Laimonas Briedis: Vilnius. The City of Strangers

Buvau skaitęs Laimono Briedžio knygos recenziją žurnale The Economist, tad, pamatęs jo knygą, pardavinėjamą Dainų šventės metu, nedvejodamas ją įsigijau. Ir tikrai nesigailiu: knygoje pasakojama Vilniaus istorija labai įdomi, juolab, jog pasakojamas užsienio gyventojų, lankiusių Vilnių įvairiais laikais, požiūris į šį miestą.

Vilnius visą laiką buvo pakraštyje. Gal ne tiek pakraštyje, o kiek ties riba. Tai paskutinis vakarų Europos miestas, kuriame tvirtai įsišaknijusi katalikybė (ir vienas paskutiniųjų, į kurį buvo atnešta krikščionybė), už jo – vakarų pasauliui nebepriklausantys ortodoksai. Bet, žiūrint iš rytų pusės, Vilnius taipogi yra stačiatikių pasaulio dalis (pabandykite suskaičiuoti cerkves Vilniaus senamiestyje – jų ne tiek jau mažai), paskutinis slavų centras, keliaujant į vakarus. O jei dar prisiminsime, jog nuo senų laikų Vilnius kartu buvo ir svarbus žydų centras, su Vilniaus Gaonu priešakyje, nenuostabu, jog Vilnius nuo senovės buvo tautų maišymosi vieta.

Knygoje pasakojami užsieniečių įspūdžiai, patekus į Vilnių, panašūs: tai miestas, į kurį sunku nusigauti, nes jis toli, už plačių girių ir prastų kelių, tačiau atvykus į Vilnių jis stebina savo daugiaveidiškumu ir tautybių gausa: čia ir žydai (kurių XIX amžiaus pabaigoje buvo kone ketvirtadalis miesto gyventojų), ir musulmonai totoriai (dar nuo Vytauto laikų persikėlę į Lietuvą), ir stačiatikiai slavai (didžioji dalis Lietuvos didžiosios kunigaikštystės piliečių juk ir buvo baltarusiai, ukrainiečiai bei kitos slavų tautos), ir katalikai lenkai, kurių bene daugiausia. Na, dar ir keletas lietuvių, nors jie nuo pat XVII amžiaus Vilniuje tikriausiai nebuvo dominuojanti tautybė (o XX amžiaus pradžioje jų Vilniuje buvo mažiau nei 2 procentai). Užsienio keliautojams Vilnius galėjo pasirodyti šiek tiek provincialus, atitolęs nuo vakarų Europos, tačiau juos labiausiai stebindavo tai, kaip Vilniuje taikiai gali sugyventi tiek daug tautybių ir skirtingų religinių įsitikinimų žmonių. Ta pati Lietuvos didžioji kunigaikštystė buvo tam tikras fenomenas: beveik visi pavaldiniai stačiatikiai, o valdančioji giminė – katalikai. Popiežiai net galvojo, jog LDK galėtų būti raktas į rytų ir vakarų krikščionybės suvienijimą. Liberalumas Vilniuje buvo ne vien religinių laisvių srityje. Keliautojams atrodė, jog ir moralės reikaluose Vilniaus piliečiai žymiai laisvesni: didikai laisvai turėdavo meilužes, mėgdavo medžiokles, o ir mieste virė gyvenimas.

Tačiau griuvus LDK galybei, Vilniaus reikšmė mažėjo (nors, 1795-ais metais, kai Lietuva atiteko Rusijai, Vilnius buvo trečias svarbiausias imperijos miestas), per jį traukė įvairiausios kariuomenės: Napoleonas, vokiečiai pirmajame pasauliniame kare, dėl Vilniaus vyko kovos tarp lietuvių, lenkų, rusų 1918-1920-aisiais, po to sovietai, naciai, vėl sovietai… Po antrojo pasaulinio karo Vilnius pasikeitė neatpažįstamai: lenkų Vilniuje prieš karą buvo virš 50 procentų, žydų – 25-30 procentų, slavų – dar apie 10 procentų, o lietuvių nebuvo nė tūkstančio; po karo lietuviai tapo dominuojančia tautine grupe, o žydų, po jų sunaikinimo Paneriuose, sunkoka Vilniuje rasti. Sunaikintos net senosios Vilniaus gyventojų kapinės. Vilniaus barokas, painios žydų geto gatvelės senamiestyje liko, bet jog lyg muziejaus eksponatai – tikrųjų gyventojų dvasios nebėra. Todėl knyga tikriausiai taip ir vadinasi – „City of Strangers“ – mat jame gyvena nebe tie, kas jį kūrė ir garsino.

Comments Closed

4 Comments

  1. Lietuva praktiskai buvo atsisakius ir pripazinus Vilniaus krasta Lenkijos sudeti, priemus 1938 m lenkijos ultimatuma.idomus dalykas kiek kas mum paskelbdavo ultimatuma Lt valdia visad sutikdavo ,be jokio pasipriesinimo

  2. Na palyginus turime dar gana normalią lietuvių koncentraciją sostinėje, o tokiais tempais greitu metu knyga gali būti išleista pvz. “Dublinas – lietuvių miestas”.

  3. Nepatinka man, kad Lietuviai laikomi kaip stiprūs katalikai, mes per amžius buvom pagonys, o krikščionybė mums “įsūdyta” per kančias..

Comments are closed.