Ernestas Hemingvėjus: Turėti ir neturėti

Hemingvėjus mokykloje man patiko. Prisimenu, jog pirma jo knyga, kurią perskaičiau, buvo „Kam skambina varpai“ – jos nugarėlę visada matydavau senelių sekcijoje, bet kažkas iš suaugusiųjų namiškių buvo pasakęs, jog tai sudėtinga knyga ir dar reikėtų paaugti, kad ją galėčiau skaityti ir suprasti. Kai ją jau visgi paėmiau į rankas, ji mane sužavėjo, o po to iš karto perskaičiau dar ne vieną Hemingvėjaus knygą. Hemingvėjus buvo tas rašytojas, kurį skaitydamas tikriausiai pirmą kartą supratau, kad tai, kas rašoma knygose, turi ir gilesnę prasmę, kad dažnai reikia paskaityti tarp eilučių, kad galima žavėtis nuotaika, kurią sukuria skaitomi žodžiai. Nereiktų tuo stebėtis, mat iki Hemingvėjaus labiausiai žavėjausi Žiuliu Vernu bei Diuma, o mano knygų skaitymas daugiausiai susidėjo iš nuotykių romanų.

„Turėti ir neturėti“ irgi esu skaitęs labai seniai, bet perskaičiau ją dar kartą. Tai puiki istorija apie dorą žmogų, kuris nesiskundžia gyvenimo negandomis, ir savo jėgomis bando jas įveikti. Kaip taikliai apie tai rašoma vienoje iš amazon.com recenzijų, tai knyga apie žmogų, kuris gavęs blogas likimo kortas nesistengia sukčiauti, priima esamą situaciją, ir nori su jomis kuo geriausiai sužaisti. Tas ryžtas išsikapanoti iš gyvenimo negandų labai stiprus, bet herojaus lūpomis nuskamba ir šiokia tokia neviltis: „vienas žmogus nieko nepakeis ir nepasieks“, tačiau herojus vis tiek nenustoja siekti tikslo. Tikslas galų gale nėra pasiekiamas, bet pastangos buvo milžiniškos.

Comments Closed

4 Comments

  1. Gana jausminga knyga apie laime, reikia tik suvokti, kokie svarbus paprasti dalykai gyvenime ir ka reiskia juos tureti arba ju netureti. Rega, kojos, rankos, meile, brangus zmones ir t.t.

  2. Banalumo viršūnė. Geriau pasidomėk kodėl Hemingvėjaus ar tarkim Šekspyro kūriniai išgyveno iki mūsų dienų ir netgi yra laikomi kaip šedevrai.

Comments are closed.