Ką skaičiau kovo mėnesį

  • Tim Harford – „The Logic of Life“. Greitai ir lengvai susiskaičiusi knyga iš populiariosios ekonomikos žanro. Kol skaičiau, ji visai patiko, nes Tim Harford rašo gana įtraukiančiai, bet praėjus trims savaitėms po paskutinio knygos lapo užvertimo, nepasakyčiau, jog galvoje liko labai daug įžvalgų. Nors, tiesa, paaiškinimai, kodėl miestuose yra daugiau moterų nei vyrų įdomūs, bet iki galo neįtikinantys.
  • Nancy Duarte – „Slideology“. Labai patikusi knyga apie tai, kaip padaryti gerą prezentaciją. Glausta, aiški ir su begale patarimų: nuo spalvų paletės pasirinkimo iki šriftų subtilybių ir vizualinio išdėstymo. Labai rekomenduoju perskaityti visiems, kam tenka kurti PPT bylas.
  • Paul R. Ramirez – „Scripophily 101“. Skripofilijos (vertybinių popierių kolekcionavimo) mėgėjo įvadas į kolekcinių vertybinių popierių pasaulį: iš kur atsiranda akcijų bei obligacijų sertifikatai, kas juos spausdina, kas juos anuliuoja, kas yra vertinga ir panašiai.
  • Paul Bergne – „The Birth of Tajikstan“. Kažkada buvau pagalvojęs, jog iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų mažiausiai žinau apie Tadžikistaną. Šiai spragai užpildyti nutariau perskaityti bent kelias knygas apie šią valstybę. Jos moderni istorija gana trumpa, bet gana įdomi: tadžikų identitetą pradėjo kurti tik sovietai 1920-ųjų pabaigoje. Šalies gyventojai buvo neraštingi (tuo metu rašyti mokėjo apie 3 procentus tadžikų), komunizmą statyti sekėsi sunkiai, nes, anot sovietų, “šalyje nebuvo pramonės, taigi nebuvo įmanoma rasti darbininkų, kuriuos būtų galima priimti į partiją”. Autorius teigia, jog Tadžikistanas tapo atskira respublika tik dėl Sovietų geopolitinio žaidimo: buvo siekiama sukurti pavyzdinę persų-iranėnų (tadžikų kalba panaši į persų kalbą) valstybę, kuri galbūt vėliau darytų teigiamą sovietinę įtaką Afganistanui ir Iranui (iki tol Tadžikistanas buvo Uzbekistano dalis). Bent jau šioje knygoje rašoma, jog sovietai iš tiesų stengėsi sukurti modernią valstybę (tikėtina, jog kitaip ir nebūtų įmanoma suvaldyti vietinių genčių): buvo įvestas privalomas mokslas, sunorminta tadžikų kalba, sukurtas jos raštas ir panašiai. Knyga visai patiko, tik joje aprašoma istorija baigiasi ties Tadžikistano tapimu pilnateise sovietine respublika — reikia pasiieškoti kitos knygos devyniasdešimtųjų pilietinį karą Tadžikistane ir jo kelią į tikrąją nepriklausomybę.
  • Mohnish Pabrai – „The Dhando Investor“. Mohnish Pabrai yra vienintelis Pabrai funds valdytojas, o ši knyga yra apie jo investavimo filosofiją. Pabrai yra vertės investuotojas, kuris investuoja labai koncentruotai (jis teigia, jog dažniausiai turi tik 3-5 geras idėjas, ką pirkti) ir ieško tokių kompanijų, kurių tikėtinas nuostolis (downside) yra nedidelis, tuo tarpu egzistuoja tikimybė, jog uždirbti galima daug. Įdomiausia man knygoje buvo tai, jog Pabrai savo investicinę bendrovė įkurė vienas pats su labai nedideliu kapitalu (tik tikėtina, jog jo fondo teisinė forma buvo paprasta akcinė bendrovė). Įkvepia :)
  • Dan Brown – „The Lost Symbol“. Paskutinis Dan Browno kūrinys labai panašus į kitus jo kūrinius, kuriuos skaičiau. Ir nors supranti, jog skaitai šlamštą, o nuo pigaus rašymo stiliaus darosi koktu, bet vis tiek negali atitraukti akių nuo knygos. Kažkuo tai įtraukia. Apie Dan Brown paskutinę knygą labai neblogą recenziją galima rasti nymag.com.
  • William Strunk – „The Elements of Style“. Dan Browno recenzijos mane nuvedė prie klasika tapusios William Strunk knygos „The Elements of Style“, apie kurią jau teko ne kartą girdėti iš įvairių šaltinių. Didelė patarimų dalis pritaikoma tik anglų kalbai, tačiau nemažai ką galima pritaikyti ir lietuviškoms rašliavoms.
  • David Einhorn – „Fooling Some People All of the Time“. Jei kada galvojote, jog uždirbti iš akcijų šortinimo (sell short – parduoti pasiskolintas akcijas, tikintis, jog atpirksi jas pigiau ateityje) lengva, pasiskaitykite šią knygą. David Einhorn daugiau nei penkerius metus kovojo su kompanija Allied, kuri, jo nuomone, neteisingai finansinėse ataskaitose atspindėjo savo būklę. Tikėdamasis, jog šiuo faktu susidomės priežiūros institucijos bei kiti investuotojai, David Einhorn pardavinėjo pasiskolintas šios kompanijos akcijas. Tik pelno iš šios investicijos teko laukti labai ilgai, nes jis susidūrė ne vien su priežiūros institucijų abejingumu, bet ir investuotojų neišprusimu, galinga lobistine sistema ir viešųjų ryšių mašina. Pasirodo, net ir akylai reguliuojamoje JAV rinkoje sukčiams yra vietos klestėjimui.
  • Michael Lewis – „The Big Short“. Kol kas tai geriausia šiemet mano skaityta knyga. Michael Lewis yra ne vien puikus rašytojas (jo Liar’s Poker yra, mano subjektyvia nuomone, viena geriausių knygų apie finansų sektorių), jis kartu ir sugeba surinkti begales faktų bei spalvingai juos pateikti. Jo paskutinė knyga yra apie tuos fondų valdytojus, kurie laiku numatė nekilnojamo turto burbulo sprogimą ir tuo pasinaudodami užsidirbo krūvas pinigų. Lewis rašo apie smulkius fondų valdytojus (nors daugiausiai iš krizės uždirbęs Paulsonas taipogi minimas), apie kurių egzistavimą daugelis nėra net girdėję. Įdomu tai, jog jie  nebuvo susiję su didelėmis finansinėmis institucijomis — vienas iš herojų buvo gydytojas, tapęs fondų valdytoju; kiti trys vos ne savamoksliai investuotojai. Knygos herojai sugebėjo laiku aptikti nekilnojamo turto burbulą būtent dėl to, jog šie fondų valdytojai neturėjo gerų ryšių su bankais ir nebendravo su kitais rinkų dalyviais, kurie gyveno euforijoje ir tikėjo amžinu nekilnojamo turto kainų augimu. Eiti prieš minią yra labai nelengva.

Comments Closed

9 Comments

  1. nesenai ziurejau idomu reportaza apie knygu “kepimo” mechanizmus. Akis atvere pasakojimai apie rasliavu vergus, kurie raso uz prekes zenklu tapusius autorius. manau, kad Danas Brownas, puikus pvz ir po pirmojo romano yra isleistos tik money making rasliavos.

  2. Gal straipsniuką kaip suspėti tiek knygų perskaityt? Baltai pavydžiu ir labai džiaugiuosi, kad sugebama šitaip išbaudoti savo laiką !!!

  3. Pritariu, trumpas įrašas kaip tobulai išnaudoti laiką ir efektyviai skaitytų būtų tobula!

  4. Dekui uz apzvalgas! Dziaugiuos, kad skaitote daug angliskai. Pirkdama knygas, dairausi apzvalgu, kad isitikinti, ar musu skaitytojui idomios/aktualios temos.
    O kad anglo-amerikoniskos knygos buna pilstymas is tuscio i kiaura, tai ne naujiena. Plius daug autoriu raso apie ta pati – kaip atsirinkti geriausias? Cia retorinis klausimas… :)
    Is kur tiek laiko skaitymui?!

Comments are closed.