Hoover institution: mitai apie Rusiją

Vienas įdomesnių straipsnių, šią savaitę patraukusių mano dėmesį, buvo Andreas Goldthau pastabos apie Rusiją. Požiūris nestandartinis, nors labai logiškas, ir su daugeliu minčių būtų galima sutikti (tiesa, ne su visomis). Autorius savo straipsnyje bando sugriauti penkis mitus apie Rusijos politiką ir ekonomiką:

Rusija turi ginklą, kuris vadinasi „energetika“. Rusijos naftos rinkoje veikia net dešimt didelių naftos bendrovių, ir tik ketvirtadalis naftos gavybos yra valstybės rankose. Tiesa, valstybei priklauso naftotiekiai, bei ji nustatinėja mokesčių politiką, tačiau tai nėra labai lankstūs instrumentai — norint iš naftos tiekimo daryti didžiąją politiką reiktų daugiau kontrolės. Juolab, kad nafta pardavinėjama užsienyje pasaulinėmis kainomis, ilgalaikių tiekimo kontraktų nėra. Su dujų tiekimu yra kitaip: dujos gabenamos dujotiekiais pagal ilgalaikius kontraktus, kurie lyg ir „suriša“ tiekėją su pirkėju. Tačiau norint Rusijai pardavinėti dujas kam nors kitam nei Europai, reikės daug investuoti į dujotiekių tiesimą — o kur gi dėsi tas dujas, pagrasinęs jų neparduoti Europai? ilguoju laikotarpiu tiek Europa gali atrasti alternatyvių dujų tiekėjų, tiek ir Rusija — alternatyvių dujų pirkėjų (kaip kad Kinija), bet trumpuoju laikotarpiu politikos iš dujų nepadarysi, nebent tik gąsdindamas tokias nedideles valstybes kaip Gruzija ar Moldova. Bet kaip parodė nesena istorija, Gruzijos politikos tai nepakeitė.

„Gazprom“ yra Rusijos politinis įrankis. „Gazprom“ dujas vietinėje Rusijos rinkoje privalo pardavinėti labai žema kaina — dujos yra politinės svarbos prekė, tad ją savo piliečiams reikia pateikti kuo pigiau. Todėl vienintelis pelno šaltinis „Gazprom“ yra dujų eksportas. Didžiausia pelno dalis gaunama už į Vakarų Europą eksportuojamas dujas, o į NVS dujos didžiąja dalimi vis dar parduodamos pigiau nei pasaulinėje rinkoje esančiomis kainomis. Taigi dujų kainų kėlimas NVS valstybėms nėra bandymas jas sužlugdyti ekonomiškai, o tiesiog pelno siekimas.

Rusijos ekonomikos atsigavimas tėra tik aukštų naftos kainų pasekmė. Paskutiniu metu Rusijos ekonomika auga dėl didėjančio vartojimo ir investicijų į infrastruktūrą, tuo tarpu naftos ir dujų gavybos sektoriaus augimas lėtesnis nei kitų ekonomikos šakų. Ir nors didžioji dalis valstybės pajamų dalis ateina iš naftos ir dujų pardavimo, gauti pinigai nusėda stabilizacijos fonde. Autorius netgi teigia, jog Rusijos ekonomikos augimo priežasčių reikia ieškoti Rusijos krizėje, mat tuomet žymiai nuvertėjo Rusijos rublis, o tai pagerino Rusijos prekių konkurencingumą užsienyje. Su šiuo punktu tikriausiai labiausiai ginčyčiausi.

Rusija yra energetikos supergalybė. Rusijos naftos ir dujų sektoriai kenčia nuo investicijų stokos. Nors Rusija turi didžiausias dujų atsargas pasaulyje, bet jos dujų suvartojimas auga, tuo tarpu gavyba — ne. Jeigu taip tęsis ir toliau, Rusija tiesiog nebeturės ką eksportuoti. Blogiausia, jog dabartinė mokesčių politika visiškai neskatina investuoti į naftos ir dujų gavybą, o „Gazprom“ turi skolų, kurias prisiėmė perėmus „Sibneft“. Be to, „Gazprom“ daug lėšų išleidžia dujotiekių ir infrastruktūros įsigijimams už Rusijos ribų, tad pinigų naujiems gręžiniams lieka dar mažiau.

Kinija ir Rusija taps partnerės naftos ir dujų srityje. Rusija ir Kinija yra strateginiai varžovai šioje srityje, ypač kai kalba eina apie Centrinėje Azijoje esančius išteklius. Rusija nėra suinteresuota, jog Kinija gautų laisvą priėjimą prie dujų Turkmėnistane — dabar šiomis dujomis „Gazprom“ prekiauja Europoje. Rusija neseniai sprendė dilemą, kur tiesti naftotiekį iš Sibiro: į Kiniją ar į Japoniją? Pasirinkta buvo Japonija. Be to, Rusijai nepatiktų Kinijos vyriausybės stilius, kai Kinijos valstybė perka naftos gavybos išteklius šalyje.

Comments Closed

6 Comments

  1. Hehe, autorius matyt nebuvo Rusijoje. Jį sukirstų bet kuris lietuvis, nes lietuviai yra Rusijos reikalų ekspertai.

    „Rusija negali neparadavinėti dujų Europai“ – tai tiesa, ji to negali. Bet ji gali nepardavinėti dujų kuriai nors VIENAI Europos šaliai. Arba šiek tiek pakelti kainas. Net kelti nereikia, užtenka pagrasinti, kad kainos kils. Gazpromas tikrai yra politinis įrankis, tai taip akivaizdu, kad net kvaila ginčytis.

    Be to, nereikia pamiršti korupcijos ir milžiniškų Gazpromo „otkatų“. Šrioderis ne šiaip sau dirba Gazpromui. Ko negali pinigai, gali labai dideli pinigai.

  2. Kur idomiausia dalis, tai prasneketa vien tik apie nafta, nors nafta cia maziausiai idomu. O stai kai reik apie dujas padiskutuot, tai MR Goldthau pradeda metyt miglotus argumentus. Kokia bebutu abipuse priklausomybe, faktas lieka faktu – Europa rusiskom dujom alternatyvos neturi. Didelis klausimas kam butu skausmingiau – ar Europai neturet duju, ar Rusijai negaut dalies pajamu. Ypac atkreipiant demesi i itikinancius argumentus apie domestic growth….

    Ir dar… citata “In fact, oil and gas presently contribute only about 20 percent of Russian gdp”. Nu atsiprasau, jei 20% nuo 1 triliono mazai, tai kiek yra daug?

  3. Kur faktas, o kur mitas vienareiksmiskai butu sunku pasakyti (bent man). Mano subjektyvia nuomene, Rusijos kraniuku sukiojimas Europai, ilgalaikeje perspektyvoje nera naudingas. Kodel? Galima uzsukti krana ir pamatyti Europos trumpalaiki samysi, susijaudinima, nuostolius, bet kas is to iseis ziurint i horizonta, o gi tas, kad Europa susiras alternatyva Rusijos kraniukui. Gaila, kad tai tik mano subjektyvi nuomone. Nes man, kaip ir jums sirdyje norisi tiketi, kad Rusijos energetiniai svertai nera tokie galingi. Ar ne?

Comments are closed.