Šeima ir politika

Vakar bevartydamas laikraščius užtikau šią reklamą. Na, man kilusi sąsaja tarp pavaizduotų asmenų buvo „nesantuokiniai santykiai“ – nežinau, ar iš tiesų to ir siekta. Be to, vakar pietaudamas nugirdau šalia sėdėjusios poniutės samprotavimus apie tai, už ką ji ruošiasi nebalsuoti: pagrindinis jos argumentas buvo tas, kad kandidatas paliko žmoną, tad kaip jis gali sugebėti valdyti savivaldybę, jeigu šeimos nesugeba suvaldyti? Dabar nenagrinėsiu teiginio „paliko žmoną“ teisingumo (manau, kad dažniausiai viskas būna žymiai sudėtingiau, nei gali tilpti į vieną frazę iš dviejų žodžių). Toks šeimos ir valstybės valdymo lyginimas primena man dar Valdo Adamkaus kampanijos metu sklandžiusį ir šypseną keliantį argumentą, jog jis negali valdyti valstybės, nes nėra turėjęs savo vaikų. Ar iš tiesų sugebėjimas „valdyti“ šeimą atspindi ir kandidato sugebėjimą valdyti valstybę ar savivaldybę?

Drįsčiau tuo abejoti. Man atrodo, jog valstybė ir šeima yra labai skirtingos institucijos, reikalaujančios skirtingų asmens savybių. Jeigu šeima yra pagrįsta meile ir kelių žmonių sutarimu, tai politika ir valdymas yra žymiai sudėtingesnis dalykas. Tobulą politiką įsivaizduoju tokį, kuris sugeba priimti nepopuliarius sprendimus, jeigu jie yra būtini, o svarbiausia, gerai nusimanantį savo reikaluose specialistą, nepasiduodantį populizmui, siekiantį ilgalaikės naudos valstybei ar miestui. Bent jau man politika labiau kelia „kovos“ ir „konkurencijos“ asociacijas, o tokiomis vertybėmis vadovaudamasis šeimoje netoli nueisi. Nors gal klystu, juk esu nevedęs.

Comments Closed

2 Comments

  1. Faktas, kad Balčytį reikėtų išmesti iš FINANSŲ ministrų vien dėl to, kad jo sūnus vagis.

Comments are closed.