Dovanų ekonomika

Ekonomistams, ir aišku ne vien jiems, Kalėdos užduoda nemažai galvosūkių, nes reikia sugalvoti, ką nupirkti dovanų savo artimiesiems ir šiaip draugams. Įdomiausia, jog Kalėdų metas sunkiai dera su ekonomine teorija ir viena jos pagrindinių prielaidų, jog esame racionalūs vartotojai, kadangi ekonomikos mokslas (jeigu jį galima pavadinti mokslu) teigia, jog pati naudingiausia dovana yra pinigai, kadangi ji leidžia jos gavėjui pačiam pasirinkti, kaip juos išleisti, taip patiriant kuo daugiau naudos.

Jeigu tokia išvada pasirodė keista, bandysiu ją paaiškinti, bet pirmiausiai reiktų paaiškinti ribinio naudingumo sąvoką. Ribinis naudingumas – tai papildomas džiaugsmas, nauda, laimė, dar kažkoks abstraktus teigiamas jausmas, kurį suteikia papildomas kiekis kokios nors daikto ar prekės. Naudingumas yra daugiau filosofinė sąvoka, ji nėra realiai matuojama kokiais nors vienetais, bet ji gana reali sąvoka. Ribinis naudingumas dažniausiai mažėja, didėjant daiktų kiekiui – tarkim pirmąja ledų porcija labai džiaugsitės, vis dar būsite patenkinti gavę antrą, bet jau gavę trečią tikriausiai nebebūsite tokie džiaugsmingi: po poros porcijų ledų labiau džiaugtumėtės gavę ko nors kito, (gal būt kavos?), nes tie ledai jau pradeda įgristi. Viena svarbiausių vartotojo teorijos išvadų yra ta, jog vartotojai stengiasi už savo turimas lėšas nusipirkti kuo daugiau naudingumo, t.y. maksimizuoja savo patiriamą „laimę“, o kad tai būtų galima padaryti, jie pirmiausia renkasi vartoti tas prekes, kurios „už vieną litą suteikia daugiausiai naudos“, arba išsireiškus moksliškiau, tas prekes, kurių ribinis naudingumas už vieną litą didžiausias. Arba tariant paprasčiau, pirmiausiai žmonės perka tuos daiktus, kuriuos vertina labiausiai, ir neperka tų daiktų (kai jau baigiasi pinigai), kuriuos jie vertina mažiau.

Iš čia ir išvada, jog optimali dovana yra ne kas kitas, o pinigai, kadangi dovanos gavėjas jau dabar yra įsigijęs visus labiausiai savo vertinamus daiktus už tiek pinigų, kiek jis turi. Ką pirktų vartotojas, jeigu gautų papildomą dvidešimt litų? Tai, ką jis labiausiai vertina iš to, ko jis dar neturi. Galbūt tai būtų Mocarto kompaktas, o gal geras kepsnys restorane – tai geriausiai gali žinoti tik pats vartotojas. Jeigu dovanotojas padovanoja būtent Mocarto kompaktą arba kepsnį, tai viskas puiku, ir ekonomikos mokslo prasme „laimė būna maksimizuota“, bet kas jeigu dovanotojas nuperka ne Mocartą, o Brolių Aliukų geriausias dainas (jokių piktų minčių prieš brolius Aliukus neturiu ;) ir tam pačiam veiksmui išleidžia tuos pačius dvidešimt litų? Galbūt dovanos gavėjas už Aliukų kompaktą nebūtų net penkių litų davęs, nes jis jų nevertina. Tokiu atveju gauname, jog išleista dvidešimt litų, o dovanos gavėjas patyrė laimės už mažiau nei penkis litus – penkiolika litų ekonomikoje išgaravo per efektą vadinamą pertekliniu gerovės nuostoliu. Žodžiu, geriausia kas gali atsitikti, jeigu bus dovanojami ne pinigai – atspėti, ko dovanos gavėjas nori labiausiai. Aišku, dovanotojai visada stengiasi padovanoti tai, kas labiausiai patiktų dovanos gavėjui, bet juk atspėti labai sunku, tad lengviausias sprendimas yra dovanoti tiesiog pinigus.

Tiesa, visa ši analizė neatsižvelgia į tradicijas, ji yra grynai ekonominė. Be to, galima dovanoti ir tokius dalykus, kuriems sunku suteikti kokią nors piniginę vertę – pagaminti dovaną pačiam, arba padovanoti tai, kas neparduodama (kas nori mane pabučiuoti? :)

Comments Closed

9 Comments

  1. Kažkur pamiršome šių socialinių santykiu teikiamas emocijas. Ko gero dėl to, kad ekonomika nesugeba to įvertinti savo vienetais. Tai ir gaunasi snobiškos išvados.

    Petrai, ar pirkdamas gėles patelėms skaičiuoji ribinę pinigų naudą ? :)

  2. Na taip, dovana, gauta iš kieno nors, kartu prideda sentimentalumo vertę.

    Jokiu būdu neteigiu, jog aš vadovaujuosi šiais principais — kaip tik tai parodo, jog ekonomikos teorija kartais gali privesti prie keistų išvadų ("nuo to rašto išėjo iš krašto" :)

  3. Va va, racionalus žmogus toks pats realus kaip ir sniego…

    Emocijos viską gali nusverti į kitą pusę.

  4. priklauso nuo to, kaip matai dovanu paskirti. mankiw savo ekonomikos pradziamokslyje pritaiko nobel prize winning spence'o signaling teorija:

    One interpretation of gift giving is that it reflects asymmetric information and signaling. The man in our story has private information that the girlfriend would like to know: Does he really love her? Choosing a good gift for her is a signal of his love. Certainly, the act of picking out a gift, rather than giving cash, has the right characteristics to be a signal. It is costly (it takes time), and its cost depends on private information (how much he loves her). If he really loves her, choosing a good gift is easy because he is thinking about her all the time. If he doesn't love her, finding the right gift is more difficult. Thus, giving a gift that suits the girlfriend is one way for him to convey the private information of his love for her. Giving cash shows that he isn't even bothering to try.

  5. beskaitant "ant smugio" kilo keleta variantu:

    itariu RN nevertina tokio dalyko, kaip vargas isigyti tai, ka tu nori. todel gaunas, kad gali tureti pakankamai lisnu pingu, o tai ko tau reikia ir neturi, nes paprasciausia paiesku, stumdymosi eilese ir taip toliau "nenaudingumas" yra didesnis uz kokio nors sh "naudinguma". tad kartais didesni naudinguma turiu sededamas ant sofos uz dyka, nei nusipirkes koki nors zaisliuka, a la mobiliakas, ir neesme uz kokia kaina.

    be to dar yra informacijos faktorius.

    kartais sunku zinot ko pats nori. na ir apskritai kiek dar daug ko gero yra, ko as apskritai nezinau :)

  6. bet yra kita teorija, kuri sako, kad dovanoti pinigai vertinami kitaip. Gal Jonas ir nori Marytes kompakto, bet gaves dovanu, o ne uzsidirbes tuos pinigus, tikriausiai isleis vejais…

Comments are closed.