Patarimai, kaip būti sėkmingu diktatoriumi

Prieš kelias savaites The Economist užmačiau visai neblogą interviu su vienos knygos autoriumi apie tai, kaip būti ilgaamžiu ir sėkmingu diktatoriumi. Interviu patiko taip, kad perskaičiau ir pačią knygą (The Dictator’s Handbook: Why Bad Behavior is Almost Always Good Politics). Patiko. Netgi daugiau – privertė pažiūrėti į pasaulį šiek tiek kitaip, kas jau savaime yra geros knygos požymis.

Knygos teorija paprasta: diktatoriai irgi žmonės, tad į juos galima žiūrėti iš asmeninės motyvacijos pusės. Dažniausiai jie motyvuoti bent jau tuo, kad liktų gyvi, kas nėra taip jau paprasta, nes visokių veikėjų, norinčių tave nugalabyt dažniausiai netrūksta. Kad nuo jų apsisaugot, geriausia kad aplinkiniai žmonės tau būtų lojalūs ir patenkinti. Tų aplinkinių daug nereikia — užteks gal kokio procento populiacijos, nes šiaip pilka paprasta liaudis maištauti tingi ir politinių ambicijų neturi. Dar geriau, kad jie ir skaityt nemokėtų, tada ir nesugalvos, kad reikia pokyčių. O geriausia, kad jie ir valgyt neturėtų, kaip Šiaurės Korėjoje, tada ir jėgų galvot neturės.

Tam, kad tavo aplinkiniai, kuriais tu turi pasitikėti, būtų tavimi patenkinti, jiems reikia negailėti pinigų ir prabangos. Bet irgi nereiktų jų per daug išlepinti, nes jie turi suprasti, jog jie priklauso tik nuo tavo malonės. Nes priešingu atveju gerai gyvenantys, bet dėl kažkokių priežasčių nepatenkinti pavaldiniai tampa išlepę ir ambicingi bei užsimano tave pašalinti. Dažniausiai ne itin maloniu keliu. Labai svarbu kontroliuoti šalies pajamas. Kuo mažiau žmonių žino, kur padėti pinigai, tuo geriau. Jeigu šalis turi gamtinių išteklių (kaip nafta ar panašiai) tai šiek tiek lengviau, jeigu šalis skurdi, nieko nebus, bet reikės stipriai apmokestinti liaudį (jie vis tiek nieko nereiškia, be to, kaip minėta, kuo jie turi mažiau resursų, tuo jie mažiau galvoja ir bruzda).

Labai svarbu, kad šalyje būtų soti kariuomenė, nes jiems teks šaudyti į tuos, kas pradės galvoti apie tai, jog reiktų keisti diktatorių. Į užsienio karus tikriausiai nereikės veltis, nes tarptautiniai konfliktai tik sukelia tarptautinės bendruomenės susidomėjimą ir norą tave nuversti ir pakeisti taip vadinama demokratija. Jeigu labai didelio genocido savo šalyje nedarai, tai demokratijos skleidimu dažniausiai visokie vakariečiai nesidomi. Jiems gal kartais reikia, kad juos paremtum Jungtinėse Tautose ar dar kur nors (na, kad leistum naudotis savo žeme karinėms bazėms, iš kurių bus puolamas ne toks protingas kaimyninis diktatorius), bet tokią paramą nesunku iš tavęs nusipirkti: keliasdešimt milijonų dolerių paramos, kuri tikriausiai nusės tavo ir tavo draugų asmeninėse sąskaitose yra žymiai pigiau nei statyti mokyklas, ligonines ir kitokiais būdais laimėti piliečių palankumą normaliomis demokratijos sąlygomis. Demokratija dar yra blogai vakariečių požiūriu ir dėl to, kad patys mąstantys žmonės  kartais galvoja ne taip, kaip vakariečiai norėtų – vat ima ir prasimuša koks nors jų islamiškumas ar dar nors velnias. Su diktatoriais susitarti tokių problemų nėra: keliasdešimt milijonų pinigų ir problemos išspręstos. Arabų šeichai puikiai gyvena ir be demokratijos.

Beje, autoriai teigia, jog panašus modelis gali būti taikomas ne vien valstybėms, bet ir kompanijoms, nes jų valdymo modeliai dažniausiai irgi yra tolokai nuo demokratijos. Bet gal čia nieko blogo.

Comments Closed

One Comment

Comments are closed.