Portfolio apie Rusijos energetikos politiką

Žurnalas Portfolio paskutiniame savo numeryje turi labai neblogą (ir ilgoką) straipsnį apie Rusiją ir jos energetikos politiką. Piešiamas vaizdas ganėtinai niūrus, bent jau vakariečių akimis, nors tas pats vaizdas iš Rusijos paprastam rusui neatrodo labai blogai — juk Rusija šiuo metu gyvena tikrai puikiai, lyginant su Jelcino laikais, o ir, atrodo, pasaulis pradeda vėl su Rusija skaitytis, tad galima tuo ir pasididžiuoti.

Didžiausia Rusijos problema tame, jog jos gerovė labai priklausoma nuo naftos ir dujų kainų: mokesčiai už šių gamtinių resursų gavybą ir eksportą sudaro 40 procentų Rusijos biudžeto. Negana to, Gazpromas dujas vietinei rinkai teikia žymiai mažesnėmis nei pasaulinėmis kainomis, taip subsidijuodamas vietinę pramonę bei gyventojus — jeigu Gazpromui taptų striuka, tai labai stipriai pajustų visa Rusijos ekonomika. Gazpromas yra tarsi valstybė valstybėje, ir visai nenuostabu, jog prezidentas Putinas neoficialiai yra šios bendrovės vadovu — dar neaišku, kuris postas turi daugiau galios. Rusijos naftos ir dujų imperijos valstybės rankose buvo koncentruojamos įvairiausiais, ne itin švariais, būdais, bet norint išlikti Rusijoje, kuri turi didžiausias dujų atsargas pasaulyje, reikia su tuo taikytis. Tai patyrė ir kompanija Shell, kai ji buvo priversta parduoti jai priklausančias Sachalino projekto akcijas Gazpromui (tiesa, Shell irgi ne visai angelai, kadangi kontraktą su valstybe dėl investicijų pasirašė Rusijos nuosmukio metu ir iš to visais, kartais ir ne visai padoriais, būdais stengėsi išpešti kuo daugiau naudos — Portfolio straipsnis atspindi abi reikalo puses). Bėda tame, jog Gazpromas nemoka valdyti didelių investicinių projektų, tai didelė ir neefektyvi organizacija, kur net sunku atsekti, kiek ji skolinga bankams. Kompanijos vadovai skiriami feodaliniu principu, iš patikimų kadrų, o ne pagal jų patirtį ir nuopelnus, investicijos į naujus gręžinius vyksta lėčiau ir brangiau nei planuota. Nors Rusija ir turi didžiausius dujų rezervus, bet didelė jų dalis yra Arkties zonoje, ir prie jų prieiti ne taip ir lengva — tam reikės daug papildomų investicijų ir užsienio kompanijų patirties. Tačiau kol kas dujų korta žaisti sekasi neblogai; daugelis vakarų Europos valstybių didelę dalį savo energetikos resursų importuoja iš Rusijos, o ir diversifikuotis dujų šaltinius jiems ne taip jau lengva, mat antra pagal dydį dujų rezervais šalis pasaulyje yra Iranas, o su juo nelabai kas nori draugauti. Bet ši strategija gali tęstis tik tol, kol dujų ir naftos kainos itin didelės; joms nukritus, tikėtina, jog Rusijos ekonomiką turėtų sukrėsti didesnė krizė nei 1998-aisiais — tiesiog per daug visko pastatyta ant vienos kortos.

Comments Closed

10 Comments

  1. Jei nori geriau žinoti apie Rusijos ekonomika, reikia skaityti dabartinių opozicijų ekonomikų straipsnius.
    Beje biudžetą iš minėtų resursų sudaro kur kas daugiau nei 70%. Yra nuomonių, kad kito pramonės šakos turi iki 10%.

  2. Petrai, gal gali plačiau pakomentuoti apie Iraną — kodėl su juo niekas nenori turėti reikalų? Ar dabartinis jo režimas, kuris galioja jau kone 30 metų, savo darbais užsidirbo prastą reputaciją vakarų kapitalo akyse, ar tiesiog niekas nenori bendradarbiaut su šalim, kuri yra JAV priešas?

  3. Laurynai, manau, kad naftos paklausa ilgesniu laikotarpiu yra labai priklausoma nuo jos kainos. 1970-aisiais, staiga pakilus naftos kainoms, gana ženkliai sumažėjo ir naftos vartojimas, buvo pereita prie kitų energetikos šaltinių bei taupesnio naftos produktų vartojimo — būtent per sekantį dešimtmetį JAV priklausomybė nuo naftos (lyginant suvartojamos naftos kiekio ir sukurto BVP santykį) stipriai sumažėjo. Tuo tarpu matydami didesnes naftos kainas, jos tiekėjai investavo daugiau į gavybą — to pasekoje 1986-aisiais metais nafta kainavo tik 10$ už barelį.
    Dabar panašias tendencijas irgi galima matyti — per pastaruosius porą metų pradėjo populiarėti hibridiniai mašinų varikliai, nebe tokie populiarūs tapo visureigiai JAV ir pan. Ilguoju laikotarpiu nafta paklūsta tiems patiems paklausos ir pasiūlos dėsniams, ir manau, jog nafta niekada “nesibaigs”, o bus pakeista kitomis energijos formomis, kai tik jos pasirodys pigesnės už vyraujančias naftos kainas. Lygiai taip pat pasaulyje nesibaigė ir anglys, kurios buvo pakeistos nafta bei malkos, kurios buvo pakeistos anglimi.

  4. Albertai, tikriausiai to priežastis yra paprasta: Iranas yra nepatikimas partneris. Tam, kad pirkti dujas iš kokios nors šalies, reikia nemažai investicijų į infrastruktūrą: reikia arba tiesti dujotiekius, arba statyti dujų skystinimo gamyklas. O tų investicijų nelabai kas nori finansuoti, kai jas reikia daryti tokioje šalyje, kuri gali žvanginti atominiais ginklais. Net jei ir visa infrastruktūra egzistuotų, negali būti per daug priklausomas nuo tokio tiekėjo, nes jo siekiai gali būti grindžiami ne vien verslo logika, bet ir politiniais sumetimais (dėl ko ir į Rusiją žvelgiama atsargiai)

  5. 2 Albertas: norint suprast vakaru “demokratiju” priesiskuma Iranui reikia susipazint su istorija:

    Tesdami savo imperialistine politika, 1901 Britai (BP) buvo pereme(graziai “susitare” su Mozaffar al-Din Shah Qajar) Irano naftos atsargas: Britai gaudavo “teisinga” dali pelno, t.y. 85% :), tad 1951 Mohammed Mossadegh (Prime Minister) tapo itin populiarus nacionalizuodamas BP valdoma “turta”. Tai, aisku, nepatiko “demokratijoms”, tad 1953 CIA nuverte Mohammed Mossadegh ir i jo vieta “isrinko” autokrata (“demokratiju” drauga)Mohammad Reza Pahlavi. “Demokratiju” ir Irano draugyste tesesi iki Irano revoliucijos. Siai dienai, naftos atsargos kontroliuojamos Irano, o ne BP ar kitu draugisku “demokratiju”, tad Iranas, nesilaikantis “demokratisku” taisykliu, yra terorizmo gresme draugiskoms vakaru “demokratijoms”.

    Placiau galit pasiskaityt, kad ir Wiki:
    http://en.wikipedia.org/wiki/Anglo-Iranian_Oil_Company
    http://en.wikipedia.org/wiki/Iran

Comments are closed.