Jonathan A. Knee: The Accidental Investment Banker

Senais gerais laikais investiciniai bankai buvo visai kitokie: jų verslo modelis buvo grįstas ilgus metus augintu pasitikėjimu. Investicinis bankas atsisakydavo dirbti su kompanija, jeigu jie būdavo jų klientų konkurentai (ar, neduok dieve, potencialūs perėmėjai) — svarbiausia buvo neprarasti sunkiai įgyto pasitikėjimo kliento akyse. O klientas galėjo būti ramus, kad iš investicinio banko gaus objektyvių patarimų, nes bankai nebuvo suinteresuoti trumpalaikiu pelnu, o žiūrėjo toli į priekį. Patys bankininkai, nors būdami labai ambicingi, suprato, jog komanda yra daugiau nei individų suma, tad „žvaigždės-bankininko“ kultas dar nebuvo įsišaknijęs. Vieninteliai bankų akcininkai buvo tų pačių bankų darbuotojai (partneriai), mat investiciniai bankų akcijomis nebuvo prekiaujama biržose.

O po to,  paskutiniaisiais praėjusio dešimtmečio metais, viskas ėmė ir apsivertė. Autorius Jonathan Knee kaip tik tuo metu dirbo bankuose Goldman Sachs ir Morgan Stanley, tad savo knygoje labai puikiai atskleidžia šiuos pokyčius. Internetinio burbulo metu senoji investicinių bankų dvasia išsisklaidė kaip dūmas vėjyje: sunku buvo atsispirti pagundai gauti daug pajamų iš niekam vertų kompanijų finansavimo. Jeigu senais laikais Goldman Sachs turėjo nerašytą taisyklę, jog galima viešai platinti tik kompanijų, kurios bent penkerius metus dirbo pelningai, akcijas, tai burbulo metu į biržą buvo tempiamos ir tokios kompanijos, kurių net pardavimų nebuvo matyti. Uždirbti pinigus tapo taip lengva, jog bankininkai tapo nebepatenkinti savo padėtimi investiciniuose bankuose, tad jie urmu pradėjo pereidinėti į interneto ir technologijų kompanijas — jiems dažnai ten buvo siūlomi aukščiausi postai, nepaisant to, jog bankininkystė ir internetas turi tiek pat panašumų, kiek plastinė chirurgija ir kazino. Tai pakeitė ir vidinę investicinių bankų kultūrą: bankininkai ir analitikai jautėsi žvaigždėmis (jeigu man, kaip žvaigždei, nerodysite pakankamai dėmesio, aš išeisiu), stiprėjo individualizmas. Tapo nebepelninga palaikyti ilgai puoselėtus ryšius su senais klientais (kas iš to, jog esam jiems ištikimi ištisą dešimtmetį — per tą laiką jie padarė tik du įsigijimus!), investiciniai bankai vis dažniau dirbdavo tiems, kurie trumpuoju laikotarpiu moka daugiausiai. Kompanijų vadovai nebegali pasitikėti bankininkais, mat, atskleidę jiems savo planus, jie labai realiai rizikuoja, jog kitą mėnesį tie patys bankininkai jau gali dirbti konkurentams.

Burbulo sprogimas negrąžino investicinių bankų prie senosios kultūros. Pasitikėjimas jais jau buvo palaužtas. Didžiausios kompanijos vis dažniau investicinius sprendimus pradeda daryti viduje — jiems investicinių bankų reikia nebe patarimams, o kapitalo pritraukimui rinkose, o šią paslaugą gali suteikti bet kuris (todėl tai mažų maržų verslas). Pagrindiniai investicinių bankų klientai pastaraisiais metais tapo privataus kapitalo fondai. O kadangi investiciniams bankams kažkaip reikia užsidirbti pinigų, tai jie vis dažniau patys investuoja savo kapitalą — interesų konfliktų tikrai nemažėja, tad vargu ar galima grįžti prie „patikimo patarėjo“ verslo modelio. Tikriausiai šia role turėtų užsiimti maži nepriklausomi nišiniai investiciniai bankeliai (boutiques).

Beje, viena įdomi mintis, kurią radau knygoje: brokerių ir investicinių bankininkų kultūra per daug skirtinga, kad galėtų sugyventi vienoje kompanijoje. Ryškiausias to pavyzdys: Morgan Stanley ir Dean Witter susijungimas, kuris dar ir po dešimtmečio nebuvo iki galo išsprendęs visų vidinių nesutarimų. Vienintelė didelė kompanija, kur visgi šias kultūras pavyko suderinti yra Merrill Lynch, tačiau ji augo ne per įsigijimus, o per ne tokį greitą organinį augimą.

Comments Closed

4 Comments

  1. Žiūrėsime, kaip pavyks formuoti (klasikinę klientų pasitikėjimo ar “naujovišką”) investicinę bankininkystę Lietuvoje Finastai, kaip naujam reiškiniui. O botiquesam dar Lietuvoje itariu labai toli.

  2. Viena is pagrindiniu priezasciu, kodel dabar skaitom kas diena apie ta visa credit crisis ;)

Comments are closed.