Užsikrėčiau bėgiojimu

Nors šiandien ir lynoja ir visur telkšo balos, vis tiek apsimoviau savo sportbačius ir išbėgau pamiklinti kojų. Šiais metais jau kokį šeštą kartą. Jeigu kas būtų prieš kelis metus pasakęs, jog taip su džiaugsmu per savaitę kojomis atmatuosiu kokius 15 kilometrų, būčiau nepatikėjęs. Bet, va, užsimaukšlinu kepurę, įsistatau į ausis ausines ir pirmyn.

Pernai pradėjau bėgioti gana netikėtai: kažkaip darbe pasisuko kalba, ar įmanoma nelabai treniravusis imti ir nubėgti 5 kilometrus per 25 minutes. Pabandžiau. Nebuvo įmanoma. Pusę distancijos eidamas susiėmęs už šono, didelėmis valios pastangomis vargais negalais tikslą pasiekiau per kokias trisdešimt tris. Bet po poros dienų dar kartą pabandžiau. Tada dar kartą. Trisdešimt viena minutė. Po to trisdešimt. Po to, žiūrėk, ir dvidešimt devynios. Taip netikėtai ir įpratau per savaitę du kart išbėgti apsukti rato, nes esu greitai įjunkantis skaičių narkomanas: man labai patinka prabėgus tuos 5 kilometrus grįžti namo ir kokias 15 minučių analizuoti savo rezultatus. Gal dėl to ir dirbu analitiku.

Pernai pasiekiau man labai puikių rezultatų: pavyko įveikti tuos penkis kilometrus greičiau nei per 24 minutes, kas man yra mažas stebuklas, mat visą mano gyvenimą mano fizinė veikla apsiribodavo greitu klaviatūros maigymu ką nors programuojant, arba staigiu akių vedžiojimu po baltas puslapių lankas, stengiantis kuo greičiau suryti kokią nors knygą. Bet šiemet atradau dar didesnį bėgiojimo malonumą: bėgti atsipalaidavus, neskaičiuojant laiko, kai gali būti su savomis mintimis, nesistengdamas nugalėti savęs ir priversti kojas žūt būt kilnotis greičiau nei joms pridera. Keista, bet tokioje „zen“ būsenoje bėgimo greitis nėra toks jau ir prastas, kaip kad galima įsivaizduoti, o kilometrai mintyse ištirpsta dar greičiau, mat galva neužimta visa apimančiu pulsuojančiu rėkimu „Tu gali! Dar pasistenk iki kito stulpo! Dar keli metrai ir pailsėsi!“.

Bėgiojimas, be fizinio tobulėjimo, manau, man stipriai ugdo ir valią: jeigu sugalvoji, jog reikia pabėgioti, tam neturėtų sutrukdyti nei lietus, nei tai, kad tavo treningai negražūs – juk svarbiausia išbėgti. Keista, bet pastaruoju metu blogesniu oru sutinku netgi daugiau bėgiojančiųjų. Gal būt tai sutapimas.

Beje, apie kitus bėgiojančiuosius. Pernai metais, vienu iš tų pirmųjų kartų, kai bandžiau įveikti savo distanciją, bėgdamas sutikau kažkokią nepažįstamą merginą (nors lytis čia ne esmė), kuri, atbėgdama priešais nusišypsojo ir ištiesė ranką pasisveikindama „high five!“ stiliumi. Nors tuo metu buvau jau toks pavargęs, kad mano liežuvis turėjo tįstis asfaltu, bet tokie padrąsinimai prideda labai daug jėgų. Tokių bėgiojančių, kurie visada nusišypso ir linkteli galvą – dauguma. Nors nei vieno jų nepažįstu. Man tai labai patinka, jautiesi kažkokios neoficialios bendruomenės nariu.

5km / 27’45”

Comments Closed

12 Comments

  1. pazystu viena Firestone chemika isejusi i pensija, jam dabar 75 metai, jis bega kasdien po 5 mylias per pietus nesvarbu koks oras. Turejau malonumo pora menesiu su juo begioti, – pradzioje vos pavydavau.
    Jis sako taip daro jau 22 metus ir per ta laika nesirgo ne menkiausia sloga.
    Kai as pasakiau kiekviena diena tai reiskia kiekviena diena ar lietus ar sniegas ar saule kepina 40 karscio. – ta isivaizduoti gana sunku, o begioti tokiom salygom yra nepakeliamai sunku.

  2. tikrai smagu, kad begiojimas teikia daug malonumo. ziurek, gal atsilus orams pradesi begioti nebe 2 kartus per savaite, o kokius 3 ar 4 ;)

  3. Tarp bėgikų iš tiesų yra neoficiali bendruomenė ir kažkokia tarpusavio simpatija. Ši bendruomenė sparčiai didėja kartu su sveikos gyvensenos samprata. Tarpusavio pasisveikinimai gana būdingi, nors visgi daugiau yra nemojuotojų negu mojuotojų. O viskas prasideda, panašiai kaip ir autoriaus atveju “pasisuko kalba, ar įmanoma” :) Šiaip ar taip sveikinu!

  4. Kaip gerai viskas skamba :) man taip faina bėgiojantys žmonės. Bet kelis kartus bandžius bėgiot, malonumo nejaučiau… porą savaičių mėgini ir užsilenkia reikalas. Įdomu, kada tas malonumas ateina vėliausiai :D

    P. S. Už tai kai ant dviračio ar su kokiom šiaurietiškom lazdom – tai irgi viskas gražiau aplink :)

  5. Gana rizikingas biznis pradėti nuo penkių kilometrų distancijos…Gana gerai baigėsi. Bet teisingu keliu pasukai, bėgdamas ristele be laiko normų.
    Mariau – “visgi daugiau yra nemojuotojų negu mojuotojų” – atsimeni “Kas upelyje gyvena”? Pamojuok pirmas.

  6. Sveikinu prisijungus. Gal ir varžybose sudalyvausi? Medalius gauna visi, įveikę trasą. Labai motyvuoja. Šiandien puikus oras bėgimui. Vėsu, nekaršta, vienas malonumas. Nubėgau 21 km per 1:38:00.

    1. Na, man iki pusmaratonio tai labai toli. Esu tolimiausią distanciją gal tik kokius 13 km nubėgęs.
      Bet varžybose tikriausiai kokiose dalyvausiu — pernai Druskininkuose bėgau 5 km, tai labai patiko. Ypač tas adrenalino ir jėgų antplūdis, kai ką nors aplenki :)

  7. mano klasiokė yra galima sakyti profesionali sportininkė (va, šįmet dalyvavo jaunių žiemos olimpinėse žaidynėse). pagrindinis sportas slidinėjimas, bet juk žiema neamžinai būna. tai vasara riedslidės (ar kaip ten jas pavadint) ir bėgimas. nors sportas jai yra aistra, kažko siekimas, bet niekad apie bėgimą gerai neatsiliepdavo. apskritai, dažniausiai apie varžybas sako : “Na ką, teks pakentėti…”.
    o pati, irgi labai norėčiau pradėti bėgioti… vasarą reiks pamėgint :S

Comments are closed.