Ludwig von Mises: Ekonominė politika

Iki šiol man labiausiai esančiu prie širdies ekonomistu buvo Friedrich Hayek, bet vakar paskaitinėjęs jo mokytojo Ludwig von Mises paskaitų užrašus supratau, jog tikriausiai turiu naują favoritą.

Ludwig von Mises yra naujosios austrų ekonominės mokyklos pradininkas, vienas iš didžiųjų liberalizmo (jo paties išsireiškimu, „liberalizmo XIX amžiaus prasme“) mąstytojų. Jo nuomone, žmogaus laisvė yra didžiausia vertybė, o tikrosios laisvės negalima pasiekti, jeigu tuo pačiu metu nebus užtikrintos visos laivės: žodžio laisvė, judėjimo laisvė, ir laisva rinka. Žodžio laisvė neįmanoma, jeigu rinka yra bent kiek valdoma valstybės, kadangi tada valstybė gali ekonominėmis priemonėmis spręsti, ką galima spausdinti, o ko ne. Valstybė bet kokiu atveju yra blogas verslo savininkas, kadangi ji neturi paskatų tą verslą daryti efektyviu ir pelningu — valstybiniai verslai nebankrutuoja, nes jiems pritrūkus pinigų, visada galima pakelti mokesčius. Valstybė turi tik vieną prievolę: užtikrinti saugumą ir nuosavybės teises, tuo tarpu visos kitos funkcijos turėtų būti patikėtos laisvajai rinkai.

Bet koks valstybės intervencionizmas ar protekcionizmas yra žalingas visuomenei, kadangi iškraipo rinkos mechanizmą ir sukuria daugiau problemų, nei jų išsprendžia. Tarkime, esant infliacijai (kurios šaltiniu Ludwig von Mises laiko blogą ir ekspansyvią tos pačios valdžios monetarinę politiką), valdžia nori įtikti rinkėjams ir nustato, jog pieno kainos nuo šiol negali didėti (nustato kainų lubas). Nors valdžios noras buvo, jog visiems piliečiams pienas būtų prieinamas, bet iš tiesų tokio sprendimo pasekmė bus visai kitokia: atsiras pieno trūkumas. Nes jeigu pieno bendrovei pieno litrą pagaminti kainuoja 3 litus, tai ji nepardavinės jo po 2,50 lito, nors tokia kaina ir bus nustatyta valstybės. Taigi, tokios politikos pasekmė gali būti tik eilės prie pieno ir mažesnis pieno suvartojimas. Panašiai yra ir su subsidijomis tam tikriems produktams ar kitokiomis protekcionizmo apraiškomis: tarkime, jog valstybė moka subsidijas cukrinių runkelių augintojams, kurių veikla be subsidijų būtų nuostolinga. Bet juk šios subsidijos yra pinigų nusavinimas mokesčių pavidalu iš visų piliečių ir jų perdavimas išrinktajai grupei (runkelių augintojams), kurių veikla yra nuostolinga. Taip sumažinamos cukraus kainos, o visi piliečiai yra verčiami naudoti daugiau cukraus nei jie norėtų jo vartoti laisvos rinkos sąlygomis, be valdžios įsikišimo, o kitoms prekėms lieka mažiau lėšų.

Ludwig von Mises nuomone, socializmas negali veikti jau vien dėl to, jog jame nėra kainų mechanizmo, todėl gamintojams ir vartotojams neįmanoma tiksliai žinoti, kiek ko reikia gaminti ir vartoti. Centrinis plano komitetas niekuomet negalės iki mažiausių smulkmenų visko suplanuoti. Tuo tarpu laisvojoje rinkoje egzistuojanti kaina yra ta vienintelė informacija, kurios užtenka gamintojams nuspręsti, ar jiems apsimoka imtis vienos ar kitos veiklos — visa ekonomika susidėlioja valdant šiai „nematomai rankai“ ir neatsitinka taip, jog truktų vienų ar kitų prekių.

Liberalios laisvės idėjos neturėtų apsiriboti ekonomika:

Tarkime, jog būtų gerai apsaugoti žmones nuo žalos, kurią jiems daro besaikis gėrimas ar rūkymas. Tačiau jums kartą tai pripažinus kiti žmonės sakys: ar kūnas yra viskas? Ar žmogaus sąmonė nėra daug svarbesnė? Ar ne žmogaus protas yra tikroji žmogiškumo dovana, tikra žmogiškoji savybė? Jeigu suteikiate valdžiai teisę spręsti, kaip naudoti žmogaus kūną — ar leistina rūkyti, ar leistina gerti, tai nieko negalite atsakyti tiems, kurie pareiškia: „Protas ir dvasia svarbiau už kūną, ir žmogus kur kas labiau save žaloja skaitydamas blogas knyga, klausydamas blogos muzikos, žiūrėdamas blogus filmus. Tad valdžia privalo apsaugoti žmones nuo šių klaidų“.

[…] Jeigu kartą pripažįstate, kad valdžia turi kontroliuoti svaigalų vartojimą, tai ką galite atsakyti tiems, kurie sako, jog knygų ir idėjų kontrolė nėra dar svarbesnė?

Laisvė iš tikrųjų reiškia laisvę klysti.

Comments Closed

21 Comments

  1. Trumpa pastaba.
    “Nes jeigu pieno bendrovei pieno litrą pagaminti kainuoja 3 litus, tai ji nepardavinės jo po 2,50 lito, nors tokia kaina ir bus nustatyta valstybės.”

    O jei pieno bendrovei pagaminti pieno litrą kainuoja du litus, bet ji jį pardavinėja po 3? Gal tada kainų kontrolė reikalinga? Kalba eina apie stambias pramonės šakas, turinčias didelę įtaką ekonomikai, kuriose paprastai yra mažai galimybių atsirasti naujiems dalyviams.

  2. Jei pieno bendrovei pieno litrą kainuoja pagaminti 2 litus, ir ji pardavinėja jį po 3 litus, o tada ateina valstybė ir liepia pardavinėti jį po 2.50 Lt, pieno bendrovė pradės nebegaminti pieno, o gamins labiau jai apsimokančius pieno miltelius arba grietinę. Rezultatas bus tas pats — pieno bus pagaminta mažiau, nes kainos bus nustatytos dirbtinai mažesnės. Tuo pačiu metu vartotojų paklausa pienui padidės, nes daugiau žmonių įpirks pieną, tik bėda, jog viso to išdava — pieno trūkumas ir eilės prie jo (arba juodoji pieno rinka kainomis, aukštesnėmis nei nustatytosios)

  3. Austrų ekonomikos mokyklos atstovų ir jo “tėvo” von Mises mintys tikrai buvo tarsi šviežio oro gūsis tuo metu, kai beveik visas pasaulis buvo patikėjęs socializmo statyba. Vis dėlto “austrai” vietomis perlenkė lazdą, atmesdami pamatinius standartinės ekonomikos teiginius ir nepasiūlydami prasmingo pakaitalo. Pvz. galima sugalvoti daug filosofinių išvedžiojimų, kodėl naudingumo (angl. utility) funkcija negali būti tolydi, tačiau faktas tas, kad ši jos savybė leidžia sukurti praktikoje naudingų teorijų. Taip pat galima būtų ginčytis ir dėl “austrų” argumentų apie socializmo negalimumą – galų gale General Motors pagal daugelį parametrų yra didesnė už kai kurias “atskirai paimtas valstybes”. Man įtikinamesnis argumentas kodėl žlugo Sovietų Sąjunga visgi yra tas, kad komandinis valdymas ir privačios nuosavybės nebuvimas neskatino žmonių ir įmonių produktyviai dirbti. Išsamų kritinį austrų ekonomikos įvertinimą yra parašęs Bryan Caplan:
    http://www.gmu.edu/departments/economics/bcaplan/whyaust.htm

    Domui: jei tikrai pieną gaminti kainuoja 2 Lt, o bendrovė pardavinėja po 3 Lt, tai yra nemažai erdvės pasireikšti konkurentams, ir gaminti pieną pvz. po 2,2 Lt ir pardavinėti po 2,89 Lt. O jei pirmoji įmonė nuleis kainą iki 2,19Lt, nuo to juk vartotojams bus tik geriau. Tiesa, galima ginčytis, kad įmonė gali tik laikinai sumažinti kainą kol konkurentai bankrutuos, o paskui vėl ją padidinti, bet ar kas nors galėtų nurodyti bent vieną pavyzdį iš realaus gyvenimo, kad kuriai nors įmonei tai būtų pavykę?

  4. Labai geras praktinis pavyzdys apibūdinantis straipsnio mintį: R.Mugabe, Zimbabves prezidentas, kovodamas su hyperinfliacija uždraudė gamintojams ir pardavėjams didinti kainas – “Bet kuriam, pažeidusiam šį draudimą, kuris galios šešis mėnesius, gresia laisvės atėmimo iki šešių mėnesių bausmė”. Pasėkmės tereikėjo laukti mėnėsį: “Šiuo metu Zimbabvėje trūksta maisto, degalų ir užsienio valiutos.”
    Tačiau išimtinais atvejais valstybės įsikišimas būtinas stabdant monopolijų savivaliavimą ir kartelinius susitarimus.

  5. 2 Matux: prašom kalbėti konkrečiai – kiek kartų ir kada valstybės įsikišimas sustabdė monopolijų savivaliavimą? Ir kiek kartų jis buvo tik priedanga konkurentams bandant sužlugdyti sėkmingai augančią įmonę arba priedanga pačiam “monopolistui” apsisaugoti nuo konkurentų? Mano subjektyviu vertinimu, toks “įvarčių santykis” yra mažų mažiausiai 1:100.

  6. O man libertarizmas panašus į komunizmą. T.y. abu egzistuoja tik teorijoje, o praktikoje nepritaikomi. Gal ir veiktų idealioje visuomenėje, bet joje su panašia tikimybe veiktų ir komunizmas. Žmonės godūs, kvaili ir lengvai manipuliuojami. Tulpių svogūnelių, dot comų ir subprime krizės, visokios scientologų bei kitokių jehovistų sektos tai vėl ir vėl patvirtina.

    Laisva ir “normali” konkurencija kai kur sunkiai įsivaizduojama. Na pasiūlykit laisvos rinkos modelį elektros energijos gamybai ir paskirstymui? Medicinai?

    Neapribotos “laisvės klysti” irgi neįsivaizduoju. Ką tuomet daryti su “laisve klaidinti”? Išimkim iš mūsų gyvenimo du pirmiausia į galvą šovusius pavyzdžius – religiją ir reklamą. Kas lieka? Tikrai ne žmonija.

    Todėl tiesa kaip visada slypi kažkur anapus. T.y. per vidurį.

  7. Mindaugai, sutinku su jusu nuomone.
    Vienas protingas ekonomistas yra pavadines dabartine “liberaliaja” sistema: socialism for the rich
    Prie ko privede iberaliosios idejos US? 1% visu turtingiausiu amerikos zmoniu valdo daugiau turto nei 90% likusios populiacijos kartu paemus.

    Labai geras pastebejimas del “lasives klaidinti” – laisve klysti yra geras dalykas, kuomet nera dideliu paskatu klaidinti. Taciau kaip praktika rodo, laisve klaidinti labai brangiai kainavo ir kainuoja ‘demokratijoms’ :)

  8. Beje, tiems kas studijuoja ekonomika, pasidomekit kas finansuoja aktyviausiai besireiskiancius ekonomistus ir ju fakultetus:) Pvz Chicago school of economics su Milton Friedman priesky. Jei surasit atsakyma, siek tiek daugiau susivoksit siam voratinkly, vardu pasaulis:)

  9. Tomai, nepaisant to, kad JAV 90% populiacijos kartu turtas yra toks pats, kaip kad 1% visų turtingiausių turtas, tie 90% turtingiausių gyvena nepalyginamai geriau negu žmonės buvusioj TSRS, kur turtas buvo paskirstytas – tolygiai. Apskritai nematau prasmės siekti vienodo turto pasiskirstymo. Tai ne tik kad yra nelogiška ir neteisinga, bet ir niekaip nepadeda gerinti neturtingiausių gyventojų gyvenimą.

  10. 2 Giedrius: sutinku, kad gyvenimo lygis yra aukstesnis ir as tikrai pries tolygu turto pasiskirstyma ir centralizuota valdyma (kaip sakoma absolute power corrupts absolutely:) Paprasciausiai ziurint istoriskai, gyvenimo lygis US krenta ir disparity vis dideja. 90% zmoniu US yra corporate slaves – savo turto praktiskai neturi. Pasiziurek kaip zmones gyveno US 40 ar 50 metu atgal. Uztekdavo vienam seimos nariui dirbt, tik tiek, kad dabar daugiau ‘zaisliuku’ palengvinanciu egzistencija.
    Nuo ko pagrinde priklauso salies gerbuvis? Nuo productive capacity. Ka US pilieciai gali pasiulyt in return for imported goods? Vedybu planuotojas, ka dar:)?

    Team of brilliant students unraveled the secrects of India Outsourcing. Linkas:)

  11. 2 Tomas: nepamiršk, kad žmonių tiek USA, tiek likusiam laisvam pasauly niekas neverčia būti corporate slaves ir neturėti savo turto. Turto turėjimas ar neturėjimas yra įpročių klausimas. Jo turi tie, kurie įpratę išleisti daug mažiau negu uždirba ir atvirkščiai – kas išleidžia daugiau nei uždirba turto neturi. Absoliuti dauguma turtingų žmonių kažkada pradėjo nuo nulio ir dabar yra turtingi todėl, kad sugebėjo būti naudingais aplinkiniams labiau negu kiti beigi neiššvaistyti uždirbtų pinigų.

    Tačiau dėl to, kad pasauly yra nedaug protingų, darbščių ir disciplinuotų žmonių likusiems nepasidaro gyventi blogiau. Atvirkščiai – pasidaro daug geriau lyginant su tokiu pasauliu, kuriame turtingų nebūtų, nes turtingi už savo turtus aplinkiniams davė daugiau, negu iš jų gavo. Kitaip aplinkiniai nebūtų laisva valia iškeitę savo pinigų į prekes ar paslaugas, kurias pasiūlė turčiai.

    Apskritai yra kvaila atiminėti turtą iš tų, kurie moka jį dauginti ir atidavinėti jį tiems, kurie moka jį naikinti. Nuo tokių veiksmų, nesvarbu kokiu masteliu jie atliekami, visų žmonių gerovė pagerėti negali niekaip.

  12. Giedriau, ‘laisvas pasaulis’ ne toks jau laisvas, kaip gali pasirodyt is pirmo zvilgsnio. Kalakutas seriamas pirma 100 dienu gali prieit klaidinogs isvados, jog tai tesis ir sekanicas 100 dienu, taciau jis taip mano iki kol ateina Kaledos:)
    Is konteksto, matau jog esat susipazines su pop knygomis is serijos: “how to get/be rich, etc”.

    Del turto atiminejimo ir komunistines lygybes as nediskutuoju – sutinku su Mindaugo issakyta mintim, jog nera absoliutaus teisingo atsakymo – perdetas liberalizmas zalingas kaip ir komunizmas.

    Savo pavyzdziu 1% vs. 90% norejau perteikt minty, kad nebelieka US ekonomikos stuburo – viduriniosios klases.

    Nesutinku su tieginiu “laisvam pasauly niekas nevercia buti corporate slaves ir netureti savo turto”. Pirma, pasaulis nelaisvas; Antra, jei mases mano, kad ju niekas nevercia, dar nereiskia, kad ju nevercia:) Deja, argumentu nepateiksiu.

  13. “Giedriau, ‘laisvas pasaulis’ ne toks jau laisvas, kaip gali pasirodyt is pirmo zvilgsnio.”

    Deja taip yra dėl daugumos žmonių noro gyventi kitų sąskaita. Būtent taip ir gyvena perskirstymo šalininkai.

    “Kalakutas seriamas pirma 100 dienu gali prieit klaidinogs isvados, jog tai tesis ir sekanicas 100 dienu, taciau jis taip mano iki kol ateina Kaledos:)”

    Taip gali atsitikti tik kalakutui, kurį kas nors šeria. Kalakutui gyvenančiam laisvėj taip neatsitinka niekada.

    “Is konteksto, matau jog esat susipazines su pop knygomis is serijos: “how to get/be rich, etc”.”

    Ne tik susipažinęs, bet ir sėkmingai gyvenantis pagal jų mokymą :)

    “Del turto atiminejimo ir komunistines lygybes as nediskutuoju – sutinku su Mindaugo issakyta mintim, jog nera absoliutaus teisingo atsakymo – perdetas liberalizmas zalingas kaip ir komunizmas.”

    Kuo ir kam žalingas grynas liberalizmas? Mano manymu tik parazitams.

    “Savo pavyzdziu 1% vs. 90% norejau perteikt minty, kad nebelieka US ekonomikos stuburo – viduriniosios klases.”

    Kaip tai nebelieka? Ar mes vidurinę klasę suprantame ne vienodai?

    Nepaisant to paaiškink prašau kokiu principu atiminėjant iš viduriniosios klasės mokesčių pagalba gerėja tos viduriniosios klasės gyvenimas? Nes būtent vidurinioji klasė didžiojoje pasaulio dalyje sumoka didžiausią % nuo savo pajamų.

    “Nesutinku su tieginiu “laisvam pasauly niekas nevercia buti corporate slaves ir netureti savo turto”. Pirma, pasaulis nelaisvas;”

    Pasaulis yra mažiau laisvas negu norėčiau aš, tačiau pakankamai laisvas, kad kiekvienas nenorintis būti corporate slave juo galėtų nebūti.

    “Antra, jei mases mano, kad ju niekas nevercia, dar nereiskia, kad ju nevercia:) Deja, argumentu nepateiksiu.”

    Kas tave verčia būti corporate slave? Manęs neverčia niekas. Argumentų nepateiksi, nes objektyvių tavo teiginį patvirtinančių argumentų nėra.

  14. Tomai, negaliu priimti tavo argumento, jog JAV yra stipriai padidėjusi income inequality dėl trijų priežasčių:
    1) Apie Gini koeficiento dinamiką (ir kodėl yra ginčytina US Census Bureau skelbiama Gini koeficiento skaičiavimo metodika) gali pasiskaityti šiame akademiniame straipsnyje: http://www.ecineq.org/milano/WP/ECINEQ2007-67.pdf Skaičiuojant Gini koeficientą visai JAV populiacijai, o ne tik tai, kuri gauna pajamas, gaunama, jog jis beveik nepasikeitė nuo 1947-ųjų metų.
    2) Žiūrint dar ilgesniu laikotarpiu, pajamų netolygumas vis mažėjo Vakarų Europoje ir JAV nuo pat 18 amžiaus (t.y. industrinės revoliucijos ir kapitalistinės visuomenės formavimosi pradžios). Labiausiai pajamos kilo būtent samdomiems darbuotojams (darbo užmokesčio dalis BVP tolydžio didėjo), be to jų vis daugiau įsitraukė į ekonominę veiklą (tad jų pajamos kilo nuo artimų nuliui). Šaltinis: Gregory Clark, „Farewell to Alms“.
    3) Net jeigu ir priimti tavo argumentą, jog didėja skirtumas tarp pajamų grupių (mažėja viduriniosios klasės atstovų), tai nebūtinai yra kas nors blogo. JAV yra klasių mobilumas yra pakankamai aktyvus — būdamas neturtingas nesunkiai gali pereiti į vidurinę klasę ar net aukščiau, bei atvirkščiai. Akademiškai: http://tinyurl.com/yq5e56 Paprastai: http://tinyurl.com/23geqs

  15. Aciu, Petrai, uz nuorodas.

    Siulau dar karta perziuret mano komentarus: niekur neminejau income inequality – minejau TURTA. Kas liecia Gini koeficienta, kaip, beje, ir apie statistika in general, mano nuomone: there are lies, damn lies and statistics:)[i.e. rezultatai labai stipriai priklauso nuo skaiciavimo metodikos – norint galima atrast ivariu empiriniu rysiu ir daryt viena kietai priestaraujancias isvadas]
    Be to, labai pavojinga daryt kritines isvadas apie salies gyventoju gerbuvi besiremiant tik vienu rodikliu, kaip siuo atveju GINI. Todel as nesutikciau su tavo argumentu, jog nuo 1947 iki siu dienu US gyventoju gerbuvio pasiskirstymas isliko toks pat – taip, Gini, galbut, liko toks pat, but its not a big deal. Why?
    Wealth is not equal income. Wealth=Assets-Liabilities.
    Problema tame, kad dauguma painioja terminus Wealth ir Income.
    Kai issiaiskinom, kas yra wealht, galim prisimint tokius dalykus kaip infliacija (beje, laikui begant U.S. skaiciavimo metodika buvo keiciama ne viena karta siekiant korekcijos i “teisinga” puse:), isiskolinimas ir taip toliau. Pvz, praejusia savaite U.S. Treasury Department pranese, kad U.S. national debt pasieke $9 trillion (9 tukstancius milijardu) pirma kart salies istorijoj. Ka tai reiskia? Kiekvino US piliecio (taip, iskaitant ir vaikus) dalis salies skoloje siekia ~USD 30,000. Taigi, 5 asmenu seimos “liabilities” siekia ~USD 150,000. (Ar turi vidutine seima toki turta atemus isikolinimus? Ne)

    Dar simta zodziu suspaudus i kelis – Tavo pateikti argumentai apie Gini koeficienta nepakeite mano isankstines nuomones: “Paprasciausiai ziurint istoriskai, gyvenimo lygis US krenta ir disparity vis dideja”

    P.S. gavau gera pamoka – komentuot pavojinga, nes karta parasius, negali sustot.. (kaip dabar neatremsi kritikos?:)

    Visiems aciu uz diskusija

  16. Tomai, kas blogo netolygiam turto pasiskirstyme ir kodėl reikėtų jį prievarta daryti tolygesnį nei yra?

  17. Gera diskusija užvirė. Malonu, kad Petro blogas sukelia diskusijas.
    Nė viena socialinė ar ekonominė sistema nėra ideali. Kiekviena duoda gerus rezultatus vienose srityse, o prastus kitose. Maksimizavimas pagal visus parametrus neįmanomas.

  18. Pritariu Mindaugui ir kitiems. Grynaja forma ši teorija yra idealistinė. O realūs veikėjai yra realistai. Todėl egzistuoja ir korupcija ir kitos blogybės. Visuomenės kontrolė yra būtina. Tikra, o ne deklaratyvi, socialinė verslo atsakomybė yra geras sumanymas. Kitu atveju bet kuris verslas sieks tapti “bičiule-maksima” – klanu besivadovaujančiu tokia teorija, kuri patogesnė tuo momentu.

Comments are closed.