Gregory Clark: A Farewell to Alms

Kodėl vienos valstybės tampa turtingomis, o kitos taip ir lieka trečiojo pasaulio šalimis? Iki šiol populiariausias atsakymas į šį klausimą tarp ekonomistų (ypač tų, kurie dirba Pasaulio Banke ar Tarptautiniame Valiutos Fonde) būdavo „institucijų, kurios užtikrintų laisvosios ekonomikos stabilų funkcionavimą, trūkumas“, tačiau Gregory Clark savo knygoje teigia, jog jos tikriausiai čia nieko dėtos. Viduramžių Europa iki pat 1800-ųjų buvo tikroji laisvosios rinkos ekonomika — mokesčių našta buvo labai maža (ji siekė kelis procentus, net jeigu ir įskaičiuosime ir bažnyčios dešimtinę, kurios realus surinkimas siekė tik kelis procentus nuo BVP), muitai beveik neegzistavo (o jeigu ir egzistavo, tai daugiausiai skirti ne vietiniams gamintojams paremti, o surinkti pinigų karams ir karaliaus išlaikymui), infliacija buvo niekam nežinoma (nuo trylikto amžiaus iki devyniolikto kainos tik maždaug padvigubėjo, o tai sudaro beveik nulinę metinę infliaciją). Iki devyniolikto amžiaus vakarų Europa visą laiką gyveno ant skurdo ribos — panašiai taip, kaip dabar Afrika. Pagerėjus gyvenimui dėl atrastos naujos technologijos, ar gero derliaus, padidėdavo gimstamumas, o tai ilgainiui sumažindavo gyvenimo lygį, nes tiesiog ekonominį pyragą reikėdavo dalintis didesniam kiekiui galvų. Ir atvirkščiai — gyvenimui pablogėjus, padidėdavo mirtingumas, tad daugiau likdavo išgyvenusiems. Gal ir paradoksalu, bet turtingiausiai Europa gyvendavo tada, kai vykdavo karai arba siausdavo maras. Autorius savo tyrimuose pastebi, jog panašiais ekonominiais principais gyvena ir primityvios tautelės Amazonėje ar kituose civilizacijos nepaliestuose regionuose. Iš čia seka ir dar viena paradoksali išvada: parama Afrikai tik laikinai pagerina žmonių pragyvenimo lygį, kas jiems leidžia padidinti gimstamumą; padaugėjus žmonių, ir sumažinus paramą, gyvenimo lygis Afrikoje nukristų iki dar žemesnio lygio nei prieš paramos tiekimo pradžią.

Tad kas atsitiko, kad vakarų pasaulis „išsivystė“, o kitos valstybės dar ir iki šiol gyvena šiuose Maltuso spąstuose? Gregory Clark atsakymas — požiūrio į darbą pasikeitimas. Tiesa, jis negali paaiškinti, kodėl būtent darbininkai pradėjo dirbti daugiau ir nuoširdžiau būtent XIX amžiuje Vakaruose (iki XIX amžiaus ir pramonės revoliucijos vidutinė darbo diena tetruko tris valandas, o nuo XIX amžiaus — vos ne dvylika valandų). Pateikiami pavyzdžiai įtikinantys: lyginant medvilnės audimo pramonę Anglijoje ir Indijoje XX amžiaus pradžioje, galima pastebėti, jog kiekvieno anglų darbininko darbo našumas buvo kokius šešis kartus didesnis nei indo (vienas anglas galėdavo prižiūrėti šešias stakles, kai indui dažniausiai būdavo patikimos tik vienerios), ir, nors anglas gaudavo keletą kartų didesnį atlyginimą, galutiniai produkto (nuaustos medžiagos) kaštai būdavo labai panašūs kaip ir Indijoje, kuri lyg ir turėtų sėkmingai naudotis pigios darbo jėgos privalumais. Kodėl indų darbininkai tokie neefektyvūs? Tiesiog taip jau susiklosčiusios socialinės normos: indų darbininkai per daug nesukdavo galvos, jeigu neateidavo į darbą (apie 20-30% darbininkų kiekvienu metu buvo pravaikštose), be to, jie darbe nepersidirbdavo, atsivesdavo savo vaikus, su kuriais bendraudavo, paskaitydavo laikraščius, pabendraudavo ir t.t. (fiziškai jie galėdavo prižiūrėti ir tas pačias šešerias stakles, kaip kad anglai, tad juos pavaduodavo kolegos, kol jie ramiai ilsėdavosi). Tuo tarpu Anglijoje vyravo griežta tvarka, darbininkai sąžiningai atidirbdavo „nuo skambučio iki skambučio“, kitaip niekas ir neįsivaizdavo, jog būtų galima organizuoti darbą. Tiesa, nežinau kaip su šia teorija taikstosi faktas, jog daugelyje trečiojo pasaulio šalių galima rasti ir prakaito dirbtuvėlių. Bet visgi tiesa, jog trečiojo pasaulio šalių darbo produktyvumas yra apgailėtinas, net jei jos ir turi pakankamai investicijų į kapitalą.

Tad ar dabartinės trečiojo pasaulio šalys pasieks savo „pramonės revoliuciją“ ir išsivystys? Juk Japonijai tai pasisekė, o dabar atrodo, jog to paties beveik gali pasiekti ir Kinija. Gregory Clark nuomone, tiek Japonija, tiek Kinija turi šimtametę kultūrą, kuri skatina teisingas vertybes, reikalingas sparčiam ekonominiam augimui. Pasauliui išlipti iš skurdo turėtų padėti kultūros globalizacija — vakarų ir kito išsivysčiusio pasaulio idėjos dabar plinta neregėtu greičiu ir užkrečia visas tautas. Tik čia iškyla dar viena problema: atrodo, jog vakarietiškas, išsivystęs žmogus nėra nei trupučio laimingesnis už primityvų Amazonės kaimelio gyventoją.

Comments Closed

6 Comments

  1. Idomu butu suzinoti kas gi laukia vakaru, ir galbut apskritai zmonijios kai dauguma o gal ir visus darbus dirbs automatizuotos masinos? Ar visi taps vargsais nes visi nebeteks darbo? O galbut pataps kokiaisnors budistais ir gyvens harmonijioje? Ar vistik zmones sugalvos kazkatai uz ka bus galima moketi pinigus. As isivaizduojiu kad autoriai (knygu, filmu ir t.t.), programuotojai, isradejai/mokslininkai, na galbut dar dizaineriai tai tikrai tures kuom uzsiimti. Jei isivaizduojant ateiti kurioje betkokia mechaniniai veiksmai nebereikalauja zmogaus prisikisimo.

  2. „Tad kas atsitiko, kad vakarų pasaulis „išsivystė“, o kitos valstybės dar ir iki šiol gyvena šiuose Maltuso spąstuose? Gregory Clark atsakymas — požiūrio į darbą pasikeitimas. Tiesa, jis negali paaiškinti, kodėl būtent darbininkai pradėjo dirbti daugiau ir nuoširdžiau būtent XIX amžiuje Vakaruose“

    Tęsiant šią temą girdėjau dar vieną teoriją, kuri labai gera dera su šia – t.y. turtingų žmonių skaičiaus padidėjimas, tai labai tinka tiek Vakarų Europai tiek Japonijai. Ir esu įsitikinęs, kad vien dėl šios priežasties kažkas (galbūt revoliucinio pobūdžio) įvyks Kinijoje ir Baltarusijoje artimiausiu metu. Nes turtingų žmonių abiejuose šalyse skaičius auga ir jie yra ribojami tik ne-demokratinių sauskelnių…

  3. DJ, tokios baimės buvo kilusios 18 amžiaus pradžioje luditams, kurie netgi organizuotai daužydavo ir laužydavo visokiausias stakles, nes galvojo, jog jos atims iš žmonių pragyvenimo šaltinį. Bet iki šiol dauguma mūsų turi darbą, bedarbystė siekia tik kokius 4%, ir tai tikrai ne dėl technologinės pažangos. Ateityje visi mes vis tiek turėsime ką veikti.

  4. Požiūris į darbą – bent jau Lietuvos pakrašty Indiškas. Perka pigius įrankius, su kuriais tik bėdų prisidarai, perka mažai gerų įrankių – pusė laiko vaikštai ir ieškai įrankių, užsiima darbais, kurių nemoka, pvz: geriau tris mėnesius betonuos, ir paklos niekam tikusį betoną, nei kad pasamdys firmą ir gaus prekę su garantija. Tiesiog keista, kaip tokie kolūkiai nebankrutuoja.

Comments are closed.