalandinį lankytojų srautą?). Jeigu jų galima rasti – jie nepatikimi, nes iki galo nežinai, ar kiekviena apskaitininkė visose Baltijos šalyse prieš penkerius metus vienodai koduodavo gautas sąskaitas. Jeigu jais galima pasitikėti, jie tikriausiai būna nepilni – vienur trūksta detalumo, kitur kažkas nusimušę, trečioje vietoje duomenys nepasiekiami, nes jie nesuskaitmenizuoti. Jau nekalbu apie tai, kad visur yra ir žmogiškas faktorius: kažkur vardas įvestas į pavardės grafą, kažkas sumas vietoje eurų įrašė litais. Kuo daugiau duomenų (ir ypač jei kalbam apie didelius duomenis be struktūros) tuo didesnė duomenų analitiko darbo laiko dalis yra ne sudėtingas duomenų modeliavimas ar rezultatų interpretavimas, o duomenų tvarkymas bei paruošimas analizei. Sakoma, kad šiam kruopščiam ir nuobodokam darbui analitikai sugaišta nuo 50 iki 80 procentų savo darbo laiko.

Gerai sutvarkyti duomenys yra aukso vertės. Tai tokie duomenys, kuriuose nebėra erdvės interpretacijoms, kuriuose nelikę klaidų ir kuriais tvirtai galima remtis darant verslo sprendimus. Tik juos išvalius galima kurti sudėtingus modelius bei algoritmus, o iki tol reikia praleisti ne vieną valandą rymant prie duomenų kokybės. Toks analitiko darbas.